DĖL ATSISAKYMO PRADĖTI TYRIMĄ DĖL REGLAMENTUOJAMŲ STATYBOS PRODUKTŲ SĄRAŠO, PATVIRTINTO LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS APSAUGOS MINISTRO 2008 M. BIRŽELIO 25 D. ĮSAKYMU NR. D1-332, 2.1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2009 m. liepos 9 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl reglamentuojamų statybos produktų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. D1-332, 2.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (toliau – Konkurencijos įstatymas)  reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

2009 m. birželio 3 d. Konkurencijos taryba gavo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ (toliau – Pareiškėjas) raštą, kuriame prašoma ištirti, ar Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo, patvirtinto 2008 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-322 2.1 punkte (toliau – Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas)  įvardintoms rišamosioms medžiagoms, cementui CEM I, CEM II, CEM IV ir CEM V, nustatytas rodiklis - šarmų kiekio vienetinė reikšmė ne daugiau kaip 0,8 proc., nepažeidžia Konkurencijos įstatymo reikalavimų ir ar minėtu teisės aktu nesudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose konkuruojantiems ūkio subjektams.

Pareiškėjas rašte nurodė, kad šarmų kiekio cemente nereglamentuoja nei Europos Sąjungos darnusis standartas, nei Lietuvos standartas LST EN 197-1. Taip pat pažymėjo, kad šiuo metu nė viena Europos Sąjungos šalis neriboja šarmų kiekio jų gamintojų gaminamame cemente. Todėl Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo 2.1 punkte įvardintoms rišamosioms medžiagoms nustatyta šarmų kiekio riba netiesiogiai suteikia vieninteliam Lietuvos cemento gamintojui AB „Akmenės cementas“ išskirtines sąlygas kitų cementu prekiaujančių įmonių atžvilgiu.

Konkurencijos taryba 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (2.32-03)6V-1142 kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją (toliau – Aplinkos ministerija) prašydama paaiškinti, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta riboti šarmų kiekį (riba ne didesnė nei 0,8 proc.) Lietuvoje gaminamame bei importuojamame CEM I, CEM II, CEM IV, CEM V tipų cemente.

Aplinkos ministerija 2009 m. birželio 25 d. rašte Nr. (13-2)-D8-5616 Konkurencijos tarybai paaiškino, kad reikalavimas, ribojantis šarmų kiekį aukščiau įvardintų tipų cemente, yra nustatytas tam, kad būtų išvengta statybinių konstrukcijų šarminės korozijos. Šie procesai negali vykti, jei cemente šarmų esti žemiau kritinės ribos. Anot ministerijos, pasaulinėje praktikoje priimta, kad kai užpildai yra reaktyvūs (amorfinės arba kriptokristalinės struktūros) ši nepavojinga riba yra 0,6 proc. (pvz., DIN 1164-1). Pagal Lietuvos mokslininkų atliktus tyrimus, visi Lietuvos telkinių užpildai užteršti reaktyviomis uolienomis opoka, titnagu bei dolomitizuotų klinčių priemaišomis, todėl ši kritinė riba leistina šiek tiek aukštesnė ir gali būti pakelta iki 0,8 proc.¹ Tokiu būdu, leistina šarmų riba iki 0,8 proc.visoms cemento atmainoms, išskyrus CEM II, buvo įtvirtinta 1996 m. parengtame standarte LST 1455:1996, o vėliau šį standartą pakeitusiame LST L ENV 197-1:2000 standarte. 2002 m. Lietuva perėmė įprastinio cemento darniuosius Europos standartus, EN 197-1:2000 ir EN 197-2:2000 (toliau – Standartai), kuriuose nebuvo reglamentuojamas šarmų kiekis cemente ir jų kontrolės tvarka. Siekiant užtikrinti Europos Bendrijos Tarybos 1988 m. gruodžio 21 d. Direktyvos 89/106/EEB  „Dėl valstybių narių įstatymų, reglamentų ir kitų teisinių aktų, susijusių su statybos produktais derinimo“ (toliau – Direktyva 89/106/EEB) pirmą esminį statiniui keliamą reikalavimą „mechaninis atsparumas ir pastovumas“, taip pat vadovaujantis LST EN 197-1:2001 „Cementas 1 dalis. Įprastinių cementų sudėtis, techniniai reikalavimai ir atitikties kriterijai“ 7.4 skyriaus „ilgaamžiškumo reikalavimai“ nuostatomis – atsparumas šalčiui, cheminis atsparumas ir armatūros apsauga, šarmų kiekio cemente reikalavimai ir kontrolės tvarka buvo nustatyti nacionaliniame dokumente – Aplinkos ministro įsakymu tvirtinamame ir kasmet tikslinamame Reglamentuojamų statybos produktų sąraše.

Aplinkos ministerija pažymėjo, kad 2002 m. Lietuvos standartizacijos departamentas kreipėsi į Europos standartizacijos komitetą (toliau - CEN/TC 51) dėl leistinos šarmų kiekio ribos įteisinimo EN 197-1 standarto nacionalinėje A nuokrypoje. CEN/TC 51 surinko informaciją apie CEN šalyse narėse galiojančius norminius dokumentus, susijusius su šarmų kiekio ribojimu cemente. Surinkta informacija parodė, kad šarmų kiekis įvairių atmainų cemente ribojamas ne tik Lietuvoje, bet Austrijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Čekijoje, o cementui keliami reikalavimai, tame tarpe ir šarmų kiekio riba, yra nustatyta ir įtvirtinta atitinkamų valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose. Pvz., Švedijoje leistinas šarmų kiekis cemente CEM I pastatams ir iš dalies tiltams – iki 0,6 proc. Čekijoje cementui CEM I šarmų riba  iki 0,6 proc., o CEM II – 0,8 proc.

Aplinkos ministerija pažymėjo, kadangi šalyse narėse labai skiriasi užpildų reaktyvumas ir klimato sąlygos, todėl Europos mastu reglamentuojami tik bendrieji dalykai, pvz., bandymo metodai, o pagrindiniai reikalavimai cementui reglamentuojami nacionaliniu lygmeniu. Lietuvos atveju, Reglamentuojamų statybos produktų sąraše.

Aiškinantis Pareiškėjo rašte išdėstytas aplinkybes, taip pat nustatyta, kad Reglamentuojamų statybų produktų sąrašas buvo tikslinamas septynis kartus, tačiau reikalavimai šarmų kiekiui aukščiau minėtų tipų cementui nesikeitė. Taip pat nustatyta, kad šis sąrašas nuo 2005 m. kasmet notifikuojamas Europos Komisijai, valstybėms narėms bei Pasaulio prekybos organizacijos sekretoriatui. Pastabų dėl šarmų kiekio ribojimo atitinkamų tipų cemente Lietuva nėra gavusi.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, o šios straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai pažeidžiami tik tuo atveju, jei egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1) valstybės viešojo administravimo subjektų teisės aktai ar kiti sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Darniuosiuose Europos standartuose EN 197-1:2000, EN 197-2:2000 ir Direktyvoje 89/106/EEB yra apibrėžti bendrieji reikalavimai cementui, tokie kaip atitikties įvertinimas, sudėtis, techniniai reikalavimai bei teisės aktų, susijusių su statybos produktais, derinimo kriterijai. Šių dokumentų paskirtis - nustatyti bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančias taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas, kurios skirtos įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje Europos Sąjungos lygmeniu.

Europos standartuose šarmų kiekis cemente nėra ribojamas, nes Europos mastu cemento gamybai naudojamos žaliavos kokybė labai skiriasi ir todėl ne visoms Europos šalims tai yra svarbu. Tačiau EN 197-1:2000 standarto 7.4. skyriuje yra reikalavimas, kad šalis užtikrintų cemento gaminių ilgaamžiškumą pagal nacionalinius norminius dokumentus. Nustatant reikalavimus nacionaliniuose teisės aktuose atsižvelgiama į galimus geografinius skirtumus, klimatines sąlygas arba gyvenimo būdą, taip pat kaip ir į skirtingus apsaugos lygius, kurie gali vyrauti nacionaliniu, regioniniu arba vietiniu lygmeniu.

Taigi Europos Sąjungos teisės aktai numato valstybėms galimybę nustatyti griežtesnius reikalavimus statybos produktams, įskaitant ir cementą, nei numatyta standartuose tam, kad gaminiai atitiktų mechaninio atsparumo, pastovumo ir ilgaamžiškumo reikalavimus.

Lietuva, siekdama įgyvendinti standartų keliamus reikalavimus  Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo 2.1 punkte CEM 1, CEM II, CEM IV, CEM V tipų cementui nustatė 0,8 proc. leistiną šarmų kiekio ribą. Procentas nustatytas atsižvelgus į Lietuvos mokslininkų atliktus tyrimus. Remiantis šiuo punktu, Lietuvoje gali būti eksploatuojamas toks cementas, kuriame šarmų kiekis neviršija 0,8 proc. Toks reikalavimas yra taikomas visiems Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams.

Tokiu būdu, Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo 2.1 punkte nustatytas šarmų kiekio rodiklis atitinkamų tipų cemente negali būti vertinamas kaip atskirus atitinkamose rinkose veikiančius ūkio subjektus privilegijuojantis arba diskriminuojantis ar skirtingas konkurencijos sąlygas sudarantis rodiklis, nes standartus bei Reglamentuojamų produktų sąrašo 2.1 punkto reikalavimus atitinkantį cementą į Lietuvą gali įvežti ir pardavinėti visi šia veikla užsiimantys ir atitinkamus leidimus ar sertifikatus, turintys ūkio subjektai.

Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktu,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

Atsisakyti pradėti tyrimą dėl Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo, patvirtinto 2008 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. D1-332, 2.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

 

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas