FILMŲ PLATINTOJAI PAGRĮSTAI PRIPAŽINTI NETEISĖTAI NUSTATĘ PARDAVIMO KAINAS

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2011 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtino, kad Konkurencijos taryba pagrįstai UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB ,,Palink“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“ ir UAB ,,Elektromarktas“ nubaudė už draudžiamus susitarimus nustatyti (fiksuoti) filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, perpardavimo mažmenines kainas. Prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams pripažinti UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ su kitomis minėtomis bendrovėmis sudaryti susitarimai, kuriais jie nustatė minimalias bei rekomendacines filmų įrašų pardavimo mažmenines kainas vartotojams. Teismas bendrovėms, apskundusioms Konkurencijos tarybos nutarimą, skirtas baudas nežymiai sumažino, o UAB „Interatlas“ ir UAB „Bomba“ skirtų baudų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą grąžino spręsti pirmosios instancijos teismui.

Konkurencijos taryba pripažįsta, jog ši teismo nutartis yra reikšminga ne tik Konkurencijos tarybos praktikai, bet ir ūkio subjektams vertinant galimą jų veiksmų, pirmiausia vykdant prekių tiekimą ir platinimą, atitiktį konkurencijos teisės reikalavimams.

Teismas pripažino, kad susitarimu Konkurencijos įstatymo taikymo tikslais gali būti pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai, taip pat iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, jei nustatoma, kad šalys suderino valią ir pasiekė konsensusą arba suderino veiksmus. Be to, susitarimui konstatuoti gali pakakti tiesioginio ar netiesioginio ūkio subjektų kontakto, kurio tikslas arba pasekmė yra poveikis ūkio subjekto elgesiui rinkoje. Taigi, prieštaraujančia konkurencijos teisei gali būti pripažinta bet kokia ūkio subjektų bendradarbiavimo forma, jeigu nustatoma, kad tokio bendradarbiavimo objektyvus ekonominis tikslas yra konkurencijos ribojimas. Be to, vertinant, ar buvo sudaryti susitarimai dėl perpardavimo kainų nustatymo, draudžiamo susitarimo sudarymo egzistavimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog faktiškai susitarimas buvo įgyvendintas.

Teismas pažymėjo, kad patirtį sudarant įvairias sutartis turintys ūkio subjektai įprastai neįtraukia į sutartis visiškai beprasmių nuostatų, kurių nuo pat pradžių neketina laikytis, taip pat dažniausiai tiksliai išreiškia atitinkamų sutarties nuostatų pobūdį, ypač jei siekia susitarti ne dėl įpareigojančių, bet tik dėl rekomendacinio pobūdžio sąlygų. Taigi, derybinės ir sutarčių sudarymo patirties turinčių šalių sutartyje įtvirtinta tiksli prekės perpardavimo kaina, kai nėra aiškių jos rekomendacinį turinį įrodančių duomenų, gali būti labai reikšmingas įrodymas, kad šalys susitarė būtent dėl tokios perpardavimo kainos realaus ir privalomo taikymo. Taikant konkurencijos taisykles subjektyvūs šalių siekiai paprastai nėra svarbūs, o esminę reikšmę turi objektyvus ūkio subjektų ketinimas, t. y. kokio ekonominio rezultato ūkio subjektai siekė sudarydami susitarimą. Ekonominis rezultatas, kurio šalys siekia sudarydamos susitarimus dėl perpardavimo kainų palaikymo, yra apriboti platintojo galimybes savarankiškai nustatyti pardavimo kainas, įskaitant ir mažmenines kainas galutiniams prekių vartotojams.

Tiekėjams ir platintojams susitarus fiksuoti perpardavimo kainas, apribojama konkurencija tarp platintojų, nes apribojama pirkėjo (tiekėjo prekių platintojo) komercinė laisvė savarankiškai ir nepriklausomai nuo tiekėjo nustatyti prekių perpardavimo kainas ir/arba teikti vartotojams nuolaidas, todėl perpardavimo kainos palaikomos dirbtinių, o ne natūralių rinkos mechanizmų sąlygojamų priemonių pagalba. Taip tiekėjo prekių platintojams trukdoma nevaržomai nustatyti savarankišką kainų politiką, tarpusavyje konkuruoti, sudaromos prielaidos platintojų susitarimams dėl kainų, ir svarbiausia – apribojama galutinių vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų galimybė įsigyti prekių palankiausiomis kainomis. Tokiais susitarimais daroma žala tiek konkurencijai, tiek vartotojams, nes jeigu nebūtų sudaryti konstatuoti susitarimai kainos vartotojams galėjo būti mažesnės.

Šis LVAT sprendimas aiškiai rodo, kad prekių tiekėjams bei platintojams draudžiama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai tartis dėl minimalių ir rekomenduojamų perpardavimo, įskaitant ir mažmenines, kainų. Tokių susitarimų žala konkurencijai bei vartotojams yra akivaizdi, todėl būtina užtikrinti, kad platintojai sprendimus dėl perpardavimo kainų priimtų savarankiškai.

Su išsamiu Konkurencijos tarybos nutarimo tekstu ir LVAT nutartimi galima susipažinti čia.