- 2000 12 05
- Nutarimo Nr.: 144
- Atsisakyta pradėti tyrimą
Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba, 2000 m. gruodžio 5 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo - AB „Marijampolės cukrus“, esančios P.Aramino g. 65, 4520 Marijampolė telef. (8 -243) 50675, 54717, faksas 54289, 2000 m. lapkričio 20 d. prašymą ištirti, ar akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“ ir „Panevėžio cukrus“, pardavinėdamos cukrų žemesnėmis kainomis negu patvirtintos Vyriausybės minimalios kainos, piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, ir tuo pažeidžia Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį.
Konkurencijos taryba NUSTATĖ:
Cukraus kainų reguliavimas yra įteisintas Cukraus įstatymo 4 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina cukraus režimą, kuriame turi būti nustatyta minimalios valstybinės cukraus kainos nustatymo tvarka. Vadovaujantis šiuo įstatymu, iki bus patvirtintas cukraus režimas, Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 1076 patvirtino minimalią cukraus kainą 2,50 Lt/kg., kurios fabrikai ir turėtų prisilaikyti parduodami cukrų savo pirkėjams.
Konkurencijos taryba KONSTATAVO:
Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d. nurodo, kad šio įstatymo tikslas - saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, o šio įstatymo 2 straipsnio, kuris apibrėžia įstatymo taikymo ribas, 1 dalyje pasakyta, kad Konkurencijos įstatymas taikomas tokiems ūkio subjektų veiksmams, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Taigi, tiek įstatymo tikslas, tiek jo taikymo ribos aiškiai nurodo būtiną sąlygą, kad būtų taikomas Konkurencijos įstatymas, t. y., konkurenciją tarp ūkio subjektų.
Konkurencija - tai nepriklausomai vienas nuo kito veikiančių rinkoje ūkio subjektų varžybos kai jie rungiasi tarpusavyje dėl prekės pirkėjų (tiekėjų) laisvai nustatydami prekės kainą, gamybos, pardavimo (pirkimo) kiekius ir kitas sąlygas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, ūkinė veikla, susijusi su žemės ūkiu, tame tarpe ir cukrinių runkelių supirkimu, perdirbimu bei cukraus gamyba ir pardavimu yra viena iš labiausiai reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Cukraus įstatymo 1 str. nurodyta, kad šio įstatymo tikslas - nustatyti cukraus rinkos dalyvių bei valstybės institucijų santykius. Šis tikslas įgyvendinamas įvedant cukrinių runkelių auginimui ir perdirbimui, vietinės gamybos cukraus pirkimui ir pardavimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą cukraus režimą, kuris apima ne tik cukraus žaliavos supirkimo, bet ir pagaminto cukraus pardavimo kvotų bei minimalios valstybinės cukraus kainos nustatymą (Cukraus įstatymo 4 str.). Tokiu būdu cukraus gamintojams yra nustatomos pagrindinės ūkinės veiklos sąlygos, kurių jie negali keisti. Taigi, galima teigti, kad cukraus gamybos rinkoje nėra konkurencijos ir joje veikiantys ūkio subjektai nekonkuruoja tarpusavyje įprasta šio žodžio prasme. Tiesioginis administracinis reguliavimas nustato cukrinių runkelių supirkimo ir perdirbimo kvotas, tuo neleisdamas įmonėms priimti sprendimų dėl produkcijos apimčių ir atima iš jų teisę derėtis dėl žaliavų ar produkcijos kainų - pagrindinių konkurencijos sąlygų. Iš Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, kuri nustato, kad šio įstatymo draudimai netaikomi, kai įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis, matyti, kad įstatymo leidėjas aiškiai suvokė, kad atskiros ūkinės veiklos sritys gali būti reguliuojamos apribojant ar net eliminuojant konkurenciją. Įstatymai, įteisinantys kvotų nustatymą ir kainų reguliavimą, nustatė tokį cukraus gamybos rinkos reguliavimo mechanizmą, kad buvo eliminuota konkurencija tarp šioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų.
Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, nustatytos minimalios cukraus pardavimo kainos nesilaikymo faktas turėtų būti vertinamas cukraus kainodarą reguliuojančių normatyvinių teisės aktų, o ne Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Konkurencijos taryba, 2000 lapkričio 30 d., vadovaudamasi Kainų įstatymo 12 straipsniu, priėmė nutarimą Nr. 142 „Dėl Vyriausybės nustatytos minimalios kainos laikymosi, parduodant cukrų“, kurio rezoliucinėje dalyje buvo konstatuota, kad AB „Panevėžio cukrus“ ir AB „Kėdainių cukrus“ nuo 2000 m. rugsėjo 16 d. iki 2000 m. spalio 1 d., pardavinėdami cukrų žemesne nei 2.50 Lt/kg kaina, nesilaikė Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 1076 nustatytos minimalios cukraus pardavimo kainos, tačiau nesant juridiniam pagrindui, už nustatytą pažeidimą ekonominių sankcijų nutarta netaikyti.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu bei Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. Nr. VIII -1099) 2 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalies 2 punktu,
Konkurencijos taryba NUTARĖ:
1. Atsisakyti pradėti tyrimą pagal AB „Marijampolės cukrus“ 2000 m. lapkričio 20 d. prašymą AB „Panevėžio cukrus“ ir AB „Kėdainių cukrus“ nesilaikymą nustatytos minimalios cukraus kainos vertinti kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, prieštaraujantį Konkurencijos įstatymo 9 straipsniui.
Tarybos Pirmininkas Rimantas Stanikūnas
