DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS MINISTERIJOS VEIKSMŲ, ATSISAKANT DUOTI LEIDIMĄ UAB „LUKOIL BALTIJA“ KAUPTI IR SAUGOTI NAFTOS PRODUKTŲ VALSTYBĖS ATSARGAS LATVIJOS RESPUBLIKOJE, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) bylų nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos veiksmų, atsisakant duoti leidimą UAB „Lukoil Baltija“ kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikoje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Konkurencijos taryba 2010-04-21 gavo UAB „Lukoil Baltija“ (toliau – Pareiškėja) prašymą išnagrinėti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Ministerija) atsisakymai suteikti leidimą kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikoje atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreiptis į Ministeriją su pasiūlymu ar reikalavimu panaikinti ar pakeisti konkurenciją ribojančius sprendimus. Prašyme bendrovė nurodė, kad ji vykdo didmeninę ir mažmeninę naftos produktų ir tepalų prekybą Lietuvos Respublikoje ir pagal galiojančius teisės aktus privalo kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra pakankamai naftos produktų talpyklų, kurios būtų laisvai prieinamos importuotojams – privačių talpyklų skaičius ir bendrasis tūris nėra pakankamas valstybės rezervui saugoti, o VĮ „Lietuvos naftos produktų agentūra“ (toliau – Agentūra), kaip valstybės atsargas sauganti įmonė, turi tik ribotas galimybes priimti saugojimui valstybės rezervui tenkančius naftos produktus.

Pareiškėja nurodė 2009-09-28 raštu kreipusis į Agentūrą pranešdama, kad 2010 m. planuoja importuoti A-95 markės benziną ir prašė pateikti komercinį pasiūlymą valstybės atsargoms kaupti Agentūros terminale. Agentūra informavo, kad neturi laisvų talpyklų A-95 markės benzino atsargoms kaupti.[1] Atsižvelgusi į tai, Pareiškėja kreipėsi į Ministeriją su prašymu duoti leidimą saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikoje esančioje naftos bazėje, kuri priklauso bendrovei SIA „Lukoil Baltija – R“[2], tačiau Ministerija kelis kartus atsisakė išduoti leidimą ir išreiškė nuomonę, kad reikėtų ieškoti ir išnagrinėti visas galimybes naftos produktų atsargas saugoti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir/arba dėl galimybės saugoti atsargas Agentūroje Pareiškėja turėtų tartis su AB „Orlen Lietuva“[3].

Pareiškėjos nuomone, Ministerija, nemotyvuotai atsisakydama suteikti leidimą saugoti valstybės rezervą užsienio valstybėje, apribojo ne tik Pareiškėjos galimybes saugoti pigiau, bet ir apskritai galimybę importuoti, kadangi Lietuvoje esančių talpyklų pajėgumas yra labai ribotas ir netenkina poreikio saugoti importuotų naftos produktų. Tuo pačiu, Pareiškėjos teigimu, iš importuoti ketinančių įmonių atimama galimybė efektyviau konkuruoti Lietuvos mažmeninėje degalų rinkoje.

Atsižvelgusi į prašyme nurodytas aplinkybes, Konkurencijos taryba 2010-05-20 nutarimu Nr. 1S-83 pradėjo tyrimą dėl Ministerijos veiksmų, atsisakant duoti leidimą Pareiškėjai kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikoje, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Tyrimo metu nustatyta, kad naftos produktų ir naftos valstybės atsargų sudarymą, sukaupimą, tvarkymą ir naudojimo kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymas (toliau – Valstybės atsargų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-05 nutarimu Nr. 1901 patvirtintos Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės) (Žin.,  2002, Nr. 117-5255) ir Energetikos ministro įsakymais nustatomos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų metinės kaupimo užduotys naftos produktus importuojančioms įmonėms (toliau – Energetikos ministro įsakymai).

Nagrinėjamu laikotarpiu Taisyklių 22 punktas numatė, kad: „Atsargos turi būti laikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje įrengtuose naftos ar naftos produktų sandėliuose (terminaluose) (toliau vadinama – terminalai). Atsargos taip pat gali būti laikomos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais. Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse laikomų atsargų negali būti daugiau kaip 10 procentų visų privalomų sukaupti ir tvarkyti atsargų. Laikyti atsargas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įpareigotosios įmonės gali tik gavusios raštišką Energetikos ministerijos sutikimą.“ (Žin., 2008, Nr. 146-5869).

2008-12-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Latvijos Respublikos Vyriausybė pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl abipusio žalios naftos ir naftos produktų atsargų laikymo (toliau – Susitarimas) (Žin., 2008-12-20, Nr. 146-5869). Daugiau tarptautinių sutarčių šiuo klausimu su kitomis valstybėmis pasirašyta nėra. Minėto Susitarimo 5 straipsnis nustato sąlygas, kurių įmonei, ketinančiai laikyti atsargas užsienyje, neįvykdžius, kompetentinga institucija (Lietuvoje – Energetikos ministerija) privalo nepripažinti atitinkamų atsargų kaip atsargų, kurioms taikomas šis Susitarimas.

Pažymėtina, kad nei Taisyklės, nei Susitarimas ar kiti teisės aktai nenustatė reikalavimų, principų ir sąlygų, kurias įvykdžius Ministerijai būtų privalu išduoti sutikimą atsargų laikymui kitose valstybėse, tad sutikimų laikyti atsargas išdavimo ar neišdavimo laisvė patikėta Ministerijai.

Konkurencijos taryba, siekdama išsiaiškinti Ministerijos atsisakymo suteikti leidimą motyvus, paprašė Ministeriją paaiškinti, kodėl Pareiškėjai nebuvo suteiktas prašomas leidimas.[4] Ministerija pateiktame Konkurencijos tarybai atsakyme visų pirma nurodė, kad Pareiškėja prašė duoti leidimą saugoti Latvijos Respublikoje 17 tūkst. tonų benzino ir 20 tūkst. tonų dyzelino valstybės atsargų, kas gerokai viršijo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 22 punkte nustatytą 10 proc. ribą, skaičiuojant nuo bendrovės planuojamų importo kiekių. Be to, Ministerijos teigimu, Pareiškėja nepateikė visų reikalingų duomenų, kaip nustatyta Susitarimo 5 straipsnyje, kuriuos reikia pateikti, norint pasinaudoti minėtu susitarimu, t.y. saugoti valstybės atsargas Latvijoje. [5]

Kartu savo atsakyme Ministerija nurodė, kad 2009-04-01 raštu į Ministeriją su analogišku prašymu buvo kreipusis AB „Mažeikių nafta“ (dabar – AB „Orlen Lietuva“)[6], kuri taip pat prašė leisti saugoti tam tikrą naftos produktų kiekį Latvijos Respublikoje. Ministerija atsakiusi neprieštarausianti tokiai galimybei ir pateikė bendrovei paaiškinimus, kokius procedūrinius veiksmus šiuo tikslu reikėtų atlikti, tačiau bendrovė daugiau suinteresuotumo šiuo klausimu nerodė ir nusprendė atsargas laikyti Lietuvoje. Tyrimo metu Konkurencijos tarybai įvertinus AB „Orlen Lietuva“ nustatytą privalomą saugoti rezervą, nustatyta, kad bendrovės prašomi saugoti kiekiai Latvijos Respublikoje taip pat galėjo gerokai viršyti 10 proc., skaičiuojant nuo viso šiai bendrovei nustatyto saugotino kiekio[7]. Taigi, šis pavyzdys rodo, jog AB „Orlen Lietuva“ prašomas saugoti per didelis kiekis Ministerijai nebuvo kliūtis pateikti išsamų atsakymą.

Be to, minėtuoju raštu Ministerija pažymėjo, kad naftos produktų talpyklų poreikis 2010 metams, reikalingas valstybės atsargoms kaupti ir saugoti pagal Valstybės atsargų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas kaupiamų naftos produktų valstybės atsargų kategorijas, yra analogiškas privalomiems sukaupti atsargų kiekiams tiek šalies mastu, tiek pagal atskirus ūkio subjektus. Konkrečių duomenų apie naftos produktų valstybės atsargoms sukaupti ir saugoti talpyklų poreikį ir faktiškai esantį kiekį Lietuvoje Ministerija nepateikė. Pasak Ministerijos, naftos produktų talpyklos yra naudojamos įvairių atsargų laikymui: tai gali būti komercinės, gamybinės, taip pat ir valstybės atsargos. Be to, dažnai valstybės atsargos yra laikomos tose pačiose talpyklose – kartu su komercinėmis ir pan., todėl spręsti, koks Lietuvoje yra naftos talpyklų pajėgumas valstybės atsargoms laikyti bei nustatyti visus ūkio subjektus, kurie turi įsirengę ir nuosavybės ar patikėjimo teise valdo naftos produktų terminalus, skirtus valstybės atsargoms kaupti, yra sudėtinga, kadangi talpyklos paskirtį renkasi pats valdytojas.

Ministerijos pateiktais duomenimis, kaupti naftos produktų ir naftos valstybės atsargas privalo šie ūkio subjektai: 1) VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra; 2) AB „Orlen Lietuva“; 3) IĮ „Stiksas“; 4)  UAB „Lukoil Baltija“; 5) UAB „Litesko“; 6) UAB „O.W. Bunker Klaipėda“; 7) A. Anužio prekybos įmonė „Gindana“; 8) UAB „Saurix Petroleum“; 9) UAB „Šilutės šilumos tinklai“; 10) AB „Klaipėdos energija“; 11) UAB „Statoil Lietuva“; 12) AB „Lietuvos elektrinė“; 13) UAB „Vilniaus energija“. Nė viena įmonė nesaugojo privalomojo valstybės rezervo užsienio šalyse ir, išskyrus Pareiškėją ir AB „Orlen Lietuva“, nebuvo kreipusis dėl tokios galimybės į Ministeriją. Dauguma šių įmonių, kurios naftos produktus įsigyja ne iš Lietuvos gamintojo, rezervą saugo nedidelėse nuosavybės teise joms priklausančiose talpyklose, tenkinančiose jų poreikius (pvz., UAB „Šilutės šilumos tinklai“, IĮ „Stiksas“, AB „Lietuvos elektrinė“, UAB „Statoil Lietuva“), taip pat nuosavybės teise priklausančią talpyklą valdo AB „Orlen Lietuva“, arba nuomojasi tokias talpyklas (UAB „Litesko“, UAB „Saurix Petroleum“, UAB „Statoil Lietuva“).[8] Pareiškėja pateikė prašymą leisti laikyti atsargas SIA „Lukoil Baltija – R“ Latvijoje.

Įmonės, įsigyjančios kurą elektros energijai arba šilumai gaminti, tokios kaip AB „Lietuvos elektrinė“, UAB „Vilniaus energija“, AB „Klaipėdos energija“, UAB „Šilutės šilumos tinklai“, saugo valstybės atsargas savo poreikiams tenkinti kilus ekstremaliai situacijai, degalų pardavimu neužsiima, taigi nėra naftos produktų didmeninės prekybos Lietuvos Respublikos teritorijojerinkos dalyvės. Taip pat pažymėtina, kad VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra yra paskirtoji valstybės įmonė kaupti ir saugoti valstybei nuosavybės teise priklausančias naftos produktų valstybėsatsargas, degalų pardavimo nevykdo, išskyrus atvejus, kai realizuoja atsargas baigiantis nustatytam saugojimo terminui arba susikaupus atsargų pertekliui.

Didžiausi atitinkamos rinkos dalyviai, turintys terminalus ir naftos produktų saugojimo rezervuarus Lietuvoje, yra AB „Orlen Lietuva“, Pareiškėja, UAB „ Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“. Paskutiniai trys ūkio subjektai nėra naftos produktų gamintojai, jie yra didmeniniai AB  „Orlen Lietuva” produkcijos pirkėjai bei kitų gamintojų produkcijos importuotojai. Kaip kitų gamintojų produkcijos importuotojai, jie su AB “Orlen Lietuva” konkuruoja didmeninėje prekybos degalais rinkoje dėl mažesnių didmeninių pirkėjų ar degalinių tinklų. Paminėtų didžiųjų didmeninių pirkėjų valdomi terminalai ir produktų saugojimo rezervuarai yra būtina sąlyga kitų gamintojų pagamintos produkcijos patekimui į atitinkamą rinką.

2010-09-18 raštu Pareiškėja informavo Konkurencijos tarybą, kad  2010-04-20 bendrovė gavo Agentūros pasiūlymą dėl galimybės saugoti 5 tūkst. tonų benzino A-95.[9] Gavus pasiūlymą  paaiškėjo, kad Pareiškėjai siūloma rezervo saugojimo kaina yra 100 Lt/t metams didesnė, nei Pareiškėjai atitinkama paslauga galėtų būti suteikta Latvijos Respublikoje esančiose talpyklose, o tai yra 40 proc. didesnė kaina (palyg. Agentūros siūloma kaina 257 Lt/t metams, Pareiškėjos Latvijoje siūlomos paslaugos kaštai 157 Lt/t metams). Per metus šio kiekio saugojimo išlaidų skirtumas sudarytų 500 tūkst. Lt, negaunant galimybės didesnių kiekių apskritai importuoti. Pareiškėjos teigimu, dėl Ministerijos kompetencijai priklausančių sprendimų nepriėmimo ir klausimų nesprendimo, kuomet Lietuvos Respublikoje trūksta laisvų talpyklų valstybės privalomųjų naftos produktų atsargų kaupimui ir saugojimui, Pareiškėja buvo priversta atsisakyti apie 30 proc. suplanuoto importuoti naftos produktų kiekio. 

Panašiai apie susidariusią situaciją pasisakė ir UAB „Lietuva Statoil“ – 2010-09-03 rašte Nr. 59 bendrovė teigė, kad norint importuoti didelius naftos produktų kiekius, atsirastų talpyklų trūkumas. Be to, jos teigimu, kadangi importuojanti įmonė turi nupirkti ir saugoti fizines valstybines atsargas, įmonė turi įšaldyti daug apyvartinių lėšų, kurios didina importuojamo produkto savikainą. Dėl šių priežasčių, teigia bendrovė, yra naudingiau pirkti kurą iš vietinio gamintojo ir neturėti pareigos saugoti fizines naftos produktų valstybines atsargas, nei importuoti kurą iš kitų valstybių. Bendrovės manymu, esama valstybės rezervo kaupimo tvarka didina importuojamo produkto kaštus ir dėl to neskatina naftos produktų importo, tuo sudarydama išimtines (palankias) konkurencijos sąlygas vietiniam gamintojui.[10]

Taip pat apie talpyklų trūkumą yra pasisakiusi ir AB „Orlen Lietuva“ (tuo metu, kai išsakė nuomonę – AB „Mažeikių nafta“). Teikdama prašymą sutikimui laikyti dalį atsargų Latvijos Respublikoje, savo raštą bendrovė motyvavo tuo, kad „Lietuvos Respublikoje trūksta talpyklų Atsargų laikymui“.[11]

Būtina pažymėti, jog Konkurencijos tarybos 2005 metais atliktu tyrimu dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio (dabar – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnis) reikalavimams nustatyta, kad 2002-2004 metais AB „Mažeikių nafta“ (dabar – AB „Orlen Lietuva“) rinkos dalis benzino rinkoje Lietuvoje sudarė apie 99 proc., dyzelino – nuo 85,4 iki 97,1 proc. Šiuo metu rinkos situacija yra analogiška kaip ir minėtu laikotarpiu, AB „Orlen Lietuva“ yra vienintelė šių naftos produktų gamintoja ir didžiausia tiekėja ir nesusiduria su kitų tiekėjų konkurencija. Tai patvirtina ir iš naftos produktais prekiaujančių įmonių pateikta informacija – viena didžiausių naftos produktų pardavėjų UAB „Lietuva Statoil“ 2009 metais importavo A-98 markės benziną, 2010 metais neimportavo ir neplanuoja importuoti, o visus naftos produktus perka iš AB „Orlen Lietuva“. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad jeigu 2009 metais ji būtų importavusi visą reikalingą pardavimui naftos produktų kiekį iš kitų šalių, jai reikėtų saugoti 15900 tonų I kategorijos ir 24000 tonų II kategorijos valstybės atsargų, todėl, norint importuoti didelius kiekius, atsiranda talpyklų trūkumas atsargoms laikyti.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-08-25 nutarimu Nr.1196 pakeitė Taisyklių 22 punktą numatydama, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse laikomų atsargų negali būti daugiau kaip 30 procentų visų privalomų sukaupti ir tvarkyti atsargų (Žin., 2010, Nr. 102-5255).

Tyrimo išvados, siūlančios pripažinti Energetikos ministerijos veiksmus, atsisakant išduoti UAB „Lukoil Baltija“ leidimą kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikos teritorijoje, prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimams, buvo išsiųstos UAB „Lukoil Baltija“ ir Energetikos ministerijai.

UAB „Lukoil Baltija“ nurodė pastabų dėl atlikto tyrimo išvadų neturinti,[12] tą patį pakartojo ir Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu.

Ministerija 2010-10-29 raštu pateikė savo pastabas, kuriose su tyrimo išvadomis nesutiko.[13] Be ankstesniuose raštuose išsakytų teiginių, Ministerija taip pat nurodė, kad tyrimo vertinamojoje dalyje nėra nustatyta, kad savo veiksmais Ministerija diskriminavo ar privilegijavo tam tikrus ūkio subjektus. Be to, Ministerijos teigimu, ji niekuomet oficialiuose raštuose neatsisakė duoti sutikimą Pareiškėjai, o nagrinėjami raštai laikytini informacinio pobūdžio raštais, nesukeliančiais Bendrovei jokių teisių ir pareigų.

2010-11-29 bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje posėdžio metu Ministerijos atstovai papildomai pastebėjo, kad AB „Orlen Lietuva“ kiekis neviršijo 10 proc., o AB „Orlen Lietuva“ kreipėsi ne prašydama, bet tik svarstydama galimybę saugoti tam tikrus kiekius Atsargų Latvijos Respublikoje, nurodė šiuos kiekius, ir tai atitiko 10 proc. nuo jos saugomų atsargų. Taip pat Ministerijos atstovų teigimu, Energetikos ministerija niekada neturėjo jokių tikslų varžyti konkurenciją, o tik norėtų ją skatinti, bet, galvodama apie Lietuvos energetinį saugumą, mano, kad, vis dėlto, tų atsargų didžioji dalis turėtų būti Lietuvoje, o tiek, kiek teisės aktais yra leidžiama, galima saugoti užsienyje.[14]

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

1. Atitinkamos rinkos apibrėžimas

Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6 ir 7 dalimis, taip pat Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17. Atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje

Remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, prekės rinka yra visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas.

Prekės rinka nagrinėjama atsižvelgus į Pareiškėjos Ministerijai pateiktą prašymą duoti leidimą kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikoje. Prašymas yra  sąlygotas teisės aktais įtvirtintu reikalavimu naftos produktus gaminančioms, importuojančioms ir į šalį atgabenančioms įmonėms kaupti ir saugoti privalomas naftos produktų ir naftos valstybės atsargas, o Ministerijos sutikimas išduoti leidimą kaupti ir saugoti atsargas Latvijos Respublikoje, nagrinėjamu atveju, yra pagrindas didesnės apimties naftos produktų importui į Lietuvos rinką.

Valstybės atsargų įstatymo 7 straipsnis nustato kaupiamų valstybės atsargų kategorijas: 1) variklių benzino, aviacinio benzino ir benzino tipo reaktyvinio kuro (pirma naftos produktų kategorija); 2) dyzelino, gazolio kurui, žibalo, žibalo tipo reaktyvinio kuro (antra naftos produktų kategorija); 3) skysto mazuto (mazuto) (trečia naftos produktų kategorija). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad atsargas, nurodytas šio Įstatymo 7 straipsnyje, privalo kaupti naftos produktus gaminančios įmonės, naftos produktus importuojančios ir į šalį atgabenančios įmonės, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtos valstybės įmonės, o 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaupti ir tvarkyti atsargas neprivalo įmonės, kurių pagamintų, importuotų, atgabentų, parduotų, sunaudotų naftos produktų kiekis per metus neviršija Vyriausybės nustatyto minimalaus dydžio (1000 tonų pirmos arba trečios arba 2500 tonų antros kategorijos naftos produktų). To paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato valstybės atsargų laikymo vietas – atsargos turi būti laikomos valstybės teritorijoje, pagal teisės aktų reikalavimus įrengtuose naftos ar naftos produktų sandėliuose (terminaluose), o Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais atsargos gali būti laikomos ir kitose valstybėse. Taisyklėse nustatyta, kad tarptautinių sutarčių numatytais atvejais kitose ES šalyse narėse valstybės atsargų tiriamuoju laikotarpiu (t.y. 2009 metais) galėjo būti laikoma ne daugiau kaip 10 procentų visų privalomų sukaupti ir tvarkyti atsargų. Laikyti atsargas kitose ES valstybėse narėse įpareigotos įmonės gali tik gavusios raštišką Ministerijos sutikimą.

Taigi, įmonės, gaminančios ar įvežančios naftos produktus (išskyrus mažos apimties kiekius), privalo kaupti ir saugoti visų rūšių naftos produktų rezervus.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsargų kaupimas tiesiogiai susijęs ir daro poveikį naftos produktų importui:  kitų šalių gamintojams terminalų Lietuvoje nebuvimas gali būti viena iš kliūčių, apsunkinančių patekimą į Lietuvos degalų rinkas. Be to, ribotos talpyklos Lietuvoje ir ribotos galimybės Atsargas laikyti ne Lietuvos Respublikoje gali būti rimta kliūtimi siekiant veikti ir konkuruoti didmeninėje naftos produktų rinkoje Lietuvos pirkėjams, norintiems atsigabenti naftos produktų iš kitose teritorijose esančių gamintojų. Ši aplinkybė ypač aktuali mažesniems didmenininkams, kurie neturi saugojimo talpyklų dideliam naftos produktų kiekiui laikyti. Atsižvelgus į tai, kokį poveikį daro Atsargų laikymą reglamentuojantys teisės aktai (t.y. importo ribojimas, Lietuvos pirkėjų ribotos galimybės veikti kaip didmenininkams), darytina išvada, kad šiame tyrime atitinkama prekė suprantama kaip naftos produktų didmeninė prekyba. Šioje rinkoje be Pareiškėjos ir AB „Orlen Lietuva“ taip pat veikia UAB „Neste Lietuva“, UAB „Statoil Lietuva“ ir kiti didmenininkai.

Atkreiptinas dėmesys, kad šio tyrimo tikslais didmeninė naftos produktų rinka nėra papildomai skaidoma į galimus smulkesnius prekybinius lygmenis, kadangi galimi pirkimo ir pardavimo būdai nėra šio tyrimo objektas. Be to,  nors Atsargų kaupimo ir saugojimo reikalavimas taikomas kiekvienai iš Įstatyme numatytų naftos produktų kategorijų atskirai, šio tyrimo apimtimi brėžti atskirų rinkų pagal konkrečias naftos produktų kategorijas taipogi nėra tikslinga. Kaip pastebėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 21 d. byloje Nr. A502-539/2010, „Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t.y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai.“ Taigi, nagrinėjamo pažeidimo atveju atitinkamos rinkos apibrėžimui yra taikomi minimalūs reikalavimai, tačiau kituose tyrimuose dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, priklausomai nuo faktinių aplinkybių ir tiriamo pažeidimo, rinka gali būti brėžiama ir kitaip.

Taip pat pažymėtina, kad poveikis didmeninei naftos produktų rinkai turi įtakos ir Lietuvos pirkėjų galimybei konkuruoti mažmeninėse degalų pardavimo rinkose. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad Lietuvos pirkėjams dėl ribojimų laikyti Atsargas ne Lietuvoje apsunkinamos galimybės importuoti pigesnius naftos produktus ir patirti mažesnes jų kaupimo bei saugojimo išlaidas, dėl ko jie negali pasiūlyti mažesnės degalų kainos mažmeninėje degalų rinkoje.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi bei Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės (paslaugos) rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Atitinkama geografinė rinka apibrėžiama įvertinant pasiūlos ir paklausos pakeičiamumą bei nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas gali vykti.

Kaip minėta, Valstybės atsargų įstatymas nustato pareigą naftos produktus gaminančioms įmonėms, naftos produktus importuojančioms ir į šalį atgabenančioms įmonėms bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtoms valstybės įmonėms kaupti naftos produktų ir naftos privalomas valstybės atsargas. Kitos šio įstatymo nuostatos bei Vyriausybės patvirtintos Taisyklės ir Energetikos ministro įsakymai nustato kauptinų naftos produktų valstybės atsargų kategorijas, apibrėžia ūkio subjektų, kuriems privalu ir neprivalu kaupti valstybės atsargas, ratą, nustato valstybės atsargų saugojimo vietas ir kiekius bei kitus privalomus reikalavimus. Minėtais teisės aktais nustatyti reikalavimai kaupti naftos produktų ir naftos valstybės atsargas yra privalomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje degalų rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

Įmonės, kurioms privaloma kaupti valstybės rezervą, turi galimybę atitinkamą paslaugą įsigyti ir ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Latvijoje, tačiau, vertinant galimo pažeidimo poveikį, t.y. kad ribojimas laikyti valstybės rezervą užsienyje įtakoja naftos produktų importą būtent į Lietuvos Respubliką ir atitinkamai veikia Lietuvos didmeninę ir mažmeninę degalų rinką, manytina, kad šio tyrimo apimtimi nėra tikslinga geografinę rinką brėžti plačiau nei Lietuvos Respublika. Vis dėlto neatmestina, kad kitų tyrimų atvejais rinka galėtų būti brėžiama ir kitaip, nei šiame tyrime. Taigi, geografinė rinka brėžtina kaip Lietuvos Respublikos teritorija.

Remiantis išdėstytu,atitinkama rinka apibrėžtina kaip naftos produktų didmeninė prekyba Lietuvos Respublikos teritorijoje.

2. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas

Konkurencijos teisė siekia apsaugoti konkurenciją rinkoje tam, kad būtų maksimizuota vartotojų gerovė. Viena vertus, konkurencija skatina įmones veikti efektyviau, gaminant ir teikiant vartotojams geresnės kokybės prekes mažesnėmis kainomis. Tokiu būdu skatinamas optimalus išteklių pasiskirstymas bei efektyvus jų panaudojimas. Kita vertus, konkurencija teikia tiesioginę naudą vartotojams, kai jie gali rinktis geresnės kokybės paslaugas mažesnėmis kainomis. Taigi, sąžininga konkurencija naudinga tiek šalies ūkiui, tiek vartotojams. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat pabrėžia sąžiningos konkurencijos ir vartotojų interesų gynimo imperatyvus.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-28 administracinėje byloje Nr. A¹-08/04, „Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pozityvią pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, reglamentuojančioms ūkinę veiklą, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“. Šia įstatymo nuostata norima garantuoti konkurencinės aplinkos palaikymą tais atvejais, jei tam tikras reguliavimas (įskaitant ir vykdomus veiksmus) daro ar gali daryti įtaką atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Siekiant, kad šis principas būtų realizuotas, tam tikrais atvejais valdžios institucijos, siekdamos palaikyti kuo efektyvesnę konkurenciją rinkoje, turi imtis aktyvių veiksmų, kurie naikintų įėjimo į rinką kliūtis, ribojančias ūkinės veiklos laisvę, skatintų ūkinės veiklos iniciatyvą. Be to, kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei draudžia priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.[15] Taigi, Energetikos ministerija, kaip valstybės valdžios institucija, įgyvendinanti valstybės politiką energetikos sektoriuje, turi pareigą saugoti sąžiningą konkurenciją ir ginti vartotojų interesus.

Pagal 2006 m. Tarybos direktyvos 2006/67/EB (toliau – Direktyva), įpareigojančios valstybes nares laikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas, 7 straipsnį, valstybėje esančios įmonių atsargos, pasirašius tarpvyriausybinius susitarimus, gali būti kaupiamos bet kurios kitos valstybės narės teritorijoje, o atitinkamos valstybės narės vyriausybė priima sprendimą, ar dalį savo atsargų laikyti ne nacionalinėje teritorijoje. Direktyvos preambulės 14 punkte nurodoma, kad reikėtų palengvinti atsargų už nacionalinės teritorijos ribų kaupimą, 15 punkte teigiama, kad norint užtikrinti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą, pageidautina skatinti naudotis susitarimais tarp valstybių narių dėl minimalių atsargų, kad būtų skatinama naudotis kitose valstybėse narėse esančiomis saugyklomis.

Taigi, Direktyva skiria ypatingą dėmesį valstybės atsargų laikymo kitų valstybių narių teritorijose galimybėms ir pabrėžia tokio laikymo veiksmingumą ir naudą, todėl atsargų laikymas kitose valstybėse narėse turėtų būti laikomas ne kaip išimtis ar galimybė, susidarius ekstremaliai situacijai, o inter alia kaip efektyvus būdas, gerinantis naftos produktų importo į valstybes, kuriose yra riboti saugyklų ištekliai, sąlygas ir skatinantis konkurenciją. Analizuodama Direktyvos poveikį, Europos Komisija atkreipė dėmesį į galimą konkurencijos iškraipymą tuo atveju, kai visos ar dalis atsargų saugomos naftos perdirbimo ar pardavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, nes importuotojai paprastai laiko mažiau naudojamų atsargų (t.y. atsargų, laikomų dėl komercinių ir logistikos priežasčių) nei perdirbėjai.

Kaip minėta, Ministerija savo atsisakymą duoti leidimą saugoti atsargas Latvijos Respublikoje pirmiausia grindė tuo, kad Pareiškėjos nurodyti kiekiai (17 tūkst. tonų benzino ir 20 tūkst. tonų dyzelino valstybės atsargų) gerokai viršijo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 22 punkte nustatytą 10 proc. ribą, skaičiuojant nuo bendrovės planuojamų importo kiekių (bylos l. 36), ir dėl šios priežasties jai nebuvo suteiktas leidimas.

Visų pirma, tokia Ministerijos pateikta informacija akivaizdžiai parodo, jog Pareiškėjo poreikiai saugoti Atsargas užsienyje buvo žymiai didesni nei Taisyklėmis nustatyti 10 proc.

Kita vertus, Konkurencijos tarybos nuomone, Taisyklių 22 punkto nuostata gali būti suprantama ir kaip numatanti 10 proc. ribą nuo visų valstybėje privalomų sukaupti ir tvarkyti atsargų. Pastebėtina, kad taip šią normą suprato ir nagrinėjamos rinkos dalyviai. Pavyzdžiui, AB „Orlen Lietuva“ rašte Konkurencijos tarybai nurodė, kad „Bendrovės nuomone, LRV 2002-12-05 nutarimo Nr. 1901 „Dėl naftos produktų ir naftos valstybės atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir kontrolės tvarkos bei minimalių naftos produktų kiekių patvirtinimo“ nuostata, kad kitose ES valstybėse narėse gali būti laikoma ne daugiau kaip 10 proc. visų valstybės atsargų kiekio šiuo metu yra optimali ir neturėtų būti keičiama (...)“ (bylos l. 53). Tokiu atveju Pareiškėjos prašytas suteikti 20 tūkst. tonų dyzelino rezervas sudarytų 8,8 proc. nuo 2010 metams nustatytų kaupiamų II kategorijos naftos produktų kiekio, o prašyto benzino rezervo kiekis – 20,7 proc. (bylos l. 37), kas vėlgi atskleidžia nepakankamą teisės aktais įtvirtintų saugotinų kiekių už Lietuvos ribų buvimą.

Taigi, darytina išvada, kad nepriklausomai nuo to, kaip Taisyklių 22 punkte įtvirtinta norma gali būti suprantama, faktiniai duomenys parodo, jog 10 proc. riba buvo nepakankama norint užtikrinti ūkio subjekto poreikius importuoti degalus.

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 2009-04-01 Nr. 115-7/8528 raštu į Ministeriją su analogišku prašymu kreipėsi AB „Mažeikių nafta“, kuri taip pat prašė leisti saugoti tam tikrą kiekį naftos produktų. Įvertinant šiai bendrovei nustatytą saugoti privalomą rezervą, prašomi saugoti kiekiai taip pat galėjo gerokai viršyti 10 proc. skaičiuojant nuo viso šiai bendrovei nustatyto saugoti kiekio[16]. Tai rodo, kad gamintojo prašomas saugoti užsienyje kiekis Ministerijai nebuvo kliūtis pateikti bendrovei išsamų atsakymą apie galimybes tai daryti, ir nurodyti, kokie reikalavimai turi būti įvykdyti.

Kaip kitą savo atsisakymo argumentą Ministerija nurodė, kad Pareiškėja nepateikė visų reikalingų duomenų, kaip nustatyta Susitarimo 5 straipsnyje, kuriuos reikia pateikti, norint pasinaudoti minėtu susitarimu, t.y. saugoti valstybės atsargas Latvijoje. Kaip jau minėta aukščiau, kai tuo pačiu klausimu į Ministeriją kreipėsi AB „Orlen Lietuva“, šiai bendrovei buvo išsamiai paaiškinta, kokius dokumentus reikalinga pateikti, norint gauti atitinkamą Ministerijos leidimą. Pastebėtina, kad ir šią, ir aukščiau nurodytas priežastis dėl atsisakymo išduoti Pareiškėjai leidimą saugoti Atsargas Latvijos Respublikoje Ministerija nurodė rašte Konkurencijos tarybai, tuo tarpu savo atsakymuose Pareiškėjai Ministerija apskritai nepateikė jokių paaiškinimų nei dėl netinkamai pateiktų duomenų ir dokumentų, nei dėl galimų bendrovės prašomų suteikti rezervui užsienio valstybėje kiekių neatitikimo keliamiems reikalavimams, tokiu būdu užkirsdama galimybę Pareiškėjai tinkamai įvykdyti Ministerijos keliamus reikalavimus (tiek ir pateikti reikiamus dokumentus, tiek ir prašyti teisės aktuose numatyto rezervo kiekio) ir toliau siekti gauti Ministerijos sutikimą.

Taigi, Ministerijos teiginiai, kad Pareiškėja nepateikė visų reikalingų duomenų, kaip numatyta Susitarimo 5 straipsnyje, bei Pareiškėjos prašomi leisti laikyti benzino ir dyzelino kiekiai viršijo Taisyklių 22 punkte leidžiamą laikyti kitose ES valstybėse 10 proc. ribą, nepagrindžia Ministerijos atsisakymo duoti Pareiškėjai sutikimą kaupti ir saugoti atsargas Latvijos Respublikos teritorijoje teisėtumo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų požiūriu. Ministerija, kuri pagal Energetikos įstatymu jai priskirtą kompetenciją yra viena iš valstybės institucijų, formuojančių energetikos sektoriaus politiką bei strategiją, turi pareigą gerinti sąlygas apsirūpinant energetiniais ištekliais, užtikrinti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą bei skatinti konkurenciją, turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama įvykdyti minėtas pareigas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į prieštaringumą Ministerijos pozicijos, išsakytos Pareiškėjai besikreipus į ją dėl leidimo saugoti Atsargas išdavimo ir pateiktos Konkurencijos tarybai tyrimo metu. Kaip minėta, UAB „Lukoil Baltija Ministerija atsakė ieškoti ir išnagrinėti visas galimybes naftos produktų atsargas saugoti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir/arba dėl galimybės saugoti atsargas Agentūroje Pareiškėja turėtų tartis su AB „Orlen Lietuva“, tuo tarpu Konkurencijos tarybai savo atsisakymą jau grindė Pareiškėjos pateikto prašymo neatitikimu nustatytiems reikalavimams bei per dideliais prašomais saugoti kiekiais. 

Atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje pagrindinius naftos produktus – benziną ir dyzeliną į rinką tiekia praktiškai vienas tiekėjas, geresnių sąlygų šių produktų importui sudarymas yra svarbus veiksnys konkurencijos skatinimui ir galimam kainų mažinimui.

Dėl to Ministerija, nepagrįstai nesuteikdama Pareiškėjai galimybės saugoti dalies degalų kiekio užsienio valstybėje ir nemotyvuotai atsisakydama tai daryti ne tik nesuteikė galimybės Pareiškėjai atitinkamos paslaugos įsigyti pigiau, bet ir apribojo galimybę pirkti atitinkamą paslaugą ne Lietuvos Respublikoje, o turint galvoje, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo laisvų talpyklų, galima teigti, kad tokie veiksmai apskritai užkirto kelią įsigyti atitinkamą paslaugą. Atitinkamai tokių Ministerijos veiksmų pasekmė – dirbtinai ribojamas degalų importas ir neigiama įtaka konkurencijos sąlygoms didmeninėje degalų rinkoje, kadangi Lietuvos pirkėjai buvo priversti įsigyti degalus tik iš vienintelio gamintojo. Atitinkamai tokie veiksmai turėjo neigiamos įtakos ir mažmeninėje degalų rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, kadangi jie negalėjo pasinaudoti galimybe konkuruoti kainomis; dėl to pažeidžiami ir daugelio vartotojų interesai.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad Energetikos ministerijos veiksmai, nemotyvuotai atsisakant išduoti UAB „Lukoil Baltija“ leidimą kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikos teritorijoje, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reikalavimui – vykdant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Kaip minėta šio nutarimo nustatomojoje dalyje, Vyriausybės nutarimu patvirtintos Taisyklės nenustato reikalavimų, principų ir sąlygų, kurias įvykdžius Ministerijai būtų privalu išduoti sutikimą atsargas laikyti kitose ES valstybėse narėse, t.y. sutikimų laikyti atsargas išdavimo/neišdavimo laisvė patikėta Ministerijai. Iš to darytina išvada, kad nesant reglamentuotų Ministerijos vertinimo procedūrų, susidaro situacija, kai ūkio subjektas praktiškai turi spėlioti, kaip tinkamai įvykdyti Taisyklėse ir Susitarime numatytus reikalavimus, o nagrinėjamu atveju Pareiškėja, iš Ministerijos negavusi aiškaus paaiškinimo ir atsisakymo motyvų, negalėjo toliau tinkamai planuoti ūkinės veiklos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniu ir 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, atsisakydama išduoti UAB „Lukoil Baltija“ leidimą kaupti ir saugoti naftos produktų valstybės atsargas Latvijos Respublikos teritorijoje, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją per 1 mėnesį nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos priimti sprendimą ar sprendimus, jeigu jie dar nėra priimti, susijusius su naftos produktų atsargų pripažinimu naftos produktų valstybės atsargomis ir leidimu saugoti naftos produktų valstybės atsargas ne Lietuvos Respublikoje UAB „Lukoil Baltija“ atžvilgiu, kurie neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.

3. Įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją informuoti Konkurencijos tarybą apie šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymą per 14 dienų po įvykdymo, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.

 

Šis nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Jonas Rasimas

---