Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Užstatas“ (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ „Užstatas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba, Konkurencijos taryba) 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018) (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Tarybą pradėti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1 (toliau – ir pareiškimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu ir 2018 m. sausio 19 d. papildoma informacija kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ nuostatų pažeidimų. Pareiškėjas į Tarybą kreipėsi dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos aludarių gildija (toliau – ir LAG), Lietuvos prekybos įmonių asociacija (toliau – ir LPĮA) ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija (toliau – ir LNMVGA) 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime susitarė įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigė ir įgijo VšĮ Užstato sistemos administratorius (toliau – ir USAD) kontrolę, apeidami bei išvengdami koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalavimų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taigi, didžiausi alaus gamintojai – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos aludarių gildiją, didžiausios mažmeninės prekybos įmonės – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos prekybos įmonių asociaciją ir mineralinio vandens gamintojai – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociaciją susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik su VšĮ Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokie susitarimai sukūrė VšĮ Užstato sistemos administratorius dominuojančią padėtį ir šia dominuojančia padėtimi VšĮ Užstato sistemos administratorius piktnaudžiauja. Tuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Tarybą, informuodamas apie faktus, kurie panaikina arba apriboja konkurenciją, bei prašė imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

5. Pareiškėjas teigė, kad iš Nutarimo turinio nėra aišku, ar Taryba vertino pareiškėjo nurodytus argumentus. Abstraktūs Nutarimo teiginiai negali būti pripažinti tinkamais motyvais. Taryba Nutarime nepateikė jokių svarių argumentų dėl pareiškėjo pateiktų teisinių motyvų.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepasisakė dėl pareiškime nurodytų argumentų apie pakuočių užstato sistemos įvedimą ir jai taikytinų specialių konkurenciją užtikrinančių reikalavimų. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų ir Europos Komisijos komunikatą – Gėrimų pakuotės, užstato sistemos ir laisvas prekių judėjimas (toliau – ir Komisijos komunikatas). Sisteminis šių teisės aktų nuostatų kartu su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika aiškinimas, reikalauja teisingos, skaidrios, atviros, vientisos ir suderinamos užstato už vienkartines pakuotes sistemos veikimo. Tarybos išvados prieštarauja šiam sisteminiam aiškinimui.

7. Pareiškėjas vertino, kad Nutarimas prieštarauja ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią konkurencijos ribojimas gali pasireikšti ne tik veikla, bet ir neveikimu: pavyzdžiui, jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė atsisako tiekti iš privačių lėšų sukurtos infrastruktūros esminius elementus, kai tai gali pašalinti visą konkurenciją rinkoje ir toks atsisakymas negali būti objektyviai pateisinamas, toks atsisakymas tiekti pripažįstamas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad Nutarime nebuvo pasisakyta apie tai, kad didžiausi alaus gamintojai per jų interesus atstovaujančius juridinius asmenis susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratoriui ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, t. y. sudarė draudžiamus susitarimus. Taryba šių pareiškėjo argumentų vertinimui skyrė iš viso aštuonias darbo dienas. Toks trumpas laikas pagrindžia, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės.

9. Atsakovas Taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad Nutarimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjo pareiškime pateikti duomenys neleidžia pagrįstai įtarti galimų KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą buvo atsisakyta patenkinti vadovaujantis KĮ 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu. Gavus pareiškėjo prašymą, buvo vertinama, ar pareiškėjo pateikta informacija leidžia pagrįstai įtarti galimą pažeidimą, tačiau buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pareiškime nenurodė ir nepateikė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių KĮ pažeidimus. Tokių argumentų pareiškėjas nepateikė ir skunde teismui.

11. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo nepradėjimo paaiškino, kad įtarimus apie nepranešimą apie koncentraciją pareiškėjas grindė tik tuo, kad kelios asociacijos (Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija) įsteigė ir įgijo VšĮ Užstato sistemos administratorius kontrolę, apeidamos bei išvengdamos KĮ numatytos koncentracijos priežiūros procedūros. Įtarimus pareiškėjas grindė steigiamojo susirinkimo protokolu ir steigimo sutartimi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Asociacijos įgijo po 1/3 VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjo teisių, be to, didžiausi Lietuvos aludarių gildijos nariai finansavo VšĮ Užstato sistemos administratorius infrastruktūrą, įgijo teisę deleguoti atstovą į VšĮ Užstato sistemos administratorius valdybą. Pareiškėjas nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimo tikslas laikytinas autonomiško ūkio subjekto funkcijas atliekančio ūkio subjekto sukūrimas, o 2013 metais, pagal viešai skelbiamus duomenis, VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų ir jos narių bendra metinė pajamų suma viršijo KĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas ribas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog buvo įgyvendinta koncentracija. Koncentracija – ūkio subjektų susijungimas arba ūkio subjekto kontrolės įgijimas. Kontrolė – kai juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiama galimybė daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai. Tai, kad trys ūkio subjektai įsteigė ūkio subjektą ir turi po 1/3 balsų, nereiškia, kad kažkuris iš jų gavo vienvaldę kontrolę, ar kuris nors turi bendrąją kontrolę. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie egzistuojančią vienvaldę kontrolę. Pareiškėjo teiginiai dėl narių finansinio prisidėjimo prie VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimo ir narių į valdybą delegavimo taip pat nesudaro pagrindo įtarti bendrosios kontrolės egzistavimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjos laikytinos susijusių ūkio subjektų grupe, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie įvairių įmonių ir asociacijų pajamas 2013 m. turėtų būti reikšmingi KĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

12. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 5 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šiuo aspektu pareiškėjas savo teiginius grindė tik tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, t. y. atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų įtarti apie VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų egzistavimą. Tai, kad buvo atsisakyta bendradarbiauti su pareiškėju, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai buvo nulemti tarpusavio susitarimo. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas per trumpą laiką, tyrimo teisėtumui įtakos neturi ir negali nulemti Nutarimo neteisėtumo.

13. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 7 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šios teisės nuostatos pažeidimą pareiškėjas taip pat grindė tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju, įskaitant ir dėl galimybės naudotis VšĮ Užstato sistemos administratorius sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo priverstas įsirengti savo taromatus tose pačiose vietose, kuriose jau yra VšĮ Užstato sistemos administratorius taromatai ir neturi galimybės įsirengti taromatų populiariausiose ir prieinamose vietose. Taip pat VšĮ Užstato sistemos administratorius vienašališkai priima sprendimus dėl administravimo mokesčio dydžio ir kompensuojamų sąnaudų tarifų. Pareiškėjas šiuo aspektu taip pat nepateikė jokių svarių įrodymų dėl KĮ 7 straipsnio nuostatos pažeidimo. Sprendžiant klausimus dėl bendradarbiavimo, VšĮ Užstato sistemos administratorius, prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, prašė pateikti papildomą informaciją, tačiau šios aplinkybės negalima vienareikšmiškai vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo. Pareiškėjas taip pat nepagrindė argumentų teisėtumo, kad administravimo mokesčio dydžiai ir kompensuojamų sąnaudų tarifai galėtų būti nesąžiningi. Pareiškėjas šių argumentų jokiais apskaičiavimais nepagrindė.

14. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad įvertinusi šiuo aspektu išdėstytus argumentus, Taryba nenustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-791 patvirtinto Užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatos galėtų prieštarauti KĮ 4 straipsnio reikalavimams.

15. Atsakovas pažymėjo, kad priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Tarybos darbuotojai pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo įvardintų galimų KĮ nuostatų pažeidimų. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė papildyti prašymą paaiškinimais. Pareiškėjas tiesiog pateikė tam tikrus duomenis, tačiau nepateikė pažeidimų buvimą pagrindžiančių įrodymų. Vien įtarimų, teismų praktikos nurodymas bei teisės aktų citavimas nėra laikytini įrodymais KĮ nuostatų kontekste.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d sprendimu pareiškėjo VšĮ „Užstatas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1 kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ pažeidimų užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Taip pat prašė įgyvendinti įgaliojimus, kad atitinkamoje rinkoje būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė. Taryba, įvertinusi pareiškimo turinį, 2017 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 2.17-34)6V-3033 pareiškėjui nurodė, kad pareiškime pateikta informacija turi trūkumų, todėl ne visa apimtimi atitinka pareiškimo pradėti KĮ pažeidimų tyrimą reikalavimus. Pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. 180119-KT2 pateikė papildomą informaciją. Taip pat pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. Tarybos darbuotojų prašymu papildomai pateikė prašomą informaciją. Taryba, įvertinusi pareiškimą ir jo papildymus, 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (2.17-34)6V-864 pripažino, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka teisės aktuose pareiškimams keliamų reikalavimų, taip pat nurodė priežastis, kodėl pareiškime nurodyta informacija nepakankama ir nesudaro pagrindo teikti Tarybai svarstyti klausimą dėl tyrimo pradėjimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (2.17-34)6V-864 išdėstytais argumentais, su 2018 m. balandžio 16 d. skundu kreipėsi į Tarybą. Taryba, bendrai išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir 2018 m. balandžio 16 d. skundo argumentus priėmė 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018), kuriuo atsisakė pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą. Nutarimo teisinis pagrindas – KĮ 24 straipsnio 1, 2 dalys, 4 dalies 7 punktas.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarybą dėl tyrimo pradėjimo dėl KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Taryba skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti tyrimą KĮ 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu. Atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškime su vėlesniais papildymais nurodytų aplinkybių vertinimą bei surinkęs atitinkamus duomenis, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų (įrodymų), kuriais remiantis būtų pagrindas įtarti, kad pareiškėjo nurodytais argumentais galėtų būti pažeistos KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatos.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinama, ar iš tiesų buvo pažeistos KĮ nuostatos, nes nagrinėjamos bylos ribos yra būtent Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertintina, ar Taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo pareiškime ir jo papildymuose nurodytais pagrindais.

20. Teismas, akcentuodamas KĮ 23 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje, Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129, 25.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį subjektus, galinčius pateikti pareiškimą Tarybai ir pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-1555/2008 ir 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-1939/2008, pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarybą nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektai pažeidė pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nes Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos priėmė teisės aktus, kurie teikia privilegijas VšĮ Užstato sistemos administratorius ir diskriminuoja pareiškėją, dėl ko atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai. Pareiškėjas konkrečiai nurodė, jog sąžiningos konkurencijos laisvę riboja Aplinkos ministro priimto Aprašo 20 ir 30.3 punktų nuostatos.

21. Teismas, įvertinęs KĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, reikalaujantį užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl šių normų turinio ir taikymo, ūkio subjektų diskriminavimo draudimo, pateiktus 2007 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2-32/2007, 2009 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009, 2011 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-118/2011, pabrėžė, kad KĮ 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškime ir jo papildymuose nurodytų aplinkybių vertinimą, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, kad Aprašo nuostatomis, ar kitais Aplinkos ministerijos ir / ar jai pavaldžių įstaigų veiksmais būtų diskriminuojamas pareiškėjas ir tuo būtų pažeisti KĮ 4 straipsnio reikalavimai, t. y. nebuvo nustatyta pagrindo įtarti KĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos pirmosios sąlygos buvimo. Ši sąlyga, be kita ko, yra viena iš būtinų sąlygų norint įtarti bei vėliau konstatuoti KĮ 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

23. Teismas, įvertinęs pareiškime ir jo papildymuose išdėstytus argumentus aktualių teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos kontekste, sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą, o pareiškėjo – diskriminavimą.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas – viešasis juridinis asmuo, turintis teisę vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą (teisinis pagrindas – 2015 m. liepos 9 d. Aplinkos ministerijos sprendimas dėl dokumentų derinimo Nr. (17-2)D8-5166). Įsakymo dėl Aprašo patvirtinimo 3 punkte nustatyta, kad užstato administratoriaus veiklą vykdyti gali tik tas asmuo, kuriam Aplinkos ministerija šiuo įsakymu tvirtinamo Tvarkos aprašo nustatyta tvarka pateikia teigiamą sprendimą dėl derinimo. Apraše nustatyti reikalavimai taikomi taip pat ir asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo ir šio Tvarkos aprašo nustatyta tvarka yra įgijęs teisę vykdyti Užstato administratoriaus veiklą (Aprašo 2 punktas). Įvertinus pareiškėjo kritiškai vertinamų Aprašo nuostatų (20, 30.3 punktai) turinį, negalima daryti išvados, kad jų turinys yra diskriminacinis pareiškėjo atžvilgiu. Aprašo nuostatos savaime nepašalina bei nepagrįstai neapsunkina galimybės bet kuriam subjektui (administratoriui) užsiimti vienkartinių pakuočių veikla bendroje rinkoje. Priešingai, pareiškėjas atitiko reikalavimus ir todėl jam buvo išduotas teigiamas sprendimas, leidžiantis užsiimti užstato administratoriaus veikla, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovas, Aprašo nuostatos niekaip neapribojo pareiškėjo galimybės įeiti į rinką ir pradėti teikti paslaugas. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad teisės aktais turėtų būti įtvirtinta visų sistemos administratorių pareiga priimti ir apskaityti visų gamintojų vienkartines pakuotes (pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės), daugiau susiję su pareiškėjo individualiu siekiu įeiti į platesnę rinką. Taip, kaip pareiškėjas aiškina Aprašo 20, 30.3 punktų nuostatas, jog iš jų turinio suprastina, kad sistemos administratorius neprivalo apskaityti ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų pakuočių atliekų priėmimo iš kitų vartotojų, tokios pareiškėjo išvados neįrodo, kad tuo (kai apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės) valstybės pagalba yra sudaromos privilegijos kitiems subjektams, ar atsiranda skirtumų konkuruojantiems ūkio subjektams. Teismas priėjo prie išvados, kad tiek Aprašo 20 punkte numatyta sąlyga, kad gamintojui ar importuotojui pasirašius šio Tvarkos aprašo 7.6 papunktyje nurodytus susitarimus su daugiau nei vienu asmeniu, siekiančiu vykdyti Užstato administratoriaus veiklą, tokie susitarimai nėra vertinami, tiek 30.3 punktas, kuriame nustatyta, kokius dokumentus administratorius turėtų pateikti metinėje ataskaitoje, niekaip neriboja pareiškėjo veikti atitinkamoje rinkoje lygiomis sąlygomis su kitais subjektais. Teismas nesutiko, kad Aplinkos ministerijos Aprašo nuostatos turėtų būti vertinamos kaip teikiančios privilegijas kitiems subjektams (VšĮ Užstato sistemos administratorius) ir dėl jų atsirado, ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Teismas sprendė, kad Taryba pagrįstai nenustatė privalomųjų sąlygų KĮ 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

25. Teismas pažymėjo, kad į pareiškėjo šiuo aspektu nurodytus prieštaravimus buvo atsakyta Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte, taip pat Nutarime, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu į pareiškėjo prašymą ir vėlesnius papildymus iš viso nebuvo atsakyta. Pareiškėjas argumentus dėl KĮ 4 straipsnio nuostatos pažeidimo gana plačiai aptarė ir viešo (vartotojų) intereso kontekste, tačiau, kreipiantis į Tarybą KĮ 24 straipsnio tvarka, pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus, aiškiai pagrindžiančius pareiškėjui sudaromas kliūtis (ribojimą) lygiaverčiai veikti atitinkamoje rinkoje su kitais rinkos subjektais. Teismas neginčytinai nustatė, kad pareiškėjui be kliūčių išduotas leidimas vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, tuo tarpu skunde išdėstyta kritika dėl tam tikrų Aprašo nuostatų, kurios, pareiškėjo teigimu, yra diskriminuojančio turinio, kildinama iš prekybininkų ir VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų atsisakymų su pareiškėju sudaryti bendradarbiavimo sutartis. Šiuo atveju svarbu tai, kad Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje taip pat egzistuoja ir prekybininkų savanoriško pasirinkimo bendradarbiauti su vienu ar kitu pakuočių sistemos administratoriumi laisvės aspektas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Aprašo 20 ir 30.3 punktų teisinio ydingumo KĮ 4 straipsnio nuostatos prasme.

26. Teismas, įvertinęs KĮ 5 straipsnio nuostatos, dėl kurios pažeidimo pareiškėjas prašė pradėti tyrimą, bei 3 straipsnio 19 punkto nuostatos turinį, akcentavo, kad KĮ 5 straipsnio pažeidimui konstatuoti būtini susitarimai tarp savarankiškų ir realiai konkuruojančių ar skirtinguose prekės platinimo lygiuose veikiančių ūkio subjektų, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.

27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškime ir jo papildymuose nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius vieni iš narių (UAB „Maxima“, UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Lidl“) atsisakė bendradarbiauti ir / ar derėtis su pareiškėju arba visai neatsakė į pareiškėjo siūlymus tiek dėl pakuočių atliekoms priimti skirtų priemonių įrengimo, tiek dėl jų, kaip pakuočių importuotojų, pareigos dalyvauti Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje per pareiškėją (kaip per administratorių). Pareiškėjas nurodė, kad didžiausiems mažmeninės prekybos tinklams atsisakius bendradarbiauti, pareiškėjas negali turėti vartotojams efektyvios pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūros. Pareiškėjo nuomone, atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėju priežastis paaiškinama niekaip kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu. Taip pat nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl galimybės naudotis sukurta automatizuota vienkartinių pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūra bei tokio naudojimosi sąlygų. Tokį atsisakymą pareiškėjas apibūdino kaip piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjo nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Pareiškėjo nuomone, mažmeninės prekybos įmonės per savo atstovus (VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjus) susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją.

28. Teismas, vadovaudamasis KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A-525-2577/2011, ESTT išaiškinimais byloje Nr. 41/69(ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, akcentavo, kad KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimui nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto; 2) susitarimo objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo (fiksavimo). Pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Susitarimo būdui ar formai konkurencijos teisėje nekeliami esminiai reikalavimai. Susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai, bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai.

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas KĮ 5 straipsnio pažeidimą įrodinėja pagrindine aplinkybe – VšĮ Užstato sistemos administratorius ir jos steigėjų narių atsisakymu bendradarbiauti ir derėtis su pareiškėju. Tačiau konkurencijos teisės pažeidimą būtų galima įrodyti ne tik tiesioginiais įrodymais, kurių pareiškėjas nei Tarybai nei teismui nebuvo / nėra pateikęs, bet ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tam būtina sąlyga, kad tokie įrodymai būtų objektyvūs ir nuoseklūs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo šiuo aspektu nurodyta aplinkybė (atsisakymas bendradarbiauti), negali būti vertinama kaip objektyvus, nuoseklus netiesioginis įrodymas, patvirtinantis prekybininkų ir VšĮ Užstato sistemos administratorius suderintų veiksmų egzistavimą ir / ar piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. Pareiškėjas nenurodė jokių tikslių atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėju priežasčių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, ar net konkrečių užuominų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadas dėl iš anksto suderintų veiksmų egzistavimo. Pareiškėjas šiuo aspektu priimtas išvadas padarė remdamasis prielaidomis, bendrai įvertinęs VšĮ Užstato sistemos administratorius įsteigimo aplinkybes. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vien tik atsisakymas bendradarbiauti savaime nesudaro pagrindo teigti, kad subjektai buvo sudarę susitarimą, kuris turėtų būti vertinamas kaip KĮ 5 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjas dėl šio KĮ nuostatos pažeidimo yra pasisakęs Nutarime, taip pat 2018 m. balandžio 5 d. atsakyme, todėl nepagrįstais vertintini skundo argumentai, kad Taryba šiuo aspektu pareiškėjo nurodytų argumentų nenagrinėjo.

30. Teismas, akcentuodamas KĮ 3 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnyje nurodytą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia KĮ 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę, reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Sekantis tyrimo objektas yra nustatymas aplinkybių, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Galiausiai, vertinamas piktnaudžiavimo veiksmų atlikimas pagal KĮ 7 straipsnio atskirus punktus.

31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas KĮ 7 straipsnio pažeidimą grindžia tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju įvairiais Užstato sistemos klausimais. Toks atsisakymas varžo pareiškėjo bei gamintojų ir importuotojų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, todėl darė išvadą, kad yra draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, jo žiniomis, VšĮ Užstato sistemos administratorius galimai nustato skirtingus administravimo mokesčio mokėjimo terminus, vienašališkai priimdamas sprendimą primeta paslaugų kainas, jų nederindamas su gamintojais ir importuotojais, tuo tarpu gamintojai ir importuotojai neturi galimybės pateikti alternatyvą ir derėtis dėl sąlygų, o tai tiesiogiai lemia kainų augimą.

32. Teismas, vadovaudamasis KĮ 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 1 dalimi, Tarybos darbo reglamento 25.4 punktu, atkreipė dėmesį, kad konkrečių faktinių duomenų apie galimą įstatymo pažeidimą pateikimas – sąlyga pradėti tyrimą. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjas aplinkybių, kuriomis grindžia Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais nepagrindė. Kaip pats teigia, tokių įrodymų neturi ir negali gauti. Šiuo aspektu pareiškėjas išdėstė rinkos dalyvių nuogąstavimus dėl jiems primetamų ribojimų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vien tik bendrai pateikus savo ir kitų rinkos dalyvių nuogąstavimus, t. y. nepateikus konkrečių tiesioginių, ar netiesioginių įrodymų, sudarančių pagrindą bent preziumuoti pvz. nustatytos kainos nesąžiningumą (pagrindžiant atitinkamais apskaičiavimais, palyginimais ar pan.), ar sąlygų primetimą, toks kreipimasis nelaikytinas tinkamu KĮ 24 straipsnio, Tarybos darbo reglamento 25.4 punkto prasme. Pareiškėjas nepateikė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą įrodančių aplinkybių, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pradėti tyrimo dėl šio pažeidimo.

33. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl Lietuvos aludarių gildijos, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime prieito susitarimo įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigti ir įgyti VšĮ Užstato sistemos administratorius kontrolę, taip apeinant bei išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, pagrįstumą, vadovaudamasis KĮ 3 straipsnio 5, 9 ir 18 dalimis, 9 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, kad koncentracijos sąvokai atskleisti yra itin svarbios kontrolės bei lemiamos įtakos sąvokos. Įstatyme nustatyta, kad kontrolė – tai teisės, suteikiančios galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant nuosavybės teisę ar teisę naudoti visą ar dalį kito ūkio subjekto turto, taip pat kitos teisės, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka – tai tokia padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus bent vienu iš nurodytų aspektų – kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi vieno ūkio subjekto turima kontrolė bei lemiama įtaka kito ūkio subjekto atžvilgiu gali būti įvairios apimties.

34. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai neįrodo koncentracijos įgyvendinimo fakto. Teismas įvertino tai, kad Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija, įsteigdamos VšĮ Užstato sistemos administratorius, kiekviena įgijo po 1/3 viešosios įstaigos steigėjų teisių. Toks teisių pasiskirstymas reiškia, kad nei viena iš asociacijų neturi pranašumo, vienvaldės kontrolės, kuri leistų daryti lemiamą įtaką kitų asociacijų veiklai. Pareiškėjas šioms išvadoms paneigti jokių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad viena ar kelios asociacijos turi pranašumą kitos / kitų asociacijų atžvilgiu. Pareiškėjas šią aplinkybę tiesiog konstatavo, remdamasis tarp asociacijų sudaryta VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimo sutartimi, tačiau kitų įrodymų nepateikė. Nesant kitų įrodymų, teiginiai, kad Lietuvos aludarių gildija nariai finansavo viešosios įstaigos infrastruktūrą, laidavo paskolas, šiuo atveju neįrodo Lietuvos aludarių gildijos pranašumo kitų asociacijų atžvilgiu, nes kiekviena iš asociacijų turi lygiomis dalimis po 1/3 teisių. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sąsajumo, priklausomybės (KĮ 3 straipsnio 18 dalis).

35. Teismas konstatavo, kad Taryba padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes pareiškėjui sudaryta galimybė užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvauti iš esmės lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokia pačia tvarka, kaip ir VšĮ Užstato sistemos administratorius. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą ir jį papildančius dokumentus, tinkamai atliko nurodytų aplinkybių vertinimą, surinko medžiagą dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo klausimo, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas tyrimą atliko tik formaliai, neobjektyviai ir savo išvadų nemotyvavo, ar iš viso nepasisakė, nepagrįsti. Skundžiamas Nutarimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Nutarimą, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

36. Pareiškėjas VšĮ „Užstatas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

37.1. Tarybai sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo neturėtų būti vertinama, ar buvo pažeistos KĮ nuostatos. Tyrimui pradėti pakanka nustatyti įtarimą apie galimą KĮ pažeidimą. Taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą ir priimti išvadas, kurios turi būti paremtos pakankamai išsamiai atliktu konkrečios situacijos aplinkybių tyrimu. Atvejai, kai atsisakoma pradėti tyrimą yra tie, kai nėra gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Tačiau jeigu konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą KĮ pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų turėtų būti pradėtas. Pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau turė­tų pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių numanyti, įtarti, kad galbūt yra padarytas KĮ pažeidimas, t. y. tiek duomenų, kad būtų galima preliminariai įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, neanalizuojant, ar pareiškime nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti KĮ pažeidimus;

37.2. teismo sprendimo motyvai, viena vertus, nurodant, kad pareiškimo priėmimo metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą, kitą vertus, akcentuojant, kad: pareiškėjas iš esmės nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą, o pareiškėjo diskriminavimą; atsisakymas bendradarbiauti negali būti vertinamas kaip objektyvus, nuoseklus netiesioginis įrodymas; pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais savo argumentų nepagrindė; pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai neįrodo koncentracijos įgyvendinimo fakto, yra prieštaringi. Teismas, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė pareiškėjo pateiktiems duomenims įrodymų svarumo, objektyvumo, nuoseklumo, konkretumo, ar net paties pažeidimo fakto įrodytumo reikalavimus. Be to, tokių reikalavimų turinio neatskleidė;

37.3. nei teismo sprendime, nei Nutarime nėra pateiktas nei vieno konkretaus pareiškime ir papildomoje informacijoje nurodyto dokumento teisinis vertinimas, nėra atsakyta į esminius pareiškėjo argumentus. Nei atsakovas, nei teismas iš esmės neatliko išsamaus, visapusiško ir objektyvaus pareiškimo tyrimo, kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika;

37.4. teismo teiginys, kad atsakovas surinko medžiagą dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo klausimo prieštarauja bylos įrodymams – atsakovo pateiktoje pareiškimo nagrinėjimo medžiagoje yra tik pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai;

37.5. teismo sprendimas pažeidžia teisės normas, reguliuojančias atsakovo pareigą pradėti KĮ pažeidimų tyrimą, pareiškėjo įrodinėjimo naštą bei pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimo taisykles;

37.6. teismas nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, jog Tarybos išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, Europos Komisijos komunikato nuostatų sisteminiam aiškinimui. Užstato sistemos vientisumo ir suderinamumo reikalavimų pažeidimas tiesiogiai pagrindžia atsakovo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bei viešojo administravimo subjektų pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę pažeidimą. Į šiuos reikalavimus taip pat turi būti atsižvelgiama vertinant, ar nebuvo pažeistos koncentracijos kontrolės ir draudžiamų susitarimų institutus reguliuojančios teisės normos;

37.7. pareiškėjas VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimą pagrindė pateiktais įrodymais: steigiamojo susirinkimo protokolu, steigimo sutartimi, įstatais. Įstatų preambulės ir 4.8, 4.9 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtina ūkio subjektų, įsteigusių VšĮ Užstato sistemos administratorius, siekį įgyti šio ūkio subjekto kontrolę ir tokiu būdu įgyvendinti koncentraciją, išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Konkrečiu atveju didžiausios mažmeninės prekybos įmonės veikė sutartinai, atsižvelgdami į savo poreikius ir interesus. Tokio jų susitarimo sudedamosios dalys: sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius ir taip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje; sukurti dominuojančią (monopolinę) VšĮ Užstato sistemos administratorius padėtį atitinkamoje rinkoje ir sudaryti sąlygas šia dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje piktnaudžiauti;

37.8. pareiškėjas pareiškime ir pateikdamas papildomą informaciją, Tarybai nurodė duomenis, leidžiančius įtarti draudžiamų susitarimų sudarymą. Nei teismas, nei atsakovas nepripažino neįrodyta ir / ar nepagrįsta atsisakymą bendradarbiauti su pareiškėju;

37.9. pareiškėjas Tarybai nurodė aplinkybes, leidžiančias įtarti VšĮ Užstato sistemos administratorius piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Teismo sprendime šioje skundo dalyje nepasisakyta dėl Nutarimo prieštaravimo ESTT ir Lietuvos vyriausiojo teismo praktikai;

37.10. nei atsakovas, nei teismas nepripažino neįrodytomis ir / ar nepagrįstomis pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad: VšĮ Užstato sistemos administratorius atitinkamoje rinkoje tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodamas konkurenciją; VšĮ Užstato sistemos administratorius gali daryti vienpusę lemiamą įtaką, t. y. veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje; egzistuoja įėjimo į atitinkamą rinką kliūtys: absoliutūs VšĮ Užstato sistemos administratorius pranašumai (valstybinis reguliavimas, esminiai gamybos ištekliai), strateginiai VšĮ Užstato sistemos administratorius pranašumai, išskiriantis VšĮ Užstato sistemos administratorius (įskaitant jo steigėjų dalyvius) elgesys (vertikalieji apribojimai, atsisakymas tiekti prekes ir / ar paslaugas). Faktiškai dominuojančią (monopolinę) padėtį užimančio VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakymas bendradarbiauti ir / ar derėtis su pareiškėju yra veiksmas, kuris riboja (panaikina) konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nepagrįstai varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus;

37.11. Tarybai pateikė duomenis, leidžiančius įtarti viešojo administravimo subjektų pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę pažeidimą. Nutarime ir teismo sprendime yra nurodyti abstraktūs teiginiai dėl Aprašo 20 ir 30.3. punktų izoliuoto vertinimo. Nėra pateikta atsakymo, kodėl buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl užstato sistemos vientisumo ir suderinamumo reikalavimų;

37.12. tiek teismas, tiek atsakovas: nepateikė nei vieno pareiškėjo pateikto dokumento teisinio įvertinimo; netinkamai nustatė įtarimų dėl KĮ pažeidimų įrodinėjimo naštą; netinkamai aiškino ir taikė koncentracijos kontrolės, draudžiamų susitarimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, vienkartinės pakuotės sistemos institutų teisės normas; nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus; nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

38. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovas, palaikydamas skundžiamame Nutarime išdėstytą poziciją, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

39.1. vertindamas pareiškėjo pareiškimą, taikė tinkamą pateiktų duomenų vertinimo standartą. Vadovaujantis KĮ 24 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant pareiškimą nėra konstatuojamas KĮ pažeidimo buvimo faktas ir nėra atliekami pažeidimo tyrimo veiksmai. Šiame etape yra vertinama, ar yra pagrįstas pagrindas įtarti egzistuojant pažeidimą pagal pateiktus duomenis. Pareiškėjas konkrečiu atveju nėra atleidžiamas nuo pareigos pateikti pažeidimo buvimo tikimybės nustatymui reikalingą informaciją, nurodyti pagrindinius jo įtariamų KĮ pažeidimų požymius ir pagrįsti, kokiomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis remdamasis jis daro tokią išvadą. Pareiškėjas Tarybai nepateikė aiškių faktinių duomenų, o tik tam tikrą informaciją ir savo subjektyvius vertinimus, kas nėra pakankama daryti išvadą apie KĮ pažeidimus;

39.2. pareiškėjo nurodyti argumentai dėl įvykdytos koncentracijos, neleidžia įtarti kontrolės įgijimo fakto. Įmonės steigimo faktas ar steigimo dokumentai neįrodo bendrosios ar vienvaldės kontrolės. Pareiškėjas nenurodė, kokie subjektai įgijo tokią kontrolę, nepateikė duomenų, kaip šios teisės, pavyzdžiui, dėl įstatų keitimo, suteikia galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai ir kuris konkrečiai subjektas ar subjektai įgijo šią galimybę, kai VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjai turi po 1/3 balsų steigiamajame susirinkime. Buvimo asociacijos nariu faktas savaime nerodo savitarpio kontrolės, dėl kurios asociacija ir jos nariai galėtų būti laikomi susijusių ūkio subjektų grupe. Atitinkamai Taryba nenustatė, jog būtų pateikta duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų (asociacijų) nariai yra susiję su jomis kuriuo nors iš KĮ 3 straipsnio 18 dalyje nurodytų būdų, dėl ko turėtų būti laikomi su jomis susijusių ūkio subjektų grupe. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie įvairių įmonių ir asociacijų pajamas turėtų būti reikšmingi ir pagrįstų, jog VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų bendrosios pajamos būtų reikšmingos ir pagrįstų, kad buvo viršytos bendrųjų pajamų ribos, numatytos KĮ 8 straipsnio dalyje;

39.3. sprendžiant, ar yra pagrindas įtarti konkurenciją ribojantį susitarimą pagal pareiškimą, turi būti vertinama, ar yra pateikti duomenys, kurie leistų pagrįstai įtarti, jog nurodyta situacija galimai riboja konkurenciją ir kad tokia konkurenciją ribojanti situacija galėjo būti lemta konkurenciją ribojančių susitarimų. Konkrečiu atveju nebuvo pateikta jokių susitarimo tarp VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sudaryti VšĮ Užstato sistemos administratorius išimtines sąlygas veikti įrodymų. Be to, įmonės nėra įpareigotos sudaryti sutarties ar kitaip bendradarbiauti su pareiškėju. Nėra pateikta duomenų, kad sprendimas nedalyvauti užstato sistemoje per pareiškėją ir nebendradarbiavimas su juo nulemtas nesavarankiškų sprendimų. Tai, kad mažmeninės prekybos tinklai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis susitarimas. Dalyvavimas užstato sistemoje per VšĮ Užstato sistemos administratorius gali būti nulemtas savarankiškų verslo sprendimų;

39.4. pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, jog piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmai galėjo būti atlikti. Atsisakymas bendradarbiauti, net jeigu toks atsisakymas padarytas dominuojančią padėtį užimančios įmonės, savaime nereiškia KĮ pažeidimo. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi grindžiamas vien tuo, kad pareiškėjas yra prastesnėje padėtyje nei jo konkurentas, kuris priima vienašališkus sprendimus dėl administravimo mokesčio dydžio ir kompensuojamų sąlygų tarifo. Tokie abstraktaus pobūdžio kaltinimai nėra pakankami įtarti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali būti įtariamas tuo atveju, jeigu yra duomenys, pagrindžiantys objektyvią būtinybę gauti prieigą prie prekės (paslaugos) pasrovinėje rinkoje, konkurencijos eliminavimą pasrovinėje rinkoje bei žalą konkurencijai, pateikiant objektyvius skaičiavimus;

39.5. pareiškėjo akcentuojamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos nėra faktiniai duomenys ir neatskleidžia jokių reikšmingų aplinkybių apie konkrečią situaciją. Šie dokumentai nepagrindžia pareiškime nurodomų KĮ pažeidimų. Tai, jog pareiškėjas nėra patenkintas užstato sistema ir norėtų gauti palankesnes sąlygas vykdyti veiklą, savaime nereiškia, kad sistema neatitinka šiuose teisės aktuose nurodytų reikalavimų ar gali pažeisti KĮ reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių įtarti VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą ar diskriminavimą. Pareiškėjas tiesiog nurodo, jog norėtų naudotis VšĮ Užstato sistemos administratorius infrastruktūra bei klientais bei taip pasilengvinti savo veiklos vykdymo sąlygas;

39.6. pareiškėjas Aprašo nuostatas interpretuoja taip, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, todėl, tuo pačiu, – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų. Vis dėlto, pareiškėjo akcentuojami teisės aktai kalba apie užstato administratoriaus ataskaitos turinį ir jos sudarymo tvarką, o ne konkurencijos sąlygų rinkoje reguliavimą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šie teisės aktai turėjo poveikį pareiškėjo galimybėms įeiti į rinką ir teikti paslaugas, o Aprašo nuostatos galėtų prieštarauti KĮ reikalavimams. Tokio pobūdžio informacijos pareiškėjas nepateikė;

39.7. pareiškėjas tiesiog išvardijo galimas pažeidimų formas, tačiau nepateikė įrodymų, susijusių su esminiais įtariamų KĮ pažeidimų požymiais ir leidžiančių pagrįstai įtarti šiuos pažeidimus. Taryba Nutarime ir teismas skundžiamame sprendime atskirai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo įtariamo pažeidimo pateiktos informacijos kontekste ir išsamiai paaiškino, kodėl pareiškėjo pateikti duomenys neleidžia pagrįstai įtarti KĮ pažeidimų. Pareiškėjas nei pareiškime, nei apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, kurie paneigtų Tarybos ar teismo vertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018), kuriuo atsisakyta pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ pareiškimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarybą pradėti pažeidimo tyrimą pagal jo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje pagrįstumo.

41. Bylos duomenimis, pareiškėjas, kuriam suteikta teisė vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, 2017 m. lapkričio 17 d. su pareiškimu kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, teigdamas, kad: LAG, LPĮA ir LNMVGA įsteigė ir įgijo USAD kontrolę, apeidamos bei išvengdamos KĮ numatytos koncentracijos priežiūros procedūros; didžiausi LAG, LPĮA ir LNMVGA nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje per pareiškėją ir taip sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik USAD; USAD atsisakydamas bendradarbiauti ir (ar) derėtis su pareiškėju, įskaitant ir dėl galimybės naudotis USAD sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra, bei kitais veiksmais, pavyzdžiui, vienašališkai nustatydamas administravimo įmokų dydį, riboja konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, t. y. piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi; Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios priežiūros bei kontrolės institucijos priėmė teisės aktus ir kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas USAD, diskriminuoja pareiškėją ir dėl kurių atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

42. Taryba ginčijamu 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 1S-53(2018) atsisakė pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą, nutardama tyrimo dėl KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti, jog pareiškėjo pareiškime nurodyti USAD steigėjų (asociacijų) veiksmai laikytini koncentracija, apie kurią minėti subjektai turi pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Tarybos vertinimu, atsižvelgiant į KĮ normų, reglamentuojančių koncentracijos kontrolę, Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės bei Europos Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės pateiktus paaiškinimus koncentracijų klausimais, ir pareiškėjo pareiškime dėl to pateiktus duomenis, nėra pagrindo įtarti, kad USAD steigėjos, (asociacijos) turėdamos 1/3 balsų USAD steigiamajame susirinkime, ir jų nariai, finansiškai prisidėdami prie USAD steigimo ir veiklos bei deleguodami atstovus į USAD valdybą, galėtų įgyvendinti bendrąją USAD kontrolę. Be to, Konkurencijos taryba nenustatė, jog pranešime būtų pateikta duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad USAD steigėjų (asociacijų) nariai yra susiję su jomis kuriuo nors iš KĮ 3 straipsnio 18 dalyje nurodytų būdų, dėl ko turėtų būti laikomi su jomis susijusių ūkio subjektų grupe; tyrimo dėl KĮ 5 straipsnio reikalavimų pažeidimo nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti USAD steigėjų (asociacijų) sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų egzistavimo. Vien tai, kad LAG, LPĮA ir LNMVGA ir (ar) jų nariai atsisakė bendradarbiauti su VšĮ „Užstatas“, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis minėtų subjektų susitarimas; tyrimo dėl KĮ 4 ir 7 straipsnių reikalavimų pažeidimų nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti, kad Tvarkos aprašo nuostatos darytų įtaką pareiškėjo galimybėms teikti paslaugas ir kad USAD veiksmai turėtų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti tyrimą, jį atmetė iš esmės sutikęs su ginčijamame Tarybos nutarime nurodytomis išvadomis dėl duomenų įtarti apie padarytus KĮ pažeidimus nebuvimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

44. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su dalimi skundžiamo sprendimo išvadų: grįsdamas prašymą atlikti tyrimą dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo, pareiškėjas nurodė, kad USAD, kuris šiuo metu yra vienintelis paslaugos tiekėjas atitinkamoje rinkoje – užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali čia daryti vienpusę lemiamą įtaką, t. y. veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja įėjimo į atitinkamą rinką kliūtys: absoliutūs USAD pranašumai – valstybinis reguliavimas, esminiai gamybos ištekliai; strateginiai USAD pranašumai; išskiriantis USAD (įskaitant jo steigėjų narius) elgesys – vertikalieji apribojimai, atsisakymas teikti prekes; dominuojančią ir monopolistinę USAD padėtį atitinkamoje rinkoje sąlygojo pareiškėjo nurodyti KĮ 4, 5, 7 ir 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai; USAD atsisakė bendradarbiauti ir/ar derėtis su pareiškėju dėl galimybės naudotis sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra bei įvairių kitų sąlygų, kurios užtikrintų užstato už vienkartines pakuotes sistemos teisingumą, skaidrumą, atvirumą bei vientisumą. Šis veiksmas (atsisakymas derėtis) riboja (panaikina) konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nepagrįstai varžo ūkio subjektų, inter alia (be kita ko) pareiškėjo bei gamintojų ir importuotojų, galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, dėl ko yra draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi; dominuojanti padėtis sukūrė sąlygas USAD atlikti ir kitus veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, kaip antai: vienašališkai nustatyti administravimo išmokų dydį; standartinėje pavedimo sutartyje (su gamintojais ir importuotojais) numatyti sąlygas, draudžiančias dirbti su kitu administratoriumi, o taip pat ir praktikoje neįgyvendinamas nutraukimo sąlygas; standartinėje pavedimo sutartyje gamintojams ir importuotojams nustatyti skirtingas sąlygas, susijusias su naujo produkto įvedimu į rinką; standartinėje bendradarbiavimo sutartyje, taip pat sutartyje dėl automatizuoto surinkimo įrenginio eksploatavimo numatyti sąlygas, pagal kurias kito administratoriaus surinkimo infrastruktūra neturi būti priimama veikti greta USAD parūpintos ir pastatytos infrastruktūros, taip pat numatyti itin griežtas sąlygas atsisakant USAD infrastruktūros; sutartyse su prekybininkais dėl jų sąnaudų kompensavimo nustatyti skirtingus tarifus, atsižvelgiant į būdą ar taromato dydį, kuriais vienkartinė pakuotė priimama, taip sukuriant nevienodas sąnaudų kompensavimo sąlygas (Konkurencijos tarybos bylos l. 1–16).

45. Taryba ginčijamo sprendimo dalį nepradėti tyrimo dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo motyvavo tuo, kad pagal pateiktus faktinius duomenis, USAD, atsakydamas į kvietimą bendradarbiauti, prašė pateikti papildomos informacijos, dėl ko jo (USAD) veiksmų, prašant pateikti papildomą informaciją prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, nėra pakankamo pagrindo savaime vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo. Be to, pareiškimo teiginiai, kad USAD vienašališkai nustato per didelius sąnaudų mažmeninės prekybos įmonėms kompensavimo tarifus ir (ar) nepateikia administravimo įmokų dydžio nustatymo motyvų, savaime neparodo, jog sąnaudų kompensavimo tarifai ir administravimo įmokų dydžiai galėtų būti nesąžiningi. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti konkrečias USAD sudaromų sutarčių sąlygas ir priežastis, dėl kurių jos galėtų būti laikomos nesąžiningomis, bei leistų įtarti, jog būtent dėl šių sąlygų nustatymo yra ribojama ūkio subjektų konkurencija, varžomos galimybės jiems veikti rinkoje arba pažeidžiami vartotojų interesai.

46. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sutikimą dėl šių Tarybos nutarimo išvadų (nutarties 45 p.) pagrįstumo, nurodė, kad „ pareiškėja aplinkybių, kuriomis grindžia Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais nepagrindė. Pareiškėja nepateikė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą įrodančių aplinkybių, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pradėti tyrimo dėl minėto pažeidimo. “.

47. KĮ 7 straipsnis, reglamentuojantis draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nustato, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo, patvirtintuose Tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 (akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. balandžio 11 d.) (toliau – ir Paaiškinimai), kuriuose pateikiami paaiškinimai, kaip Taryba nustato ūkio subjektų dominuojančią padėtį bei reikšmingą konkurencijos apribojimą atitinkamoje rinkoje, vykdydama valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrint, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, įskaitant piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, be kita ko, nurodoma: dominuojanti padėtis suprantama kaip situacija atitinkamoje rinkoje, kai vienas ar daugiau ūkio subjektų: tiesiogiai nesusiduria su konkurencija; arba gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodami konkurenciją (Paaiškinimų 5–5.2 p.); ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, kai jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje. Tokia situacija rinkoje gali susidaryti, kai, pavyzdžiui, įstatymu ar kitais teisės aktais įkuriama monopolija ar ūkio subjektui suteikiamos išimtinės teisės veikti rinkoje. Kitais atvejais dominuojanti padėtis nustatoma parodžius, kad ūkio subjektas pajėgia daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje (Paaiškinimų 7 p.); vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje (Paaiškinimų 8 p.); Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis apibrėžia rinkos dalies ribą dominavimui nustatyti, kurią pasiekus laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu neįrodoma priešingai (Paaiškinimų 11 p.); ūkio subjektas, nors ir turėdamas didelę atitinkamos rinkos dalį, šioje rinkoje gali nedominuoti, jeigu nėra kliūčių (arba jos yra mažos) kitiems ūkio subjektams įeiti į atitinkamą rinką ir veiksmingai konkuruoti su veikiančiu rinkoje ūkio subjektu (Paaiškinimų 15 p.); įėjimo į rinką kliūtys gali būti: absoliutūs ūkio subjekto pranašumai; strateginiai ūkio subjekto pranašumai; išskiriantis ūkio subjekto elgesys (Paaiškinimų 17–17.3 p.); kliūčių įeiti į atitinkamą rinką kiekvienu konkrečiu atveju gali būti ne viena, o keletas. Konkurencijos taryba sieks ne tik nustatyti vienų ar kitų kliūčių bei jų pagrindu įgyjamų esamo rinkos dalyvio pranašumų prieš potencialius rinkos dalyvius egzistavimą, bet ir sieks įvertinti tų kliūčių dydį bei objektyvias įėjimo į rinką galimybes. Įėjimo kliūtys būtų mažos ir ūkio subjektas negalėtų daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje, jeigu įėjimas į rinką, kaip atsakas į ūkio subjekto naudojimąsi padėtimi rinkoje, būtų veiksmingas (Paaiškinimų 21 p.).

48. Konkurencijos taryba ginčijamo nutarimo dalyje neteigia, kad pareiškėjo nurodyti duomenys dėl USAD padėties atitinkamoje rinkoje, kuri pareiškėjo apibrėžta kaip užstato už vienkartines pakuotes sistema, nėra pakankami, neteisingai apibūdinami: USAD šioje rinkoje veikdamas vienas, tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali čia daryti vienpusę lemiamą įtaką; yra įėjimo į rinką kliūčių, susijusių tiek su absoliučiais USAD pranašumais (teisinis reguliavimas, nustatantis sąlygas ūkio subjektui, ketinančiam vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą; esminiai gamybos ištekliai – sukurta automatizuota vienkartinių pakuočių grąžinimo infrastruktūra, kuria jis naudojasi ir kurios (infrastruktūros) analogo sukūrimo galimybė kelia pagrįstų abejonių), tiek su strateginiais pranašumais (pradėjęs šioje rinkoje veikti anksčiau, USAD gali daryti įtaką rinkos raidai, turėdamas bent jau geresnes finansavimo, kurį, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, nurodytus ir įstatuose, jam teikia ir dalyviai, galimybes). Kadangi Konkurencijos taryba pareiškėjo pareiškime nurodytų argumentų dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo vertinimo Paaiškinimuose nusistatytų reikalavimų kontekste iš esmės neatliko, ginčijamas Nutarimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, Konkurencijos tarybos vertinimas, kad pagal pateiktus faktinius duomenis USAD, atsakydamas į kvietimą bendradarbiauti, prašė pateikti papildomos informacijos, dėl ko jo (USAD) veiksmų, prašant pateikti papildomą informaciją prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, nėra pakankamo pagrindo savaime vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo, yra itin lakoniškas, stokoja pagrindimo: Konkurencijos taryba nemotyvavo, kokie duomenys – nurodyti USAD 2017 m. vasario 20 d. rašte Nr. 14, 2017 m. kovo 3 d. rašte Nr. 17 (Konkurencijos tarybos bylos l. 57–61) ar kitur – suponuoja tokią išvadą, kadangi iš minėtų raštų vienareikšmiškai nėra galima spręsti, kad pareiškėjas, kurio derybinė retorika ir nurodyti faktai (pavyzdžiui, kad pareiškėjas 2016 m. ar 2017 m. realiai vykdė užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą ir dėl USAD atsisakymo bendradarbiauti patiria nepagrįstų sąnaudų) gali kelti abejonių, išgalvojo aplinkybę, jog USAD atsisakė su juo bendradarbiauti, apie ką jis, pateiktais duomenimis, ne kartą informavo ir valstybines institucijas, kurioms pavesta įgyvendinti PPATĮ ir reguliuoti ūkinę veiklą atitinkamoje rinkoje (Konkurencijos tarybos bylos l. 64–93).

49. KĮ 4 straipsnio, reglamentuojančio viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nustato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. KĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

50. Grįsdamas prašymą dėl tyrimo pagal KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo atlikimo, pareiškėjas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai, kuriems pavesta įgyvendinti PPATĮ ir reguliuoti ūkinę veiklą atitinkamoje rinkoje, neužtikrino ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės šioje rinkoje, priėmė teisės aktus ir kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas USAD bei diskriminuoja pareiškėją: nebuvo užtikrinta, kad teisės vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą neįgytų USAD, įsteigtas apeinant bei išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, inter alia galimų Konkurencijos tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje; Tvarkos aprašo 20 punktas įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę; Tvarkos aprašo 30.3 papunktis įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę, inter alia reiškiančią, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų.

51. Taryba ginčijamo sprendimo dalį nepradėti tyrimo dėl KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo motyvavo tuo, kad nors pareiškime nurodoma, jog Tvarkos aprašo 20 punkto ir 30.3 papunkčio nuostatos neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, nėra pagrindo įtarti, kad pareiškėjo nurodytos Tvarkos aprašo nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi: Aplinkos ministerija 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (17-2)-D8-5166 suteikė teisę pareiškėjui vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, dėl ko nėra pagrindo įtarti, kad Tvarkos aprašo nuostatos turėjo poveikį pareiškėjo galimybėms įeiti į rinką ir pradėti teikti paslaugas; pareiškime nepateikta duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunktis reiškia, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 11² straipsnyje nustatyta, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius privalo Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai aplinkos ministro nustatyta tvarka pateikti užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano vykdymo ataskaitą, o Tvarkos aprašo 30 punktas atitinkamai nurodo, kokie dokumentai ir informacija sudaro užstato administratoriaus metinę ataskaitą, t. y. jog teikiama informacija apie konkretaus administratoriaus pavedimo davėjų surinktų ir sutvarkytų atliekų kiekį. Vis dėlto nėra pagrindo reikalavimo administratoriui teikti informaciją apie savo vykdomą veiklą sieti su reikalavimu veikti integruotai ir apskaityti kito administratoriaus pakuočių priėmimą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo įtarti, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunkčio nuostatos darytų įtaką pareiškėjo galimybėms teikti paslaugas.

52. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl veikų, kurios yra draudžiamos viešojo administravimo subjektui vykdant pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, aiškintinos kaip įtvirtinančios tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie tiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie dėl nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, nebuvimo netiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

53. Nors pareiškėjas nurodė, kad Tvarkos aprašo 30.3 papunktis įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę, iš jo pareiškimo turinio, inter alia jo 7.11 punkte nurodytų paaiškinimų, visgi galima spręsti, kad KĮ 4 straipsnio pažeidimo buvimą jis sieja su nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, neįtvirtinimu Tvarkos apraše, inter alia jos 30.3 papunktyje: pareiškėjas nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo nuostatas užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų, kas, vertinant su kitomis kliūtimis, konkurenciją šioje rinkoje daro iš esmės neįmanomą. Šiuos pareiškėjo argumentus Konkurencijos taryba atmetė dviem, teisėjų kolegijos vertinimu, vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais: dėl to, kad pareiškime nepateikta duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunktis reiškia, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o tuo pačiu – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų; dėl to, kad nėra pagrindo reikalavimų administratoriui teikti informaciją apie savo vykdomą veiklą sieti su reikalavimu veikti integruotai ir apskaityti kito administratoriaus pakuočių priėmimą.

54. Dėl šios skundžiamo sprendimo dalies pažymėtina, kad ji priimta pareiškėjo teiginius dėl reguliavimo ydingumo vertinant paskirai, t. y. nevertinant viso teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, kontekste, dėl ko Konkurencijos tarybos išvados negali būti laikomos pagrįstomis. Juo labiau, kad įvertinus ir viešai prieinamus duomenis dėl ginčų, vykstančių tarp pareiškėjo ir Aplinkos apsaugos agentūros, teisėjų kolegijai kyla dar daugiau abejonių dėl jų pagrįstumo: kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-751-556/2019 pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo dalies panaikinimo, Aplinkos apsaugos agentūra procesiniuose dokumentuose, aiškindama užstato už vienkartines pakuotę sistemos funkcionavimo ypatumus, teigė, kad: 1) Užstato sistema turi užtikrinti, kad vartotojas, pas bet kurį prekybininką nusipirkęs gėrimus, supakuotus į užstatines vienkartines pakuotes, turėtų galimybę grąžinti tuščias užstatines pakuotes ir atgauti užstatą (10 ct) visose prekybos vietose, kurios atitinka PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) pakuočių pardavėjai, atitinkantys PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi pareigą priimti iš vartotojo užstatinę pakuotę ir sugrąžinti (10 ct) užstatą, nepaisant to, kad patys neprekiauja tokiais gėrimais, kurių pakuotė yra grąžinama, ir užstatas iš vartotojo gėrimo pirkimo metu buvo paimtas visiškai kito pardavėjo; 3) užstatą, kurį pakuočių pardavėjai grąžina vartotojams, taip pat išlaidas, kurias jie patiria priimdami užstatines pakuotes iš vartotojų, pardavėjams kompensuoja kiekvienas Užstato sistemos administratorius atskirai, veikdamas konkrečiai savo gamintojų ir importuotojų pavedimu bei naudodamas tokių gamintojų ir importuotojų lėšas; 4) Užstato sistemos administratoriaus vykdoma veikla įgyvendinant gamintojo atsakomybės principą, yra finansuojama išskirtinai gamintojų ir importuotojų, su kuriais jis sudarė sutartis, lėšomis bei tokios lėšos gali būti skiriamos tik minėtų gamintojų ir importuotojų, su kuriais Užstato sistemos administratorius turi sutartis, užstatinių pakuočių sutvarkymui, užstato grąžinimui ir kt. Agentūra taip pat akcentavo, kad tam, jog užstato sistema funkcionuotų, o gamintojai ir importuotojai vykdytų savo įstatymines pareigas bei nebūtų pažeisti nei vartotojų, nei pakuočių pardavėjų interesai, būtina užtikrinti, jog: 1) vartotojai galėtų atiduoti Užstato sistemos administratorių registruose užregistruotas užstatines pakuotes visoje Lietuvos teritorijoje esančiose prekybos vietose, atitinkančiose PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) prekybos vietos gautų patirtų sąnaudų kompensaciją iš Užstato sistemos administratorių, veikiančių atskirų gamintojų ir importuotojų pavedimu (t. y. konkretus Užstato sistemos administratorius turi kompensuoti išlaidas ir grąžinti užstatą pardavėjui tik už tą pakuotę, kuri užregistruota būtent jo registre ir kuri išleista į rinką tokio gamintojo, su kuriuo konkretus Užstato sistemos administratorius turi sutartį). Atsakovas akcentavo, jog priešingai nei išaiškino teismas savo sprendime, kiekvienas Užstato sistemos administratorius, atstovaudamas savo gamintojus ir importuotojus, su kuriais yra sudaręs sutartis, turi pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais, atitinkančiais PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, taip pat ir pakuočių pardavėjais, kurie savanoriškai pageidauja dalyvauti Užstato sistemoje (nutarties 36 ir 37 p.). Pažymėtina, kad šioje byloje teismas, atmesdamas apelianto argumentus, be kita ko, pažymėjo, jog „ įstatymų leidėjas <...> nieko neužsiminė apie Užstato sistemos administratoriaus pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais. <...>“ (nutarties 58 p.). Apibendrinant, turimų duomenų pagrindu galima manyti, teisiniame reguliavime, reglamentuojančiame užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, kurio Konkurencijos taryba preliminariai neanalizavo, nėra nuostatų, užtikrinančių, kad: užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus privalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimą iš visų vartotojų; pakuočių pardavėjai, atitinkantys PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, privalo (o pagal pareiškėjo pateiktus duomenis – ir būtų suinteresuoti) sudaryti sutartis su visais užstato sistemos administratoriais. Nesant aptartų nuostatų, kyla pagrįstų abejonių dėl teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemą, dalyvauti kurioje yra būtina norint vykdyti tam tikrą ekonominę veiklą, funkcionavimą, suderinamumo su KĮ 4 straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis viešojo administravimo subjektus užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kurios (abejonės) gali būti pašalintos Konkurencijos tarybai atlikus pareiškėjo pareiškimo šiuo aspektu tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau turėtų pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių numanyti, įtarti, kad galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, t. y. tiek duomenų, kad būtų galima preliminariai įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, neanalizuojant, ar pareiškime nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti esant Konkurencijos įstatymo pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵-993/2007, 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-996/2010). Visgi, Konkurencijos taryba, būdama viešojo administravimo subjektas, savo veikloje tirdama pareiškimus dėl galimo konkurencijos teisės pažeidimo, privalo laikytis objektyvumo, efektyvumo principų. Objektyvumo principas, be kita ko, įpareigoja Konkurencijos tarybą savo nutarimus dėl atsisakymo pradėti tyrimą grįsti objektyviais, abejonių nekeliančiais faktais, patikrinti esminių pareiškėjo teiginių teisingumą ir pagrįstumą, o kilus abejonėms ar neaiškumams – aktyviai siekti juos pašalinti, be kita ko, bendradarbiaujant su susijusiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-1934/2008).

55. Pažymėtina, kad administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1068/2014). Taigi, Konkurencijos tarybos argumentai, kuriems pritarė ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko – kad pareiškėjo išvados neįrodo, kad tuo (kai apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės) valstybės pagalba yra sudaromos privilegijos kitiems subjektams, ar atsiranda skirtumų konkuruojantiems ūkio subjektams – nagrinėjamo ginčo kontekste nenagrinėtini, juo labiau, kad tokiai išvadai pagrįsti yra būtini duomenys, kurių byloje nėra.

56. Kitos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamo Tarybos nutarimo dalies, kuria nutarta nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo pareiškimą dėl KĮ 5 straipsnio, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstos byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų vertinimu ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės ir procedūrinės teisės normų analize, su kuriomis (pirmosios instancijos teismo išvadomis) apeliacinio skundo argumentais, kurie savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų, nėra pagrindo nesutikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi šią skundžiamo teismo sprendimo dalį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, joms pritaria ir jų nebekartoja.

57. Papildomai tik pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra vertinama, ar iš tiesų buvo pažeistos KĮ nuostatos, nes nagrinėjamos bylos ribos yra būtent Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertintina, ar Taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl KĮ nuostatų pažeidimo pareiškime ir jo papildymuose nurodytais pagrindais: Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio, reglamentuojančio pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimą ir jo nagrinėjimą, 4 dalies, kurioje numatyti pagrindai atsisakyti pradėti tyrimą, 7 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Ginčo atveju, pareiškėjo nurodomi duomenys apie dėl KĮ 5 straipsnio, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, grindžiami ne konkrečiais įrodymais, o daugiau spėjimais apie tam tikrų faktų buvimą aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus atitinkančio teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, aiškinimo kontekste, kuris (teisinio reguliavimo aiškinimas) yra ganėtinai subjektyvus, t. y. siejamas su konkrečia situacija užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei pareiškėjo lūkesčiais, kurių pagrįstumas objektyviai galėtų būti įvertintas atlikus tyrimą dėl KĮ 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Pavyzdžiui, atsakovo argumentai, kad didžiausių prekybos įmonių, kurios yra vieno iš USAD steigėjų dalyviai, atsisakymai bendradarbiauti su juo gali būti paaiškinami tik suderintų veiksmų egzistavimu, akivaizdžiai grindžiami spėjimu, kuris tuo pačiu metu prieštarauja pareiškėjo teiginiams apie teisinio reguliavimo, reglamentuojančio už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, ydingumą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme bei ignoruojant aplinkybę, kad prekybos įmonės, įvykdžiusios teisės aktais nustatytą pareigą bendradarbiauti su užstato už vienkartines pakuotes sistemoje administratoriumi, pagal pateiktus duomenis objektyviai gali būti nesuinteresuotos bendradarbiavimu su kitu ūkio subjektu, vykdančiu analogišką veiklą.

58. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimas yra keistinas: Konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) dalis, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl KĮ 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą, yra naikinama, o klausimas dėl tyrimo pradėjimo pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo dalį dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje perduodamas nagrinėti iš naujo Konkurencijos tarybai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismai nėra viešojo administravimo subjektai ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko paprastai, t. y. nesant išskirtinių aplinkybių, neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o tik paveda iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) dalį, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo pagal viešosios įstaigos „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1, ir perduoti klausimą dėl tyrimo pradėjimo pagal viešosios įstaigos „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje perduoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė