Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. Nr. eA-140-822/2020
Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2020 m. vasario 17 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno būstai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno būstai“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno būstai“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 2S-10 „Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Taryba Nutarime nustatė, kad pareiškėjo iniciatyva ir interesais interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistos reklamos apie parduodamus butus, būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius (duomenys neskelbtini), buvo neteisingos ir galėjo suklaidinti vartotojus bei paveikti jų ekonominį elgesį priimant sprendimus, susijusius su nekilnojamojo turto įgijimu, vykimu į nekilnojamojo turto vietą, informacijos apie vykdomą projektą paieška ir gavimu. Taryba pripažino pareiškėjo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. skleistas reklamas, susijusias su nekilnojamojo turto pardavimu, klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimus, ir už šių klaidinančių reklamų naudojimą nutarė skirti pareiškėjui 6 300 Eur baudą.

2.2. Pažeidimas buvo padarytas dėl techninės klaidos. Dvejuose internetiniuose portaluose paskelbtuose skelbimuose dėl nekilnojamojo turto pardavimo vietoj žodžio „būstas“ buvo nurodytas žodis „butas“. Klaida buvo pastebėta 2016 m. lapkričio 25 d. ir ištaisyta be jokio Tarybos raginimo.

2.3. Atsakovas atsakomybėn patraukė netinkamą subjektą. Tarybai buvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas neturėjo tikslo skelbti tokio pobūdžio skelbimo, situacija susiklostė dėl vieno darbuotojo techninės klaidos. Minėtas darbuotojas klaidą pripažino ir prisiėmė atsakomybę už ją. Aplinkybė, kad atsakovas administracinėn atsakomybėn patraukė ne tą subjektą, sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą.

2.4. Atsakovas nepagrįstai vertino, kad bet kokia viešoje erdvėje pateikta informacija laikoma reklama, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis. Iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikto reklamos apibrėžimo matyti, kad pagrindinis reklamos požymis – skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Pareiškėjas nesiekė pateikti jokios informacijos, skatinančios įsigyti prekių (nekilnojamojo turto objektų), tačiau siekė sudaryti vienkartinį sandorį ir parduoti individualius, o ne rūšinius požymius atitinkantį turtą, todėl informaciją apie jį patalpino specialiai tam skirtose skelbimų, o ne reklamos, svetainėse. Kitaip tariant, pareiškėjas nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objekto, bet siekė tik pateikti informaciją apie parduodamus objektus.

2.5. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo pateiktą informaciją apie nekilnojamojo turto objektų pardavimą, neatsižvelgė į nekilnojamojo turto rinkos ypatumus ir teisinį reglamentavimą, ir nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas suklaidino vartotojus. Paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiūri bent keletą patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, ir tai yra įprasta praktika, kuri nėra laikoma klaidinančia reklama, todėl nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo padarytas poveikis vien todėl, kad jie paskambino telefonu ir pasiteiravo informacijos, taip pat dėl šios priežasties nėra pagrindo skirti beveik maksimalią teisės aktuose nustatytą baudą pareiškėjui.

2.6. Taryba painioja statinio ir žemės sklypo paskirties keitimą su galimybe pastate įrengti atskiras gyvenamąsias patalpas, nesusijusias su svečių namų veikla, t. y. formuoti butus, nekeičiant nei žemės sklypo, nei statinio paskirties. Tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus. Priešingai, nei akcentuojama Tarybos Nutarime, pareiškėjas niekada neteigė, kad jis ketina pakeisti žemės sklypo ir statinio paskirtį į gyvenamąją ir suformuoti butus. Nepaisant to, Taryba vertino galimybę pakeisti statinio ir žemės sklypo paskirtį ir būtent dėl šių aplinkybių pateikė paklausimus Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Taigi, Taryba tyrė ne tas aplinkybes, kurias turėjo tirti ir kurias turėjo nustatyti.

2.7. Atsakovo argumentai dėl būsto sąvokos tapatinimo tik su gyvenamosios paskirties patalpomis yra nepagrįsti. Pareiškėjas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias būsto sąvoką, darė išvadą, kad žodis „būstas“ gali būti suprantamas ir kaip gyvenamosios paskirties, ir kaip negyvenamosios paskirties patalpos.

2.8. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad vartotojai, vietoj gyvenamosios paskirties patalpų (butų) įsigiję pareiškėjo parduodamas poilsio patalpas, susidurs su finansiniais ir gyvenimo kokybės praradimais. Pareiškėjas teigė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje yra aiškiai nurodoma parduodamų patalpų paskirtis, todėl net jeigu pokalbio ir patalpų apžiūros metu pirkėjui nebūtų pateikta ši informacija, sudarydamas notarinį sandorį jis bus informuotas apie perkamo nekilnojamojo turto paskirtį, todėl, pareiškėjo nuomone, situacija, kai pirkėjai, nepageidaujantys įsigyti poilsio paskirties patalpų, jas įgis, yra teisiškai ir faktiškai neįmanoma.

2.9. Tarybos tyrimas atliktas paviršutiniškai. Nutarime nėra pateikta jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima manyti, kad potencialiems pirkėjams buvo padaryta didelė žala, jame taip pat nėra nurodyta jokių argumentų apie konkrečią vartotojams padarytą žalą ar bent tikėtinai sukeltą žalą.

2.10. Atsakovas nepagrįstai skyrė pareiškėjui baudą, kuri yra gerokai didesnė, negu Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas vidurkis. Paskirta bauda neatitinka pažeidimo pavojingumo, kadangi žala yra nustatyta tik deklaratyviais argumentais, nesant duomenų apie galimai sukeltą žalą ir duomenų, kad bent vienas asmuo, pasiteiravęs ir sužinojęs, kad vietoj butų parduodamos poilsio paskirties patalpos, atsisakė sudaryti sandorį.

3. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog nesiekė esminio reklamos požymio – skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų, ir tik pateikė informaciją apie parduodamus objektus. Internetinėse svetainėse skleistoje informacijoje apie vykdomą nekilnojamojo turto projektą buvo nurodoma ne tik konkreti informacija apie siūlomą įsigyti nekilnojamąjį turtą (plotas, aukštas, kambarių skaičius ir pan.), tačiau nurodomi ir vystomo projekto privalumai, t. y. informacija, daranti objektą labiau patraukliu ir labiau vertingu dėl tam tikrų objekto savybių (objektas netoli Palangos, statomi namai turės individualią šilumos apskaitą, miesto vandentiekį bei kanalizaciją). Šie požymiai nėra būdingi visiems statomiems objektams, todėl skatina reklamos vartotojus domėtis ir / ar pasirinkti būtent pareiškėjo parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu skelbime būtų pateikta tik informacija apie parduodamo nekilnojamojo turto objekto paskirtį, ar apskritai tik informacija apie parduodamą objektą, nekonkretizuojant jo savybių, tokia informacija Reklamos įstatymo prasme taip pat būtų laikoma reklama, kadangi vien fakto apie parduodamą nekilnojamąjį turtą paviešinimas, turint tikslą jį parduoti, gali būti laikomas reklama Reklamos įstatymo prasme.

4.2. Esminis dalykas, lemiantis reklamos neteisingumą nagrinėjamu atveju, yra tai, kad priklausomai nuo to, ar nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties (butas, namas), ar negyvenamosios paskirties, vartotojai gali susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo ir dėl to patirti finansinių, gyvenimo kokybės ir kitokius praradimus. Tai, kad teisės aktuose svečių namai apibrėžiami kaip pastatas, kuriame galima teikti apgyvendinimo paslaugas, nereiškia, kad jie dėl skirtingo reglamentavimo ir skirtingų kokybinių reikalavimų gali būti prilyginami gyvenamosios paskirties pastatams.

4.3. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad nekilnojamasis daiktas nėra prekė ar paslauga, ir jo pardavimas neturėtų būti tapatinamas su prekių pardavimu. Reklamos įstatyme aiškiai nurodyta, kad skleidžiama informacija apie nekilnojamąjį turtą yra reklama. Be to, Lietuvos Respublikos nesąžiningos konkurencinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir NKVVDĮ) produktas taip pat apibrėžtas kaip, be kita ko, nekilnojamasis daiktas, o Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme prekė apibrėžiama kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas. Atsižvelgiant į tai, atsakovui nekyla abejonių, kad nekilnojamasis turtas Reklamos įstatymo ir kitų Tarybos taikomų įstatymų prasme laikomas preke.

4.4. Priešingai negu teigė pareiškėjas, Nutarime atsakovas įvertino, kaip pareiškėjas siekė paveikti vartotojų elgesį. Poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, kad reklamos paveiktas vartotojas priėmė konkretų sprendimą ir įsigijo prekę. Pakanka nustatyti klaidinimo ir jo poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Nagrinėjamu atveju vartotojas yra suklaidinamas jau tuo momentu, kai gavęs pradinę neteisingą informaciją, ieško papildomos informacijos apie projektą, skambina telefonu, vyksta apžiūrėti objekto ir atlieka kitus veiksmus, susijusius su pareiškėjo parduodamu nekilnojamojo turto objektu.

4.5. Remdamasis Palangos miesto savivaldybės administracijos pateiktais išaiškinimais, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo statomuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), negali būti formuojamos gyvenamosios patalpos – butai, nekeičiant pagrindinės pastatų paskirties – svečių namų. Be to, žemės sklypas, kuriame pareiškėjas parduoda nekilnojamąjį turtą, patenka į teritoriją, kuriai dėl padidinto triukšmo lygio taikomi apribojimai ir kurioje galima tik trumpalaikio apgyvendinimo statyba, todėl žemės sklypo paskirties taip pat nėra galimybės pakeisti.

4.6. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti ir kad ūkio subjektas yra klaidinančios reklamos davėjas, reklamos davėjo kaltė preziumuojama.

4.7. Aplinkybė, kad pareiškėjo skelbtuose skelbimuose yra neva padarytas rašymo apsirikimas, nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą, kadangi, kaip nurodė pats pareiškėjas, klaida ištaisyta tik daugiau negu po 2 mėn. nuo klaidinančios reklamos skelbimo pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tokį ilgą laikotarpį nepastebėjo klaidos, atsakovui kyla abejonių, ar klaida buvo atsitiktinė. Pareiškėjo neatleidžia nuo atsakomybės ir tai, kad atsakomybę už neva padarytą klaidą prisiėmė pareiškėjo darbuotoja, kadangi pareiškėjas pripažino, jog yra skleistos informacijos davėja, be to, įgaliojimus veikti pareiškėjo vardu turinčios darbuotojos veiksmai laikomi pareiškėjo veiksmais.

4.8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Nutarime nenustatyta aplinkybių apie konkrečiam vartotojui padarytą ar bent tikėtinai sukeltą žalą. Vartotojai gali patirti praradimų dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo, be to, vartotojai galėjo patirti žalą dėl to, kad dėl klaidinančios reklamos gaišo laiką, domėdamiesi projektu (skambino pareiškėjui, vyko apžiūrėti objektus).

4.9. Atsakovas tyrimo metu nenustatė pareiškėjo atsakomybę sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių, todėl baudos dydis paskirtas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir mastą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kauno būstai“ skundus atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė:

6.1. Nutarimu Taryba pripažino pareiškėjo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistas reklamas apie parduodamus butus, būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius (duomenys neskelbtini), klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei už klaidinančių reklamų naudojimą skyrė pareiškėjui 6 300 Eur baudą. Pareiškėjas nesutiko, kad skleista informacija Nutarimu buvo pripažinta klaidinančia reklama, taigi, byloje kyla ginčas dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo.

6.2. Nutarimas buvo priimtas Tarybai pradėjus pažeidimo tyrimą pagal gautą Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimą dėl internetinėse svetainėse pateiktuose skelbimuose pareiškėjo pateikiamos reklamos apie nekilnojamojo turto objektus. Prie pranešimo buvo pridėti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai apie parduodamus butus ir antstolės 2016 m. lapkričio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuoti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai.

6.3. Taryba tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjas įkėlė tris skelbimus į internetines svetaines 2016 m. rugsėjo 16, 17 d. ir lapkričio 9 d., kurie buvo skelbiami iki 2017 m. vasario 8 d. Viename iš jų buvo nurodoma, kad vartotojai gali įsigyti atitinkamo ploto butą dvibučiame name, nurodyta detalesnė informacija apie patalpas, vizualizacijos ir kt.. Kitame skelbime buvo pateikiamas pasiūlymas įsigyti atitinkamo ploto būstą dvibučiame name, detalizuota informacija apie patalpas, pateiktos vizualizacijos ir kt.. Trečiame skelbime vartotojams buvo siūloma įsigyti gyvenamąjį namą.

6.4. Taryba Nutarimu pripažino minėtus skelbimus klaidinančiomis reklamomis, konstatavusi, kad pareiškėjas neįrodė, jog vartotojams buvo parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos. Kaip nustatė Taryba, pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 30 d. išduotą pritarimą statinio projektui, pareiškėjui buvo suteikta teisė statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (negyvenamosios paskirties pastatai, viešbučių). Be to, Taryba nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo statomos patalpos užregistruotos kaip nebaigta statyba su poilsio paskirties priklausiniais. Taryba nurodė, kad pagal teisės aktus svečių namai ir poilsio paskirties pastatai priskiriami negyvenamosios paskirties patalpoms ir skirti trumpam apgyvendinimui. Taryba rėmėsi ir tuo, kad Palangos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ją informavo, jog statomuose pastatuose gyvenamosios patalpos (butai) nekeičiant pagrindinės svečių namų paskirties, negali būti formuojamos. Taryba sprendė, kad vertintos reklamos neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus, kadangi vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y. turtą, kuriame galės nuolat gyventi, tačiau faktiškai vartotojai galėjo įsigyti negyvenamosios paskirties patalpas.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Taryba nepagrįstai konstatavo, jog pateikti skelbimai yra reklama, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas) ir Reklamos įstatymo nuostatomis (2 str. 8 d.), nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad skelbimais pareiškėjas nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų. Teismas akcentavo, kad skelbimuose buvo aiškiai siūloma arba, kitaip tariant, skatinama įsigyti objektus. Teismas pabrėžė, kad Reklamos įstatyme įtvirtintas reklamos apibrėžimas aiškiai nurodo, kad reklama gali skatinti įsigyti ir nekilnojamąjį turtą, taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jis siekė sudaryti vienkartinį sandorį parduodamas nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti tapatinamas su prekių ar paslaugų teikimu, nepaneigia skleistos informacijos pripažinimo reklama pagrįstumo.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad dvejuose internetiniuose puslapiuose paskelbtuose skelbimuose vietoj žodžio „būstas“ buvo nurodytas žodis „butas“ dėl techninės darbuotojos klaidos, kuri buvo ištaisyta, todėl atsakovas atsakomybėn patraukė netinkamą subjektą, pažymėjo, kad tai, jog skelbimuose vėliau buvo vartojamas žodis „būstas“, nekeičia skelbimų klaidinančio pobūdžio (apie tai teismas pasisakys žemiau), todėl nepriklausomai, ar buvo vartojamas žodis „butas“ ar „būstas“, skleista informacija atsakovo pagrįstai buvo pripažinta klaidinančia reklama. Teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą atsako reklamos davėjas, kuris suprantamas kaip asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Taryba tyrimo metu nustatė, kad nagrinėjami skelbimai buvo skleidžiami pareiškėjo iniciatyva ir interesais. Pareiškėjo darbuotojos veiksmai skelbiant informaciją internetinėse svetainėse buvo atliekami pareiškėjo vardu ir jos interesais, todėl Taryba pagrįstai atsakomybę pagal Reklamos įstatymą taikė pareiškėjui kaip subjektui, atitinkančiam reklamos davėjo požymius, o ne jo darbuotojui.

9. Teismas, įvertinęs Reklamos įstatymo nuostatas, susijusias su klaidinančios reklamos sąvokos reglamentavimu (2 str. 3 d., 5 str. 2 d. ir 7 d.), konstatavo, kad Taryba pagrįstai įvertino, jog aptariamuose skelbimuose pareiškėjas nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties. Teismas nurodė, kad tai ypač matyti pirmajame ir trečiajame skelbimuose, kuriuose buvo siūlomi įsigyti butai ir gyvenamasis namas. Teismas vertino, kad vidutinis vartotojas tokius objektus suvokia kaip gyventi skirtus statinius ir pažymėjo, kad taip jie suvokiami ir teisės aktuose. Teismas nurodė, kad antrajame skelbime siūlyti įsigyti būstai vidutinių vartotojų taip pat buvo suvokiami kaip gyventi skirti statiniai. Skelbimai apie šiuos objektus interneto svetainėje www.aruodas.lt buvo skelbiami skiltyje apie parduodamus butus, be to, buvo nurodyta, kad būstai yra dvibučiame name, galiausiai, nurodyta data, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui. Iš šios informacijos visumos vartotojas neabejotinai turėjo suvokti, kad skelbiama apie būtent gyventi skirto statinio pardavimą.

10. Teismas papildomai nurodė, kad, nors kai kurie pareiškėjo įvardyti teisės aktai sąvokos „būstas“ nesieja vien su gyvenamąja paskirtimi, vis dėlto nagrinėjamam klausimui svarbu tai, kad vidutiniai vartotojai, susipažinę su pareiškėjo skleistos informacijos visuma (kaip minėta, apie parduodamą būstą buvo skelbiama skiltyje apie parduodamus butus, nurodyta, kad būstas yra dvibučiame name bei nurodoma, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui), šį žodį neabejotinai susiejo su gyvenamąja paskirtimi.

11. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties, jam pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą kilo pareiga pagrįsti šių teiginių teisingumą reklamos naudojimo metu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei tyrimo Taryboje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu to nepadarė. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, konstatavo, jog pareiškėjas reklamos naudojimo metu negalėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo), kadangi jis tokių objektų nestatė ir neturėjo teisės jų statyti. Pareiškėjo siūlomi įsigyti objektai buvo negyvenamosios paskirties.

12. Pareiškėjo teiginius, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus, teismas vertino kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo Nutarimą pripažinti nepagrįstu. Teismas nurodė, kad esminė aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas negali pagrįsti, kad reklamos naudojimo metu jis galėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo). Reklamos vertinimui kaip klaidinančios svarbu tai, kad siūloma įsigyti prekė reklamos naudojimo metu faktiškai neturi tų savybių, apie kurias skelbiama vartotojams, taigi, tai, kad prekė neapibrėžtu ateityje momentu hipotetiškai galėtų įgyti reklamuojamas savybes, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.

13. Teismas sutiko su Tarnybos vertinimu, kad reklamoje pateikta neteisinga informacija apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus buvo klaidinančio pobūdžio, kadangi galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Teismas pabrėžė, kad, net jei vartotojas ir nenusipirko prekės, tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas. Teismas taip pat sutiko su Tarybos argumentu, kad reklamos vartotojai (pagal vidutinio vartotojo standartą), sužinoję apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus, galėjo priimti sprendimus domėtis paskelbta reklama, skambinti pareiškėjo įgaliotam asmeniui, tartis dėl objektų apžiūros, turto įsigijimo bei kt., nors tokių sprendimų nebūtų priėmę ir objektu apskritai nebūtų susidomėję, jeigu jiems būtų buvusi pateikta teisinga informacija, kad parduodami negyvenamosios paskirties objektai. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiūri bent keletą patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, savaime neeliminuoja, kad tokius veiksmus pirkėjas atlieka nebūdamas suklaidintas neteisingos reklamos. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad tik sudarant preliminariąsias sutartis pirkėjams buvo nurodoma (raštu sutartyje) tikroji parduodamo turto paskirtis, tuo tarpu jokių įrodymų, kad neteisinga informacija apie objektų paskirtį buvo patikslinama kiekvienam potencialiam pirkėjui jau iš karto išreiškus susidomėjimą, nepateikė.

14. Pasisakydamas dėl baudos dydžio proporcingumo, teismas nurodė, kad Taryba vertino, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, o baudos dydį (6 300 Eur) parinko įvertinusi pažeidimo pobūdį, labai ilgą jo trukmę (reklama buvo skleidžiama beveik 5 mėnesius), pažeidimo vidutinį mastą (reklamą peržiūrėjo virš 40 tūkst. vartotojų). Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo nesutikti su tokiu sankcijos individualizavimu.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Kauno būstai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Administracinė atsakomybė pritaikyta pareiškėjui, o ne fiziniam asmeniui – pareiškėjo darbuotojai, nesant teisinio pagrindo. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

16.1.1. Nustačius Reklamos įstatymo pažeidimą kalta jo padarymu turėtų būti pripažinta Bendrovės darbuotoja – pardavimų vadovė D. G., dėl kurios padarytos žmogiškosios techninės klaidos 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. skelbimuose laikotarpiu, pasibaigusiu 2016 m. lapkričio 25 d., buvo nurodytas žodis „butas“, o ne „būstas“.

16.1.2. Atsakovui buvo pateikta pakankamai informacijos, įrodančios, jog už žodžio „butas“ vietoj žodžio „būstas“ nurodymą skelbimuose asmeniškai atsakinga būtent pareiškėjo darbuotoja. Ši darbuotoja pareiškimu pati nurodė, jog yra atsakinga už informacijos pateikimą internetinėms svetainėms, tai pat, kad padarė techninę klaidą, įvardydama parduodamus nekilnojamojo turto objektus „butais“. Darbuotoja prisipažino ir prisiėmė atsakomybę, o pareiškėjas minėto turinio informacijos paskelbti nesiekė, jos neskelbė ir jokių nurodymų tai padaryti savo darbuotojai nedavė.

16.1.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime lakoniškai nurodyta, kad pareiškėjas atitinka reklamos davėjo požymius, ir kad darbuotojai, neatsižvelgiant į minėtą jos pareiškimą, pagrindo taikyti administracinę atsakomybę nėra. Pareiškėjo nuomone, tokią motyvaciją galima prilyginti motyvų nebuvimui, kadangi ji net iš dalies nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, pagal kurią administracinė atsakomybė taikytina būtent pareiškėjui, o ne jos darbuotojai.

16.1.4. Pareiškėjas įrodė, kad skelbimai su žodžiu „butas” vietoj žodžio „būstas“ paskelbti dėl darbuotojos kaltės, tą pripažino ir pati darbuotoja, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių administracinę atsakomybę pritaikė ne fiziniam asmeniui – darbuotojai, o pareiškėjui.

16.1.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad už Reklamos įstatyme numatytų reikalavimų pažeidimus gali atsakyti ne tik juridiniai, bet ir fiziniai asmenys. Pareiškėjas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, pažeidimo padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatomis (18911 str., 2141 str. 1 d. ir 2 d., 221 str., 224 str., 2591 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) nuostatomis (2 str. 1 d., 144 str. 2 d., 589 str. 1 d. 9 p.), taip pat doc. dr. Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės 2016 m. rugsėjo 9 d. seminaro „Administracinių nusižengimų kodekso naujovės“ medžiaga, nurodo, kad akivaizdu, jog fizinis asmuo tiek pagal administracinio pažeidimo metu galiojusį ATPK, tiek pagal šiuo metu galiojantį ANK, yra administracinės atsakomybės, taikomos už Reklamos įstatymo pažeidimus, subjektas ir, nustačius administracinės atsakomybės sąlygas, turi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas atsakomybėn patraukė ne techninę klaidą skelbimuose padariusią ir dėl to prisipažinusią pareiškėjo darbuotoją, o patį pareiškėją.

16.1.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikotarpį iki 2016 m. lapkričio 25 d., kai skelbime dėl pareiškėjo darbuotojos techninės klaidos buvo minimas žodis „butas“, ir laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. vasario 8 d., kuriuo galiojo pataisyti skelbimai, vietoj žodžio „butas“ nurodant žodį „būstas“, vertina vienodai. Pirmuoju laikotarpiu skelbime buvo nurodomas žodis „butas“, nesant paties pareiškėjo siekio ar nurodymo atsakingai darbuotojai paskelbti būtent tokio pobūdžio skelbimą, tuo tarpu, antruoju laikotarpiu skelbimuose žodis „būstas“ buvo nurodomas su paties pareiškėjo žinia. Už pirmojo laikotarpio metu padarytus Reklamos įstatymo pažeidimus (jeigu jie apskritai būtų nustatyti) atsakomybė kyla pareiškėjo darbuotojai kaip fiziniam asmeniui, o antruoju laikotarpiu joks Reklamos įstatymo pažeidimas apskritai nebuvo padarytas, kadangi skelbimai su žodžiu „būstas“ nėra klaidinančio pobūdžio.

16.2. Pareiškėjas pažymi, kad skelbimai nepagrįstai buvo priskirti reklamos sąvokai. Pareiškėjas nurodytą poziciją grindžia šiais argumentais:

16.2.1. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas teisinės sąvokos „reklama“ vertinimas yra akivaizdžiai per platus. Jis parodo, jog pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, pagal kurią, kilus abejonių, ar informacija laikytina reklama, ji priskirtina reklamai. Tokiu būdu, komerciniam subjektui apskritai nepaliekama galimybė skleisti nereklaminio pobūdžio informacijos apie parduodamą objektą, kadangi bet kokia šio subjekto pateikiama informacija prilyginama reklamai, dėl ko atsiranda jos pripažinimo klaidinančia rizika. Tokia plečiamoji sąvokos „reklama“ aiškinimo praktika yra teisiškai ydinga ir reiškia nepagrįstą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės ribojimą.

16.2.2. Vertinimas, ar konkrečiu atveju egzistuoja reklamos pagrindinis požymis – skatinimas įsigyti prekių ar paslaugų – yra subjektyvus ir yra atliekamas atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Bendrovės skelbimų turinio ir paskelbimo būdo aplinkybės reklaminio skelbiamos informacijos pobūdžio nepatvirtina.

16.2.3. Pirmosios instancijos teismas skatinimą įsigyti nekilnojamojo turo objektus neteisingai sieja su skelbimo turiniu: nurodytais objektų privalumais, savybių aprašymu, pateiktomis vizualizacijomis bei kontaktine Bendrovės informacija. Skelbimų turinys neturi nieko bendra su skatinimu įsigyti prekes.

16.2.4. Pareiškėjas, kurio pateikti nekilnojamojo turto skelbimai buvo patalpinti internetinėse svetainės www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt, nesiekė pateikti jokios informacijos, skatinančios įsigyti prekių (nekilnojamojo turto objektų). Pareiškėjas siekė sudaryti vienkartinį sandorį parduodant individualius, o ne rūšinius požymius atitinkantį turtą, t. y. nekilnojamuosius daiktus, informaciją apie juos patalpinant specialiose tam skirtose būtent skelbimų, o ne reklamos svetainėse. Pareiškėjas siekė ne skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektus, kas atitiktų reklamos požymį dėl skatinimo įsigyti prekių, o tik pateikti informaciją apie juos. Skirtingai nuo reklamos, skelbimas yra prieinamas tik asmeniui, ieškančiam konkretaus objekto konkrečioje vietoj, o reklama vartotojus pasiekia net jos neieškant (gaunant ją atsitiktinai). Vien informacijos pateikimas apie nekilnojamojo turto objektus tarp gausybės kitų nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų neveikia vartotojo ekonominio elgesio – neskatina tų objektų įsigyti. Priešingai nei aiškino pirmosios instancijos teismas, parduodamo objekto vizualizacijų, savybių ir privalumų aprašymo pateikimo skelbime funkcija – suteikti potencialiam pirkėjui reikalingą informaciją, o ne skatinti įsigyti, t. y. atitinkamai paveikti potencialių pirkėjų elgesį. Pastaruoju metu vizualizacijų pateikimas nekilnojamojo turto skelbimuose yra įprasta praktika. Vizualizacijos parodo parduodamo nekilnojamojo turto objekto būsimą vaizdą, tokiu būdu leidžiant potencialiam pirkėjui susidaryti aiškesnį supratimą nei tas, kuris susidarytų vien tik peržiūrėjus objekto planus. Peržiūrėjus nekilnojamojo turto skelbimų portalus, matyti, jog vizualizacijas skelbimuose neretai pateikia ne tik komerciniai subjektai, tačiau taip pat ir pardavėjai – fiziniai asmenys, tačiau vien dėl to šios aplinkybės jie netampa „reklamomis“. Tas pats pasakytina ir apie objektų privalumų ir savybių aprašymą, kurį pirmosios instancijos teismas vertino kaip patrauklų, todėl darė išvadą, kad toks aprašymas atitinka skatinimo įsigyti požymį. Savaime suprantama, kad daugelis potencialių pirkėjų nurodytas parduodamo objekto savybes vertintų kaip jo privalumus, o ne trūkumus, tačiau tai nereiškia, kad tokių savybių aprašymas skelbimą „paverčia“ reklama.

16.2.5. Nesuprantama, kaip, pirmosios instancijos teismo vertinimu, skatinimo įsigyti požymį įrodo pareiškėjo kontaktinių duomenų skelbimuose nurodymas. Kontaktinių duomenų pateikimas skelbimuose gali patvirtinti tik pareiškėjo siekį suteikti potencialiems pirkėjams informaciją apie tai, kur kreiptis. Akivaizdu, kad tokių duomenų nurodymas niekaip negali skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nenurodant kontaktų niekada nebūtų pasiektas skelbimų pagrindinis tikslas – parduoti jame nurodytus objektus, todėl tokie skelbimų įkėlimas į atitinkamas internetines svetaines būtų betikslis veiksmas.

16.2.6. Priešingai pirmosios instancijos teismo įsitikinimui, skatinimo įsigyti požymiu nepasižymi ne tik skelbimų turinys, bet ir jų paskelbimo būdas. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai nemotyvuoja, kodėl jis skelbimo patalpinimą pardavimui skirtuose internetiniuose portaluose, kuriuose vartotojai gali atlikti parduodamų objektų paiešką, prilygina skatinimui įsigyti.

16.2.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus, kurie pagrindžia tai, jog skelbimuose pateikta informacija negali būti laikoma reklama: 1) informacija apie nekilnojamuosius daiktus buvo patalpinta būtent skelbimų, o ne reklamos svetainėse; 2) reklama vartotojus pasiekia jos net neieškant, o skelbimas yra prieinamas tik tam asmeniui, kuris ieško konkretaus objekto konkrečioje vietoje; 3) skelbimo patalpinimas tarp daugelio kitų nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų negali paveikti vartotojų ekonominio elgesio skatinant įsigyti; 4) skelbimuose net nebuvo naudojamas Bendrovės pavadinimas ar prekės ženklas; 5) Bendrovė reklamos neužsakinėjo ir su UAB „Diginet LTU“ buvo sudariusi ne reklamos paslaugų sutartis, o skelbimų publikavimo paslaugos sutartis, ką patvirtina kartu UAB „Diginet LTU“ 2017 m. kovo 8 d. rašte nurodyta informacija; 6) pareiškėjo siekis parduoti nekilnojamojo turto objektus negali būti tapatinamas su siekiu skatinti juos įsigyti, t. y. paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

16.2.8. Skatinimo įsigyti požymio negalint nustatyti nei iš skelbimų turinio, nei iš jų paskelbimo būdo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą informaciją, kurios tikslas – sudaryti vienkartinį nekilnojamojo turto sandorį, prilygina reklamai jau vien dėl to, kad ji pardavimui skirtuose portaluose paskelbta komercinio subjekto. Toks teisinės reklamos sąvokos aiškinimas yra akivaizdžiai per platus ir reiškia neteisingą Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies aiškinimą ir taikymą.

16.3. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl nepagrįsto skelbimų priskyrimo klaidinančiai reklamai, nurodo, kad:

16.3.1. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nereklaminio pobūdžio informaciją priskyręs reklamai, šią informaciją be pagrindo priskyrė dar ir klaidinančiai reklamai. Bendrovės nereklaminio pobūdžio informacijos (skelbimų) teisinis vertinimas kaip klaidinančios pagrįstas neteisingu sąvokos „vidutinis vartotojas“ aiškinimu, kuris prieštarauja įstatymuose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotam vidutinio vartotojo apibrėžimui.

16.3.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog vidutinis vartotojas gali būti suklaidintas skelbime nurodomo žodžio „būstas“, skatinant jį įsigyti gyvenamosios paskirties patalpą – butą, tokiu būdu paveikiant jo ekonominį elgesį. Teismas neatsižvelgė ne tik į tai, kad vidutinis vartotojas suvokiamas kaip pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo, tačiau taip pat ir į tai, kad vidutinis vartotojas, perkantis ar ieškantis pirkti naujos statybos nekilnojamojo turto objektus, yra atskiros grupės vidutinis vartotojas, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo, aktyvumo ieškant ir gaunant informaciją standartai. Toks vidutinio vartotojo, įsigyjančio ar siekiančio įsigyti nekilnojamąjį turtą, apibrėžimas siejamas su tuo, kad įprastai toks vartotojas yra aukštas pajamas gaunantis, išsilavinęs, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, atitinkamų sandorių sudarymo specifiką suvokiantis asmuo. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto vartotojo negalima prilyginti vartotojui, įsigyjančiam ar norinčiam įsigyti maisto ar buitinių prekių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad vidutinis vartotojas nekilnojamojo turto srityje gali būti suklaidintas, paveikiant jo ekonominį elgesį aplinkybės, jog parduodamas objektas skelbime buvo įvardijamas kaip būstas.

16.3.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai „būsto“ sąvoką tapatina tik su gyvenamosiomis patalpomis, tuo pagrįsdamas savo išvadą, kad pareiškėjas neva klaidino vidutinį vartotoją, pateikdama informaciją apie parduodamą nekilnojamąjį turtą kaip apie gyvenamosios paskirties turtą. Ši sąvoka tiek bendrinėje kalboje, tiek teisės aktuose aiškinama ne tik kaip gyvenamosios paskirties, bet labiau priešingai – kaip negyvenamosios paskirties objektas, todėl nekilnojamojo turto grupės vartotojas, kaip pakankamai informuotas ir atidus asmuo, šios sąvokos nesieja tik su gyvenamąja paskirtimi.

16.3.4. Sąvoka „būstas“ yra bendrinis visuomenėje plačiai vartotinas terminas, kuris vidutinio vartotojo suvokiamas ne tik kaip gyvenamosios paskirties patalpos, o kaip patalpos, kuriame galima gyventi, ilsėtis ar užsiimti komercine veikla. Bendrovės skelbimuose sąvoka „būstas“ nėra vartojama kaip teisinė sąvoka, savaime indikuojanti nekilnojamojo objekto paskirtį, todėl jos vartojimas negali klaidinti dėl jo paskirties. Net ir teisės aktuose „būsto“ sąvoka aiškinama skirtingai, t. y. tiek kaip gyvenamosios paskirties, tiek kaip negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas. Klaidinančio pareiškėjo pateikiamos informacijos pobūdžio nebūtų galima konstatuoti net ir tokiu atveju, jeigu sąvoka „būstas“ būtų siejama išimtinai tik su gyvenamosios paskirties objektais, kadangi vienintelė galima veikla būste, esančiame poilsio paskirties pastate, ir yra gyvenimas jose. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia gyventi poilsio paskirties patalpose, priešingai – tokiose patalpose galima ne tik kad gyventi, bet ir deklaruoti gyvenamąją vietą. Tokios patalpos nėra skirtos komercijai ir iš principo yra tinkamos fiziniam asmeniui ar šeimai gyventi. Pareiškėjui buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, suteikiantis teisę statyti statinius, kurių rūšis – negyvenamieji pastatai, pogrupis – viešbučių paskirties pastatai, paskirtis – svečių namai, kuriuose galima veikla, susijusi su gyvenimu juose. Net jeigu sąvoka „būstas“ būtų tapatinama su gyvenamosios paskirties objektais, pareiškėjo pateikta informacija negalėtų būti laikoma klaidinančia dar ir dėlto, kad teisiškai nėra jokių kliūčių poilsio paskirties pastate suformuoti gyvenamąsias patalpas – butus, nekeičiant paties pastato paskirties. Vien ta aplinkybė, jog statinio paskirtis – svečių namai, nereiškia, kad jame negali būti įrengiamos ir atskiros gyvenamosios patapos, nesusijusios su svečių namų veikla. Tuo tikslu nereikia keisti nei žemės sklypo, nei poilsio paskirties pastato paskirties. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įstatymu Nr. 289 patvirtintos Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nuostatas (5 p., 5.1 p., 8.13 p.) net iki 49 procentų patalpų poilsio paskirties pastate, kuris formuojamas kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, gali būti ne poilsio, o gyvenamosios ar dar kitos paskirties. Tuo atveju, jei poilsio paskirties pastatas yra formuojamas iš dviejų savarankiškų nekilnojamojo turto objektų, tai mažesnis iš jų, t. y. nesiekiantis 50 procentų viso bendro pastato ploto, gali būti projektuojamas, statomas ir formuojamas kaip butas.

16.3.5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. raštą Nr. (4.12)-D3-1033 „Dėl informacijos pateikimo“, konstatavo, kad teisinės galimybės statomuose pastatuose įrengti gyvenamosios paskirties objektus – butus, nėra. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad ginčo dėl to, ar yra teisinė galimybė pakeisti statinių paskirtį iš svečių namų į gyvenamąją, ar tokios galimybės nėra, tarp pareiškėjo ir atsakovo net ir nebuvo. Pareiškėjas siekė pagrįsti, jog butų formavimas svečių namų paskirties pastate galimas net ir nekeičiant šio pastato paskirties (paliekant svečių namų paskirtį). Pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą taip pat neteisingai grindė Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (4.12)-D3-1511, kuris, pareiškėjo teigimu, yra ne viešojo administravimo subjekto sprendimas, kurį būtų galima skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, o tik institucijos nuomonė, kuri, be kita ko, net nėra pagrįsta konkrečių teisės aktų nuostatomis. Teismas bylai reikšmingas aplinkybes turi nustatyti ir įvertinti pats, atlikęs susijusių teisės aktų analizę, o ne remtis teisiškai nemotyvuota nurodytos institucijos nuomone. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savarankiško galimybės poilsio paskirties pastatuose formuoti butus vertinimo neatliko. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl butų formavimo svečių paskirties pastatuose negalimumo, be pagrindo remiasi minėtu Palangos miesto savivaldybės administracijos raštu, kurio turinys šios pirmosios instancijos teismo išvados visiškai nepatvirtina.

16.3.6. Pareiškėjas pabrėžia, kad Palangos miesto savivaldybės atsakymai atsakovui tėra tik institucijos nuomonė, įforminta rašte, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas, nei Palangos miesto savivaldybė net ir nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujasi darydami minėtas išvadas, tokio teisės akto ir nėra – nei vienas teisės aktas tiesioginio draudimo kitos (negyvenamosios) paskirties pastate formuoti kitos paskirties (įskaitant ir gyvenamąją) nei pastato paskirtis 49 proc. pastato bendro ploto ne tik kad nenustato, bet net ir tiesiogiai leidžia – tokių veiksmų teisėtumas įtvirtintas Reglamente. Maža to, pareiškėjas yra pateikęs net teisinių pavyzdžių, kaip pvz. atrodo analogiški tokie butų formavimai kitos (negyvenamosios) paskirties pastatuose – Nekilnojamojo turto registro duomenis (oficialų rašytinį įrodymą), tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas į tokius įrodymus nekreipė dėmesio, o rėmėsi savivaldybės raštu.

16.3.7. Atsakovo darbuotojai tyrimo metu atsisakė bendradarbiauti su pareiškėjo atstovais. Atsakovo atstovė akivaizdžiai nesuprato skirtumo tarp žemės paskirties ir statinio paskirties keitimo ir gyvenamosios paskirties patalpų – butų formavimo poilsio paskirties statinyje, nekeičiant žemės sklypo ir statinio paskirties. Pareiškėjo atstovas tyrimo metu prašė sudaryti galimybę susitikti ir paaiškinti žodžiu pastarąją butų formavimo poilsio paskirties pastatuose galimybę, tačiau Konkurencijos taryba bendradarbiauti atsisakė ir susitikti su pareiškėjo atstovu nesutiko, todėl Nutarimas paremtas klaidingais teiginiais dėl tariamo negalimumo poilsio paskirties pastatuose formuoti butų, nekeičiant žemės sklypo paskirties ir pastatų paskirties.

16.3.8. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo skelbimuose nurodyta informacija priskirtina klaidinančiai, nes reklamos naudojimo metu pareiškėjas negalėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo), kadangi jis tokių objektų nestatė ir pagal galiojančius teisės aktus ir teritorijų planavimo dokumentus neturėjo teisės jų statyti, pareiškėjas nurodo, kad ši išvada nepagrindžia pirmosios instancijos teismo vertinimo, pagal kurį pareiškėjo skleidžiama informacija yra klaidinančio pobūdžio.

16.3.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl Bendrovės skunde išdėstyto argumento dėl būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo ypatumų ir specifinio teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.401 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad asmenys apie patalpų paskirtį buvo informuojami jau pirmojo pokalbio metu; asmenims, kurių ketinimai dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo buvo rimti, buvo pateikiama susipažinti statomų objektų statybos normatyvinė techninė dokumentacija; preliminariose pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kad parduodama pastato, kurio paskirtis – svečių namai, dalis.

16.3.10. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl pareiškėjo skelbimų patalpinimo skiltyje apie parduodamus butus, nurodant, kad būstai yra dvibučiame name, vartotojas „neabejotinai suvokė“, jog objektai yra tinkami gyventi, pareiškėjas akcentuoja, kad svetainėje www.aruodas.lt, kuriame buvo patalpinta pareiškėjo informacija apie parduodamus nekilnojamojo turto objektus, yra atskiros skiltys: „butai pardavimui“, „namai pardavimui“ ir „patalpos pardavimui“, todėl skelbimo patalpinimas skiltyje „butai pardavimui“ yra informatyvesnis ir tikslesnis nei skiltyje „patalpos pardavimui“, todėl informacijos patalpinimas būtent šioje skiltyje jokių klaidinimo požymių neturi.

16.3.11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skelbtą informaciją klaidinančiai reklamai priskyrė, neatsižvelgęs į tai, kad pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą apie tai, ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Ši nuostata reiškia, kad apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą turi būti sprendžiama ne formaliai, paviršutiniškai, o įvertinant visas tokių teiginių teisingumą įrodančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsakovas, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, t. y. į tai, kad vidutinis apdairus vartotojas paprastai pirmo pokalbio metu gauna visą reikalingą nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti informaciją, o nekilnojamojo objekto paskirtis ir kiti reikalingi duomenys atskleidžiami net ir preliminarioje sutartyje. Neatsižvelgta ir į tai, kad CK nustato sandorių negaliojimo institutą tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas panaudojant apgaulę, todėl pareiškėjas neturi jokio intereso klaidinti vartotojų. Be to, neįvertinta ir ta aplinkybė, jog skelbimas dėl butų, o ne būstų pardavimo įkeltas dėl pareiškėjo darbuotojų klaidos, kuri buvo ištaisyta dar iki atsakovui pateikiant pirmąjį paklausimą. Įvertinus visas šias specifines aplinkybes, klaidinantis reklamos pobūdis nebūtų nustatytas.

16.4. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl informacijos poveikio ekonominiam elgesiui nebuvimo, pažymi, kad:

16.4.1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl poveikio ekonominiam vartotojų elgesiui paremta pernelyg plačiu teisinės sąvokos „ekonominis elgesys“ aiškinimu. Pareiškėjas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad įstatymų leidėjas ekonominį elgesį sieja ne su bet kokiais vartotojų sprendimais ar veiksmais, o su sprendimais ar veiksmais, susijusiais su prekių ar paslaugų įsigijimu, tačiau pirmosios instancijos teismas ekonominio elgesio sąvokai priskiria praktiškai bet kokius vartojo veiksmus – net ir vartotojo domėjimąsi paskelbta reklama, skambinimą pareiškėjo įgaliotam asmeniui, tarimąsi dėl apžiūros ir pan. Pareiškėjo nuomone, šie veiksmai negali būti priskiriami ekonominio pobūdžio veiksmams.

16.4.2. Pareiškėjo pateikta informacija neatitinka klaidinančios reklamos požymių, kadangi, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas žodį „būstas“ siejo su gyvenamąja, ar su negyvenamąja paskirtimi – nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sudarymo specifika nepalieka net teorinės galimybės suklaidinti vartotoją, paveikiant jo ekonominį elgesį. Atsakovo atlikto tyrimo metu iš pareiškėjo buvo išreikalautos sudarytos preliminariosios ir pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, patvirtintos notaro, iš kurių matyti, kad pirkėjams buvo pateikta visa informacija apie nekilnojamųjų daiktų paskirtį, nurodant, kad parduodamos poilsio patalpos, ir jokio klaidinimo, paveikiančio jų ekonominį elgesį, nebuvo, nei vienas vartotojas nebuvo suklaidintas.

16.4.3. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas, kadangi tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, nebūtina, jog vartotojas priimtų sprendimą įsigyti reklamuojamų prekių ar patirtų žalą, – pakanka galimybės paveikti vartotojų sprendimus, susijusius su prekių įsigijimu, padaryta neatsižvelgus į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir susijusią teismų praktika dėl potencialiai didelės vartotojams daromos žalos. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-931/2005; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1184/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-806/2010) ir pažymi, kad tuo atveju, jeigu žala nėra aiškiai identifikuojama, turi būti įvertinama, ar reklamoje pateikiama informacija yra susijusi su potencialiai didele daromos žalos vartotojams tikimybe. Šiame kontekste pasakytina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino, jog tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, pakanka galimybės paveikti vartotojų sprendimus, susijusius su prekių įsigijimu. Kai nėra aiškiai identifikuotos žalos, vien galimybės paveikti vartotojų sprendimus konstatuoti nepakanka, – būtina nustatyti potencialiai didelę vartotojams daromos žalos tikimybę, o tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nenustatinėjo.

16.4.4. Pareiškėjo įsitikinimu, iš faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad jokia potencialiai didelė vartotojams daromos žalos tikimybė neegzistavo, nes dėl anksčiau minėtos nekilnojamojo turto objektų sandorių sudarymo specifikos nebuvo net ir teorinės tikimybės suklaidinti pirkėją dėl perkamo objekto paskirties, be to, būtų klaidinga potencialiai didele vartotojams daromos žalos tikimybe pripažinti tai, kad vartotojai, perskaitę skelbimą, gali pasiteirauti apie patalpas internetu ar elektroniniu paštu, ieškoti informacijos nekilnojamojo turto rinkoje internete ir pan., kadangi tokie pirkėjo veiksmai apskritai nelaikytini nei jokia žala, nei – juo labiau – didele žala.

16.5. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pradėti tyrimą. Šia poziciją pareiškėjas grindžia nurodytais argumentais:

16.5.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo skundo argumento, jog skundą Tarybai pateikė asmuo, kuris negali būti laikomas pareiškėju, t. y. Nacionalinė nekilnojamojo turto vartotojų asociacija. Šioje asociacijoje pagal viešojoje erdvėje pateikiamus duomenis dirba tik 2 darbuotojai, įskaitant jos vadovą, šis juridinis asmuo apskritai nevykdo jokios faktinės veiklos. Konkurencijos tarybos tyrimas pradedamas vartotojo skundo pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad minėta asociacija nėra laikoma vartotoju. Pareiškėjas jokios informacijos ir – juo labiau – klaidinančios reklamos konkrečiai šiam subjektui neteikė.

16.5.2. Nei Taryba, nei Nacionalinė nekilnojamojo turto vartotojų asociacija jokių vartotojų skundų dėl pareiškėjo skelbiamos tariamai klaidinančios informacijos nėra gavusi. Kaip matyti iš Tarybai tyrimo metu pateiktų dokumentų, vartotojams – pirkėjams buvo atskleidžiama visa teisinga ir išsami informacija apie parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Abejonių kelia minėtos asociacijos tikrieji veiklos tikslai, pateikiant grynai formalų skundą Tarybai. Atsakovas be pagrindo pradėjo tyrimą, vadovaudamasis išimtinai deklaratyviais nesuinteresuoto subjekto teiginiais dėl tariamo vartotojų klaidinimo, kai realiai nei vienas vartotojas nei faktiškai, nei potencialiai nebuvo klaidinamas. Pareiškėjo teigimu, toks tyrimas apskritai negalėjo būti pradėtas, o pradėtas – turėjo būti nutrauktas.

16.5.3. Faktą, kad tyrimas pradėtas nesant pagrindo, patvirtina ir pačios Konkurencijos tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. priimto nutarimo Nr. 1S-135 „Dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos veiklos, atliekant reklamos naudojimo priežiūrą, prioriteto“ nuostatos. Pagal minėtą nutarimą Konkurencijos taryba patvirtino savo veiklos prioritetą atliekant reklamos naudojimo priežiūrą – atlikti Reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsniuose nurodytų reikalavimų, draudžiančių naudoti klaidinančią ir neleidžiamą lyginamąją reklamą, pažeidimų nagrinėjimo procedūrą ar pagal kompetenciją imtis kitokio pobūdžio veiksmų, jei tokie Konkurencijos tarybos veiksmai galėtų reikšmingai prisidėti prie veiksmingos vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Nagrinėjamoje situacijoje, – kai dėl pareiškėjo skelbimo nebuvo gauta jokių vartotojų skundų, o tik formalus neaiškiu tikslu pateiktas Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos (kurioje dirba 1 darbuotojas) skundas, taip pat, kai realiai joks vartotojas nebuvo suklaidintas ir kai, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto sandorių sudarymo specifiką joks vartotojas net ir teoriškai negalėjo būti suklaidintas, – akivaizdu, kad atsakovo atliktas tyrimas negalėjo reikšmingai prisidėti prie veiksmingos vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos.

16.6. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl pažeidimo mažareikšmiškumo ir baudos dydžio nepagrįstumo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus dėl Konkurencijos tarybos nenuoseklumo, tiriant klaidinančios reklamos pažeidimus, ir skirtingo analogiškų aplinkybių vertinimo. Šią poziciją pareiškėjas grindžia nurodytais argumentais:

16.6.1. Iš Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 20 d. rašto Nr. (5.8-36)6V-660 „Dėl atsisakymo pradėti pranešimo nagrinėjimo procedūrą“ (toliau – ir Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 20 d. raštas) turinio matyti, kad Konkurencijos taryba anksčiau analogiškas aplinkybes, kurių mastas buvo ženkliai didesnis, priskyrė mažareikšmėms ir tyrimo net nepradėjo. Vietoj to buvo tik pasiūlyta išimti skelbimus iš viešosios erdvės arba juos pakeisti. Atsakovo pozicijos nenuoseklumas ir prieštaringumas patvirtina jos Nutarimo, kuriuo skirta bauda pareiškėjui, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Akivaizdu, kad tokia situacija, kai vienu atveju bendrovei bauda apskirtai nėra skiriama, o kitu atveju už analogišką atvejį jai skiriama beveik maksimali bauda, teisiniu požiūriu nėra pateisinama. Toks jokiais teisiniais argumentais nepagrįstas skirtingas analogiškų aplinkybių vertinimas yra pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

16.6.2. Pareiškėjui skirta 6 300 EUR bauda yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, jo pobūdžiui, neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų. priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, sankcija buvo individualizuota, neatsižvelgiant į vieną iš pagrindinių baudos dydžio nustatymo kriterijų – pažeidimo pobūdį. Laikant, kad pažeidimas apskritai buvo padarytas, jis savo pobūdžiu nėra nei šiurkštus, nei iš esmės pažeidžiantis ar galintis pažeisti vartotojų interesus. Pirma, nekilnojamojo turto skelbimai, kuriuose nurodoma, kad parduodami „butai“, o ne „būstai“ paskelbti dėl pareiškėjo darbuotojos žmogiškosios klaidos, kuri buvo ištaisyta paties pareiškėjo iniciatyva dar iki Konkurencijos tarybai pateikiant pirmąjį pranešimą. Antra, skelbimas su žodžiu „būstas“, kuris tiek bendrinėje kalboje, tiek kai kuriuose teisės aktuose suvokiamas ne tik kaip gyvenamosios, bet ir kaip negyvenamosios paskirties patalpos, savo pobūdžiu negali būti prilygintas šiurkščiam Reklamos įstatymo pažeidimui. Trečia, nė vienas vartotojas nei faktiškai, nei potencialiai nebuvo ir negalėjo būti suklaidintas, kadangi prieš sudarant nekilnojamojo turto sandorius pirkėjams buvo pateikiama visa reikiama informacija, įskaitant ir informaciją dėl patalpų paskirties. Ketvirta, nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo padarytas poveikis vien dėl to, kad jie paskambino telefonu ir pasiteiravo informacijos (ir gavo informaciją, kad parduodamos yra poilsio patalpos). Taigi, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, 6 300 EUR bauda, kuri savo dydžiu yra ženkliai didesnė nei mažiausios ir didžiausios baudos vidurkis (4 488,5 EUR), yra akivaizdžiai neproporcinga.

16.6.3. Pirmosios instancijos teismas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl ta aplinkybė, jog pareiškėjas nutraukė pažeidimą iki Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios, nepriskirtina lengvinančioms aplinkybėms. Pareiškėjas paaiškina, kad klaida skelbime iš žodžio „butas“ į žodį „būstas“ buvo ištaisyta 2016 m. lapkričio 25 d. be jokio Konkurencijos tarybos įsikišimo, o Konkurencijos taryba pirmąjį savo paklausimą pareiškėjui atsiuntė tik 2016 m. gruodžio 4 d., t. y. jau po to, kai klaida buvo ištaisyta. Savo iniciatyva atliktas skelbimo pataisymas reiškia būtent tai, kad pareiškėjas savo noru užkirto kelią bet kokiems galimiems pažeidimo padariniams, kas laikytina lengvinančia aplinkybe.

16.6.4. Pirmosios instancijos teismas pateikė skirtingą vertinimą dėl to, kas, jo įsitikinimu, laikytina pažeidimu. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog skelbimuose žodis „butas“ vėliau pakeistas į žodį „būstas“ neturi reikšmės, kadangi, nepriklausomai nuo to, koks iš šių žodžių buvo vartotas, skleista informacija buvo klaidinanti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „tai, kad reklamos davėjas nutraukė pažeidimą iki tyrimo pradėjimo, savaime nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe“, iš ko galima spręsti, kad tas laikotarpis, kai buvo skelbiamas pataisytas skelbimas su žodžiu „būstas“, nelaikytinas Reklamos įstatymo pažeidimu, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi.

16.6.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo nenustatė ir kitos lengvinančios aplinkybės – padėjimo Konkurencijos tarybai tyrimo metu. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai tyrimo metu teikė visą reikiamą informaciją, raštu atsakė į visus paklausimus, pateikė visus prašomus dokumentus. Pareiškėjo atstovas ne kartą bendravo su atsakovo atstove telefonu tam, kad būtų išsamiai atskleistos susijusios faktinės aplinkybės. Pareiškėjo atstovas tyrimo metu prašė Konkurencijos tarybos suorganizuoti susitikimą, siekiant pateikti paaiškinimus dėl galimybės svečių namuose suformuoti butus, nekeičiant statinio ir žemės sklypo paskirties, o kartu ir kitas susijusias aplinkybes, tačiau Konkurencijos taryba kategoriškai atsisakė tai padaryti.

16.6.6. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas Konkurencijos tarybos skirtą baudą, taip pat neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjui bauda paskirta pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas baudžiamas pirmą kartą, taip pat į mažareikšmį pažeidimo (jei pažeidimas būtų konstatuotas) pobūdį bei kitus aukščiau nurodytus argumentus dėl baudos dydžio nustatymo, Konkurencijos tarybos paskirta 6 300 EUR bauda, kurios dydis yra ženkliai didesnis nei sankcijos vidurkis, vertintina kaip neatitinkanti proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

17. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

18. Konkurencijos taryba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją pripažino atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimą subjektu. Šią poziciją atsakovas grindžia nurodytais argumentais:

18.1. Tai, kad pareiškėjo skelbtuose skelbimuose neva buvo padarytas rašymo apsirikimas, nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Pareiškėjo teigimu, klaida ištaisyta tik 2016 m. lapkričio 25 d., t. y. daugiau nei po 2 mėnesių nuo klaidinančios reklamos skleidimo pradžios, todėl tai, kad 2 mėnesius pareiškėjas nepastebėjo klaidos kelia pagrįstų abejonių, ar skleista informacija apie parduodamus butus yra atsitiktinė klaida. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja prisiėmė atsakomybę už neva padarytą klaidą, skelbimuose parduodamus nekilnojamojo turto objektus įvardijant kaip „butai“, o ne „būstai“, taip pat neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimą. Pareiškėjo darbuotojos veiksmai skelbiant informaciją internetinėse svetainėse buvo atliekami pareiškėjo vardu ir jo interesais, be to, įgalinimus veikti pareiškėjo vardu turinčios darbuotojos veiksmai yra laikomi pareiškėjo veiksmais, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai atsakomybę pagal Reklamos įstatymą taikė pareiškėjui kaip subjektui, atitinkančiam reklamos davėjo požymius, o ne jo darbuotojai.

18.2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti ir nereikšmingi vertintini ir pareiškėjo argumentai, kad už Reklamos įstatyme numatytų reikalavimų pažeidimus gali atsakyti ne tik juridiniai, bet ir fiziniai asmenys, taip pat, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikotarpį, kada skelbime, pareiškėjo teigimu, jo darbuotoja buvo nurodžiusi žodį „butas“ bei laikotarpį, kada skelbimuose žodis „būstas“ buvo nurodomas su pareiškėjo žinia, vertino vienodai.

19. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skelbimus pripažino reklama. Šią poziciją atsakovas grindžia nurodytais argumentais:

19.1. Nutarimo 44–53 pastraipose Konkurencijos taryba išsamiai argumentavo, kodėl pareiškėjo skelbimai Reklamos įstatymo prasme laikomi reklama.

19.2. Konkurencijos taryba nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjas nesiekė esminio reklamos požymio – t. y. skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektus, o internetinėse skelbimų, ne reklamos, svetainėse pateikdamas informaciją apie parduodamus objektus siekė sudaryti vienkartinį sandorį parduodant individualius, o ne rūšinius požymius atitinkantį nekilnojamąjį turtą, nes interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis apie Paliepgirių kel. 57B, Palangoje vykdomą nekilnojamojo turto projektą skleistoje informacijoje buvo skelbiami teiginiai, kuriuose vartotojams buvo siūloma įsigyti pareiškėjo naujai statomus butus ar būstus dvibučiame name, taip pat siūloma įsigyti naujai statomą gyvenamąjį trijų kambarių namą. Minėtoje informacijoje buvo nurodoma ne tik konkreti informacija apie siūlomą įsigyti nekilnojamąjį turtą (plotas, aukštas, kambarių skaičius ir pan.), tačiau nurodomi ir vystomo projekto privalumai, t. y. informacija, daranti objektą labiau patraukliu ir, atitinkamai, labiau vertingu dėl tam tikrų objekto savybių (objektas netoli Palangos, statomi namai turės individualią šilumos apskaitą, miesto vandentiekį bei kanalizaciją). Be to, buvo nurodyti ir pareiškėjo atsakingo darbuotojo kontaktai bei pateiktos parduodamų objektų vizualizacijos. Atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad ne visi statomi objektai turi patogią lokaciją, individualią šilumos apskaitą, miesto vandentiekį bei kanalizaciją, todėl skelbimuose nurodyta nekilnojamojo turto objekto paskirtis, jo patrauklios savybės, taip pat pateiktos tokių objektų vizualizacijos, kartu nurodant ir pareiškėjo kontaktinę informaciją, skatino reklamos vartotojus domėtis ir/ar pasirinkti būtent pareiškėjo parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Be to, pažymėtina, kad vien fakto apie parduodamą nekilnojamąjį turtą paviešinimas, turint tikslą jį parduoti, gali būti laikomas reklama kaip tai apibrėžta Reklamos įstatyme.

19.3. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo siekis parduoti nekilnojamojo turto objektus negali būti tapatinamas su siekiu skatinti juos įsigyti, t. y. paveikti vartotojų ekonominį elgesį, tačiau tai niekaip nepaneigia pareiškėjo skelbimuose skleistos informacijos pripažinimo reklama, kadangi atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto objektai parduodami būtent reklamos vartotojams, jau pats pardavimas yra laikomas poveikiu vartotojų ekonominiam elgesiui, todėl siekis parduoti nekilnojamojo turto objektus vartotojams ir yra siekis paveikti tokių vartotojų elgesį, t. y. paskatinti juos įsigyti nekilnojamojo turto objektus, kas laikytina esminiu reklamos požymiu.

19.4. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog informacija apie nekilnojamuosius daiktus buvo patalpinta būtent skelbimų, o ne reklamos svetainėse, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė, jog nagrinėjamu atveju skelbimai buvo patalpinti specializuotuose internetiniuose puslapiuose, kuriuose skelbiama būtent apie parduodamas prekes, ir vartotojai turi galimybę atlikti parduodamų prekių paiešką, be to, tiek ši, tiek pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis reklamos neužsakinėjo ir su UAB „Diginet LTU“ buvo sudaręs ne reklamos paslaugų sutartis, o skelbimų publikavimo paslaugos sutartis, neturi reikšmės reklamos vertinimui, kadangi, kaip buvo nurodyta aukščiau, Konkurencijos taryba skelbimus laiko reklama, kuriai taikomi Reklamos įstatymo reikalavimai.

19.5. Atsakovas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, kad reklama vartotojus pasiekia jos net neieškant, o skelbimas yra prieinamas tik tam asmeniui, kuris ieško konkretaus objekto konkrečioje vietoje. Asmenys, ieškantys tam tikro nekilnojamojo turto objekto, pavyzdžiui, buto, apie parduodamą konkretų nekilnojamąjį turtą taip pat sužino atsitiktinai ir tik susipažinę su siūlomais objektais renkasi iš jų savo poreikius atitinkantį objektą. Be to, kaip buvo nurodyta Nutarimo 53 pastraipoje, nepriklausomai nuo to, ar ieškant tikslingai, ar gavus nagrinėtą informaciją atsitiktinai, ji skatina įsigyti prekių ir naudotis pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir dėl to laikoma reklama. Todėl ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad skelbimai yra patalpinami tarp daugelio kitų nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų, taip pat niekaip nepaneigia galimybės paveikti vartotojų ekonominį elgesį, skatinant juos įsigyti nekilnojamąjį turtą.

19.6. Vien tai, kad skelbimuose nebuvo naudojamas pareiškėjo pavadinimas ar prekės ženklas taip pat niekaip nepagrindžia aplinkybės, kad skelbimuose pateikta informacija negali būti laikoma reklama, kadangi jau vien fakto apie parduodamą nekilnojamąjį turtą skelbimuose paviešinimas, turint tikslą jį parduoti, gali būti laikomas reklama.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nereklaminio pobūdžio informaciją priskyręs reklamai, šią informaciją be pagrindo priskyrė dar ir klaidinančiai reklamai. Grįsdamas šią poziciją, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

20.1. Nutarimo 7 dalyje atsakovas pateikė detalius argumentus, kodėl pareiškėjo skelbimuose skleistos reklamos pripažintinos klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba Nutarime konstatavo, kad pareiškėjas, neturėdamas objektyvių įrodymų dėl reklamų teisingumo, skleidė neteisingą informaciją apie parduodamo nekilnojamojo turto paskirtį ir tokia reklama galėjo sukelti nepagrįstus lūkesčius vartotojams, siekiantiems įsigyti gyvenamąjį būstą

20.2. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad vidutinis vartotojas, perkantis ar ieškantis pirkti naujos statybos nekilnojamojo turto objektus, yra atskiros grupės vidutinis vartotojas, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo, aktyvumo ieškant ir gaunant informaciją standartai, todėl jis negali būti suklaidintas skelbime nurodomo žodžio „būstas“.

20.3. Atsakovas, vadovaudamasis NKVVDĮ 2 straipsnio 13 dalyje pateikta vidutinio vartotojo sąvoka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008), pažymi, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, vidutinio vartotojo sąvoka yra suprantama vienodai ir visiems vidutiniams vartotojams keliami tokie patys informatyvumo, atidumo ir apdairumo standartai, nepriklausomai nuo to, kokioje srityje jie veikia, t. y. ar perka, ieško pirkti nekilnojamojo turto ar kitus objektus. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba pareiškėjo skleistą reklamą vertino vidutinio reklamos vartotojo požiūriu, o Nutarimo 7.4 dalyje detaliai argumentavo, kodėl pareiškėjo skleista klaidinanti reklama galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį.

20.4. Nors pareiškėjas nurodo, kad sąvoka „būstas“ yra bendrinis visuomenėje plačiai vartotinas terminas, kuris vidutinio vartotojo suvokiamas ne tik kaip gyvenamosios paskirties patalpos, atsakovas pažymi, kad Konkurencijos taryba, nagrinėjamu atveju vertindama sąvokos „būstas“ reikšmę, ir sprendė, kaip reklamos skleidimo kontekste šią sąvoką gali suprasti vidutinis vartotojas. Šiuo atveju reklama, kurioje patalpos buvo įvardinamos kaip „būstas“, buvo patalpinta skelbimų portalo „butai pardavimui“ skiltyje, o reklamos talpinimo vieta skiltyje, kurioje parduodami butai, Konkurencijos tarybos vertinimu, vidutiniam vartotojui leidžia „būsto“ sąvoką sieti būtent su gyvenamosiomis patalpomis. Be to, Konkurencijos taryba atsižvelgė ir į teisės aktuose įtvirtintą „būsto“ sąvoką (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.11 p.). Būtent šių tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma, t. y. reklamos pateikimo vieta ir esamas reglamentavimas, leido Konkurencijos tarybai konstatuoti, kad sąvoką „būstas“ vidutinis vartotojas pirmiausiai suvoks būtent kaip gyvenamąsias patalpas – t. y. butą.

20.5. Nors pareiškėjas teigia, kad skelbdamas skelbimą jis neturėjo tikslo pateikti teisines formuluotes atitinkantį skelbimo turinį ir tokio reikalavimo nenumato nei vienas teisės aktas, tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kadangi pareiškėjui, kaip reklamos davėjui, Reklamos įstatymas nustato pareigą neklaidinti vartotojų, todėl pareiškėjas reklamoje vartotojams turėjo pateikti teisingą informaciją apie parduodamo nekilnojamojo turto paskirtį, o šiuo atveju to nebuvo padaryta. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas VĮ Registrų centro direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-294 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių 41 punktas niekaip nepagrindžia pareiškėjo argumento, kad teisės aktuose „būsto“ sąvoka aiškinama skirtingai, kadangi jame „būsto“ sąvokos apibrėžimas iš viso nėra pateiktas. Pareiškėjo skleistos reklamos klaidinančio pobūdžio nepaneigia ir tai, kad, pareiškėjo teigimu, jam buvo išduotas leidimas statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (poilsio paskirties pastatai), ir kuriuose galima veikla, susijusi su gyvenimu juose.

20.6. Pareiškėjo nurodytame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nurodyta, kad svečių namai skirti teikti tik apgyvendinimo, o ne nuolatinio gyvenimo paslaugas. Be to, esminis dalykas, kuris lemia reklamos neteisingumą yra ne tai, kad pareiškėjo parduodamame objekte galimas trumpalaikis ar ilgalaikis apgyvendinimas ar gyvenimas, o tai, kad, priklausomai nuo to, ar nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties (butas, namas) ar negyvenamosios paskirties, vartotojai gali susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo ir dėl to patirti finansinius, gyvenimo kokybės ir kitokius praradimus. Vien tai, kad svečių namai apibrėžiami kaip pastatas, kuriame galima teikti apgyvendinimo paslaugas, nereiškia, kad jie, dėl skirtingo reglamentavimo ir skirtingų kokybinių reikalavimų, gali būti prilyginami gyvenamosios paskirties pastatams.

20.7. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad, net jeigu sąvoka „būstas“ būtų tapatinama su gyvenamosios paskirties objektais, pareiškėjo pateikta informacija negalėtų būti laikoma klaidinančia, kadangi teisiškai nėra jokių kliūčių poilsio paskirties pastate suformuoti gyvenamąsias patalpas – butus, nekeičiant paties pastato paskirties. Atsakovas akcentuoja, kad, nepriklausomai nuo to, ar yra tokia pareiškėjo nurodyta galimybė, ar ne, šiuo atveju, vertinant reklamos klaidinantį pobūdį, esminė aplinkybė yra ta, kad, vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, reklamos davėjas jau reklamos skleidimo metu turi turėti skleidžiamos reklamos teisingumo įrodymus (o ne teorines galimybes pakeisti pastatų ar žemės paskirtį ar formuoti butus nekeičiant pastatų ar žemės paskirties). Šiuo atveju reklamose siūlomas įsigyti patalpas įvardinus kaip „būstas“ ir tokią reklamą patalpinus skelbimų portalo „butai pardavimui“ skiltyje, vartotojas galėjo tikėtis įsigyti būtent gyvenamosios paskirties patalpas, tačiau tokių patalpų reklamos skleidimo metu pareiškėjas negalėjo pasiūlyti. Pareiškėjas, kaip reklamos davėjas, turi Reklamos įstatyme nustatytą pareigą neklaidinti vartotojų, o šiuo atveju pareiškėjo skelbimuose patalpinta reklama galėjo suklaidinti vartotojus dėl reklamoje siūlomo įsigyti nekilnojamojo turto paskirties ir lemti finansinius, gyvenimo kokybės bei kitokius praradimus.

20.8. Atsakovas nurodo, kad tai, kad nekilnojamojo turto pirkėjai gali sudaryti preliminarią būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį nesudaro pagrindo klaidinančios reklamos apie atitinkamą nekilnojamąjį turtą skleidimui. Be to, tokių sutarčių sudarymas tik patvirtina faktą, kad vartotojai nagrinėjamu atveju galėjo būti klaidinami ne tik pirminės skelbime nurodytos informacijos gavimo metu, bet ir vėliau – sudarant preliminarias gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis. Taip pat ir aplinkybės, kad pirkėjams iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo yra suteikiama visa reikalinga informacija, vertintinos kaip nereikšmingos, kadangi nagrinėjamu atveju vartotojas yra suklaidinamas jau tuo momentu, kai gavęs pradinę neteisingą informaciją, jis ieško papildomos informacijos apie projektą, skambina telefonu, vyksta apžiūrėti objekto ir atlieka kitus veiksmus, susijusius su pareiškėjo parduodamu nekilnojamojo turto objektu.

20.9. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad skelbimo patalpinimas skiltyje „butai pardavimui“ yra informatyvesnis ir tikslesnis nei skiltyje „patalpos pardavimui“, todėl informacijos patalpinimas būtent šioje skiltyje jokių klaidinimo požymių neturi. Šis pareiškėjo teiginys niekaip nepaneigia vartotojų suklaidinimo galimybės, kadangi nagrinėjamu atveju reklamos, kurioje patalpos buvo įvardinamos kaip „būstas“, patalpinimas skiltyje „butai pardavimui“, kurioje parduodami butai, vidutiniam vartotojui leido „būsto“ sąvoką sieti būtent su gyvenamosiomis patalpomis. Esminė aplinkybė vertinant pareiškėjo skleistos reklamos klaidingumą yra ta, jog jau patį skelbimo tekstą formuoja reklamos davėjas ir jau pačiame tekste nurodžius, kad parduodamos negyvenamosios paskirties patalpos – svečių namai ar poilsio paskirties pastatai, vartotojų klaidinimo būtų galima išvengti, tačiau, pareiškėjo pasirinkimu, reklama apie parduodamas negyvenamosios paskirties patalpas buvo skleidžiama skiltyje apie parduodamus butus, reklamos tekste nenurodant, kad parduodamos patalpos yra negyvenamosios paskirties.

20.10. Atsakovas nurodo, kad tai, jog pareiškėjo sudaryti sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka, niekaip nekeičia reklamos vertinimo Reklamos įstatymo požiūriu, kadangi vartotojų suklaidinimas vyksta dar iki sandorio sudarymo, todėl ne visi galimai suklaidinti vartotojai yra sudarę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Be to, tai, kad skelbimas dėl butų, o ne būstų pardavimo įkeltas dėl pareiškėjo darbuotojų klaidos nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą.

20.11. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skleistos reklamos poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, nepagrįstai plačiai aiškina teisinę sąvoką „ekonominis elgesys“ ir jai priskiria praktiškai bet kokius vartotojo veiksmus – net ir vartotojo domėjimąsi paskelbta reklama, skambinimą pareiškėjo įgaliotam asmeniui, tarimąsi dėl apžiūros ir pan. Atsakovas pažymi, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, vartotojo sprendimas domėtis paskleista reklama, pavyzdžiui, skambinti reklamose nurodytam kontaktiniam asmeniui, tartis dėl nekilnojamojo turto apžiūros ir kt. yra laikytinas sprendimu dėl sandorio, t. y. vartotojo ekonominiu elgesiu, o visi veiksmai, kuriuos vartotojas atlieka dėl reklamoje nurodytų klaidinančių teiginių yra laikytini akivaizdžiu įrodymu, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme.

20.12. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad vartotojai dėl tariamo klaidinimo realiai nepatyrė jokios žalos, o tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, nepakanka vien galimybės paveikti vartotojų sprendimus ir būtina nustatyti potencialiai didelę vartotojams daromos žalos tikimybę, kurios pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010) pažymi, kad poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, jog reklamos paveiktas vartotojas priėmė konkretų sprendimą ir įsigijo prekę – pakanka nustatyti klaidinimo ir jo poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Nagrinėdama klaidinančią reklamą, Konkurencijos taryba vartotojo elgesį konstruoja, remdamasi tikėtinu vidutinio vartotojo elgesiu, atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, ką nagrinėjamu atveju sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.

20.13. Nors pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju nebuvo nustatyta potenciali žala vartotojams, atsakovas pažymi, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog priklausomai nuo to, ar nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties (butas, namas) ar negyvenamosios paskirties, vartotojai gali susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo ir dėl to patirti finansinius, gyvenimo kokybės ir kitokius praradimus. Būtent šios aplinkybės leido Konkurencijos tarybai pagrįstai konstatuoti, jog pareiškėjo skelbta reklama galėjo paveikti vidutinio reklamos vartotojo ekonominį elgesį, suformuojant neteisingus lūkesčius dėl gyvenimo patalpose kokybės, teisinių bei finansinių pasekmių. Be to, vartotojai galėjo patirti žalą dar ir dėl to, kad dėl klaidinančios reklamos galėjo prarasti laiką domėdamiesi projektu (skambino pareiškėjui, vyko apžiūrėti objekto ir pan.). Šias aplinkybes savo sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad vartotojai nebūtų priėmę atitinkamų sprendimų ir objektu apskritai nebūtų susidomėję, jeigu jiems būtų buvusi pateikta teisinga informacija, kad parduodami būtent negyvenamosios paskirties objektai.

21. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo pradėti tyrimą. Šią poziciją atsakovas grindžią nurodytais argumentais:

21.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog asmenų interesams atstovaujančios asociacijos turi teisę reikalauti, kad būtų pradėtas šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas. Kita vertus, kaip nurodyta Konkurencijos tarybos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-13 (2017) (toliau – Pranešimas), nagrinėjamu atveju tyrimo iniciatorius yra Konkurencijos taryba, o ne minėta asociacija

21.2. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, kad tyrimas neatitinka Konkurencijos tarybos veiklos prioriteto. Konkurencijos taryba pasisakė dėl pareiškėjo skleistos reklamos klaidinančio pobūdžio bei pagrindė aplinkybę, kad dėl tokios klaidinančios reklamos vartotojai galėjo patirti žalą ir susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo, o tai neabejotinai vertintina kaip reikšmingas indėlis veiksmingai vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su Konkurencijos tarybos veiklos prioriteto taikymu, nedaro įtakos Konkurencijos tarybos išvadoms dėl nustatyto pažeidimo ir sankcijų už šį pažeidimą skyrimui.

22. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iš Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 20 d. rašto turinio matyti, jog Konkurencijos taryba anksčiau analogiškas aplinkybes, kurių mastas buvo ženkliai didesnis, priskyrė mažareikšmėms ir tyrimo net nepradėjo, todėl toks jokiais teisiniais argumentais nepagrįstas skirtingas analogiškų aplinkybių vertinimas yra pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

22.1. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 20 d. raštas nėra susijęs su nagrinėjama byla, be to, Konkurencijos tarybos preliminariai įvertintos reklamos skleidimo aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoms. Pavyzdžiui, rašte buvo nurodyta, kad vertinant mastą atsižvelgta, kad vieno projekto reklama ir pardavimai yra sustabdyti. Be to, nebuvo vertinta informacijos skleidimo trukmė, svetainių lankomumas ar kitos sklaidos mastui nustatyti svarbios aplinkybės. Taip pat svarbu paminėti, kad Konkurencijos tarybos rašte buvo vertinamos informacijos, kuri buvo skleista 2015 m., skleidimo aplinkybės, todėl esama situacija praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nėra tapati. Trečia, Konkurencijos taryba vertina kiekvieną atvejį individualiai, priklausomai nuo vertinimo metu egzistuojančių aplinkybių, todėl tapatinti skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis darytas Konkurencijos tarybos išvadas nėra pagrindo.

22.2. Dėl baudos dydžio atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis, būtent Konkurencijos tarybai yra suteikta diskrecijos teisė nustatyti ūkio subjektui už pažeidimą skiriamos baudos dydį, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-825/2005). Konkurencijos taryba, pareiškėjui skirdama baudą, taip pat įvertino ir aplinkybę, kad klaidinanti reklama buvo skleidžiama labai ilgą laikotarpį, atsižvelgė į vidutinį tokios reklamos skleidimo mastą bei tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

22.3. Pareiškėjui skirtina 6 300 Eur dydžio bauda buvo nustatyta atsižvelgus į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, taigi, ne tik į pažeidimo mastą, bet ir į labai ilgą reklamos skleidimo trukmę bei tai, kad reklama neatitiko teisingumo kriterijaus, taip pat atlikus išsamų tokių aplinkybių vertinimą, o visa tai sudarė pagrindą pareiškėjui skirti didesnę už vidutinę baudą.

22.4. Konkurencijos tarybos praktikoje ilgesnis nei dviejų mėnesių klaidinančios reklamos skleidimas laikomas labai ilgu, todėl ir šiuo atveju, vertindama pareiškėjo 5 mėnesius skleistos reklamos trukmę, Konkurencijos taryba tokia praktika vadovavosi. Vien pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad 5 mėnesių trukmė neturėtų būti vertintina kaip labai ilga, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui paskirta 6 300 Eur dydžio bauda neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsakovas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymo, galima remtis tik tomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kurios yra įtvirtintos Reklamos įstatyme. Aplinkybė, kad ūkio subjektas nepradėjus tyrimo ar tyrimo metu nutraukė galimai klaidinančios reklamos skleidimą nėra nurodyta Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, kurioje įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl taikydama atsakomybę ūkio subjektui, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo į šią aplinkybę atsižvelgti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybė, jog reklamos davėjas nutraukė pažeidimą iki tyrimo pradėjimo, savaime nelaikytina atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kadangi tokia aplinkybė nenurodyta Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-370/2012).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“, kuriuo pareiškėjo UAB „Kauno būstai“ skelbimai buvo pripažinti prieštaraujantys Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, o už padarytus pažeidimus pareiškėjui UAB „Kauno būstai“ buvo skirta 6 300 Eur baudos, pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčijamu nutarimu Taryba pripažino pareiškėjo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistas reklamas apie parduodamus butus, būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius (duomenys neskelbtini), klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei už klaidinančių reklamų naudojimą skyrė pareiškėjui 6 300 Eur baudą.

24. Nutarimas priimtas Tarybai pradėjus pažeidimo tyrimą pagal gautą Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimą dėl internetinėse svetainėse pateiktuose skelbimuose pareiškėjo pateikiamos reklamos apie nekilnojamojo turto objektus. Nutarime skelbimai pripažinti klaidinančiomis reklamomis, nes pareiškėjas neįrodė, jog vartotojams buvo parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos. Pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 30 d. išduotą pritarimą statinio projektui, pareiškėjui buvo suteikta teisė statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (negyvenamosios paskirties pastatai, viešbučių). Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo statomos patalpos užregistruotos kaip nebaigta statyba su poilsio paskirties priklausiniais. Palangos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsakovą yra informavę, jog statomuose pastatuose negali būti formuojamos gyvenamosios patalpos (butai), nepakeitus pagrindinės svečių namų paskirties.

25. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį yra draudžiama naudoti klaidinančią reklamą. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Nagrinėjamu atveju Taryba ir pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vertintos reklamos neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus, kadangi vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y. turtą, kuriame galės nuolat gyventi, tačiau faktiškai vartotojai galėjo įsigyti tik negyvenamosios paskirties patalpas.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skelbimuose pareiškėjas nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties. Tai ypač aiškiai matoma pirmajame ir trečiajame skelbimuose, kuriuose buvo siūlomi įsigyti butai ir gyvenamasis namas. Teismo vertinimu, vidutinis vartotojas tokius objektus suvokia kaip gyventi skirtus statinius. Teismo manymu, atsakovas pagrįstai vertino, kad antrajame skelbime siūlyti įsigyti būstai vidutinių vartotojų taip pat buvo suvokiami kaip gyventi skirti statiniai. Skelbimai apie šiuos objektus interneto svetainėje www.aruodas.lt buvo skelbiami skiltyje apie parduodamus butus, be to, buvo nurodyta, kad būstai yra dvibučiame name, galiausiai, nurodyta data, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui. Iš šios informacijos visumos vartotojas neabejotinai turėjo suvokti, kad skelbiama apie būtent gyventi skirto statinio pardavimą. Kai kurie apeliaciniame skunde nurodyti teisės aktai sąvokos „būstas“ nesieja vien su gyvenamąja paskirtimi, vis dėlto nagrinėjamam klausimui svarbu tai, kad vidutiniai vartotojai, susipažinę su pareiškėjo skleistos informacijos visuma (kaip minėta, apie parduodamą būstą buvo skelbiama skiltyje apie parduodamus butus, nurodyta, kad būstas yra dvibučiame name bei nurodoma, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui), šį žodį neabejotinai susiejo su gyvenamąja paskirtimi. Apeliacinio skundo argumentas, kad butų formavimas svečių namų paskirties pastate yra galimas, net ir nekeičiant šio pastato paskirties (paliekant svečių namų paskirtį), yra vertintinas kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, be to, minėtas apeliacinio skundo argumentas yra nesuderinamas su kitu apeliacinio skundo argumentu, kad skelbime dėl klaidos buvo minimas žodis „butas“. Tokiu būdu pareiškėjas, viena vertus, sutinka, kad bent jau terminas butas nagrinėjamu atveju neturėjo būti vartojamas, kita vertus, siekia teismą įtikinti, kad gyventi būtų galima ir parduodamose patalpose. Šiuo požiūriu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas neapima klausimų, susijusių su galimybėmis ateityje formuoti butus svečių namų paskirties pastate, tačiau nagrinėjamos bylos dalykas yra klausimas, ar konkrečiu atveju vartotojams nebuvo pateikta klaidinanti informacija, t. y. ar vidutinis vartotojas galėjo iš skelbimų suprasti visus parduodamų patalpų esminius ypatumus bei pagrindines specifikacijas ir ar jis nebuvo klaidinamas. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad iš ginčo skelbimų galima buvo suprasti, kad parduodami įprastiniai gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektai (butai, gyvenamasis namas).

27. Kadangi pareiškėjas nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties, jai pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą kilo pareiga pagrįsti šių teiginių teisingumą reklamos naudojimo metu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad žemės sklypo, kuriame yra reklamuojami objektai, paskirtis kita, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos (III t., b. l. 45–46). Nekilnojamojo turto registre žemės sklypui įregistruota aerodromo apsaugos zona ir aerodromo sanitarinės apsaugos zona. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 17 punktu, aerodromo sanitarinė apsaugos zona nustatoma atsižvelgiant į triukšmo lygį, o joje draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Iš Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. rašte (III t., b. l. 137) nurodytų aplinkybių matyti, kad žemės sklypas patenka į Palangos miesto bendrajame plane ir Tarptautinio Palangos oro uosto detaliajame plane, patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 36, nustatytą „C“ zoną, kurioje gyvenamųjų namų statyba negalima. Palangos miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. T2-32 patvirtino žemės sklypo detalųjį planą, pagal kurio sprendinius galima viešbučio tipo (viešbučių paskirties) pastatų statyba. Palangos miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 30 d. išdavė rašytinį pritarimą statinio projektui – svečių namų statybos projektui, pagal kurį suteikta teisė statyti svečių namus (negyvenamosios paskirties pastatai; viešbučių) (III t., b. l. 47–48). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjo statomi pastatai reklamos publikavimo metu buvo įregistruoti kaip nebaigti statyti pastatai – poilsio namai, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, t. y. negyvenamosios paskirties pastatai (III t., b. l. 112–122). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas reklamos naudojimo metu negalėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo), kadangi jis tokių objektų nestatė ir neturėjo teisės jų statyti. Pareiškėjo siūlomi įsigyti objektai, kaip minėta, buvo negyvenamosios paskirties.

28. Pagal Reklamos įstatymą subjektą, už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą atsako reklamos davėjas (Reklamos įstatymo 23 str. 1 d.), kuris suprantamas kaip asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 10 d.). Taryba tyrimo metu nustatė, kad nagrinėjami skelbimai buvo skleidžiami pareiškėjo iniciatyva ir interesais, šią aplinkybę patvirtina tai, kad skelbimai internetiniuose puslapiuose buvo talpinami pagal UAB „Diginet LTU“ su pareiškėju sudarytą paslaugų sutartį. Pareiškėjo darbuotojos (pardavimų vadovės) veiksmai skelbiant informaciją internetinėse svetainėse buvo atliekami pareiškėjo vardu ir jos interesais, todėl atsakovas pagrįstai atsakomybę pagal Reklamos įstatymą taikė pareiškėjui kaip subjektui, atitinkančiam reklamos davėjo požymius, o ne jos darbuotojui. Taryba neturėjo pagrindo, remdamasi minėtos darbuotojos pareiškimu, jog yra asmeniškai atsakinga už informacijos pateikimą internetinėms svetainėms, atsakomybę taikyti ne pareiškėjui, o šiai darbuotojai.

29. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reklama suprantama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bendrovė nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad tokia pareiškėjo pozicija neatitinka skelbimų turinio ir jų paskelbimo būdo. Skelbimai buvo patalpinti specializuotuose internetiniuose puslapiuose, kuriuose skelbiama būtent apie parduodamas prekes, vartotojai turi galimybę atlikti parduodamų prekių paiešką. Kaip matyti iš publikuotų skelbimų turinio, juose vartotojai buvo tiesiogiai kviečiami pasinaudoti pasiūlymu ir įsigyti atitinkamus nekilnojamojo turto objektus. Skelbimuose buvo nurodomi siūlomų įsigyti objektų privalumai, patrauklus savybių aprašymas, patrauklios vizualizacijos, nurodyta kontaktinė pareiškėjo informacija, taigi, skelbimais buvo akivaizdžiai siekiama, jog vartotojai susidomėtų siūlomais objektais, juos įsigytų, atitinkamai, pareiškėja, užsiimanti objektų statyba, juos parduotų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skelbimuose buvo aiškiai siūloma arba, kitaip tariant, skatinama įsigyti objektus.

30. Teisėjų kolegija sutinka su Tarybos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reklamoje pateikta neteisinga informacija apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus buvo klaidinančio pobūdžio, kadangi galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Kaip minėta, klaidinanti reklama yra tokia, kuri klaidina arba gali suklaidinti vartotojus, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, ekonominis elgesys – reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Konkurencijos įstatymo nuostatos, pagal kurias Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, aiškintina ir taikytina kartu su Reklamos įstatyme nustatytu draudžiamos klaidinančios reklamos apibrėžimu, pagal kurį draudžiama ne tik tokia klaidinanti reklama, kuri suklaidina, bet ir tokia, kuri gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta ar kuriuos ji pasiekia. Atsižvelgusi į tai, taip pat į nagrinėtoje byloje surinktą medžiagą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad Konkurencijos taryba turėjo pakankamai pagrindo manyti, jog ginčo reklamos poveikis neapsiriboja vienu ar keliais vartotojais ir kad viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas (2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2733/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju Taryba pagrįstai nurodo, net jei vartotojas ir nenusipirko prekės, tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas. Kaip minėta, vienas iš svarbiausių nekilnojamąjį daiktą apibūdinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes, yra šio daikto paskirtis. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad dėl netikslios informacijos reklamoje vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas, o tai pakankama sąlyga reklamą pripažinti klaidinančia.

31. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas paskirtos baudos dydis. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimą gali būti skiriama nuo 289 iki 8 688 Eur bauda. Pagal šio straipsnio 5 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Nagrinėjamu atveju Taryba vertino, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, o baudos dydį (6 300 Eur) parinko įvertinusi pažeidimo pobūdį, labai ilgą jo trukmę (reklama buvo skleidžiama beveik 5 mėnesius), pažeidimo vidutinį mastą (reklamą peržiūrėjo virš 40 tūkst. vartotojų). Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu sankcijos individualizavimu.

32. Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje kalbama apie Reklamos įstatymo pažeidimo trukmę. Vienoje byloje, įvertinus individualias neteisėtos reklamos skleidimo aplinkybes, spręsta, kad 8 mėnesių laikotarpis yra labai ilgas (2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-777/2014), administracinėje byloje Nr. A858-1702/2011 (2011 m. vasario 18 d. nutartis) – 15 mėn. laikotarpis taip pat laikytinas labai ilgu, kitoje byloje 10 mėnesių pažeidimo laikotarpis laikytas ilgu (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007), dar kitu atveju 12 dienų reklamos skleidimo laikas nebuvo vertintas kaip ilgas (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2340/2011).

33. Nustatant Reklamos įstatymo pažeidimo mastą, gali būti atsižvelgiama į draudžiamos reklamos potencialų poveikį vartotojams bei konkurencinei aplinkai (2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-777/2014), reklama buvo skleidžiama visoje Lietuvos teritorijoje, tiek per masines informacijos priemones, tiek ir įvairius prekybos tinklus (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007), skelbta ne viena klaidinanti reklama, bet vykdyta visa reklaminė akcija per spaudą, televiziją, internetą (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-930/2005). Pažeidimo mastą ir pobūdį gali apibūdinti ir tai, kad skleista reklama turi nesąžiningos komercinės veiklos požymių (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-370/2012), tai, kad reklamuojamas filmas, skirtas vaikams, kurie yra ypatingai patiklūs ir pažeidžiami (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007). Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, susijusios su pagalba priežiūros institucijoms tyrimo metu pažymėtina, kad tai, jog bendrovė nekliudė atsakovo tyrimui, vykdė jo nurodymus pateikti atitinkamą informaciją ir paaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra kvalifikuojama kaip pagalba reklamos kontrolės institucijoms (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007, 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012, 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-777/2014, 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1230-624/2017). Kita vertus, tai, kad bendrovė teikė informaciją, kurios reikalavo Konkurencijos taryba, pažeidimą padarė pirmą kartą, anksčiau įmonė niekada nebuvo bausta už šio įstatymo pažeidimus nėra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau, vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, į jas gali būti atsižvelgiama teismui mažinant paskirtą baudą (2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-428-552/2016).

34. Nagrinėjamu atveju Taryba nurodė, kad tai, jog reklamos davėjas nutraukė pažeidimą iki tyrimo pradėjimo, savaime nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o tai, kad pareiškėjas teikė reikiamą informaciją Tarybai tyrimo metu, taip pat neįvertinta kaip padėjimas tyrimo metu. Šiuo atveju pareiškėjas nei Tarybos tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino padariusi pažeidimą, be to, pažeidimą padarė Tarybos 2015 metais jau būdama įspėta dėl skleidžiamos klaidinančios reklamos (ši aplinkybė matoma iš Tarybos 2015 m. kovo 20 d. rašto, III t., b. l. 280–282). Taryba, įvertinusi šių aplinkybių visumą, sprendė skirti pareiškėjui didesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis baudos dydį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sankcijos įvertinimu.

35. Konstatuotina, kad Nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda už draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimą, pagrįstas ir teisėtas, o pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje atmetamas, todėl prašymas dėl teismo išlaidų netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno būstai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė