KONKURENCIJOS APSAUGA NĖRA TIK KONKURENCIJOS TARYBOS ATSAKOMYBĖ

Viešojoje erdvėje skambant raginimams Konkurencijos tarybai akyliau stebėti konkurenciją, šios institucijos pirmininko pavaduoja Jūratė Šovienė akcentuoja, kad konkurencijos apsauga nėra tik Konkurencijos tarybos atsakomybė.

Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams, įgyvendinant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvoje, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

„Privalomas teisės aktų projektų poveikio konkurencijai vertinimas galioja nuo 2012-ųjų. Deja, iki šiol nesame gavę nė vieno teisės akto projekto, kurio lydimuosiuose dokumentuose būtų pateikiamas toks vertinimas. Praėjusiais metais įvertinome apie 400 teisės aktų projektų ir pusei jų teikėme pastabą – „projekto nuostatos gali riboti konkurenciją“. Tenka apgailestauti, kad tik dalis projektų rengėjų paiso Konkurencijos tarybos įspėjimų dėl pasekmių, kurios gali išryškėti tik ilguoju laikotarpiu, – atkreipė dėmesį J. Šovienė. – Reikia suprasti, kad konkurencijos apsauga nėra tik Konkurencijos tarybos atsakomybė. Kiekviena valstybės institucija, atsakinga už tam tikros srities reguliavimą, privalo siekti apsaugoti konkurenciją vartotojų labui, o ne pirmiausia nustatyti kliūtis įeinantiems į rinką, apsaugą jau rinkoje veikiantiems,  siūlyti kainų reguliavimą, o po to dairytis, ar pamatys Konkurencijos taryba ir kokią poziciją ši institucija pareikš.“

Ji pripažino, kad toje rinkoje, kur konkurencijos trūksta, rinkos dalyviai turi palankesnes sąlygas sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus. Tačiau, jeigu rinkoje veikia tik keli dalyviai, jie ir nesudarę draudžiamo susitarimo turi palankias sąlygas sekti vieni kitų elgesį. Tokie veiksmai nėra ir negali būti draudžiami.  

„Tose srityse, kur nustatytas perteklinis, protekcionistinis, ekonomiškai nepagrįstas reguliavimas, verslas prisitaiko arba keldamas kainas, arba optimizuodamas sąnaudas, pasitraukdamas į šešėlį ar vengdamas mokėti mokesčius. Ne paslaptis, kad tokios sritys yra palankios ir korupcijai vešėti. Jeigu rinkoje konkurencija pernelyg silpna, įmonės renkasi paprasčiausią kelią – pakelti kainas. O kuo lengviau patekti į rinką, kuo mažiau biurokratinių kliūčių taikoma, tuo veiksmingesnė konkurencija, ir efektyvesnės įmonės turi galimybę pakeisti neefektyvias. Be to, konkurencingoje rinkoje sudaryti kartelį gana sudėtinga“, – aiškino J. Šovienė.

Konkurenciją ribojančių susitarimų, už kuriuos įmonėms gresia baudos iki 10 proc. metinių pajamų, Konkurencijos taryba yra nustačiusi ir mažmeninės prekybos sektoriuje. Už dešimt metų trukusį konkurenciją ribojusį susitarimą mažmeninės prekybos rinkoje Konkurencijos taryba nubaudė bendroves „Maxima LT“ ir „Mantinga“, kurios sumokėjo atitinkamai 14,6 mln. Eur ir 2,3 mln. Eur baudas bei priskaičiuotas palūkanas. Bendrovės susitarė neparduoti UAB „Mantinga“ gaminamų duonos gaminių „Maxima LT“ parduotuvėse už mažesnę nei UAB „Mantinga“ kainoraščio kainą (dar vadinamą „bazine“ kaina).

Konkurencijos taryba yra nustačiusi keturis atvejus, kuomet rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės atliko nesąžiningus veiksmus tiekėjų atžvilgiu. Šiais atvejais pažeidimus padariusioms įmonėms taip pat skirtos baudos. Konkurencijos tarybos narė J. Šovienė priminė, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. maisto prekių ir gėrimų tiekėjai turi teisę pateikti Konkurencijos tarybai skundą dėl nesąžiningų didžiųjų prekybos tinklų veiksmų ir prašyti neatskleisti besikreipusiojo tapatybės.