KOMENTARAS DĖL PADĖTIES PIENO SEKTORIUJE

Konkurencijos taryba nuolat stebi padėtį pieno rinkoje, analizuoja joje vykstančius pokyčius, taip pat yra išaiškinusi Konkurencijos įstatymo pažeidimus tarp pieno perdirbėjų ir juos nubaudusi. Tačiau pastaruoju metu, vertindama besiklostančią padėtį pieno rinkoje, taip pat pastebi konkurencijos teisės prasme nerimo keliančias tendencijas.

Konkurencijos teisės prasme vienodai įtartinai skamba šie pareiškimai:

Valdžios ketinama teikti parama naujai pieno perdirbimo įmonei statyti;

pieno gamintojų (ūkininkų) grasinimai boikotuoti vieną iš perdirbimo įmonių ir tarimasis nukreipti pieno upes į Lenkiją;

perdirbimo įmonių viešos kalbos apie supirkimo kainų mažinimą ar ketinimai didinti pieno produktų kainas;

mažmenininkų viešos kalbos apie pieno produktų pabrangimą.

Konkurencijos taryba stebi rinkos dalyvius ir kai, jos manymu, įtarimai dėl galimo konkurencijos teisės pažeidimo taps pagrįsti, tai tyrimas bus pradėtas. Tačiau apie tai viešai nebus skelbiama, nes viešas pareiškimas apie įtariamą kartelį praktiškai sužlugdo jo įrodymo galimybę.

Rinka yra sudėtingas mechanizmas. Bet kurios prekės ar paslaugos kainos susidarymą laisvoje rinkoje lemia tiek vidiniai veiksniai: bendrovės tikslai rinkoje (išlikimas, pelno didinimas, rinkos dalies didinimas), sąnaudos, produkto kokybė, investicijos ir t.t.; tiek išoriniai veiksniai: pasiūla, paklausa, konkurencija, valstybės politika, teisinis reguliavimas, mokesčiai, makroekonomika ir t.t.

Pieno produktų kainos susidarymą lemia ne tik žaliavinio pieno kaina, bet ir kiti pieno produktų gamybos kaštai, tai: darbo užmokestis, kuras ir energija, pagalbinės medžiagos, žaliavos surinkimo, transportavimo kaštai, mokesčiai, eksporto galimybės (pvz., š.m. eksporto draudimas į Rusiją, EK eksporto subsidijų į trečiąsias šalis eksportuojamiems pieno produktams panaikinimas), sezoniškumas, vartojimo mažėjimas ir kitos sąlygos. Dėl to vienareikšmiškai atsakyti, kodėl padidėjo vienos ar kitos prekės kaina vartotojams, nenagrinėjant visų galimų veiksnių, nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.

Konkurencijos taryba yra ne kartą pastebėjusi Lietuvos pieno sektoriaus problemas: tai yra nekonkurencingi pieno ūkiai. Lietuvoje iš beveik 40 tūkst. pieną parduodančių ūkių net 29, 9 tūkst. ūkių laikoma iki penkių karvių, 8,3 tūkst. ūkių - po 6-9 karves, 2,15 tūkst. ūkių -po 21-100 karvių ir tik 211 ūkių-po 100 ir daugiau karvių. Kokio pieno ūkio efektyvumo galima tikėtis turint iki 5 karvių?! Europos šalių narių vidutiniai pieno ūkiai karvių skaičiumi viršiją mūsų vidutinį pieno ūkį 8, 10 ir daugiau kartų. Dėl to, esant tokiai situacijai, nieko nuostabaus, kad vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje yra palyginti žema ir kad pieno produktų pagaminimo savikaina yra aukšta. Pastebėtina ir tai, kad konkurencingiausi pieno ūkiai Lietuvoje gauna tokias pačias supirkimo kainas, kokios yra mokamos daugelyje Europos šalių, tačiau tokių pieno ūkių Lietuvoje yra vienetai.

Konkurencijos taryba pabrėžia, kad nekonkurencingi pieno ūkiai reiškia - žemas vidutinės pieno supirkimo kainas, nepakankamą pieno kokybę, aukštas pieno gamybos sąnaudas, aukštus pieno surinkimo bei transportavimo kaštus, aukštas pieno produktų kainas vartotojams.

Siekiant išspręsti susidariusias problemas Lietuvoje yra būtinas ūkininkų kooperacijos skatinimas, nes tik tokiu atveju bus galima pagaminti aukštesnės kokybės produktą, sumažės jo gamybos sąnaudos, o pieno ūkiai taps konkurencingesni, galintys pasiūlyti savo produktus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse, taip pat konkurencingos rinkos naudą patirs vartotojai.