Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Sušinskienės ir Halinos Zaikauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Litesko“ atstovui advokatui Karoliui Kačerauskui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Indrai Varnaitei ir Dainorai Anulytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kazlų Rūdos savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo,

UAB „Litesko“ (toliau - ir pareiškėjas arba bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-21) prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir atsakovas arba Konkurencijos taryba) 2012 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. balandžio 19 d. Konkurencijos taryba priėmė nutariamą Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau - ginčijamas nutarimas). Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227, kuriuo buvo pratęstas su pareiškėju sudarytos sutarties galiojimas iki 2030 metų, pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Tais pačiais pagrindais pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus buvo pripažintas ir Kazlų Rūdos savivaldybės ir pareiškėjo 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“.

2000 m. rugpjūčio 5 d. šilumos tinklų operatoriumi Kazlų Rūdos Šilumos ūkio nuomai atvirojo konkurso būdu buvo pasirinktas pareiškėjas. Savivaldybė ir pareiškėjas pasirašė 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos mieto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ (toliau - 2000 m. Sutartis). Sutarties galiojimo terminas numatytas iki 2015 metų su galimybe šalių susitarimu jį pratęsti maksimaliam 10 metų terminui arba sudaryti naują ar papildomą sutartį, jei šalys pageidautų. Pareiškėjas savo investicinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Tai patvirtina savivaldybės užsakymu atliktas sutarties vykdymo auditas. Pareiškėjas savivaldybės mero 2007 m. rugsėjo 10 d. raštu buvo informuotas, jog savivaldybė pageidauja papildomų investicijų į Kazlų Rūdos šilumos ūkį. Pareiškėjas pateikė atitinkamų investicijų apimties ir atsipirkimo skaičiavimus. Savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 (toliau - 2007 m. Sprendimas) pritarė susitarimui Nr. P003-KP „Dėl 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos mieto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“. 2008 m. sausio 30 d. tarp savivaldybės ir pareiškėjo buvo pasirašytas susitarimas Nr. P003-KP (toliau - 2008 m. Susitarimas), kuriuo savivaldybė ir pareiškėjas numatė atlikti papildomas investicijas į Kazlų Rūdos savivaldybės šilumos ūkį. Kadangi investicijų atsipirkimas yra reglamentuotas imperatyviais teisės aktais, 2008 m. Susitarimu pradinės 2000 m. Sutarties terminas buvo pratęstas iki 2030 m. Konkurencijos tarybos vertinimu, savivaldybė, priimdama 2007 m. Sprendimą ir pasirašydama 2008 m. Susitarimą, kurio pagrindu buvo pratęstas 2000 m. Sutarties galiojimas iki 2030 metų, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, kadangi tokiu būdu buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos Kazlų Rūdos šilumos ūkyje bei nebuvo užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, kad savivaldybė turėjo teisę pratęsti 2000 m. Sutartį tik tam laikotarpiui, kuris buvo numatytas Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatuose bei 2000 m. Sutartyje, t.y. ne ilgiau nei iki 2025 metų.

Ginčijamame nutarime pateikiama Konkurencijos tarybos išvada suponuoja, kad 2000 m. Sutarties pratęsimas papildomam 5 metų laikotarpiui būtų teisėtas tik tuo atveju, jeigu įstatymai įtvirtintų savivaldybės pareigą pratęsti 2000 m. Sutartį su pareiškėju. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo šio straipsnio numatyto draudimo galima nukrypti tais atvejais, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Savivaldybė yra imperatyviomis įstatymo normomis įpareigota užtikrinti tinkamą Kazlų Rūdos šilumos ūkio funkcionavimą ir imtis savalaikių sprendimų atsiradusioms problemoms spręsti. Specifinis šilumos ūkio reguliavimas nulemia tai, jog 2000 m. Sutarties pratęsimas buvo būtinas, kaip vienintelė įmanoma priemonė realizuojant įstatymų reikalavimus. Investicijų į šilumos ūkį atlikimas taip pat reglamentuojamas imperatyviomis teisės normoms. Įstatymai įtvirtina tokį teisinį reguliavimo mechanizmą, kuris numato privalomą investicijų į šilumos ūkį derinimą su savivaldybe ir Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija bei specialią šių investicijų įtrakimo į šilumos kainą tvarką. Teisinių santykių tarp investicijas atliekančio šilumos ūkio nuomininko ir Šilumos ūkio savininko - savivaldybės - trukmę nulemia investicijų atsipirkimo/grąžos terminas. 2000 m. Sutarties pratęsimą 5 metais ilgesniam terminui, negu buvo numatyta 2000 m. Sutartyje, nulėmė numatomų investicijų atsipirkimo terminas. Konkurencijos tarybos pozicija yra grindžiama prielaida, kad pareiškėjas 2000 m. Sutarties pagrindu yra prisiėmęs atsakomybę vykdyti konkrečiai neapibrėžtas, faktiškai neribotos apimties investicijas į Kazlų Rūdos Šilumos ūkį. Remdamasi tokia interpretacija Konkurencijos taryba daro prielaidą, kad 2000 m. Sutarties pratęsimas ilgesniam terminui nei iki 2025 metų apskritai nebuvo būtinas. Tokia išvada prieštarauja tiek aiškioms savivaldybės ir pareiškėjo sudarytos sutarties nuostatoms, tiek tyrimo metu išreikštai abiejų sutarties šalių pozicijai bei prasilenkia ir su elementariais veiklos šilumos ūkyje principais. Tam, kad būtų atliktos papildomos, t.y. 2000 m. Sutartyje, nenumatytos investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį, dėl tokių investicijų apimties pareiškėjas ir savivaldybė privalėjo susitarti papildomai. Konkurencijos taryba, vertindama savivaldybės diskreciją pasirinkti su pareiškėju sudarytos sutarties pratęsimo terminą, nekorektiškai interpretuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Vertindama nagrinėjamų savivaldybės sprendimų teisėtumą, Konkurencijos taryba privalėjo vertinti ne tai, ar kiti įstatymai nustatė pareigą savivaldybei pratęsti sutartį su pareiškėju, bet tai, ar nagrinėjamos situacijos kontekste savivaldybė turėjo galimybę vykdyti įstatymų reikalavimus nepratęsdama 2000 m. Sutarties. Bandymas sieti savivaldybės teisę pratęsti sutartį su pareiškėju vien tik su eksplicitiškai nustatyta pareiga pratęsti sutartį yra nepagrįstas vien todėl, kad įstatymais objektyviais neįmanoma įtvirtinti visų įmanomų konkrečios situacijos sprendimų variantų. Savivaldybės pareigas ir atsakomybes, susijusias su šilumos ūkio organizavimu ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymu reglamentuoja Vietos savivaldos, Šilumos ūkio ir Aplinkos oro apsaugos įstatymų nuostatos. Pareigą savivaldybei spręsti Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemas nustatė paminėti įstatymai, o šios problemos galėjo būti sprendžiamos tik atliekant papildomas investicijas į Kazlų Rūdos šilumos ūkį. Tokios papildomos investicijos negalėjo būti atliktos nepratęsus 2000 m. Sutarties su Kazlų Rūdos šilumos ūkio nuomininku, t.y. pareiškėju, visam investicijų „amortizacijos“, t.y. grąžos, laikotarpiui. Konkurencijos tarybai buvo pateikti duomenys dėl objektyvių Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų, kurios nulėmė poreikį pratęsti 2000 m. Sutartį 5 metais ilgesniam terminui, nei pratęsimo terminas, numatytas pačioje sutartyje - tai poreikis atlikti vadinamąją „kuro konversiją“ (nepalanki vieno iš pagrindinių ir santykinai brangiausio kuro šaltinio (mazuto) kainų dinamika neigiamai įtakojo Kazlų Rūdos šilumos ūkio efektyvumą bei šilumos kainas), Kazlų Rūdos šilumos ūkyje naudojami garo katilai nebuvo pakankamai efektyvūs (UAB „Girių bizonas“ nutraukus garų pirkimą sumažėjo katilinės efektyvumas ir padidėjo šilumos savikaina), pasikeitė aplinkosauginiai reikalavimai (nuo 2008 m. įsigaliojo Vartojamų naftos produktų, biodegalų, ir skystojo kuro privalomieji rodikliai, uždraudę katilinėse deginti mazutą, jei jo sieringumas yra daugiau kaip 1 proc), karšto vandens tiekimo problema Kazlų Rūdos S. Daukanto g. kvartalo gyventojams (S. Daukanto g. kvartalo gyventojų pajungimas prie pareiškėjo eksploatuojamos katilinės klausimas susijęs ne tik su nepertraukiamo karšto vandens tiekimo užtikrinimu vasaros metu, be ir su karšto vandens bei šilumos tiekimo saugumo bei patikimumo užtikrinimu šildymo sezono laikotarpiu). Visos nurodytos aplinkybės buvo objektyvios ir jų atsiradimas nepriklausė nei nuo pareiškėjo, nei nuo savivaldybės. Imperatyvios įstatymų nuostatos aiškiai įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimą, kas suponavo, jog savivaldybė privalėjo imtis šiam tikslui pasiekti reikiamų veiksmų.

Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemos galėjo būti sprendžiamos tik atliekant papildomas investicijas. 2009 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 03-46 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino pareiškėjo investicijas į Kazlų Rūdos šilumos ūkį, pripažindamas jas pagrįstomis. Patvirtinta, kad papildomos investicijos buvo efektyvus Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimo būdas. Galiojantis teisinis reglamentavimas (Energetikos įstatymas, Šilumos ūkio įstatymas) nesudaro prielaidų pritraukti į šilumos ūkį trečiųjų asmenų investicijų tol, ko nėra pasibaigusi šilumos ūkio nuomos sutartis su atitinkamos savivaldybės teritorijoje veikiančiu operatoriumi. Todėl savivaldybės sprendimas dėl papildomų investicijų tartis būtent su pareiškėju buvo pagrįstas.

2000 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5-7 patvirtinti Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatai įtvirtina principą, kad šilumos ūkio operatoriaus investiciniai įsipareigojimai yra iš anksto apibrėžti. Nuomininkas-pretendentas privalo nurodyti konkrečiai numatomų investicijų sumą. Investicijų suma ir investicijų planas yra vienas iš nuomininkų-pretendentų pasiūlymų vertinimo kriterijų. 2000 m. Sutartyje taip pat nustatyta, jog investicijos atliekamos pagal sutartį ir jos priedus. 2000 m. Sutartyje nustatyta, kad operatorius įsipareigoja atlikti visus reikalingus šiluminio ūkio ir turto rekonstrukcijos, pertvarkymo, modernizavimo ir renovacijos darbus, nustatytus sutarties priede Nr. 5. Šio priedo 1 punkte nurodyta konkreti investicijų suma - 4100000 Lt, įskaitant PVM. Savivaldybė pripažino, kad poreikį pratęsti sutartį su pareiškėju nulėmė naujų, 2000 m. Sutartyje nenumatytų, investicijų poreikis. Pareiškėjo ir savivaldybės elgesys aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad 2000 m. Sutartis numatė labai konkrečius, apibrėžtus pareiškėjo investicinius įsipareigojimus, todėl dėl papildomų investicijų turėjo būti sudarytas papildomas susitarimas. Konkurencijos taryba ignoruoja tai, kad investicijų į šilumos ūkį grąža yra reglamentuota imperatyviomis normomis. Asmuo, investuojantis į šilumos ūkį, savo investicijas gali atgauti tik tada, kai atitinkamų investicijų kaštai yra įtraukiami į vartotojų mokamą šilumos kainą (Energetikos įstatymas). Dėl šios priežasties, teisinių santykių tarp savivaldybės ir šilumos ūkio nuomininko (investuotojo) terminas negali būti trumpesnis, nei imperatyviomis normomis reglamentuotas investicijos „amortizacijos“, t.y. grąžos, terminas. 2000 m. Sutarties pratęsimas ne iki 2025 metų, bet iki 2030 metų, šalių buvo suderintas atsižvelgiant į panašių projektų eigą bei numatomą investicijų atsipirkimo terminą. Apskaičiuota, kad projekto paprastasis atsipirkimo laikas yra 10,8 metų. Paprastasis atsipirkimo laikas reiškia periodą, per kurį sugrįžta investuota pinigų suma, nekompensuojant 6,5 proc. kapitalo kaštų. Kadangi su investicijomis susijusių sąnaudų įtraukimas į šilumos kainą yra reguliuojamas, pareiškėjas ir savivaldybė negalėjo susitarti padidinti šilumos kainą tam, kad investicijos atsipirktų greičiau. Kadangi pareiškėjas yra vienintelis asmuo, turintis licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje, būtent su pareiškėjo savivaldybė ir tegalėjo tartis dėl papildomų investicijų.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą (b.I. 55-64) pareiškė, kad su skundu nesutinka. Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju vertino ar savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi teisėtai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme, 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 pritarusi susitarimui Nr. P003-KR, kuris buvo pasirašytas 2008 m. sausio 30 d. dėl 2000 m. Sutarties pratęsimo ilgesniam terminui, nei tai buvo numatyta 2000 metais organizuoto viešo konkurso paslaugų tiekėjui pasirinkti savivaldybės valdybos 2000 m. liepos 25 d. sprendimu 13-5 patvirtintuose Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatuose. Konkurencijos taryba, įvertinusi aplinkybių visumą konstatavo, kad dėl savivaldybės priimtų sprendimų buvo privilegijuotas pareiškėjas kitų ūkio subjektų - potencialių konkurentų - atžvilgiu, tuo sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas ir neužtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvės, kaip tai numato Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. Šie savivaldybės sprendimai nebuvo nulemti įstatymų vykdymo, todėl savivaldybė pažeidė Konkurencijos 4 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės neginčija pirmų dviejų Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių, tačiau nesutinka dėl trečiosios aplinkybės ir teigia, kad 2000 m. Sutarties pratęsimas yra pagrįstas įstatymų reikalavimų vykdymu. Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime nekonstatavo, kad 2000 m. Sutartis apskritai negalėjo būti pratęsta bei nekvestionavo galimo papildomų investicijų poreikio sutarties vykdymo metu, tačiau nustatė, kad įstatymų vykdymas nelėmė 2000 m. Sutarties pratęsimo ilgesniam negu buvo numatyta konkurso nuostatuose terminui. Konkurso dėl Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos sąlygos, kurios buvo žinomos kiekvienam pretendentui, ketinančiam dalyvauti konkurse, formavo ūkio subjektams tam tikrus lūkesčius, susijusius su paslaugų teikimo sąlygomis, todėl Šis dokumentas yra atskaitos taškas nuo kurio reikėtų aiškinti susiklosčiusią situaciją. Viena iš reikšmingų aplinkybių, kurią žinojo pretendentai - tai Kazlų rūdos miesto šilumos ūkio nuomos sutarties terminas - 15 metų, taip pat galimybė, sudarytą nuomos sutartį atskiru papildomu susitarimu pratęsti 5-10 metų terminui. Šis terminas nustatė ūkio subjekto veikimo rinkoje laikotarpį. Tokio termino apibrėžimas ūkio subjektų, dalyvaujančių konkurse atžvilgiu, sukuria dvejopus lūkesčius: ūkio subjektai prieš teikdami savivaldybei pasiūlymus dalyvauti konkurse galėjo įvertinti ilgiausią ūkinės veiklos vykdymo laikotarpį, o ūkio subjektai, nelaimėję konkurso ar galintys dalyvauti kitame Kazlų Rūdos šilumos tinklų eksploatavimo konkurse, turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad kitas konkursas įvyks ir jie turės galimybę pateikti pasiūlymus ne vėliau kaip 2025 metais. Savivaldybei pratęsus 2000 m. Sutartį ilgesniam negu buvo numatyta konkurso nuostatuose terminui, susiklostė situacija, kad pareiškėjas, nors prieš pateikdamas pasiūlymus savivaldybei dėl Šilumos tinklų eksploatavimo buvo vienodoje padėtyje su kitais ketinančiais dalyvauti konkurse ūkio subjektais, tačiau laimėjus konkursą pareiškėjui buvo sudarytos palankesnės ūkinės veiklos eksploatuojant Kazlų Rūdos šilumos tinklus sąlygos termino atžvilgiu, negu to galėjo tikėtis kiti ūkio subjektai, kurie, atsižvelgdami būtent į konkurso nuostatus, taip pat vertino savo ūkinės veiklos galimybes ir rizikas. Savivaldybė, priėmusi sprendimą pratęsti 2000 m. Sutartį ilgesniam terminui negu buvo numatyta konkurso nuostatuose, iš esmės eliminavo bet kokią riziką, kiek tai susiję su ūkinės veiklos vykdymo laikotarpiu, kurią vertino kiekvienas pretendentas, ketinantis dalyvauti konkurse ir žinojo, jog patekęs į atitinkamą rinką gali su tokia rizika susidurti, jeigu jis būtų veikęs išimtinai pagal konkurso sąlygas. Tikėtina, kad iŠ esmės palankesnės sutarties pratęsimo galimybės, t.y. kad sutartis gali būti pratęsta ne 5-10, o ilgesnį neapibrėžtą terminą, žinojimas konkurso metu, būtų paskatinęs kitus ūkio subjektus kitaip formuoti savo lūkesčius ir elgesį, vertinant savivaldybės konkurso sąlygas bei teikiant konkrečius konkurso pasiūlymus. Konkurso nuostatuose buvo numatyta, kad šilumos ūkio nuomos laikotarpiu nuomojamo turto nuomininkas privalės daryti investicijas. Priešingai, nei veikimo rinkoje termino apibrėžimo atveju, konkurso nuostatuose nebuvo nurodyta konkreti suma, kurią privalu investuoti šilumos ūkio nuomos laikotarpiu. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad konkurso nuostatuose nebuvo numatyta konkreti suma, kurią laimėjęs konkursą šilumos tinklų operatorius privalės investuoti, o tik buvo numatyta, kad bus privaloma daryti investicijas šilumos ūkio nuomos laikotarpiu, pretendentai, atsižvelgę į pakankamai ilgą ūkinės veiklos vykdymo laikotarpį bei šilumos ūkio specifiką, turėjo galimybę planuoti atitinkamas investicijas, kartu įvertinę ūkinės veiklos riziką, be kita ko, susijusią ir su papildomų investicijų poreikiu. Prieš pratęsdama sutartį su pareiškėju iki 2030 metų savivaldybė turėjo atsižvelgti į konkurso sąlygas bei kitų ūkio subjektų susiformavusius lūkesčius ir pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris nesukurtų skirtingų konkurencijos sąlygų, tačiau savivaldybė šios pareigos nevykdė. Jei kiti konkurse dalyvavę ar ketinę dalyvauti ūkio subjektai būtų žinoję, kad papildomų investicijų poreikio atveju jie galės tęsti Kazlų Rūdos šilumos tinklų eksploatavimą tokį laikotarpį, per kurį šios investicijos būtų padengtos iš vartotojų sumokamos kainos už paslaugas, ir toks laikotarpis nebus susietas su iš anksto paskelbtu sutarties galiojimo laikotarpiu, tikėtina, kad jie būtų pateikę kitokius pasiūlymus savivaldybei, kurie galimai būtų buvę palankesni nei pareiškėjo. Vertinant savivaldybės veiksmus, jie galėtų būti pateisinami tik tuo atveju, jeigu savivaldybė iš esmės nebūtų galėjusi pasirinkti kito elgesio varianto, kaip tik pratęsti sutartį su pareiškėju iki 2030 metų. Konkurencijos taryba, išanalizavusi teisės aktus, reguliuojančius šilumos ūkį, bei atitinkamai poįstatyminius teisės aktus, susijusius su investicijų derinimu, nenustatė, kad bent viename iš teisės aktų būtų numatyta, jog sutartys dėl šilumos tinklų eksploatavimo yra derinamos būtent su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos paskaičiuotu investicijų atsipirkimo laikotarpiu. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šilumos tinklų eksploatavimo (nuomos) laikotarpis, kuris buvo nustatytas konkurso nuostatuose savivaldybės, yra nesąlygiškai susijęs su apskaičiuotu investicijų atsipirkimo laikotarpiu, nustatytu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Pareiškėjo nurodytos įstatymų nuostatos dėl savivaldybės atsakomybės už atitinkamų paslaugų teikimą ir aplinkos apsaugą yra bendro pobūdžio. Jos tiek savivaldybei, tie pareiškėjui buvo žinomos jau sutarties sudarymo metu, todėl sutarties šalims nebuvo netikėtos. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų nuostatos numato tik bendras pareigas ir konkrečiai nenumato kaip tos pareigos turi būti įgyvendinamos, savivaldybei lieka diskrecijos teisė spręsti, kokį šių nuostatų įgyvendinimo būdą pasirinkti. Savivaldybė, rinkdamasi kaip tinkamiausiai įgyvendinti įstatymų nuostatas, turi pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris nepažeistų ir kitų įstatymų reikalavimų, įskaitant Konkurencijos įstatymą. Savivaldybė, spręsdama klausimą dėl papildomų investicijų, kurios nebuvo įtrauktos į 2000 m. Sutartį, turėjo visapusiškai įvertinti visas aplinkybes, t.y. net ik tai, kokioms problemoms spręsti investicijos yra būtinos ir net tik tai, koks turi būti investicijų dydis, kad problemos būtų išspręstos, tačiau neabejotinai įvertinti, kokiu būdu turi būti sudarytas susitarimas su pareiškėju, kad nebūtų pažeistos 2000 m. konkurso nuostatų sąlygos, įskaitant ir šilumos tinklų eksploatavimo terminą. Savivaldybė turėjo diskreciją spręsti, kokiomis sąlygomis turi būti sudarytas susitarimas su pareiškėju dėl papildomų investicijų, tačiau, turėdama galimybę pasirinkti elgesio variantą, savivaldybė vis tik priėmė sprendimą pratęsti sutartį su pareiškėjų ilgesniam laikotarpiui negu numatyta konkurso nuostatuose, kuris, kaip konstatavo Konkurencijos taryba buvo nesuderinamas su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais. Konkurencijos taryba neprieštarauja pareiškėjo pozicijai, kad, atsižvelgus į šilumos ūkio teisinį reglamentavimą, sutarties galiojimo metu atitinkamoje rinkoje galėjo veikti tik pareiškėjas, atitinkamai tik su šiuo ūkio subjektu buvo galima tartis dėl papildomų investicijų į Kazlų Rūdos šilumos ūkį, jeigu atitinkamas papildomas investicijas daryti poreikis atsirado sutarties galiojimo metu. Savivaldybė, planuodama papildomas investicijas, negalėjo neįvertinti aplinkybės, jog pareiškėjo veikimas rinkoje yra apribotas konkrečiu terminu, numatytu konkurso nuostatuose, todėl atitinkamai turėjo galimybę išspręsti papildomų investicijų klausimą tokiu būdu, kuris nepažeistų konkurso nuostatų ir nesukurtų skirtingų konkurencijos sąlygų. Papildomos investicijos negali būti vertinamos kaip paneigiančios sutarties eksploatuoti šilumos tinklus terminuotumą ar iš esmės sudarančios prielaidas tokioms sutartims tęstis viršijant konkurso nuostatuose nurodytą laikotarpį. Sutarties terminas nėra vienintelis investicijų atsipirkimo ar jų kompensavimo būdas, todėl papildomos investicijos negali būti tinkamu pateisinimu sutarties pratęsimui ilgesniam terminui nei buvo numatyta konkurso nuostatuose. Savivaldybė privalėjo nustatyti investicijų į šilumos tinklus atlyginimo ar kompensavimo mechanizmą, kuris užtikrintų ne tik konkrečiu laikotarpiu investicijas padariusio ūkio subjekto interesus, tačiau nepažeistų ir kitų ūkio subjektų interesų vienodomis sąlygomis konkuruoti teikiant pasiūlymus aiškiai apibrėžtam laikotarpiui eksploatuojant šilumos tinklus. Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija nėra tiesiogiai susijusi su savivaldybės ir šilumos tinklų operatoriaus tarpusavio teisiniais santykiais, todėl tai, kad minėta institucija paskaičiuoja per kiek laiko šilumos tinklų operatorius atgaus minimalią investicijų grąžą, savaime nesukuria savivaldybei pareigos savo nustatytą Šilumos tinklų nuomos terminą, kuris nustatytas konkurso nuostatuose bei sutartyje, keisti ir derinti prie Valstybinės kainų ir energetikos kainų komisijos paskaičiuoto investicijų atsipirkimo termino.

Nors šilumos tiekimas yra reguliuojama ūkinė veikla, tačiau negalima paneigti, jog ir šilumos ūkyje tam tikra apimtimi pagrįsta konkurencija yra galima ir tuo labiau, kiek tai įmanoma, turi būti užtikrinama. Nagrinėjamu atveju konkurencija galėjo būti užtikrinama pasibaigus konkurso nuostatuose numatytam šilumos tinklų eksploatavimo terminui savivaldybei organizuojant naują konkursą ir suteikiant galimybę atitinkamas paslaugas teikti ir kitiems ūkio subjektams. Savivaldybė, nors ir galėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvės principą bei išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo, šios pareigos nevykdė ir jau 2007 metais priėmusi atitinkamus sprendimus pašalino galimybę kitiems ūkio subjektams pasibaigus 2000 m. Sutarties, sudarytos tarp savivaldybės ir pareiškėjo, terminui ir maksimaliam pratęsimo terminui, bandyti patekti į atitinkamą rinką. Tokių savivaldybės veiksmų nesąlygojo ir įstatymų reikalavimų vykdymas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kazlų rudos savivaldybė (toliau - ir savivaldybė) atsiliepime į skundą (b.l. 48-50) pareiškė, kad su skundu nesutinka. Savivaldybė nurodė, kad ginčijamas nutarimas priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus situaciją, įvertinus visas faktines aplinkybes, todėl jame teisingai konstatuota, kad savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. TS7-227 ir 2008 m. sausio 30 d. susitarimas Nr. P003-KR pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nors pareiškėjas savo skunde vieną iš argumentų nurodo beveik 6 kartus padidėjusias mazuto kainas, kurių nebuvo galima nuspėti, tačiau dar 2003 m pareiškėjas buvo pateikęs savivaldybei ataskaitą apie atliktų investicijų apimtis ir pobūdį 2002 metais, kurioje bei kita ko nurodė, kad pavyzdžiui Eglės katilinės mazuto sąnaudų rodikliai po rekonstrukcijos sumažėjo taip pat beveik 6 kartus. Be to, pareiškėjas įrengė galimybę naudoti medienos atliekas kaip kurą. Poreikis prijungti Daukanto gatvės kvartalo šilumos tinklus į bendrą šilumos tinklą taip pat buvo numatytas pirminėje 2000 m. Sutartyje. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu pritardama susitarimui dėl 2000 m. Sutarties pratęsimo, bei savivaldybė, atstovaujama savivaldybės mero, 2008 m. sausio 30 d. pasirašydama 2008 m. Susitarimą be konkurencingos atrankos procedūros pavedė pareiškėjui rūpintis šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu bei šilumos ūkio renovavimu Kazlų Rūdos mieste ilgesniam laikotarpiui, nei tai buvo numatyta 2000 m. Sutarties sąlygose. Tokiu būdu pareiškėjui buvo suteikta išskirtinė teisė iki 2030 metų, t.y, mažiausiai 5 metais ilgiau, nei to galėjo tikėtis kiti ūkio subjektai pagal 2000 metais skelbto konkurso sąlygas. Savivaldybė tokiu būdu eliminavo savo galimybę patikrinti rinką ir jos dalyvius bei gauti geriausius pasiūlymus iš kitų galimų šilumos rinkos dalyvių, tuo pačiu buvo užkirstas kelias tą daryti dar 15 metų.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2000 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 5-7 (Tyrimo bylos tomas I, b.l. 5, 6) Kazlų Rūdos savivaldybės taryba nusprendė organizuoti konkursą Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimui ir atnaujinimui. 2000 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 13-5 buvo patvirtinti konkurso nuostatai (Tyrimo bylos tomas I, b.l. 7, 8-13)

2000 m. lapkričio 10 d. tarp UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybės buvo pasirašyta Sutartis Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ (Tyrimo bylos tomas m, b.l 3-10,11-14,15-18,19-23, 24-26, 27-29, 30-34, 35-36, 37,38,39,40,41-45).

2003 m. vasario 5 d. tarp šalių buvo pasirašytas Papildomas susitarimas prie Turto nuomos sutarties (200-11-10 Sutarties dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos Nr. 00-11-10-008 Priedas Nr. 1) dėl turto nuomos sutarties Nr. 00-11-010 papildymo (Tyrimo bylos tomas III, b.l. 50-51,52).

2003 m. lapkričio 18 d. tarp šalių buvo pasirašytas Susitarimas Nr. P001-KR dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000-11-10 sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo (Tyrimo bylos tomas III, b.l. 53-57)

2006 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. TS35-1 (Tyrimo bylos tomas I, b.l. 57, 60-63) Kazlų Rūdos savivaldybės taryba patvirtino Kazlų Rūdos savivaldybės šilumos ūkio specialųjį planą.

2006 metais UAB „Verslo raktas“ surašė audito ataskaitą (Tyrimo bylos tomas I, b.l. 96-121), kurioje konstatavo, UAB „Litesko“ atliktos investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį ne tik atitinka Sutartyje numatytus dydžius, bet ir viršija juos.

2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 (Tyrimo bylos tomas I, b.l. 53) Kazlų Rūdos savivaldybės taryba pritarė susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2010-11-10 sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“.

2008 m. sausio 30 d. UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybė pasirašė Susitarimą Nr. P003-KR „Dėl 2010-11-10 sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“ (Tyrimo bylos tomas III, b.l. 46-48, 49, 50-51)

Viešųjų pirkimo tarnyba, išnagrinėjusi pateiktą informaciją ir dokumentus, susijusius su 2000 m. lapkričio 10 d. Sutartimi Nr. 00-11-10-008, sudaryta tarp Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos ir UAB „Litesko“ Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkiui modernizuoti ir renovuoti bei Susitarimu Nr. P003-KR „Dėl Sutarties pakeitimo ir papildymo“ 2010 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 4S-3993 (Tyrimo bylos tomas I, b.I. 66-67), išaiškino, kad maksimalus Sutarties pratęsimas terminas galėtų būti iki 2025 m. birželio 15 d., todėl Kazlų Rūdos savivaldybės 2007 m, gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 patvirtinto „Susitarimo Nr. P003-KR dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ 1 dalyje nurodytas Sutarties pratęsimas iki 2030 m. birželio 15 d. prieštarauja Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatų 1.18 punktui.

Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-5 (Tyrimo bylos tomas VII, b.l. 2-14) pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227, kuriuo pritarta susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2000-11-10 sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“ ir Šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės, atstovaujamos mero, su UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytą susitarimą Nr. P003-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000-11-10 sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nutarimu Kazlų Rūdos savivaldybė įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidimo „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos Šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytą susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Byloje spręstinas ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b.l. 23-35) pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi, sprendžiant UAB „Litesko“ reikalavimo panaikinti ginčo nutarimo pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo nutarimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikinti.

Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybės 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, reglamentuojančiame viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (LVAT2012-05-30 nutartis Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012).

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas, leidžia teigti, jog įtvirtinta sąlyga („neįmanoma išvengti vykdant...“) turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausia vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Tokį aiškinimą suponuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas ūkinės veiklos laisvės principas bei konstitucinis draudimas monopolizuoti rinką, užtikrinant sąžiningą konkurenciją. Atitinkamai sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu.

Pareiškėjas argumentus, kad 2008 m. Susitarimo pasirašymą lėmė imperatyvūs Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, grindžia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 22, 28 ir 30 punkto nuostatomis, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punkto, 9 straipsnio nuostatomis bei Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis savivaldybės pareigas ir atsakomybe, susijusias su šilumos ūkio organizavimu ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymu. Pareiškėjo vertinimu šios imperatyvios įstatymų nuostatos aiškiai įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimą, kas suponavo, jog savivaldybė privalėjo imtis šiam tikslui pasiekti reikiamų veiksmų, t.y. pasirašyti 2008 m. Susitarimą su UAB „Litesko“.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos įsigaliojo tik nuo 2008 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymui. Ginčo laikotarpiu, t.y. 2008 m. sausio 30 d., kai buvo pasirašytas 2008 m. Susitarimas, galiojusioje įstatymo 6 straipsnio redakcijoje savivaldybės funkcijos, susijusios su šilumos tiekimo organizavimu, šilumos ūkio infrastruktūros planavimu ir aplinkos kokybės gerinimu ir apsauga, nebuvo numatytos. Todėl daryti išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 22, 27 ir 30 punktų nuostatos, kaip imperatyvūs įstatymų reikalavimai, galėjo lemti 2008 m. Susitarimo pasirašymą, nėra pagrindo.

Šilumos ūkio įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2008-01-01 iki 2009-02-01) 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punkto nuostatos nusako Šilumos ūkio įstatymo tikslus. Tai bendrosios įstatymo nuostatos, kurios negali būti traktuojamos kaip iš įstatymų kylantis besąlyginis imperatyvas savivaldybei Konkurencijos 4 straipsnio prasme. Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnyje yra nustatyta pareiga savivaldybei, remiantis šilumos ūkio specialiuoju planu, organizuoti šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti. Aplinkos oro apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1999-11-19 iki 2009-02-01) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga savivaldybėms ir Aplinkos ministerijai pagal savo kompetenciją imtis reikiamų priemonių, kad ribinės ar kitos šiame įstatyme nurodytos užterštumo vertės bei pavojaus slenksčiai nebūtų viršyti. Toks įstatyminis reglamentavimas nenustato jokių savivaldybės elgesio modelių, t.y. palieka savivaldybei diskreciją spręsti, kaip nustatytos pareigos turi būti įgyvendinamos. Savivaldybė, rinkdamasi kaip tinkamiausiai įgyvendinti įstatymų nuostatas, turi pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris nepažeistų ir kitų įstatymų reikalavimų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo. Todėl visiškai sutiktina su Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog imperatyvios įstatymų nuostatos aiškiai įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio konkrečių problemų sprendimą ir kad savivaldybė, spręsdama konkrečias problemas, neturėjo kitokios elgesio alternatyvos, kaip tik pratęsti 2000 m. Sutartį su UAB „Litesko“, nepagrįsti.

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad 2008 m. Susitarimo nesąlygojo koks nors imperatyvus iš įstatymo kylantis reikalavimas, o savivaldybė turėjo diskreciją nuspręsti, ar pasirašyti šį susitarimą ir jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis.

Be konkurencingos procedūros 2008 m. Susitarimu pratęsusi 2000 m. Sutartį iki 2030 metų, kai tuo tarpu Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatose buvo numatytas 15 metų sutarties terminas su galimybe pratęsti jį 5-10 metų, savivaldybė neabejotinai pareiškėjui atitinkamoje rinkoje suteikė išimtines teises užsiimti ekonomine veikla, t.y. privilegijavo vieną ūkio subjektą.

Byloje nustatyta, kad UAB „Fortum Heat Lietuva“ yra pareiškusi suinteresuotumą dalyvauti Kazlų Rūdos šilumos tinklų modernizavimo bei renovavimo ir šilumos ūkio nuomos konkurse, jeigu toks būtų vykdomas (Tyrimo bylos tomas II, b.l. 46). Nustačius, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar norėtų veikti kiti ūkio subjektai, kurie suinteresuoti teikti aptariamas paslaugas, savivaldybės sprendimas be konkurencingos procedūros pratęsti 2000 m. Sutartį su UAB „Litesko“ nulėmė tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o pareiškėjas be konkurencijos gali išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį labai ilgą laiką, t.y. iki 2030 metų.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta darytina išvada, kad Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas, kuriuo pritarta susitarimui, ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P0036-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 20200 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Kazlų Rūdos savivaldybę pasirašytą susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Ekonominiai pareiškėjo argumentai dėl investicijų atsiperkamumo nėra reikšmingi sprendžiant dėl 2008 m. Susitarimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, todėl atskirai dėl jų sprendime nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjos

Margarita Stambrauskaitė

Nijolė Sušinskienė

Halina Zaikauskaitė