VALSTYBEI LENGVIAU IMTIS VERSLO, NEI TOKĮ SPRENDIMĄ PAGRĮSTI

Valstybė versle – kur ir kaip brėžiame ribą? Atsakymų į šį itin aktualų klausimą ieškojo Konkurencijos tarybos inicijuotos diskusijos dalyviai iš viešojo ir privataus sektorių.

Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas teigė, kad atsakymus į klausimus dėl valstybės dalyvavimo versle galima rasti Konstitucijoje, kurioje numatyta, kad šalies ūkio pagrindas – privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, o viešojo administravimo subjektų pareiga – reguliuoti ūkinę veiklą bei užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tačiau valstybė yra linkusi ir nustatyti taisykles veikti rinkoje, ir pati joje veikti.

Konkurencijos taryba ne kartą yra atkreipusi dėmesį, kad valstybės institucijos turėtų labiau rūpintis konkurencijos skatinimu, ieškoti priežasčių, kas jai trukdo, užuot tapusi privataus verslo konkurente. Vienas iš reikšmingai konkurenciją ribojančių veiksnių, kaip rodo Konkurencijos tarybos patirtis, yra pačios valstybės veiksmai, perteklinis reguliavimas.

Mes atliekame tyrimus ir dėl valstybės veiksmų, kuriais ribojama konkurencija, todėl labai svarbu, kad Konkurencijos taryba išlaikytų nepriklausomos institucijos statusą.

Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas

Jis pabrėžė, kad valstybė, suplanavusi imtis komercinės veiklos, atliktų analizę ir atsakytų į klausimą, kokias problemas toks žingsnis išspręstų, o kokias sukurtų, ar tai netaps dar vienu privačios iniciatyvos ribojimu?

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) veiklą reglamentuojančius teisės aktus apžvelgė ūkio ministro patarėja Jolita Gumaniukienė, kuri pristatė jau inicijuotus pokyčius VVĮ valdymo srityje, atsižvelgiant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas. Anot pranešėjos, iš esmės pertvarkomi valstybei atstovaujančios institucijos renkami VVĮ kolegialūs organai – juose nelieka politikų, o ne mažiau kaip pusę narių sudaro nepriklausomi nariai. Taip pat vykdomi Vyriausybės patvirtinti VVĮ pertvarkos ir jų veiklos optimizavimo planai, pavyzdžiui, įgyvendinama miškų urėdijų ir kelių priežiūros įmonių reforma. Taip pat artimiausiu metu bus teikiamas VVĮ valdymo centralizavimo planas, planuojama VVĮ skaičių sumažinti beveik perpus – nuo 60 iki 34, dalį įmonių restruktūrizuojant, dalį privatizuojant. Didelėms VVĮ nustatomas tarptautinių apskaitos standartų ir Skaidrumo gairių privalomumas.

„Valstybė privalo užtikrinti, kad jos įmonės rinkoje veiktų efektyviai ir sąžiningai, kad nebūtų subsidijuojamos veiklos ir nebūtų daroma įtaka kainodarai“, – akcentavo J. Gumaniukienė.

Ūkio ministro patarėja pripažino, kad VVĮ dalyvavimas rinkoje apsunkina šioje rinkoje veikiančių privačių verslo subjektų veiklos sąlygas ir galimai stabdo verslo plėtrą. Todėl ketinama daugiau dėmesio skirti nuolatinei VVĮ veiklos stebėsenai, individualiems vertinimams ir sprendimams, kurie bus priimami atsižvelgiant į VVĮ indėlį biudžetui. Pernai valstybė iš savo valdomų įmonių gavo 173 mln. Eur.

Kad VVĮ indėlis į biudžetą didėja, patvirtino ir Julius Lukošius, Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius. Vis dėlto Valstybės kontrolės atlikti auditai patvirtina, kad vos dvi valstybės įmonės 2015 m. sumokėjo 91 proc. dividendų ir pelno įmokų, 2016 m. jų dalis siekė – 88 proc., 2017 m. – 50 proc.

Anot J. Lukošiaus, norint atsakyti į klausimą, kokią vertę valstybei kuria viešojo sektoriaus įmonės ir įstaigos, būtina įvardyti visas paslaugas, kurių teikimo tęstinumą užtikrinti siekia valstybė.

Jei viešajame sektoriuje veikianti įmonė ar įstaiga veikia konkurencinėje aplinkoje, jai negali būti suteikiamas pranašumas, o keliami veiklos tikslai turi atitikti rinkos padėtį.

Julius Lukošius, Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius

Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu trūksta bendros politikos dėl įmonių ir įstaigų teisinės formos pasirinkimo. Pavyzdžiui, iš dešimties Lietuvoje veikiančių regioninių atliekų tvarkymo centrų aštuoni yra uždarosios akcinės bendrovės, o du – viešosios įstaigos. Teisinės formos pasirinkimas turi būti susietas su veiklos tikslais, suteiktais įgaliojimais ir vykdomomis funkcijomis, tam turi būti nustatyti aiškūs, skaidrūs ir vienodi tokio pasirinkimo kriterijai.

Taip pat būtina vertinti įmonių bei įstaigų veiklą ir priimti strateginius sprendimus. Sukurti aiškią ir neprieštaringą įmonių ir įstaigų veiklos tikslų kėlimo ir rodiklių vertinimo sistemą bei užtikrinti efektyvią institucinę priežiūrą.

Diskusijoje, kurią moderavo Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Šovienė, dalyvavusi Seimo Audito komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė pripažino, jog Seime diskutuojant svarbiais konkurencijos klausimais, pasigirsta nuomonių, kad esą gerai, kai rinkoje veikia valstybė, nes ji gali viską padaryti pigiai: „Peršama idėja, kad valstybė gali ūkį valdyti geriau nei privatus akcininkas. Tačiau praktikoje tai retai pasiteisina“.

Anot I. Šimonytės, valstybė gali pasitelkti daug instrumentų (reguliavimo, mokesčių), o verslo nuosavybė turi būti pasirinkta tik tada, kai kitos priemonės neveikia.

Vis dėlto šiuo metu, kaip akcentavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis, valstybė linkusi kištis į verslą, užuot tinkamai atlikusi reguliavimo priežiūrą. „Valstybės kapitalo įmonės gali veikti efektyviai, bet turi įsileisti privačius investuotojus, – tai skaidrina veiklą“, – įsitikinęs R. Dargis.

Seimo Ekonomikos komiteto narys Virgilijus Poderys sutiko, kad dalį VVĮ reikia privatizuoti, tačiau būtina pasimokyti iš praeities klaidų, kai į šilumos ūkį buvo įsileistas privatus kapitalas, tačiau viešasis sektorius buvo per silpnas ir nesugebėjo užtikrinti reikiamos kontrolės, todėl savivaldybės vėl perima šilumos ūkį į savo rankas.

Apie tai, kad šiuo metu veikiančių VVĮ valdybos turėtų išgryninti funkcijas, kurios nekuria pridėtinės vertės, ir turi būti perkamos iš rinkos, ir kitais aktualiais klausimais diskutavo konkuruojančių kelių tiesimo, telekomunikacijos sektoriaus privačių ir valstybės įmonių atstovai.

Diskusijos dalyviai pripažino, kad valstybei, prieš priimant sprendimus imtis ūkinės veiklos, būtina atlikti poveikio analizę ir įvertinti, ar patiriama tokio sprendimo nauda tikrai nusvers žalą.