DĖL PIENO PERDIRBIMO ĮMONIŲ VEIKSMŲ, NUSTATANT PIENO SUPIRKIMO KAINAS, ATITIKIMO KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 1 DALIES 1 IR 2 PUNKTAMS TYRIMO NUTRAUKIMO

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau-Konkurencijos taryba) 2003 m. spalio 2 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo Vartojimo prekių skyriaus atlikto tyrimo medžiagą dėl pieno perdirbimo įmonių veiksmų, nustatant pieno supirkimo kainas, atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas pradėtas 2003 m. gegužės 16 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-49 pagal Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2003 m. gegužės 15 d. rezoliuciją Nr. 13-3589, pateiktą kartu su Lietuvos ūkininkų sąjungos 2003 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 19-05/052, kuriame prašoma Lietuvos Respublikos Vyriausybę inicijuoti tyrimą. Ūkininkų sąjungos rašte nurodoma, kad pieno perdirbimo įmonės susitarę pieno gamintojams moka nepagrįstai žemą ir visiems vienodą supirkimo kainą. Rašte taip pat teigiama, kad pieno perdirbėjai nustatydami žemas, tik jų pusę tenkinančias kainas, kurios gerokai mažesnės negu pieno gamybos savikaina, apgaudinėja pieno gamintojus ir pažeidinėja Konkurencijos įstatymą. Įrodymų savo teiginiams pagrįsti Ūkininkų sąjunga nepateikė.

Tyrimo metu buvo kreiptasi į stambiausias pieno perdirbimo įmones pateikti informaciją apie taikomas pieno supirkimo kainas, jų keitimo datas, nurodyti priežastis, lėmusias supirkimo kainų sumažinimą ir kitą informaciją, reikalingą galimo susitarimo nustatymui. Tokie paklausimai buvo nusiųsti 14 pieno perdirbimo įmonių, atsakymus pateikė 13 įmonių, iš kurių dvi - AB „Varėnos pieninė“ ir ABF „Šilutės Rambynas“ pieno iš žemdirbių nesuperka. Buvo kreiptasi ir į Lietuvos ūkininkų sąjungą, inicijavusią Vyriausybės pavedimą pradėti šį tyrimą ir pareiškusiai nuomonę, kad pieno perdirbėjai tarpusavio susitarimu moka visiems pieno gamintojams nepagrįstai žemą ir visiems vienodą supirkimo kainą, tačiau nepateikusiai jokių įrodymų. Atsakymo iš Ūkininkų sąjungos negauta.

Atlikus pieno supirkimo rinkos analizę nustatyta, kad šiuo metu šalyje pieną superka 52 įmonės, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai, iš kurių 20 užsiima ir pieno perdirbimu. Visos įmonės šių metų gegužės mėn. iš visų pieno gamintojų supirko 105600 tonų pieno, iš kurių stambiausios pieno perdirbimo įmonės AB „Rokiškio sūris“, AB „Žemaitijos pienas“ ir AB „Pieno žvaigždės“ supirko apie 85,2 proc. šio kiekio. Kitos reikšmingesnės pieno perdirbimo įmonės - UAB „Vilkyškių pieninė“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ supirko atitinkamai po 5,2 ir 4,0 proc. pieno. Likusios pieninės ir bendrovės bei kooperatyvai superka nedidelius pieno kiekius ir reikšmingesnės įtakos supirkimo rinkai nedaro.

Vidutinė įmonės pieno supirkimo kaina 2003 m. gegužės mėn. lyginant su 2002 m. gegužės mėn. sumažėjo nuo 428,6 Lt/t iki 324,5 Lt/t arba 24,3 proc, o šių metų balandžio mėn., kai buvo mokama 337,5 Lt/t - sumažėjo 3,8 proc. Tačiau, Vyriausybei priėmus nutarimą skirti pieno perdirbimo įmonėms 56 mln. Lt. paramą 2002 m. supirkimo kainų lygiui palaikyti, birželio mėn. supirkimo kainos pradėjo didėti. Vidutinė įmonės pieno supirkimo kaina 2003 m. birželio mėn., lyginant su 2002 m. birželio mėn. padidėjo nuo 396,2 iki 402,4 Lt/t, t. y. 1,5 proc., o lyginant su šių metų gegužės mėnesiu, kai buvo mokama 324,5 Lt/t padidėjo net 24 proc.

Įmonių pateiktos informacijos analizė rodo, kad superkamo pieno kainų lygis priklauso nuo pieno kiekio, superkamo iš konkretaus gamintojo. Todėl pieno gamintojus perdirbimo įmonės suskirsto į grupes: smulkius (pristatančius iki 100 kg. pieno per dieną), ūkininkus (100-200), stambius ūkininkus, bendroves (virš 500 kg.) ir pan. Kiekvienos įmonės tokios grupės turi panašumų ir skirtumų. Bendra tai, kad smulkiems gamintojams daugelyje įmonių priskiriami parduodantys iki 100 kg. pieno per dieną. Tačiau, pvz. AB „Panevėžio pienas“ šiai grupei priskiria gamintojus, pristatančius iki 50 kg pieno, todėl pristatantys iki 100 kg šioje įmonėje patenka į „aukštesnę grupę“, kuriai taikomos aukštesnės supirkimo kainos. Kartais įmonės atskirais laikotarpiais gamintojus į grupes skirsto skirtingai: Pasvalio sūrinė iki balandžio 1 d. ūkininkus, pristatančius nuo 100 iki 200 kg pieno skyrė į vieną grupę, o nuo balandžio 16 šiai grupei priskirti nuo 100 iki 300 kg, o nuo birželio 1 d. į vieną grupę priskirti pristatantys nuo 100 iki 500 kg; AB „Rokiškio sūris“ iki balandžio 1 d. gamintojai, pristatantys nuo 101 iki 200 kg pieno, buvo priskirti vienai grupei, o nuo balandžio 16 d. vienai grupei buvo priskirti pristatantys nuo 101 iki 500 kg Todėl tam tikru laikotarpiu gamintojams, pristatantiems pvz., 100 kg pieno, taikomos žemesnės supirkimo kainos, o kitą laikotarpį, tiems patiems gamintojams, patekusiems į „aukštesnę grupę“ kaina gali sumažėti nežymiai arba išlikti nepakitusi, nors bendras supirkimo kainų lygio sumažinimas gali būti ir labai reikšmingas.

Dauguma įmonių perspektyviems pieno gamintojams bei stambioms bendrovėms, pristatantiems virš 700 kg arba virš 1000 kg pieno per dieną, paprastai nustato sutartines kainas, t.y. individualias supirkimo kainas, kurių dydis priimamuose įsakymuose nenumatomas. Kitos įmonės, pvz. AB „Panevėžio pienas“ stambiems pieno gamintojams, iš kurių pienas paimamas ūkyje, taiko priedus. Tokiems pieno gamintojams atskirose įmonėse, priklausomai nuo laikotarpio ir pieno rūšies, supirkimo kainos yra 40-56 procentais (AB „Pieno žvaigždės“), 52-70 procentų (AB „Žemaitijos pienas“), 38-46 procentais (AB „Rokiškio sūris“) aukštesnės negu nustatytos smulkiems gamintojams. Be to, jos yra ir stabilesnės - AB „Žemaitijos pienas“ šiai gamintojų grupei kainų nekeitė iki š.m. balandžio 1 d., AB „Pasvalio sūrinė“ - iki kovo 1 d. Tuo tarpu smulkiems gamintojams kainos buvo keičiamos (mažinamos) beveik kas mėnesį. Tik AB „Rokiškio sūris“ įmonėse iki balandžio 1 d. buvo taikomos supirkimo kainos, nustatytos 2002 m. spalio ar lapkričio mėn.

Supirkimo kainų keitimas paprastai vyksta kiekvieną sezoną: rudens - žiemos laikotarpiu jos kyla, o pavasario - vasaros laiku - krenta. Tačiau š. m. sezoninis kainų kritimas prasidėjo labai anksti: įmonės supirkimo kainas pradėjo mažinti jau vasario mėn. Sausio mėn. didžiausiose pieno perdirbimo įmonėse supirkimo kainos smulkiems gamintojams buvo susiklostę visiems vienodos, išskyrus AB „Pasvalio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“, kurios tokias pačias kainas buvo nustatę gamintojams, pristatantiems iki 50 kg/d pieno. Tačiau kitiems - stambiems pieno gamintojams, supirkimo kainos sausio mėn. visose įmonėse iš esmės buvo skirtingos. Jos šiek tiek skiriasi net ir tai pačiai grupei priklausančiose įmonėse. Supirkimo kainų mažinimas buvo pradėtas AB „Žemaitijos pienas“, kuri smulkiems tiekėjams jas sumažino nuo sausio 16 d., po to nuo kovo 1 d. -smulkiems ir vidutiniams, o stambiems gamintojams kainų nekeitė iki balandžio 1 d. Nuo vasario 1 d. ir kovo 1 d. supirkimo kainas smulkiems ir kai kuriems kitiems gamintojams sumažino AB „Pieno žvaigždės“ įmonės. AB „Rokiškio sūris“ supirkimo kainų visų grupių pieno gamintojams nekeitė iki balandžio 1 d., kai buvo nustatytos minimalios kainos ir po to nuo balandžio 16 d., kai jos buvo atšauktos.

Kainų vienodumas trijose stambiausių įmonių grupėse buvo nustatytas tik sausio mėn. ir tik smulkiems pieno gamintojams, tačiau kainos buvo patvirtintos skirtingu laiku: AB „Rokiškio sūris“ 2002 m. spalio 30 d., AB „Pieno žvaigždės“ gruodžio 24-30 dienomis. Šių įmonių įsakymų dėl kainų keitimo skirtingos datos išlieka ir vėlesniais laikotarpiais mažintoms kainoms, o AB „Žemaitijos pienas“ kainas ir jų keitimo sąlygas numato sutartyse. Pagal įmonių pateiktus duomenis, š. m. gegužės mėn. supirkimo kainos didžiausiose įmonėse nebuvo mažinamos, išskyrus AB „Rokiškio sūris“ įmones, kuriose kainos sumažėjo dėl dolerio kurso kritimo.

Analizuojant pieno perdirbimo įmonių duomenis nustatyta, kad mažinant supirkimo kainas nuo vasario 1 d. ir nuo kovo 1 d., sumažinimo procentai sutampa smulkių pieno tiekėjų grupėje tarp dviejų perdirbimo įmonių —AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Žemaitijos pienas“, bet nesutampa data: AB „Pieno žvaigždės“ jas sumažimo nuo vasario 1 d., o AB „Žemaitijos pienas“ - nuo sausio 16 d. Kitose pieno gamintojų grupėse ir kainos ir mažinimo procentai yra skirtingi. AB „Rokiškio sūris“ supirkimo kainos mažėjo priklausomai nuo dolerio kurso kitimo, kurios perskaičiuojamos atliekant atsiskaitymus su konkrečiais pieno gamintojais.

Pieno perdirbimo įmonių 2002 m. ūkinės veiklos rezultatai rodo, kad svarbiausios priežastys, apsprendusios ankstyvą pieno supirkimo kainų mažinimą, buvo ekonominės. Stambiausioms pieno perdirbimo įmonėms 2002 metai buvo nuostolingi, iš kurių tik AB „Žemaitijos pienas“ turėjo šiek tiek pelno. Kitos stambios įmonių grupės - AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Pieno žvaigždės“ patyrė milijoninius nuostolius. AB „Rokiškio sūris“ įmonių grupė patyrė beveik 6 mln. litų nuostolių, AB „Pieno žvaigždės“ - 1,4 mln. litų nuostolių, o bendrovės valdomas „Panevėžio pienas“ - 3,8 mln. litų. Siekiant išvengti tolimesnės nuostolingos veiklos nuo 2003 m. pradžios pieno perdirbimo įmonės pradėjo mažinti supirkimo kainas. Supirkimo kainas mažino ir kitos įmonės, kai kurios daugiau kartų negu rinkos lyderiai, kurie gali būti įtariami susitarimu.

Minėtus pieno perdirbėjų nuostolius didžia dalimi lėmė pieno produktų kainų kritimas eksporto rinkose bei JAV dolerio nuvertėjimas, dėl ko sumažėjo pajamos iš eksporto, nes žymi produkcijos dalis stambiausiose įmonėse (apie 65 proc.) yra eksportuojama į tas šalis, kur atsiskaitoma doleriais. Taip, AB „Rokiškio sūris“ 55 proc. superkamo pieno sunaudojama eksportinei produkcijai, AB „Panevėžio pienas“ - 47 proc, AB „Žemaitijos pienas“ - 32 proc. Tuo tarpu pieno produktų kainos kaip, fermentinių sūrių (kietų) kaina JAV rinkoje š. m. I kerv., lyginant su praėjusių metų I ketv. sumažėjo nuo 14520 L/t iki 11490 Lt/t, o ES rinkoje - nuo 10320 Lt iki 8911 Lt, arba atitinkamai 20,8 ir 13,6 proc, sviesto - nuo 5,33 Lt/kg iki 5,13 Lt/kg, nenugriebto pieno miltų - nuo 5,52 Lt/kg iki 3,52 Lt/kg, lieso pieno - nuo 5,54 Lt/kg iki 4,01 Lt/kg. Vidutinės eksportuotų pieno produktų kainos 2003 m. buvo 18,7 proc. mažesnės palyginti su 2002 m. kovu ir 9,9 proc mažesnės palyginti su 2002 m. gruodžiu.

Nemažą įtaką nuostolių atsiradimui turėjo ir tai, kad didelę dalį pieno produktų perdirbimo įmonės tiek užsienio tiek vidaus rinkose parduoda nuostolingai. Taip, AB „Žemaitijos pienas“ nuostolinga produkcija bendroje apyvartoje 2002 m. sudarė 60 proc, AB „Pieno žvaigždės“ filiale „Kauno pienas“ - 35 proc, o filiale „Mažeikių pieninė“ - virš 70 proc. Dėl konkurencijos vidaus rinkoje, perdirbėjai beveik nedidino pieno produktų pardavimo kainų, todėl, tik sumažinę supirkimo kainas perdirbimo įmonės išvengė nuostolių ir I-ame š. m. ketvirtyje tik AB „Pieno žvaigždės“ vis dar dirbo nuostolingai.

Kita priežastis, įgalinusi perdirbimo įmones mažinti kainas buvo tai, kad pieno produktų gamyba žymiai viršija vidaus rinkos poreikius. Iš vienos pusės perdirbėjai, nesupirkdami perteklinio pieno išvengtų pieno produktų realizavimo problemų, tačiau iš kitos pusės - jos suinteresuotos apkrauti įrengimus, išlaikyti darbo vietas, jei tuos produktus vis dėlto įmanoma parduoti. Kaip rodo analizės duomenys, pieno pasiūla pavasario laikotarpiu padidėja apie 50 proc, tačiau pieno perteklius gali atsirasti ir žiemą, kai, sumažėjus pieno pasiūlai, perdirbėjai mažina gamybą. Pavyzdžiui, AB „Panevėžio pienas“ žiemos metu užkonservavusi sūrių gamybos padalinį, atsiradusį pieno perteklių turėjo nuostolingai parduoti kitoms įmonėms. Pieno perdirbėjai, esant padidintai pieno pasiūlai, neskatinami konkuruoti, dėl ko nusistovi ir žemesnės supirkimo kainos.

Be to, didžiausių pieno perdirbimo įmonių rinkos pasiskirstę tolygiai: AB „Rokiškio sūris“, turi 31,9 proc supirkimo rinkos, AB „Pieno žvaigždės“ - 29,6 proc (su AB „Panevėžio pienas“) ir AB „Žemaitijos pienas“ - 23,7 proc Jose nėra didelių skirtumų tarp pieno supirkimo - paruošimo kaštų, kurie didžiausiose įmonėse svyruoja tarp 10-11 procentų savikainoje, gaminamas analogiškas pieno produktų asortimentas, todėl susidurdami su tomis pačiomis problemomis, gali priimti lygiagrečius sprendimus dėl supirkimo kainų mažinimo. Supirkimo kainų vienodumą iš dalies nulemia ir bendra pieno supirkimo rinka. Visos didžiausios perdirbimo įmonės pieną superka beveik visoje Lietuvoje t. y., turi bendrą supirkimo rinką. Iš 53 „Mažeikių pieninės“ supirkimo punktų 36 yra šalia AB „Žemaitijos pienas“ supirkimo punktų, o iš 299 AB „Žemaitijos pienas“ punktų 175 yra netoli (iki 500 m.) kitų pieną superkančių įmonių punktų. Todėl, esant nereguliuojamoms kainoms ir, iš esmės vienai supirkimo rinkai, neišvengiamai susiklosto panašios ir/ar vienodos kainos. Kadangi, keičiant kainas, gamintojus apie tai informuoja supirkimo punktai, kuriems pranešama iš anksto, skirtingoms įmonėms priklausantys punktai būdami greta, sudaro geras sąlygas informacijai apie keičiamas supirkimo kainas paskleisti. Be to, informacija apie kainų keitimą plačiai paplinta ir dėl didelio pieno tiekėjų skaičiaus, kurie apie tai informuojami iš anksto. Stambiausios pieno perdirbimo įmonės turi nuo 14 iki 17 tūkst. pieno tiekėjų, todėl kiekviena įmonė gali nesunkiai sužinoti apie konkurentų ketinimus keisti kainas.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje apibrėžta susitarimų sąvoka - tai „bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą“. Suderintų veiksmų sąvoka yra apibrėžta Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintame dokumente „Reikalavimai ir sąlygos susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio nelaikomi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu“. Tai yra ūkio subjektų elgesys rinkoje, kai galima numanyti, jog ūkio subjektai susitarė dėl tokio elgesio ir yra tokio elgesio derinimo tarpusavyje įrodymų, arba kai tokio elgesio negalima paaiškinti kitaip.

Išanalizavus pieno supirkimo kainų mažinimo aplinkybes - kainų keitimo datas, sumažinimo procentus, perdirbimo įmonių taikomus supirkimo kainų nustatymo ir keitimo metodus bei supirkimo rinkos funkcionavimą ir kt, susitarimo ar veiksmų derinimo mažinant pieno supirkimo kainas stambiausiose pieno perdirbimo įmonėse, nustatyta nebuvo. Analizės duomenys leidžia daryti prielaidą, kad pieno supirkimo kainų mažinimą pirmiausia sąlygojo ekonominės priežastys: pieno produktų kainų kritimas užsienio rinkose, dolerio kurso kritimas, stipri konkurencija vidaus rinkoje, dėl ko įmonės nedidino pieno produktų pardavimo kainų. Šie faktoriai pirmiausia palietė didžiąsias perdirbimo įmones, kurios didžiąją dalį savo produkcijos parduoda užsienio rinkose.

Dviejų įmonių pieno supirkimo kainų mažinimo datų sutapimai nuo 2003 m. kovo 1 d. smulkių pieno gamintojų grupėje bei skirtingi mažinimo mastai nesuteikia pagrindo manyti, kad sprendimai dėl kainų mažinimo galėjo būti derinami. Esant bendrai supirkimo rinkai, kurios dalyviai veikia panašiomis sąlygomis - turi analogiškus supirkimo kaštus ir panašų gaminamą produktų asortimentą, supirkimo kainos, nustatomos didžiausiose pieno perdirbimo įmonėse, negali labai skirtis. Kainų panašumą (vienodumą) ir jų mažinimo datų sutapimą gali lemti ir laisvai prieinama informacija apie keičiamas kainas kitose pieno perdirbimo įmonėse.

Tyrimo metu nustatytų faktų sisteminė analizė neduoda pagrindo teigti, kad pieno perdirbimo įmonių veiksmai, nustatant pieno supirkimo kainas, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

Tyrimą dėl pieno perdirbimo įmonių veiksmų, nustatant pieno supirkimo kainas, atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams nutraukti.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas