Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pigu“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2018 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. 2S-1(2018) „Dėl kavamalės / smulkintuvo „Proficook“, kavamalės „Maestro“, ventiliatoriaus „Volteno“ reklamų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas, kuriuo Taryba konstatavo, jog nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. liepos 7 d. interneto svetainėje http://pigu.lt/ skiltyse „kavamalės“ ir „ventiliatoriai“ pareiškėjo skleistos kavamalės / smulkintuvo „ProfiCook“, kavamalės „Maestro“ ir ventiliatoriaus „Volteno“ reklamos laikytinos klaidinančiomis, yra pagrįstas subjektyviomis atsakovo interpretacijomis. Pareiškėjo teigimu, Taryba neturėjo pagrindo visų trijų prekių reklamų, kurios yra skirtingos, vertinti bendrai, o iš esmės skirtingus prekių pasiūlymus vertindama vienodai, Taryba kavamalės „Maestro“ reklamai priskyrė elementus, būdingus kitoms reklamoms, sukurdama naują kavamalės „Maestro“ pasiūlymą, kuris realiai neegzistavo. Prekių reklamos pasižymėjo skirtingais elementais, todėl kiekvienos jų atitiktis teisės aktų reikalavimams turėjo būti įvertinta atskirai, o atsakovui neatlikus šių veiksmų, Nutarimas negali būti laikomas pagrįstu.

3. Bendrovė pažymėjo, jog Taryba nepagrįstai konstatavo, kad ginčo prekėms buvo taikomos nuolaidos, kadangi nė viename iš vertintų pasiūlymų nebuvo nurodyta jokia prekės kainai taikoma nuolaida, taip pat nebuvo pateikta palyginamoji kaina. Vykdyta akcija nebuvo susijusi su prekių kainų sumažinimu, akcijos tikslas buvo užtikrinti, kad prekės kaina nesikeistų nustatytą laikotarpį. Atsakovas nepagrįstai žodį „akcija“ tapatino su kainų sumažinimu, kadangi toks sąvokos aiškinimas neatitinka šio žodžio vartojimo rinkodaros praktikoje bei to, kaip jis suprantamas visuomenėje (žodžiu „akcija“ yra žymimi nuo kasdienių pasiūlymų besiskiriantys pasiūlymai, pvz., greitesnis prekių pristatymas, prekių dalyvavimas loterijoje ir pan.).

4. Pareiškėjo teigimu, siekdama konstatuoti, kad buvo vykdoma kainų mažinimo akcija, Taryba privalėjo nustatyti realų sumažintos kainos pasiūlymą – siūlomą nuolaidą ir konkretų jos dydį. Tarybos įvertintose reklamose, pasibaigus laikrodžio ženklu pažymėtam laikotarpiui, prekių kainos pasikeisdavo, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad prekių pasiūlymuose buvo apgaulingai tvirtinama, kad kaina galioja nurodytą laikotarpį. Akcija buvo siekiama užtikrinti kainos pastovumą atitinkamą laikotarpį, todėl, Bendrovei įvykdžius šį vienintelį reklamose pateiktą pažadą, negalėjo būti konstatuotas apgaulingas tvirtinimas.

5. Bendrovė taip pat atkreipė dėmesį, jog Taryba nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nesuteikė vartotojui pakankamai laiko sprendimui priimti ir skatino jį kuo greičiau priimti sprendimą dėl siūlomų prekių įgijimo. Atsakovas Nutarime nepaaiškino, kokį laikotarpį vertina kaip ypač trumpą, neišdėstė argumentų, kuriais remdamasis padarė tokią išvadą. Atsakovas taip pat neatsižvelgė į elektroninės prekybos specifiką, t. y. kad elektroninėje parduotuvėje vartotojai turi galimybę greitai ir išsamiai palyginti prekes įvairių įrankių pagalba, todėl pasiūlymų galiojimo laiko užteko tam, kad pirkėjai galėtų palyginti prekes su kitų pardavėjų siūlomomis prekėmis, rasti pirkėjų atsiliepimus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą.

6. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Taryba nurodė, kad ginčo prekių reklamos buvo vertinamos atsižvelgiant į tai, kaip konkrečioje reklamoje pateiktą informaciją suprastų vidutinis vartotojas, kuris prekių reklamose pamatęs žodį „akcija“, kai kuriais atvejais – procento ženklą, galėjo susidaryti įspūdį, kad prekių kainos yra sumažintos dėl pritaikytos nuolaidos, o pamatęs laikrodžio ženklą, kuriame matosi, kiek laiko liko iki akcijos galiojimo pabaigos, galėjo tikėtis, kad pasiūlymas yra terminuotas ir jam pasibaigus nebus galima įsigyti prekės už akcijos kainą. Ginčo prekių pasiūlymuose niekada nebuvo pateikta jokia papildoma informacija, detaliau atskleidžianti akcijos esmę, o vidutinis vartotojas neturėjo pagrindo nepasitikėti pareiškėjo skleidžiamos informacijos išsamumu bei abejoti, ar tikrai jis pateikė visą reklamos esmę atspindinčią informaciją ir ar nėra jokių kitokių paaiškinimų dėl žodžio „akcija“.

8. Atsakovas taip pat akcentavo, jog aplinkybė, kad pasiūlymuose nebuvo įvardyta konkreti prekės kainoms taikoma nuolaida (procentine ar valiutine išraiška), nėra pagrindas teigti, kad vidutinis vartotojas ginčo prekių reklamų negalėjo suprasti kaip susijusių su kainų mažinimu pažymėtą laikotarpį, kadangi tokia informacija, jeigu yra kitos kainų sumažinimo akciją įrodančios informacijos, nėra būtina vartotojo įsitikinimui susiformuoti. Be to, elektroninėje komercijoje įprasta procento ženklu žymėti nuolaidas, mažesnes kainas. Bendrovės elektroninėje parduotuvėje procento ženklas ir simbolis „akcija“ taip pat reiškia, kad šiais ženklais pažymėtoms prekėms yra taikomos sumažintos kainos. Visose ginčo reklamose buvo išdėstyta ta pati esminė informacija (prekių pavadinimas, kaina, pateiktas žodis „akcija“, laikrodžio ženklas, konkretus dienų ir valandų skaičius, žymintis terminą, likusį iki tos akcijos pabaigos, kai kuriais atvejais – procento ženklas), prekių reklamos buvo skleidžiamos analogiškais 1, 2, 4 ar 5 dienų laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. liepos 7 d. ir tomis pačiomis sklaidos priemonėmis – interneto svetainės https://pigu.lt/ skiltyse „kavamalės“ ir „ventiliatoriai“, todėl atskiras ginčo prekių reklamos vertinimas neturėtų įtakos galutinei išvadai dėl to, kaip jas galėjo suprasti vidutinis vartotojas.

9. Atsakovo teigimu, prekių reklamos vidutiniam vartotojui sukurdavo pasiūlymo laikinumo įspūdį, tačiau po 2, 3 dienų arba net kitą dieną analogiškas pasiūlymas vėl buvo pradedamas skleisti iš naujo. Toks trumpas laikotarpis tarp akcijų nėra pakankamas tam, kad vidutinis vartotojas galėtų tikėtis analogiškos akcijos.

10. Atsakovas nurodė, kad pasiūlymai buvo taikomi prekėms, kurioms įsigyti vidutiniam vartotojui gali reikėti daugiau laiko informacija paremtam sprendimui priimti – šios prekės yra perkamos rečiau, paprastai vienam namų ūkiui reikia tik vienos kavamalės ir vieno ventiliatoriaus, prekę įgyjančiam asmeniui svarbi ne tik jos išvaizda, tačiau ir techniniai parametrai, todėl 1, 2, 4 ar 5 dienų terminas laikomas ypač trumpu.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Pigu“ skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. liepos 7 d. vykdė 1, 2, 4 ar 5 dienas trukusias prekių akcijas, kurių metu siūlė įsigyti prekes už reklamose nurodytas kainas. Pasibaigus akcijų galiojimo laikui, po kelių dienų, o tam tikrais atvejais – kitą dieną, analogiški pasiūlymai buvo pradedami skleisti iš naujo. Akcijų pasiūlymuose buvo nurodoma prekių kaina, žodis „akcija“, laikrodžio simbolis, dienų ir valandų, likusių iki vykdomos akcijos pabaigos, skaičius, be to, kavamalės / smulkintuvo „ProfiCook“ ir ventiliatoriaus „Volteno“ reklamose papildomai buvo pateikiamas procento simbolis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vidutinis vartotojas, matydamas žodį „akcija“, kai kuriais atvejais – ir procento simbolį, galėjo manyti, kad siūlomų prekių kainos yra sumažintos palyginus su įprastinėmis jų kainomis, o laikrodžio simbolis bei iki akcijos pabaigos likęs laikas sudarė jam pagrindą vertinti, kad taikoma nuolaida yra terminuota ir pasibaigus jos galiojimui, prekės bus parduodamos už didesnę kainą, nors faktiškai per gana trumpą vertintą laikotarpį akcijos pasiūlymai buvo skelbiami po kelis kartus.

13. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vidutinis vartotojas, matydamas, kad konkrečių prekių atžvilgiu yra taikomos akcijos, kurių terminas yra ribotas, negalėjo tikėtis, kad joms pasibaigus, po dienos arba kelių dienų analogiško pobūdžio akcija prasidės iš naujo. Akcijos pasiūlymuose esantis laikrodis ir atgalinė laiko, likusio iki akcijos pabaigos, atskaita sudarė įspūdį, kad pateikti pasiūlymai yra unikalūs ir pasibaigus akcijos galiojimo laikui, vartotojas nebeteks galimybės jais pasinaudoti. Aptarti reklamų elementai vidutiniam vartotojui galėjo sudaryti įspūdį, kad prekės yra parduodamos už sumažintą kainą ir akcijos pasiūlymas yra terminuotas, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas klaidino vartotojus dėl tariamo akcijos laikinumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmuo, perkantis kavamalę arba ventiliatorių, įvertina ne tik jų išvaizdą, bet ir techninius parametrus. Bendrovės pasiūlymų elementai – laikrodis, laiko, likusio iki akcijos pabaigos, atskaita – galėjo skatinti vartotoją įgyti siūlomą prekę kuo greičiau, kol dar nesibaigė akcijos galiojimo laikas, ir tokiu būdu ribojo galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą – vartotojas, užėjęs į internetinę parduotuvę ir matydamas, kad iki akcijos pabaigos liko vos kelios dienos ar net valandos, yra skatinamas prekę įsigyti iš karto ir neatlikti platesnės jos techninių ar kitokių parametrų analizės. Tuo atveju, jeigu vartotojui būtų žinoma, kad po dienos arba kelių dienų akcija bus pratęsta ir analogiškos pardavimo sąlygos galios dar kelis kartus, vartotojas turėtų ilgesnį terminą sprendimui dėl prekės pirkimo priimti, o kartu turėtų ir platesnes galimybes surinkti informaciją apie siūlomas prekes ir priimti ne spontanišką, bet surinkta informacija pagrįstą sprendimą. Aplinkybė, kad vartotojas pagal tam tikrus parametrus gali palyginti prekes, savaime nereiškia, kad jis gali greičiau priimti sprendimą.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Taryba Nutarime nustatė abu Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtintus klaidinančios reklamos požymius, t. y. nustatė, kad pareiškėjas klaidino vartotojus dėl galimybės įgyti prekes už pasiūlyme nurodytą kainą tik per trumpą pasiūlyme nurodytą terminą ir tokiu būdu skatino vartotojus nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikdamas jiems galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Taryba pagrįstai ginčo prekių reklamą vertino per vidutinio vartotojo prizmę ir nustatinėjo, kaip jos turinį ir prasmę galėjo suvokti vidutinis vartotojas, o ne kaip ją suvokia ir aiškina pati Bendrovė. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Nutarime atsakovas nekonstatavo, kad Bendrovė ginčo reklamose siūlė pirkėjams nuolaidas, o nustatė, kad vertintų reklamos elementų visuma galėjo vidutiniam vartotojui sudaryti įspūdį, jog nurodytoms prekėms yra taikomos nuolaidos. Bendrovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad vartotojai buvo tinkamai informuoti apie prekėms taikytų akcijų tikslą ir kad jiems buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinta akcijų prasmė.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bendrovės internetinėje parduotuvėje šalia siūlomų prekių esantis simbolis „akcija“ reiškė, kad pažymėtoms prekėms yra taikomos kainos, sumažintos lyginant su iki akcijos taikytomis kainomis, o sumažinta kaina yra taikoma konkrečiu laikotarpiu, nurodytu skelbime; analogiškai Bendrovės elektroninėje parduotuvėje yra aiškinama ir procento simbolio reikšmė; byloje pateiktos kitų elektroninių parduotuvių nuotraukos taip pat patvirtina, kad procento simbolis elektroninėje komercijoje įprastai yra naudojamas žymint nuolaidas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šie simboliai reiškė, jog prekėms yra taikomos nuolaidos, todėl vidutinis vartotojas neturėjo pagrindo abejoti reklaminiame pasiūlyme pateiktos informacijos išsamumu ir prekėms taikytų akcijų suprasti kitaip, negu jos buvo suprantamos įprastai.

17. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą dėl ginčo prekių reklamų vertinimo kartu, pažymėjo, jog visose vertintose reklamose buvo pateikti iš esmės tapatūs elementai, reklamos buvo skleidžiamos toje pačioje interneto svetainėje, analogiškais laikotarpiais ir tai sudarė pagrindą visas jas vertinti bendrai. Be to, nagrinėjamu atveju Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimas konstatuotas ne dėl vieno konkretaus reklamos elemento, todėl aplinkybė, kad vienoje iš reklamų, kuri iš esmės yra tapati kitoms reklamoms, nebuvo nurodytas procento ženklas, nedaro šios reklamos iš esmės kitokia ir nepaneigia Nutarime išdėstytų argumentų, kuriais remdamasi Taryba pripažino reklamas klaidinančiomis, atsakovas, vertindamas reklamas, atsižvelgė į jų skirtumus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu kavamalės „Maestro“ reklamos atitiktis Reklamos įstatymo nuostatoms būtų įvertinta atskirai, galutinis sprendimas dėl šios prekės reklamos nesikeistų.

18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio dalies nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai ištyrus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Pigu“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatytus požymius pagrindžiančių įrodymų. Šiuos požymius pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis tik atsakovo subjektyvia nuomone, kuri nėra įrodymas. Pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti, koks konkretus įrodymas patvirtina, kad vartotojai, pamatę Bendrovės reklamą, galėjo suprasti būtent tai, ką sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo argumentų perrašymas ir pritarimas jiems nėra savarankiškas bylos išnagrinėjimas, pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti, kokios byloje nustatytos aplinkybės jam leido įsitikinti atsakovo argumentų teisingumu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatinėjo.

21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punktą, kadangi šios teisės normos dispozicijoje nurodyta, kad turi būti nustatytas „apgaulingas tvirtinimas“, o ne pagrindas subjektyviai vertinti, jog vidutinis vartotojas galėjo manyti, kad siūlomų prekių kainos yra sumažintos ir kad taikoma nuolaida yra terminuota. Vidutinio vartotojo sąvoka nėra įrodymas. Be to, komercinės veiklos klaidingumas turėtų būti vertinamas remiantis naujausiais elgesio ekonomikos tyrimų rezultatais, t. y. turi būti parengti objektyvūs duomenys, kuriais galima pagrįsti vartotojo nuomonės egzistavimą. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadas dėl to, kokia nuomonė galėjo susiformuoti vartotojams vertinant Bendrovės ginčo prekių reklamą.

22. Ginčo reklamose nebuvo teiginių, kad prekėms yra taikomos nuolaidos ir kad vartotojai turėtų skubėti pasinaudoti galimybe įsigyti prekės mažesnėmis kainomis. Ginčo laikotarpiu buvo vykdoma „kainos užšaldymo akcija“, kuri reiškia, kad iki laikrodžiu pažymėto termino pabaigos prekės kaina nedidės. Pasibaigus nurodytam laikotarpiui, prekės kaina visada pasikeisdavo. Praėjus kuriam laikui „kainos užšaldymo akcija“ buvo skelbiama iš naujo, kadangi neegzistuoja nei draudimas akciją skelbti dar kartą, nei reikalavimai, kiek laiko turi praeiti tarp tokių akcijų. Prekių pasiūlymuose buvo nurodyta tik viena kaina, kuri akcijoje nurodytu laikotarpiu nebuvo keičiama, todėl vartotojams nebuvo sukuriamas lūkestis dėl prekių kainos sumažinimo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taikė ir kitas akcijas (nemokamą prekių pristatymą, nuolaidų kodus), todėl procento simbolis šalia prekių reiškė galimybę, pasinaudojus tokiomis priemonėmis, gauti papildomą pridėtinę vertę, sutaupyti tam tikrą pinigų sumą, tačiau tai niekaip nebuvo susiję su kainų sumažinimu prekių pasiūlymuose.

23. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, koks laikotarpis vartotojų būtų laikomas pakankamu priimti informacija paremtą sprendimą. Pareiškėjas į bylą pateikė objektyvius duomenis, jog vartotojų elgesio vertinimo sistema „Vartotojų barometras“ patvirtina, kad didžioji dalis vartotojų, apsiperkančių internetu, prekės paieškoms skiria kelias valandas. Antra pagal dydį vartotojų dalis prekės paieškai skiria dar mažiau negu kelias valandas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė prekės kainos garantiją, kuri galiojo vidutiniškai 4 dienas. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesuteikė pakankamai laiko informacija paremtam sprendimui priimti, nes vartotojai galėjo nespėti įvertinti prekių techninių parametrų, tačiau vėliau sprendime taip pat nurodė, kad galimybė greitai įvertinti parametrus nereiškia, kad vartotojas gali greičiau priimti sprendimą. Iš tokių pirmosios instancijos teismo išvadų neaišku, kokioms savybėms įvertinti 1, 2 ar 4 dienų laikotarpis vartotojams buvo per trumpas ir kokių savybių vertinimas turi reikšmės vartotojų sprendimams priimti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vartotojas yra skatinamas priimti sprendimą įsigyti prekę dabar, nors iki akcijos pabaigos liko kelios dienos. Nagrinėjamu atveju vartotojai nebuvo skatinami priimti sprendimą nedelsiant, tokį sprendimą jie galėjo priimti per 1, 2 ar net 4 dienas, nors tam tereikia kelių valandų, be to, vartotojai greitai ir lengvai galėjo gauti visą internete esančią informaciją apie prekes.

24. Pasak pareiškėjo, Nutarimo pagrindimas atsakovo darbuotojų subjektyvia nuomone neprilygsta tinkamam pareigos pagrįsti individualų administracinį aktą objektyviais duomenimis (faktais) įgyvendinimui, todėl Nutarimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

25. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Taryba pažymi, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tam, kad būtų galima nustatyti, ar reklama yra klaidinanti vidutinio vartotojo požiūriu, nėra būtina remtis ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausomis. 2016 m. gegužės 5 d. Europos Komisijos Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2005/29/EB įgyvendinimo ir taikymo gairėse (toliau – ir Gairės) įtvirtinta, jog vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas, o tai reiškia, kad nacionalinės institucijos ir teismai turėtų patys, atsižvelgdami į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius ir nesinaudodami ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausų rezultatais, įvertinti ir nuspręsti, ar veikla gali klaidinti vidutinį vartotoją. Todėl nustatydama Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtintų požymių visumą, Taryba neprivalėjo vadovautis mokslinių tyrimų rezultatais, empiriniais duomenimis, pakako įvertinti tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius dėl pareiškėjo skleidžiamų reklamų turinio bei dėl jų įtakos sprendimui dėl ginčo prekių įsigijimo.

27. Taryba taip pat atkreipė dėmesį, kad nesant jokios kitos ginčo prekių reklamas paaiškinančios informacijos (pvz., kad yra vykdoma „kainų užšaldymo“ akcija), vidutinis vartotojas prekių reklamų negalėjo suprasti kaip nors kitaip nei yra įprasta prekių reklamų elementų visumą suvokti elektroninėje komercijoje, būtent – kaip susijusias su sumažintomis kainomis tik laikrodžio ženklu pažymėtą laikotarpį.

28. Pasak atsakovo, jeigu reklama apie sumažintas prekių kainas tik laikrodžio ženklu pažymėtą laikotarpį nebūtų buvusi skleidžiama, vidutiniam vartotojui nebūtų sukuriamas apgaulingas laikino pasiūlymo įspūdis tokio pobūdžio prekėms įsigyti ir jis norimą prekę būtų galėjęs įsigyti nepatirdamas Bendrovės spaudimo kuo greičiau priimti sprendimą. Nustatant Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto požymius yra vertinama, ar nurodytas terminas tokio pobūdžio prekėms įsigyti veikia kaip skatinantis veiksnys pirkti čia ir dabar, nesuteikiant galimybės ir pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą, tačiau nėra vertinama, koks terminas yra pakankamas informacija paremtam sprendimui priimti. Pareiškėjo nurodytoje Vartotojų barometro su Google apklausoje yra pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie tai, kiek paprastai (vidutiniškai) laiko vartotojai, apsiperkantys internetu, skiria prekės paieškoms, o nustatant Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto požymius, vertinama tai, ar Bendrovės reklamuotas akcijos laikotarpis tokio pobūdžio prekėms, dėl kurių buvo skleista nagrinėta reklama ir kurias vartotojai paprastai perka apgalvotai, skatino vartotojus nedelsiant priimti sprendimą dėl prekės įsigijimo, nesuteikiant galimybės ar pakankamai laiko informacija paremtam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog tokio pobūdžio prekėms, kurias vartotojai paprastai perka apgalvotai, 1, 2, 4 arba 5 dienų terminas veikia kaip skatinantis veiksnys pirkti čia ir dabar.

29. Tarybos teigimu, pirmosios instancijos teismas savarankiškai įvertino Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto požymių buvimą bei pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su elektroninės prekybos specifika ir ginčo prekių reklamų turinio. Tai, kad pirmosios instancijos teismo pozicija iš esmės atitiko Tarybos poziciją Nutarime, nėra pagrindas spręsti, kad teismas tik pakartojo Tarybos sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Pigu“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Tarybos 2018 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. 2S-1(2018), kuriuo pareiškėjo nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. liepos 7 d. interneto svetainėje https://pigu.lt/ skleistos kavamalės / smulkintuvo „Proficook“, kavamalės „Maestro“, ventiliatoriaus „Volteno“ reklamos pripažintos klaidinančiomis ir pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, Bendrovei skirta 4 500 Eur bauda, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas Nutarime pagrįstai nustatė abu Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtintus klaidinančios reklamos požymius, t. y. kad pareiškėjas klaidino vartotojus dėl galimybės įgyti prekes už pasiūlyme nurodytą kainą tik per trumpą pasiūlyme nurodytą terminą ir tokiu būdu skatino vartotojus nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikdamas jiems galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad vidutinis vartotojas, matydamas žodį „akcija“, kai kuriais atvejais – ir procento simbolį, galėjo manyti, jog siūlomų prekių kainos yra sumažintos palyginus su įprastinėmis jų kainomis, o laikrodžio simbolis bei iki akcijos pabaigos likęs laikas sudarė jam pagrindą vertinti, kad taikoma nuolaida yra terminuota ir pasibaigus jos galiojimui, prekės bus parduodamos už didesnę kainą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Bendrovės pasiūlymų elementai – laikrodis, laiko, likusio iki akcijos pabaigos, atskaita – galėjo skatinti vartotoją įgyti siūlomą prekę kuo greičiau ir ribojo jo galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą.

32. Pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, jog skundas turėjo būti tenkintas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų vertinimo ir neišnagrinėjo administracinės bylos, o tik pritarė subjektyviai atsakovo pozicijai, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtinti klaidinančios komercinės veiklos požymiai. Pareiškėjo teigimu, komercinės veiklos klaidingumas turėjo būti vertinamas remiantis naujausiais elgesio ekonomikos tyrimų rezultatais, t. y. turėjo būti parengti objektyvūs duomenys, kuriais galima pagrįsti vartotojo nuomonės egzistavimą. Nagrinėjamu atveju vartotojai nebuvo skatinami priimti sprendimą nedelsiant, tokį sprendimą jie galėjo priimti per 1, 2 ar net 4 dienas, nors tam tereikia kelių valandų, o atsakovas nepateikė duomenų, koks laikotarpis vartotojų būtų laikomas pakankamu priimti informacija paremtą sprendimą, be to, vartotojai greitai ir lengvai galėjo gauti visą internete esančią informaciją apie ginčo prekes.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Byloje nustatyta, kad ginčijamu Nutarimu Taryba Bendrovei skyrė baudą už klaidinančią reklamą, t. y. dėl to, jog per nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. liepos 7 d. Bendrovės vykdytas 1, 2, 4 ar 5 dienas trukusias prekių akcijas, kurių metu buvo siūloma už tam tikrą kainą įsigyti kavamalę / smulkintuvą „Proficook“, kavamalę „Maestro“ bei ventiliatorių „Volteno“, vidutinis vartotojas, pamatęs žodį „akcija“, o kai kuriais atvejais – procento ženklą, galėjo suprasti kaip prekių kainos sumažinimą dėl pritaikytos nuolaidos, o pamatęs laikrodžio ženklą, kuriame matosi, kiek laiko liko iki akcijos galiojimo pabaigos, galėjo tikėtis, kad pasiūlymas yra terminuotas ir jam pasibaigus nebebus galima įsigyti prekės už akcijos kainą.

35. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.), kuriame įtvirtinta, kad draudžiama naudoti klaidinančią reklamą (5 str. 1 d.). Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių (Reklamos įstatymo 5 str. 6 d.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį arba kad tik tuo laikotarpiu jį bus galima įsigyti nustatytomis sąlygomis, taip siekiant paskatinti vartotoją nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant vartotojui galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą.

36. Aptariama Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto nuostata yra perkelta iš 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), I priedo „Komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“ 7 punkto. Direktyvos preambulės 17 punkte nustatyta, jog siekiant didesnio teisinio tikrumo, pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė veikla, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis, todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios Direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos. Sąrašą galima keisti tik peržiūrint šią Direktyvą. Direktyvos preambulės 18 punkte pažymėta, kad Direktyva, remdamasi proporcingumo principu ir siekdama efektyviai įgyvendinti joje numatytas nuostatas, pagal ESTT aiškinimą naudoja vidutinį vartotoją, kuris yra gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, kaip standartą, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, bet numato nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią vartotojų, kurių savybės daro juos ypač pažeidžiamus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, išnaudojimui. Kai komercinė veikla yra konkrečiai nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, pavyzdžiui, vaikus, pageidautina, kad komercinės veiklos poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. Vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Atsižvelgdami į ESTT teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

37. Europos Komisija 2009 m. gruodžio 3 d. priėmė Direktyvos įgyvendinimo ir taikymo Gaires, kurios, nors ir negali būti traktuojamos kaip oficialus (autentiškas) Direktyvos nuostatų aiškinimas, tačiau į šias Gaires galima atsižvelgti kaip į doktrininį (pagalbinį) Europos Sąjungos teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012). Dėl Direktyvos 2 straipsnio e punkte įtvirtintos sąvokos „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ – naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, Gairėse pažymėta, kad komercinė veikla gali būti laikoma nesąžininga ne tik jeigu ji gali paskatinti vidutinį vartotoją pirkti produktą arba jo nepirkti, bet ir tada, kai ji gali paskatinti vartotoją, pavyzdžiui: užeiti į parduotuvę; praleisti daugiau laiko internete įsitraukus į užsakymo procesą; nuspręsti nekeisti paslaugų teikėjo ar produkto. Pagal Direktyvą šis esminio iškraipymo kriterijus apima ne vien vertinimą, ar vartotojo ekonominis elgesys (t. y. jo sprendimas dėl sandorio) tikrai buvo iškreiptas. Tam dar reikia įvertinti, ar komercinė veikla „gali“ turėti tokį poveikį vidutiniam vartotojui (t. y. ar toks poveikis tikėtinas). Todėl nacionalinės įgyvendinimo institucijos turi išnagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes (lotynų kalba – in concreto), tačiau įvertinti tik tai, ar buvo „tikėtina“, kad ši komercinė veikla paveiks vidutinio vartotojo sprendimą dėl sandorio (lotynų kalba – in abstracto) (Gairių 2.4 p.). Dėl vidutinio vartotojo Gairėse pažymima, jog vidutinis vartotojas nelaikomas asmeniu, kurio ypač saugoti nereikia, nes jis visuomet gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti. Priešingai, kaip pabrėžiama 18 konstatuojamojoje dalyje, šis kriterijus taikomas remiantis proporcingumo principu. Ši sąvoka Direktyvoje buvo perimta siekiant išlaikyti reikiamą poreikio užtikrinti vartotojų apsaugą ir skatinti laisvąją prekybą atviroje konkurencinėje rinkoje pusiausvyrą. Kaip aiškiai paminėta Direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Tai reiškia, kad nacionalinės institucijos ir teismai turėtų patys, atsižvelgdami į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius ir nesinaudodami ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausų rezultatais, įvertinti ir nuspręsti, ar veikla gali klaidinti vidutinį vartotoją (Gairių 2.5 p.).

38. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog nustačius, kad vertinama reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose įtvirtintų klaidinančios komercinės veiklos požymių, nėra teisinio pagrindo ir faktinio poreikio byloje aptariamos reklamos turinį papildomai vertinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų požiūriu, nes įstatymo leidėjas, priimdamas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodė, kad šioje teisės normoje nurodyta reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia. Ši nuostata taip pat reiškia, kad tokiais atveju preziumuojama, jog ekonominis vartotojo elgesys yra paveiktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012; 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-292-552/2016). Taigi nagrinėjamu atveju byloje pakanka nustatyti, kad egzistavo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatyti klaidinančios (nesąžiningos) komercinės veiklos požymiai.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas aptariamoje teisės normoje įtvirtintų nesąžiningos komercinės veiklos požymių nenustatinėjo, vadovavosi išimtinai Tarybos pateikta nuomone ir išaiškinimais bei neišnagrinėjo administracinės bylos. Taigi pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis kilusio ginčo faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad vartotojai, pamatę Bendrovės reklamą, ją suprato būtent taip, kad siūlomų prekių kainos yra sumažintos palyginus su įprastinėmis jų kainomis bei kad taikoma nuolaida yra terminuota ir pasibaigus jos galiojimui, prekės bus parduodamos už didesnę kainą ir kad tai galėjo skatinti vartotoją įgyti siūlomą prekę kuo greičiau bei ribojo jo galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu ir dėl to neteisingai nustatytomis ginčo faktinėmis aplinkybėmis, primena, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

41. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), sutiko su Tarybos nustatyto pažeidimo faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pirmiau minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, neišnagrinėjo administracinės bylos.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog vidutinis vartotojas, matydamas žodį „akcija“ ir procento simbolį, galėjo manyti, jog siūlomų ginčo prekių kainos yra mažesnės palyginus su įprastinėmis jų kainomis, o laikrodžio simbolis bei iki akcijos pabaigos likęs laikas sudarė jam pagrindą vertinti, kad taikoma nuolaida yra terminuota ir kad pasibaigus jos galiojimui, ginčo prekės bus parduodamos už didesnę kainą, taip pat kad akcijos pasiūlymuose esantis laikrodis ir atgalinė laiko, likusio iki akcijos pabaigos, atskaita vidutiniam vartotojui sudarė įspūdį, jog pateikti pasiūlymai yra unikalūs ir pasibaigus akcijos galiojimui, vartotojas nebeteks galimybės jais pasinaudoti, todėl vartotojas buvo skatinamas nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant jam galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą.

43. Akcentuotina, kad ginčo prekių reklamose nebuvo pateikta pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta informacija, jog ginčo laikotarpiu Bendrovė vykdė „kainos užšaldymo akciją“. Priešingai, pasiūlymuose buvo akcentuojama pati prekių pardavimo akcija, atskirais atvejais prekę papildomai pažymint procento simboliu, kuris komercinėje veikloje yra atpažįstamas kaip nuolaidos ženklas, ir itin trumpas tokios akcijos laikotarpis (1, 2, 4 ar 5 dienos).

44. Šiuo atveju pažymėtina, jog įspūdį, kad tam tikrai prekei yra taikoma nuolaida, vartotojui sudaro ne dviejų (ar daugiau) kainų nurodymas skelbiamoje reklamoje (kelių kainų nurodymas konkrečiu atveju galėtų tik suteikti vartotojui informaciją apie nuolaidos dydį), o pati informacija apie taikomą kainos akciją, kaip kad šiuo atveju, kai Bendrovės interneto svetainėje buvo pateikti duomenys, jog pažymėtoms prekėms yra taikomos sumažintos kainos. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ginčo prekių pasiūlymuose buvo nurodyta tik viena kaina, savaime nepaneigia išvados, jog vartotojams buvo sukuriamas lūkestis dėl prekių kainos sumažinimo.

45. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad sąvoka „vidutinis vartotojas“ nėra įrodymas, visų pirma pažymėtina, jog šia sąvoka pirmosios instancijos teismas rėmėsi aiškindamas su klaidinančia reklama bei nesąžininga komercine veikla susijusį teisinį reguliavimą bei vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, o ne kaip savarankišku įrodymu byloje. Iš anksčiau šioje nutartyje pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad klaidinanti reklama bei nesąžininga komercinė veikla yra vertinamos atsižvelgiant būtent į vidutinio vartotojo standartą.

46. Sąvoka „vidutinis vartotojas“ reiškia, kad toks vartotojas yra gana gerai informuotas, atidus bei apdairus, tačiau aplinkybė, jog vidutiniu laikomas vartotojas gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti, savaime nereiškia, jog vidutinio vartotojo nereikia saugoti ar kad dėl to, jog asmuo laikomas vidutiniu vartotoju (yra gana gerai informuotas, atidus bei apdairus), komercinę veiklą vykdančiam subjektui yra (ar turėtų būti) taikomi žemesni su vartotojų teisių apsauga bei reikalavimais dėl klaidinančios reklamos susiję standartai. Priešingai, vienas iš pagrindinių Direktyvos tikslų yra užkirsti kelią vartotojams, kaip ypatingai dėl nesąžiningos komercinės veiklos pažeidžiamiems asmenims, išnaudoti.

47. Vidutinis vartotojas Direktyvos ir ją įgyvendinančiųjų teisės aktų prasme bei tokio vartotojo reakcija į atitinkamą komercinę veiklą kiekvienu konkrečiu atveju nustatomi ne atliekant ar naudojantis kokiais nors statistiniais tyrimais, o teismui vertinant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Be to, vertinant konkrečios komercinės veiklos įtaką vidutinio vartotojo apsisprendimui (ekonominiam elgesiui) atsižvelgiama ne tiek į tai, ar ekonominis elgesys tikrai buvo iškreiptas, o į tai, ar konkreti nesąžininga komercinė veikla galėjo turėti tokį poveikį vidutiniam vartotojui, t. y. ar tikėtina, kad nesąžininga komercinė veikla paveikė vidutinio vartotojo sprendimą dėl sandorio sudarymo.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto prasme nesąžininga komercinė veikla galėjo būti konstatuota, tik faktiškai nustačius „apgaulingą tvirtinimą“, taip pat kad komercinės veiklos klaidingumas turėtų būti vertinamas remiantis naujausiais elgesio ekonomikos tyrimų rezultatais ar kad vartotojai greitai ir lengvai galėjo gauti visą internete esančią informaciją apie prekes, todėl nebuvo skatinami nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą. Kaip matyti, vidutinį vartotoją kontrolės institucijos ir teismai turėtų nustatyti patys, atsižvelgdami į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius ir, nesinaudodami ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausų rezultatais, įvertinti bei nuspręsti, ar veikla gali klaidinti vidutinį vartotoją.

49. Šiuo atveju faktas, kad vidutinis vartotojas galėjo manyti, jog siūlomų ginčo prekių kainos yra sumažintos ir kad taikoma nuolaida yra terminuota, t. y. kad Bendrovės skleista reklama galėjo turėti įtakos vidutinio vartotojo apsisprendimui sudaryti sandorį su Bendrove, yra pakankamas nesąžiningai komercinei veiklai, taigi ir klaidinančiai reklamai pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, konstatuoti, o aplinkybė, kad vartotojas gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti, savaime nereiškia, kad komercinę veiklą vykdančio subjekto veikloje nėra Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtintų klaidingos komercinės veiklos požymių.

50. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Taryba nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė, koks laikotarpis vartotojų būtų laikomas pakankamu priimti informacija paremtą sprendimą, pažymėtina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju vertino konkrečią situaciją ir jam nebuvo pagrindo vertinti ir nustatyti pareiškėjo nurodomos aplinkybės. Atsakovas nustatė ir Nutarime nurodė, kad laiko ženklu pažymėtas 1, 2, 4 ar 5 dienų akcijos galiojimo terminas, skaičiuojamas atgaline tvarka nuo tada, kai yra matomas akcijos pasiūlymas, vertintinas kaip ypač trumpas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkto prasme. Įvertinus prekių pobūdį, nėra faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su šiuo atsakovo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1684/2010 vertindamas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 7 punkte įtvirtintą preziumuojamą klaidinančios (nesąžiningos) komercinės veiklos atvejį, konstatavo, jog 3 dienos vartotojui apsispręsti dėl prekės įsigijimo vertinamos kaip itin trumpas laiko tarpas.

51. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo prekių akcijas Bendrovė vykdė 1, 2, 4 ar 5 dienas, taigi šių laikotarpių taip pat nėra pagrindo vertinti kitaip, nei itin trumpais bei skatinančiais vartotoją sprendimą dėl prekės įsigijimo priimti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, kad pasibaigus akcijų galiojimo laikui, po kelių dienų, o tam tikrais atvejais ir kitą dieną, analogiški pasiūlymai buvo pradedami skleisti iš naujo. Darytina išvada, kad Bendrovė, nustatydama tokius trumpus akcijos laikotarpius, būtent ir siekė paskatinti pareiškėjus sprendimą dėl prekės įsigijimo priimti spontaniškai ir kuo greičiau. Tokie Bendrovės veiksmai negali būti vertinami kaip suteikiantys vartotojui galimybę ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą dėl ginčo prekių.

52. Teisėjų kolegija, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

53. Kadangi netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas, todėl atmetamas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė