KAS MIESTO ĮVAIZDĮ GERINA LABIAU: ROŽINIAI TAKSI AR VIENODO KIRPIMO ŠUKUOSENOS?

Retkarčiais pasirodo iliustruotos žinios iš Šiaurės Korėjos: labai panašūs arba vienodi pastatai, tvarkinga vienoda apranga, vienodos šukuosenos, vienoda eisena, netgi emocijos vienodos: arba visi verkia, arba skanduoja džiaugsmą ir pasididžiavimą išreiškiančius šūkius. Taksi automobiliai ten taip pat nudažyti vienodu spalvų deriniu, o pagaminti vienoje ir toje pačioje valdančios partijos parinktoje įmonėje.   Puikus  šalies bei jos miestų įvaizdis, ar ne?

Bet, pasidairę po užsienio šalis, grįžkime į Lietuvą... Prieš keletą dienų tiek liberalūs, tiek konservatyvūs Lietuvos didžiųjų miestų merai forume sutarė, kad liberalizmas taksi paslaugų rinkoje yra ne liberalizmas, o tiesiog visiška netvarka. Tuo tarpu miestuose, juk turi būti tvarka. Siekdami tvarkos didžiųjų miestų merai pritarė Kauno miesto galvos iniciatyvai sutvarkyti taksi versle įsivyravusią betvarkę: nustatyti kiek taksi automobilių, kokio amžiaus, kokios spalvos ar spalvų derinio bei kokį laiko terminą jie gali važinėti miestų gatvėmis. Didmiesčių vadovai tikisi, kad įvesta tvarka taksi versle iš esmės pagerins savivaldybėse teikiamų taksi paslaugų kokybę, aplinkos apsaugą, didins eismo ir vairuotojų saugumą, išlaikys vienodą stilių, gerins miesto įvaizdį ir sumažins nelegalių vežėjų skaičių.

Tačiau ekonomikos teorija ir praktiniai tyrimai rodo, kad ne valdžios taikomos reguliacinės priemonės, bet verslo konkurencija dėl vartotojų skatina įmones gerinti savo teikiamų prekių ir paslaugų kokybę, nustatyti klientams patrauklias kainas, investuoti į naujoves. Konkurencija skatina tiesiog būti geresniam už kitus. Perteklinės, protekcionistinės, diskriminacinės reguliacinės priemonės, priešingai –  stabdo progresą, skatina korupciją, neigiamai veikia miestų bei šalies vystymąsi.

Miestų merai neturėtų pamiršti, kad ne jie ir ne savivaldybių tarybos, o patys GYVENTOJAI TURI TEISĘ PASIRINKTI į kokį taksi automobilį jiems sėstis. Miestų merai neturėtų pamiršti ir to, kad taksi paslaugomis naudojasi ne tik savivaldybės ar valstybės tarnautojai, vykstantys į tarnybines komandiruotes ir tiesiogiai nepatiriantys taksi kelionės išlaidų, nes jos kompensuojamos iš savivaldybių biudžeto, ne tik turistai, dažnai  pasirengę mokėti už taksi paslaugą bet kokią kainą, nes ji vis tiek bus mažesnė už kainas jų gimtosiose šalyse. Miestų merai neturėtų pamiršti, kad taksi paslaugų vartotojai yra ir minimalų atlyginimą gaunantys ar iš pašalpų, pensijų ar stipendijų gyvenantys, ir turtingi, bet itin taupūs, gyventojai, ir tie patys savivaldybių tarnautojai labiau taupantys, kai važiuoja į sodą, nei į komandiruotę. Visiems jiems nereikia rožinio taksi automobilio su 10 užsienio kalbos žodžių mokančiu vairuotoju, JIE renkasi taksi paslaugas pagal jų KAINĄ, nes JIE TURI TEISĘ rinktis.

Deja, jeigu merų iniciatyvos bus įgyvendintos kažin ar išliks TEISĖ RINKTIS.

Konkurencijos ekspertai sutaria, kad rinkos dalyvių skaičiaus ribojimas, leidimų (ir ypač terminuotų), veikti rinkoje įvedimas tiesiogiai riboja ūkio subjektų įėjimą į rinką, mažina jau esančių rinkoje konkurenciją, daro neigiamą įtaką paslaugos kainai bei kokybei. Papildomą įėjimo į rinką kliūtį sudarys ir, be abejo, įmonių veiklos kaštus didins, ir taksi automobilio amžiaus ribojimas bei reikalavimai apipavidalinimui. Kaip šias išlaidas įmonės kompensuos? O gi koreguodamos kainą už paslaugą. Miestų merai turėtų žinoti, kad rinkos ekonomikos šalyje, kokia yra ir Lietuva, valstybės ar savivaldybės nustatomos papildomos reguliavimo priemonės reiškia papildomas išlaidas įmonėms. Išlaidos miestų vadovų vizijoms įgyvendinti yra pridedamos prie kitų įmonės veiklos  sąnaudų, o pastarosios įskaičiuojamos į  prekių bei paslaugų teikiamų miestų gyventojams kainas.

Suprantamas didžiųjų miestų merų susirūpinimas ir eismo saugumu. Tačiau, svarstytina kiek čia yra jų kompetencijos. Juk reguliacinėmis priemonėmis dėl eismo priemonių saugumo rūpinasi Susisiekimo ministerija ir jai pavaldžios tarnybos. Beje, pagal šių institucijų tyrimus ne automobilio amžius ar jo techninė būklė, bet vairuotojų kultūra, kuria reikėtų rūpintis pastariesiems dar besėdint savivaldybių mokyklų suole, daro  didžiausią įtaką avaringumui keliuose.

O gal merams tiesiog trūksta idėjų kaip pagerinti miestų įvaizdį? Padėkime jiems! Pavyzdžiui, Kauno miesto merą galėčiau pakviesti pasivaikščioti savivaldybės šaligatviais Žaliakalnyje ar Senamiestyje su vaikišku vežimėliu arba Vilniaus miesto merą pėsčiomis bent jau po jo gyvenamąjį rajoną ir tik ten, kur vaikšto turistai. Pažadu, tikrai kils idėjų kaip pagerinti miesto įvaizdį srityse, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymą priklauso išimtinai savivaldybėms.

Nuoroda į straipsnį: http://vz.lt/blog/2014/6/13/kas-miesto-ivaizdi-gerina-labiau-roziniai-taksi-ar-vienodo-kirpimo-sukuosenos#ixzz34sssHHlc

Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja