REGULIUOJAMI SEKTORIAI IR KONKURENCIJOS NORMŲ TAIKYMAS

2004 05 06

aktualijos

Šarūnas Pajarskas,

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba¹

2004 gegužės 6 d.

Nepaisant to, kad Lietuvoje funkcionuoja laisvos rinkos santykiai grįsta rinkos ekonomika, ir toliau iðlieka nemažai valstybės reguliuojamų sričių (rinkų): telekomunikacijos, energetika (elektra, gamtines dujos, ðiluma), vandens tiekimas, finansinės institucijos ir rinkos (bankai, draudimo kompanijos), transportas (geležinkelių, oro, jūrų), medicinos paslaugos ir farmacinė veikla, žemės ūkis ir kt. Kiekvienoje ið ðių sričių valstybės reguliavimas turi savo specifinių pasekmių konkurencijai ir konkurencijos normų taikymui.

Tačiau ðiame praneðime kalbėsime tik apie keletą pagrindinių infrastruktūrinių valstybės reguliuojamų sričių (telekomunikacijas, elektros energiją, gamtines dujas) ir valstybės reguliavimo santykį su konkurencijos įstatymo principų taikymu tose srityse. Pabandysime pažvelgti, kur yra valstybės specialių reguliuojančių institucijų (reguliatorių) kompetencijos ribos ir kur prasideda Konkurencijos tarybos, kaip konkurencijos reguliatoriaus Lietuvoje, veiklos zona.

Konkurencijos įstatymas, kaip bendrasis konkurenciją reglamentuojantis įstatymas, taikomas visose ūkinės veiklos srityse visokių formų ūkio subjektams², iðskyrus atvejus, kada atskiras ūkinės veiklos sritis reglamentuojantys įstatymai numato iðimtis, t.y. jei koks nors kitas įstatymas numato (leidžia) tam tikrus konkurencijos apribojimus, tada Konkurencijos įstatymas tiems konkretiems santykiams netaikomas.

Prieð keletą metų visoms aukðčiau minėtoms infrastruktūrinėms sritims buvo būdingos monopolinės arba beveik monopolinės rinkos struktūros su valstybės nuosavybe ir smarkiu valstybės reguliavimu. Ið karto visiðkai liberalizuoti ðias rinkas panaikinant bet kokį reguliavimą ir viską paliekant rinkos jėgoms, veikiančioms bendro konkurencijos įstatymo ribose, praktiðkai neįmanoma ir netikslinga. Reguliavimas tam tikrose sferose turi iðlikti.

Lietuvoje darbo pasidalinimas tarp Konkurencijos tarybos ir aukðčiau minėtų infrastruktūrinių sričių reguliatorių nėra pilnai nusistovėjęs. Tai yra visiðkai suprantama. Visos trys institucijos - Konkurencijos taryba, Ryðių reguliavimo tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija - yra palyginti neseniai įsteigtos³, taip pat palyginti neseniai priimti ir atitinkami įstatymai, kuriuos jos prižiūri (įgyvendina). Dėl to jos turi palyginti nedidelę atitinkamų įstatymų įgyvendinimo praktiką, nedaug yra precedentinių atvejų, kurie iðryðkintų kiekvienos institucijos kompetencijos ribas.

Apskritai, pereinant ið valstybinės nuosavybės ir didelio valstybės reguliavimo prie liberalesnių rinkos modelių, kur leidžiama labiau reikðtis rinkos jėgoms, valstybei paprastai iðkyla keturi uždaviniai: 1) apsaugoti konkurenciją (kontroliuoti ūkio subjektų antikonkurencinį elgesį ir koncentracijas), 2) reguliuoti priėjimą (prieigą) prie tinklo infrastruktūros (kad nebūtų atskirų ūkio subjektų diskriminavimo), 3) reguliuoti kainodarą (kainų dydžius pagrindžiant kaðtais ir taip iðvengiant monopolinių kainų), 4) reguliuoti technines sąlygas (nustatinėti standartus ir vykdyti monitoringą)⁴. Kas turėtų užsiimti kuria problema?

Konkurenciją saugoti nuo antikonkurencinio elgesio (visų pirma, susitarimų) ir koncentracijų neabejotinai geriau tinkama yra konkurencijos institucija, nes ji turi sukaupusi atitinkamą patirtį bei žinias, o ne sektoriniai reguliatoriai. Antra vertus, techninių sąlygų reguliavimas yra mažai tiesiogiai susijęs su konkurencijos klausimais, todėl ðis uždavinys aiðkiai priskirtinas ne konkurencijos institucijai, o atitinkamam sektoriniam reguliatoriui. Sektoriniai reguliatoriai geriau tinka kainodaros reguliavimui, nes jis ið prigimties reikalauja nuolatinio, o ne periodinio dėmesio, be to, jis smarkiai remiasi specifinėmis to sektoriaus informacija⁵.

Taip ir yra padaryta atitinkamuose Lietuvos įstatymuose - techninius klausimus bei kainodarą reguliuoja pagal savo kompetenciją Ryðių reguliavimo tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o bendra konkurencijos priežiūra pavesta Konkurencijos tarybai.⁶

Tačiau priėjimo prie tinklų reguliavimas, kaip rodo kitų ðalių patirtis, nėra toks neabejotinas ir aiðkus. Šio reguliavimo tikslas yra skatinti ir saugoti konkurenciją. Todėl konkurencijos institucijos, turėdamos patyrimą piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylose, ðiuo požiūriu atrodytų geriau tinkančios atlikti ðią užduotį, negu sektoriaus reguliatorius. Ið kitos pusės, vienodų priėjimo prie tinklų sąlygų sudarymas reikalauja apdoroti didelį kiekį kaðtų informacijos, o po to pastoviai kontrolės tikslais vykdyti monitoringą. Tai atrodo geriau tinka reguliatoriui, nes tai paprastai yra jam būdingos funkcijos - reguliatorius kaip taisyklė taiko ex ante reguliavimą (nustatant tam tikras normas ateičiai), o konkurencijos institucijos (iðskyrus koncentracijų kontrolę) ex post reguliavimą.⁷

Pastarasis variantas pasirinktas ir visuose aukðčiau minėtuose infrastruktūriniuose sektoriuose. Tiek telekomunikacijose, tiek elektros energijos bei gamtinių dujų srityse priėjimas prie tinklų specialiai reglamentuojamas atitinkamuose sektoriniuose įstatymuose ir priėjimo priežiūra pavesta reguliatoriams, o ne Konkurencijos tarybai.

Nepaisant to, yra ir „pilkų sričių“, kur ið anksto negalima pasakyti, kokios yra jurisdikcijos ribos tarp reguliatorių, kurios institucijos kompetencijai priklausytų konkrečios problemos sprendimas. Neapibrėžtumas ūkio subjektams sukuria teisinį netikrumą, papildomus teisinius kaðtus, laiko praradimą, o reguliatoriams - jų pastangų dubliavimą.

Telekomunikacijos

Pirmiausiai paanalizuosime telekomunikacijų, arba pagal naujojo LR Elektroninių ryðių įstatymo terminologiją, elektroninių ryðių sektorių⁸. LR Elektroninių ryðių įstatymas numato, kad elektroninių ryðių veiklos reguliavimas grindžiamas, tarp kitų, ir veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais⁹. Šie principai buvo numatyti ir senajame LR Telekomunikacijų įstatyme. Vienas ið pagrindinių Ryðių reguliavimo tarnybos tikslų - siekti veiksmingos konkurencijos elektroninių ryðių srityje, o viena ið pagrindinių jos funkcijų - kontroliuoti, prižiūrėti ir įgyvendinti Elektroninių ryðių įstatymo nuostatas¹⁰. Taigi ði tarnyba turi rūpintis tiek konkurencijos palaikymu bei sukūrimu, tiek ir apsauga nuo tam tikrų piktnaudžiavimo pasireiðkimų, kuriuos galėtų lemti operatorių, turinčių didelę įtaką atitinkamoje rinkoje (kas pagal įstatymo 15 straipsnį ið esmės atitinka dominuojančio ūkio subjekto pagal Konkurencijos įstatymą apibrėžimą) rinkoje ūkio subjektų veiksmai.

Ryðium su tuo Ryðių reguliavimo tarnyba gali ūkio subjektams, turintiems didelę įtaką rinkoje, nustatyti tam tikrus įpareigojimus: skaidrumo, nediskriminavimo, apskaitos atskyrimo, įpareigojimą suteikti prieigą, kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus.

Skaidrumo įpareigojimas, numatantis, kad operatorius turi paskelbti vieðai Ryðių reguliavimo tarnybos nustatytos apimties informaciją, susijusią su prieiga, sietinas pirmiausiai su siekiu sumažinti galimybes diskriminuoti. Be ðio punkto, yra kitas , tiesiogiai įpareigojantis nediskriminuoti, kiek tai susiję su prieiga, kitų ūkio subjektų (savo padalinių ar kitų įmonių naudai). Apskaitos atskyrimo įpareigojimas, numatantis pareigą vesti atskirą apskaitą atskiroms veiklos rūðims, įskaitant ir susijusioms su prieiga, nukreiptas į tai, kad sumažinti galimybes nustatyti nepagrįstas kaðtais kainas bei taikyti kryžminį subsidavimą. Įpareigojimas suteikti prieigą reiðkia, kad ūkio subjektas turi patenkinti pagrįstus kitų ūkio subjektų praðymus suteikti prieigą prie savo tinklo, įskaitant tinklų sujungimą. Tačiau ðis įpareigojimas nėra absoliutus - ūkio subjektas gali nesuteikti prieigos, kai jis tai gali pagrįsti objektyviais kriterijais (techninių galimybių nebuvimu, būtinybe užtikrinti tinklo vientisumą ir pan.). Be to, Ryðių reguliavimo tarnyba gali įpareigoti teikti prieigą tokiomis kainomis, kurios būtų pagrįstos sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Tuo siekiama užkirsti kelią operatoriui palaikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimą, tuo darydamas žalą galutiniams paslaugų gavėjams.¹¹

Visi ðie įpareigojimai turi tiesioginį ar netiesioginį konkurencinį aspektą. Tačiau jie, aiðku, neapima visų galimų piktnaudžiavimo ir kitų antikonkurencinių atvejų. Todėl ir Elektroninių ryðių įstatymo 14 straipsnis sako, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryðių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba. Kas lieka Konkurencijos tarybai saugant konkurenciją po visų ðių Ryðių reguliavimo tarnybos teisių ir pareigų?

Draudimas diskriminuoti tiesiogiai nurodomas ir Konkurencijos įstatyme (9 str.), o atsisakymas tiekti arba prekiauti (Elektroninių ryðių įstatymo atveju analogija būtų atsisakymas suteikti prieigą) yra tipinis piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejis pagal Konkurencijos įstatymą. Kainų suspaudimo (angl. squeeze) taktika, kai dominuojantis ūkio subjektas nustato konkurentams aukðtas kainas už pasinaudojimą jo valdomais esminiais iðtekliais ir tuo būdu sumažina arba visai eliminuoja konkurentų galimybes konkuruoti su juo pasrovinėje (downstream) rinkoje, taipogi yra žinoma ir draudžiama praktika pagal Konkurencijos įstatymą. Tačiau, kadangi specialusis įstatymas (ðiuo atveju - Elektroninių ryðių įstatymas) numato ðiuos dalykus, tai Konkurencijos įstatymas tokiais atvejais netaikytinas.

Konkurencijos tarybai lieka visa kita, kas nėra specialiai paminėta Elektroninių ryðių įstatyme. Ar tai yra daug, sunku pasakyti. Žvelgiant į praeitį, į dvi bylas, kurias turėjo Konkurencijos taryba prieð „Lietuvos telekomą“ (2000 ir 2002 m.), gali būti, kad ðiandien tokių bylų jau nebespręstų Konkurencijos taryba. Pirmoji byla, kurioje „Lietuvos telekomas“ naujiems klientams sumontavo filtrus savo iðnuomojamose analoginėse linijose, kas apribojo ðių linijų praleidžiamų dažnių juostą ir klientų - konkurentų galimybes konkuruoti, dabar, matyt, galėtų būti sprendžiama pagal Elektroninių ryðių įstatymo nediskriminavimo nuostatas. Antroje byloje „Lietuvos telekomas“ kai kuriems klientams užblokavo ISDN srauto ir telefono linijas, dėl ko ðie nebegalėjo teikti internetinės telefonijos paslaugų, motyvuodamas įstatymu suteikta monopoline teise teikti balso telefonijos paslaugas. Šiandien tokia problema apskritai nebekiltų, kadangi „Lietuvos telekomo“ monopolija panaikinta.

Tačiau ðiandien sunku vienareikðmiai pasakyti, kad Konkurencijos taryba ateityje neturės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylų. Piktnaudžiavimo atvejai gali būti labai įvairūs. Antra vertus, matyt, didžioji dauguma su piktnaudžiavimu susijusių klausimų bus sprendžiama pagal Elektroninių ryðių įstatymą Ryðių reguliavimo tarnybos pastangomis. Tačiau reikia nepamirðti, kad Ryðių reguliavimo tarnyba gali duoti įpareigojimus tik įvardinus, kad ūkio subjektas turi didelę įtaką rinkoje. O tas procesas (rinkos apibrėžimas, ūkio subjektų padėties rinkoje ir konkurencijos įvertinimas) yra darbaimlus, sudėtingas ir ilgai trunkantis. Taigi tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kol nebus įvardinti ūkio subjektai, turintys didelę įtaką rinkoje, Konkurencijos taryba galės taikyti atitinkamas Konkurencijos įstatymo normas. Tas laikotarpis gali dar labiau užtrukti, jei ūkio subjektai bandys skųsti Ryðių reguliavimo tarnybos sprendimus teismams.

Be abejo, be piktnaudžiavimo bylų, kuriose kompetencija gali būti dalinai persipynusi su Ryðių reguliavimo tarnybos kompetencija, Konkurencijos taryba, kaip ir anksčiau, pilnai savarankiðkai įgyvendins konkurencijos įstatymo normas antikonkurencinių susitarimų bei koncentracijų atvejais.

Įdomu pastebėti, kad naujasis Elektroninių ryðių įstatymas numato ir keletą reikðmingų pareigų Konkurencijos tarybai. Pirma, Konkurencijos taryba yra įpareigota keistis su Ryðių reguliavimo tarnyba abiejų institucijų funkcijoms įgyvendinti reikalinga informacija (įskaitant ir konfidencialią informaciją). Čia nėra aiðki konfidencialios informacijos sąvoka, nėra aiðkus jos ryðys su komercinėmis paslaptimis, kurias privalo saugoti Konkurencijos taryba pagal Konkurencijos įstatymą ir negali jos niekam perduoti be ūkio subjekto sutikimo. Antra, Konkurencijos taryba turi konsultuoti Ryðių reguliavimo tarnybą, kai pastaroji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryðių srityje.

Trečia, Konkurencijos taryba pati turi konsultuotis ir bendradarbiauti su Ryðių reguliavimo tarnyba, kai vykdo priežiūrą elektroninių ryðių srityje pagal Konkurencijos įstatymą (12 str.). Tai atrodo pakankamai logiðka, jei turėsime galvoje kompetencijos atsidalinimą ir abipuses konsultacijas atskirose piktnaudžiavimo bylose, tačiau vargu ar imperatyvinis reikalavimas Konkurencijos tarybai konsultuotis su Ryðių reguliavimo tarnyba, pavyzdžiui, kartelinių susitarimų bylose, duotų kokių nors apčiuopiamų teigiamų rezultatų (be to, pradinėje kartelio tyrimo stadijoje, kaip taisyklė, turi būti kuo mažiau žmonių, žinančių apie tokį tyrimą, prieðingu atveju, nutekėjus informacijai, galimybės iðaiðkinti kartelinį susitarimą sumažėja). Panaðūs samprotavimai galioja, tik gal kiek mažesniu laipsniu, ir koncentracijų tyrimams¹².

Elektros energija

LR Elektros energetikos įstatymas vienu ið savo tikslų skelbia „sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti“. Taip pat nurodoma, kad „elektros energetikos sektoriaus sandara turi skatinti konkurencinės elektros energijos rinkos kūrimą ir funkcionavimą“. Šio įstatymo priežiūra pavesta Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai¹³.

Kas lieka Konkurencijos tarybai? Situacija yra ið esmės analogiðka telekomunikacijų sektoriui. Elektros energetikos įstatymas taip pat numato tam tikrus skaidrumo, nediskriminavimo, apskaitos iðskyrimo, priėjimo (prijungimo) prie tinklų, kainų kontrolės principus¹⁴.

Perdavimo tinklų operatorius turi teikti tinklų naudotojams elektros energijos persiuntimo paslaugą, taip pat turi prijungti vartotojų, skirstytojų ir gamintojų įrenginius prie perdavimo tinklų (pagal atitinkamų techninių norminių dokumentų reikalavimus). Taigi čia perdavimo tinklų operatorius negali atsisakyti teikti paslaugą bei negali atsisakyti prijungti įrenginius, be to, prijungimas ir naudojimosi perdavimo tinklais sąlygos turi būti nediskriminacinės, iðskyrus atsisakymus, kurie pagrįsti nediskriminaciniais techninio pobūdžio ribojimo kriterijais.

Skirstomųjų tinklų operatorius tinklų naudotojams taip pat privalo užtikrinti nediskriminuojančio naudojimosi skirstomaisiais tinklais sąlygas, privalo prijungti vartotojų ir gamintojų įrenginius prie skirstomojo tinklo (pagal atitinkamus techninius norminius dokumentus). Atsisakymas suteikti jiems elektros energijos persiuntimo paslaugą turi būti motyvuotas, pagrįstas nediskriminaciniais techninio pobūdžio kriterijais¹⁵.

Skirtingai nuo telekomunikacijų sektoriaus, kur įtvirtintas dominavimo rinkoje kaip būtina sąlyga kainų kontrolei vykdyti principas, elektros energetikos srityje kainos valstybės (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos) reguliuojamos tiems gamintojams ir nepriklausomiems tiekėjams, kurie užima daugiau kaip 25 procentus rinkos. Be to, ði komisija nustato energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų maksimalias kainų ribas (trejų metų laikotarpiui)¹⁶.

Įstatymas numato, kad laisvieji vartotojai, nepriklausomi tiekėjai ir gamintojai turi teisę sudaryti dviðales tiekimo sutartis, be to, gamintojai ir tiekėjai, sudarydami tiekimo sutartis su laisvaisiais vartotojais, su perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriais sudaro dviðales sutartis dėl teisės naudotis tinklais¹⁷.

Taigi ir čia perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriams draudžiama diskriminuoti, jie taip pat privalo suteikti priėjimą (prieigą) prie savo tinklų. O ginčus dėl teisės pasinaudoti tinklais suteikimo sprendžia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija¹⁸, kiti ginčai elektros energetikos sektoriuje sprendžiami ðalių tarpusavio susitarimu arba įstatymų nustatyta tvarka. T.y. jei ginčas yra ne dėl prieigos klausimų, čia gali prasidėti Konkurencijos tarybos kompetencija. Ar daug galėtų būti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylų, nesusijusių su prieiga, vėlgi labai sunku atsakyti. Konkurencijos taryba iki ðiol neturėjo bylų elektros energetikos sektoriuje. Matyt, dalinai tai susiję su kol kas nedideliu rinkos elementų egzistavimu ðiose rinkose ir pakankamai stipriu valstybės reguliavimu. Valstybinių ir neseniai privatizuotų perdavimo ir paskirstymo tinklų operatorių paslaugų kainos reguliuojamos Komisijos, o stambiausio Lietuvos gamintojo Ignalinos AE elektros kainas taip pat nustato Komisija.

Akivaizdi ir iðskirtinė Konkurencijos tarybos kompetencija, kaip ir telekomunikacijų atveju, yra antikonkurencinių susitarimų bei koncentracijų atvejais.

Gamtinės dujos

Kadangi gamtinės dujos Lietuvoje negaminamos, bet yra importuojamos, tai suteikia tam tikrų specifinių bruožų gamtinių dujų rinkoms. Net ir visiðkas liberalizavimas Lietuvoje nebūtinai reikð efektyvią rinkų struktūrą ir palankias kainas vartotojams. Tai susiję tiek su tuo, kad į Lietuvą ateina tik vienas magistralinis dujotiekis ið Baltarusijos, tiek ir su tuo, kad į ðį dujotiekį dujų tiekimą kontroliuoja faktiðkai viena įmonė (Gazprom). Kol Rusijos rinkoje nebus liberalizuotas dujų eksportas ir neegzistuos konkuruojančių tiekėjų pasiūlymai, tol Lietuvoje turėsime „butelio kaklelio“ (angl. bottleneck) sukeliamas problemas.

LR Gamtinių dujų įstatymas, kaip ir aukðčiau minėti kiti du įstatymai, nustato tam tikrus skaidrumo, nediskriminavimo, atskiros apskaitos tvarkymo, naudojimosi tinklais (prieigos) bei kainodaros reikalavimus, kurių turi laikytis dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės.

Perdavimo ir paskirstymo įmonėms draudžiama diskriminuoti sistemos naudotojus, atskirų kategorijų vartotojus kitų vartotojų ar su ðiomis įmonėmis susijusių įmonių naudai. Teisė naudotis perdavimo sistema suteikta dujų tiekėjams, laisviesiems vartotojams, paskirstymo įmonėms bei įmonėms, gabenančioms dujas tranzitu. Teisė naudotis paskirstymo sistema suteikta dujų tiekėjams ir laisviesiems vartotojams. Laisvieji vartotojai turi teisę sudaryti tiekimo sutartis su bet kuriomis dujų tiekimo įmonėmis. Atsisakymas leisti naudotis sistema turi būti objektyvus, nediskriminuojantis ir motyvuotas¹⁹.

Dujų sektoriuje valstybė reguliuoja dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo kainas (maksimalius ðių kainų dydžius trejų metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetinės veiklos komisija)²⁰.

Taigi ir čia pagrindiniai antikonkurenciniai veiksmai - prieigos prie tinklų ribojimas bei diskriminacija - yra specialiai paminėti įstatyme ir yra draudžiami, o ðių draudimų priežiūra pavesta Valstybinei kainų ir energetinės veiklos komisijai²¹. Ar čia yra erdvės kitiems piktnaudžiavimams dominuojančia padėtimi pagal Konkurencijos įstatymą? Matyt, kaip ir kitų aukðčiau minėtų dviejų įstatymų atvejais, yra²². Susitarimai bei koncentracijos kontrolė patenka į iðimtinę Konkurencijos tarybos kompetenciją.

¹Šiame praneðime autoriaus iðreikðtos idėjos nebūtinai sutampa su oficialia Konkurencijos tarybos pozicija. Praneðimas perskaitytas tarptautinėje konferencijoje "Valstybės reguliuojamų sektorių liberalizavimo teisiniai aspektai: praktiniai klausimai ir ateities tendencijos" Vilniuje, 2004 m. gegužės 6 d.

²Žr. Konkurencijos įstatymas, 2str. Be to, jis taip pat draudžia ir valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (4 str.).

³Ryðių reguliavimo tarnyba, kaip nepriklausoma nacionalinė reguliavimo agentūra, įkurta 2001 m. pagal 1998 metais priimtą Telekomunikacijų įstatymą, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija - 1996 m. Konkurencijos tarybos pirmtakas (kaip Kainų ir konkurencijos departamentas) savo veiklą pradėjo dar 1992 m., priėmus 1992 metų Konkurencijos įstatymą; vėliau (1993) ðio įstatymo priežiūrai buvo įsteigta Kainų ir konkurencijos tarnyba prie Ekonomikos ministerijos, dar vėliau (1993) Valstybinė kainų ir konkurencijos tarnyba prie Vyriausybės, o nuo 1994 m. - Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Vyriausybės. 1999 m., priėmus naują Konkurencijos įstatymą, įkurta nepriklausoma valstybės įstaiga - Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

⁴OECD, Competition Policy Roundtables, "Relationship Between Regulators and Competition Authorities", 1999.

⁵Ten pat.

⁶Žr. LR Elektroninių ryðių įstatymas, LR Elektros energetikos įstatymas, LR Gamtinių dujų įstatymas, LR Konkurencijos įstatymas.

⁷OECD, Competition Policy Roundtables, "Relationship Between Regulators and Competition Authorities", 1999.

⁸Žr. LR Elektroninių ryðių įstatymas, Nr. IX-2135, 2004 04 15.

⁹Žr. LR Elektroninių ryðių įstatymas, Nr. IX-2135, 2004 04 15, 2 straipsnis.

¹⁰Ten pat, 8-9 str. Be to, ðio įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad "Ryðių reguliavimo tarnyba siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryðių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje"

¹¹Žr. LR Elektroninių ryðių įstatymas, Nr. IX-2135, 2004 04 15, 17-23 straipsniai.

¹²Kaip ten bebūtų, bendradarbiavimas neabejotinai yra reikalingas ir prasmingas. Neseniai yra parengtas Konkurencijos tarybos ir Ryðių reguliavimo tarnybos bendradarbiavimo susitarimo projektas. Juo bandoma siekti kompetencijos atskyrimo ir veiksmų derinimo, siekiant užtikrinti ūkio subjektams teisinį tikrumą ir reguliavimo proporcingumą elektroninių ryðių srityje. Jame numatomos procedūros, kaip bus "pasidalinamas" gautas skundas, taip pat ðalių konsultavimosi, informacijos keitimosi, iðvadų pateikimo procedūros.

¹³Žr. LR Elektros energetikos įstatymas, 3, 7, 40 straipsniai.

¹⁴Žr. LR Elektros energetikos įstatymas, 26-28 str., 15-18 str., 26 str., 33 str.

¹⁵Žr. LR Elektros energetikos įstatymas, 15-18 straipsniai.

¹⁶Žr. LR Elektros energetikos įstatymas, 33 straipsnis.

¹⁷Žr. LR Elektros energetikos įstatymas, 31-32 straipsniai. Kadangi Lietuvoje elektros energijos rinka kuriama etapais, laipsniðkai suteikiant reguliuojamojo trečiosios ðalies dalyvavimo teisę bei teisę sudaryti tiesioginę elektros energijos tiekimo sutartį su elektros energijos tiekimo licencijas turinčiais gamintojais, nuo 2003 m. sausio 1 d. laisvieji buvo tie vartotojai, kurie praėjusiais metais sunaudojo daugiau nei 9 mln. kWh elektros energijos, o nuo 2010 m. sausio 1 d. visi vartotojai turėtų būti laisvieji.

¹⁸Komisija už nepagrįstą atsisakymą teikti elektros energijos persiuntimo paslaugas gali taikyti baudas (42 str.).

¹⁹LR Gamtinių dujų įstatymas, 9, 12 straipsniai. Laisvųjų vartotojų statusą palaipsniui įgyja vis daugiau Lietuvos įmonių. Jei įsigaliojus Gamtinių dujų įstatymui (nuo 2001 m. liepos 1 d.) laisvaisiais vartotojais buvo pripažįstami vartotojai, sunaudojantys daugiau kaip 15 mln. m3 dujų per metus, tai nuo 2004 m. liepos 1 d. laisvieji bus tie, kurie sunaudoja virð 1 mln. m3 dujų per metus.

²⁰Be to, Komisija nustato virðutines dujų kainų ribas reguliuojamiesiems vartotojams trejų metų laikotarpiui.

²¹Komisija nagrinėja skundus dėl nesuteikimo teisės naudotis sistema, ir Komisija gali įpareigoti dujų įmones sudaryti atitinkamas sutartis (12str.), taip pat gali skirti baudas už nepagrįstą atsisakymą teikti gamtinių dujų transportavimo paslaugas (21 str.). Apskritai baudos visuose trijuose sektoriniuose įstatymuose ir Konkurencijos įstatyme nėra suderintos tarpusavyje, už panaðius nusižengimus įstatymai numato skirtingas sankcijas.

²²Čia galima būtų prisiminti neseniai keltą ir tebeegzistuojančią problemą dėl laisvųjų vartotojų mokamos tiekėjams kainos už perkamas dujas. Laisvieji vartotojai gali pasirinkti bet kurį tiekėją. Tačiau jeigu tų tiekėjų tėra tik du ar net vienas (dominuojantis), laisviesiems vartotojams nėra ið ko rinktis, ir jie priversti mokėti tokią kainą, kurią papraðo dominuojantis tiekėjas. Taigi, rinka lyg ir liberalizuota, tačiau susiduriama su monopolinių kainų problema, kurias diktuoja "butelio kaklelio" vietoje esantis ūkio subjektas.

Atstovė viešiesiems ryšiams

Atnaujinta: 2015 12 14