Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Brigitai Kosaitei ir adv. Gyčiui Mekioniui

atsakovo atstovui Valentinui Gavrilovui,

 

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Biznio mašinų kompanija“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą pagal UAB „Biznio mašinų kompanija“ pareiškimą, 2006 m. sausio 5 d. nutarimu Nr.2S-01 pripažino, kad AB „Lietuvos paštas“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, ir už šį pažeidimą skyrė AB „Lietuvos paštas“ 80000 Lt baudą.

AB „Lietuvos paštas“ buvo nubausta už tai, kad UAB „Vilniaus energija“ 2004 m. birželio - liepos mėnesiais organizuoto konkurso sąskaitų spausdinimo, lankstymo, dėjimo į vokus ir pristatymo adresatams paslaugoms pirkti metu piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje. Konkurencijos taryba konstatavo, kad pagal Pašto įstatymą AB „Lietuvos paštas“ minėtu laikotarpiu turėjo išskirtinę padėtį rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje. AB „Lietuvos paštas“ buvo vienintelis universaliųjų pašto paslaugų teikėjas (universaliosios pašto paslaugos - nenutrūkstamai visuose šalies regionuose teikiamos pašto paslaugos). Pašto įstatymo 9 straipsnis nustatė, jog tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas universaliųjų pašto paslaugų teikimas, universaliųjų pašto paslaugų teikėjui rezervuojamos vidaus korespondencijos siuntų surinkimo, paskirstymo, vežimo, pristatymo bei įteikimo paslaugos, laikantis svorio ir kainų limitų. Iki 2006 m. sausio 1 d. buvo taikoma 100 gramų rezervuotųjų pašto siuntų svorio riba. Pašto įstatyme buvo nustatyta, kad kiti pašto paslaugų teikėjai nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. galėjo teikti rezervuotąsias pašto paslaugas, tik taikydami ne mažiau kaip 3 kartus didesnį tarifą negu yra nustatytas universaliųjų pašto paslaugų teikėjui. UAB „Vilniaus energija“ pirko paslaugą dėl korespondencijos, kurios bendras su voku svoris neturėjo neviršyti 20 gramų, t. y. tokia korespondencija atitiko rezervuotos korespondencijos apibrėžimą. Konkurencijos taryba konstatavo, kad dalį UAB „Vilniaus energija“ reikalingų paslaugų (sąskaitų vokuose pristatymą gavėjams) nedideliais tarifais galėjo atlikti tik AB „Lietuvos paštas“. Faktiškai kitos pirkimo procedūroje dalyvavusios įmonės (UAB „Nacionalinis atsiskaitymų centras“ ir UAB „Biznio mašinų kompanija“), norėdamos pateikti konkurencingą pasiūlymą, galėjo pateikti įkainius, kurie buvo dviejų dalių: 1) sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugų, kurias atlieka visos pirkimo procedūroje dalyvavusios įmonės, įkainis; 2) korespondencijos pristatymo įkainis, kurį dalyvaujančioms įmonėms siūlė AB „Lietuvos paštas“ (norėdamos pateikti konkurencingą pasiūlymą, kitos pirkimo procedūroje dalyvavusios įmonės sąskaitų pristatymo paslaugą faktiškai turėjo teikti per AB „Lietuvos paštas“). Konkurencijos taryba konstatavo, kad nagrinėjamu atveju reikia išskirti dvi susijusias rinkas: pašto siuntos pristatymo paslaugos rinką, kurioje AB „Lietuvos paštas“, kaip rezervuotosios pašto paslaugos teikėjas, turi įstatymo suteiktą išskirtinę padėtį ir dominuoja, bei sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugų rinką, kurioje visos UAB „Vilniaus energija“ organizuotoje paslaugų pirkimo procedūroje dalyvavusios įmonės turi vienodas sąlygas veikti. Konkurencijos taryba konstatavo, kad AB „Lietuvos paštas“ nagrinėjamu atveju pasinaudojo savo išskirtine padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų (siuntų pristatymo) rinkoje bei, žinodama, kokius pašto pristatymo paslaugų įkainius turės įskaičiuoti į savo pasiūlymus konkurse dalyvaujantys konkurentai, pasiūlė bendrovei „Vilniaus energija“ žymiai mažesnį pristatymo paslaugų įkainį nei tokias paslaugas siūlė pirkti konkurentams UAB „Biznio mašinų kompanija“ ir UAB „Nacionalinis atsiskaitymų centras“. Tokiu būdu AB „Lietuvos paštas“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir siekė įtvirtinti savo padėtį bei išstumti konkurentus iš kitos su minėta rinka glaudžiai susijusios rinkos - sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus rinkos. Toks AB „Lietuvos paštas“ elgesys galėjo paveikti konkurenciją, sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus rinkoje bei atimti kitiems konkurso dalyviams galimybę jį laimėti, nepažeidžiant Pašto įstatymo reikalavimų.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 5 d. nutarimą Nr.2S-01.

Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju neteisingai nustatė rinką ir dėl to nepagrįstai nubaudė pareiškėją. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ organizuoto paslaugų pirkimo konkurso objektas nebuvo nei universaliosios, nei rezervuotosios pašto paslaugos. Konkurso objektas šiuo atveju negali būti skaidomas į atskiras paslaugas. UAB „Vilniaus energija“ siekė nusipirkti informacijos priėmimo, atspausdinimo, dėjimo į vokus ir pristatymo paslaugą, kuri negali būti skaidoma ir kuri priskirtina kitų pašto paslaugų kategorijai. Šiai pašto paslaugų kategorijai Pašto įstatymas išskirtinių reikalavimų nenustato. Šios kategorijos pašto paslaugų rinkoje pareiškėjas bei kitos konkurse dalyvavusios įmonės veikia vienodomis konkurencijos sąlygomis ir pareiškėjas šioje rinkoje nedominuoja, dėl ko jis negali būti baudžiamas už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nelaimėjo UAB „Vilniaus energija“ organizuoto konkurso, o jo pasiūlyta informacijos priėmimo, atspausdinimo, dėjimo į vokus ir pristatymo paslaugos kaina buvo didesnė nei konkurso laimėtojo. Pareiškėjas 2003-2005 metais dalyvavo daugelyje konkursų analogiškoms paslaugoms pirkti, tačiau šiuos konkursus jis buvo laimėjęs tik kartą. Tai patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai neribojo konkurencijos.

Atsakovas Konkurencijos taryba, pakartodamas savo nutarimo argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Biznio mašinų kompanija“ sutiko su Konkurencijos tarybos nutarimu ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas dominuoja rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje, o taip pat veikia ir glaudžiai su rezervuotųjų pašto paslaugų rinka susijusioje sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugų rinkoje. Teikiant rezervuotąsias pašto paslaugas, pareiškėjas yra privilegijuotas ir turi pranašumą prieš kitas tokias paslaugas panorusias teikti įmones, nes jų analogiškų paslaugų kainos turėtų tris kartus viršyti pareiškėjo taikomus tarifus. Teismas nurodė, kad pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra ir tuomet, kai ūkio subjekto elgesys paveikia konkurenciją toje rinkoje, kurioje ūkio subjektas nors ir neužima dominuojančios padėties, bet dominuoja kitoje, glaudžiai su ja susijusioje rinkoje (byla Tetra Pak International v. Komisija (C-333/94)). Teismas nurodė, kad pareiškėjas, pasinaudodamas išskirtine padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir žinodamas, kokius pašto pristatymo įkainius turės įskaičiuoti į savo pasiūlymus konkurse dalyvaujantys konkurentai, tikslingai pasiūlė bendrovei „Vilniaus energija“ mažesnį pristatymo paslaugų įkainį nei tokias paslaugas siūlė kitiems konkurso dalyviams, o tai laikytina piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Toks pareiškėjo elgesys galėjo atimti kitiems konkurso dalyviams lygiavertę galimybę minėtą konkursą laimėti ir ši pareiškėjo veika atitinka Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytą draudžiamą veiką. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog 2003 - 2005 metais pareiškėjas laimėjo tik vieną konkursą, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas nedarė neteisėtos įtakos kitiems ūkio subjektams, veikiantiems rinkoje.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje kyla esminis klausimas, ar informacijos parengimo ir pristatymo paslauga (ši paslauga dar įvardijama kaip elektroninis (hibridinis) paštas) priskirtina universaliosioms rezervuotosioms pašto paslaugoms. Pareiškėjas nurodo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė dvi atskiras paslaugų rūšis (rezervuotąsias pašto paslaugas bei informacijos priėmimo, atspausdinimo ir dėjimo į vokus paslaugas) bei dvi atitinkamas rinkas. Šiuo atveju turi būti kalbama apie vieną informacijos parengimo ir pristatymo paslaugų, kurios nėra universaliosios rezervuotosios pašto paslaugos, rinką, kurioje pareiškėjas neturi dominuojančios padėties. Pareiškėjas nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ organizavo konkursą dėl vientisos ir nedalomos informacijos parengimo ir pristatymo paslaugos. Konkurso metu kainos taip pat buvo siūlomos už šios visos paslaugos teikimą. UAB „Vilniaus energija“ šiuo atveju pirko visą minėtų paslaugų „portfelį“ kaip vieną ją dominantį produktą. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog informacijos parengimo ir pristatymo paslauga yra atskira paslauga, priskirtina ne rezervuotosioms, bet kitoms pašto paslaugoms, kurioms Pašto įstatymas nekelia specialių reikalavimų, patvirtina ir Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr.861 patvirtinto Pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamų pašto paslaugų sąrašo 2.23 punktas bei Vyriausybės 2004 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.55 patvirtintos Lietuvos pašto sektoriaus 2004 - 2008 metų plėtros strategijos 37, 38 punktai. Be to, Ryšių reguliavimo tarnyba taip pat įpareigojo pareiškėją elektroninio (hibridinio) pašto paslaugas priskirti prie kitų pašto paslaugų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byloje nebuvo atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį. Šios dalies nuostatos sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Konkurencijos taryba prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai susiaurina rezervuotųjų pašto paslaugų sąvoką. Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugos negali būti suteikiamos atskirai nuo pristatymo adresatams paslaugų. Pastarųjų paslaugų teikimui reikalingos kitokios techninės ir organizacinės sąlygos. Pristatymo adresatams paslaugos įgyvendinimas neįmanomas, neturint specialaus personalo bei pajėgumų. Dėl šių priežasčių praktikoje informacijos parengimo ir pristatymo paslaugas teikiantis subjektas, siekdamas optimizuoti savo kaštus, dažnai naudojasi trečiojo asmens teikiamomis siuntų pristatymo adresatams paslaugomis. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais mokesčių apskaičiavimo bei teikiamų paslaugų apskaitos klausimus, nes jų nuostatos negali nulemti atitinkamos rinkos apibrėžimo. Ryšių reguliavimo tarnybos nurodymai pareiškėjui jo pozicijos taip pat nepatvirtina. Atsakovas nurodo, kad atleidimas nuo baudos taikomas, tik esant visoms Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo valia draudžiamų veiksmų nenutraukė ir neįvykdė Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų. Be to, pareiškėjas savo kaltės nepripažįsta, o tvirtina, kad jo veiksmai buvo teisėti, ir nesutinka su atsakovo išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjui bauda skirta už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą. Šis straipsnis nustato draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Pareiškėjo skundo argumentai susiję su tuo, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė rinką, kurioje veikia pareiškėjas, todėl be pagrindo nustatė pareiškėją užimant dominuojančią padėtį rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje. Pareiškėjo teigimu, UAB „Vilniaus energija“ siekė nusipirkti informacijos priėmimo, atspausdinimo, dėjimo į vokus ir pristatymo paslaugą, kuri negali būti skaidoma ir kuri priskirtina kitų pašto paslaugų kategorijai, o šioje rinkoje pareiškėjas nedominuoja. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, pirmiausia reikia įvertinti pareiškėjo argumentus, susijusius su savarankiškos informacijos parengimo ir pristatymo paslaugų rinkos buvimu.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis prekės rinką apibrėžia kaip visumą prekių, kurios pirkėjo požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį į prekės sąvoką patenka ir visų rūšių paslaugos bei darbai, taigi ir pašto paslaugos.

Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2118 redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintos svarbios nagrinėjamai bylai sąvokos. Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalis pašto paslaugą apibrėžia kaip pašto siuntų surinkimą, paskirstymą, vežimą ir pristatymą ar įteikimą. Pašto įstatymo 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad universaliosiomis pašto paslaugomis laikomos nenutrūkstamai visoje šalies teritorijoje teikiamos pašto paslaugos. Remiantis Pašto įstatymo 2 straipsnio 23 punktu, konstatuotina, kad universaliųjų pašto paslaugų teikėjas yra valstybės įmonė Lietuvos paštas ir (ar) kiti pašto paslaugų teikėjai, Vyriausybės įgalioti teikti universaliąsias pašto paslaugas šalies teritorijoje. Pašto įstatymo 2 straipsnio 20 punkte nustatyta, kad rezervuotosios pašto paslaugos yra pašto paslaugų dalis, kurių teikimas apribojamas laikantis nustatytų svorio ir kainų ribų, kad būtų užtikrintas universaliųjų pašto paslaugų teikimas. Pašto įstatymo 9 straipsnis nustato, jog tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas universaliųjų pašto paslaugų teikimas, universaliųjų pašto paslaugų teikėjui rezervuojamos vidaus korespondencijos siuntų surinkimo, paskirstymo, vežimo ir pristatymo bei įteikimo paslaugos, laikantis svorio ir kainų limitų.

Apibrėžiant prekės rinką, reikia vadovautis prekių pakeičiamumo pirkėjo požiūriu kriterijais (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.). Rezervuotosios pašto paslaugos, kaip jos apibrėžtos Pašto įstatymo 9 straipsnyje (vidaus korespondencijos siuntų, reklaminio pašto, gaunamų tarptautinių korespondencijos siuntų surinkimo, paskirstymo, vežimo, pristatymo bei įteikimo paslaugos), pasižymi specifinėmis savybėmis. Šių paslaugų tikslas yra komunikacijos užtikrinimas, tuo tarpu informacijos priėmimas, atspausdinimas ir įdėjimas į vokus yra savarankiška paslauga, nors ir glaudžiai susijusi su tolesniu pristatymu. Teisėjų kolegijos nuomone, informacijos priėmimas, atspausdinimas ir įdėjimas į vokus nekonkuruoja su rezervuotosiomis pašto paslaugomis, o vien informacijos priėmimo, atspausdinimo ir įdėjimo į vokus paslaugas teikiantys subjektai nekonkuruoja su vien pašto paslaugas teikiančiais subjektais. Sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugas gali teikti įmonės, turinčios atitinkamą įrangą, teisės aktai nenustato jokių specialių reikalavimų šias paslaugas teikiantiems subjektams, todėl jos sudaro atskirą rinką. Būtent dėl specifinių pašto paslaugų savybių pašto paslaugos tiek Lietuvoje, tiek Europos Bendrijose yra reglamentuojamos specifiniais teisės aktais (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo). Pagal direktyvos 97/67/EB 2 straipsnį pašto paslaugas sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas, tuo tarpu sąskaitų spausdinimas, lankstymas ir dėjimas į vokus į pašto paslaugas nepatenka. Todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas pagrįstai išskyrė savarankišką rezervuotųjų pašto paslaugų rinką ir savarankišką informacijos priėmimo, spausdinimo ir dėjimo į vokus paslaugų rinką.

Pareiškėjo teiginių dėl to, kad sąskaitų spausdinimo, lankstymo, dėjimo į vokus ir pristatymo rinkų negalima skaidyti į rezervuotųjų pašto paslaugų bei sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus rinkas bei kad visa ši paslauga sudaro vieną informacijos parengimo ir pristatymo paslaugų rinką, nepatvirtina ir Europos Komisijos pozicija. Nors konkurencijos teisinius santykius, susiklosčiusius vietinėje Lietuvos rinkoje ir nedarančius poveikio prekybai tarp valstybių narių, reglamentuoja Konkurencijos įstatymas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jog šio įstatymo normos (šiuo atveju reglamentuojančios piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje arba didelėje jos dalyje) ir juose naudojamos sąvokos iš esmės yra identiškos Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB sutartis) 82 straipsniui, be to, Konkurencijos įstatymo tikslas yra Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimas (Konkurencijos įstatymo 1 str. 3 d.), Europos Bendrijų teisė gali būti pasitelkta kaip antrinis teisės šaltinis aiškinant Lietuvos teisės normas, padedantis atskleisti nacionalinio teisinio reguliavimo prasmę.

Europos Komisija 2000 m. gruodžio 21 d. sprendime C(2000) 4067, kurį pareiškėjas nurodo kaip patvirtinantį jo poziciją, kad sąskaitų spausdinimo, lankstymo, dėjimo į vokus ir pristatymo rinka yra viena ir neskaidoma, išskyrė dvi rinkas: (1) netradicinio pristatymo rinką (angl. Non-conventional deliveries, vok. die nicht-traditionelle Zustellung), garantuojant pristatymo adresatui datą ir laiką ir (2) tradicinio pristatymo rinką (angl. Conventional deliveries, vok. die traditionelle Zustellung), kurioje siekiama pristatymo nustatyto laiko ribose, tačiau negarantuojamas pristatymo laikas ir data. Europos Komisijos teigimu, atribojant šias rinka nėra teisiškai reikšminga siuntos atsiradimo kilmė, o svarbiausia yra galimybė užtikrinti bei fiksuoti siuntos pristatymo momentą. Minėtame Komisijos sprendime nebuvo išskirta atskira informacijos parengimo ir pristatymo paslaugų rinka, į kurią galėtų patekti spausdinimo, lankstymo, dėjimo į vokus ir pristatymo paslaugos. Priešingai, abi Europos Komisijos išskirtos rinkos susijusios vien su siuntų pristatymu, o siuntos atsiradimo kilmė įtakos rinkos apibrėžimui neturėjo. Taigi aplinkybė, kad UAB „Vilniaus energija“ siekė įsigyti ne vien sąskaitų pristatymo, tačiau kartu ir sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir dėjimo į vokus paslaugas nepatvirtina, jog visos šios paslaugos sudaro vieną neskaidomą rinką. Pareiškėjo argumentai dėl vieningos informacijos parengimo ir pristatymo rinkos egzistavimo atmestini.

Tačiau teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl atsakovo pozicijos UAB „Vilniaus energija“ siuntų pristatymo paslaugą susiejant vien su rezervuotosioms pašto paslaugoms. Nors atsakovas teisingai nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ bendras voko su turiniu svoris neviršys 20 gramų, ir tokie laiškai atitinka rezervuotosios korespondencijos apibrėžimą, tačiau tai savaime nereiškia, kad pristatymas būtinai turi būti atliktas naudojantis pašto paslaugomis. UAB „Vilniaus energija“ skelbtose Sąskaitų spausdinimo, lankstymo, dėjimo į vokus ir pristatymo adresatams paslaugų pirkimo skelbiamų supaprastintų derybų sąlygose nenurodomas siuntų pristatymo būdas bei tai, kad siuntų pristatymas būtinai turi būti atliktas naudojantis pašto paslaugomis. Toks pristatymas galimas ir naudojantis pasiuntinių paslaugomis (Pašto įstatymo 2 str. 8 d.). Byloje yra duomenų, kad būtent naudodamasi pasiuntinių paslaugomis UAB „Vilniaus energija“ siuntas pristato skelbtą konkursą laimėjusi UAB „BMK“. Šiuos argumentus pareiškėjas buvo išsakęs savo 2005 m. lapkričio 15 d. nuomonėje, pateiktoje Konkurencijos tarybai (Konkurencijos tarybos b. l. 212). Tačiau į šiuos argumentus Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neatsižvelgė, jų nevertino ir neanalizavo. Nors atsakovo išvada, kad pareiškėjas dominuoja rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje, yra teisinga, tačiau skundžiamame nutarime neaptariama galimybė teikti UAB „Vilniaus energija“ siuntų pristatymo paslaugą kitais būdais. Duomenų, ar pareiškėjas teikia pasiuntinių paslaugas, byloje nėra. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas dominuoja rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje savaime nereiškia jo išskirtinės padėties teikiant apskritai siuntų pristatymo paslaugas, nes rezervuotųjų pašto paslaugų teikėjai galimai konkuruoja su kitais siuntas pristatančiais subjektais.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje be kitų vadovaujasi objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Tai ypač svarbu viešojo administravimo procedūrose, užsibaigiančiose sankcijų skyrimu.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atliktas tyrimas nėra išsamus, o rinkų apibrėžimas nepakankamai motyvuotas. Šiems trūkumams pašalinti būtina atlikti papildomą tyrimą. Todėl atsakovo nutarimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini, ginčą perduodant nagrinėti iš naujo Konkurencijos tarybai.  

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 5 d. sprendimą Nr.2S-01 panaikinti ir perduoti ginčą nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai.  

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Birutė Janavičiūtė

Edvardas Sinkevičius