DĖL UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO REIKALAVIMAMS TYRIMO NUTRAUKIMO

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2009 m. spalio 1 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo Vartojimo prekių skyriaus pateiktą informaciją dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) reikalavimams tyrimo nutraukimo.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas pradėtas Konkurencijos tarybos 2009 m. liepos 2 d. nutarimu Nr.1S-110 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo ir atsisakymo pradėti tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 straipsnio reikalavimams“ Lietuvos dujų asociacijos (toliau – pareiškėja) ir AB „Lietuvos dujos“ (toliau – pareiškėja) pareiškimų pagrindu.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad UAB „Vilnius energija“ Vilniaus miesto centralizuotos šilumos energijos vartotojams su pateikiamomis sąskaitomis 2008 m. lapkričio mėn. – 2009 m. sausio mėn. išplatino informacinius pranešimus „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ bei „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių energijos šaltinių skatinimui palyginimas“.

Informaciniuose pranešimuose „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ (išplatinti su mokėjimo sąskaitomis 2008 m. lapkričio mėn. ir gruodžio mėn.) pateikiama vartotojo mokamos UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos struktūros diagrama, pagal kurią 85% šilumos kainos sudaro už dujas mokami pinigai, o 15% mokamos šilumos kainos tenka UAB „Vilniaus energija“. Šalia diagramos pateikta lentelė „Pinigai keliauja“, kurioje tokia pačia proporcija (85/15) pateikiamos vartotojų už šilumą mokamos kainos sudėtinės dalys, tenkančios „dujininkams“ ir „Vilniaus energijai“. Be aukščiau nurodytos informacijos šiuose informaciniuose pranešimuose patalpinti pranešimai pavadinimu „Gamtinės dujos toliau brangsta!“, „Energetinės nepriklausomybės link“, kuriuose pateikiama informacija apie gamtinių dujų brangimą, šilumos ūkio problemas, pabrėžiant šalies priklausomybę nuo importuojamo kuro bei kritiškai vertinant valdžios veiksmus nesiimant priemonių perorientuoti Lietuvos šilumos ūkį, keičiant kuro struktūrą bei nepakankamai skatinant Lietuvoje gaminamo biokuro – medienos, šiaudų, energetinių augalų, buitinių atliekų, dumblo – naudojimą šilumos energijos gamyboje.

Informaciniame pranešime „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių energijos šaltinių skatinimui palyginimas“ (išplatintas su mokėjimo sąskaitomis 2009 m. sausio mėn.) pateikiamas grafiškas palyginimas 1999-2008 m. išleistų sumų: 5000 milijonų litų, sumokėtų už dujas, ir 20 milijonų litų valstybės skirtos paramos alternatyvių dujoms energijos šaltinių skatinimui. Šiame informaciniame pranešime patalpintoje informacijoje „Šilumos ūkis – gamtinių dujų įkaitas“ be kita ko, teigiama, kad siekiant skatinti šalies energetinę nepriklausomybę reikia „... gamtines dujas pakeisti žymiai pigesniu ir aplinkos neteršiančiu vietiniu biokuru...“, taip pat pateikiami alternatyvaus dujoms biokuro privalumai..

Tyrimo metu nustatyta, kad 2008 m. lapkričio - 2009 m. vasario mėn. UAB „Vilniaus energija“ interneto svetainėje www.vilniaus-energija.lt veikė skaičiuoklė „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ (skaičiuoklė fiziniams asmenims)“, kurioje bet kuris šilumos vartotojas, įvedęs sumą, kurią sumoka už šildymą UAB „Vilniaus energija“, gaudavo informaciją apie tai, kiek šildymui skiriamų vartotojo lėšų atitenka gamtinių dujų tiekėjams ir kiek lėšų tenka šilumos tiekėjui UAB „Vilniaus energija“. Skaičiuoklė veikė tokiu principu ir vartotojo įvesti duomenys buvo apdorojami taip, kad įvestos šilumos kainos sudėtinių dalių proporcija yra tokia pati, kaip ir pateikta informaciniuose pranešimuose „Kam atitenka Jūsų pinigai?“, t.y. 85% šilumos kainos tenka „Dujininkams (už dujas)“, o 15% skiriama šilumos tiekėjui UAB „Vilniaus energija“, nurodant kad „Pinigai skiriami: šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms“.

Pareiškėjo teigimu, UAB „Vilniaus energija“, 2008 spalio mėn. – 2009 lapkričio mėn. informaciniuose pranešimuose pateikiama informacija apie šilumos kainos sudėtines dalis yra neteisinga ir nepagrįsta. Šį teiginį pareiškėjas grindžia faktu, kad UAB „Vilniaus energija“ perkamų iš AB „Lietuvos dujų“ kaina nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. vasario mėn. vidurio sumažėjo nuo 1495,77 Lt/1000 kub. m iki 1003,81 Lt/1000 kub. m su gamtinių dujų transportavimo mokesčiais. AB „Lietuvos dujos“ teigimu, 2008 m. spalio mėn. gamtinių dujų kainos dalis sudarė apie 71% šilumos kainos, o 2009 m. sausio mėn. dujų kaina sudarė tik 55 % šilumos kainos.

Taip pat informaciniuose pranešimuose pateikta informacija apie dujų trūkumus ir alternatyvaus kuro – biokuro - privalumus, neigiant dujų pigimo faktą, pareiškėjo teigimu, vartotojams formuoja nuomonę, kad pradėjus naudoti biokurą, šilumos vartotojai mokės tris kartus mažiau nei naudojant gamtines dujas.

Atsakydama į Konkurencijos tarybos 2009-07-29 raštą Nr. (5.1-6V)-1425 UAB „Vilniaus energija“ 2009-08-14 rašte Nr. 012-0110306r nurodė, kad informaciniai pranešimai buvo siunčiami Vilniaus miesto centralizuotos šilumos energijos vartotojams kartu su 2008 m. lapkričio – 2009 m. sausio mėn. sąskaitomis už suvartotą šilumos energiją. Atsižvelgiant į bendrą UAB „Vilniaus energija“ klientų – šilumos vartotojų skaičių, buvo išsiųsta apie 180 tūkstančių pranešimų.

Dėl UAB „Vilniaus energija“ pranešimuose pateikiamos informacijos apie vartotojo įmokos dalį, atitenkančią kuro tiekėjams, UAB „Vilniaus energija“ pateikė paaiškinimą, kad pagal galiojančias Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 07 08 nutarimu patvirtintą Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų metodiką ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 03 15 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką, šilumos energijos tarifų peržiūrėjimas, reaguojant į kuro kainų pokyčius nebuvo numatytas ir taikomas. Todėl centralizuotai tiekiamos šilumos energijos kainos galėjo būti perskaičiuotos ne dažniau kaip du kartus per metus, o informacinių pranešimų išsiuntimo Vilniaus mieste metu galiojo šilumos energijos kaina, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 06 26 nutarimu Nr. 03-76, galiojusi nuo 2008 08 01. Tai reiškia, kad pagal pranešimų pateikimo metu galiojančias šilumos kainos nustatymo metodikas į šilumos tarifą įtraukiama konkrečiai datai nustatyta/metams prognozuojama dujų kaina. Todėl 2008 06 26 nutarimu Nr.03-76 patvirtindama UAB „Vilniaus energija“ šilumos tarifą, galiojantį nuo 2008 08 01, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įtraukė 889/Lt/1000 kub. m kuro kainą.

UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad negali būti laikoma reklamos davėja pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kadangi šilumos vartotojams siųsti informaciniai pranešimai „Kam atitenka Jūsų pinigai“ ir „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių dujoms energijos šaltinių skatinimui palyginimas“ bei savo internetinėje svetainėje patalpinta skaičiuoklė „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ nėra ir negali būti laikoma reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 d. prasme, kadangi šilumos vartotojams pateiktos informacijos tikslas yra išimtinai informacinio pobūdžio ir neskatina vartotojų nei naudotis centralizuoto šildymo paslaugomis, nei siūlo įsigyti (ar neįsigyti) kitų (ne centralizuotai gaminamos šilumos ) prekių (atitinkamų paslaugų).

 Kartu su raštu pateiktame atsiliepime į pareiškėjo AB „Lietuvos dujos“ skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr.I-1680/09 UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr.56-2224) (toliau – Energetikos įstatymas) 19 str. 4 dalies, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio (Žin., 2003, Nr. 51-2254) (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 22 str. pagrindu vartotojams teikiami pranešimai turėtų būti vertintini tik kaip vartotojui pateikta informacija apie šilumos kainas ir šių kainų struktūrą. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 4 dalis numato energetikos įmonių pareigą informuoti vartotojus apie efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą, taip pat energijos kainas bei energijos vartotojams teikiamas paslaugas. Taip pat Šilumos ūkio įstatymo 22 str. nustato šilumos įmonių pareigą informuoti vartotojus apie įmonių teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, šilumos paslaugų kainas. Todėl, UAB „Vilniaus energija“ teigimu, teikdama vartotojams pranešimus apie šilumos kainų struktūrą, UAB „Vilniaus energija“ kaip šilumos tiekėjas atliko savo pareigą vartotojų informavimo srityje, kaip nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 22 str., Energetikos įstatymo 19 str. 4 d.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Reklamos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta Konkurencijos tarybos teisė priimti sprendimus dėl klaidinančios reklamos ar neleidžiamos lyginamosios reklamos. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, reklama apibrėžiama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekia gyventojams bei įmonėms šilumą pastatų šildymui bei karšto vandens ruošimui Vilniaus mieste, taip pat Grigiškėse, Salininkuose ir Trakų Vokėje, taip pat atlieka šilumos punktų ir vidaus šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemų priežiūros paslaugas. Gaminant energiją, pagrindiniai naudojami ištekliai yra vanduo, oras ir kuras – gamtinės dujos arba mazutas. Todėl informacija apie vartotojų mokamos šilumos kainos sudedamąsias dalis, taip pat informacija apie 1999-2008 m. sumokėtas sumas už importuojamas gamtines dujas bei sumas, skirtas gamtinių dujų pakeitimui alternatyviu kuru, yra susijusi su bendrovės vykdoma veikla.

Kaip pažymėjo Lietuvos Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2005, Nr. 117-4293) „prekių ar paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis“. Taigi, reklamos požymis, išskiriantis reklamą iš kitų informacijos rūšių, yra siekis daryti asmenims poveikį jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, skatinti juos elgtis tam tikru būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. bylos Nr. 15/02 nutarime nurodė, kad „įstatymuose pateikiami nevienodi reklamos apibrėžimai. Tačiau visuose minėtuose teisės aktuose nurodomas svarbiausias reklamos požymis – reklama yra informacija, kuria siekiama padėti parduoti arba skatinti įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.“ Taigi, įstatymuose bei suformuotoje teismų praktikoje kaip esminis reklamos požymis, išskiriantis ją iš kitos informacijos, yra įtvirtintas  specialus jos  tikslas - įtakoti vartotojo ekonominę elgseną.

Todėl siekiant nustatyti, ar informacija, nors ir susijusi su asmens ūkine komercine veikla, gali būti vertinama kaip reklama, turi būti konstatuotas skatinimo tikslas, t.y. turi būti nustatyta, kad ši informacija yra ar gali būti reikšminga vartotojui, priimant sprendimą dėl prekės ar paslaugos įsigijimo, ir tokiu būdu ja siekiama įtakoti vartotojo ekonominę elgseną, skatinant jį naudotis tam tikromis prekėmis ar paslaugomis ar atsisakyti tam tikrų prekių (paslaugų) naudojimo.

Nagrinėjamuose informaciniuose pranešimuose „Kur keliauja šie pinigai?“ bei „Kam atitenka Jūsų pinigai?“, esanti informacija apie šilumos kainos sudėtines dalis, taip pat internetinės svetainės www.vilniaus–energija.lt pateikiamos skaičiuoklės rezultatai informuoja vartotoją,  kad didžiąją dalį jo išlaidų už UAB „Vilniaus energija“ tiekiamą šilumą sudaro kuro (konkrečiai, dujų) kaina. Ši informacija pabrėžia kuro kainos reikšmingumą bendroje šildymo kainos struktūroje bei kitų kaštų, susijusių su UAB „Vilniaus energija“ teikiamomis paslaugomis, tokių kaip „šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms“palyginti nežymią įtaką galutinei kainai, kurią moka vartotojas už šildymą.

Pažymėtina, kad kaina yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojų elgseną (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 5 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr.I11-1099/2001 UAB „IMP Baltic“ v. Konkurencijos taryba). Tačiau būtent galutinės kainos, kurią vartotojas turi sumokėti už prekę ar paslaugą, dydis, turi skatinamąjį poveikį vartotojo ekonominiam sprendimui, o ne jos struktūra. 

Pažymėtina, kad ne vartotojas, o pati bendrovė, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, priima sprendimus, kokį kurą naudoti tiekiant vartotojams šildymo paslaugas. Todėl vartotojams pateikta informacija apie paslaugų kainos struktūrą, o ne galutinę paslaugos kainą, negalėjo daryti skatinamojo poveikio vartotojo sprendimui naudotis paslaugomis.

Informaciniuose pranešimuose nagrinėjama informacija buvo platinama kartu su šildymo sąskaitomis UAB „Vilniaus energija“ paslaugų vartotojams. Tokiu būdu, UAB „Vilniaus energija“ pateikiama informacija skirta ne potencialiems jos paslaugų vartotojams, siekiant pateikti savo paslaugų privalumus bei paskatinti pasirinkti centrinį šildymo būdą, bet skirta esamiems paslaugų vartotojams informuoti apie šildymo kainos sudėtines dalis.

Vertinant, ar nagrinėjama informacija buvo siekiama ir ar galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį, reikšmingu veiksniu laikytina ir šilumos tiekimo rinkos, kurios dalyvių - valstybės, savivaldybių, šilumos tiekėjų ir vartotojų santykiai yra griežtai reglamentuoti, specifika. Šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą tik su sąlyga, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 d. numatyta vartotojo teisė nutraukti šilumos pirkimo pardavimo sutartį tik pakeitus šildymo būdą, kuris gali būti keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą. Vartotojo laisvė priimti sprendimą dėl esamo šilumos tiekėjo pakeitimo, atsijungiant nuo centrinio šildymo tinklų yra apribota šių bei juos įgyvendinančių teisės aktų, reglamentuojančių šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų bei pastato šildymo būdo pakeitimą, nustatytais reikalavimais bei procedūra. Be nustatytų teisės aktais reikalavimų atsijungimui nuo centrinės šildymo sistemos įvykdymo, svarbu yra tai, kad visus įrenginių atjungimo ir kitus susijusius darbus pagal statybos techninius reglamentus, statybos normas ir kitus teisės aktus, norintis atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos vartotojas turi atlikti savo lėšomis. Be to, jei atsijungimas nuo centrinės šildymo sistemos yra negalimas dėl šilumos ūkio plane nustatytų sąlygų, vartotojui vienintelis galimas būdas pakeisti šilumos tiekėją yra gyvenamosios vietos ir būsto keitimas pasirenkant pageidaujamą šilumos apsirūpinimo būdą. Akivaizdu, kad šilumos aprūpinimo būdo keitimas keičiant gyvenamąją vietą nėra priimtinas vidutiniam vartotojui ar daugumai vartotojų. Todėl laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ esamiems vartotojams pateikta informacija apie šilumos paslaugos kainos struktūrą negalėjo daryti ekonominio poveikio, skatinant juos išlikti UAB „Vilniaus energija“ paslaugų naudotoju, o ne pasirenkant alternatyvių tiekėjų paslaugas.

Informacija apie sumokėtus 1999-2008 metais 5 milijardus litų už importuojamas gamtines dujas, kai tuo tarpu, strateginei ūkio šakai plėsti (gamtinių dujų pakeitimui alternatyviu, žymiai pigesniu ir aplinkos neteršiančiu vietiniu biokuru) paskirta vos 20 mln. litų, informuoja vartotoją, kad valstybė mažai skatina naudotis šilumos gamybai alternatyvias kuro rūšis bei nurodoma biokuro nauda valstybei (energetinė nepriklausomybė, mažesnės šilumos kainos, daugiau darbo vietų, ekonomikos augimas, švaresnė aplinka, kt.). Šia informacija siekiama formuoti vartotojo nuomonę, kad atitinkamos valstybės institucijos neefektyviai įgyvendina valstybės politiką energetikos srityje. Tačiau vartotojo skatinimo priimti vienokį ar kitokį ekonominį sprendimą atžvilgiu ši informacija yra neutrali, ir todėl nelaikytina reklama.

Atsižvelgiant į išdėstytus veiksnius, nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vilniaus energija“ vartotojams pateikta informacija apie šilumos kainos struktūrą ir apie 1998-2008 sumokėtas lėšas už importuojamas gamtines dujas bei lėšas, valstybės skirtas skatinti Lietuvoje gaminamo biokuro naudojimui, turėtų skatinamąjį poveikį naudotis UAB „Vilniaus energija“ paslaugomis, todėl minėta informacija nėra laikytina reklama bei vertintina dėl atitikties Reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsniuose nustatytiems reikalavimams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

Tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams  nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas