DĖL TEO LT, AB VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba), susidedanti iš Konkurencijos tarybos pirmininko Rimanto Stanikūno, Konkurencijos tarybos narių: Sigito Cemnolonskio, Vytauto Kavaliausko, Jono Rasimavičiaus;

sekretoriaujant Zitai Balsienei;

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijos valstybės tarnautojams: Medeinai Augustinavičienei, Živilei Dapšytei, Valentin Gavrilov, Giedrei Jarmalytei;

proceso šalims: UAB „MicroLink Lietuva“ atstovams: Livijui Piročkinui, Arūnei Marcinkevičienei; UAB „Baltnetos komunikacijos“ atstovui Mindaugui Pranskevičiui; VĮ „Infostruktūra“ atstovams: Vitalijui Moskvinui, Gitanai Povilaitytei-Bassus; TEO LT, AB atstovams: Eglei Gudelytei-Harvey, advokatui Mariui Juoniui;

nedalyvaujant UAB „Tele2“, UAB „Penki kontinentai“, UAB „Elneta“ atstovams, nors apie posėdžio vietą ir laiką šios proceso šalys buvo informuotos registruotais laiškais;

viešame bylų nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo bylą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba nustatė:

Tyrimas buvo pradėtas Konkurencijos tarybos 2005 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 1S-62, gavus UAB „MicroLink Lietuva“, UAB „Baltnetos komunikacijos“, UAB „Tele2“, UAB „Penki kontinentai“, UAB „Elneta“, VĮ „Infostruktūra“ (toliau – pareiškėjai) prašymą ištirti AB „Lietuvos telekomas“ (2006 m. pavadinimas pakeistas į TEO LT, AB) (toliau – TEO LT, AB) veiksmus DSL paslaugų rinkoje, primetant nesąžiningas kainas bei taikant nevienodas (diskriminacines) sąlygas ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse.

Pareiškėjai teigė, kad 2002 m. TEO LT, AB pasirašė didmenines DSL paslaugų teikimo sutartis su UAB „MicroLink Lietuva“, UAB „Baltnetos komunikacijos“, VĮ „Infostruktūra“, UAB „Elneta“, UAB „Penki kontinentai“, tačiau TEO LT, AB, užimdama dominuojančią padėtį interneto prieigos paslaugų rinkoje, atliko ir atlieka veiksmus, kuriais pažeidžiamas Konkurencijos įstatymas. Pareiškėjų teigimu, TEO LT, AB ne vieną kartą žymiai pagerino savo mažmeninius DSL paslaugos pasiūlymus iš esmės nekeisdama savo didmeninių DSL paslaugos pasiūlymų. Dėl šios priežasties pareiškėjai neteko galimybės konkuruoti su TEO LT, AB daugelyje mažmeninės rinkos segmentų, nes susidaręs kainų skirtumas tarp didmeninės ir mažmeninės paslaugos kainos yra nepakankamas, kad būtų galima teikti paslaugą vartotojams konkurencingomis sąlygomis. Pareiškėjai taip pat teigė, kad TEO LT, AB atliko veiksmus, susijusius su nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymu atskiriems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse, tuo sudarydama nevienodas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

Pareiškėjų manymu, tokie TEO LT, AB veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 punktų reikalavimus.

Tyrimas pradėtas esant pagrindo manyti, kad TEO LT, AB, kaip vienintelė bendrovė Lietuvos Respublikoje (toliau – Lietuva), valdanti viešąjį fiksuoto telefono ryšio tinklą, turintį galimai plačiausią teritorijos mažmeninį padengimą visoje Lietuvoje ir kurio pagrindu teikiamos plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos, galimai dominuoja atitinkamose rinkose – didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų rinkoje bei mažmeninėse plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų namų ūkiams ir verslo klientams rinkose.

Atliekant tyrimą buvo nagrinėjama didmeninė (priešsrovinė, angl. – upstream) ir mažmeninė (pasrovinė, angl. – downstream) plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų rinkos, vertikaliai susijusios rinkos, geografinė rinka, atlikta TEO LT, AB siūlomų paslaugų teikimo kainų ir operatorių atitinkamų paslaugų teikimo sąnaudų analizė.

Tyrimo metu buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2002 m. iki 2005 m. I ketvirčio.

Tyrimo metu nustatyta, kad internetas yra tarpusavyje sujungti įvairios apimties telekomunikaciniai tinklai. Šie tinklai yra įvairaus pobūdžio: nuo tinklo darbovietėje arba namuose su nedideliu skaičiumi prijungtų kompiuterių iki didelių pasaulinės apimties komercinio pobūdžio tinklų. Telekomunikacinis tinklas gali būti sudarytas iš metalinio kabelio, šviesolaidinio kabelio arba naudojant kitas technologijas, kurios leidžia sudaryti bevielius tinklus.

Interneto prieiga, iš esmės, yra fizinė tinklo dalis, kuri yra unikali galutiniam vartotojui ir išeina iš didesnės apimties tinklo arčiausiai galutinio vartotojo esančio taško. Todėl nagrinėjamą prekę galima apibrėžti kaip tam tikras interneto prieigos paslaugas. Jų savybių bei galutinio vartotojo požiūriu atžvilgiais galima išskirti dvi atskiras tokių paslaugų grupes: siaurajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga ir plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga.

Siaurajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga apibrėžiama kaip prieiga, kuri užtikrina dvikryptį duomenų srauto perdavimą ir yra teikiama ISDN (angl. – Integrated Services Digital Network) technologijos pagrindu. Tai skaitmeninis visuminių paslaugų tinklas, kuriuo persiunčiama tekstinė, vaizdinė, garsinė ir kitokia informacija, naudojant įprastas telefono linijas. Tačiau ši paslauga negali užtikrinti duomenų perdavimo 144 kbit/s ar didesne sparta, o tai paslaugų gavėjui leidžia naudotis mažesniu kiekiu paslaugų, o taip pat teikiamos paslaugos gali būti prastesnės kokybės nei plačiajuosčio ryšio interneto prieigos atveju. Pastaroji paslauga yra ta, kuri savo techninėmis charakteristikomis gali užtikrinti 144 kbit/s ar didesnę spartą ir leidžia pasiekti gerokai didesnius duomenų perdavimo greičius, kurie skiriasi nuo ISDN technologijos didžiausių leistinų greičių.

Taigi, pagrindinis skirtumas tarp siaurajuosčio ir plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų, įtakojantis vartotojų pasirinkimą pirkti vienokią ar kitokią prieigos paslaugą, yra duomenų perdavimo sparta. Tai taip pat lemia ir šių paslaugų vartojimo bei kainų skirtumus. Dėl šių priežasčių laikytina, kad siaurajuosčio ir plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos sudaro atskiras paslaugų ar prekių grupes.

Nagrinėjant plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą, svarbu atsižvelgti į šios paslaugos teikimo galutiniams vartotojams techninę specifiką. Šiuo požiūriu tikslinga išskirti ir atskirai nagrinėti didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas ir atitinkamas mažmeninės prieigos paslaugas.

Didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą sudaro elektroninių ryšių infrastruktūros nuo tinklo galinio taško iki pagrindinio tinklo elementų, įskaitant pagrindinio tinklo elementus, suteikimas kitam ūkio subjektui, kuris teikia plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas galutiniams vartotojams. Didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga yra prekė, teikiama kitiems ūkio subjektams, kurie ją naudoja teikti mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugoms galutiniams vartotojams. Telekomunikacijų tinklu yra perduodamas ir paskirstomas sutarties šalių – didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų teikėjo ir didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų gavėjo – sutarto dydžio duomenų srautas abiem kryptimis. Šios paslaugos teikimo rinką galima apibrėžti kaip didmeninę plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos rinką (toliau – didmeninė rinka).

Mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą sudaro elektroninių ryšių infrastruktūros suteikimas nuo tinklo galinio taško galutiniam vartotojui plačiajuosčiam duomenų perdavimui abiem kryptimis. Mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga yra prekė, teikiama galutiniam vartotojui. Šios paslaugos teikimo rinką galima apibrėžti kaip mažmeninę plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos rinką (toliau – mažmeninė rinka).

Pastebėtina, kad, norint teikti mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą galutiniam vartotojui, būtina turėti galimybę plačiajuosčiu ryšiu prisijungti prie tinklo galinio taško. Kadangi neįmanoma, kad visi mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos teikėjai turėtų plačiajuosčio ryšio interneto prieigą prie tinklo galinio taško, didžioji dalis tokios paslaugos teikėjų privalo naudotis didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga. Kitaip tariant, mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga yra vertikaliai susijusi su didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga. Dėl to galima daryti išvadą, kad ir didmeninė bei mažmeninė rinkos yra vertikaliai susijusios.

Reikia pabrėžti, kad dėl didmeninės ir mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų rinkų tarpusavio sąsajos, infrastruktūros savininkai paprastai yra vertikaliai integruoti ūkio subjektai ir teikia plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas tiek mažmeninėje rinkoje galutiniams vartotojams, tiek didmeninėje rinkoje kitiems ūkio subjektams, kurie teikia paslaugas mažmeninėje rinkoje galutiniams vartotojams, tačiau neturi savo infrastruktūros. Pastariesiems ūkio subjektams galimybė pasinaudoti didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga arba infrastruktūra yra būtina sąlyga, norint pasiūlyti galutiniams vartotojams mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas.

Plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga – tiek didmeninės prieigos, tiek mažmeninės prieigos – gali būti teikiama naudojant įvairias technologijas, tačiau, atsižvelgiant į kiekvienos iš šių technologijų specifiką, skiriasi jų panaudojimo galimybės didmeninėje ir mažmeninėje rinkoje. Pastebėtina, kad skirtingomis technologijomis teikiamų plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų paklausos pakeičiamumo prasme iš esmės egzistuoja šiomis technologijomis teikiamų paslaugų pakeičiamumas, tačiau, tiriant dominavimo atvejį, nustatant atitinkamas prekės rinkas, svarbu atsižvelgti ir į plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos pasiūlos pakeičiamumą atskirų technologijų atžvilgiu.

Kaip jau minėta aukščiau, plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga gali būti teikiama įvairiais būdais. Viena iš technologijų yra DSL (angl. – Digital Subscriber Line) technologija, kai duomenų srautai perduodami fiksuoto telefono ryšio tinklais. Labiausiai paplitusios DSL paslaugos rūšys: simetrinis DSL (toliau – SDSL) ir asimetrinis DSL (toliau – ADSL). SDSL (angl. – Symetric Digital Subscriber Line) technologija skirta tarnybinių stočių bei interneto svetainių palaikymui, kolektyvinio darbo priemonių diegimui bei naudojimui ir interneto prieigos paslaugai. ADSL (angl. – Asymetric Digital Subscriber Line) paslauga yra pritaikyta greitam naršymui internete, nes pralaidumas iš tinklo į vartotojo pusę yra 3-4 kartus didesnis, negu priešinga kryptimi. Ši technologija naudinga tuo, kad daugelis vartotojų daugiau duomenų parsisiunčia iš tinklo, negu siunčia į jį, todėl ši technologija yra tapusi standartine technologija. ADSL interneto prieigos paslauga realizuojama per viešąjį fiksuoto telefono ryšio tinklą, kuris priklauso istoriniam operatoriui TEO LT, AB. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – Ryšių reguliavimo tarnyba) direktoriaus 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 170 TEO LT, AB buvo pripažinta turinčia didelę įtaką viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklų ir paslaugų rinkoje. ADSL interneto prieigos paslaugos gali būti teikiamos visoje Lietuvos teritorijoje, kur yra TEO LT, AB fiksuoto telefono ryšio tinklas. ADSL technologijos pagrindu galima teikti plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas tiek didmeninėje, tiek mažmeninėje rinkoje.

Kaip alternatyva DSL technologijai gali būti laikoma kabelinių tinklų technologija ir vietinių kompiuterių tinklų technologija (LAN – angl. Local Area Network). Tokios paslaugos teikiamos ten, kur yra įvestas kabelinės televizijos tinklas, kuris pritaikytas interneto duomenų srautui perduoti, arba įrengiamas naujas vietinis kompiuterių tinklas. Šie tinklai dažniausiai būna įrengiami daugiabučiuose namuose dideliuose ir vidutinio dydžio miestuose ir prijungiami prie didesnių telekomunikacinių tinklų, kad turėtų interneto prieigą. Galutiniai vartotojai šia technologija teikiamomis plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugomis gali naudotis visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau tokių tinklų veikimas yra labai fragmentuotas, t. y. geografiškai fragmentuotas teritorijos tokiais tinklais padengimas. Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvoje 2002-2004 m. veikė 56 kabelinės ir 4 mikrobangės daugiakanalės televizijos; 2003 m. pabaigoje buvo 21, 2004 m. – 58, o 2005 m. – 64 interneto tiekėjai, paslaugas teikiantys LAN technologijos pagalba.

Tokie tinklai būtent dėl geografinio fragmentiškumo bei kitų objektyvių priežasčių, tokių kaip vieningo tinklo nebuvimas, techninių galimybių nebuvimas, dėl prieigos prie tarptautinio tinklo skirtingumo bei skirtingų didmeninių kainų ir didelio tinklų operatorių skaičiaus, negali būti panaudoti kitų ūkio subjektų (ne tinklų operatorių) plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugai mažmeninėje rinkoje sukurti. Taigi, galima teigti, kad ekonomiškai pagrįstai ir efektyviai veikti mažmeninėje plačiajuosčio ryšio interneto prieigos rinkoje, naudojant kabelinių ar vietinių tinklų operatorių teikiamą didmeninę plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą, yra praktiškai neįmanoma. Dėl šios priežasties didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos, kurios teoriškai galėtų būti sukurtos kabelinių ir vietinių tinklų pagrindu, negali būti laikomos tinkamu pakaitalu didmeninėms ADSL interneto prieigos paslaugoms, bei šios paslaugos negali būti priskiriamos vienai rinkai. Plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos kabeliniais ir vietiniais tinklais teikiamos tik mažmeninėje rinkoje.

Plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos gali būti teikiamos naudojant ir radijo ryšį. Tokiu atveju naudojama LMDS (angl. – Local Multipoint Distribution Service) technologija. Tai bevielio duomenų perdavimo sistema, veikianti tam tikrame dažnių ruožo diapazone ir naudojanti tiesioginį perdavimą iš vietinės stoties antenos į matymo zonoje esančias įrengtas antenas. Geografinis tokio ryšio tinklo padengimas iš esmės prilygsta viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklui. Tokią technologiją naudoja AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, teikdamas plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas tiek mažmeninėse, tiek ir didmeninėje rinkoje. Tačiau dėl techninių kliūčių ši technologija negali būti tinkamas pakaitalas ADSL technologijai. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ technologinės galimybės teikti plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas didmeninėje rinkoje labai ribotos geografiniu požiūriu. Tokios paslaugos be didesnių investicijų gali būti teikiamos tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Likusioje Lietuvos teritorijoje didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos bei technologinės bazės sukūrimas, siekiant pasinaudoti tokiomis paslaugomis, reikalautų reikšmingų investicijų į ilgalaikį materialų turtą. Be to, potencialūs tokios didmeninės paslaugos vartotojai taip pat negalėtų pasinaudoti tokia paslauga bei teikti analogiškas paslaugas mažmeninėje rinkoje nepatirdami didelių papildomų išlaidų, daugiausiai susijusių su specialios įrangos pirkimais ir fiziniu bevielio tinklo sukūrimu. Šią aplinkybę patvirtina duomenys, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomu tinklu naudojasi tik 2 didmeniniai klientai, kurie teikia plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas mažmeninėje rinkoje tiek namų ūkiams, tiek verslo klientams, tačiau nė vienas iš jų neveikia visos Lietuvos teritorijos mastu, o tik lokaliai – Vilniuje ir Kaune. Be to, per 2005 m. ir 2006 m. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ neįgijo nė vieno naujo didmeninės paslaugos kliento, o tai vis dėlto rodo, kad ūkio subjektams, norintiems gauti didmenines paslaugas iš AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, yra per sudėtinga įvykdyti reikiamas technines sąlygas. Būtent dėl techninės didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos sukūrimo specifikos yra neįmanoma nustatyti ir standartinių šios paslaugos teikimo sąlygų, bei panašios visiems didmeninės paslaugos gavėjams kainodaros sistemos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad tarp radijo ryšio technologija teikiamų paslaugų ir ADSL technologijos pagrindu teikiamų paslaugų egzistuoja pakeičiamumas mažmeninėje rinkoje, tačiau nėra pakeičiamumo didmeninėje rinkoje.

Plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos gali būti teikiamos ir kitomis technologijomis: optiniais kabeliais, skirtosiomis linijomis, kitais bevielio ryšio tinklais. Tačiau šiomis technologijomis sukurtos plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos nėra standartizuotos ir yra sukuriamos bei pritaikomos atskiro vartotojo poreikiams mažmeninėje rinkoje tenkinti. Dažniausiai kiekviena atskirai sukurta paslauga yra unikali ir pasižymi nestandartinėmis specifikacijomis bei sąlyginai aukšta kaina. Be to, praktiškai neteikiamos tokių technologijų pagrindu didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad šių technologijų specifika lemia tai, kad egzistuoja šių paslaugų pakeičiamumas su ADSL paslauga tik mažmeninėje rinkoje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustatyta, kad Lietuvoje didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas galima teikti tik ADSL technologijos pagalba. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad egzistuoja atskira didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų, teikiamų ADSL technologijos pagrindu, rinka (toliau – didmeninė ADSL rinka), nes nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos teritorijoje, išskyrus viešąjį fiksuotą telefono ryšio tinklą (ADSL technologijos pagrindas), neegzistavo alternatyvių esminių išteklių, kurių pagalba būtų galima sukurti tam tikros kokybės didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugą. Taigi, kaip nustatyta aukščiau, didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslauga Lietuvoje gali būti teikiama naudojant tik ADSL technologiją, todėl didmeninėje ADSL paslaugos rinkoje tiriamuoju laikotarpiu veikė tik TEO LT, AB.

Tuo tarpu mažmeninėje rinkoje tiriamuoju laikotarpiu veikė daug ūkio subjektų, kurie mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas teikė pasinaudodami tiek DSL, tiek kabelinių ir vietinių tinklų, radijo ryšio, optinių kabelių ir kitomis technologijomis. Pastebėtina, kad mažmeninėje rinkoje veikė ir TEO LT, AB.

Be to, nustatyta, kad mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas tikslinga išskaidyti į dvi atskiras grupes: mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas namų ūkiams ir mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugas verslo klientams. Toks išskyrimas galimas dėl to, kad tarp paslaugų namų ūkiams ir verslo klientams yra aiškus kainų lygio skirtumas – mokesčiai verslo klientams yra didesni dėl didesnio siūlomų paslaugų funkcionalumo. Be to, verslo klientai turi geresnes pralaidumo arba srautų talpos galimybes; interneto duomenų perdavimo sparta iš išorės yra dvigubai didesnė verslo klientams nei namų ūkiams. Be to, kartais verslo klientams siūlomi sprendimai negali būti visuotinai įgyvendinami namų ūkiams. Taip pat verslo klientai turi daug didesnį įvairių prieigos techninių sprendimų pasirinkimą. Atsižvelgiant į tai, galima išskirti ir atskiras nagrinėjamas rinkas: mažmeninė namų ūkių rinka ir mažmeninė verslo klientų rinka.

Šia prasme namų ūkių rinkai priskiriami tokie galutiniai vartotojai, kurie yra fiziniai asmenys ir naudojasi interneto prieiga nesusijusiems su jų amatu, verslu ar profesija tikslams, o asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Tuo tarpu verslo klientams priskiriami tokie galutiniai vartotojai, kurie naudojasi interneto prieigos paslaugomis su jų amatu, darbu ar profesija susijusiems tikslams tenkinti (įmonės, asociacijos, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos organizacijos).

Apibendrinant išdėstytą, nustatyta, kad tiriamos atitinkamos tarpusavyje susijusios rinkos:

1) didmeninė ADSL rinka;

2) mažmeninė namų ūkių rinka ir

3) mažmeninė verslo klientų rinka.

Geografinė rinka šiuo atveju yra apibrėžiama kaip Lietuvos teritorija, nes viešasis fiksuotas telefono ryšio tinklas, kurio pagrindu teikiama didmeninė ADSL paslauga, apima tik Lietuvos teritoriją.

Kaip minėta aukščiau, nustatyta, kad TEO LT, AB veikė tiek didmeninėje ADSL rinkoje, tiek mažmeninėse rinkose. Tai rodo, kad TEO LT, AB yra vertikaliai integruotas ūkio subjektas, kuris yra suinteresuotas siekti pelno tiek didmeninėje, tiek mažmeninėse rinkose. Atsižvelgiant į tai būtina nagrinėti TEO LT, AB veiksmus tiek didmeninėje, tiek mažmeninėse atitinkamose rinkose.

Tyrimo metu buvo įvertintos TEO LT, AB didmeninės ADSL paslaugos bei mažmeninių jos pagrindu teikiamų ADSL interneto prieigos paslaugų kainos bei jų skirtumai. Buvo tiriama, ar tiriamuoju laikotarpiu, esant TEO LT, AB nustatytoms didmeninės ADSL paslaugos kainoms, taip pat efektyviai veikiantis ūkio subjektas turėtų galimybę konkuruoti su TEO LT, AB mažmeninėse ADSL interneto prieigos paslaugų rinkose. Šiuo tikslu buvo atlikta plačiajuosčio ryšio interneto prieigos mažmeninių ADSL paslaugų analizė ir ūkio subjektų patiriamos šių mažmeninių paslaugų teikimo sąnaudos suskirstytos į tokias grupes:

1) telekomunikacinių tinklų sąnaudos, kurios apima prieigos sąnaudas, srauto sukūrimo ir paskirstymo sąnaudas, prisijungimo prie tarptautinio interneto mokestį (tarptautinio srauto kaštus), įrengimo mokestį, srauto spartos keitimo mokestį bei prieigos tipo keitimo mokestį;

2) kitos gamybos sąnaudos, kurios apima įrangos, pastatų amortizacijos išlaidas, vartotojų aptarnavimo sąnaudas;

3) vartotojų pritraukimo (negamybinės) sąnaudos, kurioms priskiriamos sąnaudos reklamai, pardavimų skatinimui ir pan.

Atliekant tokio pobūdžio analizę ypač svarbios yra telekomunikacinių tinklų sąnaudos, nes būtent prie jų yra priskiriamos prieigos ir srauto sukūrimo sąnaudos, kurias ūkio subjektai – mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų teikėjai – patiria pirkdami TEO LT, AB didmenines ADSL paslaugas remdamiesi sutartimis, kuriose numatomos visos techninės didmeninės ADSL paslaugos teikimo sąlygos bei tokios paslaugos tarifai. Nustatyta, kad šie tarifai nagrinėjamu laikotarpiu keitėsi tik vieną kartą – 2004 m. pabaigoje, kai su didmeninių ADSL paslaugų gavėjais buvo pasirašytos naujos sutartys. Iki to laiko tokiems ūkio subjektams buvo siūloma „DSL 1“ tipo prieiga, kuri leido naudotis 128/64 kbit/s greičio prieigos paslauga, po 2004 m. „DSL 1“ prieigos greitis buvo padidintas iki 128/128 kbit/s, o naujos „DSL 2“ tipo prieigos paslaugos pagrindu galima pasiekti didesnę nei 128/64 kbit/s spartą. Mėnesio mokestis už pačios prieigos paslaugą sudarė nuo 48 litų iki 80 litų, priklausomai nuo ADSL paslaugos tipo ir aptarnaujamų prieigų skaičiaus. Tai reiškia, kad ūkio subjekto, perkančio didmenines ADSL paslaugas iš TEO LT, AB, mėnesinis mokestis už prieigos funkcionavimą priklausė nuo mažmeninių ADSL paslaugų vartotojų. Šis mokestis nesikeitė visą nagrinėjamą laikotarpį.

Siekiant išvengti masto ekonomijos poveikio analizės pagrįstumui, skaičiuojant mažmeninės ADSL paslaugos teikimo telekomunikacines sąnaudas, buvo pasirinkti didžiausio ADSL prieigų skaičiaus kaštai, už kurias imamas mažiausias mėnesinis mokestis, taip pat mažiausi vidutiniai prisijungimo prie tarptautinio interneto paslaugos įkainiai. Skaičiuojant paslaugos teikimo tiesioginius kintamuosius kaštus, naudojant tokius dydžius yra apskaičiuojami žemiausi mažmeninės ADSL prieigos paslaugos teikimo kaštai galutiniam vartotojui. Tokiu būdu buvo apskaičiuoti visų TEO LT, AB teikiamų planų mažmeninių ADSL paslaugų kaštai (neįtraukiant įdiegimo ir netiesioginių kaštų). Atlikus tokią analizę, nustatyta, kad TEO LT, AB planas, orientuotas į verslo klientus ir namų ūkius – „DSL takas 40“ – nuo 2003 m. rugsėjo 16 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos bei visi planai, išskyrus „DSL takas A0“, orientuoti į namų ūkius visu jų teikimo, o taip pat ir tiriamuoju laikotarpiu mažmeninėse rinkose buvo parduodami už mažesnę kainą, nei tokią paslaugą kainuoja sukurti didmeninės ADSL paslaugos pirkėjams.

Atlikta tiesioginių kintamų mažmeninės ADSL paslaugos teikimo kaštų analizė parodė, kad pajamos, gaunamos iš TEO LT, AB galutiniams vartotojams teikiamų plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų, nepadengdavo šių paslaugų teikimo tiesioginių sąnaudų. Iš to seka išvada, kad ūkio subjektai, kurie pirko iš TEO LT, AB didmeninę ADSL paslaugą mažmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos sukūrimui galutiniam vartotojui, patiria kur kas didesnes sąnaudas, nei TEO LT, AB analogiškų paslaugų sukūrimui. Jei tokie ūkio subjektai teiktų mažmenines paslaugas tokiomis kainomis, kaip ir TEO LT, AB, jų teikiamos paslaugos būtų nuostolingos ir neužtikrintų jiems galimybės sėkmingai veikti mažmeninėse rinkose.

Ryšių reguliavimo tarnybos pateikti duomenys parodė, kad apie 40 proc. plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos mažmeninėje rinkoje teikiama naudojant ADSL technologiją. Dėl to bet kokie konkurenciniai veiksniai didmeninėje ADSL rinkoje tiesiogiai įtakoja konkurencinę situaciją mažmeninėse rinkose, o tai aiškiai rodo, kad šios rinkos yra vertikaliai susijusios. Tokią išvadą patvirtina tai, kad tiriamuoju laikotarpiu TEO LT, AB vartotojų skaičius labai išaugo. Ypač padidėjo paslaugų namų ūkiams vartotojų skaičius (net 213 proc.), o verslo klientų skaičius padidėjo 33 proc., lyginant su tiriamojo laikotarpio pradžia. Tokį galutinių vartotojų skaičiaus padidėjimą siejant su TEO LT, AB taikoma ADSL paslaugų kainų politika, galima daryti išvadą, kad tokie TEO LT, AB veiksmai, nustatant ADSL paslaugų kainas, turėjo nemažą poveikį mažmeninėms plačiajuosčio ryšio interneto prieigos rinkoms.

Tyrimo metu nustatyta, kad tarp TEO LT, AB ir UAB „Lietuvos telekomo verslo sprendimai“ (2006 m. pavadinimas pakeistas į UAB „Kompetencijos ugdymo centras“) 1999 m. buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuri atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.152-2.168 straipsniuose įtvirtintą komercinio atstovavimo apibūdinimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.152 straipsniu, prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. UAB „Kompetencijos ugdymo centras“ pagal tokią sudarytą sutartį atstovavo TEO LT, AB, sudarydama sutartis su vartotojais dėl plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos teikimo galutiniams vartotojams, ir šių paslaugų mažmeninėse rinkose veikia kaip TEO LT, AB prekybos agentas.

Tuo tarpu tarp TEO LT, AB ir pareiškėjų buvo sudarytos sutartys, kurios savo esme atitinka Civilinio kodekso 6.716-6.724 straipsniuose reglamentuojamą atlygintinių paslaugų teikimą. Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nustatyta, kad sutartys, sudarytos tarp TEO LT, AB ir pareiškėjų, ir sutartis tarp TEO LT, AB ir UAB „Kompetencijos ugdymo centras“ nėra panašaus pobūdžio sutartys.

Tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados buvo išdėstytos 2006 m. birželio 12 d. Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Lietuvos telekomas“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“. Pareiškėja UAB „Baltnetos komunikacijos“ 2006 m. liepos 7 d. rašte pateikė savo nuomonę, kad sutinka su tyrimo išvadomis. TEO LT, AB 2006 m. rugpjūčio 10 d. raštu pareiškė, kad nesutinka su tyrimo išvadomis, pateikdama jos nuomone tinkamus argumentus dėl tyrimo išvadų nepagrįstumo, tačiau vėlesniame 2006 m. rugsėjo 22 d. rašte TEO LT, AB pateikė priešingą nuomonę ir pripažino, kad iš esmės neginčija tyrimo metu nustatytų faktų, bei, kad supranta, jog TEO LT, AB veiksmai galėjo sukelti abejonių dėl jų atitikimo Konkurencijos įstatymui.

Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio metu dalyvaujantys pareiškėjų atstovai išreiškė sutikimą su tyrimo išvadomis. TEO LT, AB atstovai taip pat neginčijo tyrimo metu padarytų išvadų, bei pripažino, kad savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymą.

Konkurencijos taryba konstatuoja:

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktas draudžia ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis nurodo, kad dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 proc. Dominuojančios padėties nustatymą taip pat reglamentuoja Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtinti Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – Paaiškinimai). Be to, nagrinėjant dominavimą telekomunikacijų srityje, būtina atsižvelgti ir į Europos Sąjungos rekomendacinio pobūdžio dokumentus.

Paaiškinimų 7 punkte nurodyta, kad ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, kai jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje. Tyrimo metu nustatyta, kad TEO LT, AB yra vienintelis ūkio subjektas, teikiantis didmeninę ADSL paslaugą. Paaiškinimų 18.2 punktas nurodo, kad ūkio subjektas turi absoliutų pranašumą prieš kitus, jei jo žinioje (arba nuosavybėje) yra esminis gamybos išteklius (turtas ar įrengimai), kuris yra būtinas konkrečios prekės gamybai ar paslaugai teikti, o potencialūs konkurentai neturi teisės juo naudotis arba naudojimasis yra apribotas. Be to, potencialiems konkurentams patiems sukurti (įrengti) tokį gamybos išteklių yra neįmanoma, labai brangu arba netikslinga. Tyrimo metu nustatyta, kad TEO LT, AB, kaip istoriniam operatoriui, priklauso viešasis fiksuoto telefono ryšio tinklas – esminis ir būtinas išteklius, be kurio kiti ūkio subjektai negali teikti didmeninės ADSL paslaugos, o taip pat ir ūkio subjektai – TEO LT, AB konkurentai mažmeninėse rinkose – negali teikti plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų galutiniams vartotojams. Kitomis technologijomis paremtą alternatyvų telekomunikacinį tinklą didmeninės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos teikimui kurti yra netikslinga arba reikia didelių išlaidų. Taigi, esami ir potencialūs mažmeninių plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų teikėjai, kurie neturi nuosavo tinklo ir siekia arba sieks teikti tokias paslaugas mažmeninėje rinkoje, privalo arba privalės sudaryti sutartį su TEO LT, AB, kad galėtų naudotis esminiu ištekliu – viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklu. Ši aplinkybė parodo, kad TEO LT, AB turi absoliutų pranašumą prieš savo konkurentus ir mažmeninėse rinkose.

Taigi, TEO LT, AB yra ūkio subjektas, kuris vienintelis veikia didmeninėje ADSL rinkoje, be to, ši įmonė yra didmeninės ADSL paslaugos teikimo esminio ištekliaus – viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo – valdytoja. Šios aplinkybės patvirtina, kad TEO LT, AB padėtis didmeninėje ADSL rinkoje turi būti vertinama kaip dominuojanti.

Atsižvelgiant į tai, kad mažmeninės rinkos yra vertikaliai susijusios su TEO LT, AB dominuojama rinka, TEO LT, AB, būdama vertikaliai integruota, turi ne tik visas galimybes įtakoti kitų ūkio subjektų veiklą mažmeninėse plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų rinkose, bet ir ekonominį interesą savo rinkos dalių išlaikymui ir (ar) didinimui jose.

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktas nurodo, kad dominuojančiam ūkio subjektui yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai primesti nesąžiningas kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Europos Komisijos Pranešimo apie konkurencijos taisyklių taikymą prisijungimo susitarimams telekomunikacijų sektoriuje (toliau – Pranešimas) 81 punkte nurodoma, kad 86 straipsnio taikymas remiasi prielaida, kad egzistuoja dominuojanti padėtis ir tam tikras ryšys tarp dominuojančios padėties ir tariamo piktnaudžiavimo ja. Telekomunikacijų sektoriuje neretai teks tirti nemažai susijusių rinkų, iš kurių vienoje ar keliose gali dominuoti tam tikras operatorius. Šiomis aplinkybėmis yra galimos kelios situacijos, kuriose galėtų pasireikšti piktnaudžiavimas: a) elgesys dominuojamoje rinkoje, turintis padarinių dominuojamoje rinkoje; b) elgesys dominuojamoje rinkoje, turintis padarinių kitose rinkose nei dominuojamoje rinkoje; c) elgesys ne dominuojamoje rinkoje, turintis padarinių dominuojamoje rinkoje; d) elgesys ne dominuojamoje rinkoje, turintis padarinių ne dominuojamoje rinkoje.

Nustatyta, kad TEO LT, AB dominavimas didmeninėje ADSL rinkoje turi padarinių mažmeninėse plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugų rinkose nustatant nesąžiningas kainas. Pastebėtina, kad Pranešimo 117-119 punktuose yra pateikiama kainų spaudimo (angl. – margin squeeze) samprata. Kainų spaudimas gali būti įrodytas, nustačius, kad dominuojančio ūkio subjekto mažmeninės operacijos pasrovinėje rinkoje negali būti pelningos teikiant jas didmeninių kainų, kurios dominuojančio ūkio subjekto konkurentams nustatomos priešsrovinėje rinkoje, pagrindu. Europos Komisija taip pat pabrėžia, kad kainų spaudimas gali būti įrodytas, nustačius, kad skirtumas tarp kainos, kuri yra mokama mažmeninės rinkos konkurentų už prieigą (didmeninėje rinkoje), ir kainos, kuri nustatoma tinklo operatoriaus mažmeninėje rinkoje, yra nepakankamas tam, kad protingai efektyvus paslaugų teikėjas, veikiantis mažmeninėje rinkoje, galėtų gauti normalų pelną (nebent dominuojantis ūkio subjektas gali įrodyti, kad jo mažmeninės operacijos yra nepaprastai efektyvios). Bet kuriuo atveju konkurentai mažmeninėje rinkoje susidurtų su kainų spaudimu, kuris galėtų priversti juos pasitraukti iš tos rinkos. Tokios situacijos praktiškai atsiranda, kai vertikaliai integruotas dominuojantis ūkio subjektas naudoja savo gamybos išteklius, kuriuos privalo naudoti jo konkurentai mažmeninėje rinkoje, siekdamas apriboti konkurentų galimybes gauti pelno mažmeninėje rinkoje, kurioje veikia ir dominuojantis ūkio subjektas. Toks ūkio subjektas gali elgtis keliais skirtingais būdais: 1) dominuojantis ūkio subjektas gali pakelti didmeninių paslaugų arba gamybos veiksnių naudojimo kainas tiek, kad jos neleistų kitiems tokių paslaugų teikėjams gauti pelno mažmeninėje rinkoje; 2) dominuojantis ūkio subjektas gali nustatyti savo mažmenines kainas žemiau savikainos ir išstumti konkurentus iš rinkos, tuo pačiu gaudamas padidintą pelną iš didmeninių paslaugų teikimo. Taip pat gali būti naudojama šių dviejų metodų kombinacija, kai didinamos didmeninės ir mažinamos mažmeninės kainos, taip mažinant kainų skirtumą.

Tyrimo metu nustatyta, kad TEO LT, AB yra vertikaliai integruotas ūkio subjektas ir teikia ADSL paslaugas tiek didmeninėje, tiek mažmeninėse rinkose. Taip pat, atlikus plačiajuosčio ryšio interneto prieigos mažmeninių ADSL paslaugų analizę, nustatyta, kad TEO LT, AB mažmeninės ADSL paslaugos negali būti pelningos, teikiant jas didmeninės ADSL paslaugos kainų, kurios nustatytos didmeninėje rinkoje, pagrindu. Taigi, kadangi TEO LT, AB pajamos iš teikiamų paslaugų mažmeninėje rinkoje nedengia šių paslaugų teikimo tiesioginių kaštų, TEO LT, AB veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, taikant kainų spaudimą.

Atsižvelgiant į tai, kad kainų spaudimas daugiausiai buvo taikomas TEO LT, AB paslaugoms, skirtoms namų ūkiams, ir į tai, kiek išaugo šių vartotojų skaičius, galima daryti išvadą, kad nesąžiningos kainos buvo taikomos siekiant apriboti TEO LT, AB konkurentų galimybes konkuruoti šioje rinkoje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad TEO LT, AB piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi didmeninėje ADSL rinkoje vykdydama kainų spaudimą, kuris pasireiškia tuo, kad būdama vertikaliai integruotu ūkio subjektu taiko tokias didmeninių ir (ar) mažmeninių paslaugų kainas, jog protingai efektyvūs TEO LT, AB konkurentai, veikiantys mažmeninėse rinkose, negali gauti normalaus pelno ir dėl to yra stumiami iš mažmeninių rinkų, arba potencialiems konkurentams sudaromos kliūtys į jas įeiti. Tokie TEO LT, AB veiksmai laikytini Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto pažeidimu, kai primetant nesąžiningas kainas yra ribojama konkurencija, bei nepagrįstai varžomos kitų ūkio subjektų galimybės veikti mažmeninėse (ypač namų ūkių) rinkose.

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktas nurodo, kad dominuojančiam ūkio subjektui yra draudžiama panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Tyrimo metu nustatyta, kad tarp TEO LT, AB ir UAB „Kompetencijos ugdymo centras“ buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuri savo turiniu atitinka Civilinio kodekso reglamentuojamą komercinio atstovavimo (prekybos agento) sutartį bei reguliuoja šios sutarties pagrindu atsirandančius komercinio atstovavimo santykius. Todėl tarp šių ūkio subjektų susiklosto atstovavimo santykiai. Tuo tarpu tarp TEO LT, AB ir Pareiškėjų buvo sudarytos didmeninių paslaugų teikimo sutartys, kurių pagrindu TEO LT, AB Pareiškėjams teikė didmenines ADSL paslaugas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad sutartys, sudarytos tarp TEO LT, AB ir Pareiškėjų, bei sutartis, sudaryta tarp TEO LT, AB ir UAB „Kompetencijos ugdymo centras“, nėra panašaus pobūdžio sutartys ir skirtingos konkurencijos sąlygos šiems ūkio subjektams nėra sudaromos. Taigi, TEO LT, AB nepažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto reikalavimo.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Šio įstatymo 42 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai.

Nustatant TEO LT, AB skiriamos baudos dydį, įvertintas pažeidimo pavojingumas. Atsižvelgta į tai, kad TEO LT, AB valdo esminį plačiajuosčio ryšio interneto prieigos paslaugos teikimo išteklių – viešąjį fiksuoto telefoninio ryšio tinklą, bei tai, kad draudžiami veiksmai pasireiškia visoje Lietuvos teritorijoje, t. y. nacionalinėje rinkoje. TEO LT, AB veiksmai, kuriais pažeistas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktas, truko nuo 2002 m. ir vykdomi iki šiol. Per šį laikotarpį rinkose, kuriose TEO LT, AB vykdė kainų spaudimą, jos paslaugų vartotojų skaičius gerokai išaugo, o ypač namų ūkių rinkoje, kurioje kainų spaudimas daugiausia ir buvo taikomas. Tai akivaizdžiai rodo, kad TEO LT, AB tokiais savo veiksmais pagerino savo padėtį rinkoje, todėl jos konkurentai atitinkamose rinkose neturėjo galimybės sėkmingai konkuruoti ir dėl to buvo stumiami iš mažmeninių plačiajuosčio ryšio interneto prieigos rinkų arba potencialūs konkurentai negalėjo į jas patekti. Reikia pažymėti, kad TEO LT, AB veiksmais daroma žala ne tik konkretiems ūkio subjektams, bet pažeidžiamas ir viešasis interesas – ribojama potenciali konkurencija, daroma žala vartotojams, kurie dėl TEO LT, AB veiksmų negali gauti optimalios naudos, pasireiškiančios tuo, kad daugiau įmonių gali pasiūlyti galutiniams vartotojams priimtinus pasiūlymus. Šią naudą garantuotų sąžininga ir neapribota konkurencija atitinkamose mažmeninėse rinkose.

Baudos dydžio nustatymui įtakos turi ir tai, kad TEO LT, AB pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį jau buvo paskirtos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos. Ūkio subjektas laikomas pakartotinai įvykdęs pažeidimą, jei jam buvo paskirta Konkurencijos įstatyme numatyta sankcija, nereikalaujant, kad ūkio subjektas būtų baustas būtent už tam tikrą konkretų piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Konkurencijos tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 16/b „Dėl AB „Lietuvos telekomas“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms“ TEO LT, AB buvo skirta 150000 litų bauda. Konkurencijos tarybos 2002 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 2/b „Dėl AB „Lietuvos telekomas“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 punkto reikalavimams“ TEO LT, AB buvo skirta 2077154 litų bauda. Dėl šių priežasčių, skiriant baudą už piktnaudžiavimą ADSL paslaugų rinkoje, turi būti atsižvelgta į sunkinančią aplinkybę – pažeidimo pakartotinumą. Kaip svarbi aplinkybė, turinti įtakos baudos dydžiui, vertintinas TEO LT, AB 2006 m. rugsėjo 22 d. rašte išreikštas bei per bylos nagrinėjimo posėdį patvirtintas pripažinimas, kad TEO LT, AB įvykdė Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, skirtinos TEO LT, AB baudos dydis turėtų būti 3011000 litų bauda.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktu, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais ir 41 straipsnio 1 dalimi,

Konkurencijos taryba nutaria:

1. Pripažinti TEO LT, AB veiksmus prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams.

2. Įpareigoti TEO LT, AB nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktui prieštaraujančius veiksmus ir per vieną mėnesį nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ pakeisti ADSL prieigos paslaugos teikimo sąlygas taip, kad tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų nustatomos nesąžiningos kainos ar kitos šios paslaugos pirkimo sąlygos.

3. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti TEO LT, AB 3 011 000 (trys milijonai vienuolika tūkstančių) litų baudą.

4. Įpareigoti TEO LT, AB per 14 dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Konkurencijos tarybą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas