DĖL SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 1999 M. VASARIO 11 D. ĮSAKYMO NR. 69 "DĖL KAIMO VIETOVIŲ GYVENTOJŲ APRŪPINIMO VAISTAIS IR VAISTINĖS ASORTIMENTO PREKĖMIS PER PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGAS" NUOSTATŲ ATITIKIMO KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMUS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba), susidedanti iš

Konkurencijos tarybos pirmininko R.Stanikūno,

Konkurencijos tarybos narių V.Kavaliausko, D.Klimašauskienės, J.Rasimavičiaus, G.Stuko,

sekretoriaujant Z.Balsienei,

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojams: E.Šatui, E.Navickaitei,

dalyvaujant Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Irmai Medžiaušaitei, Andriejui Rudanovui;

UAB “Gelsvės vaistinė” apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuota Konkurencijos tarybos registruotu laišku Nr. 115, įteiktu 2004-05-14, tačiau posėdyje nedalyvavo;

tvarkomajame Konkurencijos tarybos posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 69 “Dėl kaimo vietovių gyventojų aprūpinimo vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas” nuostatų atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas buvo pradėtas 2003m. lapkričio 6 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr.1S-124 UAB “Gelsvės vaistinė” pareiškimo pagrindu dėl Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 69 “Dėl kaimo vietovių gyventojų aprūpinimo vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas” nuostatų atitikimo Konkurencijos įstatymą.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 69 „Dėl kaimo vietovių gyventojų aprūpinimo vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas“ (Žin., 1999, Nr. 18-481, Nr. 58-1908, 2002, Nr. 42-1591) (toliau - įsakymas) nuostatos atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Minėtu įsakymu patvirtinta Kaimo vietovių gyventojų aprūpinimo vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas tvarka (toliau - tvarka) nustato kaimo gyventojų aprūpinimą vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis (toliau - vaistai) per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas (toliau - PSP įstaigos) tose kaimo vietovėse, kuriose nėra vaistinių ar jų filialų.

Minėtoje tvarkoje nustatyta, kad:

„9. Kaimo gyventojų aprūpinimą vaistais per visas, į savivaldybės mero patvirtintą sąrašą įrašytas, PSP įstaigas, vykdo viena arba kelios vaistinės, turinčios Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą aprūpinti kaimo gyventojus vaistais.

(…)

14. Jei tos pačios savivaldybės kaimo gyventojus aprūpinti vaistais pageidauja kelios vaistinės, pirmenybė teikiama (14.1 - 14.4 punktai išdėstyti pagal svarbą):

14.1. vaistinei, kuri yra toje pačioje seniūnijoje, savivaldybėje ar apskrityje, kurios gyventojus norima aprūpinti vaistais;

14.2. vaistinei, kuri yra gretimoje seniūnijoje, savivaldybėje ar apskrityje;

14.3. vaistinei, kuri anksčiau aprūpino kaimo gyventojus vaistais per tos seniūnijos, savivaldybės ar apskrities PSP įstaigas (…)

(…)

16. SAM leidimas aprūpinti kaimo gyventojus vaistais išduodamas vaistinės licencijos užsiimti farmacine veikla galiojimo laikotarpiui (...)“.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 30 d. nutarimu „Dėl farmacinės veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 802 patvirtintų Farmacinės veiklos licencijavimo taisyklių (2003 m. lapkričio 2 d. redakcija) 9 p., licencija verstis farmacine veikla išduodama neterminuotam laikui.

Pareiškėjo teigimu, tokia tvarka lemia, jog kitoms kaimo seniūnijose esančioms vaistinėms, neturinčioms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - SAM) leidimo aprūpinti kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas, yra sudėtinga konkuruoti su vaistinėmis, turinčiomis šiuos leidimus, kadangi prekiaudamos vaistais per PSP įstaigas, pastarosios patiria labai mažas išlaidas, nes PSP įstaigose nereikia kasos aparato, farmacijos specialisto su licencija, vesti sudėtingos buhalterinės apskaitos, išlaikyti patalpų ir mokėti medicinos slaugytojoms vaistininko dydžio atlyginimo. Minėti veiksniai, pasak pareiškėjo, lemia, jog PSP įstaigose mažinamos vaistų ir medicinos prekių kainos, siekiant išstumti iš rinkos kitas vaistines.

SAM pateiktais duomenimis, daugelyje Lietuvos savivaldybių egzistuoja PSP įstaigos, per kurias kaimo vietovėse prekiaujama vaistais. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad pagal tvarkos 6 punktą kaimo vietovėje įsteigus vaistinę ar jos filialą, gyventojų aprūpinimas vaistais per tos vietovės PSP įstaigą nutraukiamas.

SAM atstovas A.Rudanovas posėdžio metu teigė, kad buvo įvertintos visos Konkurencijos tarybos pastabos gautos tyrimo metu, kad SAM informavo Konkurencijos tarybą raštu, kad yra parengta nauja tvarka, kuri iš esmės pakeičia dabar esančią tvarką ir leidžia ūkio subjektams - vaistinėms, laisva forma pačioms derėtis su pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis. Taip pat teigė, kad yra numatytos sąlygos, kaip pati įstaiga renkasi vaistinę, kuri aprūpins jos centrus, esančius kaimo vietovėse.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu. Taigi, ūkinės veiklos reguliavimas turi būti pagrįstas sąžiningos konkurencijos laisvės principu. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja 1 dalyje įtvirtintą principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti, kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, vadovaujantis įstatymu, valstybės valdymo ar savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1. Institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.

2. Dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

3. Konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimais.

Tvarkos 9 punkte įtvirtinta nuostata suteikia teisę vienai ar kelioms, turinčioms SAM leidimą vaistinėms vykdyti kaimo gyventojų aprūpinimą vaistais per visas, į savivaldybės mero patvirtintą sąrašą įrašytas PSP įstaigas. Ši nuostata teikia turinčioms SAM leidimą vaistinėms privilegijas kitų neturinčių SAM leidimų vaistinių atžvilgiu. Ūkio subjektai, neturintys SAM leidimų aprūpinti kaimo gyventojus vaistais kaimo vietovėse, yra diskriminuojami, nes jie gali prekiauti vaistais kaimo vietovėse tik įsteigę čia savo vaistines ar jų filialus (tvarkos 6 p.) Be to, filialo ar vaistinės steigimas reikalauja papildomų išlaidų, susijusių su patalpų išlaikymu, kasos aparatu bei jo naudojimu ir kt., kurių nereikia vaistinėms aprūpinančioms kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas.

Minėtos tvarkos 21 punktu įtvirtinta, kad per PSP įstaigas leidžiama parduoti nereceptinius vaistus, receptinius vaistus (išskyrus narkotinius ir kitus pagal kiekį apskaitomus vaistus) bei vaistinės asortimento prekes (išskyrus veterinarinius vaistus), t. y. per PSP įstaigas galima prekiauti beveik tokiomis pat prekėmis kaip ir vaistinėse bei jų filialuose. Kaip rodo vaistinių, turinčių SAM leidimus aprūpinti kaimo gyventojus vaistais, pateikta informacija, visose PSP įstaigose vaistai parduodami tokiomis pat kainomis kaip ir šiuos vaistus tiekiančiose vaistinėse, todėl konstatuojama, kad vaistinės, neturinčios minėtų SAM leidimų, farmacinės veiklos rinkoje kaimo vietovėse konkuruoja su vaistinėmis, kurios turėdamos tokius leidimus vykdo prekybą per PSP įstaigas. Kaimo vietovėje gyvenantis vartotojas, gali rinktis tuos pačius vaistus ir už tą pačią kainą pirkti vaistinėje ar jo gyvenamoje kaimo vietovėje esančioje PSP įstaigoje, greičiausiai rinksis pirkti vaistus arčiau esančioje PSP įstaigoje ir išvengs papildomų kelionės išlaidų.

Pagal tvarkos 6 punktą, kaimo vietovėje įsteigus vaistinę ar jos filialą, gyventojų aprūpinimas vaistais per tos vietovės PSP įstaigą nutraukiamas. Iš pateiktų tyrimui duomenų galima teigti, jog užsiimti farmacine veikla šiose vietovėse steigiant vaistines ar jų filialus yra ekonomiškai nenaudinga dėl aukščiau minėtų papildomų išlaidų, kurių išvengia vaistinės prekiaujančios vaistais per PSP įstaigas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kaimo vietovėse vienintelis ekonomiškai naudingas ir racionalus būdas užsiimti farmacine veikla yra prekiauti vaistais per PSP įstaigas. Konkurencijos tarybos manymu dėl valstybės vykdomos vaistų prekybos per PSP įstaigas ribojimo, kuris pasireiškia aukščiau minėtų leidimų išdavimu ir teritorijų priskyrimu, apribojamos vaistinių, neturinčių minėtų leidimų, galimybės prekiauti vaistais kaimo vietovėse, lyginant su šiuos leidimus turinčiomis vaistinėmis, ir dėl to atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų farmacinės veiklos rinkoje kaimo vietovėse konkuruojančioms vaistinėms.

Norminių teisės aktų analizė rodo, kad nėra įstatyminių teisės normų, numatančių vaistinių, kurios gali aprūpinti vaistais kaimo vietovių gyventojus per PSP įstaigas, skaičiaus apribojimų, tačiau Farmacinės veiklos įstatymo 2 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę garantuoti gyventojų aprūpinimą būtino asortimento vaistais ir kitais medicininės paskirties gaminiais. Iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad pajamos iš prekybos kai kuriose PSP įstaigose yra labai mažos, o vaistinė, turinti SAM leidimą, privalo aprūpinti vaistais visas savivaldybės teritorijoje esančias PSP įstaigas. Be to, vaistinės nurodė, kad jeigu neprivalėtų tiekti vaistus į visas savivaldybės teritorijoje esančias PSP įstaigas, atsisakytų tiekti vaistus kai kurioms nepelningoms PSP įstaigoms.

Nagrinėjamu įsakymu patvirtintos tvarkos 9 punkto nuostatos, nors ir suteikia privilegiją vaistinėms, turinčioms SAM leidimus, vykdyti kaimo gyventojų aprūpinimą vaistais per visas, į savivaldybės mero patvirtintą sąrašą įrašytas PSP įstaigas, bei tuo pačiu diskriminuoja kitas vaistines, neturinčias tokių leidimų ir dėl to atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų farmacinės veiklos rinkoje kaimo vietovėse konkuruojančioms vaistinėms, yra būtinos vykdant Farmacinės veiklos įstatymo 2 straipsnio nuostatą, kuri numato, jog valstybė garantuoja gyventojų aprūpinimą būtino asortimento vaistais ir kitais medicininės paskirties gaminiais.

Darytina išvada, kad tvarkos 9 punkto nuostatos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimams, nes skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus.

Tvarkos 14.1 ir 14.2 punktuose numatyti pirmenybės nustatymo kriterijai išduodant leidimus aprūpinti kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas, suteikia privilegijas vienoms vaistinėms, priklausomai nuo jų buveinės, tuo tarpu kitos vaistinės dėl tos pačios priežasties yra diskriminuojamos. Tvarkos 14.3 punkte numatytas pirmenybės nustatymo kriterijus suteikia privilegijas vaistinei, kuri anksčiau aprūpino kaimo gyventojus vaistais per tos seniūnijos, savivaldybės ar apskrities PSP įstaigas, tuo tarpu, kitos vaistinės, kurios anksčiau neaprūpino kaimo gyventojų vaistais per tos seniūnijos, savivaldybės ar apskrities PSP įstaigas, yra diskriminuojamos.

Konkurencijos tarybos manymu vaistinėms, norinčioms aprūpinti vaistais tam tikros savivaldybės kaimo vietovių gyventojus turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti dėl galimybės vykdyti šią veiklą. Tačiau dėl tvarkos 14.1 - 14.3 punktuose numatytų kriterijų vaistinėms, priklausomai nuo jų buvimo vietos ir nuo to, ar jos anksčiau aprūpino kaimo gyventojus vaistais per tos seniūnijos, savivaldybės ar apskrities PSP įstaigas, sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos farmacinės veiklos rinkoje kaimo vietovėse.

Išanalizavus norminius teisės aktus, reguliuojančius farmacinę veiklą konstatuotina, kad nėra įstatyminių teisės normų, numatančių tvarkos 14.1 - 14.3 punktuose įtvirtintų pirmenybės nustatymo kriterijų. Nėra pagrindo teigti, kad minėtuose punktuose įtvirtinti pirmenybės nustatymo kriterijai yra būtini vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamu įsakymu patvirtintos tvarkos 14.1, 14.2 ir 14.3 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Tvarkos 16 punktas numato, jog SAM leidimas aprūpinti kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas išduodamas vaistinės licencijos užsiimti farmacine veikla galiojimo laikotarpiui. Pagal Farmacinės veiklos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 802 (2003 m. lapkričio 2 d. redakcija) 9 punktą, licencija verstis farmacine veikla išduodama neterminuotam laikui. Darytina išvada, kad leidimai aprūpinti tam tikros savivaldybės kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas taip pat yra neterminuoti. Minėtos tvarkos 18 punktas numato tam tikrus atvejus, kai leidimas aprūpinti kaimo gyventojus vaistais gali būti sustabdytas ar panaikintas:

„18.1. vaistinė raštu praneša Farmacijos departamentui, kad nori nutraukti kaimo gyventojų aprūpinimą vaistais;

18.2. sustabdomas ar panaikinamas įmonės licencijos užsiimti farmacine veikla galiojimas;

18.3. VVKT nustato didelių farmacinės veiklos pažeidimų, kuriuos padarė vaistinė, aprūpindama kaimo gyventojus vaistais per PSP įstaigas.“

Konkurencijos tarybos manymu tvarkos 16 punktu vaistinėms, gavusioms leidimus aprūpinti tam tikrų savivaldybių kaimo vietovių gyventojus vaistais per PSP įstaigas, yra suteikiamos išimtinės teisės užsiimti šia veikla visą licencijos užsiimti farmacine veikla galiojimo laikotarpį, kas yra nesuderinama su Konkurencijos įstatyme įtvirtintu sąžiningos konkurencijos principu ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Gavusioms SAM leidimus vaistinėms, suteikiamos privilegijos užsiimti šia veikla, tuo tarpu kitos vaistinės, norinčios aprūpinti kaimo vietovių gyventojus vaistais per PSP įstaigas, yra diskriminuojamos, nes apribojamos jų galimybės ateityje gauti minėtus leidimus. Tvarkos 16 punkto nuostatos sąlygoja, jog vaistinėms, kurios negavo leidimų prekiauti vaistais kaimo vietovėse per PSP įstaigas yra užkertamas kelias ateityje užsiimti šia veikla, nes vaistinės, gavusios SAM leidimus, gali prekiauti vaistais kaimo vietovėse per PSP įstaigas tol, kol galios jų licencijos užsiimti farmacine veikla - t.y. kol jos pačios neatsisakys vykdyti šią veiklą ar padarys didelių farmacinės veiklos pažeidimų.

Norminių teisės aktų analizė rodo, kad nėra įstatyminių teisės normų, numatančių šios tvarkos 16 punkte nurodytą leidimo prekiauti vaistais kaimo vietovėse per PSP įstaigas terminą. Nėra pagrindo teigti, kad 16 punkte nustatytas leidimo galiojimo terminas yra būtinas vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad nagrinėjamu įsakymu patvirtintos tvarkos 16 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 4 str., 19 str. 1 d. 4 p.,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją pakeisti Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 69 „Dėl kaimo vietovių gyventojų aprūpinimo vaistais ir vaistinės asortimento prekėmis per pirminės sveikatos priežiūros įstaigas“ patvirtintos tvarkos 14.1, 14.2, 14.3, 16 punktus taip, kad jie atitiktų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

2. Šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nustatytas įpareigojimas turi būti įvykdytas ir apie tai pranešta Konkurencijos tarybai per keturis mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas