DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI: KIEK VERTOS „ŠOKIRUOTŲ“ RINKOS ŽAIDĖJŲ AŠAROS

Už 10 metų konkurenciją ribojusį susitarimą fiksuoti duonos, šaldytų bei paruoštų vartojimui maisto gaminių minimalias lentynos kainas praeitų metų gruodį Konkurencijos taryba 58,3 mln. Lt bauda nubaudė prekybos tinklą „Maksima“ ir 15,3 mln. Lt bauda – minėtų gaminių gamintoją „Mantinga“. Konkurencijos tarybos sprendimas yra 2010 metais pradėtos kartelio mažmeninėje maisto produktų prekyboje paieškos rezultatas.

Šio kartelio paieškas galima būtų palyginti su mėginimu sudėlioti po visą Lietuvą išsibarsčiusią dėlionę pavadinimu „Duok lentynos kainą!”. Keletas mažmeninės prekybos tinklų, šimtai parduotuvių, tūkstančiai vadybininkų, dešimtys tūkstančių pavadinimų prekių, kelių milijardų litų metinė apyvarta, vienodos arba labai nežymiai besiskiriančios analogiškos prekės kainos, o jeigu vyksta prekės akcija, tai ji niekada arba beveik niekada nevyksta vienu metu skirtinguose prekybos tinkluose. Tokį Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos vaizdą 2010 metais kylant maisto produktų kainoms pastebėjo ne tik kaimo močiutės.

– Kartelis, kurio nemato tik Konkurencijos taryba! – kiekviena pasitaikiusia proga ir be progos garsiai trimitavo dėmesio siekiantys politikai ir visuomenės veikėjai, neturintys net menkiausių kartelio buvimo įrodymų.

Konkurencijos taryba matė ne tik išsibarsčiusią dėlionę. Klasikinis kartelis, kuomet konkurentai susėda ir sutaria dėl prekės kainos pakėlimo, tokioje rinkoje kaip mažmeninė prekyba, Konkurencijos tarybai atrodė mažai tikėtinas: gausybė įvairiausių prekių bei jų tiekėjų, jokių  požymių, rodančių, kad prekybos tinklų vadovai ar darbuotojai derintų prekių kainas ar jų maržas. Neįtikėtina buvo ir tai, kad toks kartelis galėtų būti stabilus ir apimtų ne tik mažmeninę prekybą maisto produktais, dėl kurios labiausiai nerimo vieši kalbėtojai.

Vis tik, kodėl sutapo to paties pavadinimo sviesto, duonos, miltų, pieno... kainos skirtingų prekybos tinklų parduotuvių lentynose?

Konkurencijos teisės teorija ir praktika byloja, kad kainų kartelio sukeliamo efekto – vienodų prekės kainų – galima pasiekti ir per trečiuosius asmenis. Ar tai yra įmanoma mažmeninėje prekyboje? Kodėl gi ne. Schema galėtų būti tokia: mažmeninės prekybos tinklas reikalauja tiekėjo tiekti prekes nurodant ne prekės pardavimo kainą prekybos tinklui, bet prekybos tinklo parduotuvės lentynoje gulinčios prekės kainą. Trumpai tariant, kartu su preke prekybos tinklas pareikalauja tiekėjo: „ – Duok lentynos kainą!“

„Duok lentynos kainą!“ logika slepiasi po atvirkštiniu prekės maržos skaičiavimu. Prekybos tinklas, nesivargina skaičiuodamas kokį antkainį užsidėti ant, pavyzdžiui, iš gamintojo nusipirktos bandelės kainos, kad jo perparduodama bandelė būtų patrauklesnė nei konkurentų – kitų prekybos tinklų – perparduodama analogiška prekė. Ant tiekėjo tiekiamos prekės kainos prekybos tinklas antkainio iš vis neužsideda, tačiau iš tiekėjo jis paima suderėtą procentinę nuolaidą nuo pastarojo bandelės tiekimo kainos. Tiekimo kaina pavirsta į prekybos tinklo parduotuvės lentynoje gulinčios bandelės kainą ir tampa nebe prekybos tinklo, bet ... tiekėjo rūpesčiu.

O jeigu prekybos tinklas ar visi tinklai, pasinaudodami turima galia rinkoje, dar ir pareikalautų gamintojo tiekti prekes kainomis ne didesnėmis nei konkurentams – kitiems prekybos tinklams? Nebeliktų konkurencijos tarp to paties pavadinimo prekių skirtinguose prekybos tinkluose ir turėtume vienodas ar beveik vienodas to paties pavadinimo produkto kainas lentynose.

Kaip užtikrinti, kad vienodų kainų būtų laikomasi? Jei esi, kaip prekybos tinklas, vienas iš svarbiausių klientų, kurį praradus kai kuriems tiekėjams gali tekti netgi užsidaryti, labai tikėtina, kad turi galią ir reikalauti tiekėjų kontroliuoti jų pačių tinklui parduodamų prekių lentynos kainas.

Esant tokiai „Duok lentynos kainą!“ praktikai, prekybos tinklui nebereikia sekti savo konkurentų, nes prekės kainai krentat, ji krenta ir kituose prekybos tinkluose, kylant – kyla ir pas konkurentus. O marža stabili – tam tikras procentas nuo parduodamos prekės kainos lentynoje. Akcijos taip pat nesujauks rinkos „ramybės“ – jas kontroliuoja tiekėjas.

Turėdama atskirus dėlionės „Duok lentynos kainą!“ fragmentus, kėlusius pagrįstus įtarimus dėl konkurencijos teisės pažeidimo, Konkurencijos taryba 2010 metų rudenį pradėjo tyrimą dėl maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla užsiimančių įmonių veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Juk teisinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, vien įsivaizdavimo kaip turėtų atrodyti išbarstyta dėlionė nepakanka – ją būtina ir sudėti: surinkti įrodymus, kurių visuma patvirtintų po išbarstyta dėlione besislepiančio bendro vaizdo egzistavimą.

Po ketverius metus trukusio tyrimo Konkurencijos tarybai kol kas pavyko surinkti tik vieną dėlionės „Duok lentynos kainą!“ dalį: nustatyti prekybos tinklo „Maxima“ ir duonos bei kitų maisto gaminių tiekėjo „Mantingos“ susitarimą, kuriuo buvo fiksuojamos „Mantingos“ gaminamų prekių lentynos kainos „Maxima“ tinklo parduotuvėse. Be to, kaip nustatyta iš įmonių elektroninio susirašinėjimo, susitarimu taip pat buvo bandoma riboti konkurenciją visame mažmeninės prekybos lygmenyje – užsitikrinti minimalų vartotojams parduodamų „Mantingos“ produktų kainų lygį visuose prekybos tinkluose Lietuvoje.

Štai keletas nuotrupų iš KT nutarimo.

„– Jūs įsipareigojate tas pakeltas kainas išlaikyti ir kitur...“, – primena „Mantingai“ „Maxima“ vadybininkė.

„– O kaip su lentynomis darys kiti tinklai?“ – konkurentų veiksmais domisi lietuviškos prekybos ypatumus jau spėjusio perprasti „Prisma“ atstovė. „ – Kiti nemažins.“ – „Prismą“ nuramina „Mantinga“.

„– Kodėl „RIMI“ tinkle auselių kaina 8.69?“ – piktinasi žemesne lentynos kaina pas konkurentą „Norfa“ atstovas. „Mantinga“ teisinasi, kad „kainos buvo keliamos visoje Lietuvoje“ bet įvardija ir atsiradusios netvarkos priežastį: „RIMI vadybininkė atostogauja.“

„Palink“ taip pat nelinkęs taikytis su nesutartomis akcijomis pas konkurentą „RIMI“ ir skelbia notą „Mantingai“: „ – Tikrai norėčiau, kad ši akcija būtų kuo skubiau nutraukta.“

Mažmeninės prekybos praktikos „Duok lentynos kainą!“ tikslą, bandydamas nesuprasti 2014 gruodžio 4 d. Konkurencijos tarybos nutarimo, vienoje iš internetinių svetainių puikiai apibendrino „Maxima LT“ generalinis direktorius: „[Maxima] kainos daugeliu atveju nebuvo didesnės, nei mūsų konkurentų“.

Tikra tiesa: jokio kainų karo, vienodas kainų lygis, stabili pardavimų marža, minimali rizika rinkoje – tai ir yra, ko siekia visi karteliai vartotojų sąskaita! Tiesa ir tai, kad karteliui nustatyti nepakako įrodymų – visos dėlionės sudėti kol kas nepavyko.

Kas gi slepiasi už likusių išbarstytos dėlionės detalių? Ar „Duok lentynos kainą!“ praktiką pakeis, „Maximos“ bei „Mantingos“ teigimu, skirtos „šokiruojančios“ Konkurencijos tarybos baudos?

Yra labai tikėtina, kad mažmeninės prekybos praktika „Duok lentynos kainą!“ šiam verslui atneša daugiau naudos, nei gręsianti žala, kurią patirtų įmonė, sugauta už Konkurencijos teisės pažeidimą ir gavusi maksimalią 10 procentų bendrųjų metinių pajamų baudą. Tai netiesiogiai patvirtina ir nubaustų įmonių bei jų konkurenčių elgesys. Apie vykdomą tyrimą, įtarimus dėl mažmeninės prekybos praktikos prieštaraujančios įstatymo reikalavimams, įmonės sužinojo daug anksčiau, nei buvo priimtas Konkurencijos tarybos sprendimas, deja veiksmų nenutraukė. Kaip sužinome iš „Mantinga“ laiškų klientams – prekybos tinklams – praktika tokia gaji, kad nukrypimai nuo vienodų lentynos kainų „nemaloniai nustebina“, o nukrypusieji nuo jų yra tiesiog „nesąžiningi“, „nesilaikantys pažadų“ ar „susitarimų“. Be to, sužinojusios apie tai, kad jų taikoma praktika kelia įtarimus Konkurencijos tarybai, rinkos dalyvės įtartinus veiksmus pradėjo maskuoti. „Norfa“ viename iš 2013 metų savo e-laiškų „Mantingai“ siūlo būti atsargesniems: „Visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Konkurencijos tarybos“. Kaip gi kitaip tai gali suprasti, jeigu ne: „reikia susitikti ir susitarti“?

Konkurenciją ribojančių susitarimų teikiamą naudą jų dalyviams patvirtina ir pasaulinio lygio konkurencijos ekspertų tyrimai. Daugumos jų teigimu, nustatyta 10 procentų bendrųjų metinių pajamų baudos riba, yra reikšmingai mažesnė, nei iš susitarimų gaunama nauda (ypač ilgų pažeidimų atvejais). Dvejojančius rizikuoti ar ne, matyt, dar padrąsina ir palyginti nedidelė tikimybė būti sugautam bei Lietuvoje kol kas neveikiantis žalos, padarytos konkurencijos teisės pažeidimais, atlyginimo mechanizmas.

Kuo gi svarbus Konkurencijos tarybos nutarimas? Ne, tikrai ne skirtos baudos dydžiu. Konkurencijos tarybos nutarimu  mažmeninės prekybos praktika „Duok lentynos kainą!” buvo pripažinta ribojančia konkurencija, pažeidžiančia vartotojų interesus ir netoleruotina konkurencijos teisės požiūriu.

Ar praktika gali pasikeiti? Taip. Praktika pasikeis, jeigu tiekėjai, užuot internetiniuose portaluose anonimiškai burnoję apie juos neva smaugiančius prekybos tinklus bei viešai porinę apie Konkurencijos tarybos nekompetenciją, pradės naudotis dar 2012 metais Konkurencijos įstatyme specialiai jiems įtvirtinta amnestijos programa. Pagal įstatymo nuostatas, įmonės, pirmosios pranešusios apie jų sudarytus susitarimus dėl perpardavimo kainų fiksavimo Konkurencijos tarybai, yra visiškai atleidžiamos nuo baudos. Tiesa, šia amnestija negali pasinaudoti tos įmonės, dėl kurių veiksmų Konkurencijos taryba jau yra pradėjusi tyrimą. Tačiau net ir tokiu atveju, įmonei skirtina bauda gali būti sumažinta net iki 75 procentų, jeigu tyrimo metu įmonė pateikia Konkurencijos tarybai visą jai žinomą informaciją bei įrodymus, kurie yra reikšmingi įrodant draudžiamą susitarimą.

Praktika pasikeis, kai nenoras būti sugautam už konkurencijos teisės pažeidimą dėl amnestijos programos taikymo, taps stipresniu už norą rizikuoti – juk prekybos tinklui už kiekvieną „Duok lentynos kainą!” susitarimą su tiekėju gresia bauda panaši į tą, kurią gavo „Maksima“ už sutartį su „Mantinga“.

Amnestijos programos draudžiamų susitarimų dalyviams nuostatos yra skelbiamos viešai – taip pat ir Konkurencijos tarybos svetainėje. Todėl dėl didesnio pelno svetima sąskaita ar kitų priežasčių praleidus progą jomis pasinaudoti, viešos bei užkulisinės raudos apie Konkurencijos tarybos sprendimus, kurie neva žlugdo įmones bei neįvertina ekonominės sprendimo įtakos valstybei, tampa panašios į krokodilo ašaras. Neigti ir slėpti konkurencijos pažeidimą ar jį nutraukti pranešus Konkurencijos tarybai yra įmonių pasirinkimas. Rizikos kaina irgi žinoma.

Taigi, kas pirmas nusišluostys krokodilo ašaras ir padės sudėlioti likusias išbarstytos dėlionės detales?

Nuoroda į straipsnį http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=f5489a87-f68f-44eb-9764-9302bac93160

Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja