Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBOS 2007-02-14 SPRENDIMO NR. 1-1528 „DĖL PRITARIMO VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS IR UAB „JCDECAUX LIETUVA“ SUTARČIAI IR SUSITARIMUI DĖL VILNIAUS, EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS 2009 M., REKLAMAVIMO ANT LAUKO REKLAMOS ĮRENGINIŲ UŽSIENIO ŠALYSE“ 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-502-2418/2011
Procesinio sprendimo kategorija 7.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2011 m. rugpjūčio 22 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėju Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Mariui Juoniui ir Gediminui Pranevičiui, atsakovo atstovams Dainorai Anulytei ir Elonui Šatui,
trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovams Jekaterinai Mickevičienei ir Aivarui Daukantui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Clear channel Lietuva“ dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau - ir UAB) „JCDecaux Lietuva“ skundu (t. I, b. l. 2-30) kreipėsi j Vilniaus apygardos administracinj teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir Konkurencijos taryba) 2008 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1528 ,.Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m. reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos Įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.
Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo mėnesį inicijavo derybas su Vilniaus miesto savivaldybe (toliau - Savivaldybė) dėl sutarčių (leidimų), kurių galiojimas turėjo baigtis 2006-2007 m., pratęsimo. Derybų pradžioje visos pareiškėjo sutartys su Savivaldybe ir išduoti leidimai, kurie nurodyti Bendradarbiavimo susitarimo preambulės 1 punkte, buvo galiojantys. Pagai šias sutartis ir leidimus pareiškėjas turėjo teisę įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos tikslais apie 4-00 transporto laukimo paviljonų ir 430 kitų reklaminių įrenginių Savivaldybės teritorijoje. Sužinojęs apie Savivaldybės ketinimus plėsti viešąją miesto ir informacinę infrastruktūrą, padidinant transporto laukimo paviljonų, viešųjų tualetų bei kitų informacinių reklaminių įrenginių (toliau - ir Jranga) skaičių, pateikė Savivaldybei investicini pasiūlymą. Derybos su Savivaldybe dėl Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo truko daugiau nei dvejus metus. Per šį laikotarpį sutarčių (leidimų), dėl kurių galiojimo pratęsimo pareiškėjas ir inicijavo derybas, galiojimas baigėsi, tačiau jas atskirai pratęsiantys susitarimai sudaryti nebuvo. Buvo laukiama derybų dėl Bendradarbiavimo susitarimo pabaigos. Nurodė, kad su Savivaldybe derybas vedė ir UAB „Clear Channel Lietuva“, todėl ši aplinkybė buvo viena iš paskatinusių sutikti su Savivaldybės siūlomomis nuostatomis ir pagerinti savo pasiūlymą. Pažymėjo, kad Bendradarbiavimo susitarimas nustatyta tvarka buvo apsvarstytas, apie minėtą susitarimą informuota visuomenė. Pasibaigus deryboms Savivaldybė ir pareiškėjas 2007 m. kovo 20 d. sudarė Bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo buvo pratęstas ankstesnių sutarčių (leidimų) galiojimas ir patvirtinti pareiškėjo įsipareigojimai. Savivaldybės susitarimas su UAB „Clear Channel Lietuva“ nebuvo pasiektas. Pažymėjo, kad sutartis, sudaryta tarp UAB „Clear Channel Lietuva“ ir Savivaldybės, kurios galiojimas baigėsi 2005 m. gruodžio 15 d., ir toliau vykdoma. Nurodė, kad Susitarimas dėl reklamos buvo sudarytas pateikus Savivaldybei pareiškėjo pasiūlymą nemokamai reklamuoti projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009'' renginius Lietuvoje ir Europos šalyse. Pagal šį susitarimą Savivaldybė savo ruožtu įsipareigojo pratęsti Susitarimo dėl reklamos preambulėje nurodytus anksčiau pareiškėjui išduotus leidimus įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant kai kurių Savivaldybės viadukų. Pažymėjo, kad Susitarimo dėl reklamos sudarymo metu galiojo visi anksčiau pareiškėjui išduoti leidimai, be to, Savivaldybės įsipareigojimas pagal minėtą Susitarimą pratęsti leidimus apima tik tuos viadukus, ant kurių įrengti vaizdinę reklamą pareiškėjas turėjo teisę dar iki Susitarimo dėl reklamos sudarymo. Nurodė, kad visos paminėtos faktinės aplinkybės buvo nurodytos atsakovui pateiktuose dokumentuose, tačiau skundžiamame nutarime jos nebuvo tinkamai įvertintos. Paaiškino, kad nustatant, ar Savivaldybės 2.007 m. vasario 14 d. sprendimo 1 punktas ir juo patvirtinti susitarimai pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau - ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimus, pirmiausia turi būti tiksliai apibrėžta atitinkama rinka ir įvertintos jose esančios konkurencijos sąlygos. Nurodė, kad atsakovas skundžiamame nutarime iš esmės nevertino pareiškėjo pateiktų pastabų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nepagrįstumo. Teigė, kad Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neįrodė būtinų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sudėties elementų. Manė, kad atsakovas visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų su Bendradarbiavimo susitarimo sudarymu susijusių aplinkybių. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 punktas suteikia jam privilegijas prieš kitus ūkio subjektus. Pažymėjo, kad atsakovas netyrė tikrosios šalių valios ir interesų, įtraukiant į Bendradarbiavimo susitarimą vieną ar kitą nuostatą, nors atsakovas, remdamasis jam suteiktais įgaliojimais, tai galėjo padaryti. Nurodė, kad atsakovas nevertino tos aplinkybės, kad Bendradarbiavimo susitarimu konsoliduojamos anksčiau galiojusios sutartys. Kitaip tariant, Bendradarbiavimo susitarimas reglamentuoja ne tik „naujos“ įrangos įrengimą, bet ir anksčiau pareiškėjo įrengtos įrangos renovavimą. Teigė, kad priešingai, nei nurodoma skundžiamame nutarime, Bendradarbiavimo susitarimo 11.3 punkto antrasis sakinys nereiškia, jog pareiškėjo įranga tampa atskaitos tašku. Manė, jog šios nuostatos esmė yra tokia, kad tais atvejais, kai kuris nors tretysis asmuo, pažeisdamas Specialiajame plane nustatytą minimalaus atstumo reikalavimą, įrengia savo įrangą šalia jau esančios pareiškėjo įrangos, pareiškėjui ir Savivaldybei yra palikta galimybė susitarti dėl išimties taikymo, be to, minėta nuostata skatina konkurenciją, o ne ją riboja. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo Bendradarbiavimo susitarimo poveikio atsakovui analizė taip pat yra ydinga, nes Konkurencijos taryba nepagrįstai remiasi pareiškėjo pateiktu teiginiu, kad Bendradarbiavimo susitarimo pagrindu įgyvendinamas projektas savo mastais ir sudėtingumu neturi precedentų tiek Vilniaus, tiek Lietuvos kontekste, siekdama pagrįsti minėto susitarimo reikšmę, nes minėtą teiginį pareiškėjas pateikė, siekdamas pagrįsti poziciją, kad minėto susitarimo sudarymui negalėjo būti organizuojamas ir vykdomas konkursas pagal Viešųjų pirkimų ar Koncesijų įstatymą dėl savo objekto specifikos ir sudėtingumo; nepagrįstas atsakovo teiginys, kad sudarius Bendradarbiavimo susitarimą, pareiškėjo konkurencinė padėtis žymiai pasikeitė, nes pareiškėjas dar iki Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo turėjo teisę eksploatuoti apie 400 transporto laukimo paviljonų ir 430 reklamos įrenginių, o minėtu susitarimu buvo susitarta tik dėl 300 naujų reklamos vietų; atsakovas netinkamai apibrėžė geografinę rinką; atsakovas nepagrįstai teigia, kad ilgas Bendradarbiavimo susitarimo galiojimo terminas sustiprina Bendradarbiavimo susitarimo poveikį konkurencijai, nes, sudarant sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, be to, Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime nenurodo, kokiais kriterijais turėjo būti nustatytas Bendradarbiavimo susitarimo galiojimo terminas, kad jis būtų laikomas nedarančiu poveikio konkurencijai. Pareiškėjas nurodė, kad Susitarimas dėl reklamos yra išimtinai susitarimas dėl projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009 m.“ viešinimo, juo nėra diskriminuojami atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai ir juo nesukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Manė, jog atsakovo nutarime pateikiamos išvados dėl to, kad Susitarimas dėl reklamos neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės Konkurencijos tarybai priimti nutarimą dalimis - viešai paskelbiant sprendimą, o po to nutarimu įforminant to sprendimo motyvus. Teigė, jog rezoliucinės skundžiamo nutarimo dalies paskelbimas be motyvų 2008 m. birželio 12 d. posėdyje, nesant paties nutarimo, ne tik pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 straipsnį, bet ir kelia pagrįstų abejonių Konkurencijos tarybos objektyvumu. Pareiškėjas teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar 1999 m. kovo 23 d: Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2001 m. sausio 1 d. redakcija, Žin., 2000, Nr. 85-2572) ta apimtimi, kuria suteikė Konkurencijos tarybai teisę reikalauti valstybės valdymo ir savivaldybės institucijoms panaikinti teisės aktus ar sprendimus, prieštaraujančius Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio ir 110 straipsnio nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (t. II, b. I. 128-140) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Bendradarbiavimo susitarimo bei Susitarimo dėl reklamos pasirašymo metu nebegalioję leidimai ir sutartys galėjo būti pratęsiami kiekvienas atskirai, tačiau nagrinėjamu atveju tai tik prielaida. Paaiškino, kad Savivaldybė nėra įpareigota pratęsti leidimų eksploatuoti reklamą, todėl taip pat turėjo galimybę pasirinkti kitą ūkio subjektą, eksploatuosiantį atitinkamus reklamos įrenginius. Teigė, kad Bendradarbiavimo susitarimu ir Susitarimu dėl reklamos pareiškėjas įgijo teises eksploatuoti didelį reklamos įrenginių skaičių, kitų analogiška veikla užsiimančių ūkio subjektų Vilniaus mieste eksploatuojamų reklamos įrenginių skaičius yra gerokai mažesnis nei atitinkamų susitarimų objektas. Paaiškino, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas apie Savivaldybės ketinimus plėsti miesto infrastruktūrą, žinojo jau nuo pat derybų su Savivaldybe pradžios. Manė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis nežino, dėl kokių konkrečiai priežasčių nebuvo pasiektas Savivaldybės ir UAB „Clear Channel Lietuva“ susitarimas, tik parodo skaidrios, sąžiningos konkurencijos principus atitinkančios procedūros nebuvimą. Nurodė, kad Susitarimo dėl reklamos 1 punkte aiškiai nustatoma, kad projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ reklamavimo paslaugos teikiamos mainais už dešimčiai metų pratęsiamus konkrečius leidimus, todėl laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad jis įsipareigojo reklamuoti minėtą projektą nemokamai. Nurodė, kad būtinybė tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, o nagrinėjant horizontalaus pobūdžio kainų fiksavimą, pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai yra konkurentai, nes toks susitarimas savaime laikomas pažeidimu. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Clear Channel Lietuva“ ne tik potencialiai galėjo būti suinteresuotas savivaldybės poreikių tenkinimu mainais už atitinkamų reklamos leidimų išdavimą ar pratęsimą, bet ir realiai teikė pasiūlymus Savivaldybei dėl paslaugų teikimo. Manė, kad tokioje situacijoje rinkos apibrėžimas negali būti pasitelkiamas kaip lemiamas argumentas, siekiant įrodyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nebuvimą, kadangi yra akivaizdu, kad minėtas ūkio subjektas yra tiesioginis ir artimiausias pareiškėjo konkurentas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog paaiškėjus, kad faktinė atitinkamos rinkos apimtis yra platesnė, tai galėtų reikšti, kad ginčijamų susitarimų poveikis konkurencijos sąlygomis atitinkamoje rinkoje yra mažareikšmis, nesukelia konkurencijos sąlygų skirtumo, vertintinas kaip teorinis argumentas, kadangi sudarytų susitarimų mastas akivaizdžiai parodo, kad skirtingų konkurencijos sąlygų atsiradimas negali būti paneigtas. Nurodė, kad priimdamas skundžiamą nutarimą, atsižvelgė j tai, kokius savivaldybės poreikius buvo siekiama patenkinti, sudarant Bendradarbiavimo susitarimą ir Susitarimą dėl reklamos, ir pagal tai pateikė du atitinkamos rinkos apibrėžimus. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo konkurentų skaičiaus, pareiškėjui negali būti suteikiamos privilegijos, sudarant kitiems ūkio subjektams skirtingas konkurencijos sąlygas. Nurodė, kad surinkta medžiaga patvirtina, jog jokių objektyvių ir skaidrių kriterijų ūkio subjektų teikiamų pasiūlymų atrankai nustatyta nebuvo, lai, jog derybos vyko ir su UAB „Clear Channel Lietuva“ įrodo, kad buvo ir kitų ūkio subjektų, norinčių dalyvauti konkurencinėse varžybose. Teigė, kad sisteminis Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 ir 11.2 punktu aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog Bendradarbiavimo susitarimu, visų pirma, draudžiama išduoti atitinkamus reklamos leidimus tretiesiems asmenims, o juos išdavus bet kuriuo atveju pirmenybė turi būti teikiama bendradarbiavimui su pareiškėju, t. y. kitos sudarytos sutartys negali būti atnaujinamos. Nurodė, kad negalima būtų teigti, jog teisės aktų, reglamentuojančių reklaminės įrangos įrengimo atstumus, reikalavimus pažeidžia tretieji asmenys, kuriems pareiškėjas savo nuožiūra gali suteikti teisę pasilikti įrengtą reklaminę įrangą. Padarė išvadą, kad pirmenybė visais atvejais teikiama pareiškėjo įrangai. Paaiškino, kad aplinkybė, jog nagrinėjamomis Bendradarbiavimo susitarimo nuostatomis nebuvo pasinaudota praktikoje, nepanaikina šių nuostatų galimo žalingo poveikio sąžiningai konkurencijai ateityje. Manė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog tais atvejais, kai yra galimybės sudaryti panašaus pobūdžio susitarimus dėl reklamos leidimų išdavimo ir pratęsimo mainais už savivaldybei teikiamas paslaugas, savivaldybė neprivalo skelbti konkurso ar taikyti kitos sąžiningos konkurencijos laisvę užtikrinančias procedūras. Pažymėjo, kad nesudarius Bendradarbiavimo susitarimo, pareiškėjo valdomos išorinės vaizdinės reklamos įrenginių skaičius būtų nepalyginamai mažesnis nei šiuo metu, todėl pareiškėjo teiginys, kad minėtas susitarimas yra mažareikšmis, yra neteisingas. Paaiškino, kad apskritai ilgas Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpis, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, nelaikytinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimu, tačiau šiuo atveju susitarimas ilgam laikotarpiui buvo sudarytas pažeidžiant konkurencijos teisės normas, todė! susitarimo pagrindu atsiradusios padėties fiksavimas daro didesnę žalą konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Nurodė, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Clear Channel Lietuva“ atsiliepimu į skundą (t. II, b. 1. 176-184) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad tikslus atitinkamos rinkos apibrėžimas šioje byloje nėra būtinas, nes nepriklausomai nuo to, kaip apibrėžiama atitinkama rinka, nesikeičia faktinės aplinkybės, rodančios skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymą pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Konkurencijos taryba turėjo apibrėžti atitinkamą rinką vienodai tiek Bendradarbiavimo susitarimo, tiek Susitarimo dėl reklamos atžvilgiu, atsižvelgiant į pareiškėjo teikiamas paslaugas, nes atitinkama rinka yra apibrėžta skundžiamame nutarime pagal pareiškėjo teikiamas paslaugas, kaip pareiškėjas ir pageidavo. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi teisės aktai, kurie neva įgalino savivaldybę sudaryti su pareiškėju Bendradarbiavimo susitarimą, neįtvirtina jokių privilegijų teikimo atskiriems ūkio subjektams ar diskriminavimo elementų ir negali būti vertinami kaip teisinis pagrindas priimti konkurenciją ribojančius sprendimus. Tai, kad savivaldybės ir pareiškėjo sudarytas Bendradarbiavimo susitarimas nepažeidė Leidimų išdavimo tvarkos ir Vietinės rinkliavos nuostatų, savaime nereiškia, kad nebuvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimas. „Nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog įvykdžius nutarime nustatytus įpareigojimus, susidarytų teisinio reguliavimo požiūriu nelogiška ir pareiškėją diskriminuojanti situacija, yra teisiškai nereikšmingi ir į juos negali būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl nutarimo teisėtumo. Manė, kad derybų vedimas su dviem subjektais neįrodo, jog pagrįstai būtent pareiškėjui buvo suteiktos teisės sudaryti aptariamus susitarimus. Nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad Konkurencijos taryba neištyrė, ar Savivaldybė, priimdama sprendimus sudaryti susitarimus su pareiškėju, vadovavosi objektyviais kriterijais, kadangi Savivaldybė nei savo iniciatyva, nei Konkurencijos tarybai siunčiant raštus, nenurodė, kad Savivaldybėje būtų egzistavusi kokia nors tvarka (kriterijai), kuriais remiantis Savivaldybė vertino įmonių pasiūlymus. Pažymėjo, kad Savivaldybė, sudarydama sutartis su ūkio subjektais, privalo užtikrinti savo prievolių pagal sutartis vykdymą tokiu būdu, kad tai nesukurtų privilegijų vienam ūkio subjektui kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Kadangi nagrinėjamu atveju Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 punktas nustatė Savivaldybei pareigą teikti privilegiją pareiškėjui, Konkurencijos taryba pagrįstai šią Susitarimo nuostatą vertino kaip ribojančią konkurenciją. Pareiškėjo argumentus dėl klaidingo Bendradarbiavimo susitarimo 11.2 punkto taikymo laikė nepagrįstais, nes manė, kad Konkurencijos taryba, taikydama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, neprivalo aiškintis susitarimo šalių tikrųjų ketinimų ir/ar valios sudarant sutartį, bet atvirkščiai, turi nustatyti kokias pasekmes toks susitarimas turi ar gali turėti rinkoje veikiantiems tretiesiems asmenims, nepriklausomai nuo sutarties šalių valios. Pareiškėjo argumentus dėl susitarimų konkrečių nuostatų vertinimo Konkurencijos įstatymo požiūriu nelaikė reikšmingais, kadangi manė, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį pažeidžia pati aptariamų susitarimų sudarymo tvarka ir susitarimų šalies parinkimo tvarka. Pažymėjo, kad skundžiamas nutarimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu (t. IV, b. 1. 147-163) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 4 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 46 straipsnio 1 ir 4 dalimi, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau - ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 3, 7 ir 13 dalimis, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 5, 12-16 punktais, Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.5.1, 4.5.2 10.1, 10.2. 10.2.1, 19, 23, 24 punktais, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 1393V patvirtintos Leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos 4, 5.1, 5.2, 5.3, 8, 13, 19, 21 punktais, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2000 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 57 patvirtintų Vietinės rinkliavos už vizualinę komercinę reklamą Vilniuje nuostatų 1, 3, 8-12, 18-21 punktais, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau - ir Direktyva), kuri perkelta į Lietuvos teisės sistemą priėmus 2009 m. gruodžio 15 d. Paslaugų įstatymą Nr. XI-570, preambulės 2, 33, 39, 62 punktais, 10 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 12 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi.
Teismas nurodė, kad ginčijamu atveju Savivaldybė, spręsdama klausimą dėl leidimų įrengti išorinę reklamą pareiškėjo įmonei išdavimo, privalėjo aiškinti Reklamos įstatymo nuostatas, nustatančias būtinumą turėti leidimą šiai veiklai, bei šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, atsižvelgdama į Direktyvos normas. Konstatavo, kad Savivaldybė, atlikdama administracinę paslaugą- išduodama leidimus, netinkamai taikė ir aiškino Reklamos Įstatymo normas, neatsižvelgė į Direktyvos normas. Teigė, kad specialus įstatymas, nustatantis būtinumą gauti leidimą vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, nenustato kriterijų, kuriuos turi atitikti ūkinės veiklos subjektai, kurie konkuruoja dėl tokių leidimų išdavimo, dėl to minėti nacionalinės teisės aktai turėtų būti aiškinami atsižvelgiant j Direktyvos normas. Teismas nurodė, kad ginčijamu atveju byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Savivaldybė rėmėsi tam tikrais objektyviais kriterijais išduodama pareiškėjo įmonei leidimus įrengti išorinę reklamą, kad buvo ginčijamu atveju paskelbta apie galimybę gauti tokius leidimus ir kiti ūkio subjektai galėjo dalyvauti tokioje atrankoje. Leidimai buvo išduoti labai ilgam terminui - 15 metų, su galimybe pratęsti 5 metams. Savivaldybė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėta ilga nustatyta išduotų leidimų galiojimo trukmė buvo būtina norint užtikrinti, kad teikėjui atsipirktų investicijos ir kad jis gautų tinkamą investuoto kapitalo grąžą. Konstatavo, kad leidimų išdavimas pernelyg ilgam terminui be aiškios procedūros ir kriterijų, nesudarius galimybės ūkinės veiklos subjektams konkuruoti, suvaržė arba apribojo laisvą konkurenciją daugiau, nei būtina. Pažymėjo, kad sutarties, kurioje įrašytos nuostatos dėl savivaldybės įsipareigojimų suteikti leidimus, turinys patvirtina, jog Savivaldybė atsižvelgė į tai, kad pratęsiamas anksčiau galiojusių leidimų laikas, kas taip pat riboja laisvą konkurenciją. Teismas paaiškino, kad dėl nurodytų motyvų, Konkurencijos taryba turėjo pagrindą konstatuoti, jog buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, draudžiantis viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, teikiančius privilegijas arba diskriminuojančius atskirus ūkio subjektus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Nurodė, kad privilegijų teikimas pareiškėjo įmonei ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas nėra sąlygotas įstatymų reikalavimų, todėl Savivaldybė, įgyvendindama savo kaip viešojo administravimo subjekto kompetenciją, negalėjo atlikti veiksmų, dėl kurių neproporcingai buvo ribojama ūkio subjektų laisvė vykdyti tam tikrą veiklą, kuriai nustatytas privalomas leidimo vykdyti tokią veiklą turėjimas. Padarė išvadą, kad ginčijamu atveju buvo sudarytos ar galėjo būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos netinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės aktus, reglamentuojančius ūkinės veiklos laisvės apribojimus. Pažymėjo, kad savivaldybė netaikė ir jos nustatytos tvarkos, kurią reglamentuoja minėti savivaldybės patvirtinti teisės aktai dėl išorinės vaizdinės reklamos įrengimo tvarkos ir sąlygų, taip, kad taikant ir aiškinant šias normas būtų išlaikytas konkurencingumas. Ginčijamu atveju konkursas nebuvo rengiamas, nebuvo vykdoma kitokia procedūra, užtikrinanti kitų ūkio subjektų teisę konkuruoti dėl leidimų išdavimo, Teigė, kad minėtose normose nustatytas konkretus laikotarpis leidimų išdavimo - vieneri metai, kai leidimas išduodamas ne konkurso tvarka, tačiau Savivaldybė nesilaikė ir šios savo nustatytos taisyklės. Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis nekonkretizuoja, dėl kokių viešojo administravimo subjektų sprendimų gali būti taikomas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, todėl šis straipsnis gali būti taikomas tiek dėl norminių aktų, tiek dėl visų kitų atvejų, kai viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo kompetenciją, pareiškia savo valią ir priima administracinį sprendimą, atlieka veiksmą (kaip ginčijamu atveju - išduoda leidimą) arba atsisako atlikti veiksmą. Būtent taip plačiai yra suprantamas ir aiškinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas tiek konkurencijos bylose Konkurencijos tarybos nutarimuose, tiek teismų sprendimuose, tiek kitose bylose, kylančiose iš administracinių teisinių santykių. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybai yra nustatyta teisė tirti tiek norminių teisės aktų atitikimą konkurencijos principams, tiek individualių administracinių aktų atitikimą konkurencijos principams.
Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto konstitucingumo. Pažymėjo, kad minėta nuostata yra susijusi su Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, kurios konstitucingumo pareiškėjas neginčija. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužes 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-539/2010, kurioje teismas konstatavo, jog konkurencinė erdvė, kurioje veikia ūkine veikla užsiimantys subjektai, turi būti nustatoma atsižvelgiant į konkurenciją reglamentuojančias teisės normas bei į tikslus, kuriuos apibrėžia konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, t. y. atitinkama geografinė rinka turi būti apibrėžiama išimtinai Konkurencijos įstatymo kontekste ir atsižvelgiant j Konkurencijos Įstatymo
3 straipsnio 7 dalies prasmę ir paskirti. Nurodė, kad tiek Konkurencijos įstatymo normos, tiek Europos Sąjungos teisės aktų normos patvirtina, kad konkurencijos teisės dalyku yra įmonėms taikomos taisyklės bei valstybių teikiamos pagalbos taisyklės, įmonėms taikomos taisyklės yra susijusios su tikslu nustatyti vienų įmonių veiksmus, kurie gali riboti kitų įmonių veiksmus ir trukdyti joms veikti nepriklausomai nuo veiksmingo konkurencijos spaudimo. Paaiškino, kad Europos Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (97/C 372/03), Konkurencijos įstatymo nuostatos (3 str. 5-7 dalis), Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 17 Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo patvirtina, kad yra nustatytos ir aiškinamos taisyklės dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo įmonėms taikomų taisyklių atvejams. Konstatavo, kad šioje byloje Konkurencijos tarybos nagrinėjimo dalyku buvo ne ūkio veiklos subjekto veiksmai ar neveikimas ir jo galimas poveikis atitinkamai rinkai, bet viešojo administravimo subjekto veiksmų vertinimas. Nurodė, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo tyrimo atveju yra tiriami tuo atveju, jeigu šis subjektas įgyvendina savo kompetenciją kaip viešojo administravimo subjektas, o ne vykdo ūkinę veiklą. Padarė išvadą, kad dėl to nėra tikslinga tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Konstatavo, kad ginčijamu atveju buvo vertinamos Savivaldybės suteiktos administracinės paslaugos - išduoti leidimai, o šie veiksmų teisėtumas buvo vertinamas nepriklausomai nuo Konkurencijos tarybos nustatytos atitinkamos rinkos. Teismas pažymėjo, kad teisingi yra pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos taryba Bendradarbiavimo susitarimo atveju neteisingai nustatė, kad prekės rinka yra reklamos įrangos įrengimo paslaugos. Nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas teikia išorinės vaizdinės reklamos paslaugas ir būtent dėl šios paslaugos pateikimo konkuruoja su kitais ūkio subjektais, tarp kurių yra ir trečiasis suinteresuotas asmuo, o būtent dėl šios paslaugos Konkurencijos taryba ir vertino savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų atitikimą konkurencijos teisei. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame adm. byloje Nr. 1-444-4/2010, padarytos išvados dėl Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims iš esmės turi reikšmę Konkurencijos tarybai ateityje atliekant tyrimus ir priimant atitinkamus nutarimus. Teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos Tarybos priimto nutarimo nedaro neteisėtu reglamento dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui. Konstatavo, kad konkurencijos bylos tyrimas vyko pakankamai ilgą laikotarpį, dėl to nėra pagrindo abejoti, kad nutarimo priėmimo metu Konkurencijos tarybos nariams galėjo būti nežinomi ar nepakankamai žinomi ginčijamo nutarimo priėmimo motyvai.

III.

Pareiškėjas UAB „JCDecaux Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. 1. 179-197), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - patenkinti apelianto skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m. reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“   1   punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo
4 straipsnio reikalavimams“. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas neteisingai išsiaiškino apelianto ir Savivaldybės sudarytų sutarčių pobūdį bei Konkurencijos tarybos tyrimo objektą. Dalis teismo argumentų, susijusių su leidimų išdavimo tvarkos aptarimu (įskaitant dalį skundžiamo sprendinio, kurioje aptariama 2006 m. gruodžio 1.2 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje), apskritai nėra susijusi su nagrinėjamu ginču.
2. Teismas neįvertino, ar Konkurencijos taryba turėjo teisę konstatuoti, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui prieštarauja net tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 1-1528, bet ir apelianto bei Savivaldybės sudaryti civiliniai sandoriai. Būdamas nuoseklus, teismas turėjo panaikinti skundžiamą Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 2S-12 rezoliucinės dalies i punktą bent jau toje dalyje, kurioje prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui pripažįstami ir civiliniai sandoriai.
3. Teismo sprendime nėra konkrečiai paaiškinama, kuo pasireiškė privilegijų apeliantui suteikimas ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas bei nevienodų konkurencijos sąlygų sudarymas. Apeliantas sutartį su Savivaldybe sudarė varžydamasis konkurencingoje aplinkoje, todėl neturėjo jokių pranašumų ar privilegijų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nei Konkurencijos taryba, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindę išvados, jog apeliantas yra privilegijuojamas.
4. Teismas neanalizavo, ar ginčo situacija patenka į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio veikimo sritį. Kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas ne taikant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, bet skundžiant Savivaldybės veiksmus (arba neveikimą).
5. Teismo sprendime nėra argumentų, pagrindžiančių teismo poziciją, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį pažeidė ir savivaldybės tarybos sprendimas pritarti Susitarimo dėl reklamos sudarymui.
6. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog dėl tariamo Vilniaus miesto savivaldybės taikomų procedūrų nesuderinamumo su 2006/123/EB direktyvos normomis atsiranda pagrindas konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, o teismas taip ir nepaaiškino, kuo Direktyva yra susijusi su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymu.
7. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantas privalėjo pateiktį įrodymus apie savivaldybės procedūros skaidrumą ir/ar, kad apeliantas šių įrodymų nepateikė. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teigdamas, jog būtent apeliantas privalo pagrįsti Savivaldybės veiksmų skaidrumą.
8. Teismas suklydo teigdamas, jog neva leidimai apeliantui yra išduodami 15 metų terminui su galimybe pratęsti jų galiojimą dar 5 metams. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Bendradarbiavimo sutarties galiojimo terminas yra ne tas pats, kas konkrečių leidimų įrengti išorinę vaizdo reklamą galiojimo terminas.
9. Teismas nepagrįstai teigia, jog Savivaldybė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėta ilga nustatyta išduotų leidimų galiojimo trukmė buvo būtina norint užtikrinti, kad teikėjui atsipirktų investicijos ir kad jis gautų tinkamą investuoto kapitalo grąžą.
10. Teismas nepagrįstai teigia, kad anksčiau galiojusių leidimų galiojimo laiko pratęsimas taip pat riboja laisvą konkurenciją. Nurodo, kad tokia tvarka ne riboja, bet skatina konkurenciją.
11. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendime padarytos išvados šiai bylai esminės reikšmės neturi. Konkurencijos taryba turėjo įrodyti, jog procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos priimto sprendimo objektyvumui ir visapusiškumai, tačiau tokių įrodymų pateikta nebuvo. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie paneigtų pagrįstas abejones pačios Konkurencijos tarybos sprendimų priėmimo proceso skaidrumu.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. V. b. 1. 3-20) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismui savo sprendime Savivaldybės ir pareiškėjo sudarytus susitarimus traktuojant kaip leidimų įrengti išorinę (vaizdinę) reklamą išdavimą nebuvo padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, kaip kad tvirtina apeliantas. Sudarius šiuos susitarimus su Savivaldybe, pareiškėjas įgijo teisę įrengti didelį kiekį naujų reklamos skleidimo priemonių, taip pat buvo pratęsti anksčiau turėti pareiškėjo reklamos leidimai, išduoti nauji reklamos leidimai, o teismas šias aplinkybes savo sprendime nustatė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai.
2. Iš Bendradarbiavimo susitarimo bei Susitarimo dėl reklamos turinio detalių galima pagrįstai spręsti, jog nors šie susitarimai ir yra įvardijami „sutartimis“, t. y. neva civiliniam sandoriui būdingu pavadinimu, tačiau įvertinus abiejų susitarimų turinį yra akivaizdu, jog savo prigimtimi jie turėtų būti laikomi iš esmės ir administraciniais aktais. Šiais susitarimais Savivaldybe išreiškė savo valią pareiškėjo turėtų teisių apimtį išplėsti, turimus reklamos leidimus pratęsiant ar išduodant naujus, ir tai detaliai reglamentuojant. Tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykiu pobūdis negali eliminuoti teisės atlikti tyrimą dėl sąžiningai konkurencijai galimai prieštaraujančių veiksmų. Priešingų atvejų atitinkamos institucijos galėtų išvengti sąžiningos konkurencijos kontrolės vien dėl to, kad atitinkamam klausimui spręsti pasirinko ne administracinio sprendimo, o civilinės sutarties formą.
3. Savivaldybė nuo pat derybų su pareiškėju pradžios konkrečiai jam siūlė įrengti įrangą mieste, o ne išreiškė savo poreikius bendro pobūdžio pareiškimu. Iš 2006 m. balandžio 25 d. Savivaldybės mero susitikimo su pareiškėjo vadovais protokole Nr. 28 užfiksuotų pasitarimo rezultatų matyti, kad pareiškėjas buvo išskirtas iš visų kitų ūkio subjektų, esamų bei potencialių UAB „JCDecaux Lietuva“ konkurentų.
4. Konkurencijos taryba pagrįstai pirmosios instancijos teismui tvirtino, jog jai nė nebuvo iškilusi pareiga tuo metu vertinti pačios Leidimų išdavimo tvarkos atitiktį Konkurencijos Įstatymo reikalavimams, kadangi ji, numatydama du būdus reklamos leidimams išduoti, tačiau jų nedetalizuodama, iš esmės nebuvo savaime neteisėta. Aplinkybė, kad Savivaldybė pasirinko leidimų pratęsimą kaip jų išdavimo būdą įgyvendinti ne konkurso tvarka, tačiau tai darė diskriminaciniu ir sąžiningos konkurencijos užtikrinimo atžvilgiu neteisėtu būdu, suteikė Konkurencijos tarybai pagrindą tokį Savivaldybės elgesį bei jos priimtus aktus ir sudarytas sutartis pripažinti neteisėtais Konkurencijos įstatymo 4 reikalavimų atžvilgiu.
5. Tai, kad teismas savo sprendime rėmėsi Direktyva bei Savivaldybės sprendimą ir sutartis vertino per šioje Direktyvoje nustatytų principų ir reikalavimų prizmę, niekaip nedaro teismo sprendimo neteisėtu. Direktyvos nuostatos tik detalizavo sąžiningos konkurencijos apsaugos principą, ir net jeigu teismas nebūtų šio teisės akto taikęs, Konkurencijos tarybos išvados dėl pažeidimo nebūtų pasikeitusios.
6. Konkurencijos tarybai pagrįstai Įrodžius, kad objektyvių bei skaidrių vertinimo kriterijų nebuvo, t. y. tinkamai įvykdžius Konkurencijos tarybai keliamą pažeidimo įrodinėjimo pareigą, pareiškėjui iškyla teisė bei pareiga gintis nuo keliamų įtarimų, ir, atitinkamai, pateikti juos galinčius nuginčyti įrodymus. Dėl to teismo argumentas, jog pareiškėjas nepateikė jokių Įrodymų apie vykusios derybų procedūros skaidrumą, yra visiškai teisėtas ir pagrįstas.
7. Teismas iš esmės pagrįstai sudarytų susitarimų terminą prilygino leidimų terminui, kadangi abiejų šių objektų pasekmės rinkoje iš esmės yra tapačios.
8. Susitarimais su Savivaldybe pareiškėjas ne tik pratęsė ankstesnius leidimus, bet ir įgijo naujus, buvo labai išplėsta pareiškėjo teisių apimtis. Esant tokioms aplinkybėms, negali būti pateisinamas leidimų pratęsimas prisidengiant senų leidimų pratęsimu dėl anksčiau darytų investicijų grąžos, kadangi tai galėtų būti taikoma tik nedidelei daliai pareiškėjo reklamos leidimų.
9. Pareiškėjas niekaip neįrodė, kad dėl procedūros, kuria vadovaudamasi Konkurencijos taryba priima nutarimus, Konkurencijos taryba priėmė neteisėtą sprendimą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad, buvus kitokioms skundo nagrinėjimo taisyklėms, kurios būtų draudusios Konkurencijos tarybos sprendimą paskelbti dalimis, Konkurencijos taryba būtų priėmusi iš esmės kitokį nutarimą dėl Savivaldybės sprendimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.
UAB „JCDecaux Lietuva“ siekia nuginčyti Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 12 d nutarimą Nr. 2S-12, kuriuo pripažinta, kad: 1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punktas, kuriuo pritarta Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ susitarimui dėl bendradarbiavimo (toliau - ir Bendradarbiavimo susitarimas) ir susitarimui dėl „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009 m.“ reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse (toliau - ir Susitarimas dėl reklamos), prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; 2) Bendradarbiavimo susitarimas ir Susitarimas dėl reklamos prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis (šiam ginčui aktuali 1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-I099 redakcija) įtvirtino valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) apibrėžė, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve: teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėrnimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos Įstatymų reikalavimus.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (pvz.: 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-91/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. A822-762/2009).
Taigi nustačius paminėtų kriterijų visumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 1-1528 ir jo pagrindu Savivaldybės sudaryti sandoriai su UAB „JCDecaux Lietuva“ riboja sąžiningos konkurencijos laisvę.

V.

Vertinant, ar konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais buvo sukurti sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkantys ūkinės veiklos apribojimai veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, visų pirma būtina apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti ūkio subjektus, kurie toje rinkoje veikia.
Kaip rodo bylos medžiaga, Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į skirtingą Bendradarbiavimo susitarimo ir Susitarimo dėl reklamos dalyką, pagal paslaugų rūšis išskyrė išorinės vaizdinės reklamos demonstravimo įrangos pateikimo ir įrengimo Vilnius mieste atitinkamą rinką ir išorinės vaizdinės reklamos skelbimo (perteikimo) Lietuvoje ir užsienio šalyse rinką.
2010 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai.. Bendrovė, nesutikdama su pirmuoju rinkos apibrėžimu, neigė užsiimanti išorinės vaizdinės reklamos įrangos įrengimo veikla. Šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti, Bendradarbiavimo susitarimo 1.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo Savivaldybei pateikti, prižiūrėti ir eksploatuoti {rangą (t. II, b. 1. 5), skunde pirmosios instancijos teismui papildomai detalizuodamas, kad ilgas Bendradarbiavimo susitarimo galiojimo terminas buvo numatytas jo milijoninių investicijų į Vilniaus miesto ir informacinę infrastruktūrą, t. y. į transporto laukimo paviljonų, miesto informacinių kolonų ir vitrinų, viešųjų automatinių tualetų įrengimą bei priežiūrą (aptarnavimą), grąžai užtikrinti (t. I, b. 1. 20, 98). Tuo pačiu UAB „JCDecaux Lietuva“ pripažino atsakovo nustatytos geografinės rinkos kaip Vilniaus miesto teritorijos teisingumą. Taigi, įvertinus Konkurencijos tarybos tyrimo byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas teisingai apibrėžė atitinkamas rinkas ir įrodė, kad šiose rinkose egzistavo ūkio subjektai (pvz. UAB „Clear channel Lietuva“), pajėgūs konkuruoti su pareiškėju.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos
2011 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2563/2011, tiek viešosios, tiek privatinės teisės reguliavimo srityse įgyvendinamą savivaldybės institucijų veiklą saisto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas. Jis reiškia, kad savivaldybės institucijos, realizuodamos savo diskreciją teisės aktų ar kitų sprendimų priėmimo sferoje, negali teikti privilegijų ir (arba) diskriminuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.). Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė neįrodė, kad transporto laukimo paviljonų eksploatavimo ir jų tinklo plėtimo bei renginių „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009 m.“ reklamavimo anr lauko reklamos įrenginių projektų vykdytoją pasirinkimo skaidriai. Byloje nėra jokių duomenų apie pagrindinius šių projektų reikalavimus ir atrankos kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinti ūkio subjektų iniciatyva pateikti komerciniai pasiūlymai, neaišku, kokie objektyvūs UAB „JCDecaux Lietuva“ pranašumai UAB „Clear channel Lietuva“ atžvilgiu lėmė derybų su pareiškėju eigą ir sutarčių pasirašymą, ir ar šiose sutartyse nustatytos sąlygos yra maksimaliai naudingos Savivaldybei.
Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovu, kad analizuojamu atveju egzistavo sąlygų visuma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti: 1) buvo priimti savivaldos institucijų (tarybos ir administracijos) sprendimai, kuriais be konkurencingos procedūros UAB „JCDecaux Lietuva“ gavo privilegiją ir tokiu būdu diskriminavo kitus ūkio subjektus, kurie galėjo teikti ginčo paslaugas; 2) dėl 2008 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 2S-12 nurodytų Savivaldybės sprendimų (susitarimų) atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamose rinkose konkuruojantiems ūkio subjektams, nes jie neteko galimybės tarpusavyje varžytis, buvo užkirstas kelias kitiems rinkos dalyviams siūlyti savo paslaugas; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nebuvo nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.

VI.

Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 2S-12 neteisėtumą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybe, kad nutarimo rezoliucinė dalis buvo paskelbta atskirai nuo motyvuojamosios. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas
2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi (t. III, b. 1. 81-88) sustabdė administracinę bylą ir kreipė ;i i Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) (toliau - ir Darbo reglamentas) 94 punktas, numatantis, kad „posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuojau pat po jo priėmimo, Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ ir 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. 1-444 4/2010, pripažino, kad nurodytos Darbo reglamento nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio ) ii 2 dalims. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, priimdamas ir skelbdamas skundžiamą nutarimą, padarė procedūrinį pažeidimą, tačiau paga! susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, asmens tinkamas pasinaudojimas teisminės gynybos priemonėmis leidžia pašalinti klaidas, kurios galėjo būti padarytos užtikrinant jo procesines teises ikiteisminėje procedūroje. Be to. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsprendė pareiškėjo ir atsakovo ginčą iš esmės teisingai, todėl 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas nenaikinamas.
Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administraciniu bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio I dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas