- 2007 01 25
- Nutarimo Nr.: 1S-6
- Atsisakyta pradėti tyrimą
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2007 m. sausio 25 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos lizingo bendrovių ir draudimo brokerių įmonių veiksmų, susijusių su sutarties pagrindu įsigyjamo turto draudimo paslaugų teikimu, atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) reikalavimams.
Konkurencijos taryba n u s t a t ė:
Konkurencijos taryboje 2006 m. lapkričio 3 d. buvo gauti du pareiškimai: 2006 m. lapkričio 2 d. Nacionalinio draudėjų teisių gynimo centro pareiškimas ir 2006 spalio 11 d. Nacionalinės draudimo brokerių asociacijos pareiškimas. Pareiškimuose išreiškiamas susirūpinimas susidariusia situacija, kai lizingo bendrovės sudaro sutartis su viena draudimo brokerio įmone ar draudimo bendrove ir siūlo tik šios įmonės (ar draudimo bendrovės) turto draudimo paslaugas, klientui įsigyjant lizinguojamą turtą, tuo galimai pažeisdamos Konkurencijos įstatymą. Pagrindinės pareiškėjų manymu esančios problemos šioje rinkoje yra tai, kad: 1) vartotojai neturi galimybės laisvai pasirinkti draudiko/draudimo tarpininko, kadangi lizingo bendrovės dažniausiai sudaro sutartį dėl lizinguojamo turto tik tada, kai draudėjas yra apdraudęs lizinguojamą turtą jiems priimtinoje draudimo bendrovėje; 2) lizingo bendrovės sudaro sutartis su draudimo bendrovėmis ir brokerių įmonėmis, taip užkirsdamos kelią teikti atitinkamas paslaugas kitoms įmonėms, kurios minėtų sutarčių neturi ir todėl negali teikti atitinkamų paslaugų; 3) sukuriamos neleistinos verslo sąlygos, kuomet dirbtinai mažinama įmonių konkurencija ir sukuriamos monopolinės vienos įmonės veiklos sąlygos.
Išanalizavus lizingo bendrovių pateiktą informaciją nustatyta, kad visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį lizinguojamas turtas nuosavybės teise priklauso lizingo bendrovei, o klientui ši teisė perduodama tik tuomet, kai šis sumoka visas sutartyje numatytas įmokas. Kadangi iš lizingo būdu įsigyjančių turtą klientų dažniausiai nėra reikalaujama papildomo turto įkeitimo, todėl lizinguojamo turto draudimas tampa praktiškai vienintele saugumą ir garantijas užtikrinančia priemone. Dauguma lizingo bendrovių yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su draudimo bendrovėmis ir kai kurios iš jų – su brokerių įmonėmis. Draudimo bendrovių ir tarpininkavimo veikla užsiimančių įmonių (brokerių) veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, kuriame yra išdėstyti reikalavimai įmonėms, užsiimančioms šiomis veiklomis, tačiau lizingo bendrovės įmonėms, siekiančioms sudaryti bendradarbiavimo sutartis su lizingo bendrovėmis, dažniausiai nustato papildomų reikalavimų.
Be to, lizingo bendrovės nurodė, kad dirbant su keletu nuolatinių brokerių lengviau užtikrinti informacinių technologijų suderinamumą tarp įmonių, sumažinti draudimo sutarčių administravimo kaštus. Visos lizingo bendrovės nurodė, kad klientas gali pasirinkti ne tik tas draudimo brokerių ir draudimo įmones, su kuriomis yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys, bet ir kitas tokias pat paslaugas teikiančias įmones, tik apie tai turi informuoti lizingo bendrovę. Bendrovių teigimu, tokiu atveju lizingo sutarties sąlygos nesikeičia.
Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:
Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis nurodo, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, o 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, svarbu nustatyti, ar dėl pasirašomų sutarčių tarp lizingo bendrovių ir draudimo ar draudimo brokerių įmonių gali būti ribojama konkurencija.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris nurodo, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Taigi, lizingo bendrovės turi teisę sudaryti sutartis tiek su draudimo tarpininkais, tiek su draudimo įmonėmis. Šio kodekso 6.567 straipsnis nurodo, kad lizingo būdu įsigyjamo daikto nuosavybės teisė lizingo bendrovės klientui pereina tik tada, kai jis sumoka visą lizingo sutartyje nustatytą daikto kainą. Iki to laiko daiktas nuosavybės teise priklauso lizingo bendrovei. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, lizingo bendrovės yra suinteresuotos patikimu joms priklausančio turto draudimu, bei turi teisę sudaryti sutartis su, jų nuomone, patikimais draudikais ar draudimo tarpininkais, kuriems gali būti keliami tam tikri reikalavimai.
Sutarčių su draudimo ar draudimo brokerių bendrovėmis analizė parodė, kad jos nesuteikia draudimo ar draudimo brokerių įmonėms, su kuriomis jos pasirašomos, išskirtinių teisių ar sąlygų veikti ar kitaip daryti lemiamą įtaką rinkoje, arba kitaip riboti konkurenciją joje. Be to, pareiškėjai nepateikė jokios informacijos apie kokį nors susitarimą tarp lizingo bendrovių dėl sutarčių pasirašymo tik su kai kuriomis draudimo ar draudimo brokerių įmonėmis. Paminėtina ir tai, kad visos lizingo bendrovės numato galimybę ir kitoms draudimo ar draudimo brokerių įmonėms teikti tapačias paslaugas, kokias teikia įmonės, su kuriomis yra pasirašytos sutartys. Iš to galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą.
Taip pat pastebėtina, kad nėra pakankamai požymių, kurie leistų įtarti lizingo bendrovių piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimą. Iš surinktos informacijos nustatyta, kad nė vienos iš lizingo bendrovių užimama padėtis rinkoje neleidžia daryti lemiamos vienpusės įtakos rinkoje ar kitaip neigiamai veikti konkurenciją. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad lizingo bendrovės yra pasirašiusios sutartis su skirtingomis draudimo ir draudimo brokerių įmonėmis. Be to, pagal surinktą informaciją, nenustatyta, kad dėl lizingo bendrovių sudarytų sutarčių su draudimo ar draudimo brokerių įmonėmis galėtų būti sudaromos kliūtys kitoms įmonėms teikti analogiškas paslaugas lizingo bendrovių klientams, nes, kaip minėta, lizingo bendrovės savo klientams numato galimybę pasinaudoti kitų draudimo ar draudimo brokerių įmonių paslaugomis. Iš to galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą.
Apibendrinant galima teigti, kad nenustatyta, jog lizingo bendrovių su draudimo ar draudimo brokerių įmonėmis sudaromos sutartys ribotų konkurenciją Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių prasme. Be to, informacijos, patvirtinančios konkurencijos ribojimą, pareiškėjai taip pat nepateikė. Taigi, darytina išvada, kad nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad lizingo bendrovių ir draudimo brokerių bei draudimo bendrovių sudaromos sutartys pažeistų Konkurencijos įstatymo reikalavimus.
Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktu,
Konkurencijos taryba n u t a r i a:
Atsisakyti pradėti tyrimą dėl Lietuvos lizingo bendrovių ir draudimo brokerių bei draudimo bendrovių veiksmų, susijusių su sutarties pagrindu įsigyjamo turto draudimo paslaugų teikimu, atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams.
Pirmininkas Rimantas Stanikūnas
