Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Universali arena“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Universali arena“ skundu prašo panaikinti Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1S-121(2019) „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ dalį dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad jos pateiktas pareiškimas dėl tyrimo pradėjimo buvo grindžiamas ne tik privilegijų teikimu bei atskirų ūkio subjektų diskriminavimu pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, tačiau taip pat ir sąžiningos konkurencijos laisvės pažeidimu, neteisėta viešojo administravimo subjekto intervencija į sąžiningos konkurencijos savireguliaciją pagal Konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Anot pareiškėjos, savivaldybės neteisėtai ėmėsi veiksmų, investuodamos lėšas į ūkinės veiklos sritį, ūkinės veiklos vykdymui reikalingos infrastruktūros sukūrimą (už ką yra atsakingi patys ūkio subjektai). Nepaisant nurodytų aplinkybių dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, atsakovė nepasisakė ir dėl šio pažeidimo ginčijamame nutarime nemotyvavo. Teigia, kad dėl to atsakovė pažeidė gero viešojo administravimo principą.

Pažymi, kad ginčijamame nutarime nurodyti motyvai yra susiję su atitinkamos rinkos / geografinės rinkos apibrėžimu, kas šioje stadijoje nevertintina bei nenustatinėtina. Pareiškėja taip pat teigia, kad Konkurencijos taryba netinkamai nustatė atitinkamą rinką / geografinę rinką, ją apribodamas konkrečios savivaldybės teritorija, tuo tarpu, atitinkama rinka / geografinė rinka apibrėžtina bei pažeidimas vertintinas visos Lietuvos mastu.

Teisme 2020 m. sausio 7 d. gauti pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo pareiškimas buvo reiškiamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pagrindu.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba) atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konkurencijos taryba galėtų preliminariai apibrėžti atitinkamą rinką, vertindama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio tyrimo pradėjimo (atsisakymo pradėti) klausimą. Pareiškėja neteisingai remiasi teismų precedentais dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio (anksčiau – 9 straipsnio), kuris draudžia piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ir kuris reikalauja pakankamai tikslaus rinkos apibrėžimo. Pareiškėjos argumentai yra grįsti klaidingomis prielaidomis, jog Konkurencijos taryba pasisakė dėl atitinkamos rinkos nutarime. Kaip aiškiai matyti iš nutarimo, Konkurencijos taryba nutarime atitinkamos rinkos (įskaitant atitinkamą geografinę rinką) neapibrėžė (ir neprivalėjo jos apibrėžti šiuo atveju).

Pažymi, kad pareiškėja nenuginčijo, kad nėra pažeidimo sudėties pirmojo elemento (valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes).

Nurodo, kad pareiškėja skunde tik deklaratyviai teigia, kad jei geografinė teritorija (geografinė rinka) būtų buvusi nustatyta platesnės apimties, tai galėtų pakeisti Konkurencijos tarybos išvadas dėl pažeidimo padarymo fakto. Tačiau pareiškėja niekaip argumentuotai nepaaiškina, kur ji įžvelgia privilegijavimą ar diskriminavimą.

Pažymi, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas. Pareiškėja vien tik argumentais dėl atitinkamos rinkos ginčydama Konkurencijos tarybos nutarimą niekaip nepagrindė (nei pareiškime Konkurencijos tarybai, nei skunde teismui), kad yra pakankamai akivaizdžių pažeidimo požymių, t. y. kad savivaldybės teikia privilegijas / diskriminuoja ūkio subjektus. Kaip nurodyta teismų praktikoje, prašymą padavusiam asmeniui tenka pareiga pakankamai sukonkretinti ir pagrįsti savo prašymą, kad konkurencijos teisės pažeidimo tikimybė būtų akivaizdi. Teigia, kad teismas šiuo atveju turi teisę apsiriboti vertinimu, ar nėra padaryta akivaizdžių teisės ir procedūros pažeidimų priimant nutarimą. Taigi, pareiškėja negali vien tik abstrakčiai teigti, kad gali būti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas; ji turi parodyti, kad pažeidimo tikimybė yra akivaizdi. Pareiškėja tokios pareigos neatliko.

Pažymi, kad pareiškėja akcentavo sąžiningos konkurencijos pažeidimą diskriminavimo aspektu ir atitinkamai Konkurencijos taryba tai įvertino nutarime. Pareiškėja neargumentavo nei pareiškime Konkurencijos tarybai, nei skunde teismui kokių nors analogiškų aplinkybių, kurias reikėtų vertinti tokiu analogišku aspektu (išskyrus su valstybės pagalba susijusius argumentus). Konkurencijos taryba nėra įgaliota institucija nustatyti, ar buvo pažeistos valstybės pagalbos taisyklės.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1S-121 (2019) „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ dalies dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

Konkurencijos taryba tiria Konkurencijos įstatymo 22 str. 1 dalyje įvardintus pažeidimus, įskaitant viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ar kitų sprendimų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams. Iniciatyvos teisė pradėti tyrimą numatytą šio įstatymo 23 str. 1 dalyje. Atsisakymo pradėti tyrimą pagrindų baigtinis sąrašas numatytas Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje.

Remiantis pareiškėjo paaiškinimais, į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2019 m. gegužės 31 d. gavo pareiškėjos pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas pažeidžiančių veiksmų bei priimtų sprendimų“, kuris papildytas 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. raštais (konkurencijos byla Nr. 2.45-35, 1 tomas, b. l. 1–17, 86–88; 2 tomas, b. l. 1–3). Pareiškėjas nurodė, kad savo lėšomis bei rizika įgyvendino universalios arenos „Siemens arena“ statybos projektą Vilniaus mieste bei šiuo metu minėtą areną valdo. Pažymėjo, kad Lietuvoje yra ir kitų analogiškų, tik ne iš privačių, o iš valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšų pastatytų renginių arenų, pavyzdžiui, „Žalgirio arena“ – Kauno mieste, „Švyturio arena“ – Klaipėdos mieste, „Cido arena“ – Panevėžio mieste, „Šiaulių arena“ – Šiaulių mieste. Pareiškėjos turimais duomenimis, daugumos šių arenų operatoriai neturi pareigos mokėti savivaldybėms nekilnojamojo turto mokesčio, tačiau pareiškėją Vilniaus miesto savivaldybė nuo minėto mokesčio atleisti atsisako. Be to, dauguma savivaldybių joms nuosavybės teise priklausančių arenų valdytojams moka koncesijos mokesčius, taip pat taiko reikšmingai mažesnio dydžio reklaminių plotų rinkliavas. Pareiškėja nurodė, kad ji privalo mokėti žemės nuomos mokestį, nors minėtoms savivaldybėms priklausančių arenų operatoriai tokios pareigos neturi. Savivaldybės šiems operatoriams taiko taip pat ir kitokio pobūdžio lengvatas bei teikia įvairią paramą. Pareiškėja Konkurencijos tarybai skundė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. ir 2018 m. kovo 7 d. sprendimus Nr. 1-784 ir Nr. 1-1416, kuriais buvo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 597 ir 9 Kauno, 4 Klaipėdos, 5 Panevėžio bei 2 Šiaulių miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kuriais nuspręsta finansuoti esančių renginių arenų (salių) statybą ar rekonstrukciją, taip pat skundė ir Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kurie nustato miestuose esančioms renginių arenoms žemės nuomos mokesčio dydžius, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuris, pareiškėjo teigimu, “Žalgirio arenai“ suteikia Kauno miesto savivaldybei priklausančio turto nuomos lengvatas (privilegijas). Teigė, kad dėl skundžiamų teisės aktų rinkoje atsiranda reikšmingi veiklos sąlygų ūkio subjektų konkurencijai skirtumai, nes Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų arenoms skiriamos lengvatos privilegijuoja pareiškėjo tiesioginius konkurentus, o pareiškėją diskriminuoja. Skundžiami Vyriausybės ir savivaldybių veiksmai pareiškėjos konkurentams suteikia nepagrįstai didelį konkurencinį pranašumą pareiškėjos atžvilgiu, dėl ko jie patiria reikšmingai mažesnes veiklos sąnaudas ir suinteresuotiems asmenims gali pasiūlyti konkurencingesnę arenos nuomos, taip pat reklamos paslaugų kainą.

Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Vyriausybės ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl savivaldybių Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu, nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Be to, Taryba pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su Vyriausybės priimtu nutarimu, tyrimas nepriklauso Konkurencijos tarybos kompetencijai ir sudaro pagrindą atsisakyti pradėti tyrimą, kaip numatyta Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent skundžiamo nutarimo dalis, kuria atsisakyta Įstatymo 24 str. 4 dalies 7 punkto pagrindu pradėti tyrimą dėl savivaldybių tarybų priimtų sprendimų.

Nutarime Taryba nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, kad savivaldybių tarybų sprendimais pareiškėja, kaip arenos „Siemens arena“ valdytoja, būtų diskriminuojama minėtų Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų renginių arenų valdytojų atžvilgiu ar minėti valdytojai būtų privilegijuojami pareiškėjos atžvilgiu. Kiekviena iš minėtų savivaldybių tarybų, naudodamasi savivaldos teise, priėmė sprendimus, kurie nustato tam tikras ūkinės veiklos sąlygas (renginių arenų finansavimą, mokesčių ir jų lengvatų taikymą) tik jos veiklos teritorijoje. Kiekviena savivaldybės taryba priimtais sprendimais ūkinę veiklą reguliavo savo kompetencijos ribose savo veiklos teritorijoje ir, priešingai, nereguliavo ūkinės veiklos kitos savivaldybės teritorijoje. Taryba nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktos informacijos nematyti, kad kuri nors savivaldybės taryba savo sprendimais būtų numačiusi skirtingas sąlygas toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams (kurių yra po vieną), todėl nėra pagrindo teigti, kad kuri nors savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą, kuris teiktų privilegijas ar diskriminuotų atskirus subjektus ar grupes jos teritorijoje.

Iš dalies nesutikdama su atsakovės nutarimu pareiškėja kreipėsi į teismą. Skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovė nepasisakė dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, taip pat Konkurencijos taryba netinkamai nustatė atitinkamą rinką / geografinę rinką. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos skunde teigdama, kad pareiškėja savo skunde atsakovei nurodė sąžiningos konkurencijos pažeidimą diskriminavimo aspektu ir atitinkamai Konkurencijos taryba tai įvertino nutarime. Be to, atsakovė nurodo, kad Konkurencijos taryba nutarime atitinkamos rinkos (įskaitant atitinkamą geografinę rinką) neapibrėžė (ir neprivalėjo jos apibrėžti nutarime).

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato pareigą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, o šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys iš esmės nepakito nuo pradinės (originalios) šio įstatymo redakcijos, t. y. 1999 m. kovo 23 d. įstatymo. Šis straipsnis patalpintas prie Įstatymo bendrųjų nuostatų. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje du dešimtmečius įtvirtinta viešojo administravimo subjektų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ūkio subjektų konkurenciją (ir šios pareigos vykdymas).

Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkte numatyta, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą.

Iš pareiškėjos pareiškimo matyti, kad pareiškėja skundė Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų sprendimus, kuriais šių miestų tarybos nustatė skirtingą mokamą žemės sklypo nuomos mokestį per metus: Kauno „Žalgirio“ arena (Kaunas) buvo nustatytas 1 euro žemės sklypo nuomos mokestis per metus, o „Švyturio arena“ (Klaipėda), Šiaulių arena (Šiauliai) ir „CIDO“ arena (Panevėžys) nustatytas 0 eurų žemės sklypo nuomos mokestis per metus. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad jai Vilniaus miesto taryba nustatė 2 774,81 eurą žemės sklypo nuomos mokestį per metus. Šiuos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus pareiškėja turėjo galimybę apskųsti.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjos konkurentai neturi mokėti nekilnojamojo turto mokesčio, gauna iš savivaldybių reikšmingo dydžio koncesijos mokestį, moka mažesnio dydžio reklaminių plotų rinkliavas, neturi prievolės mokėti žemės nuomos mokesčio, gauna kitokio pobūdžio lengvatas. O tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais atmesti pareiškėjos prašymai atleisti ją nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – NTMĮ) 7 straipsnio 5 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Visose savivaldybėse yra numatytas nekilnojamojo turto mokestis, tačiau kiekviena savivaldybės taryba, vadovaudamasi NTMĮ 7 straipsnio 5 dalimi, gali sumažinti šį mokestį arba visai nuo jo atleisti. Taigi įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti. Kokias kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nebuvo nurodyta. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nusistatyti pačioms savivaldybėms.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra ginčo dėl paties nekilnojamojo turto mokesčio, jo tarifų, tačiau pareiškėja iš esmės kelia ginčą, kad ji yra diskriminuojama kitų subjektų atžvilgiu dėl to, kad ji nebuvo atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio Vilniaus mieste, o kitų miestų tarybos jos konkurentais įvardijamus ūkio subjektus nuo šio mokesčio atleido. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena savivaldybė sprendžia nekilnojamojo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą jį analizuodama įvairiais aspektais. Galutinį sprendimą priima įvertinus visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, t. y. atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio (jį sumažinti) ar priimti priešingą sprendimą, atitinkamai mokesčio mokėtojai turi galimybę ginčyti savivaldybių tarybų priimtus jų atžvilgiu individualius aktus. Tai, kad kiekviena savivaldybė taiko skirtingus atleidimo ar iš dalies atleidimo nuo šio mokesčio kriterijus, niekaip savaime neduoda pagrindo įtarti apie Konkurencijos įstatymo 4 str. galimą pažeidimą.

Taip pat pareiškėja lygina visumą ekonominės veiklos sąlygų ūkio subjektų, esančių ir veikiančių skirtingų savivaldybių teritorijose, kurias atitinkamai nustatė ar įtakoja skirtingų savivaldybių tarybos. Pati pareiškėja veikia Vilniaus mieste, tačiau lygina savo ūkinės veiklos sąlygas, įskaitant mokestinę aplinką, su kitų savivaldybių teritorijose veikiančių arenų veiklos sąlygomis, teigdama, jog visų nurodytų arenų, esančių skirtingose savivaldybėse, valdytojai yra konkurentai veikiantys vienoje – Lietuvos Respublikos – rinkoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tuomet, jeigu toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos ar skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos (2014 m. vasario 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A552-234/2014, 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-308/2014). Pats pareiškėjas nurodo, kad jo įvardijami subjektai įsteigti ir veikia skirtingomis sąlygomis, o įrodymų, kad nurodomi subjektai būtų veikiantys toje pačioje situacijoje nėra. Vien protingumo kriterijumi remiantis ūkio subjektai, veikiantys Vilniaus mieste, ir ūkio subjektai, veikiantys kituose miestuose, preliminariai vertinant negali būti vertinami kaip veikiantys toje pačioje situacijoje ir dėl to pagrįstai Taryba sprendė, jog nėra pagrindo įtarti esant Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą.

Taip pat pritartina Konkurencijos tarybos argumentams, kad atsisakant pradėti tyrimą išsamus rinkos tyrimas neatliekamas. Pareiškėjo nurodomi skirtingose savivaldybėse esantys skirtingi mokestinės aplinkos skirtumai įtvirtinti įstatymo lygmeniu, tad savo esme tokių skirtingų ūkinės veiklos sąlygų netgi neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (Įstatymo 4 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjui neužkertamas kelias ginti savo interesus per nesąžiningos konkurencijos institutą (Įstatymo 16 str.) tuo atveju, jei jis laiko, jog jo nurodomi ūkio subjektai yra jo konkurentai, kadangi Taryba nesąžiningos konkurencijos veiksmus tiria tik tais atvejais, jei jie pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad dalis pareiškėjo skundo argumentų labiau susiję su valstybės pagalbos(ne)teikimo aplinkybėmis ir atsakovas nėra įgaliota institucija vertinti valstybės pagalbos taisyklių galimus pažeidimus (Konkurencijos įstatymo 55 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo argumentai neduoda teisinio pagrindo konstatuoti, kad Taryba nepagrįstai ar neteisėtai atsisakė pradėti tyrimą dėl savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. ar kitų teisės normų reikalavimams, kadangi kiekviena savivaldybė savarankiškai naudojasi savivaldos teise, kuri garantuojama ir tarptautiniuose teisės aktuose (Europos vietos savivaldos chartija), ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Vietos savivaldos įstatymo lygmeniu, atitinkamai savarankiškai sprendžia ir neturi derinti su kitomis savivaldybėmis savo priimamų sprendimų, susijusių su vietos savivaldos įgyvendinimu. Dėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atmesti pareiškėjos UAB „Universali arena“ skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Jovita Einikienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis