Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Universali arena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Universali arena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Universali arena“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1S-121(2019) „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2019 m. gegužės 30 d. su pareiškimu kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Atsakovas priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti tyrimą.

3. Pareiškėjo skundas dėl Nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo grindžiamas šiais argumentais:

3.1.Atsakovas Nutarime nepasisakė ir nemotyvavo dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o pasisakė tik dėl galimo diskriminavimo bei privilegijų teikimo pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Pagal administracinių teismų praktiką viešojo administravimo institucijos (taip pat ir vietos savivaldos institucijos) veiksmai (neveikimas), kuriais neužtikrinama sąžininga konkurencija, gali būti vertinami kaip savarankiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Kadangi atsakovas nepasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, laikytina, kad jis pažeidė gero administravimo principą, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą.

3.2.Nutarime nurodyti motyvai yra susiję su atitinkamos rinkos apibrėžimu, kas šioje stadijoje nevertinama bei nenustatinėjama. Nutarimas yra paremtas išimtinai geografinės teritorijos (geografinės rinkos) argumento pagrindu, tačiau atitinkamos rinkos nustatymas yra vykdomas tik jau pradėto tyrimo metu ir atitinkamos išvados dėl rinkos yra priimamos tik jau pradėjus tyrimą. Šioje stadijoje (nesant pradėto tyrimo) tokios išvados negali būti daromos ir negali sudaryti teisinio pagrindo Tarybai atsisakyti pradėti tyrimą.

3.3.Atsakovas netinkamai nustatė atitinkamą rinką, ją apribodamas konkrečios savivaldybės teritorija, kai atitinkama rinka apibrėžtina bei pažeidimas vertintinas visos Lietuvos mastu. Nutarime išsamiai nepaaiškinama, kaip buvo nustatyta atitinkama rinka bei kodėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu buvo atmesti. Taip pat Nutarime nenurodomos atitinkamą rinką reglamentuojančios teisės normos bei jų pritaikymas ginčo atveju, ginčo aplinkybių teisinis įvertinimas, nustatant ginčui aktualią rinką. Pagal teismų praktiką iš atsakovo reikalaujama išsamios ir visapusiškos informacijos bei analizės dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, o neįvykdžius šios pareigos tinkamai, priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, ginčo atveju nepagrįstai buvo apsiribota išimtinai tik konkrečios savivaldybės teritorija, nes rinkos apibrėžimas nesusijęs su vietos savivaldos institucijos įgaliojimų ribomis ar teritorija, neatleidžia vietos savivaldos institucijos nuo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymosi. Jei vietos savivaldos institucijos priimtas sprendimas turi poveikį didesnės rinkos atžvilgiu, tokio sprendimo teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tą rinką.

4. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1.Priešingai nei teigia pareiškėjas, Taryba, vertindama, ar pradėti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, gali preliminariai apibrėžti atitinkamą rinką. Be to, pareiškėjas neteisingai rėmėsi teismų praktika dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio, kuris draudžia piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir reikalauja pakankamai tikslaus rinkos apibrėžimo. Taryba Nutarime atitinkamos rinkos (įskaitant atitinkamą geografinę rinką) neapibrėžė.

5.2.Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti pripažintas, kai nustatoma trijų sąlygų visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Pareiškėjas skunde neginčija atsakovo išvadų, jog jo pateikta informacija nesudaro pagrindo teigti, jog savivaldybė teikė privilegijas / diskriminavo ūkio subjektus. Kitaip tariant, pareiškėjas nenuginčijo, kad nėra pažeidimo sudėties pirmojo elemento, o tik deklaratyviai teigė, jog jei geografinė teritorija (geografinė rinka) būtų buvusi nustatyta platesnės apimties, tai galėtų pakeisti Tarybos išvadas dėl pažeidimo padarymo fakto, tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kur jis įžvelgė privilegijavimą / diskriminavimą.

5.3.Pareiškėjas pareiškime akcentavo sąžiningos konkurencijos pažeidimą diskriminavimo aspektu, todėl Taryba tai Nutarime įvertino. Pareiškėjas savarankiško Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo šiuo atveju konkrečiai nenurodė. Pareiškėjo argumentai, kad savivaldybė neteisėtai ėmėsi veiksmų investuojant lėšas į ūkinės veiklos sritį, ūkinės veiklos vykdymui reikalingos infrastruktūros sukūrimą yra susiję su galbūt neteisėtos valstybės pagalbos teikimu, tačiau tai nėra Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reguliavimo dalykas.

5.4.Pareiškėjas neįvertino, kad jo skundžiami veiksmai nesudaro pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, nesvarbu, koks būtų atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas. Nutarime nurodyti argumentai yra aktualūs pareiškėjo nurodytų veiksmų vertinimui tiek pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal 4 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju veiklos sąlygų skirtumai susidaro ne dėl to, kad kuris nors viešojo administravimo subjektas būtų priėmęs sprendimus toje pačioje situacijoje esančių ūkio subjektų atžvilgiu, sukuriant nevienodas sąlygas, o dėl to, kad pareiškėjas, įsisteigęs Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir atitinkamai veikiantis pagal Vilniaus miesto savivaldybės nustatytas veiklos sąlygas, lygina save su ūkio subjektais, įsisteigusiais kitų savivaldybių teritorijose.

5.5.Pagal teismų praktiką Tarybos nutarimas nutraukti tyrimą laikomas procedūriniu sprendimu, kuris teismo vertinamas atsižvelgiant, ar nėra akivaizdžių teisės ar procedūrinių pažeidimų. Nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą yra laikytinas procedūriniu sprendimu ir atitinkamai teismas turi teisę vertinti, ar yra akivaizdūs teisės ar procedūriniai pažeidimai priimant ginčijamą Nutarimą. Pareiškėjas skunde nepagrindė, kad atsakovas padarė teisės ar procedūrinius pažeidimus, todėl laikytina, jog skundas yra nepagrįstas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Universali arena“ skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Taryba 2019 m. gegužės 31 d. gavo pareiškėjo pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas pažeidžiančių veiksmų bei priimtų sprendimų“, kuriame buvo nurodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai atsisako atleisti pareiškėją nuo savivaldybei mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio, nors kituose miestuose esančių arenų operatoriai neturi pareigos mokėti šio mokesčio. Pareiškėjas Tarybai skundė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-784 ir 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 1-1416, kuriais buvo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 597 ir 9 Kauno, 4 Klaipėdos, 5 Panevėžio bei 2 Šiaulių miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kuriais nuspręsta finansuoti esančių renginių arenų (salių) statybą ar rekonstrukciją, taip pat skundė ir Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kurie nustato miestuose esančioms renginių arenoms žemės nuomos mokesčio dydžius, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuris, pareiškėjo teigimu, „Žalgirio arenai“ suteikia Kauno miesto savivaldybei priklausančio turto nuomos lengvatas (privilegijas). Pareiškėjas buvo nurodęs, kad dėl skundžiamų teisės aktų rinkoje atsiranda reikšmingi veiklos sąlygų ūkio subjektų konkurencijai skirtumai, nes Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų arenoms skiriamos lengvatos privilegijuoja pareiškėjo tiesioginius konkurentus, o pareiškėją diskriminuoja. Taryba skundžiamu Nutarimu nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Vyriausybės ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, taip pat atsisakė pradėti tyrimą dėl savivaldybių Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu, nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Be to, Taryba pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su Vyriausybės priimtu nutarimu, tyrimas nepriklauso Tarybos kompetencijai ir sudaro pagrindą atsisakyti pradėti tyrimą, kaip numatyta Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundė Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų sprendimus, kuriais šių miestų tarybos nustatė skirtingą mokamą žemės sklypo nuomos mokestį per metus: Kauno „Žalgirio“ arenai (Kaunas) buvo nustatytas 1 Eur žemės sklypo nuomos mokestis per metus, o „Švyturio arenai“ (Klaipėda), Šiaulių arenai (Šiauliai) ir „CIDO“ arenai (Panevėžys) nustatytas 0 Eur žemės sklypo nuomos mokestis per metus. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jam Vilniaus miesto taryba nustatė 2 774,81 Eur žemės sklypo nuomos mokestį per metus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo konkurentai neturi mokėti nekilnojamojo turto mokesčio, gauna iš savivaldybių reikšmingo dydžio koncesijos mokestį, moka mažesnio dydžio reklaminių plotų rinkliavas, neturi prievolės mokėti žemės nuomos mokesčio, gauna kitokio pobūdžio lengvatas, o Vilniaus miesto savivaldybė atmetė pareiškėjo prašymus atleisti jį nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 7 straipsnio 5 dalies nuostata, numatančia savivaldybių tarybų teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti. Kokias kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, NTMĮ nenurodyta, t. y. juos nusistatyti įstatymų leidėjas paliko pačioms savivaldybėms. Kiekviena savivaldybė sprendžia nekilnojamojo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą jį analizuodama įvairiais aspektais. Savivaldybė galutinį sprendimą priima įvertinusi visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, t. y. atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio (jį sumažinti) ar priimti priešingą sprendimą, atitinkamai mokesčio mokėtojai turi galimybę ginčyti savivaldybių tarybų priimtus dėl jų individualius aktus. Tai, kad kiekviena savivaldybė taiko skirtingus atleidimo ar iš dalies atleidimo nuo šio mokesčio kriterijus, niekaip savaime neduoda pagrindo įtarti apie Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio galimą pažeidimą.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas veikia Vilniaus mieste, tačiau lygina savo ūkinės veiklos sąlygas, įskaitant mokestinę aplinką, su kitų savivaldybių teritorijose veikiančių arenų veiklos sąlygomis, teigdamas, jog visų nurodytų arenų, esančių skirtingose savivaldybėse, valdytojai yra konkurentai veikiantys vienoje – Lietuvos Respublikos – rinkoje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tuomet, jeigu toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos ar skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad jo įvardijami subjektai įsteigti ir veikia skirtingomis sąlygomis, o įrodymų, kad nurodomi subjektai būtų veikiantys toje pačioje situacijoje, nėra. Vien protingumo kriterijumi remiantis ūkio subjektai, veikiantys Vilniaus mieste, ir ūkio subjektai, veikiantys kituose miestuose, preliminariai vertinant negali būti vertinami kaip veikiantys toje pačioje situacijoje ir dėl to pagrįstai Taryba sprendė, jog nėra pagrindo įtarti esant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

11. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad, atsisakant pradėti tyrimą, išsamus rinkos tyrimas neatliekamas, pažymėdamas, jog pareiškėjo nurodomi skirtingose savivaldybėse esantys skirtingi mokestinės aplinkos skirtumai įtvirtinti įstatymo lygmeniu, tad savo esme tokių skirtingų ūkinės veiklos sąlygų netgi neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

12. Įvertinęs visas ginčo aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai neduoda teisinio pagrindo konstatuoti, kad Taryba nepagrįstai ar neteisėtai atsisakė pradėti tyrimą dėl savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ar kitų teisės normų reikalavimams.

III.

13. Pareiškėjas UAB „Universali arena“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovo priimto Nutarimo dalį dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miesto savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų neteisėtu ir šią Nutarimo dalį panaikinti.

14. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Nutarime visiškai nepasisakyta bei nemotyvuota dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą. Taip pat teismas nepasisakė dėl atsakovo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą Nutarimą, rėmėsi Tarybos bylos nagrinėjimo teisme metu nurodytais motyvais, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame Nutarime. Pareiškėjo pateiktas pareiškimas buvo grindžiamas ne tik privilegijų teikimu bei atskirų ūkio subjektų diskriminavimu pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, bet ir sąžiningos konkurencijos laisvės pažeidimu, neteisėta viešojo administravimo subjekto intervencija į sąžiningos konkurencijos savireguliaciją pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal administracinių teismų praktiką viešojo administravimo institucijos (taip pat vietos savivaldos institucijos) veiksmai (neveikimas), kuriais neužtikrinama sąžininga konkurencija, gali būti vertinami kaip savarankiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Nutarime atsakovas pasisakė tik dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, o tai laikytina gero administravimo principo pažeidimu.

14.2.Šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kaip pareiškime nurodė pareiškėjas, viešojo administravimo subjektai neteisėtai ėmėsi savireguliaciją pažeidžiančių veiksmų, neteisėtai atlieka verslo vykdymui reikalingos infrastruktūros sukūrimo ir / ar atnaujinimo veiksmus, atlieka neteisėtą intervenciją į privataus verslo vykdymą, kas pažeidžia ūkinės veiklos savireguliaciją ir sąžiningą konkurenciją, iškraipo konkurenciją tarp šioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų, o tai laikytina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

14.3.Tiek teismo sprendime, tiek Nutarime nurodyti motyvai yra susiję su atitinkamos rinkos apibrėžimu, kas šioje stadijoje (nesant pradėto tyrimo) nevertinama bei nenustatinėjama. Su atitinkama rinka susijusios išvados Tarybos gali būti padarytos tik pradėto pažeidimo tyrimo metu bei atlikus sudėtingą ekonominio pobūdžio tyrimą, kas nėra ir negali būti atlikta pačioje pradinėje sprendimo dėl tyrimo pradėjimo stadijoje. Šiuo atveju Nutarimas yra priimtas išimtinai geografinės teritorijos (geografinės rinkos) argumento pagrindu, tačiau atitinkamos savivaldybės ribose nenustatytas privilegijų teikimo ar ūkio subjektų diskriminavimo atvejis. Šios išvados yra priimtos atitinkamos rinkos apibrėžimo rezultatų pagrindu bei nustačius, kad atitinkamos rinkos geografinė teritorija (geografinė rinka) apsiriboja konkrečios savivaldybės teritorija.

14.4.Tiek teismas, tiek Taryba netinkamai nustatė atitinkamą rinką, ją apribodami konkrečios savivaldybės teritorija, nors atitinkama rinka turėtų būti apibrėžiama bei pažeidimas vertinamas visos Lietuvos teritorijos mastu. Nei teismas sprendime, nei atsakovas Nutarime išsamiai nepaaiškino, kaip buvo nustatyta atitinkama rinka bei kodėl pareiškėjo išdėstyta argumentacija buvo atmesta. Pagal teismų praktiką atsakovas turi išsamiai motyvuoti atitinkamos rinkos apibrėžimą, o tinkamai neįvykdžius šios pareigos, priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdomos veiklos, organizuojamų renginių pobūdį ir išskirtinumą, bet kuri iš didžiuosiuose miestuose esančių arenų (salių) gali būti laikoma veiksmingu pareiškėjo vykdomos veiklos pakaitalu, todėl geografinė teritorija tokio pobūdžio veikloje turėtų būti apibrėžiama ir suprantama kaip visa Lietuvos teritorija.

14.5.Teismo bei atsakovo su valstybės pagalba susiję motyvai ginčo atveju neaktualūs ir nenagrinėtini. Valstybės pagalba apibūdina Europos Sąjungos nustatyto teisinio reglamentavimo reguliavimo sritį, pagal kurią yra draudžiami valstybių narių tarpusavio prekybai darantys įtaką ir su vidaus rinka nesuderinami veiksmai. Atitinkamai atsakovo atsiliepime nurodyta teismų praktika buvo priimta dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams, byloje sprendžiamas atitikties valstybės pagalbos kriterijams klausimas, kas su nagrinėjamu ginču niekaip nesusiję. Pareiškėjas nesirėmė ir neįrodinėjo Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo pažeidimo, neteisėtos valstybės pagalbos suteikimo Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo prasme, neprašė ištirti šių veiksmų ir / ar teisinio reglamentavimo atitikties Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams.

15. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.Priešingai nei teigia pareiškėjas, Taryba, vertindama, ar pradėti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, gali preliminariai apibrėžti atitinkamą rinką. Be to, pareiškėjas neteisingai remiasi teismų praktika dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio, kuris draudžia piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir reikalauja pakankamai tikslaus rinkos apibrėžimo. Nei teismas sprendime, nei Taryba Nutarime atitinkamos rinkos (įskaitant atitinkamą geografinę rinką) neapibrėžė. Tai, kad pareiškėjas veikia Vilniaus mieste, teismo sprendime buvo paminėta siekiant pagrįsti, kad ūkio subjektai, veikiantys Vilniaus mieste, ir ūkio subjektai, veikiantys kituose miestuose, negali būti vertinami kaip veikiantys toje pačioje situacijoje, nes skirtingose savivaldybėse taikomi skirtingi savivaldybių sprendimai.

16.2.Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti pripažintas, kai nustatoma trijų sąlygų visuma. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija atsakovo išvadų, jog jo pateikta informacija nesudaro pagrindo teigti, jog savivaldybė teikė privilegijas / diskriminavo ūkio subjektus. Kitaip tariant, pareiškėjas nenuginčijo, kad nėra pažeidimo sudėties, o tik deklaratyviai teigė, jog jei geografinė teritorija (geografinė rinka) būtų buvusi nustatyta platesnės apimties, tai galėtų pakeisti Tarybos išvadas dėl pažeidimo padarymo fakto, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, kur jis įžvelgia privilegijavimą / diskriminavimą. Pareiškėjas nepagrindė, jog yra pakankamai akivaizdžių pažeidimo požymių, t. y. kad savivaldybė teikia privilegijas / diskriminuoja ūkio subjektus, nors pagal teismų praktiką prašymą padavusiam asmeniui tenka pareiga pakankamai sukonkretinti ir pagrįsti savo prašymą, kad konkurencijos teisės pažeidimo tikimybė būtų akivaizdi.

16.3.Pareiškėjas pareiškime akcentavo sąžiningos konkurencijos pažeidimą diskriminavimo aspektu, todėl Taryba tai Nutarime įvertino. Pareiškėjas pateikė nuorodą į teismų praktiką su abstrakčiu paaiškinimu, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra savarankiškas, tačiau savarankiško Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo šiuo atveju konkrečiai nenurodė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad savivaldybė neteisėtai ėmėsi veiksmų investuojant lėšas į ūkinės veiklos sritį, ūkinės veiklos vykdymui reikalingos infrastruktūros sukūrimą, yra susiję su galbūt neteisėtos valstybės pagalbos teikimu, tačiau tai nėra Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reguliavimo dalykas. Taryba nėra įgaliota institucija nustatyti, ar buvo pažeistos valstybės pagalbos taisyklės.

16.4.Teismas sprendime pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymu. Taip pat teismas aptarė pareiškėjo argumentus dėl žemės sklypo nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, koncesijos mokesčio ir kitas rinkliavas. Teismas pastebėjo, kad vien protingumo kriterijumi remiantis ūkio subjektai, veikiantys Vilniaus mieste, ir ūkio subjektai, veikiantys kituose miestuose, preliminariai vertinant negali būti vertinami kaip veikiantys toje pačioje situacijoje ir dėl to pagrįstai Taryba sprendė, jog nėra pagrindo įtarti esant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

16.5.Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė naujų argumentų, kurių nebuvo nurodęs, t. y. nurodė, jog Taryba yra pripažinusi tam tikrų formų minėtus savireguliaciją pažeidžiančius viešojo administravimo subjektų veiksmus neteisėtus. Šie argumentai neparodo, kad galėtų būti pažeista Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo nurodytose bylose savivaldybės buvo pripažintos pažeidusios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, o ne vien tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tarybos sutikimas yra iš tiesų reikalingas, kai savivaldybės steigia naują juridinį asmenį, kuris vykdys ūkinę veiklą, arba paveda naują ūkinę veiklą vykdyti jau veikiančioms savivaldybės valdomoms įmonėms pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 9¹ straipsnį. Tačiau pastarosios VSĮ nuostatos pažeidimas nereiškia, kad būtinai yra pažeidžiamas ir Konkurencijos įstatymas, o pareiškėjo pareiškimas Tarybai buvo būtent dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, o ne dėl kitų įstatymų pažeidimo.

16.6.Taryba neišskyrė vertinimo tik dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies. Tai, kad atsakovas nepateikė kokių nors atskirų argumentų dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies, nekeičia aplinkybės, kad Taryba atliko visapusišką vertinimą.

16.7.Pareiškėjas neįvertino, kad jo skundžiami veiksmai nesudaro pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, nesvarbu koks būti atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas. Šiuo atveju veiklos sąlygų skirtumai susidaro ne dėl to, kad kuris nors viešojo administravimo subjektas būtų priėmęs sprendimus dėl toje pačioje situacijoje esančių ūkio subjektų, sukurdamas nevienodas sąlygas, o dėl to, kad pareiškėjas, įsisteigęs Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir atitinkamai veikiantis pagal Vilniaus miesto savivaldybės nustatytas veiklos sąlygas, lygina save su ūkio subjektais, įsisteigusiais kitų savivaldybių teritorijose. Kiekviena savivaldybė turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir nediskriminuoti bei neprivilegijuoti ūkio subjektų, tačiau kiekviena savivaldybė reguliuoja ūkinę veiklą tik savo teritorijoje ir negali reguliuoti ūkinės veiklos kitos savivaldybės teritorijoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Universali arena“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Tarybos 2019 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1S-121(2019) dalį, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pradėti tyrimą dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, susijusių su renginių arenų finansavimu, taikomais mokesčiais ir jų lengvatomis, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams pagal pareiškėjo pareiškimą.

19. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo šį sprendimą panaikinti.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, jog Taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. 

21. Atsižvelgiant į pareiškėjo kritikuojamas Nutarimo nuostatas, dėl kurių atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą minėtu pagrindu, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pateiktas prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti abstraktaus pobūdžio, prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir / ar savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminaciją atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės, t. y. prašymą padavusiam asmeniui tenka pareiga pakankamai sukonkretinti ir pagrįsti savo prašymą, kad konkurencijos teisės pažeidimo tikimybė būtų akivaizdi (žr. 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-234/2014; kt.).

22. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato pareigą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad savivaldybė, vykdydama teisės aktų jai pavestas funkcijas, turi pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų įpareigojimų.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-809-552/2017; kt.), kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tokiais veiksmais laikomas ir teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. 

24. Sprendžiant, ar egzistuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-282/2013; kt.).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008; 2017 m. lapkričio 21 d. administracinėje byloje Nr. eA-2166-624/2017; kt.). 

26. Išnagrinėjus pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus pareiškėjo duomenis neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė teiginį, kad jo nurodomos savivaldybės teikė privilegijas / diskriminavo ūkio subjektus, t. y. savivaldos institucijos sprendimais teikė privilegijas arba diskriminavo atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo įtikinamų argumentų, kurie būtų pagrįsti teisės aktų normomis ir bylos faktais, jog atsakovas privalėjo pradėti tyrimą dėl to, kad kitų arenų, esančių kitų savivaldybių teritorijose, operatoriai neturi pareigos mokėti konkrečioms savivaldybėms nekilnojamojo turto mokesčio, o pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybė nuo šio mokesčio neatleidžia, kad dauguma savivaldybių joms nuosavybės teise priklausančių arenų valdytojams moka koncesijos mokesčius, taip pat taiko reikšmingai mažesnio dydžio reklaminių plotų rinkliavas, teikia įvairią paramą.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš esmės ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. ir 2018 m. kovo 7 d. sprendimus Nr. 1-784 ir Nr. 1-1416, kuriais buvo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kuriais nuspręsta finansuoti esančių renginių arenų (salių) statybą ar rekonstrukciją; Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų savivaldybių tarybų priimtus sprendimus (ar jų dalis), kurie nustato miestuose esančioms renginių arenoms žemės nuomos mokesčio dydžius, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, suteikiantį Kauno miesto savivaldybei priklausančio turto nuomos lengvatas (privilegijas). Pareiškėjas nurodė, kad dėl skundžiamų teisės aktų rinkoje atsiranda reikšmingi veiklos sąlygų ūkio subjektų konkurencijai skirtumai, nes Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų arenoms skiriamos lengvatos privilegijuoja pareiškėjo tiesioginius konkurentus, o pareiškėją diskriminuoja.

29. Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo nurodytus išsamius ir argumentuotus motyvus, dėl kurių netenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl jo nurodomų aplinkybių, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai Nutarimą grindė tuo, jog kiekviena iš pareiškėjo nurodytų savivaldybių tarybų, naudodamasi savivaldos teise, priėmė sprendimus, kurie nustato tam tikras ūkinės veiklos sąlygas (renginių arenų finansavimą, mokesčių ir jų lengvatų taikymą) tik jos veiklos teritorijoje, kiekviena savivaldybės taryba priimtais sprendimais ūkinę veiklą reguliavo savo kompetencijos ribose savo veiklos teritorijoje ir, priešingai, nereguliavo ūkinės veiklos kitos savivaldybės teritorijoje. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Visose savivaldybėse yra numatytas nekilnojamojo turto mokestis, tačiau kiekviena savivaldybės taryba, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, gali sumažinti šį mokestį arba visai nuo jo atleisti.

30. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su atitinkamos rinkos / geografinės rinkos nustatymu, pažymėtina, kad Nutarime geografinė rinka nebuvo nustatyta, nors, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, jis (atsakovas), remdamasis pradine prieinama informacija ar tiriamų ūkio subjektų pateikta informacija, gali apytiksliai apibrėžti atitinkamas rinkas, kuriose nagrinėjama konkurencinė problema (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-234/2014; kt.).

31. Nutarime teisingai nurodyta, kad iš pareiškėjo pateiktos informacijos nėra pagrindo nustatyti, jog kuri nors pareiškėjo nurodyta savivaldybės taryba savo sprendimais būtų numačiusi skirtingas sąlygas toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams (kurių yra po vieną), ir teigti, kad kuri nors savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą, teikiantį privilegijas ar diskriminuojantį atskirus subjektus ar grupes jos teritorijoje. 

32.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis atsakovui pateiktame pareiškime nurodė, jog buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, tačiau atsakovas dėl šio galimo pažeidimo Nutarime visiškai nepasisakė bei dėl šio pažeidimo Nutarime visiškai nemotyvavo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsikirsdamas į šiuos pareiškėjo argumentus, nurodo, kad Nutarime apskritai pasisakyta dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (įskaitant ir 1 dalį), Nutarime yra įvertintos visos pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės, o pareiškėjas akcentavo sąžiningos konkurencijos pažeidimą diskriminavimo aspektu. 

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo turinį, Nutarime nurodytas išnagrinėtas aplinkybes tiek faktų, tiek teisės normų taikymo aspektais, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių privalėjo pradėti tyrimą konkrečiai dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas pareiškime pateikė nuorodas į teismų praktiką su abstrakčiu paaiškinimu, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra savarankiškas, tačiau teisiškai neargumentavo, koks šiuo konkrečiu atveju yra šis savarankiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas. 

34. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, bei pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, taip pat konkrečiai nenurodo, kurios jo pareiškime išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės būtent buvo susietos tik su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų įtarti, kad konkrečių atskirų savivaldybių, kurios įgyvendina specialiuosiuose įstatymuose įtvirtintą savivaldos teisę, priimti pareiškėjo ginčijami sprendimai dėl jų teritorijose esančių (veikiančių) ūkio subjektų neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės (ūkinės veiklos savireguliacijos). 

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Universali arena“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė