Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kazlų Rūdos savivaldybė) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-21), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2012 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) (b. l. 23-35), kuriuo Konkurencijos taryba pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės (toliau – ir savivaldybė) tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227, kuriuo buvo pratęstas su pareiškėju sudarytos sutarties galiojimas iki 2030 metų, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimus, tais pačiais pagrindais pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus buvo pripažintas ir Kazlų Rūdos savivaldybės ir pareiškėjo 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“.

Pareiškėjas nurodė, kad jis atvirojo konkurso būdu 2000 m. rugpjūčio 5 d. Kazlų Rūdos šilumos ūkio nuomai buvo pasirinktas šilumos tinklų operatoriumi. Savivaldybė ir pareiškėjas pasirašė 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos mieto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ (toliau – 2000 m. Sutartis). Sutarties galiojimo terminas numatytas iki 2015 metų su galimybe šalių susitarimu jį pratęsti maksimaliam 10 metų terminui arba sudaryti naują ar papildomą sutartį, jei šalys pageidautų. Pareiškėjas savo investicinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tai patvirtina savivaldybės užsakymu atliktas sutarties vykdymo auditas.

Pareiškėjas savivaldybės mero 2007 m. rugsėjo 10 d. raštu buvo informuotas, jog savivaldybė pageidauja papildomų investicijų į Kazlų Rūdos šilumos ūkį. Pareiškėjas pateikė atitinkamų investicijų apimties ir atsipirkimo skaičiavimus. Savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 (toliau – ir 2007 m. Sprendimas) pritarė susitarimui Nr. P003-KP „Dėl 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos mieto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“. 2008 m. sausio 30 d. tarp savivaldybės ir pareiškėjo buvo pasirašytas susitarimas Nr. P003-KP (toliau – ir 2008 m. Susitarimas), kuriuo savivaldybė ir pareiškėjas numatė atlikti papildomas investicijas į Kazlų Rūdos savivaldybės šilumos ūkį. Pareiškėjas nurodė, jog, kadangi investicijų atsipirkimas yra reglamentuotas imperatyviais teisės aktais, 2008 m. Susitarimu pradinės 2000 m. Sutarties terminas buvo pratęstas iki 2030 m.

Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarime pateikiama Konkurencijos tarybos išvada suponuoja, kad 2000 m. Sutarties pratęsimas papildomam 5 metų laikotarpiui būtų teisėtas tik tuo atveju, jeigu įstatymai įtvirtintų savivaldybės pareigą pratęsti 2000 m. Sutartį su pareiškėju. Nurodė, jog savivaldybė yra imperatyviomis įstatymo normomis įpareigota užtikrinti tinkamą Kazlų Rūdos šilumos ūkio funkcionavimą ir imtis savalaikių sprendimų atsiradusioms problemoms spręsti. Specifinis šilumos ūkio reguliavimas nulemia tai, jog 2000 m. Sutarties pratęsimas buvo būtinas, kaip vienintelė įmanoma priemonė realizuojant įstatymų reikalavimus. Investicijų į šilumos ūkį atlikimas reglamentuojamas imperatyviomis teisės normoms. Pareiškėjo vertinimu, įstatymai įtvirtina tokį teisinį reguliavimo mechanizmą, kuris numato privalomą investicijų į šilumos ūkį derinimą su savivaldybe ir Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) bei specialią šių investicijų įtrakimo į šilumos kainą tvarką. Teisinių santykių tarp investicijas atliekančio šilumos ūkio nuomininko ir šilumos ūkio savininko – savivaldybės – trukmę nulemia investicijų atsipirkimo/grąžos terminas. 2000 m. Sutarties pratęsimą 5 metais ilgesniam terminui, negu buvo numatyta 2000 m. Sutartyje, nulėmė numatomų investicijų atsipirkimo terminas.

Teigė, jog Konkurencijos tarybos pozicija yra grindžiama prielaida, kad pareiškėjas 2000 m. Sutarties pagrindu yra prisiėmęs atsakomybę vykdyti konkrečiai neapibrėžtas, faktiškai neribotos apimties investicijas į Kazlų Rūdos šilumos ūkį. Nurodė, jog tam, kad būtų atliktos papildomos, t. y. 2000 m. Sutartyje nenumatytos investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį, dėl tokių investicijų apimties pareiškėjas ir savivaldybė privalėjo susitarti papildomai.

Nurodė, kad Konkurencijos taryba, vertindama savivaldybės diskreciją pasirinkti su pareiškėju sudarytos sutarties pratęsimo terminą, netinkamai interpretavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Vertindama nagrinėjamų savivaldybės sprendimų teisėtumą, Konkurencijos taryba privalėjo vertinti ne tai, ar kiti įstatymai nustatė pareigą savivaldybei pratęsti sutartį su pareiškėju, bet tai, ar nagrinėjamos situacijos kontekste savivaldybė turėjo galimybę vykdyti įstatymų reikalavimus nepratęsdama 2000 m. Sutarties. Bandymas sieti savivaldybės teisę pratęsti sutartį su pareiškėju vien tik su eksplicitiškai nustatyta pareiga pratęsti sutartį yra nepagrįstas vien todėl, kad įstatymais objektyviais neįmanoma įtvirtinti visų įmanomų konkrečios situacijos sprendimų variantų. Pažymėjo, jog savivaldybės pareigas ir atsakomybes, susijusias su šilumos ūkio organizavimu ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymu reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos oro apsaugos įstatymas) nuostatos. Pareiškėjo teigimu, pareigą savivaldybei spręsti Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemas nustatė minėti įstatymai, o šios problemos galėjo būti sprendžiamos tik atliekant papildomas investicijas į Kazlų Rūdos šilumos ūkį. Tokios papildomos investicijos negalėjo būti atliktos nepratęsus 2000 m. Sutarties su Kazlų Rūdos šilumos ūkio nuomininku, t. y. pareiškėju, visam investicijų „amortizacijos“, t. y. grąžos, laikotarpiui.

Tvirtino, jog Konkurencijos tarybai buvo pateikti duomenys dėl objektyvių Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų, kurios nulėmė poreikį pratęsti 2000 m. Sutartį 5 metais ilgesniam terminui, nei pratęsimo terminas, numatytas pačioje sutartyje – tai poreikis atlikti vadinamąją „kuro konversiją“ (nepalanki vieno iš pagrindinių ir santykinai brangiausio kuro šaltinio (mazuto) kainų dinamika darė neigiamą įtaką Kazlų Rūdos šilumos ūkio efektyvumui bei šilumos kainoms), Kazlų Rūdos šilumos ūkyje naudojami garo katilai nebuvo pakankamai efektyvūs (UAB „Girių bizonas“ nutraukus garų pirkimą sumažėjo katilinės efektyvumas ir padidėjo šilumos savikaina), pasikeitė aplinkosauginiai reikalavimai (nuo 2008 m. įsigaliojo Vartojamų naftos produktų, biodegalų, ir skystojo kuro privalomieji rodikliai, uždraudę katilinėse deginti mazutą, jei jo sieringumas yra daugiau kaip 1 proc.), karšto vandens tiekimo problema Kazlų Rūdos S. Daukanto g. kvartalo gyventojams (S. Daukanto g. kvartalo gyventojų pajungimas prie pareiškėjo eksploatuojamos katilinės klausimas susijęs ne tik su nepertraukiamo karšto vandens tiekimo užtikrinimu vasaros metu, be ir su karšto vandens bei šilumos tiekimo saugumo bei patikimumo užtikrinimu šildymo sezono laikotarpiu). Visos nurodytos aplinkybės buvo objektyvios ir jų atsiradimas nepriklausė nei nuo pareiškėjo, nei nuo savivaldybės. Imperatyvios įstatymų nuostatos įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimą, todėl savivaldybė privalėjo imtis atitinkamų veiksmų šiam tikslui pasiekti.

Paaiškino, kad Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemos galėjo būti sprendžiamos tik atliekant papildomas investicijas. 2009 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. O3-46 VKEKK patvirtino pareiškėjo investicijas į Kazlų Rūdos šilumos ūkį, pripažindama jas pagrįstomis. Papildomos investicijos buvo efektyvus Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimo būdas. Galiojantis teisinis reglamentavimas nesudaro prielaidų pritraukti į šilumos ūkį trečiųjų asmenų investicijų tol, kol nėra pasibaigusi šilumos ūkio nuomos sutartis su atitinkamos savivaldybės teritorijoje veikiančiu operatoriumi.

Pareiškėjas nurodė, jog 2000 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5-7 patvirtinti Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatai įtvirtina principą, kad šilumos ūkio operatoriaus investiciniai įsipareigojimai yra iš anksto apibrėžti. Nuomininkas-pretendentas privalo nurodyti konkrečiai numatomų investicijų sumą. Investicijų suma ir investicijų planas yra vienas iš nuomininkų-pretendentų pasiūlymų vertinimo kriterijų. 2000 m. Sutartyje taip pat nustatyta, jog investicijos atliekamos pagal sutartį ir jos priedus. 2000 m. Sutartyje nustatyta, kad operatorius įsipareigoja atlikti visus reikalingus šiluminio ūkio ir turto rekonstrukcijos, pertvarkymo, modernizavimo ir renovacijos darbus, nustatytus sutarties priede Nr. 5. Savivaldybė pripažino, kad poreikį pratęsti sutartį su pareiškėju nulėmė naujų, 2000 m. Sutartyje nenumatytų, investicijų poreikis. Pareiškėjo ir savivaldybės elgesys parodė, kad 2000 m. Sutartis numatė labai konkrečius, apibrėžtus pareiškėjo investicinius įsipareigojimus, todėl dėl papildomų investicijų turėjo būti sudarytas papildomas susitarimas. Konkurencijos taryba ignoravo tai, kad investicijų į šilumos ūkį grąža yra reglamentuota imperatyviomis normomis. Asmuo, investuojantis į šilumos ūkį, savo investicijas gali atgauti tik tada, kai atitinkamų investicijų kaštai yra įtraukiami į vartotojų mokamą šilumos kainą. Pareiškėjo nuomone, dėl šios priežasties teisinių santykių tarp savivaldybės ir šilumos ūkio nuomininko (investuotojo) terminas negali būti trumpesnis, nei imperatyviomis normomis reglamentuotas investicijos „amortizacijos“, t. y. grąžos, terminas. 2000 m. Sutarties pratęsimas ne iki 2025 metų, bet iki 2030 metų, šalių buvo suderintas atsižvelgiant į panašių projektų eigą bei numatomą investicijų atsipirkimo terminą. Apskaičiuota, kad projekto paprastasis atsipirkimo laikas yra 10,8 metų. Paprastasis atsipirkimo laikas reiškia periodą, per kurį sugrįžta investuota pinigų suma, nekompensuojant 6,5 proc. kapitalo kaštų. Kadangi su investicijomis susijusių sąnaudų įtraukimas į šilumos kainą yra reguliuojamas, pareiškėjas ir savivaldybė negalėjo susitarti padidinti šilumos kainą tam, kad investicijos atsipirktų greičiau. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra vienintelis asmuo, turintis licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje, todėl su pareiškėju savivaldybė ir galėjo tartis dėl papildomų investicijų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 55-64) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad jis vertino ar savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi teisėtai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme, 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 pritarusi susitarimui Nr. P003-KR, kuris buvo pasirašytas 2008 m. sausio 30 d. dėl 2000 m. Sutarties pratęsimo ilgesniam terminui, nei tai buvo numatyta 2000 metais organizuoto viešo konkurso paslaugų tiekėjui pasirinkti savivaldybės valdybos 2000 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 13-5 patvirtintuose Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatuose. Konkurencijos taryba, įvertinusi aplinkybių visumą konstatavo, kad dėl savivaldybės priimtų sprendimų buvo privilegijuotas pareiškėjas kitų ūkio subjektų – potencialių konkurentų – atžvilgiu, tuo sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas ir neužtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvės, kaip tai numato Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. Šie savivaldybės sprendimai nebuvo nulemti įstatymų vykdymo, todėl savivaldybė pažeidė Konkurencijos 4 straipsnio reikalavimus.

Nurodė, jog Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime nekonstatavo, kad 2000 m. Sutartis negalėjo būti pratęsta bei nekvestionavo galimo papildomų investicijų poreikio sutarties vykdymo metu, tačiau nustatė, kad įstatymų vykdymas nelėmė 2000 m. Sutarties pratęsimo ilgesniam negu buvo numatyta konkurso nuostatuose terminui.

Atsakovas teigė, kad konkurso dėl Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos sąlygos, kurios buvo žinomos kiekvienam pretendentui, ketinančiam dalyvauti konkurse, formavo ūkio subjektams tam tikrus lūkesčius, susijusius su paslaugų teikimo sąlygomis, todėl šis dokumentas yra atskaitos taškas nuo kurio reikėtų aiškinti susiklosčiusią situaciją. Viena iš reikšmingų aplinkybių, kurią žinojo pretendentai – tai Kazlų rūdos miesto šilumos ūkio nuomos sutarties terminas – 15 metų, taip pat galimybė, sudarytą nuomos sutartį atskiru papildomu susitarimu pratęsti 5-10 metų terminui. Šis terminas nustatė ūkio subjekto veikimo rinkoje laikotarpį. Tokio termino apibrėžimas ūkio subjektų, dalyvaujančių konkurse atžvilgiu, sukuria dvejopus lūkesčius: ūkio subjektai prieš teikdami savivaldybei pasiūlymus dalyvauti konkurse galėjo įvertinti ilgiausią ūkinės veiklos vykdymo laikotarpį, o ūkio subjektai, nelaimėję konkurso ar galintys dalyvauti kitame Kazlų Rūdos šilumos tinklų eksploatavimo konkurse, turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad kitas konkursas įvyks ir jie turės galimybę pateikti pasiūlymus ne vėliau kaip 2025 metais.

Pažymėjo, jog, savivaldybei pratęsus 2000 m. Sutartį ilgesniam negu buvo numatyta konkurso nuostatuose terminui, susiklostė situacija, kad pareiškėjas, nors prieš pateikdamas pasiūlymus savivaldybei dėl šilumos tinklų eksploatavimo buvo vienodoje padėtyje su kitais ketinančiais dalyvauti konkurse ūkio subjektais, tačiau laimėjus konkursą pareiškėjui buvo sudarytos palankesnės ūkinės veiklos eksploatuojant Kazlų Rūdos šilumos tinklus sąlygos termino atžvilgiu, negu to galėjo tikėtis kiti ūkio subjektai, kurie, atsižvelgdami būtent į konkurso nuostatus, taip pat vertino savo ūkinės veiklos galimybes ir rizikas. Savivaldybė, priėmusi sprendimą pratęsti 2000 m. Sutartį ilgesniam terminui negu buvo numatyta konkurso nuostatuose, iš esmės eliminavo bet kokią riziką, kiek tai susiję su ūkinės veiklos vykdymo laikotarpiu, kurią vertino kiekvienas pretendentas, ketinantis dalyvauti konkurse ir žinojo, jog patekęs į atitinkamą rinką gali su tokia rizika susidurti, jeigu jis būtų veikęs išimtinai pagal konkurso sąlygas.

Teigė, kad tikėtina, jog iš esmės palankesnės sutarties pratęsimo galimybės, t. y. kad sutartis gali būti pratęsta ne 5-10 metų, o ilgesnį neapibrėžtą terminą, žinojimas konkurso metu, būtų paskatinęs kitus ūkio subjektus kitaip formuoti savo lūkesčius ir elgesį, vertinant savivaldybės konkurso sąlygas bei teikiant konkrečius konkurso pasiūlymus. Konkurso nuostatuose buvo numatyta, kad šilumos ūkio nuomos laikotarpiu nuomojamo turto nuomininkas privalės daryti investicijas. Priešingai, nei veikimo rinkoje termino apibrėžimo atveju, konkurso nuostatuose nebuvo nurodyta konkreti suma, kurią privalu investuoti šilumos ūkio nuomos laikotarpiu. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad konkurso nuostatuose nebuvo numatyta konkreti suma, kurią laimėjęs konkursą šilumos tinklų operatorius privalės investuoti, o tik buvo numatyta, kad bus privaloma daryti investicijas šilumos ūkio nuomos laikotarpiu, pretendentai, atsižvelgę į pakankamai ilgą ūkinės veiklos vykdymo laikotarpį bei šilumos ūkio specifiką, turėjo galimybę planuoti atitinkamas investicijas, kartu įvertinę ūkinės veiklos riziką, be kita ko, susijusią ir su papildomų investicijų poreikiu. Prieš pratęsdama sutartį su pareiškėju iki 2030 metų savivaldybė turėjo atsižvelgti į konkurso sąlygas bei kitų ūkio subjektų susiformavusius lūkesčius ir pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris nesukurtų skirtingų konkurencijos sąlygų, tačiau savivaldybė šios pareigos nevykdė. Jei kiti konkurse dalyvavę ar ketinę dalyvauti ūkio subjektai būtų žinoję, kad papildomų investicijų poreikio atveju jie galės tęsti Kazlų Rūdos šilumos tinklų eksploatavimą tokį laikotarpį, per kurį šios investicijos būtų padengtos iš vartotojų sumokamos kainos už paslaugas, ir toks laikotarpis nebus susietas su iš anksto paskelbtu sutarties galiojimo laikotarpiu, tikėtina, kad jie būtų pateikę kitokius pasiūlymus savivaldybei, kurie galimai būtų buvę palankesni nei pareiškėjo.

Konkurencijos taryba, išanalizavusi teisės aktus, nenustatė, kad bent viename iš teisės aktų būtų numatyta, jog sutartys dėl šilumos tinklų eksploatavimo yra derinamos būtent su VKEKK paskaičiuotu investicijų atsipirkimo laikotarpiu. Todėl manė, jog nebuvo pagrindo teigti, jog šilumos tinklų eksploatavimo (nuomos) laikotarpis, kuris buvo nustatytas konkurso nuostatuose savivaldybės, yra nesąlygiškai susijęs su apskaičiuotu investicijų atsipirkimo laikotarpiu, nustatytu VKEKK.

Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos įstatymų nuostatos dėl savivaldybės atsakomybės už atitinkamų paslaugų teikimą ir aplinkos apsaugą yra bendro pobūdžio. Jos tiek savivaldybei, tiek pareiškėjui buvo žinomos jau sutarties sudarymo metu, todėl sutarties šalims nebuvo netikėtos. Nurodė, jog savivaldybei lieka diskrecijos teisė spręsti, kokį šių nuostatų įgyvendinimo būdą pasirinkti. Savivaldybė turėjo diskreciją spręsti, kokiomis sąlygomis turi būti sudarytas susitarimas su pareiškėju dėl papildomų investicijų, tačiau, turėdama galimybę pasirinkti elgesio variantą, savivaldybė priėmė sprendimą pratęsti sutartį su pareiškėjų ilgesniam laikotarpiui negu numatyta konkurso nuostatuose.

Konkurencijos taryba pabrėžė, jog Kazlų Rūdos savivaldybė, planuodama papildomas investicijas, negalėjo neįvertinti aplinkybės, kad pareiškėjo veikimas rinkoje yra apribotas konkrečiu terminu, numatytu konkurso nuostatuose, todėl atitinkamai turėjo galimybę išspręsti papildomų investicijų klausimą tokiu būdu, kuris nepažeistų konkurso nuostatų ir nesukurtų skirtingų konkurencijos sąlygų. Papildomos investicijos negali būti vertinamos kaip paneigiančios sutarties eksploatuoti šilumos tinklus terminuotumą. Pabrėžė, jog Kazlų Rūdos savivaldybė privalėjo nustatyti investicijų į šilumos tinklus atlyginimo ar kompensavimo mechanizmą, kuris užtikrintų ne tik konkrečiu laikotarpiu investicijas padariusio ūkio subjekto interesus, tačiau nepažeistų ir kitų ūkio subjektų interesų vienodomis sąlygomis konkuruoti teikiant pasiūlymus aiškiai apibrėžtam laikotarpiui eksploatuojant šilumos tinklus. VKEKK nėra tiesiogiai susijusi su savivaldybės ir šilumos tinklų operatoriaus tarpusavio teisiniais santykiais, todėl tai, kad minėta institucija paskaičiuoja per kiek laiko šilumos tinklų operatorius atgaus minimalią investicijų grąžą, savaime nesukuria savivaldybei pareigos savo nustatytą šilumos tinklų nuomos terminą, kuris nustatytas konkurso nuostatuose bei sutartyje, keisti ir derinti prie VKEKK paskaičiuoto investicijų atsipirkimo termino.

Atsakovas nurodė, kad konkurencija galėjo būti užtikrinama pasibaigus konkurso nuostatuose numatytam šilumos tinklų eksploatavimo terminui savivaldybei organizuojant naują konkursą ir suteikiant galimybę atitinkamas paslaugas teikti ir kitiems ūkio subjektams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų rūdos savivaldybė atsiliepime į skundą (b. l. 48-50) pareiškė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, jog 2003 m. pareiškėjas buvo pateikęs Kazlų Rūdos savivaldybei ataskaitą apie atliktų investicijų apimtis ir pobūdį 2002 metais, kurioje nurodė, kad Eglės katilinės mazuto sąnaudų rodikliai po rekonstrukcijos sumažėjo beveik 6 kartus. Be to, pareiškėjas įrengė galimybę naudoti medienos atliekas kaip kurą. Nurodė, jog poreikis prijungti Daukanto gatvės kvartalo šilumos tinklus į bendrą šilumos tinklą buvo numatytas 2000 m. Sutartyje.

Teigė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu pritardama susitarimui dėl 2000 m. Sutarties pratęsimo, bei savivaldybė 2008 m. sausio 30 d. pasirašydama 2008 m. Susitarimą be konkurencingos atrankos procedūros pavedė pareiškėjui rūpintis šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu bei šilumos ūkio renovavimu Kazlų Rūdos mieste ilgesniam laikotarpiui, nei tai buvo numatyta 2000 m. Sutarties sąlygose. Manė, jog tokiu būdu pareiškėjui buvo suteikta išskirtinė teisė iki 2030 metų, t. y. mažiausiai 5 metais ilgiau, nei to galėjo tikėtis kiti ūkio subjektai pagal 2000 metais skelbto konkurso sąlygas, rūpintis šilumos ūkiu. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jis tokiu būdu eliminavo savo galimybę patikrinti rinką ir jos dalyvius bei gauti geriausius pasiūlymus iš kitų galimų šilumos rinkos dalyvių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (b. l. 78-87) pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

2000 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 5-7 Kazlų Rūdos savivaldybės taryba nusprendė organizuoti konkursą Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimui ir atnaujinimui. 2000 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 13-5 buvo patvirtinti konkurso nuostatai.

2000 m. lapkričio 10 d. tarp UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybės buvo pasirašyta Sutartis Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“.

2003 m. vasario 5 d. tarp šalių buvo pasirašytas Papildomas susitarimas prie Turto nuomos sutarties (2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos Nr. 00-11-10-008 Priedas Nr. 1) dėl turto nuomos sutarties Nr. 00-11-010 papildymo.

2003 m. lapkričio 18 d. tarp šalių buvo pasirašytas Susitarimas Nr. P001-KR dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo.

2006 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. TS35-1 Kazlų Rūdos savivaldybės taryba patvirtino Kazlų Rūdos savivaldybės šilumos ūkio specialųjį planą.

2006 metais UAB „Verslo raktas“ surašė audito ataskaitą, kurioje konstatavo, UAB „Litesko“ atliktos investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį ne tik atitinka Sutartyje numatytus dydžius, bet ir viršija juos.

2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 Kazlų Rūdos savivaldybės taryba pritarė susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2010 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“.

2008 m. sausio 30 d. UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybė pasirašė Susitarimą Nr. P003-KR „Dėl 2010 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“.

Viešųjų pirkimo tarnyba, išnagrinėjusi pateiktą informaciją ir dokumentus, susijusius su 2000 m. lapkričio 10 d. Sutartimi Nr. 00-11-10-008, sudaryta tarp Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos ir UAB „Litesko“ Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkiui modernizuoti ir renovuoti bei Susitarimu Nr. P003-KR „Dėl Sutarties pakeitimo ir papildymo“ 2010 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 4S-3993, išaiškino, kad maksimalus Sutarties pratęsimas terminas galėtų būti iki 2025 m. birželio 15 d., todėl Kazlų Rūdos savivaldybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 patvirtinto „Susitarimo Nr. P003-KR dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ 1 dalyje nurodytas Sutarties pratęsimas iki 2030 m. birželio 15 d. prieštarauja Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatų 1.18 punktui.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227, kuriuo pritarta susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“ ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės, atstovaujamos mero, su UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytą susitarimą Nr. P003-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nutarimu Kazlų Rūdos savivaldybė įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidimo „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytą susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybės 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nurodė, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Pažymėjo, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja trečioji Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos įsigaliojo tik nuo 2008 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymui. Ginčo laikotarpiu, t. y. 2008 m. sausio 30 d., kai buvo pasirašytas 2008 m. Susitarimas, galiojusioje įstatymo 6 straipsnio redakcijoje savivaldybės funkcijos, susijusios su šilumos tiekimo organizavimu, šilumos ūkio infrastruktūros planavimu ir aplinkos kokybės gerinimu ir apsauga, nebuvo numatytos. Remdamasis tuo teismas sprendė, jog Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 22, 27, 30 punktų nuostatos negalėjo lemti 2008 m. Susitarimo pasirašymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Šilumos ūkio įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktų, 9 straipsnio, Aplinkos oro apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1999 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. vasario 1 d.) 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodė, jog įvardintos teisės aktų nuostatos nenustato jokių savivaldybės elgesio modelių, t. y. palieka savivaldybei diskreciją spręsti, kaip nustatytos pareigos turi būti įgyvendinamos. Pabrėžė, jog savivaldybė, rinkdamasi kaip tinkamiausiai įgyvendinti įstatymų nuostatas, turi pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris nepažeistų ir kitų įstatymų reikalavimų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo. Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog imperatyvios įstatymų nuostatos aiškiai įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio konkrečių problemų sprendimą ir kad savivaldybė, spręsdama konkrečias problemas, neturėjo kitokios elgesio alternatyvos, kaip tik pratęsti 2000 m. Sutartį su UAB „Litesko“, nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darė išvadą, kad 2008 m. Susitarimo nesąlygojo koks nors imperatyvus iš įstatymo kylantis reikalavimas, o savivaldybė turėjo diskreciją nuspręsti, ar pasirašyti šį susitarimą ir jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis.

Teismas nurodė, jog be konkurencingos procedūros 2008 m. Susitarimu pratęsusi 2000 m. Sutartį iki 2030 metų, kai tuo tarpu Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatose buvo numatytas 15 metų sutarties terminas su galimybe pratęsti jį 5-10 metų, savivaldybė pareiškėjui atitinkamoje rinkoje suteikė išimtines teises užsiimti ekonomine veikla, t. y. privilegijavo vieną ūkio subjektą. Pažymėjo, jog UAB „Fortum Heat Lietuva“ yra pareiškęs suinteresuotumą dalyvauti Kazlų Rūdos šilumos tinklų modernizavimo bei renovavimo ir šilumos ūkio nuomos konkurse, jeigu toks būtų vykdomas. Teismo vertinimu, nustačius, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar norėtų veikti kiti ūkio subjektai, kurie suinteresuoti teikti aptariamas paslaugas, savivaldybės sprendimas be konkurencingos procedūros pratęsti 2000 m. Sutartį su UAB „Litesko“ nulėmė tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o pareiškėjas be konkurencijos gali išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį labai ilgą laiką, t. y. iki 2030 metų.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas, kuriuo pritarta susitarimui, ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P0036-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 20200 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“ pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Kazlų Rūdos savivaldybę pasirašytą susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai dėl investicijų atsiperkamumo nėra reikšmingi sprendžiant dėl 2008 m. Susitarimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjo skundą dėl jo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (b. l. 92-97) prašo panaikinti 2012 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar atsižvelgus į tiek teisinį, tiek faktinį nagrinėjamos situacijos kontekstą, Kazlų Rūdos savivaldybė turėjo galimybę vykdyti imperatyvius Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus nepratęsdama 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties su apeliantu.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nekvestionavo apelianto teiginio, jog Kazlų Rūdos savivaldybė neturėjo teisės nespręsti kilusių problemų: 1) mazuto kainos augimo nulemtą poreikį atlikti vadinamąją „kuro konversiją“, t. y. sumažinti brangaus kuro naudojimą ir padidinti pigesnio kuro naudojimą; 2) esamos katilinių įrangos neefektyvumo ir garo vartotojų praradimo nulemtą poreikį modernizuoti katilinės įrangą; 3) poreikį įgyvendinti naujus aplinkosauginius reikalavimus; 4) poreikį spręsti karšto vandens tiekimo problemą Kazlų Rūdos S. Daukanto g. kvartalo gyventojams. Savivaldybės pareigą greitai ir efektyviai spręsti anksčiau nurodytas šilumos ūkio problemas apeliantas grindžia teisės aktų reikalavimais (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 22, 28, 30 p., Šilumos ūkio įstatymo 6 str. 2 d. 1 p., 9 str., 1 str. 6 p., Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 str. 2 d.). Nurodo, jog pirmosios instancijos atsižvelgė tik į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos, kuriomis remiasi apeliantas, įsigaliojo vėliau, nei buvo priimtas ginčo objektu tapęs Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. TS7-227 ir į tai, kad apelianto nurodytos įstatymo nuostatos nustato tikslus, kuriuos privalo pasiekti savivaldybė, konkrečiai nereglamentuojant kaip tai turėtų būti padaryta.

Apeliantas, vertindamas pirmosios instancijos teismo argumentą dėl Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatų įsigaliojimo laiko, atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu iš esmės analogiškos nuostatos, įtvirtinančios savivaldybių pareigą rūpintis šilumos tiekimo organizavimu bei aplinkos apsauga, buvo įtvirtintos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 16, 18 punktuose. Keičiant minimą įstatymą šios funkcijos buvo perkeltos į kitas teisės akto dalis, taigi ir ginčo atveju galiojusi Vietos savivaldos įstatymo redakcija įpareigojo Kazlų Rūdos savivaldybę rūpintis šilumos tiekimo organizavimu, aplinkos taršos mažinimu.

UAB „Litesko“ pažymi, jog Kazlų Rūdos savivaldybėje kilusios šilumos ūkio problemos galėjo būti sprendžiamos tik vienu būdu – atliekant papildomas investicijas į šilumos ūkį, nes problemų, su kuriomis susidūrė Kazlų Rūdos savivaldybė mastas ir pobūdis nulėmė tai, jog papildomos investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį buvo vienintelis įmanomas šių problemų sprendimas. Pažymi, kad investicijos į Kazlų Rūdos šilumos ūkį suderintos su VKEKK, o kadangi investicijos į šilumos ūkį tiesiogiai daro įtaką šilumos kainai, VKEKK nederina tų investicijų, kurios nėra objektyviai reikalingos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsakė į klausimą, ar savivaldybė galėjo šias problemas spręsti kitu būdu, t. y. nedarant investicijų. Pažymi, jog, pripažinus investicijų į Kazlų Rūdos šilumos ūkį būtinumą, reikia analizuoti investicijas reglamentuojančius teisės aktus, o pirmosios instancijos teismo sprendime atitinkami teisės aktai nėra nagrinėjami.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio nuostatas šilumos tiekėjas privalo turėti šilumos tiekimo licenciją, o licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos tik vienam asmeniui tam tikroje nustatytoje teritorijoje. Nurodo, jog licencija vykdyti šilumos tiekimo veiklą Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje yra išduota apeliantui, taigi Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimas dėl papildomų investicijų tartis su apeliantu buvo nulemtas imperatyvių teisės normų.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra įvertinti pareiškėjo argumentai dėl investicijų atsipirkimo laikotarpio ir paaiškinami įvardijant juos kaip nereikšmingus sprendžiant dėl 2008 m. Susitarimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus nepagrįstai kvalifikavo kaip ekonominius ir dėl to nepagrįstai juos atmetė kaip nereikšmingus. Nurodo, jog šia skundo dalimi apeliantas paaiškino, kodėl buvo nuspręsta sutartį tarp apelianto ir Kazlų Rūdos savivaldybės pratęsti iki 2030 metų.

Pareiškėjas pabrėžia, jog, pripažinus, kad Kazlų Rūdos savivaldybė privalėjo spręsti nurodytas šilumos ūkio problemas bei tai, kad šios problemos galėjo būti išspręstos apeliantui atliekant reikiamos apimties investicijas, investicijų atsipirkimo laikotarpis tampa esmine aplinkybe vertinant 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties pratęsimo 5 metais ilgesniam nei buvo numatyta sudarant šia sutartį laikotarpiui. Apelianto teigimu, 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties pratęsimo terminas turėjo būti priderintas prie investicijų atsipirkimo termino, todėl apeliantas 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties pratęsimą iki 2030 metų traktuoja kaip nulemtą imperatyvių teisės normų.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Litesko” apeliacinį skundą (b. l. 108-113) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Konkurencijos taryba sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad netgi įvertinus aplinkybę, jog iš esmės panašios teisės aktų nuostatos, įtvirtinančios savivaldybių pareigą rūpintis šilumos tiekimo organizavimu bei aplinkos apsauga jau buvo įtvirtintos Vietos savivaldos įstatyme Sprendimo priėmimo ar Sutarties sudarymo metu, tai savaime nesuponuoja, savivaldybei pareigos priimti sprendimą dėl Sutarties pratęsimo ilgesniam terminui negu numatyta konkurso nuostatuose. Lygiai taip pat šios pareigos neįtvirtina ir kitos analizuotos teisės aktų nuostatos. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012.

Pažymi, kad apelianto nurodomos įstatymų nuostatos numato bendras pareigas savivaldybei ir konkrečiai nenumato, kaip tos pareigos turi būti įgyvendinamos, todėl savivaldybei lieka diskrecijos teisės spręsti, kokį šių nuostatų įgyvendinimo būdą pasirinkti. Taigi savivaldybė, turėdama galimybę pasirinkti elgesio variantą, turi laikytis kitų įstatymų reikalavimų, inter alia Konkurencijos įstatymo ir nesudaryti skirtingų konkurencijos sąlygų. Savivaldybė, priėmusi sprendimą pratęsti Sutartį ilgesniam terminui negu numatyta konkurso nuostatuose, šios pareigos neįvykdė. Atsakovas teigia, kad Sutarties pratęsimas papildomiems 5 metams nebuvo neišvengiamas.

Akcentuoja, kad apeliantas, laikydamasis pozicijos, jog Sutarties pratęsimas buvo vienintelis būdas spręsti kilusias problemas, tačiau nepateikia argumentų ar įrodymų, jog savivaldybė svarstė kitus elgesio variantus.

Pažymi, jog Konkurencijos taryba, įvertinusi teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias šilumos ūkį, nenustatė, kad investicijų grąžos terminas, kurį paskaičiuoja VKEKK yra tiesiogiai susijęs su šilumos tinklų nuomos terminu, kurį nustato savivaldybė. Šiuo atveju pareiškėjui laimėjus konkursą, tarp savivaldybės ir pareiškėjo susiklostė dvišaliai sutartiniai santykiai, o VKEKK šiuo atveju nėra tiesiogiai susijusi su savivaldybės ir šilumos tinklų operatoriaus tarpusavio sutartiniais santykiais, todėl tai, kad minėta institucija paskaičiuoja per kiek laiko šilumos tinklų operatorius atgaus minimalią investicijų grąžą, savaime nesukuria savivaldybei pareigos savo nustatytą šilumos tinklų nuomos terminą, kuris nustatytas konkurso nuostatuose bei Sutartyje keisti ir derinti prie VKEKK paskaičiuoto investicijų atsipirkimo termino. Atsakovo nuomone, savivaldybės (kaip šilumos tinklų savininkės) ir VKEKK (kaip kainų reguliuotojo) funkcijos yra savarankiškos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepimu (b. l. 102-107) į pareiškėjo UAB „Litesko” apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, jog poreikis pratęsti sutartį neišplaukia iš imperatyvaus teisinio reguliavimo ir Kazlų Rūdos savivaldybė turėjo kitų alternatyvų.

Pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantas, šioje sutartyje nebuvo numatyta sutarties pratęsimo galimybė ir ji galiojo iki 2015 m. birželio 15 d., tačiau Kazlų Rūdos savivaldybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RS7-227 pritarta Susitarimui Nr. P003-KR, ir taip Sutartis buvo pratęsta iki 2030 m. birželio 15 d. Mano, jog Tarybos sprendimas, Susitarimas nebuvo vienintelė galima alternatyva, suponuota teisinio reglamentavimo.

Nurodo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnio 1 dalį valdymą perėmęs subjektas pirkimus vykdo pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas), todėl 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties nuostata, kad UAB „Litesko“ šilumos ūkio renovaciją ir modernizavimą atlieka savo nuožiūra pasirinkdama rangovus, įsigydama statybines medžiagas, konstrukcijas, įrangą ir energetinius resursus, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnio 1 daliai.

Atkreipia dėmesį, kad 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu savivaldybės taryba pritardama Susitarimui, o tuo pačiu ir pratęsdama 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties galiojimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudžiančias šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Šilumos ūkio įstatymas (inter alia 25 str. 2 d.) nenustatė, kad buitiniai šilumos vartotojai teisę nutraukti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis galėtų realizuoti tik suderinę tai su šilumos tiekėju. Tai reiškia, kad 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties 5.1 punkto nuostata, apsunkinanti vartotojų teisę nutraukti sutartį su šilumos tiekėju, atsijungti nuo šilumos tiekimo sistemos arba naudoti alternatyvią šildymo sistemą ar šaltinius, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Nurodo, kad, pritardama Susitarimui ir termino pratęsimui, inter alia ir minimam 5.1 punktui, savivaldybės taryba pažeidė CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Nurodo, jog 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties 4.1 punkte buvo nustatyta, kad visi atnaujinimo ir modernizavimo pagrindu atlikti turto pakeitimai ir pagerinimai, pasibaigus nuomos sutarties terminui besąlygiškai parduodami nuomotojams (nuomotojai – Kazlų Rūdos savivaldybė arba SP UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“). Tokiu būdu savivaldybė prisiėmė įsipareigojimus apeliantui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą atlyginti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, toks įsipareigojimas prieštarauja CK 6.157 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies nuostatoms, kuriose nurodoma, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.

Teigia, kad UAB „Litesko“ ir Kazlų Rūdos savivaldybės turto nuomos sutarties bei UAB „Litesko“ ir UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ turto nuomos sutarties Nr. 00-11-16-009 galiojimas buvo susietas su 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties galiojimu, taigi Susitarimu nustačius 2000 m. lapkričio 10 d. Sutarties galiojimo terminą iki 2030 m. birželio 15 d., tuo pačiu buvo nustatytas ir minėtų nuomos sutarčių galiojimo terminas iki 2030 m. birželio 15 d. Minėtos sutartys turėjo būti sudarytos laikantis Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, numatančių savivaldybės tarybos nustatyta tvarka sutarčių projektus dėl šilumos ūkio valdymo perdavimo trečiajai šaliai (privatizavimo, nuomos, koncesinių sutarčių ar kitu būdu) rengia viešai, apie tai skelbiama spaudoje. Pažymi, jog minėtos nuomos sutartys nebuvo rengiamos viešai ir apie tai nebuvo skelbiama spaudoje, todėl sudarant minėtas sutartis buvo pažeisti minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies reikalavimai, tokiu pat neteisėtu būdu buvo patvirtintas ir 2007 m. Susitarimas.

Paaiškina, kad minėtomis nuomos sutartimis savivaldybei priklausančių šilumos ūkio objektų valdymas buvo perduotas UAB „Litesko“. Pažymi, jog valdymo perdavimo sąvoka atskleidžiama Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje, kurioje nurodoma, kad valdymo perdavimas – šilumos ūkio ar jo dalies valdymo teisės perdavimas ūkio subjektui nuomos, koncesijos ar kitų valdymo perdavimo sutarčių pagrindu. To paties įstatymo 34 straipsnyje numatyta, kad savivaldybės institucija užtikrina rengiamų sutarčių dėl šilumos ūkio ar jo dalies valdymo perdavimo viešą svarstymą (1 d.); sudarydama valdymo perdavimo sutartis, savivaldybė atsižvelgia į ūkio ministro išvadas (2 d.). Šį Šilumos ūkio įstatymo reikalavimą savivaldybės taryba pažeidimą 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu pritarus Susitarimui, nerengdama viešo svarstymo ir nesant ūkio ministro išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodytu skundžiamu nutarimu Konkurencijos taryba pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227, kuriuo buvo pratęstas su pareiškėju UAB „Litesko“ sudarytos sutarties galiojimas iki 2030 metų, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimus, tais pačiais pagrindais pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus buvo pripažintas ir Kazlų Rūdos savivaldybės ir pareiškėjo 2008 m. sausio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo“.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad 2008 metų susitarimo nesąlygojo koks nors imperatyvus iš įstatymo kylantis reikalavimas, o savivaldybė turėjo diskreciją nuspręsti, ar pasirašyti šį susitarimą ir jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis. Teismas pabrėžė, jog savivaldybė be konkurencingos procedūros 2008 metų susitarimu pratęsusi 2000 metų sutartį iki 2030 metų, kai tuo tarpu Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatose buvo numatytas 15 metų sutarties terminas su galimybe pratęsti jį 5–10 metų, pareiškėjui atitinkamoje rinkoje suteikė išimtines teises užsiimti ekonomine veikla, t. y. privilegijavo vieną ūkio subjektą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, su tokia pareiškėjo pozicija iš esmės nesutinka.

Visų pirma, pažymėtina, jog byloje skundžiamas nutarimas priimtas Konkurencijos įstatymo (2011 m. lapkričio 1 d. redakcija) 4 straipsnio, numatančio, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 d.), kad viešojo administravimo subjektamsdraudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (2 d.), pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pabrėžtina, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma ššių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Pažymėtina, kad nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo turinį, šalių pateiktus paaiškinimus, pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija atitinkamos rinkos apibrėžimo, pirmų dviejų Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių, t. y. jog analizuojamu atveju prekės rinka – šilumos tinklų eksploatavimas tiekiant šilumą ir karštą vandenį, geografinė rinka – Kazlų Rūdos miesto teritorija, to, kad Kazlų Rūdos savivaldybė, 2008 metų susitarimu pratęsusi 2000 metų sutartį iki 2030 metų, kai tuo tarpu Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatose buvo numatytas 15 metų sutarties terminas su galimybe pratęsti jį 5–10 metų, teikė privilegijas atitinkamam subjektui, kad dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, todėl dėl šių aplinkybių atskirai nepasisakytina. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, ar 2000 metų sutarties pratęsimas be konkurencijos procedūros buvo pagrįstas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu ir kaip šiuo atveju turi būti aiškinama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga „skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus”.

Kiek tai yra susiję su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos „skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus” aiškinimu, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įtvirtinta sąlyga turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Teismo vertinimu, tokį aiškinimą suponuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje įtvirtintas ūkinės veiklos laisvės principas bei konstitucinis draudimas monopolizuoti rinką, užtikrinti sąžiningą konkurenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012). Atsižvelgiant į nurodytą teisės normų aiškinimą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu, t. y. ar jis turėjo diskrecijos teisę elgtis atitinkamu būdu spręsdamas dėl 2000 metų sutarties su pareiškėju pratęsimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas 2008 metų susitarimo pasirašymą grindžia imperatyviomis Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatomis – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 22, 28, 30 punktais (atitinkamai ginčui taikytinos redakcijos 7 straipsnio 16, 18 punktais), Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos oro apsaugos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamam ginčui aktualūs Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktai tik numatė šio įstatymo atitinkamus tikslus – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai, tuo tarpu to paties įstatymo 9 straipsnis nustatė, kad savivaldybė, remdamasi šilumos ūkio specialiuoju planu, organizuoja šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti. Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nurodė, kad savivaldybės ir Aplinkos ministerija pagal savo kompetenciją privalo imtisreikiamų priemonių, kad ribinės ar kitos šiame įstatyme nurodytos užterštumo vertės bei pavojaus slenksčiai nebūtų viršyti. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino savivaldybės atsakomybę už šilumos tiekimo organizavimą, aplinkos kokybės gerinimą ir apsaugą (7 str. 16, 18 p.). Atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nurodytos nuostatos numato bendras savivaldybės pareigas ir atsakomybes, susijusias su šilumos ūkio organizavimu ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymu, nurodytos nuostatos neįpareigojo Kazlų Rūdos savivaldybės elgtis tam tikru konkrečiu būdu, jai nebuvo numatytas joks imperatyvus atitinkamas elgesio modelis, kaip pavyzdžiui, pratęsti sudarytą sutartį su pareiškėju be konkurencijos procedūros.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad nurodytos teisės aktų nuostatos įtvirtino savivaldybei pareigą užtikrinti efektyvų ir savalaikį Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemų sprendimą, kas suponavo, jog savivaldybė privalėjo imtis šiam tikslui pasiekti reikiamų veiksmų, t. y. pasirašyti 2008 metų susitarimą su UAB „Litesko”, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė, ar Kazlų Rūdos savivaldybė turėjo galimybę pildyti imperatyvius Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus nepratęsdama 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties su pareiškėju, teisėjų kolegija primena, jog visa savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 8 p.), taip pat ir įtvirtintus aukščiausiajame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog savivaldybė, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, tuo pačiu ir funkcijas, numatytas pareiškėjo įvardintuose teisės aktuose, turi laikytis įstatymų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo, numatytų reikalavimų. Kaip minėta, šiuo atveju nurodytos Vietos savivaldos, Šilumos ūkio, Aplinkos oro apsaugos įstatymų nuostatos numatė tam tikras bendro pobūdžio savivaldybės pareigas ir funkcijas rūpintis aplinkos oro kokybe, šilumos tiekimu vartotojams, tačiau savivaldybei siekiant nurodytų funkcijų atlikimo, pasirenkant konkretų elgesio modelį turėjo būti laikomasi teisės aktų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo, numatytų reikalavimų. Kazlų Rūdos savivaldybė, spęsdama kilusias problemas, siekdama įgyvendinti tam tikrus projektus, negalėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio numatytų imperatyvų.

Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, įtakojusios 2008 metų susitarimo sudarymą ir poreikį spręsti kilusias Kazlų Rūdos šilumos ūkio problemas (pavyzdžiui, pakilusios mazuto kainos, siekimas sumažinti brangaus kuro naudojimą ir padidinti pigesnio kuro naudojimą, iš dalies pasikeitęs teisinis reguliavimas sutarties vykdymo laikotarpiu, nauji aplinkosauginiai reikalavimai, poreikis modernizuoti katilinės įrangą, spręsti karšto vandens tiekimo problemą Kazlų Rūdos S. Daukanto g. kvartalo gyventojams), negali būti pripažintinos kaip pateisinančios 2000 metų sutarties pratęsimą be konkurencingos procedūros. Atsižvelgus į Kazlų Rūdos savivaldybės pateiktus paaiškinimus (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 74-75), Kazlų Rūdos savivaldybės ir pareiškėjo 2008 metais pasirašytame susitarime dėl 2000 metų sutarties pratęsimo nurodytas priežastis (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, 53-56, 2008 metų susitarimo 1 p.), argumentus, įvardintus 2007 m. gruodžio 20 d. Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos posėdžio metu (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 83-94) matyti, kad iš esmės 2000 metų sutarties su pareiškėju pratęsimą sąlygojo atitinkamų naujų investicijų poreikis. Tačiau manytina, jog papildomų investicijų poreikis per se negali pateisinti ar sudaryti teisėtas prielaidas, sąlygas tęsti 2000 metų sutartį su pareiškėjui viršijant konkurso nuostatuose numatytą sudaromos sutarties terminą.

Pastebėtina, jog savivaldybė spręsdama papildomų investicijų poreikio problemas, investicijų grąžos klausimus turėtų pasirinkti tokį savo elgesio variantą, kad nesudarytų skirtingų konkurencijos sąlygų, kaip buvo padaryta nurodytu atveju pratęsus 2000 metų sutartį ilgesniam laikotarpiui nei tas, kuris buvo numatytas konkurso sąlygose (Konkurencijos įstatymo 4 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai aiškinant kilusią situaciją galėtų susidaryti atvejai, kai papildomų investicijų poreikis kiltų bet kuriuo sutarties vykdymo laikotarpiu, įskaitant jos pasibaigimo laikotarpiu, ir tokiu būdu sutartis galėtų būti pratęsiama neribotam laikotarpiui (iš esmės vėl negalint prognozuoti galimų papildomų investicijų poreikio sutartis, pageidaujant jos šalims, vėl galėtų būti pratęsiama vien tik tam, kad būtų užtikrinta investicijų grąža, atitinkamų projektų įgyvendinimas). Tai iš esmės sąlygotų teisinį neapibrėžtumą kitų potencialių konkurentų atžvilgiu, jie atitinkamai negalėtų prognozuoti savo veiksmų ir patekimo į rinką, būtų pažeisti Konstitucijos 46 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra nustatyta, jog Kazlų Rūdos savivaldybės galimybę užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kiek tai yra susiję su terminu, kuriuo vienam ūkio subjektui – pareiškėjui – buvo suteikta išimtinė teisė vykdyti šilumos ir karšto vandens tiekimą Kazlų Rūdos mieste, ribojo įstatymų numatyti reikalavimai. Todėl manytina, jog Kazlų Rūdos savivaldybė privalėjo savo veikloje paisyti Konkurencijos įstatymo numatyto teisinio reguliavimo ir elgtis taip, kad įgyvendama jai priskirtas funkcijas, priimdama teisės aktus ar kitus sprendimus, neteiktų privilegijų ir/arba nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.). Šiuo atveju taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kazlų Rūdos savivaldybė, 2008 metų susitarimu pratęsusi 2000 m. sutartį iki 2030 metų, kai Kazlų Rūdos šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso nuostatose buvo numatytas 15 metų sutarties terminas su galimybe pratęsti jį 5–10 metų, pareiškėjui atitinkamoje rinkoje suteikė išimtines teises užsiimti ekonomine veikla, t. y. privilegijavo vieną ūkio subjektą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir atitinkamai pareiškėjo skundą dėl jo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą taip pat pateikia argumentus, susijusius su tuo, kad 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu savivaldybės taryba, pritardama susitarimui, o tuo pačiu ir pratęsdama 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties galiojimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 1 dalies nuostatas, Šilumos ūkio įstatymo 34 straipsnį, kad savivaldybės priimti įsipareigojimai pareiškėjui atlyginti už išsinuomoto turto pagerinimą galimai prieštarauja CK 6.157 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies nuostatoms (b. l. 102-107). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje yra vertinamas atsakovo skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas bei sprendžiama, ar 2008 metų susitarimu pratęsus 2000 metų sutartį nebuvo pažeisti Konkurencijos įstatymo reikalavimai, todėl dėl nurodytų trečiojo suinteresuoto asmens argumentų nepasisakytina ir jie nevertintini. Šiuo atveju nurodytos aplinkybės, pateikiami argumentai nepatenka į administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinės bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis