Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBOS 2007-02-14 SPRENDIMO NR. 1-1528 „DĖL PRITARIMO VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS IR UAB „JCDECAUX LIETUVA“ SUTARČIAI IR SUSITARIMUI DĖL VILNIAUS, EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS 2009 M., REKLAMAVIMO ANT LAUKO REKLAMOS ĮRENGINIŲ UŽSIENIO ŠALYSE“ 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. I-171-602/2010
Procesinio sprendimo kategorija 7.6; 74.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 18 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva“ atstovui advokatui Mariui Juoniui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Justinai Paulauskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Clear Channel Lietuva“ dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

2007-02-14 Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1528, nusprendė:
1. Pritarti:
1.1. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai;
1.2. susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse.
2. Įgalioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pasirašyti šios sprendimo 1 punkte nurodytą sutartį ir susitarimą (1 t., b. l. 186).
2007-03-20 Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sudarė Bendradarbiavimo susitarimą (2 t., b. l. 1-44), kuriuo UAB „JCDecaux Lietuva“ įsipareigojo pateikti, prižiūrėti ir eksploatuoti 700 transporto laukimo paviljonų, 200 informacinių kolonų, 250 informacinių vitrinų ir 4 viešuosius automatinius tualetus, integruotus į transporto laukimo paviljonus, o Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo suteikti įmonei atitinkamus leidimus, sutikimus ar patvirtinimus bei atlikti kitus būtinus veiksmus.
Susitarimo galiojimo laikas yra 15 metų nuo susitarimo sudarymo dienos. Susitarimo galiojimo laikas automatiškai pratęsiamas paskesnių 5 metų laikotarpiui jeigu įmonė įvykdo sutartyje nustatytas sąlygas (perleidžia dalį įrangos nuosavybės teise savivaldybei) bei tinkamai vykdo kitus įsipareigojimus.
Susitarime yra aptartas minėtos įrangos plokštumų panaudojimas. Transporto laukimo paviljonuose turėtų būti numatyta galimybė patalpinti tvarkaraščius ir informaciją apie viešąjį transportą, tačiau ne komercinė informacija. Įmonė transporto laukimo paviljonų vitrinas naudoja komercinės reklamos demonstravimui. Informacinėse kolonose turi būti trys plokštumos, kuri 1 rezervuojama savivaldybei jos informacijos plakatų ar miesto žemėlapių demonstravimui, kitos plokštumos naudojamos įmonės komercinės reklamos demonstravimui. Informacinės vitrinos, turinčios dvi puses, naudojamos įmonės komercinės reklamos demonstravimui, išskyrus iki 25 pusių, kurios rezervuojamos savivaldybei miesto žemėlapių demonstravimui. Viešieji automatiniai tualetai, integruotus į transporto laukimo paviljonus, turi dvi reklamines puses, kurias įmonė naudoja komercinės reklamos demonstravimui.
Susitarimo 11 dalyje nustatyti esminiai įsipareigojimai.
Susitarimo 11.1 p. nustatyta, kad esant papildomų apšviestų reklaminių plotų nuo 1 iki 10 kv.m. ploto poreikiui ant bet kokių objektų, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų savivaldybės, ši, tik įvykdžiusi visus savo įsipareigojimus pateikti visus galutinius leidimus įmonei pagal šį susitarimą, turi teisę organizuoti šiame punkte nurodytų apšviestų plotų pateikimo, eksploatavimo ir/ar priežiūros ir reklaminės medžiagos patalpinimo juose suteikimą savivaldybės nustatyta tvarka.
Susitarimo 11.2 p. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sudarytos sutartys, kurios prieštarauja 11.1 p. šio susitarimo galiojimo terminu, savivaldybė privalo tokių sutarčių neatnaujinti tokiomis sąlygomis, kurios prieštarautų šiam susitarimui, nebent šalys susitaria kitaip.
Susitarimo 11.3 p. nustatyta, kad savivaldybė neturi teisės įrengti ar leisti įrengti jokios reklaminės medžiagos pagrįstu atstumu nuo bet kokios įrangos, nustatytu savivaldybės kompetentingo organo priimtu teisės aktu <...>, o jeigu tokia reklaminė įranga įrengiama šio susitarimo pasirašymo metu, savivaldybė privalo dėti visas pastangas pašalinti tokią konstrukciją kuo galima greičiau, su sąlyga, kad bet kokios šio įsipareigojimo išimtys kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti suderintos tarpusavio savivaldybės ir įmonės susitarimu.
Susitarimo 14 p. įmonė atleidžiama nuo visų vietinių mokesčių, rinkliavų, nuomos mokesčių ar bet kokių kitų mokesčių savivaldybei, susijusių su įranga ir/ar jos naudojimu.
Susitarimo 15 p. savivaldybė garantuoja, kad ji yra tinkama institucija suteikti žemę, kurioje įranga bus įrengta, ir savivaldybė jos ir/ar jai pavaldžių institucijų kompetencijos ribose užtikrins, kad visi leidimai, licencijos ir įgaliojimai, susiję su žeme, bus suteikti įmonei; įmonė atsako už būtino sutikimo dėl įrangos gavimą ir išlaikymą, išskyrus susitarimo išimtis; savivaldybė atsako už visų reikalingų sutikimų, leidimų, licencijų dėl įrangos gavimą, išskyrus susitarimo išimtis.
Nustatyta, kad Bendradarbiavimo susitarimo pasirašymo metu galiojo:
1) 1994-03-22 Vilniaus miesto savivaldybės ir Belgijos BĮ „Aplikata“ sutartis, sudaryta Vilniaus miesto tarybos 1993-11-03 sprendimo Nr. 144 pagrindu (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 115-129), pakeista ir papildyta 2002-08-01 Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 1584V patvirtinta taikos sutartimi (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 163-180). Galiojimo laikotarpis – iki 2009-03-22. Bendrovei suteikta teisė eksploatuoti iki minėtos taikos sutarties pasirašymo įrengtus 133 transporto laukimo paviljonus bei įrengti ir eksploatuoti 79 naujus transporto laukimo paviljonus, reklamos įrenginius 76 nurodytose vietose ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų ir 12 viadukų, papildomai numatyta teisė įrengti 25 reklamines vitrinas bei 10 dvigubų reklaminių skydų;
2) 1999-08-17 Vilniaus miesto savivaldybės sutartys su UAB „Apostera“ ir UAB „Loro dizainas“, sudarytos Vilniaus miesto valdybos 1999-08-12 sprendimo Nr. 1442V pagrindu, kurios suteikė teisę įrengti ir eksploatuoti 120 transporto laukimo paviljonų ir tiek pat reklamos stovų iki 2014-08-17 (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 152-162);
3) 2002-04-15 leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas UAB „Loro prekybos kompanija“, kuris suteikė teisę eksploatuoti 200 reklamos stovų iki 2007-04-15 (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 94-103).
2007-03-20 Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sudarė Susitarimą dėl vaizdinės komercinės reklamos (2 t., b. l. 45-49). Juo susitarė, kad savivaldybė išduos naujus leidimus ir atitinkamai pratęs Susitarimo dėl reklamos pasirašymo metu galiojusius leidimus ta apimtimi, kiek tai susiję su reklamos plokštumų ir reklaminių įrenginių ant viadukų ir ant sienų teikimu ir naudojimu, papildomam 10 metų laikotarpiui tomis pačiomis sąlygomis, kokios yra nurodytos leidimuose, nebent šalys susitaria kitaip. Už naudojimąsi atitinkamais reklaminiais plotais Bendrovė mokės savivaldybei nustatytą rinkliavą. Mainais už pratęsiamus reklamos leidimus, nurodytus susitarime, bendrovė įsipareigoja ant turimų išorinės vaizdinės reklamos įrenginių reklamuoti projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Lietuvoje ir Susitarime dėl reklamos nurodytose valstybėse. Suteikta teisė 10 metų eksploatuoti 86 reklaminius skydus, 12 reklaminių plokštumų ant viadukų ir 1 reklaminį įrenginį ant sienų.
Nustatyta, kad Susitarimo dėl reklamos pasirašymo metu galiojo:
1) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-03-28 sprendimu Nr. 658V patvirtintas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2007-04-15, suteikiantis teisę Bendrovei eksploatuoti 9 reklaminius skydus (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 110-112);
2) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000-10-25 sprendimu Nr. 2022V patvirtintas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2007-05-02, suteikiantis teisę Bendrovei eksploatuoti 4 reklamos skydus (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 107-108);
3) 2008-08-22 taikos sutartimi, patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-08-01 sprendimu Nr. 1584V, suteikianti teisę Bendrovei iki 2009-03-22 eksploatuoti 60 reklaminių skydų ir 12 reklaminių plokštumų ant viadukų (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 163-180).
2007-05-17 Vilniaus miesto savivaldybė raštu Nr. A51-8932 (3.9-PD-2) informavo Konkurencijos tarybą, kad į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi Baltijos išorinės reklamos firmų asociacija, pareiškusi nepritarimą dėl savivaldybės ir pareiškėjo susitarimų, sudarytų 2007-03-20. Prašoma ištirti minėtas sutartis ir pateikti išvadas dėl jų teisėtumo (Konkurencijos tarybos byla, 1 t., b. l. 1).
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2008-06-12 priėmė nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m. reklamavimo ant lauko įrenginių užsienio šalyse“ (1 t., b. l. 186) 1 p. atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams (1 t., b. l. 31-46).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Konkurencijos taryba n u t a r ė:
1. Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punktą, kuriuo pritarta Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ susitarimams dėl bendradarbiavimo bei dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse, taip pat šiuos susitarimus, kuriems pritarta minėtu punktu, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.
2. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ panaikinti 2007-02-14 sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punktą arba pakeisti jį taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
3. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 2007-03-20 tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ pasirašytą bendradarbiavimo susitarimą ir 2007-03-20 tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ pasirašytą susitarimą dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse arba šių susitarimų nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
4. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per 14 (keturiolika) dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų įpareigojimų įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjas UAB „JCDecaux Lietuva“ 2008-07-28 teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008-06-12 nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m. reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (1 t., b. l. 2-30).
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo faktinių aplinkybių pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas inicijavo derybas su Vilniaus miesto savivaldybe (toliau – Savivaldybė) dėl sutarčių (leidimų), kurių galiojimas turėjo baigtis 2006-2007 m., pratęsimo. Derybų pradžioje visos pareiškėjo sutartys su Savivaldybe ir išduoti leidimai, kurie nurodyti Bendradarbiavimo susitarimo preambulės 1 p., buvo galiojantys. Pagal šias sutartis ir leidimus pareiškėjas turėjo teisę įrengti ir eksploatuoti išorinės vaizdinės reklamos tikslais apie 400 transporto laukimo paviljonų ir 430 kitų reklaminių įrenginių Savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas nurodė, kad sužinojęs apie Savivaldybės ketinimus plėsti viešąją miesto ir informacinę infrastruktūrą, padidinant transporto laukimo paviljonų, viešųjų tualetų bei kitų informacinių reklaminių įrenginių skaičių, pateikė Savivaldybei investicinį pasiūlymą. Derybos su Savivaldybe dėl Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo truko daugiau nei du metus. Per šį laikotarpį sutarčių (leidimų), dėl kurių galiojimo pratęsimo pareiškėjas ir inicijavo derybas, galiojimas baigėsi, tačiau jas atskirai pratęsiantys susitarimai sudaryti nebuvo. Buvo laukiama derybų dėl Bendradarbiavimo susitarimo pabaigos. Pareiškėjas nurodė, kad su Savivaldybe derybas vedė ir UAB „Clear Channel Lietuva“, todėl ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, buvo viena iš paskatinusių sutikti su Savivaldybės siūlomomis nuostatomis ir pagerinti savo pasiūlymą. Pažymėjo, kad Bendradarbiavimo susitarimas nustatyta tvarka buvo apsvarstytas, apie minėtą susitarimą informuota visuomenė. Pasibaigus deryboms, Savivaldybė ir pareiškėjas 2007-03-20 sudarė Bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo buvo pratęstas ankstesnių sutarčių (leidimų) galiojimas ir patvirtinti pareiškėjo įsipareigojimai. Savivaldybės susitarimas su UAB „Clear Channel Lietuva“ nebuvo pasiektas, tačiau dėl kokių priežasčių, pareiškėjui tiksliai nėra žinoma. Tačiau pažymėjo, kad sutartis, sudaryta tarp UAB „Clear Channel Lietuva“ ir Savivaldybės ir kurios galiojimas baigėsi 2005-12-15, ir toliau vykdoma. Dėl Susitarimo dėl reklamos sudarymo faktinių aplinkybių pareiškėjas nurodė, kad Susitarimas dėl reklamos buvo sudarytas, pateikus Savivaldybei pareiškėjo pasiūlymą nemokamai reklamuoti projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginius Lietuvoje ir Europos šalyse. Pagal šį susitarimą Savivaldybė savo ruožtu įsipareigojo pratęsti Susitarimo dėl reklamos preambulėje nurodytus anksčiau pareiškėjui išduotus leidimus įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant kai kurių Savivaldybės viadukų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Susitarimo dėl reklamos sudarymo metu galiojo visi anksčiau pareiškėjui išduoti leidimai, be to, Savivaldybės įsipareigojimas pagal minėtą Susitarimą pratęsti leidimus apima tik tuos viadukus, ant kurių įrengti vaizdinę reklamą pareiškėjas turėjo teisę dar iki Susitarimo dėl reklamos sudarymo. Nurodė, kad visos paminėtos faktinės aplinkybės buvo nurodytos atsakovui pateiktuose dokumentuose, tačiau skundžiamame nutarime jos nebuvo tinkamai įvertintos.
Dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo ir atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų nustatymo pareiškėjas nurodė, kad nustatant, ar Savivaldybės 2007-02-14 sprendimo 1 p. ir juo patvirtinti susitarimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, pirmiausia turi būti tiksliai apibrėžta atitinkama rinka ir įvertintos jose esančios konkurencijos sąlygos. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas skundžiamame nutarime iš esmės nevertino pareiškėjo pateiktų pastabų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nepagrįstumo. Pareiškėjo nuomone, skundžiamo nutarimo 5-8 psl. pateikiama atitinkamų rinkų ir jose veikiančių  ūkio subjektų nustatymo analizė yra nepagrįsta. Dėl to, pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, visos atsakovo nutarime pateiktos išvados dėl Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo negali būti laikomos pagrįstomis.
Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neįrodė būtinų Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo sudėties elementų. Mano, kad atsakovas visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų su Bendradarbiavimo susitarimo sudarymu susijusių aplinkybių: 1) Bendradarbiavimo susitarimas buvo sudarytas, vadovaujantis  Savivaldybės teisės aktais. Leidimų išdavimo tvarkos ir Vietinės rinkliavos nuostatų teisėtumo ir galiojimo Konkurencijos įstatymo 4 str. požiūriu klausimas nebuvo atsakovo atlikto tyrimo ar skundžiamo nutarimo objektu; 2) atsakovas pats sutinka, kad konkursas nėra vienintelė sąžininga konkurenciją užtikrinanti procedūra; 3) atsakovas nutarime nevertino tos aplinkybės, kad tuo pačiu metu vyko ne tik pareiškėjo, bet ir UAB „Clear Channel Lietuva“ derybos su Savivaldybe, be to, atsakovas netyrė priežasčių, dėl kurių susitarimas tarp UAB „Clear Channel Lietuva“ ir Savivaldybės nebuvo pasiektas, todėl nepagrįstas atsakovo tvirtinimas, kad Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo procedūra buvo nekonkurencinga.
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 p. suteikiamų privilegijų pareiškėjui pareiškėjas nurodė, kad minėta nuostata tiek savo turiniu, tiek ir prasme laikytina Savivaldybės prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimu. Pažymėjo, kad nors šalys Bendradarbiavimo susitarime numatė tam tikrus terminus įrangai įrengti, tačiau susitarime nėra jokių efektyvių sankcijų, kurios galėtų būti taikomos Savivaldybei, jei pastaroji nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų. Todėl pareiškėjas nesutinka su atsakovo nuomone, kad minėtas Bendradarbiavimo susitarimo punktas suteikia jam privilegijas prieš kitus ūkio subjektus.
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo 11.2 p. suteikiamų privilegijų pareiškėjui pareiškėjas nurodė, kad atsakovo pozicija, jog minėtame punkte įtvirtinta nuostata, kuri draudžia pratęsti anksčiau sudarytas sutartis, kurių sąlygos prieštarauja Bendradarbiavimo susitarimui, yra pakankamai abstrakti, todėl pareiškėjas gali pateikti bet kokį šios nuostatos interpretavimą, o nesant Savivaldybės pozicijos sunku nustatyti, ar tokia buvo tikroji šalių valia, nepagrįsta, nes atsakovas netyrė tikrosios šalių valios ir interesų, įtraukiant į Bendradarbiavimo susitarimą vieną ar kitą nuostatą, nors atsakovas, remdamasis jam suteiktais įgaliojimais, tai galėjo padaryti.
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo 11.3 p. suteikiamų privilegijų pareiškėjui pareiškėjas nurodė, kad nutarimo 12 psl. pateikiama išvada, kad minėtas punktas, kuris nustato draudimą Vilniaus miesto savivaldybei įrengti ar leisti įrengti reklaminę įrangą pagrįstu atstumu nuo bet kokios įrangos, nustatytu Vilniaus miesto savivaldybės kompetentingo organo priimtu sprendimu, o jei tokia įranga įrengta, pašalinti ją, išskyrus atvejus, kai Vilniaus miesto savivaldybė ir pareiškėjas susitaria dėl išimties taikymo, diskriminuoja kitus ūkio subjektus, atsakovo nuomone, esant tokiai nuostatai, atskaitos tašku tampa pareiškėjo išorinės vaizdinės reklamos įranga.  Pareiškėjo teigimu, atsakovas nevertino tos aplinkybės, kad Bendradarbiavimo susitarimu konsoliduojamos anksčiau galiojusios sutartys. Kitaip tariant, Bendradarbiavimo susitarimas reglamentuoja ne tik „naujos“ įrangos įrengimą, bet ir anksčiau pareiškėjo įrengtos įrangos renovavimą. Dėl to, pareiškėjo teigimu, priešingai, nei nurodoma skundžiamame nutarime, Bendradarbiavimo susitarimo 11.3 p. antrasis sakinys nereiškia, jog pareiškėjo įranga tampa atskaitos tašku. Pareiškėjo nuomone, šios nuostatos esmės yra tokia, kad tais atvejais, kai kuris nors tretysis asmuo, pažeisdamas Specialiajame plane nustatytą minimalaus atstumo reikalavimą, įrengia savo įrangą šalia jau esančios pareiškėjo įrangos, pareiškėjui ir Savivaldybei yra palikta galimybė susitarti dėl išimties taikymo, be to, minėta nuostata skatina konkurenciją, o ne ją riboja.
Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo Bendradarbiavimo susitarimo poveikio atsakovui analizė taip pat yra ydinga, nes: 1) Konkurencijos taryba  nepagrįstai remiasi pareiškėjo pateiktu teiginiu, kad Bendradarbiavimo susitarimo pagrindu įgyvendinamas projektas savo mastais ir sudėtingumu neturi precedentų tiek Vilniaus, tiek Lietuvos kontekste, siekdama pagrįsti minėto susitarimo reikšmę, nes minėtą teiginį pareiškėjas pateikė, siekdamas pagrįsti poziciją, kad minėto susitarimo sudarymui negalėjo būti organizuojamas ir vykdomas konkursas pagal Viešųjų pirkimų ar Koncesijų įstatymą dėl savo objekto specifikos ir sudėtingumo; 2) nepagrįstas atsakovo teiginys, kad sudarius Bendradarbiavimo susitarimą, pareiškėjo konkurencinė padėtis žymiai pasikeitė, nes pareiškėjas dar iki Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo turėjo teisę eksploatuoti apie 400 transporto laukimo paviljonų ir 430 reklamos įrenginių, o minėtu susitarimu buvo susitarta tik dėl 300 naujų reklamos vietų; 3) atsakovas netinkamai apibrėžė geografinę rinką; 4) atsakovas nepagrįstai teigia, kad ilgas Bendradarbiavimo susitarimo galiojimo terminas sustiprina Bendradarbiavimo susitarimo poveikį konkurencijai, nes, sudarant sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, be to, Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime nenurodo, kokiais kriterijais turėjo būti nustatytas Bendradarbiavimo susitarimo galiojimo terminas, kad jis būtų laikomas nedarančiu poveikio konkurencijai.
Pareiškėjas nurodė, kad Susitarimas dėl reklamos yra išimtinai susitarimas dėl projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 m.“ viešinimo. Juo nėra diskriminuojami atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai ir juo nesukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, atsakovo nutarime pateikiamos išvados dėl to, kad Susitarimas dėl reklamos neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimų, yra nepagrįstas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad byla dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2007-02-14 sprendimo 1 p. ir juo patvirtintų susitarimų atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams buvo išnagrinėta 2008-06-12 posėdyje, kurio metu buvo paskelbta Konkurencijos tarybos sprendimo rezoliucinė dalis, t.y. pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės 2007-02-14 sprendimo 1 p. ir juo patvirtintus susitarimus neatitinkančiais Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimų. Pats skundžiamas nutarimas surašytas  ir oficialiai patvirtintas ne anksčiau kaip 2008-06-28, nors skundžiamo nutarimo įžanginėje dalyje nurodoma, kad jis buvo priimtas 2008-06-12. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės Konkurencijos tarybai priimti nutarimą dalimis – viešai paskelbiant sprendimą, o po to nutarimu įforminant to sprendimo motyvus. Pareiškėjo teigimu, rezoliucinės skundžiamo nutarimo dalies paskelbimas be motyvų 2008-06-12 posėdyje, nesant paties nutarimo, ne tik pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 str., bet ir kelia pagrįstų abejonių Konkurencijos tarybos objektyvumu.
2010-10-11 pareiškėjas teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar 1999-03-23 Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 19 str. 1 d. 4 p. (2001-01-01 redakcija, Žin., 2000, Nr. 85-2572) ta apimtimi, kuria suteikė Konkurencijos tarybai teisę reikalauti valstybės valdymo ir savivaldybės institucijoms panaikinti teisės aktus ar sprendimus, prieštaraujančius Konkurencijos įstatymo 4 str., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. ir 110 str. nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui (4 t., b. l. 85-91). Pareiškėjo nuomone, ši Konkurencijos įstatymo nuostata prieštarauja ūkinės veiklos laisvės principui, nes minėta norma suteikia Konkurencijos tarybai teisę taikyti aukštesnės teisės galios aktus, kurių taikyti ji neturi įgaliojimų, iš esmės jai suteikiami teisminės valdžios institucijos  ir kitoms valdžios institucijoms priskirti įgaliojimai. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. ir 19 str. 1 d. nuostatomis, Konkurencijos taryba yra vykdomosios valdžios institucija. Tačiau ginčijama norma suteikia tarybai teisę reikalauti pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus sprendimus. Pažymėjo, kad tiek sprendimas priimtas, tiek bendradarbiavimo susitarimas sudarytas remiantis nenuginčytais ir galiojančiais Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktais, kurių teisėtumo taryba nenagrinėjo. Pripažinus susitarimą neteisėtu, tačiau nepripažinus kitų susitarimų neteisėtais, pareiškėjas būtų diskriminuojamas kitų analogiškais pagrindais veikiančių ūkio subjektų atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, nustačiusi Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą, turėtų kreiptis į kompetentingą administracinį teismą, prašydama panaikinti atitinkamus teisės aktus ar kitus sprendimus.
Per teismo posėdį pareiškėjo atstovas prašė skundą bei prašymą tenkinti.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 128-140).
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir jų reikšmės, atsakovas nurodė, kad dėl 2007-02-14 sprendimo bei jo pagrindu sudarytų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams į Konkurencijos tarybą kreipėsi pati Savivaldybė, kilus abejonių, kad galėjo būti pažeistas sąžiningos konkurencijos principas. Pažymėjo, kad Bendradarbiavimo susitarimo bei Susitarimo dėl reklamos pasirašymo metu nebegalioję leidimai ir sutartys galėjo  būti pratęsiami kiekvienas atskirai, tačiau nagrinėjamu atveju tai tik prielaida. Savivaldybė nėra įpareigota pratęsti leidimų eksploatuoti reklamą, todėl lygiai taip pat turėjo galimybę pasirinkti kitą ūkio subjektą, eksploatuosiantį atitinkamus reklamos įrenginius. Atsakovo teigimu, Bendradarbiavimo susitarimu ir Susitarimu dėl reklamos pareiškėjas įgijo teises eksploatuoti didelį reklamos įrenginių skaičių, kitų analogiška veikla užsiimančių ūkio subjektų Vilniaus mieste eksploatuojamų reklamos įrenginių skaičius yra gerokai mažesnis nei atitinkamų susitarimų objektas. Paaiškino, kad iš byloje pateiktų įrodymų, matyti, kad pareiškėjas apie Savivaldybės ketinimus plėsti miesto infrastruktūrą, žinojo jau nuo pat derybų su Savivaldybe pradžios. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad jis nežino, dėl kokių konkrečiai priežasčių nebuvo pasiektas Savivaldybės ir UAB „Clear Channel Lietuva“ susitarimas, tik parodo skaidrios, sąžiningos konkurencijos principus atitinkančios procedūros nebuvimą. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Susitarimu dėl reklamos priėmimu, atsakovas nurodė, kad Susitarimo dėl reklamos 1 p. aiškiai nustatoma, kad projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ reklamavimo paslaugos teikiamos mainais už dešimčiai metų pratęsiamus konkrečius leidimus. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis įsipareigojo reklamuoti minėtą projektą nemokamai.
Dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo ir atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų nustatymo atsakovas nurodė, kad būtinybė tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką priklauso nuo pažeidimo pobūdžio. Nagrinėjant horizontalaus pobūdžio kainų fiksavimą, pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai yra konkurentai, nes toks susitarimas savaime laikomas pažeidimu. Atsakovo nuomone, tokiu atveju nėra būtinybės galutinai ir tiksliai apibrėžti rinką, taip pat ir tais atvejais, kai išvados dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo būtų vienodos, nepriklausomai nuo galimų skirtingų rinkos apibrėžimų. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad bent vienas ūkio subjektas, t.y. UAB „Clear Channel Lietuva“, ne tik potencialiai galėjo būti suinteresuotas savivaldybės poreikių tenkinimu mainais už atitinkamų reklamos leidimų išdavimą ar pratęsimą, bet ir realiai teikė pasiūlymus Savivaldybei dėl paslaugų teikimo. Tokioje situacijoje, atsakovo nuomone, rinkos apibrėžimas negali būti pasitelkiami kaip lemiamas argumentas, siekiant įrodyti Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo nebuvimą, kadangi yra akivaizdu, kad minėtas ūkio subjektas yra tiesioginis ir artimiausias pareiškėjo konkurentas. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje netaikytina. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog paaiškėjus, kad faktinė atitinkamos rinkos apimtis yra platesnė, tai galėtų reikšti, kad ginčijamų susitarimų poveikis konkurencijos sąlygomis atitinkamoje rinkoje yra mažareikšmis, nesukelia konkurencijos sąlygų skirtumo, vertintinas kaip teorinis argumentas, kadangi sudarytų susitarimų mastas akivaizdžiai parodo, kad skirtingų konkurencijos sąlygų atsiradimas negali būti paneigtas. Atsakovas nurodė, kad priimdamas skundžiamą nutarimą, atsižvelgė į tai, kokius savivaldybės poreikius buvo siekiama patenkinti, sudarant Bendradarbiavimo susitarimą ir Susitarimą dėl reklamos ir pagal tai pateikė du atitinkamos rinkos apibrėžimus. Bendradarbiavimo susitarimu Savivaldybė siekia įsigyti tam tikrus miesto transporto ir informacinės infrastruktūros objektus, o Susitarimo dėl reklamos pagrindu Savivaldybei teikiamos Projekto reklamavimo paslaugos. Sudarant Bendradarbiavimo susitarimą susitarta dėl abiejų jos šalių poreikių tenkinimo. Kadangi ta pati išorinės vaizdinės reklamos įranga yra reikalinga abiem šalim, būtent išorinės vaizdinės reklamos paslaugas teikiantys ūkio subjektai suinteresuoti neatlygintai pateikti savivaldybei reikalingą įrangą. Todėl atitinkama prekės rinka, kiek tai susiję su susitarimu, apibrėžta kaip išorinės vaizdinės reklamos demonstravimo įrangos pateikimas ir įrengimas. Analogiškai apibrėžta atitinkama rinka Susitarimo dėl reklamos atžvilgiu.
Dėl geografinės rinkos Bendradarbiavimo susitarimo atžvilgiu atsakovas nurodė, kad priklausomai nuo to, kuri savivaldybė organizuoja jai reikalingų paslaugų įsigijimą, skiriasi ir ūkio subjektų konkuravimo sąlygos. Todėl šiuo atveju geografinė rinka apibrėžiama kaip Vilniaus miesto teritorija. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo konkurentų skaičiaus, pareiškėjui negali būti suteikiamos privilegijos, sudarant kitiems ūkio subjektams skirtingas konkurencijos sąlygas.
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo sudarymo tiesioginių derybų būdu atsakovas nurodė, kad, vertinant, ar nebuvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 str., būtina nustatyti, kad visi pageidaujantys ūkio subjektai turi galimybę lygiomis, nediskriminacinėmis ir aiškiai apibrėžtomis sąlygomis varžytis dėl savivaldybei reikalingų paslaugų teikimo mainais už tai gaunant ūkio subjektams reikalingus išorinės vaizdinės reklamos leidimus. Atsakovo teigimu, minėtu atveju tokios galimybės ūkio subjektams nebuvo sudarytos. Savivaldybės ir pareiškėjo vykdytos derybos, atsakovo nuomone, galėtų būti vertinamos kaip jaučiant pareiškėjo konkurentų spaudimą vykdytos dviejų verslo subjektų derybos. Nurodė, kad surinkta medžiaga patvirtina, kad jokių objektyvių ir skaidrių kriterijų ūkio subjektų teikiamų pasiūlymų atrankai nustatyta nebuvo. Tai, jog derybos vyko ir su UAB „Clear Channel Lietuva“, įrodo, kad buvo ir kitų ūkio subjektų, norinčių dalyvauti konkurencinėse varžybose.
Dėl Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 p. atsakovas nurodė, kad minėtoje nuostatoje įtvirtintas pareiškėjo taip vadinamas įsipareigojimų įvykdymo būdas neteisėtai apriboja ir su minėtu susitarimu visiškai nesusijusių ūkio subjektų galimybes gauti reklamos leidimus iš Savivaldybės. Toks nagrinėjamo punkto turinys nesuderinamas su Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimais. Bendradarbiavimo susitarimo 11.2 p. buvo siekta pareiškėjo pirmenybės teisių užtikrinimo. Tai patvirtina ir sisteminis minėto susitarimo 11.1 ir 11.2 p. aiškinimas, kuris leidžia daryti išvadą, jog Bendradarbiavimo susitarimu, visų pirma, draudžiama išduoti atitinkamus reklamos leidimus tretiesiems asmenims, o juos išdavus bet kuriuo atveju pirmenybė turi būti teikiama bendradarbiavimui su pareiškėju, t.y. kitos sudarytos sutartys negali būti atnaujinamos.
Bendradarbiavimo susitarimo 11.3 p. nuostatoje nėra įvertinta aplinkybė, kad kitų ūkio subjektų reklaminė įranga gali būti įrengta anksčiau nei paties pareiškėjo, todėl tokiu atveju negalima būtų teigti, kad teisės aktų, reglamentuojančių reklaminės įrangos įrengimo atstumus, reikalavimus pažeidžia tretieji asmenys, kuriems pareiškėjas savo nuožiūra gali suteikti teisę pasilikti įrengtą reklaminę įrangą.  Atsakovas daro išvadą, kad pirmenybė visais atvejais teikiama pareiškėjo įrangai. Paaiškino, kad aplinkybė, kad nagrinėjamomis Bendradarbiavimo susitarimo nuostatomis nebuvo pasinaudota praktikoje, nepanaikina šių nuostatų galimo žalingo poveikio sąžiningai konkurencijai ateityje.
Nurodė, kad reikalavimas valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms laikytis Konkurencijos įstatymo 4 str. taikomas ne tik suteikiant išimtines teises naudoti ribotus išteklius ar veikti rinkoje, todėl pareiškėjo argumentas, jog tais atvejais, kai yra galimybės sudaryti panašaus pobūdžio susitarimus dėl reklamos leidimų išdavimo ir pratęsimo mainais už savivaldybei teikiamas paslaugas, savivaldybė neprivalo skelbti konkurso ar taikyti kitos sąžiningos konkurencijos laisvę užtikrinančias procedūras, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėjo, kad nesudarius Bendradarbiavimo susitarimo, pareiškėjo valdomos išorinės vaizdinės reklamos įrenginių skaičius būtų nepalyginamai mažesnis nei šiuo metu, todėl pareiškėjo teiginys, kad minėtas susitarimas yra mažareikšmis, yra neteisingas. Paaiškino, kad apskritai ilgas Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpis, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, nelaikytinas Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimu, tačiau šiuo atveju susitarimas ilgam laikotarpiui buvo sudarytas pažeidžiant konkurencijos teisės normas, todėl susitarimo pagrindu atsiradusios padėties fiksavimas daro didesnę žalą konkurencijai atitinkamoje rinkoje.
Derybos vykdytos ir Susitarimas dėl reklamos pasirašytas komercinių principų pagrindu, t.y. viena šalis pateikia komercinį pasiūlymą, o kita šalis jį apsvarsčiusi priima. Toks principas negali būti taikomas savivaldybei sudarant sutartis, nes pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus.
Ginčijamas nutarimas buvo priimtas, laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 103 p. numatyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas. Nutarimas buvo priimtas laikantis visų šių procedūrų. Pažymėjo, kad atsakovas prieš priimdamas sprendimą yra gerai susipažinęs su bylos aplinkybėmis ir, išklausęs šalių paaiškinimus, gali priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Konkurencijos taryba prašė šį prašymą atmesti kaip nepagrįstą (4 t., b. l. 129-135). Nurodė, kad tai, jog savivaldybė, priimdama sprendimą ir pasirašydama susitarimus, vadovavosi Leidimų išdavimo tvarka bei Vietinės rinkliavos nuostatais, nereiškia, kad ji vadovavosi ir Konkurencijos įstatymu ir dėl to negali būti ginčijamas šių sprendimų teisėtumas Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Konkurencijos taryba vertino sprendimų atitiktį šiam įstatymui ir jame įtvirtintai viešojo administravimo subjektų pareigai užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o tai nelaikytina Leidimų išdavimo tvarkai ir Vietinės rinkliavos taikymu. Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybai suteikta specialioji kompetencija įstatymo vykdymo kontrolei užtikrinti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nėra atliktas tyrimas dėl kitų ūkio subjektų, nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas. Nurodė, kad Konkurencijos taryba nevertina, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar sprendimai atitinka Konstituciją, todėl pareiškėjo pateikiama analizė dėl Konstitucijos 110 str. neatitikimo yra visai nesusijusi. Konkurencijos taryba turi teisę tirti visus galimus Konkurencijos įstatymo pažeidimus.
Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundo ir prašymo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Clear Channel Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 176-184).
Dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo UAB „Clear Channel Lietuva“ nurodė, kad tikslus atitinkamos rinkos apibrėžimas šioje byloje nėra būtinas, nes nepriklausomai nuo to, kaip apibrėžiama atitinkama rinka, nesikeičia faktinės aplinkybės, rodančios skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymą pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba turėjo apibrėžti atitinkamą rinką vienodai tiek Bendradarbiavimo susitarimo, tiek Susitarimo dėl reklamos atžvilgiu, atsižvelgiant į pareiškėjo teikiamas paslaugas, nes atitinkama rinka yra apibrėžta skundžiamame nutarime pagal pareiškėjo teikiamas paslaugas, kaip pareiškėjas ir pageidavo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nėra reikšminga nagrinėjamoje byloje, kadangi iš esmės skiriasi šioje ir cituojamose bylose nurodytos faktinės aplinkybės.
Dėl Konkurencijos įstatymo 4 str. sudėties UAB „Clear Channel Lietuva“ nurodė, kad pareiškėjo nurodomi teisės aktai, kurie neva įgalino savivaldybę sudaryti su pareiškėju Bendradarbiavimo susitarimą, neįtvirtina jokių privilegijų teikimo atskiriems ūkio subjektams ar diskriminavimo elementų ir negali būti vertinami kaip teisinis pagrindas priimti konkurenciją ribojančius sprendimus. Tai, kad savivaldybės ir pareiškėjo sudarytas Bendradarbiavimo susitarimas nepažeidė Leidimų išdavimo tvarkos ir Vietinės rinkliavos nuostatų, savaime nereiškia, kad nebuvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimas. Savivaldybės priimami sprendimai turi nepažeisti ne tik minėtų teisės aktų, bet taip pat privalo nesukurti ir skirtingų konkurencijos sąlygų rinkoje veikiantiems subjektams. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, kad įvykdžius nutarime nustatytus įpareigojimus, susidarytų teisinio reguliavimo požiūriu nelogiška ir pareiškėją diskriminuojanti situacija, yra teisiškai nereikšmingi ir į juos negali būti atsižvelgiama, sprendžiant klausimą dėl nutarimo teisėtumo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, derybų vedimas su dviem subjektais, neįrodo, kad pagrįstai būtent pareiškėjui buvo suteiktos teisės sudaryti aptariamus susitarimus. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Konkurencijos taryba neištyrė, ar Savivaldybė, priimdama sprendimus sudaryti susitarimus su pareiškėju, vadovavosi objektyviais kriterijais, kadangi Savivaldybė nei savo iniciatyva, nei Konkurencijos tarybai siunčiant raštus, nenurodė, kad Savivaldybėje būtų egzistavusi kokia nors tvarka (kriterijai), kuriais remiantis Savivaldybė vertino įmonių pasiūlymus. Pažymėjo, kad Savivaldybė, sudarydama sutartis su ūkio subjektais, privalo užtikrinti savo prievolių pagal sutartis vykdymą tokiu būdu, kad tai nesukurtų privilegijų vienam ūkio subjektui kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Kadangi nagrinėjamu atveju Bendradarbiavimo susitarimo 11.1 p. nustatė Savivaldybei pareigą teikti privilegiją pareiškėjui, Konkurencijos taryba pagrįstai šią Susitarimo nuostatą vertino kaip ribojančią konkurenciją. Pareiškėjo argumentai dėl klaidingo Bendradarbiavimo susitarimo 11.2 p. taikymo yra nepagrįsti, nes Konkurencijos taryba, taikydama Konkurencijos įstatymo 4 str. neprivalo aiškintis susitarimo šalių tikrųjų ketinimų ir/ar valios sudarant sutartį, bet atvirkščiai, turi nustatyti kokias pasekmes toks susitarimas turi ar gali turėti rinkoje veikiantiems tretiesiems asmenims, nepriklausomai nuo sutarties šalių valios. Pareiškėjo argumentai dėl susitarimų konkrečių nuostatų vertinimo Konkurencijos įstatymo požiūriu nėra reikšmingi, kadangi Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidžia pati aptariamų susitarimų sudarymo tvarka ir susitarimų šalies parinkimo tvarka.
Dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų nurodė, kad priešingai, negu nurodo pareiškėjas, skundžiamas nutarimas atitinka teisės aktų reikalavimus: nutarime yra nurodytos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, šalių paaiškinimai ir jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas ir t.t. Priimta nutarimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinės dalys. Nutarimas paskelbtas, nepažeidžiant  Konkurencijos tarybos reglamente nurodytos paskelbimo tvarkos. Todėl naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.
Skundas atmestinas.
Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. konstatavo Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimą.
1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo (toliau ir Įstatymas) Nr. VIII-1099 4 str. (Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-216, 2009-04-09, Žin., 2009, Nr. 46-1795 (2009-04-25), reglamentuojančio viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, 1 d. nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad viešojo administravimo subjektamsdraudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
Tiek ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu, tiek šiuo metu galiojanti Įstatymo 4 str. redakcija nustato iš esmės analogiškas taisykles, „valstybės valdymo ir savivaldos institucijų“ sąvoka yra pakeista „viešojo administravimo subjektų“ sąvoka.
Įstatymo 19 str. (Straipsnio pakeitimai: Nr. VIII-1933, 00.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2572 (00.10.11) Nr. IX-2126, 2004-04-15, Žin., 2004, Nr. 63-2244 (2004-04-28) Nr. XI-216, 2009-04-09, Žin., 2009, Nr. 46-1795 (2009-04-25)), reglamentuojančio Konkurencijos tarybos įgalinimus, 1 d. 4 p. nustatyta, kad  Konkurencijos taryba nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektųpriimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į viešojo administravimo subjektussu reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybinio administravimo subjektų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojanti Įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. redakcija nustato iš esmės analogiškas taisykles, kaip ir šiuo metu galiojanti, „valstybės valdymo ir savivaldos institucijų“ sąvoka yra pakeista „viešojo administravimo subjektų“ sąvoka.
Konkurencijos taryba konstatavo Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą, vertindama savivaldybės sprendimą, kuriuo pritarta savivaldybės ir pareiškėjo įmonės sutarčių pasirašymui. Minėtų sutarčių turinys patvirtina, kad jų pagrindu pareiškėjo įmonė įgijo teisę demonstruoti komercinę reklamą ant savo įrangos pateikiamos savivaldybei jos nustatytose vietose bei ant savivaldybei priklausančių pastatų esančių reklaminių plokštumų.
Nagrinėjant Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą yra vertinami viešojo administravimo subjektųteisės aktai arba kiti sprendimai, t.y. aktai, kuriais viešojo administravimo subjektas įgyvendina savo kompetenciją vykdyti viešąjį administravimą. Ginčijamu atveju viešojo administravimo subjektas suteikė pareiškėjo įmonei vieną iš Viešojo administravimo įstatymo 15 str. nustatytų administracinių paslaugų – išdavė leidimus (licencijas). Dėl to, Konkurencijos tarybos nutarimo pagrindiniais motyvais buvo savivaldybės priimtų norminių teisės aktų, reglamentuojančių šių leidimų išdavimą ir rinkliavų už šių leidimų išdavimą nustatymą.
2000 m. liepos 18 d. Reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 tikslas yra gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Pagal Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Pagal Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. išorinė reklama - reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės. Pagal Reklamos įstatymo 2 str. 13 d. reklamos skleidėjas - bet kokiomis informacijos perteikimo priemonėmis reklamą skleidžiantis asmuo.
Pagal Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduoto leidimo. Šis įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2008 m. vasario 1 d.
Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 4-293  redakcija) yra patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės, pagal kurių 5 p. išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą (toliau – išorinė reklama), įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą. Pagal Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 12 p., už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą imama vietinė rinkliava Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal šių taisyklių 13 p., reklaminės veiklos subjektas, norintis gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, savivaldybės administracijai turi pateikti paraišką ir kitus šiose taisyklėse bei savivaldybės institucijų nustatytus dokumentus. Pagal taisyklių 14 p., leidime įrengti išorinę reklamą nurodomas leidimo turėtojo pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė, išorinės reklamos įrengimo vieta, leidimo galiojimo terminas ir kita savivaldybės institucijų nustatyta informacija. Pagal taisyklių 15 p., leidimas įrengti išorinę reklamą išduodamas tik savivaldybės institucijų nustatyta tvarka suderinus išorinės reklamos įrengimo projektą. Pagal taisyklių 16 p., leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimas gali būti sustabdytas, panaikintas ar galiojimo terminas pratęstas savivaldybės institucijų nustatyta tvarka.
Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 33 p. nustatytą kompetenciją, 2005-12-22 sprendimu Nr. 1-998 patvirtino Išorinės vaizdinės reklamos taisykles. Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.5 p. nustato, kad reklamos leidimas – Savivaldybės administracijos subjekto (Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens) išduotas reklamos leidimas, suteikiantis teisę reklamos skleidėjui leidime nurodytomis sąlygomis įrengti reklamą. Reklamos leidimui prilyginama: 4.5.1. Savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki šių taisyklių įsigaliojimo; 4.5.2. nustatyta tvarka patikrinti ir patvirtinti reklamos projektai, kai reklama įrengiama ne ant Savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (toliau – Savivaldybės objektai). Pagal Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 10 p., reklamos skleidėjas įgyja teisę įrengti reklamą Savivaldybės teritorijoje: 10.1. gavus reklamos leidimą, kai reklama įrengiama ant Savivaldybės objektų; 10.2. patikrinus ir patvirtinus reklamos įrengimo projektą: 10.2.1. kai reklama įrengiama ne ant Savivaldybės objektų <...>. Pagal Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 19 p., informaciją apie reklamos projektavimą, įrengimą, naudojimą ir išardymą teikia Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas. Pagal taisyklių  23 p., teisę įrengti reklamą ant Savivaldybės objektų įgyja fiziniai ir juridiniai asmenys, gavę Savivaldybės administracijos subjekto išduotą reklamos leidimą. Pagal taisyklių 24 p., reklamos leidimas įrengti reklamą ant Savivaldybės objektų reklaminės veiklos subjektui išduodamas Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta leidimų įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarka.
Vilniaus miesto valdyba 2000-10-12 sprendimu Nr. 1393V patvirtino Leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarką ir Tipinio leidimo įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų formą. Pagal šią tvarką leidimai yra tipiniai ir netipiniai. Pagal tvarkos 4 p. tipiniai leidimai įrengti reklamą nurodytoje vietoje išduodami ne ilgiau kaip metams, jeigu konkurso vaizdinės (išorinės) reklamos perdavimo (skleidimo) priemonėms įrengti ir eksploatuoti nuostatuose nenumatyta kitaip. Šios tvarkos 5.1. p. yra išvardinami dokumentai, kurie turi būti pateikti tipinių leidimų išdavimui, kai teisė įrengti reklamą įgyjama konkurso būdu. Šios tvarkos 5.2. p. yra išvardinami dokumentai, kurie turi būti pateikti tipinių leidimų išdavimui, kai leidimas pakeičia galiojančią sutartį (leidimą). Šios tvarkos 5.3. p. yra išvardinami dokumentai, kurie turi būti pateikti tipinių leidimų išdavimui kitais atvejais. Šios tvarkos 8 p. nustatyta, kad reklaminės veiklos subjektams, kurie šios tvarkos tvirtinimo dieną buvo sudarę su Vilniaus miesto savivaldybe ilgalaikes sutartis dėl vaizdinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo ant Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ar patikėjimo teise valdomų objektų, tipiniai leidimai išduodami nenutraukiant sutarčių, jei reklaminės veiklos subjektai, eksploatuodami įrengtus reklaminius įrenginius, nepažeidžia sutartyje numatytų sąlygų. Šios tvarkos 13 p. nustatyta, kad reklaminės veiklos subjektas jam išduoto leidimo negali perleisti kitiems asmenims. Šios tvarkos 19 p. nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) komercinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimą renkama vadovaujantis Vilniaus miesto  tarybos sprendimu patvirtintais Vietinės rinkliavos už vaizdinę komercinę reklamą Vilniuje nuostatais. Už leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) nekomercinę reklamą išdavimą vietinė rinkliava nerenkama. Šios tvarkos 21 p. nustatyta, kad kai leidimai išduodami šios tvarkos 8 punkte nurodytu atveju, vietinė rinkliava mokama sutartyse sutarta tvarka.
2000 m. birželio 13 d. Rinkliavų įstatymas Nr. VIII-1725 nustatė Savivaldybės tarybos teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 3 p.).
2000-07-26 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 57 patvirtinti Vietinės rinkliavos už vizualinę komercinę reklamą Vilniuje nuostatai, kurie galiojo iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1160 priėmimo, kuriuo patvirtinti nauji nuostatai. Pagal šių nuostatų 1 p. vietinė rinkliava už vaizdinę komercinę reklamą Vilniuje - tai Vilniaus miesto tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už leidimų įrengti vaizdinę komercinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimą. Pagal šių nuostatų 3 p.,vietinę rinkliavą moka asmenys, kurie pagal nustatyta tvarka suderintus projektus ant savivaldybės objektų yra įrengę reklaminius įrenginius ir juos eksploatuoja. Vilniaus miesto teritorija pagal patrauklumą vaizdinei komercinei reklamai suskirstyta zonomis (Nuostatų 8 p.). Nuostatų 9 p. nustatyti minimalūs vietinės rinkliavos tarifai išduodant leidimą įrengti 1 kv. m. reklamos ploto pagal minėtas zonas. Nuostatų 10 p. nustatyti vietinės rinkliavos dydžiui apskaičiuoti nustatomi koeficientai. Nuostatų 11 p. nustatyta vietinės rinkliavos dydžio išduodant leidimą apskaičiavimo tvarka. Nuostatų 12 p. nustatyta, kad kai teisė įrengti vaizdinę komercinę reklamą yra įgyjama ne konkurso metu, vietinė rinkliava už leidimą įrengti vaizdinę komercinę reklamą mokama pagal šiuose nuostatuose patvirtintus minimalius tarifus, diferencijuotus pagal komercinės reklamos zonas bei reklamos pobūdį; vietinės rinkliavos dydis, kai teisė įrengti vaizdinę komercinę reklamą įgyjama konkurse, yra skaičiuojamas pagal konkurso metu konkurso laimėtojo pasiūlytą tarifą; pradinis vietinės rinkliavos tarifas, skelbiant konkursą, negali būti mažesnis už Vilniaus miesto tarybos sprendimu nustatytus minimalius tarifus. Nuostatų 18 – 21 p. nustato vietinės rinkliavos lengvatas. Vilniaus miesto tarybos sprendimu: 18.1. vietinės rinkliavos dydis gali būti sumažintas investicijų į miesto infrastruktūrą dydžiu arba rinkliavos mokėtojai gali būti visiškai atleidžiami nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jei investicijos dydis (pateikus patvirtinančius dokumentus) į miesto infrastruktūrą viršija rinkliavos dydį; 18.2. vietinės rinkliavos dydis gali būti sumažintas arba rinkliavos mokėtojas visiškai atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jei tarpusavio sutartiniais įsipareigojimais rinkliavos mokėtojas suteikia ne mažesnio dydžio paslaugas Vilniaus miesto savivaldybei; 18.3. pripažinus, kad konkurso būdu laimėta vieta reikalinga miesto poreikiams, o leidimo įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių  ar valdytojo teise valdomų objektų  terminas dar nepasibaigęs ir yra skiriama kita vieta, perkėlimo į kitą vietą ar rekonstrukcijos laikotarpiu vietinė rinkliava neskaičiuojama. Pagal Nuostatų 19 p., vietinės rinkliavos mokėtojas atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo už reklaminį plotą, kurį Vilniaus miesto savivaldybės valdybos patvirtintu rašytiniu tarpusavio susitarimu suteikia Savivaldybei.
2003-02-05 Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 01A-41-786 patvirtintas Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas, kuriuo turi būti vadovaujamasi išduodant sąlygas naujiems reklaminiams įrenginiams projektuoti (sprendimo 2 p.).
Konkurencijos įstatymo 1 str. 1, 2 d. nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje; šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.
Konkurencijos įstatymo taikymu yra siekiama užtikrinti Konstitucijos 46 str. 1 d. nuostatą, nustatančią, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, bei Konstitucijos 46 str. 4 d. nuostatą, nustatančią, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Dėl to, tiek Konkurencijos įstatymo 4 str., tiek kitos nuostatos turi būti taikomos su konstitucinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis ūkinės veiklos laisvę.
Konstitucijos 46 str. nuostatos, deklaruojančios ūkinės veiklos laisvę, yra ribojamos tam tikru teisiniu reglamentavimu, nustatančiu ūkinės veiklos laisvės apribojimus. Plačiąja prasme tai yra suprantama kaip naujų apribojimų įvedimas arba tam tikros rūšies reguliavimo nustatymu, pvz. administracinio reguliavimo nustatymu. Ūkinės veiklos laisvės ribojimo reguliavimas suprantamas kaip nustatymas tam tikrų apribojimų ūkinės veiklos subjektams, kuriems bus apribota galimybė vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą.
Konstitucinis asmens teisių ir laisvių reglamentavimas suponuoja valstybės pareigą reglamentuoti šias teises ir laisves tokiu būdu, kad būtų galimybė įgyvendinti konstitucines teises ir laisves, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo ir viešo intereso. Ūkinės veiklos laisvės reglamentavimas turėtų užtikrinti tiek ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, tiek nepažeisti viešo intereso. Kadangi ūkinės veiklos laisvės principas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti šią laisvę nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo ir viešo intereso, todėl ūkinės veiklos reglamentavimas suprantamas kaip šios pareigos realizavimas. Konstitucija nenustato ūkinės veiklos laisvės ribojimo konkrečių taisyklių.
Ūkinės veiklos reguliavimas gali pasireikšti skirtingo pobūdžio apribojimų nustatymu. Tam tikrose srityse valstybė gali nenustatyti jokių ūkinės veiklos laisvės apribojimų. Gali būti nustatyta ūkinės veiklos subjekto pareiga pranešti apie tam tikrą pradedamą vykdyti veiklą. Valstybė gali nustatyti teisinį monopolį dėl ūkinės veiklos tam tikroje srityje. Valstybė gali nustatyti reikalavimą gauti leidimą vykdyti ūkinę veiklą tam tikroje srityje. Tokio leidimo išdavimas pašalina įstatymo draudimą vykdyti tam tikrą veiklą be tokio leidimo bei suteikia galimybę realizuoti ūkinės veiklos laisvę.
Šioje byloje Konkurencijos taryba vertino savivaldybės veiksmus išduodant leidimą (licencijas) vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą. Leidimo išdavimas yra kompetentingo viešojo administravimo subjekto valios išreiškimas, konstatuojant, kad ūkinės veiklos subjektui yra leidžiama vykdyti tam tikros rūšies ūkinę veiklą, minėtas konstatavimas yra grindžiamas tuo, kad ūkinės veiklos subjektas atitinka teisės aktų nustatytos reikalavimus, leidžiančius vykdyti tokią veiklą. Ūkinė veikla, kurios vykdymui yra nustatytas privalomas reikalavimas dėl leidimo gavimo, yra draudžiama, jeigu nėra įvykdomi teisės aktų nustatyti reikalavimai vykdyti tokią veiklą. Draudimas vykdyti tam tikros rūšies ūkinę veiklą yra pagrįstas viešo intereso apsauga.
Ūkinę veiklą, kuriai vykdyti yra išduotas leidimas, reglamentuoja bendrosios teisės normos, reglamentuojančios tokią veiklą, bei išduoto leidimo nustatytos sąlygos (pvz., terminas, kurį galioja išduotas leidimas).
2006 m. gruodžio 12 d. yra priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, kuri perkelta į Lietuvos teisės sistemą priėmus 2009-12-15 Paslaugų įstatymą Nr. XI-570.
Direktyva 2006/123/EB nustatė minimalias sąlygas, kurias turėtų atitikti leidimų vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą paslaugų sferoje išdavimas. Šios sąlygos turėtų eliminuoti atsitiktinumo kriterijus iš šių leidimų išdavimo proceso. Ūkinės veiklos reglamentavimas paslaugų sferoje turėtų nepažeisti viešo intereso bei turėtų atitikti proporcingumo ir nediskriminavimo principus.
Aiškinant Konstitucijos nuostatas, nustatančias ūkinės veiklos laisvę, bei Direktyvą 2006/123/EB, turėtų būti eliminuojama tokia savivaldybės veikla išduodant leidimus vykdyti ūkinę veiklą, kuri priklausytų tik nuo savivaldybės nuomonės apie konkretų subjektą.
2006/123/EB direktyvoje nustatyta, kad konkurencinga paslaugų rinka yra būtina siekiant skatinti Europos Sąjungos ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Šiuo metu daug kliūčių vidaus rinkoje neleidžia teikėjams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), išplėsti savo veiklą už nacionalinių sienų ir naudotis visomis vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Visa tai silpnina pasaulinį Europos Sąjungos teikėjų konkurencingumą. Laisva rinka, reikalaujanti iš valstybių narių panaikinti peržengiančio sieną paslaugų teikimo apribojimus, kartu didinant skaidrumą ir gerinant vartotojų informavimą, suteiktų vartotojams didesnį pasirinkimą ir pasiūlytų geresnių paslaugų žemesnėmis kainomis (2 p.).
2006/123/EB direktyvoje vartojama paslaugų sąvoka apima didelę nuolat besikeičiančios veiklos įvairovę, įskaitant <...> reklamą (33 p.). Leidimų išdavimo tvarkos sąvoka turėtų apimti, inter alia, administracines leidimų, licencijų, patvirtinimų arba koncesijų teikimo procedūras, <...> (39 p.).
2006/123/EB direktyvoje nustatyta, kad kai atitinkamai veiklai išduodamų leidimų skaičius yra ribotas dėl turimų gamtinių išteklių arba techninių pajėgumų stokos, turėtų būti patvirtinta atrankos iš kelių galimų kandidatų procedūra, siekiant atviros konkurencijos būdu gerinti vartotojams teikiamų paslaugų kokybę ir teikimo sąlygas. Tokia procedūra turėtų užtikrinti skaidrumą ir nešališkumą, o taip išduotas leidimas neturi galioti pernelyg ilgai, būti automatiškai atnaujinamas arba teikti bet kokį pranašumą teikėjui, kurio leidimo galiojimas ką tik baigėsi. Visų pirma, turėtų būti nustatyta tokia išduoto leidimo galiojimo trukmė, kad laisva konkurencija nebūtų suvaržyta arba apribota daugiau, nei būtina norint užtikrinti, kad teikėjui atsipirktų investicijos ir kad jis gautų tinkamą investuoto kapitalo grąžą (62 p.).
Pagal 2006/123/EB direktyvos 10 str., reglamentuojančio leidimo išdavimo sąlygas, 1 d., leidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms naudotis vertinimo įgaliojimais savavališkai; pagal 2 d., 1 dalyje nurodyti kriterijai turi būti: a) nediskriminaciniai; b) pateisinami svarbiais visuomenės interesais; c) proporcingi tokiam visuomenės interesų tikslui; d) aiškūs ir nedviprasmiški; e) objektyvūs; f) iš anksto viešai skelbiami; g) skaidrūs ir prieinami susipažinti.
Pagal 2006/123/EB direktyvos 12 str., reglamentuojančio atranką iš kelių kandidatų, 1 d., tais atvejais, kai išduodamų leidimų verstis tam tikros rūšies veikla skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių arba techninių pajėgumų stokos, valstybės narės potencialiems kandidatams taiko nešališką ir skaidrią atrankos procedūrą, visų pirma, tinkamai paskelbdamos apie procedūros pradžią, eigą ir pabaigą. 12 str. 2 d. nustatyta, kad 1 dalyje nurodytais atvejais leidimas išduodamas ribotam laikotarpiui ir negali būti automatiškai pratęsiamas ar suteikti bet kokių kitų privilegijų teikėjui, kurio leidimo galiojimo laikas ką tik baigėsi, arba asmeniui, kaip nors susijusiam su tuo teikėju.
Pagal 2006/123/EB direktyvos 13 str. 1 d., leidimų išdavimo procedūros ir formalumai yra aiškūs, paskelbti iš anksto ir suteikti pareiškėjams garantiją, kad jų prašymas bus išnagrinėtas objektyviai ir nešališkai.
 
Ginčijamu atveju savivaldybė, spręsdama klausimą dėl leidimų įrengti išorinę reklamą pareiškėjo įmonei išdavimo, privalėjo aiškinti Reklamos įstatymo nuostatas, nustatančias būtinumą turėti leidimą šiai veiklai, bei šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, atsižvelgdama į minėtas 2006/123/EB direktyvos normas. Savivaldybė, atlikdama administracinę paslaugą – išduodama leidimus, netinkamai taikė ir aiškino Reklamos įstatymo normas, neatsižvelgė į 2006/123/EB direktyvos normas. 
Savivaldybės kompetencija išduodant leidimus vykdyti ūkinę veiklą, yra plati. Specialus įstatymas, nustatantis būtinumą gauti leidimą vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, nenustato kriterijų, kuriuos turi atitikti ūkinės veiklos subjektai, kurie konkuruoja dėl tokių leidimų išdavimo. Dėl to minėti nacionalinės teisės aktai turėtų būti aiškinami atsižvelgiant į 2006/123/EB direktyvos normas.
Ginčijamu atveju byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad savivaldybė rėmėsi tam tikrais objektyviais kriterijais išduodama pareiškėjo įmonei leidimus įrengti išorinę reklamą, kad buvo ginčijamu atveju paskelbta apie galimybę gauti tokius leidimus ir kiti ūkio subjektai galėjo dalyvauti tokioje atrankoje. Leidimai buvo išduoti labai ilgam terminui – 15 metų, su galimybe pratęsti 5 metams. Savivaldybė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėta ilga nustatyta išduotų leidimų galiojimo trukmė buvo būtina norint užtikrinti, kad teikėjui atsipirktų investicijos ir kad jis gautų tinkamą investuoto kapitalo grąžą. Tokių įrodymų nebuvimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad leidimų išdavimas pernelyg ilgam terminui be aiškios procedūros ir kriterijų, nesudarius galimybės ūkinės veiklos subjektams konkuruoti, kad laisva konkurencija buvo suvaržyta arba apribota daugiau, nei būtina. Sutarties, kurioje įrašytos nuostatos dėl savivaldybės įsipareigojimų suteikti leidimus, turinys patvirtina, kad savivaldybė atsižvelgė į tai, kad pratęsiamas anksčiau galiojusių leidimų laikas, kas taip pat riboja laisvą konkurenciją.
Viešojo administravimo subjektai, atlikdami veiksmus ar priimdami administracinius sprendimus, privalo pagrįsti jų teisėtumą, priešingu atveju tokie veiksmai ir sprendimai laikomi neteisėtais (ABTĮ 57 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).
Dėl nurodytų motyvų, Konkurencijos taryba turėjo pagrindą konstatuoti, kad buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 str., draudžiantis viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, teikiančius privilegijas arba diskriminuojančius atskirus ūkio subjektus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Privilegijų teikimas pareiškėjo įmonei ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas nėra sąlygotas įstatymų reikalavimų. Dėl to savivaldybė, įgyvendindama savo kaip viešojo administravimo subjekto kompetenciją, negalėjo atlikti veiksmų, dėl kurių neproporcingai buvo ribojama ūkio subjektų laisvė vykdyti tam tikrą veiklą, kuriai nustatytas privalomas leidimo vykdyti tokią veiklą turėjimas.
Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimas nagrinėjamas vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis bei Konkurencijos įstatymo bendromis nuostatomis – būtent 3 str. 8 d. nustatyta konkurencijos sąlygų sąvoka – pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai bei jiems darantys įtaką veiksniai (ūkinės veiklos teisiniai ribojimai, viešojo administravimo subjektų teikiama pagalba, gamybos technologijos ir kaštai, prekių naudojimo ar vartojimo ypatybės, transportavimo galimybės ir pan.). Anksčiau minėtos išvados patvirtina, kad ginčijamu atveju buvo sudarytos ar galėjo būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos netinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės aktus, reglamentuojančius ūkinės veiklos laisvės apribojimus.
Pažymėtina, kad savivaldybė netaikė ir jos nustatytos tvarkos, kurią reglamentuoja minėti savivaldybės patvirtinti teisės aktai dėl išorinės vaizdinės reklamos įrengimo tvarkos ir sąlygų, taip, kad taikant ir aiškinant šias normas būtų išlaikytas konkurencingumas. Minėtuose teisės aktuose nustatyta galimybė rengti konkursą dėl leidimų išdavimo. Ginčijamu atveju konkursas nebuvo rengiamas, nebuvo vykdoma kitokia procedūra, užtikrinanti kitų ūkio subjektų teisę konkuruoti dėl leidimų išdavimo. Minėtose normose nustatytas konkretus laikotarpis leidimų išdavimo – vieneri metai, kai leidimas išduodamas ne konkurso tvarka. Savivaldybė nesilaikė ir šios savo nustatytos taisyklės.
Konkurencijos įstatymo 4 str., visų pirma, nustato draudimą viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus, nesuderinamus su konkurencijos teisės principais, vėliau mini ir kitus sprendimus. Dėl to pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog Konkurencijos taryba turėtų tirti minėtus savivaldybės priimtus norminius aktus. Tokiu būdu būtų visapusiškai ir plačiau negu ginčijamu atveju užtikrintas Konkurencijos įstatymo 4 str. tikslas ir plačiau būtų įgyvendinamas išskirtinai Lietuvoje nustatytas konkurencijos teisės mechanizmas valstybės priežiūrai, kai vienos valstybės institucijos kontroliuoja kitas valstybės institucijas. Konkurencijos įstatymo 4 str. nekonkretizuoja, dėl kokių viešojo administravimo subjektų sprendimų gali būti taikomas Konkurencijos įstatymo 4 str., todėl šis straipsnis gali būti taikomas tiek dėl norminių aktų, tiek dėl visų kitų atvejų, kai viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo kompetenciją, pareiškia savo valią ir priima administracinį sprendimą, atlieka veiksmą (kaip ginčijamu atveju - išduoda leidimą) arba atsisako atlikti veiksmą. Būtent taip plačiai yra suprantamas ir aiškinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas tiek konkurencijos bylose Konkurencijos tarybos nutarimuose, tiek teismų sprendimuose, tiek kitose bylose, kylančiose iš administracinių teisinių santykių. Dėl nurodytų motyvų, Konkurencijos tarybai yra nustatyta teisė tirti tiek norminių teisės aktų atitikimą konkurencijos principams, tiek individualių administracinių aktų atitikimą konkurencijos principams. Minėta tyrimo apimtis gali turėti reikšmės tyrimo tikslingumui, efektyvumui. Tačiau administracinis teismas šių kriterijų nevertina, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).
Netenkinamas yra pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. konstitucingumo. Minėta nuostata yra susijusi su Konkurencijos įstatymo 4 str., kurios konstitucingumo pareiškėjas neginčija. Teismas kreipėsi šioje byloje į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Konkurencijos įstatymo 4 str., būtent su prašymu ištirti Konkurencijos įstatymo normas platesniu aspektu, t.y. dėl valstybės galimybės prižiūrėti tos pačios valstybės institucijas ir spręsti dėl jų atitikimo konkurencijos teisės principams, tačiau prašymas nebuvo priimtas nagrinėti. Esant Konkurencijos įstatymo 4 str., turi būti nustatytas ir šio straipsnio įgyvendinimo mechanizmas, kuriuo ir yra Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p.
Konkurencijos įstatymo 4 str. bei su juo susiję Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. minėti taikymo aspektai yra susiję su dalyvaujančių asmenų motyvais bei dėl būtinumo ginčijamu atveju apibrėžti nagrinėjamoje byloje atitinkamą rinką. Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimas yra nustatomas tuomet, kai atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010 yra konstatuota, kad konkurencinė erdvė, kurioje veikia ūkine veikla užsiimantys subjektai, turi būti nustatoma atsižvelgiant į konkurenciją reglamentuojančias teisės normas bei į tikslus, kuriuos apibrėžia konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, t.y. atitinkama geografinė rinka turi būti apibrėžiama išimtinai Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo kontekste ir atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalies prasmę ir paskirtį.
Tiek Konkurencijos įstatymo normos, tiek ES teisės aktų normos patvirtina, kad konkurencijos teisės dalyku yra įmonėms taikomos taisyklės bei valstybių teikiamos pagalbos taisyklės. Įmonėms taikomos taisyklės yra susijusios su tikslu nustatyti vienų įmonių veiksmus, kurie gali riboti kitų įmonių veiksmus ir trukdyti joms veikti nepriklausomai nuo veiksmingo konkurencijos spaudimo. Europos Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams taip yra apibūdinamas prekės rinkos ir geografinės rinkos apibrėžimo tikslas (97/C 372/03).
Europos Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (97/C 372/03), Konkurencijos įstatymo nuostatos (3 str. 5-7 dalis), Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimas Nr. 17 Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo patvirtina, kad yra nustatytos ir aiškinamos taisyklės dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo įmonėms taikomų taisyklių atvejams.
Ūkio subjektų veiksmai ar neveikimas turi būti nustatyti atitinkamoje rinkoje tam, kad galima būtų įvertinti minėtų veiksmų atitikimą konkurencijos teisei. Ūkio subjekto veikla negali būti įvertinta kaip prieštaraujanti konkurencijos teisės normoms neapibrėžus atitinkamos rinkos, kurioje veikia ūkio subjektas, darantis poveikį atitinkamai rinkai.
Šioje byloje Konkurencijos tarybos nagrinėjimo dalyku buvo ne ūkio veiklos subjekto veiksmai ar neveikimas ir jo galimas poveikis atitinkamai rinkai, bet viešojo administravimo subjekto veiksmų vertinimas. Viešojo administravimo subjekto veiksmai Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo tyrimo atveju yra tiriami tuo atveju, jeigu šis subjektas įgyvendina savo kompetenciją kaip viešojo administravimo subjektas, o ne vykdo ūkinę veiklą. Dėl to nėra tikslinga tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Ginčijamu atveju buvo vertinamos savivaldybės suteiktos administracinės paslaugos – išduoti leidimai. Šie veiksmų teisėtumas buvo vertinamas nepriklausomai nuo Konkurencijos tarybos nustatytos atitinkamos rinkos.
Pažymėtina, kad teisingi yra pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos taryba Bendradarbiavimo susitarimo atveju neteisingai nustatė, kad prekės rinka yra reklamos įrangos įrengimo paslaugos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas teikia išorinės vaizdinės reklamos paslaugas ir būtent dėl šios paslaugos pateikimo konkuruoja su kitais ūkio subjektais, tarp kurių yra ir trečiasis suinteresuotas asmuo. Būtent dėl šios paslaugos Konkurencijos taryba ir vertino savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų atitikimą konkurencijos teisei.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punktas ir 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai,  2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-444-4/2010, nusprendė pripažinti, kad Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažino, kad Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame adm. byloje Nr. I-444-4/2010, padarytos išvados dėl jau minėtų Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 36 str. 1 ir 2 d. iš esmės turi reikšmę Konkurencijos tarybai ateityje atliekant tyrimus ir priimant atitinkamus nutarimus. Šioje byloje teismas daro išvadą, kad Konkurencijos Tarybos priimto Nutarimo nedaro neteisėtu Reglamento dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui. Konkurencijos bylos tyrimas vyko pakankamai ilgą laikotarpį, dėl to nėra pagrindo abejoti, kad nutarimo priėmimo metu Konkurencijos tarybos nariams galėjo būti nežinomi ar nepakankamai žinomi ginčijamo nutarimo priėmimo motyvai.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

UAB „JCDecaux Lietuva“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
 
Teisėjai
Bronius Januška
Veslava Ruskan
Jūra Marija Strumskienė
KT nutarimas liko galioti nepakeistas