Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Laurai Aksijonaitienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams J. Basokui ir D. Poškui, atsakovo atstovams E. Navickienei ir M. Važnevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 1S-53 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai 2997062 Lt žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad Žemės ūkio ministras 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtindamas Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau -Taisyklės), nukrypo nuo 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, todėl Taisyklės bei jų pakeitimai neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 725 1 ir 2 punktų reikalavimų. Taisyklių 1 priede nurodytos konkrečios įmonės, kurioms bus teikiama parama ir patvirtinti paramos dydžiai, tačiau pareiškėjas nebuvo įtrauktas į šių įmonių sąrašą. Tik ŽŪM 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 buvo nustatyta, jog parama teikiama ir įmonėms, kurios 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tačiau net ir tada nebuvo panaikinti įmonių konkurenciją ribojantys veiksniai, o tuo pačiu ir pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimai, kadangi suteikiama parama pieno perdirbimo įmonėms skiriasi. Pareiškėjas paaiškino, kad 2003 m. gruodžio 15 d. pareiškimu kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl pareiškime nurodytų konkurenciją ribojančių veiksmų, išnagrinėti, ar Taisyklės, jų 1 priedas ir pakeitimai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir esant reikalui kreiptis į ŽŪM su reikalavimu pakeisti ar panaikinti Taisykles, imtis kitų veiksmų. Konkurencijos taryba 2004 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1S-53 (toliau – Nutarimas) nutraukė tyrimą. Nutarime Konkurencijos taryba nurodė, jog atskirų įmonių paramos dydžių skirtumai vienai bazinio pieno tonai susidarė ne dėl paramos nustatymo principų bei apskaičiavimo kriterijų, bet dėl atskirų pieno perdirbimo įmonių 2003 m. veiklos rezultatų. Tačiau pareiškėjo nuomone, tokios išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, o nutarime nepateikiami argumentai, kurie leistų abejoti pareiškėjo argumentais. Pareiškėjo nuomone, paramos teikimo būdas, įtvirtintas Taisyklėse, riboja įmonių galimybes konkuruoti, o atsakovas neatsižvelgė į nurodytus konkurenciją ribojančius veiksnius.

Pareiškėjo manymu, Taisyklėmis nenurodžius pareiškėjui skirtinos išmokos dydžio, neįtraukus jo į įmonių sąrašą, buvo ir yra žymiai sunkiau konkuruoti pieno rinkoje, todėl toks reglamentavimas susilpnina ir iškraipo konkurenciją, gali sukelti kitokio pobūdžio neigiamą poveikį, atskirų ūkio subjektų naudai nustatyti valstybės paramos dydžiai, taip ribojant kitiems ūkio subjektams teisę gauti valstybės paramą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl ydingo reglamentavimo, valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų pareiškėjas patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Paaiškino, kad paramos skyrimo laikotarpiu pirko pieną iš PK „Žalmargė“, ŽŪK „Europienas“ ir kitų pieno kooperatyvų ir bendrovių, gamintojams mokėjo nustatytas aukštesnes kainas, o gauta parama nekompensavo kainų skirtumo, dėl ko išaugo pieno savikaina. Už toną supirkto pieno gauta 38,31 Lt parama, tuo tarpu AB „Rokiškio sūris“ gavo paramą iki 96,77 litų už toną pieno, todėl skaičiuojant, kad tokia turėtų būti gautina kompensacija, visam 8613 tonų supirktam pienui, negauta parama sudarė 658051 Lt (t.2, b.l. 97). Dėl šių tiesioginių nuostolių sumažėjo pareiškėjo apyvartinės lėšos, dėl to negalėjo laiku atsiskaityti už supirktą pieną ir prarado dalį pieno tiekėjų, įmonės apyvarta sumažėjo. Pagal 2003 metų verslo planą nuo 2003 m. birželio iki gruodžio mėn. turėjo supirkti 32400 tonų, tačiau dėl Taisyklėmis nustatytos tvarkos neįvykdė įsipareigojimų, todėl prarado 2301842 litų gautinos paramos, taigi iš viso patyrė 2959893 litų nuostolių (t. 2, b.l. 97). Nuostolius sąlygojo valstybės valdžios institucijos – Žemės ūkio ministerijos – neteisėti aktai, kadangi Žemės ūkio ministras nustatė Taisykles, kurios riboja pareiškėjo ir kitų įmonių teises, nukrypo nuo nutarimu nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, nutarimo 1 ir 2 punktų bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad nors pareiškėjas teigė, jog Taisyklės sudarė išskirtines sąlygas parama naudotis 2002 m. veiklą vykdžiusiems subjektams, atsakovas pabrėžė, kad 2003 m. pradėjusioms veiklą įmonėms Taisyklės taikė tam tikras lengvatas, į „Kitų įmonių“ sąrašą įtraukus 2003 m. veiklą pradėjusius ūkio subjektus, realiai šis sąrašas pasipildė tik vienu ūkio subjektu – pareiškėju. Pareiškėjo teiginys, kad galimos paramos dydis priklausė nuo kitų sąraše esančių įmonių veiklos rezultatų, nepagrįstas, nes pagal Taisyklių 10 punktą 2002 m. veiklą vykdę ūkio subjektai negalėjo plėsti savo veiklos ir už tai gauti paramos. Tarybos manymu, pagrindo teigti, jog pareiškėją įtraukus į „Kitų įmonių“ sąrašą, jam atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos, nėra. Pareiškėjas priskirtinas prie mažesnių pajėgumų ūkio subjektų, todėl neaišku, kuo pagrįstas pareiškėjo verslo planas, pagal kurį jis tikėjosi nupirkti net 33000 tonų pieno. Pareiškėjas nepajėgė pritraukti pieno gamintojų ir pieną pirko iš pieno perdirbėjų, o ne gamintojų, tuo tarpu pagal Taisyklių nuostatas ūkio subjektai teise į paramos lėšas galėjo pasinaudoti su sąlyga, kad supirks pieną iš pieno gamintojų, todėl pareiškėjas neturėjo teisės gauti paramos už pieno kiekį, supirktą iš kitų pieno perdirbėjų. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo supirkto pieno kiekį sąlygojo ne Taisyklių nuostatos, o rinkoje veikiančių ekonomiškai stipresnių ūkio subjektų veiksmai, pritraukiant pieno gamintojus ir superkant žymiai daugiau pieno (nors ir negaunant už tai paramos lėšų). Pagal pareiškėjo 2003 m. gruodžio 15 d. prašymą atsakovas tyrimą pradėjo dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, o ne 5 straipsnio pažeidimo, todėl teiginiai dėl galimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nėra susiję su šia administracine byla. Atsakovo nuomone, Taisyklių nuostatos nesąlygojo konkurencijos ribojimo, o priešingai - visiems ūkio subjektams, įskaitant ir 2003 m. pradėjusius veiklą, buvo nustatytas toks teikiamos paramos santykis, kad dėl valstybinio reguliavimo gaunama parama netaptų priemone išsikovoti didesnę rinkos dalį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Žemės ūkio ministerija prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad pagal Taisykles paramos dydis kiekvienai įmonei priklausė tik nuo įmonės vietos 2002 m. rinkoje. Pagrindinė išmokų nuostata buvo ta, kad tai ne priedas prie kainos (nebuvo tikslo suvienodinti kainas), o parama perdirbimo įmonei eksporto padalinių situacijai gerinti. Taisyklėse įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., parama nebuvo numatyta. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir įvertinus tai, kad yra „Kitų įmonių“ daliai apskaičiuotų lėšų rezervas, Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 parama pareiškėjui buvo skirta ir pradėta mokėti nuo liepos mėnesio. Siekiant išvengti paramos lėšų pereikvojimo, įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., nustatyta, kad skiriama parama turi būti ne didesnė nei 70 Lt vienai tonai bazinio pieno, šis dydis atitinka paramos dydį, vidutiniškai tenkantį programoje dalyvaujančių įmonių supirkto pieno tonai. Žemės ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjo veikla nebuvo apribota. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginys apie jo supirkto pieno kiekį yra neteisingas ir nepagrįstas. Pagal pareiškėjo atsakovui pateiktą pažymą apie 2002 m. perdirbtą ir 2003 m. supirktą bei perdirbtą pieną bei iš jo pagamintus produktus, 2003 m. liepos-gruodžio mėn. pareiškėjas supirko 3852 tonas bazinio pieno. Pažymėjo, kad pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės už pieną turėjo mokėti gamintojams, todėl į reguliuojamus santykius nepatenka pieno pirkimas ne iš gamintojų, o iš kitų ūkio subjektų. Žalos skaičiavimas nepagrįstas ne tik dėl minėto supirkto pieno kiekio neatitikimo, bet ir sulyginimu su AB „Rokiškio sūris“, kadangi pareiškėjas ir AB „Rokiškio sūris^“, patenka į skirtingas įmonių grupes, o kaip nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I^l-08/04, šioms grupėms (veiklą pradėjusioms 2002 ir 2003 metais) pagrįstai nustatytos skirtingos paramos suteikimo sąlygos. Nepagrįstas ir žalos apskaičiavimas pagal pareiškėjo 2003 metų verslo planą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 6 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – panaikino Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas tyrimo nutraukimo“. Likusioje dalyje pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos administracinis teismas, remdamasis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Vyliausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą, turintį prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, konstatavo, jog Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms tyrimo nutraukimo“ negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniais, konstatavo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti būtinas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – padarytą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų bei CK 6.271 str. 4d. numatytą sąlygą – ar Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Remdamasis Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236, vykdant Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“, patvirtintomis Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklėmis, Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 116 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pirmosios instancijos administracinis teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto (ar jo dalies) teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jie netaikytini nuo oficialaus paskelbimo (jei sprendime nenumatyta kitaip), tačiau iki to laiko buvusiems teisiniams santykiams, tiek kiek jie yra pasibaigę, tokie sprendimai nėra reikšmingi.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata ir 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ buvo pripažinti prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Valstybės žiniose buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl atitinkamų Taisyklių dalių netaikymo nuo jų priėmimo datos, todėl pirmosios instancijos administracinis teismas padarė išvadą, jog Taisyklių nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, laikomos panaikintomis ir negali būti taikomos tik nuo 2004 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas į teismą su skundo papildymu, kuriuo pareikalavo atlyginti, jo nuomone, dėl Taisyklėse įtvirtintos tvarkos jam padarytą žalą, kreipėsi 2004 m. birželio 22 d., t. y. tuo metu, kai 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 725 ir Taisyklėmis įtvirtintas sprendimas skirti pieno perdirbimo įmonėms 56 mln. Lt paramą jau buvo įvykdytas. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas konstatavo, kad šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas nėra reikšmingas, nes Žemės ūkio ministerijos darbuotojai 2003 metų antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį, t.y. paramos skirstymo laikotarpiu, veikė taip, kaip numatė tuo metu galiojantis teisės aktas, vadinasi, byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai.

Taip pat, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas supirko pieną ir iš pieno perdirbėjų, o ne tik iš pieno gamintojų, pirmosios instancijos administracinis teismas pareiškėjo teiginio, jog parama turėtų būti skirta už visą nurodytu laikotarpiu supirktą kiekį, tame tarpe ir supirktą iš kitų pieno perdirbėjų – UAB „Pakalniškių pieninė“ ir AB „Kelmės pieninė“ – nelaikė pagrįstu.

Remdamasis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos administracinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas realiai galėjo supirkti jo nurodytą pieno kiekį, be to, supirkti pieną būtent iš pieno gamintojų ar pieno supirkėjų-tarpininkų. Pateikto UAB „Žalmargės pienas“ verslo plano Vilniaus apygardos administracinis teismas nelaikė tinkamu įrodymu byloje ir juo nesiremė, kadangi iš pateikto verslo plano neaiški nei jo sudarymo data, nei kas jį sudarė ir patvirtino. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai negautomis pajamomis laiko negautas paramos lėšas. Todėl netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) ir, pareiškėjo nuomone, pagal Taisykles galėtos gauti paramos sutapatinimas visiškai nepagrįstas. Be to, neįrodytas ir priežastinis ryšys, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl Taisyklėse įtvirtintos paramos teikimo tvarkos pareiškėjas nesupirko iš gamintojų jo nurodomo pieno kiekio. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė ir tos aplinkybės, kad dėl Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo jis patyrė žalą.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą toje dalyje, kuria UAB „Žalmargės pienas“ skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2.997.062,00 litų pareiškėjo naudai.

Be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos administraciniam teismui, apeliantas, remdamasis LR CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nurodo, kad Žemės ūkio ministerija atliko neteisėtus veiksmus (priėmė, patvirtino teisės aktą, kuris ribojo apelianto galimybes lygiais pagrindais konkuruoti su kitais ūkio subjektais), neteisėtai neveikė (pradžioje apelianto neįtraukė į paramos gavėjų sąrašus, nesiėmė jokių priemonių diskriminacijai panaikinti). Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos administracinis teismas nepagrįstai atmetė UAB „Žalmargės pienas“ reikalavimus dėl nuostolių priteisimo motyvuodamas tuo, jog UAB „Žalmargės pienas“ kreipėsi į teismą dėl nuostolių priteisimo tik 2004 m. birželio 22 d. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ankstesnės administracinės bylos nagrinėjimą (adm. b. I²-1540/03), netinkamai vertino įrodymus. Taip pat apeliantas pabrėžia, kad atsakovo veikos neteisėtumą įrodo ir tai, jog pirmosios instancijos administracinis teismas pats konstatavo, kad pareiškėjo galimybės lygiais pagrindais konkuruoti rinkoje buvo neteisėtai ribojamos.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos administracinis teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateikto šalių susirašinėjimo. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjas realiai galėjo supirkti nurodytą pieno kiekį, be to netinkamai vertinti pieno supirkimo duomenys, kuriuos į bylą pateikė UAB „Žalmargės pienas“.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Taip pat nurodo, kad neveikimas yra neteisėtas elgesys tik tada, kai skolininkas turėjo pareigą veikti, bet jos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių, o pagal teisės aktus Žemės ūkio ministerija neprivalo vykdyti UAB „Žalmargės pienas“ ar kito privataus juridinio asmens reikalavimų.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą Žemės ūkio ministerija grindžia motyvais, išdėstytais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui bei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentais.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas bei sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 nustatė, kad 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas supirkimo kainas ir įpareigojo Žemės ūkio ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 milijonų litų paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles.

Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 buvo patvirtintos Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklėmis nebuvo numatyta teikti paramą toms pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms, kurios nesupirko ir/ar neperdirbo pieno 2004 metais. Pareiškėjas pieno supirkimo ir perdirbimo veiklą pradėjo 2003 metais, todėl parama, vykdant paminėtą Vyriausybės nutarimą, jam nebuvo skiriama. Tik pareiškėjui kreipusis gynybos dėl jo pažeistų teisių, žemės ūkio ministras 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 pakeitė paminėtas Taisykles ir nustatė, kad parama teikiama ir toms įmonėms, kurios 2003 m. pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išmokėta parama už 2003 m. liepos – gruodžio mėnesių laikotarpyje supirktą iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ pieną. Tačiau parama nebuvo mokama už iš to paties kooperatyvo supirktą pieną 2003 m. birželio mėnesį, o taip pat iš kitų tiekėjų supirktą pieną 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais.

Pakeisdama Taisykles ir sumokėdama pareiškėjui paramą už dalį supirkto pieno Žemės ūkio ministerija iš esmės pripažino, kad pareiškėjas iš paramos gavėjų Taisyklėmis buvo pašalintas be teisėto pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. I¹-08 pripažino, kad Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Taisyklių nuostatos, užkertančios galimybę pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės veiklą pradėjo tik 2003 metais, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį ir šio nutarimo 1 punktui. Darytina išvada, kad valstybės valdžios institucijos neteisėtu aktu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė gauti valstybės paramą už supirktą pieną. Dėl to pareiškėjui padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė (LR CK 6.271 str.). Tačiau nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas, kad parama jam turėjo būti mokama už iš visų tiekėjų 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirktą pieną. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punkte nustatyta, kad 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Darytina išvada, kad parama mokama tik už iš pieno gamintojų supirktą pieną. Pieno gamintojais, iš kurių pareiškėjas 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pirko pieną, laikytini pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“ ir žemės ūkio kooperatyvas „Europienas“. UAB „Pakalniškių pieninė ir AB „Kelmės pieninė“, iš kurių pareiškėjas irgi pirko pieną, yra pieno perdirbėjai. Šios įmonės buvo įrašytos į gaunančių paramą įmonių sąrašą ir už supirktą pieną jos paramą gavo. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas padarė teisingą išvadą, kad už iš pieno perdirbėjų supirktą pieną reikalavimas mokėti paramą ir pareiškėjui, yra nepagrįstas. Tačiau teismas padarė neteisingą išvadą, kad teismo sprendimu pripažinus Taisyklių nuostatas prieštaraujančiomis įstatymams ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, jos negali būti taikomos tik nuo teismo sprendimo paskelbimo Valstybės žiniose dienos, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 4 d., nes šio sprendimo galia nukreipta tik į ateitį.

Pareiškėjas dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl paramos už supirktą pieną neišmokėjimo kreipėsi į teismą prieš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant sprendimą dėl Taisyklių nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis įstatymams. Pats pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Taisyklių atitikimas įstatymų ir Vyriausybės nutarimo reikalavimams. Teismas tokį pareiškėjo prašymą patenkino. Pareiškėjas pasinaudojo visomis įstatymo leidžiamomis galimybėmis savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Jis kreipėsi teisminės gynybos, teigdamas, kad viešojo administravimo subjektas priėmė neteisėtą aktą ir dėl to jam padaryta žala. Viešojo administravimo subjekto priimto akto pripažinimas prieštaraujančiu įstatymams yra tik viena pareiškėjo teisių apgynimo stadija. Tik po to atsirado galimybė išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime nurodė, jog ši pirmosios instancijos teismo nurodyta taisyklė nėra absoliuti. Nagrinėjamoje byloje Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo atskiros Taisyklių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams, įsigaliojo dar neužsibaigus teisės normos taikymo procedūrai, todėl nėra taikymo atgal problemos, nes dėl Taisyklių neatitikimo įstatymams buvo kreiptasi kaip tik šioje byloje. Darytina išvada, kad pareiškėjui be teisėto pagrindo nebuvo mokama parama už visą 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš pieno gamintojų supirktą pieną ir dėl tokio neteisėto akto pareiškėjui padaryta žala. Pareiškėjas 2003 m. birželio mėnesį iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ nupirko 654106 kg pieno, o 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ nupirko 916622 kg pieno. Viso pareiškėjas iš pieno gamintojų per paminėtą laikotarpį nupirko 1570728 kg pieno. Tai patvirtinama pateiktomis byloje sąskaitomis-faktūromis. Už šį pieno kiekį parama pareiškėjui nebuvo mokama be teisėto pagrindo. Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 3 punkte nustatyta, kad tokia parama yra ne daugiau kaip 70 litų už vieną toną. Tai nėra daugiau nei vidutiniškai buvo mokama kitoms įmonėms. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui už 1570728 kg supirkto iš gamintojų pieno neišmokėta 109950 litų 96 ct. parama, kuri ir sudaro pareiškėjui padarytą žalą.

Pareiškėjo teiginys, kad negavęs paramos jis neturėjo galimybės supirkti didesnį pieno kiekį ir dėl to jam taip pat padaryta žala, yra nepagrįstas. Pareiškėjas didelį pieno kiekį pirko iš kitų perdirbėjų, o ne iš gamintojų. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad paramos negavimas nebuvo priežastis, kliudžiusi pirkti pieną iš pieno gamintojų ir pagrįstai šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

Teismas, konstatavęs, kad Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 1S-53 „Dėl žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Taisyklių“ yra neteisėtas ir nepagrįstas, turėjo pagrindą tokį nutarimą panaikinti. Ši sprendimo dalis neapskųsta.

Dėl to, kas pasakyta, pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies patenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas. Pareiškėjui priteistina 109728 Lt 96 ct dėl valstybės valdžios institucijos akto atsiradusi žala. Kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

Pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą iš dalies patenkinti. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 109950 (vieną šimtą devynis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt) litų 96 ct žalą UAB „Žalmargės pienas“. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Stasys Gudynas

Romanas Klišauskas

Algirdas Taminskas