DĖL AKCIJOS „ZEBRA VASARA 2009“ REKLAMOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) viešame bylos nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo bylą dėl TEO LT, AB (juridinio asmens kodas 121215434) akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas pradėtas 2010-04-22 Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S – 60 „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ gavus vartotojo skundą, kuriame pažymima, kad TEO LT, AB (toliau – TEO, Bendrovė) 2009 m. vasarą vykdė akciją „Zebra vasara 2009“, kurios metu vartotojams buvo siūloma sudaryti sutartį su TEO dėl interneto paslaugos teikimo ir pusę metų interneto paslaugomis naudotis nemokamai, o vėliau, atsižvelgus į pasirinktą planą, mokėti mėnesinį mokestį. Tačiau, pasinaudojęs minėtu pasiūlymu, vartotojas turėjo papildomai mokėti 23 Lt/mėn. linijos mokestį, apie kurį akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamoje vartotojai nebuvo informuojami (1-36 b. l.).

Konkurencijos taryba, siekdama įvertinti vartotojo skunde išdėstytas aplinkybes, 2010-02-26 raštu kreipėsi į TEO LT, AB (38 b. l.).

TEO 2010-03-08 raštu pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad bendrovė yra akcijos „Zebra vasara 2009“, vykusios nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30, reklamos davėja. Taip pat pažymėjo, jog reklama apie Bendrovės vykdytą minėtą akciją ir jos sąlygas buvo skleidžiama įvairiomis priemonėmis (pateikė reklamų pavyzdžius), t.y. platinant skrajutes, plakatus, skleidžiant radijo reklamą, reklamą spaudoje bei talpinant informaciją TEO interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt. Be kita ko, Bendrovė paaiškino, kad minėtoje reklaminėje medžiagoje buvo reklamuojamos interneto prieigos paslaugos, teikiamos naudojant FTTH technologiją (šviesolaidinis internetas). Tačiau TEO LT, AB nurodė, kad vartotojams, kuriems nebuvo techninių galimybių teikti šviesolaidinio interneto paslaugas, siūlydavo paslaugas, teikiamas ADSL technologija (plačiajuostis internetas), kuriai reikalinga telefono linija. Bendrovė vartotojui, įsigyjančiam ADSL technologija teikiamą paslaugą, tačiau nesinaudojančiam fiksuoto telefono ryšio paslauga (neturinčiam linijos), buvo suteikiama galimybė pasirinkti arba užsisakyti fiksuoto telefono ryšio paslaugą arba mokėti linijos mokestį (39-48 b. l.).

2010-04-26 TEO  buvo paprašyta pateikti informacijos ir dokumentų, reikalingų tyrimui (53 b. l.). Atsakydama Bendrovė nurodė (54-163 b. l.), kad reklaminėje medžiagoje nebuvo konkrečiai įvardijama, jog pasiūlymas yra taikomas FTTH technologijos pagrindu teikiamoms paslaugoms, tačiau reklaminėje medžiagoje buvo pateiktas teiginys „Interneto sparta siekia iki 100 Mb/s“, apibūdinantis paslaugą, teikiamą FTTH technologija. Taip pat Bendrovė pažymėjo, kad TEO pateiktoje reklaminėje medžiagoje yra nurodoma „Yra papildomų sąlygų“, kartu duodant nuorodą pasiteiravimui. TEO teigimu, kadangi interneto paslaugos „Zebra“ užsakymo procese bet kokiu atveju yra kontaktuojama su vartotoju, vartotojas yra informuojamas apie įvairias galimybes ir su jomis susijusius papildomus mokesčius. Taip pat Bendrovė nurodė, kad paslauga pradedama diegti tik po to, kai su vartotoju yra sudaroma sutartis. Atsižvelgus į tai, Bendrovės manymu, vartotojams yra pateikiama visa reikiama informacija. TEO LT, AB nuomone, yra akivaizdu, jog bet kuris paprastas ar vidutinis vartotojas, būdamas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, matydamas įspėjimą „yra papildomų sąlygų“ neabejotinai pasidomės, kokias papildomas sąlygas taiko operatorius, o užsakymus priimantys TEO darbuotojai taip pat yra instruktuoti pateikti vartotojams visą su paslaugomis susijusią informaciją (58-59 b. l.).

2010-05-20 dėl papildomos informacijos buvo kreiptasi į TEO LT, AB (164 b. l.). Konkurencijos tarybai atsakydama Bendrovė paaiškino (165 b. l.), kad reklaminių laiškų, kuriuose reklamuojamas spartusis internetas „Zebra“, išplatinta 99 vnt. Laiškai buvo platinami akcijos „Zebra vasara 2009“ laikotarpiu.

Tyrimo metu priklausomai nuo sklaidos priemonės ir reklamoje pateiktos informacijos buvo išskirtos šios reklamos:

· reklama, kurioje nėra nurodoma paslaugos kaina ir pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt (toliau – Reklama Nr.1) (skleista radijo, spaudos bei plakatų pagalba) (41, 42, 45a, 46 ir 49 b.l.);

· reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt ir kartu nurodomos paslaugos kainos bei aiškiai deklaruojama, kad kainos taikomos šviesolaidžio interneto paslaugai (toliau – Reklama Nr. 2) (skleista reklaminių laiškų pagalba) (46a b.l.);

· reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt bei nurodomos paslaugos kainos, tačiau nėra pažymima, kad kainos taikomos tik šviesolaidžio interneto paslaugai (toliau – Reklama Nr. 3) (skleista skrajučių, reklaminių laiškų bei tinklalapio www.internetas.zebra.lt pagalba) (43, 44, 45 ir 47 b.l.).

Tyrimas baigtas 2010-06-30 Konkurencijos tarybos Nesąžiningos komercinės veiklos skyriaus pranešimu Nr. 5S – 27 (toliau – Pranešimas) (168-174 b. l.). Pranešime siūloma pripažinti, kad Reklama Nr. 3, skleista nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30 interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose, kuriuose siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“ nenurodant, kad vartotojams, pasibaigus 6 mėn. nemokamai teikiamos paslaugos laikotarpiui, be deklaruojamų planų mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, jei internetas yra tiekiamas ne šviesolaidžiu, yra neišsami ir tuo galėjo suklaidinti vartotojus bei paveikti jų ekonominį elgesį, todėl laikytina klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Reklamą Nr. 1 ir Reklamą Nr. 2 tyrėjai siūlo laikyti neklaidinančia. Tyrimo išvados 2010-07-15 išsiųstos Bendrovei pastaboms pateikti (175 b. l.).

TEO 2010-08-02 raštu Nr. 01-1-04-229 (176-178 b.l.) nesutiko su tyrimo išvadomis ir prašė bylą nutraukti. TEO ginčijo tyrimo pradėjimo teisėtumą bei pateikė argumentų dėl ginčo esmės.

 Dėl tyrimo pradėjimo teisėtumo Bendrovė nurodė, kad pagal Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį Konkurencijos taryba turi išnagrinėti pareiškimus dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo. Nurodė, kad pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, vartotojo skundas dėl tariamai klaidinančios „Zebra vasara 2009“ akcijos gautas dar 2010-02-20.TEO taip pat ginčijo tyrimo pradėjimo teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes. Bendrovė teigė, kad Nutarime dėl tyrimo pradėjimo nurodytas teisinis pagrindas yra Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Konkurencijos taryba turi teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savoiniciatyva, tuo tarpu Bendrovės nuomone, tyrimas buvo pradėtas pagal vartotojo skundą, tačiau tikslingai nurodant kitą teisinį pagrindą. Nurodė, kad galimiems klaidinančios reklamos atvejams tirti taikomas ne Konkurencijos įstatymo 24 straipsnis, bet šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas bei 17 straipsnio 4 dalis. Teigė, kad Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos (klaidinančios reklamos) veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus.Bendrovė pabrėžė, kad buvo gautas tik vienas vartotojo 2010-02-20 skundas, praėjus beveik 5 mėnesiams nuo „Zebra vasara 2009“ akcijos skelbimo pabaigos (2009-09-30). TEO teigė, kad pavyko ginčą su skundą pateikusiu vartotoju išspręsti taikiai, tuo tarpu daugiau nėra gauta jokių naujų vartotojų skundų. Nurodė, kad Konkurencijos taryba nesivadovavo savo Darbo reglamento 4.3 punktu, apibrėžiančiu Konkurencijos tarybos veiklos proporcionalumo principą, reiškiantį tai, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmų ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui.

Dėl ginčo esmės TEO nurodė, kad linija ir konkrečiais atvejais taikytinas linijos mokestis, atsižvelgiant į TEO išsamius paaiškinimus 2010-03-08 rašte Nr. 01-1-04-73 bei 2010-05-07 rašte Nr. 158 (toliau – Raštai), nėra būtina sąlyga teikti reklamoje nurodytas interneto prieigos paslaugas. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos teiginys, jog reklamoje nurodytas paslaugos plano mėnesio mokestis vartotojo turi būti suprantamas kaip galutinė ir visa apimanti vartotojo mokėtina suma negali būti laikytinas teisingu, nes paslaugos plano mėnesio mokestis paslaugų kainodaroje yra tik vieno konkretaus mokesčio bendrinis pavadinimas. TEO taip pat teigė, kad reklamoje naudota žinutė „yra papildomų sąlygų“ informuoja vartotojus apie galimas papildomas sąlygas, kurios gali įtakoti interneto paslaugos teikimą. Be to, nurodė, kad Konkurencijos taryba savo ankstesnėje praktikoje pripažino, kad turi būti atsižvelgiama ir į paslaugos užsakymo procesą. Teigė, kad vartotojas turėjo kreiptis į TEO, t.y. paskambinti trumpuoju telefonu 1817 arba atvykti į Klientų aptarnavimo skyrių. Taip pat, Bendrovės nuomone, vieno asmens skundas savaime neįrodo, jog TEO netinkamai informuoja vartotojus apie paslaugų teikimo sąlygas. Teigė, kad TEO rūpinasi savo dalykine reputacija ir geru vardu, todėl vien nutarimas pripažinti „Zebra vasara 2009“ akcijos skleidimą klaidinančia reklama būtų sankcija. Bendrovė nesutiko su išvada, kad iš reklamoje pateiktos informacijos vidutinis vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog jam bus taikomi pasirinkto plano mokesčiai nepriklausomai nuo interneto tiekimo technologijos. TEO nuomone, iš vizualinio informacijos pateikimo būdo minėtos išvados negalima daryti, be to, interneto spartų alternatyvos yra pažymėtos žvaigždute, o reklaminių laiškų apačioje pateikiama informacija „yra papildomų sąlygų“. Bendrovė taip pat nesutiko su išvada Pranešime, kad vartotojo domėjimasis reklamos informacija rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas. Teigė, jog vartotojas įsigyti konkrečią paslaugą gali tik esant techninėms galimybėms, apie kurių buvimą galima sužinoti tik tiesioginio kontakto su TEO metu, kuomet vartotojai yra informuojami apie visas paslaugos teikimo sąlygas.

2010-09-09 įvyko viešas bylų nagrinėjimo posėdis, kurio metu pasisakė ir buvo išklausytas TEO LT, AB atstovas. Atstovas nesutiko su Konkurencijos tarybos išdėstytomis tyrimo išvadomis ir pasiūlymais pripažinti reklamą klaidinančia ir skirti sankciją. Pakartojo Raštuose išsakytus teiginius. Taip pat nurodė, kad vartotojo skundas buvo gautas tik praėjus 5 mėnesiams nuo reklamos pabaigos, o pati reklama ir akcija galiojo 6 mėnesius, todėl vartotojas 5 mėnesius gavo akcijos teikiamas nemokamas nuolaidas ir tik penktą mėnesį pasiskundė. Nesutiko su Konkurencijos tarybos tyrimo išvada, kad internete, skrajutėse ir reklaminiuose laiškuose nenurodžius, kad 0 litų akcija taikoma pusę metų tik šviesolaidžio interneto paslaugai, neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numato išsamumo kriterijaus. Teigė, kad vartotojas, kreipdamasis į TEO LT, AB, gali pasitikslinti šviesolaidžio interneto teikimo technines galimybes ir atitinkamai akcijai taikomas papildomas sąlygas. Nurodė, kad apdairus, protingas, informuotas vartotojas visada prieš pasirašydamas 24 mėn. sutartį pasiteiraus apie akcijos sąlygas, be to, teisinga ir išsami reklama buvo skleidžiama radijo ir reklaminių plakatų pagalba. Dėl sankcijos dydžio, atstovas pabrėžė, kad jei Konkurencijos taryba nustatytų klaidinančios reklamos požymius, reikia atsižvelgti į tai, kad, Bendrovės atstovo nuomone, viešasis interesas nebuvo pažeistas, yra gautas tik vienas abejotinas vartotojo skundas, reklamos mastas yra nedidelis, neigiamo poveikio visuomenei reklama nesukėlė, be to, TEO LT, AB rūpinasi savo dalykine reputacija, jos tinklalapyje yra gana plačiai skelbiami apdovanojimai už etišką, skaidrią veiklą, paskutinė nuobauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimą buvo 2006 metais. Atstovo teigimu, TEO LT, AB laikosi Reklamos etikos kodekso ir bet koks pažeidimas yra gero vardo, geros dalykinės reputacijos pažeidimas. Bendrovės atstovo nuomone, jei ir būtų nustatytas pažeidimas, jis būtų mažareikšmis. Prašė TEO LT, AB atžvilgiu bylą nutraukti.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinančia reklama pripažįstama tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį, arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Siekiant nustatyti, ar reklamos metu pateikta informacija yra klaidinanti reklama, būtina nustatyti šių aplinkybių visumą:

1) ar pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį;

2) ar reklama klaidina ar gali suklaidinti reklamos vartotojus ir asmenis, kuriems ji yra skirta ir kuriuos pasiekia; ir

3) ar klaidinanti reklama gali paveikti vartotojo ekonominį elgesį.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Kaip 2004-01-26 nutarime pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „<...> reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus <...> produktus“. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti produktus ir rodo komercinį tokios informacijos tikslą.

TEO LT, AB yra integruotų telekomunikacijų, IT (informacinių technologijų) ir televizijos paslaugų teikėja. Nagrinėjamu atveju skleista informacija apie akciją „Zebra vasara 2009“ yra tiesiogiai susijusi su TEO vykdoma veikla ir skatina vartotojus naudotis Bendrovės teikiamomis interneto paslaugomis, todėl laikytina reklama, kaip tai apibrėžta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Tyrimo metu surinkta informacija, kurią patvirtino ir pati TEO LT, AB, nurodo, jog jos iniciatyva ir interesais buvo skelbta nagrinėjama reklama, todėl Bendrovė laikytina nagrinėjamos reklamos davėja (39 b. l.).

Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, vadovaujamasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, šiuo atveju – išsamumo.

Vadovaujantis išsamumo kriterijumi reklamoje pateikiama informacija yra neišsami ne tik, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, tačiau ir tuo atveju, jei reklamoje esminė informacija yra neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Ar reklama yra klaidinanti, sprendžiama vadovaujantis vidutinio vartotojo požiūriu. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis nurodo, kad vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.

Reklama Nr. 1 informuoja apie pasiūlymą naudotis internetu nemokamai 6 mėn. ir, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, šį pažadą, nepriklausomai nuo interneto rūšies, TEO realiai ir vykdė, t.y. asmenims, užsisakiusiems „Zebra“ interneto paslaugą, pusę metų ji buvo nemokama. Reklamoje Nr. 2 aiškiai deklaruojama, jog nurodytos kainos taikomos tik šviesolaidžio interneto paslaugai, kas savo ruožtu leidžia teigti, kad vidutinis vartotojas, pamatęs tokią informaciją, nebus klaidinamas dėl galutinės paslaugos kainos.

Tuo tarpu Reklamoje Nr. 3 vartotojui be pasiūlymo 6 mėn. nemokamai naudotis internetu „Zebra“, buvo nurodomi interneto „Zebra“ planų mokesčiai, kurie turi būti taikomi praėjus 6 mėn. laikotarpiui, bei kiti techniniai interneto parametrai.

Tačiau Reklamoje Nr. 3 nėra nurodoma, kad vartotojams, ketinantiems pasinaudoti Bendrovės teikiama interneto paslauga, be reklamoje nurodomų planų mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, pvz., 23 Lt/mėn. „linijos“ mokestį arba mokestį už fiksuoto telefono ryšio paslaugą (pvz. mokėjimo planas „Bazinis“ 23 Lt/mėn., „Šalyje“ 29,90 Lt/mėn.), tuo atveju, jei internetas gali būti teikiamas tik pasinaudojant TEO teikiama telefono linija. Todėl vartotojas, susipažinęs su minėta reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas tiesiog įsigyti internetą „Zebra“ (nepriklausomai nuo teikimo techninių galimybių), pagrįstai gali tikėtis, kad galės pasinaudoti bendrovės pasiūlymu ir po 6 mėn. nemokamo interneto paslaugos mokėti jo pasirinkto interneto plano mokestį, t.y. atitinkamai 26 Lt, 36 Lt, 49 Lt ar 99 Lt per mėnesį likusį sutarties galiojimo laikotarpį. Pažymėtina, kad tokį įspūdį vartotojui gali sustiprinti ir tai, kad pvz., reklaminiuose laiškuose, siūlančiuose spartųjį internetą „Zebra“ (Reklama Nr. 3), vienareikšmiškai nurodoma, kiek vartotojas gali sutaupyti per 1 metus.

Susipažinęs su reklama, kurioje nurodomas tikslus po 6 mėn. galiosiantis mėnesinis interneto plano mokestis, vartotojas pagrįstai gali tikėtis mokėti nurodytą kainą ir nepatirti jokių papildomų išlaidų, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jam interneto paslaugos būtų teikiamos. Pažymėtina, kad prekės ar paslaugos kaina yra viena svarbiausių prekę apibūdinančių savybių (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001-11-05 sprendimas administracinėje byloje Nr.I11-1099/2001). Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punkte taip pat nurodoma, jog, kai sprendžiama, ar reklama klaidinanti, be kita ko, ypač reikia atsižvelgti į joje esančią informaciją apie prekių (paslaugų) įsigijimo sąlygas, o būtent – kainą ar jos apskaičiavimo būdą. Taigi, informacija apie paslaugos ar prekės kainą po 6 mėn. nemokamo interneto nagrinėjamu atveju turėtų būti laikoma viena iš esminių ir lemiančių vartotojų apsisprendimą bei ekonominį elgesį.

Nors Reklamose Nr. 3 (išskyrus reklamą, skleistą interneto tinklalapyje) buvo nurodoma, jog „yra papildomų sąlygų“, tačiau Bendrovės pateiktas prierašas vartotojų klaidinimo nepanaikino. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju reklamos formuluotė nesudarė pagrindo vidutiniam vartotojui numanyti, kad gali būti taikomi kokie nors papildomi mokesčiai, nors kita informacija leido suprasti, kad galimos paslaugos alternatyvos. Pvz., prie priėmimo spartos pateikiama išlyga, jog viena sparta pasiekiama teikiant šviesolaidinį (optinį) internetą, tačiau mokesčių alternatyvų nėra pateikta, kas vartotojui leidžia manyti, kad mokesčiai nesiskiria ir yra vienodi visais atvejais.

Kita vertus, neturintis specialių žinių vartotojas iš reklamos savaime negali suvokti, kad gali būti papildomų mokesčių, priklausomai nuo interneto paslaugoms teikti naudojamos technologijos. Todėl nėra pagrindo teigti, jog užrašas „yra papildomų sąlygų“ tokiam vartotojui galėjo kelti asociacijas dėl galimai ateityje atsirasiančių papildomų mokesčių, priklausančių būtent nuo skirtingų interneto tiekimo techninių galimybių.

Tuo tarpu interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt Bendrovė visai nenurodė jokių prierašų, kas pagrįstai leidžia teigti, kad vartotojai vienareikšmiškai galėjo tikėtis, kad po 6 mėn. nemokamo interneto likusį sutarties galiojimo laikotarpį mokės pagal pasirinktą interneto planą reklamoje nurodytus mėnesinius mokesčius.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Reklama Nr. 3 galėjo klaidinti vartotojus dėl galutinės paslaugos kainos, nes joje buvo pateiktas pasiūlymas naudotis interneto paslauga „Zebra“ nurodant paslaugos kainas, tačiau nebuvo pažymėta, kad tokios kainos bus taikomos tik šviesolaidžio interneto paslaugai, o vartotojai, kuriems internetas būtų tiekiams kita nei šviesolaidžio technologija, būtų priversti patirti papildomų išlaidų.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vartotojo ekonominis elgesys – tai reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Kad TEO reklama šiuo atveju ne tik galėjo suklaidinti, tačiau ir suklaidino, t.y. realiai paveikė vartotojų ekonominį elgesį, patvirtina ir konkretus šiuo atveju gautas vartotojo skundas, kuriame vartotojas būtent pažymi, kad, jei būtų žinojęs, jog jam be pasirinkto plano mokesčio teks mokėti ir papildomą „linijos“ mokestį, apie kurį, užsisakant paslaugą telefonu (kuomet, kaip teigia Bendrovė, vartotojai turėjo būti informuojami apie papildomas sąlygas), jis nebuvo informuotas, vartotojas būtų pasirinkęs kitą paslaugos tiekėją.

Bendrovė teigia, kad Konkurencijos taryba pažeidė operatyvumo principą, nes Nutarimas pradėti tyrimą buvo priimtas praėjus Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nurodytam 30 dienų pareiškimo nagrinėjimo terminui. Bendrovės nuomone, tai daro tyrimą neteisėtu. Be to, TEO taip pat ginčijo tyrimo pradėjimo teisinį pagrindą, pabrėždama, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savoiniciatyva, tuo tarpu, Bendrovės nuomone, tyrimas buvo pradėtas pagal vartotojo skundą, tačiau tikslingai nurodant kitą teisinį pagrindą.

Negalima sutikti su Bendrovės argumentais. Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Konkurencijos tarybos teises ir pareigas kontroliuojant, ar reklama nėra klaidinanti, ir lyginamąją reklamą nustato Reklamos įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnis nustato, kas turi iniciatyvos teisę pradėti tyrimą. Kaip matyti iš Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio formuluotės, vartotojas ar vartotojų grupė neturi teisės inicijuoti tyrimo, tuo tarpu pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. Konkurencijos taryba, gavusi informacijos iš vartotojo apie galimai padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą, turėjo teisę pati inicijuoti tyrimą ir šia teise pasinaudojo. Kadangi nebuvo teisės reikalauti pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą turinčio subjekto pareiškimo, o tyrimas pradėtas pačios Konkurencijos tarybos iniciatyvos teise, nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba praleido terminą pradėti tyrimą pareiškimo pagrindu.

Kita vertus, net jei ir būtų buvęs praleistas terminas, tai savaime nedaro paties Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo ar atlikus tyrimą padarytų išvadų dėl TEO reklamos atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams neteisėtų. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (2008-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr.A²⁴⁸- 715/2008) yra pažymima, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį teisės aktą neteisėtu:

Taigi, šiuo atveju, net jei ir būtų kokie nors terminai praleisti, tai nepakeistų TEO skleistos reklamos turinio ar jos vertinimo. Be to, jei TEO LT, AB manė, kad jos teisės buvo pažeistos, Bendrovė, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 38 straipsniu, galėjo apskųsti teismui Konkurencijos tarybos nutarimą pradėti tyrimą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Dėl šių priežasčių teigti, kad Konkurencijos taryba neteisėtai pradėjo ir atliko tyrimą dėl TEO reklamos, nėra jokio pagrindo.

Bendrovė taip pat nurodė, kad Konkurencijos taryba, remiantis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei 17 straipsnio 4 dalimi, tiria klaidinančios reklamos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, tuo tarpu TEO teigia, kad buvo tik vienas vartotojo skundas ir dėl to viešasis interesas nebuvo pažeistas. Nurodė, jog buvo pažeistas proporcionalumo principas. Atsakant į tai, pastebėtina, kad Konkurencijos taryba vertina reklamą kaip klaidinančią pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį, todėl negalima teigti, kad Konkurencijos taryba neva turėjo vadovautis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei 17 straipsnio 4 dalimi. Be to, reklamos klaidingumas ir poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui yra vertinamas atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje pateiktą vidutinio vartotojo sampratą. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-05-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-806/2010, „vidutinio vartotojo“ samprata nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata. Be to, Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti ir įvertinti ją vidutinio vartotojo požiūriu, o pažeidimo buvimo faktą gali pagrįsti ne tik objektyvus Konkurencijos tarybos tyrimas, bet ir tyrimą inicijavusių ūkio subjektų ir vartotojo skundai. Be to, jei reklama skatina vartotoją domėtis reklamoje paskleista informacija, tokie vartotojo veiksmai rodo, kad jo ekonominis elgesys buvo paveiktas. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-11-09 sprendime administracinėje byloje Nr. I-7833-5/2007 nurodęs, jog „Neabejotina, kad tiek realiai suklaidinta vartotoja, tiek galimai suklaidinti asmenys, savo ekonominį elgesį konstravo pagal reklamos turinį, t. y. konkrečiais veiksmais siekė arba galėjo siekti (ieškojo platinimo vietų, vyko į šias vietas ir pan.) žadėtos nuolaidos“. Pabrėžtina ir tai, kad poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, jog vartotojas įsigijo paslaugą paveiktas reklamos. Užtenka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Tai patvirtina ir Europos Komisijos 2009-12-03 Gairės dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo (SEC(2009) 1666), kuriose nurodyta, kad „vartotojui nėra būtina pirkti (pvz., pateikti užsakymą), tam, kad priimtų sprendimą dėl sandorio Direktyvos prasme. Pirmiausia, pagal Direktyvą, sprendimas nepirkti taip pat gali būti vertinamas kaip sprendimas dėl sandorio. Antra, <...> vartotojas gali priimti ir kitus sprendimus, t. y. ne tik pirkti ar nepirkti, bet ir tokius, kurie vis tiek gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio (pvz., keliavimas į pardavėjo patalpas)“ (Gairių 23 psl.). Pažymėtina, kad „sprendimas dėl sandorio“ Direktyvos 2005/29/EB prasme aiškintinas kaip vartotojo ekonominis elgesys (Gairių 24 psl.). Kadangi konstatuota, jog TEO skleista Reklama Nr. 3 pažeidė Reklamos įstatymo reikalavimus, laikytina, kad Konkurencijos taryba, siekdama ginti vartotojų interesus, pradėdama tyrimą nepažeidė proporcionalumo principo. Be to, ar reklama iš tikrųjų pažeidžia Reklamos įstatymą, ar ne, bei kokiu mastu, iš esmės ir įmanoma nustatyti tik pradėjus tyrimą.

Bendrovė taip pat išreiškė abejonę paties skundą padavusio vartotojo apdairumu bei sąžiningumu. Reikia pabrėžti, kad TEO suteikė skundą padavusiam vartotojui galimybę 6 mėnesius nemokamai naudotis paslaugomis. Taigi, tuo laikotarpiu vartotojas neturėjo mokėti papildomo mokesčio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, papildomas mokestis buvo pradėtas taikyti nuo 2009-12-04 (8 b.l.), o vartotojas šį mokestį turėjo sumokėti tik sausio mėnesį (PVM sąskaita faktūra išrašyta 2010-01-06) (8 b.l.). Kaip rodo bylos medžiaga (8-15 b. l.), vartotojas sausio mėnesį ir vasario pradžioje stengėsi išspręsti ginčą su TEO, tačiau to padaryti nepavyko. Vartotojo skundas Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje gautas 2010-02-19 (7 b. l.). Taip pat pabrėžtina, kad, vartotojo teigimu (2 b. l.), užsakydamas internetą jis specialiai teiravosi apie mokesčius bei nurodė, kad nori įsigyti tik internetą. TEO iš esmės nepateikė nė vieno įrodymo, kuris leistų abejoti vartotojo sąžiningumu, todėl TEO teiginiai, kad vartotojas nebuvo apdairus, neišsiaiškino akcijos sąlygų bei nebuvo sąžiningas, laikytini nepagrįstais. Be to, pabrėžtina, kad net jei vartotojas būtų buvęs nesąžiningas, tai niekaip neįtakotų reklamos turinio, nei jos vertinimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme. Kaip minėta aukščiau, Konkurencijos taryba yra reklamą klaidingumo požiūriu vertinanti institucija ir tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, užtenka tik nustatyti tokio suklaidinimo galimybę.

TEO dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos nurodė, kad joje buvo reklamuojamos paslaugos, teikiamos FTTH technologija, t.y. šviesolaidinis internetas, o teikiant paslaugas minėta technologija, vartotojui, neturinčiam fiksuoto telefono ryšio linijos, „linijos“ mokestis nėra taikomas (40 b. l.). Bendrovės teigimu, bet kokių teiginių apie „linijos“ mokestį įtraukimas į reklamą tik suklaidintų vartotojus. Pastebėtina, kad Konkurencijos tarybai paprašius Bendrovės paaiškinti, iš ko vartotojas galėtų suprasti, kad akcijos reklamoje yra pateikiamas pasiūlymas įsigyti būtent šviesolaidinį (FTTH technologija paremtą) internetą (53 b. l.), TEO pažymėjo, kad tai konkrečiai nebuvo nurodoma. Bet, TEO nuomone, reklaminėje medžiagoje buvo pateiktas teiginys „interneto sparta siekia iki 100 Mb/s“, kuris apibūdina paslaugą, teikiamą FTTH technologija. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reklamoje Nr. 3 pateikiamas ne tik Bendrovės minėtas teiginys, tačiau prie konkrečių interneto planų nurodoma konkreti interneto sparta, kuri vartotojui sudaro įspūdį, kad galimos spartos alternatyvos, t.y. viena sparta pasiekiama esant šviesolaidės ar LAN prieigos techninėms galimybėms, o kita interneto sparta pasiekiama naudojant kitas technologijas ir priklauso nuo vartotojo pasirinkto mokėjimo plano („Startas“ – 512 Kb/s, „Bazinis plius“ iki 1 Mb/s, „Optimalus plius“ – iki 4 Mb/s, Premium plius“ – iki 10 Mb/s). Manytina, kad ši aplinkybė tik patvirtina, kad nagrinėjamoje akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamoje buvo teikiama informacija vartotojams ne tik apie Bendrovės teikiamas interneto paslaugas, paremtas FTTH technologija, bet ir apie interneto paslaugas, paremtas ADSL (internetą, teikiamą per telefono liniją) technologija. Taigi, vertinant minėtą teiginį vidutinio vartotojo požiūriu, nėra pagrindo teigti, kad minėtas teiginys vienareikšmiškai leistų vartotojui identifikuoti, kad reklamuojamas būtent šviesolaidinis (optinis) internetas. Nurodžius, kad galimos interneto spartos alternatyvos (priklausančios nuo interneto teikimo technologijos) bei įvardinus konkrečius interneto planų mėnesinius mokesčius po 6 mėn. nemokamo interneto, tačiau nenurodžius, kad vis dėlto gali būti taikomi papildomi mokesčiai, priklausantys būtent nuo naudojamos interneto tiekimo technologijos, vidutinis vartotojas yra suklaidinamas, nes pagrįstai tikisi, kad visais be išimčių atvejais (t.y. nepriklausomai nuo interneto tiekimo technologijos), jam bus taikomi jo pasirinkto interneto plano mėnesiniai mokesčiai likusį vartotojo pasirašytos sutarties galiojimo laikotarpį.

Taip pat TEO LT, AB pažymi, kad reklaminėje medžiagoje yra nurodoma „Yra papildomų sąlygų“, kartu duodant nuorodą pasiteiravimui. Kadangi interneto paslaugos „Zebra“ užsakymo procese bet kokiu atveju (t.y. nepriklausomai nuo to, kaip paslauga užsakoma – telefonu ar internetu) yra kontaktuojama su vartotoju, jis yra informuojamas apie įvairias galimybes ir su jomis susijusius papildomus mokesčius. Be to, paslauga pradedama diegti tik po to, kai su vartotoju yra sudaroma sutartis. Todėl, TEO nuomone, akivaizdu, jog bet kuris paprastas ar vidutinis vartotojas, būdamas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, matydamas įspėjimą „Yra papildomų sąlygų“ neabejotinai pasidomės, kokias papildomas sąlygas taiko operatorius.

Su Bendrovės pateiktais argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, kaip jau minėta, Reklamoje Nr. 3 buvo pateiktas ne tik pagrindinis pasiūlymas įsigyti internetą „Zebra“ ir pusę metų juo naudotis nemokamai, tačiau nurodoma ir daugiau informacijos, t. y. aiškios interneto spartos alternatyvos ir konkretaus dydžio mėnesiniai mokesčiai po pusės metų nemokamo naudojimosi internetu. Todėl manytina, kad nuoroda „yra papildomų sąlygų“ nesudarė pagrindo išvengti vartotojų klaidinimo, nes reklamose vienareikšmiškai nurodžius taikytinus mokesčius, kurie šiuo atveju laikytini viena iš esminių ir vartotojų apsisprendimą bei ekonominį elgesį lemiančių aplinkybių, vartotojui nėra pagrindo abejoti reklama ir ieškoti dar papildomų, su mokesčiais susijusių, sąlygų. Juo labiau, kad pvz., reklaminiuose laiškuose, siūlančiuose įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, nurodoma, kiek vartotojas gali sutaupyti per vienerius metus.

Antra vertus, pastebėtina ir tai, kad ne visose minėtose sklaidos priemonėse buvo nurodoma, kad vartotojai gali tikėtis kažkokių papildomų sąlygų. Pvz., kaip jau minėta, interneto tinklalapyje nuorodos apie papildomas sąlygas nebuvo (kaip kad nebuvo ir nuorodų, kad užsisakius internetą, gali tekti mokėti papildomus mokesčius, jei jis bus teikiamas telefono linijos pagalba). Taip pat ir reklaminiuose laiškuose (kuriuose reklamuojamas spartusis internetas „Zebra“) vartotojai buvo informuojami, kad yra papildomų sąlygų, tačiau nėra nurodoma, kur galima sužinoti apie šias papildomas sąlygas, o skrajučių pagalba platintoje reklamoje yra nurodoma, kad apie papildomas sąlygas vartotojas gali sužinoti paskambinęs telefonu 1817 arba interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt. Tačiau, kaip minėta, interneto tinklalapyje informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti, nėra pateikiama, t.y. nėra nurodoma, kad naudojantis Bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų mėnesinių mokesčių jam papildomai reikės mokėti arba „linijos“ mokestį, arba mokestį už fiksuotą ryšį. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, TEO LT, AB nepakankamai gerai informavo vartotojus apie visas paslaugos sąlygas ir vartotojams teiraujantis telefonu. Pabrėžtina, jog informaciją apie nagrinėjamą TEO reklamą pateikęs vartotojas teigia, kad jam nebuvo pateikta informacija apie papildomus mokesčius, ir kad jis netgi konkrečiai pasiteiravo TEO darbuotojo apie papildomus mokesčius ir nurodė, kad užsisako tik internetą (be telefono) (2-3 b. l.).

Tačiau, net ir tuo atveju, jei darytume prielaidą, kad paskambinęs telefonu 1817 vartotojas sužinotų arba interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt kokiu nors būdu surastų informaciją apie galimus papildomus mokesčius (kaip matyti iš bylos medžiagos šią informaciją vartotojai gali sužinoti TEO LT, AB interneto prieigos paslaugų privatiems klientams teikimo taisyklėse), vien ta aplinkybė nepašalina nagrinėjamų reklamų klaidingumo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, jog vien tai, kad vartotojas turi papildomai domėtis ir tikrinti reklamoje paskleistą informaciją, kurioje nurodomi taikytini mokesčiai, kurie yra viena iš vartotojų apsisprendimą lemiančių aplinkybių, rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas. Kaip jau minėta aukščiau, Konkurencijos tarybai užtenka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę, tačiau pabrėžtina, kad šiuo atveju buvo ir konkretus vartotojo skundas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Reklama Nr. 3, t. y. interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose, kuriuose siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, TEO LT, AB skleidė neišsamią reklamą, kuri galėjo įtakoti reklamos vartotojų elgesį priimant sprendimus, susijusius su interneto paslaugos užsakymu ar naudojimusi ja.

Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad reklamos davėjas už klaidinančios reklamos naudojimą atsako tuo atveju, jei jis neįrodo, kad šio įstatymo nuostatos buvo pažeistos ne dėl jo kaltės. Atsižvelgus į tai, kad TEO LT, AB nepateikė įrodymų, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnis buvo pažeistas ne dėl bendrovės kaltės, konstatuotina, kad ši bendrovė yra atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis numato, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto.

Skiriant baudą atsižvelgta į tai, kad Reklama Nr. 3 buvo skleista nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30, t.y. 5 mėnesius ir 15 dienų, kas laikytina labai ilga reklamos sklaidos trukme. Reklama buvo skleista reklaminių laiškų (iš viso išplatinta 99 vnt.), skrajučių (iš viso išplatinta 870 562) bei tinklalapio www.internetas.zebra.lt pagalba (vidutinis dienos lankomumas 2793 lankytojai), kas laikytina vidutiniu reklamos sklaidos mastu. Tačiau vertinant reklamos pobūdį atsižvelgtina į tai, kad ji galėjo suklaidinti ne visus, o tik dalį reklamos vartotojų, t. y. tuos, kuriems dėl techninių kliūčių nebuvo galimybių interneto paslaugas teikti naudojant šviesolaidžio technologiją.

Bendrovė teigė, kad skleistos reklamos mastas buvo nedidelis, neigiamo poveikio visuomenei reklama nesukėlė, be to, TEO LT, AB rūpinasi savo dalykine reputacija, ir į tai turėtų būti atsižvelgta, jei būtų skiriama sankcija. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 ir 11 dalys numato baigtinį sąrašą sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Konstatuotina, kad sunkinančių aplinkybių nebuvo. Lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad TEO LT, AB pašalino padarytą žalą, t.y. vartotojui, kurio skundo pagrindu pradėtas tyrimas, pritaikė 100 proc. nuolaidą linijos mokesčiui iki akcijos laikotarpio pabaigos.

Atsižvelgus į šias aplinkybes ir konstatavus, kad TEO LT, AB skleista akcijos „Zebra vasara 2009“reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt bei nurodomos paslaugos kainos, tačiau nėra pažymima, kad kainos taikomos tik šviesolaidžio interneto paslaugai, yra klaidinanti reklama ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnį, TEO LT, AB skiriama 15 500 Lt bauda.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 22 straipsnio 1, 7, 8 ir 10 dalimis,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti TEO LT, AB (juridinio asmens kodas 121215434) nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30 interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleistą akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamą, kuria siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“ nenurodant, kad vartotojams be reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, klaidinančia reklama.

2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą skirti TEO LT, AB 15 500 Lt baudą.

3. Įpareigoti TEO LT, AB per 5 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Šis nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsniu, paskirta piniginė bauda per 3 mėnesius nuo šio nutarimo gavimo dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6920.

 

Pirmininkas Jonas Rasimas