DĖL SP AB „UTENOS ŠILUMOS TINKLAI“ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO 1 PUNKTO PAŽEIDIMO

Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba), susidedanti iš

Konkurencijos tarybos pirmininko R.Stanikūno,

Konkurencijos tarybos narių A.Klimo, D.Klimašauskienės, Š.Pajarsko, J.Rasimavičiaus,

sekretoriaujant Z.Balsienei,

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojams E.Vitkienei, A.Mačiokui, J.Šovienei, V.Aleksienei, L.Darulienė, P.Kvietkauskienė, E.Navickaitei,

dalyvaujant proceso šalims:

Pareiškėjo AB „Utenos trikotažas“ atstovei, generalinei direktorei N.Dumbliauskienei,

įtariamo pažeidėjo SPAB „Utenos šilumos tinklai“ atstovams: direktoriui G.Diržauskui, direktoriaus pavaduotojui ekonomikai E.Puodžiukui, advokatui V.Zenevskiui,

Tretiesiems asmenims: Utenos rajono savivaldybės atstovui, Ekonomikos skyriaus viršininkui A.Gildučiui, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovui A.Budui,

viešame Konkurencijos tarybos posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl SP AB „Utenos šilumos tinklai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 p. nuostatoms.

Tyrimas Konkurencijos taryboje buvo pradėtas 1999 m. spalio 14 d. Tyrimų komisijos protokolu Nr.26 AB „Utenos trikotažas“ pareiškimo pagrindu. AB „Utenos trikotažas“ prašė įvertinti ar SPAB „Utenos šilumos tinklai“ nepažeidžia AB „Utenos trikotažas“ kaip šilumos vartotojo teisių ir ar jo veiksmai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui. Pareiškėjas teigė, kad daugelis sutarčių sąlygų AB „Utenos trikotažas“ atžvilgiu yra diskriminacinės. SPAB „Utenos šilumos tinklai“ yra dominuojanti šilumos tiekimo įmonė Utenos mieste. SPAB „Utenos šilumos tinklai“ sutartyse numatė, kad netekus „stambaus vartotojo statuso“ šilumos vartotojas - AB „Utenos trikotažas“ pervedamas į kitą statusą ir už šilumą atsiskaito žymiai didesnėmis kainomis. Stambaus vartotojo statusas buvo susietas su nuosavos katilinės įrengimu, alternatyvinio kuro (dujų) panaudojimu, o ne su šilumos suvartojimo kiekių sumažėjimu.

1998 m. rugsėjo mėn. 1 d. AB „Utenos trikotažas“ ir SPAB „Utenos šilumos tinklai“ pasirašė „Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo - vartojimo sutartį“ Nr.501a ir „Šilumos energijos garu tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį“ Nr.501. Minėtos sutarties Nr.501a 6 punktas numato už pateiktą šilumos energiją su vartotoju atsiskaitymą pagal sutartinius tarifus. 6.1. punktas numato, kad, „padidėjus šilumos energijos pagaminimo sąnaudoms ar pasikeitus galiojantiems norminiams aktams bei netekus stambaus vartotojo statuso, tarifai atitinkamai padidinami. Jie perskaičiuojami remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta metodika arba rajono savivaldybės sprendimu (tas pats numatyta ir sutartyje Nr.501, punktas 8). 12 punktas numato, kad „sutartis galioja nuo 1998 m. rugsėjo mėn. 1 d. ir sudaryta neribotam laikui. Šalis, norinti nutraukti sutartį, raštu turi įspėti kitą šalį ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius. Vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso. Šiuo atveju atsiskaitymai už pateiktą šilumos energiją su vartotoju vykdomi pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus bei šioje sutartyje nustatyta tvarka“ (atitinka sutarties Nr.501 15 punktą). 13 punktas numato baudą už nepranešimą apie sutarties nutraukimą prieš 6 mėnesius, kurios dydis apskaičiuojamas maksimalų pinigine išraiška mėnesio Vartotojo atsiskaitymą padauginus 4 kartus (atitinka sutarties Nr.501 16 punktą). Sutarties Nr.501 17 punktas numato, kad sutartis laikoma nutraukta ir, tuo atveju, taikant 16 punkte (atitinka sutarties Nr.501a 13 punktą) išdėstytas nuostatas, jei vartotojas, pranešęs šioje sutartyje numatyta tvarka apie sutarties nutraukimą, įveda alternatyvinį garo gamybos šaltinį nesuvartojęs 11000Gkal, nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą datos (įskaitant ir termofikaciniu vandeniu gaunamą šilumos energijos kiekį).

Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu tyrimą atlikusi Konkurencijos tarybos pareigūnė E.Vitkienė pristatė tyrimo rezultatus ir išvadas. Tyrimą atlikusi Konkurencijos tarybos pareigūnė teigė, kad 1998 m. rugsėjo mėn. 1 d. AB „Utenos trikotažas“ ir SPAB „Utenos šilumos tinklai“ pasirašytos sutarties Nr.501a punktai 6.1 ir 12, o taip pat sutarties“ Nr.501 punktai 8, 15, 17 yra nesąžiningi AB „Utenos trikotažas“ atžvilgiu, nes sutarties sąlygos buvo primestos AB „Utenos šilumos tinklai“. Tokiu būdu SPAB „Utenos šilumos tinklai“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, kuris draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kai tiesiogiai ar netiesiogiai primetamos nesąžiningos kainos ir kitos pirkimo ar pardavimo sąlygos. Nesąžiningų kainų ir kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą rodo tai, kad buvo sudarytos nenaudingos AB „Utenos trikotažas“ sutartys, taip pat tai, kad šilumos vartotojas buvo priverstas pasirašyti šias sutartis (1998 07 30 raštas Nr.739). Sutartyse nustatytos šiluminės energijos kainos ir kitos pirkimo sąlygos yra nesąžiningos, kadangi sutarties sąlygų pakeitimai ir kainų padidėjimas yra susietas su būsimu sutarčių nutraukimu (įvedus nuosavą katilinę), o ne su mažesniais šilumos vartojimo kiekiais bei todėl, kad stambaus vartotojo statuso netekimas susietas ne su šilumos vartojimo kiekiais, o su sutarties nutraukimu. Dėl neteisėtų SPAB „Utenos šilumos tinklai“ veikų AB „Utenos trikotažas“ patyrė materialinius nuostolius. Per visą didesnių kainų taikymo laikotarpį iki 1999 m. rugsėjo mėn. materialiniai nuostoliai, kaip nurodė pareiškėjas AB „Utenos trikotažas“, sudarė 544,21 tūkst. Lt.

AB „Utenos trikotažas“ generalinė direktorė N.Dumbliauskienė su tyrimo išvadomis sutiko ir paaiškino, kad bendrovė neturėjo kitų galimybių, kaip pasirašyti sutartį su SPAB „Utenos šilumos tinklai“ ir sutikti su visomis sutartyje numatytomis sąlygomis, nes, nepasirašius sutarties, SPAB „Utenos šilumos tinklai“ galėjo nutraukti šilumos tiekimą ir reikėtų stabdyti įmonę. Bendrovės vadovė patvirtino, kad minimos sutarčių sąlygos buvo primestos. Šiuo metu bendrovė naudojasi sava katiline. Sąnaudos šilumai gerokai sumažėjo. Jei už šilumos tiekimą „Utenos šilumos tinklams“ bendrovė mokėdavo apie 200-300 tūkst. Lt per mėnesį, tai šiuo metu sąnaudos šilumai yra tik apie 100-120 tūkst. Lt per mėnesį.

SPAB „Utenos šilumos tinklai“ generalinis direktorius G.Diržauskas paaiškino, kad šilumos kainos yra reguliuojamos, jas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau Komisija). Taip pat įmonė atsiskaito steigėjui - savivaldybei. Tokiu būdu, įmonė nėra laisvas rinkos dalyvis ir šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas Konkurencijos taryboje. Direktorius taip pat paaiškino, kad stambaus vartotojo statusą pagal Komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr.6 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąją metodiką (toliau Metodika) šilumos tiekėjo teikimu nustato Komisija. Metodikos 8.5 punkte numatyta, kad šilumos tiekėjams leidžiama stambaus vartotojo statusą turintiems vartotojams taikyti nuolaidas, kurios nustatomos sutartimi. Taip pat šiame punkte numatyta, kad jeigu nėra nustatyta stambiam vartotojui sutartinė kaina, tai jis atsiskaito už šilumą kainomis, nustatytomis kitiems šilumos vartotojams, t.y. po 11,35 ct/kwh be PVM. G.Diržauskas akcentavo, kad stambaus vartotojo statusas suteikiamas atsižvelgiant ne tik į suvartojamos šilumos kiekius, bet ir į tai, ar vartotojas sudaro ilgalaikes sutartis, nes, norint užtikrinti šilumos tiekimą dideliais kiekiais, reikia turėti atitinkamą infrastruktūrą. Atsijungus stambiam vartotojui šilumos kainos gyventojams padidėtų, todėl sutartyje buvo numatyta, kad tokiu atveju stambus vartotojas netenka nuolaidų. Komisijos Metodikoje įteisintas nuolaidų stambiam vartotojui taikymas sutarčių pagrindu leidžia išlaikyti juos šilumos tinklų klientais.

SPAB „Utenos šilumos tinklai“ advokato V.Zenevskio nuomone, bylos Konkurencijos tarybos posėdyje negalima nagrinėti, nes nėra pateikta įrodymų dėl ūkio subjekto piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pasekmių. Taip pat pateikti pažeidimai yra nekonkretūs, nurodomas Konkurencijos įstatymo 9 str. 1d. 1 p., o šiame straipsnyje yra numatytos keturios savarankiškos įstatymo pažeidimo sudėtys ir neaišku, ar jos visos yra inkriminuojamos SPAB „Utenos šilumos tinklai“. Tuo pačiu neaišku, ar siūlomos baudos dydis yra už visas šias sudėtines dalis, ar už kurią vieną iš jų. Jei Konkurencijos taryba neatsižvelgs į šiuos argumentus ir byla bus svarstoma šiame posėdyje, V.Zenevskis nurodė, kad šiuo atveju Konkurencijos įstatymas turi būti vertinamas kaip bendra teisės norma, o speciali norma šiuo atveju būtų Kainų įstatymas ir Energetikos įstatymas, kuriuose numatyta, kad šilumos kainos yra nustatomos Komisijos, t.y. tokiu būdu valstybė eliminavo natūralios monopolijos galimybę piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Be to, V.Zenevskis atkreipė dėmesį, kad pagal Metodiką numatyta, jog nuolaidos taikomos tik jas įteisinus sutartimi, o nesusitarus šilumos vartotojas privalo mokėti šilumos kainą, taikomą kitiems vartotojams. V.Zenevskis atkreipė dėmesį, kad AB „Utenos trikotažas“ pagal sutarties sąlygas pati turėjo teisę pasirinkti, kada ji atsisako nuolaidų ir pati bendrovė nusprendė, nuo kada jai nuolaidos netaikomos. Šiluminės energijos tiekėjas pats savavališkai jų AB „Utenos trikotažas“ nepanaikino. Bendrovė, pranešusi apie sutarties nutraukimą ir tuo pačiu nustačiusi, nuo kada jai nuolaidos nebetaikomos, mokėjo ne padidintą tarifą, o valstybės nustatytą 11,35 ct/kwh be PVM kaip ir kiti vartotojai. V.Zenevskis prašė bylą nutraukti ir SPAB „Utenos trikotažas“ išteisinti.

Valstybinės kainų ir energetikos komisijos atstovas A.Budas paaiškino, kad Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymu, atlieka šilumos tiekimo įmonių kainų derinimą ir vykdo kainų taikymo kontrolę. Šiame įstatyme numatyta, kad kainos gali būti diferencijuojamos pagal vartotojų kategorijas, energijos kokybę, tiekimo patikimumą, naudojimą laiką ir sunaudotos energijos kiekį. Stambaus vartotojo statusą šilumos tiekėjo teikimu nustato Komisija. Centralizuotos šilumos kainos lokalinėse rinkose labai priklauso nuo šilumos poreikio jose. Esami šilumos įmonių gamybiniai pajėgumai, kaip taisyklė, suprojektuoti ir pastatyti pagal gyventojų ir pramonės įmonių poreikius iki 1990 m., todėl dėl dalies vartotojų, ypač stambių pramonės įmonių, atsijungimo gali padidėti šilumos kainos likusiems vartotojams (dažniausiai gyventojams). Šilumos kainų skaičiavimo metodikoje yra numatytas stambaus vartotojo statusas, kuriam gali būti taikomos šilumos kainų nuolaidos turint tikslą išlaikyti tokį vartotoją, nes jo atsijungimas lokalinėje rinkoje reikštų kainų padidėjimą kitiems vartotojams. Tačiau nei šioje Metodikoje, nei kituose teisės aktuose nėra apibrėžti kriterijai, pagal kuriuos būtų suteikiamas toks statusas. A.Budo teigimu, toks statusas turėtų būti suteikiamas ir šilumos kainų nuolaidos taikomos, siekiant išlaikyti tokį vartotoją, nes jo atsijungimas reikštų kainų padidėjimą kitiems vartotojams. Kainų derinimo metu SPAB „Utenos šilumos tinklai“ informavo Komisiją, kad AB „Utenos trikotažas“ ruošiasi atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo, tačiau Komisija, tikėdamasi, kad AB „Utenos trikotažas“ gali pareikšti pageidavimą išlikti centralizuotos šilumos vartotoju ir tuo pačiu mažinti šilumos savikainą, paliko AB „Utenos trikotažas“ stambaus vartotojo statusą. Kainų nuolaidų taikymas stambiam vartotojui ekonomiškai pateisinamas tik esant ilgalaikiams įsipareigojimams, todėl stambiam vartotojui pareiškus norą atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo, kainų nuolaidos neturėtų būti taikomos.

Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d. nurodo, kad dominuojanti padėtis – tai vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų.

Prieš nustatant ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, būtina apsibrėžti atitinkamą rinką. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 str. 5 d., atitinkama rinka suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.) o geografinė rinka – kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d.)

Nagrinėjamas ūkio subjektas - SPAB „Utenos šilumos tinklai“ – yra šiluminės energijos termofikaciniu vandeniu ir garu tiekėjas Utenos mieste. Substitutų, kurie SPAB „Utenos šilumos tinklai“ tiekiamos šiluminės energijos pirkėjų požiūriu būtų tinkamas pakaitalas šiai prekei pagal savo savybes, naudojimą ir kainą, nėra. Todėl prekės rinka apibrėžiama kaip šilumos energijos tiekimo rinka. Pirkėjams nėra galimybės gauti šiluminę energiją iš kitų teritorijų, todėl geografinė rinka apibrėžiama kaip Utenos miestas. Taigi, atitinkama rinka apibrėžiama kaip šiluminės energijos tiekimo rinka Utenos mieste.

Utenos mieste šilumos energiją vartotojams tiekia ir parduoda vienintelė įmonė – SPAB „Utenos šilumos tinklai“. Tai patvirtina ir SPAB „Utenos šilumos tinklai“ pateikti atsakymai į Konkurencijos tarybos 2000 02 10 rašte suformuluotus klausimus (Nr. 08-07-159), kuriuose nurodoma, kad SPAB „Utenos šilumos tinklai“ yra vienintelė šilumos tiekimo įmonė Utenoje. Taigi, SPAB „Utenos šilumos tinklai“ tiesiogiai nesusiduria su konkurencija šiluminės energijos tiekimo rinkoje Utenos mieste ir todėl, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d., užima dominuojančią padėtį šioje rinkoje.

Įstatymas nedraudžia ūkio subjektui dominuoti tam tikroje rinkoje, tačiau numato tam tikrus apribojimus dominuojančių ūkio subjektų ūkinei veiklai, kadangi dominuojantis subjektas gali daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje ir tuo riboti konkurenciją ar varžyti kitų subjektų galimybes veikti rinkoje. Kad būtų apsaugoti kitų rinkos dalyvių interesai, Konkurencijos įstatymo 9 str. numato draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Šiame straipsnyje nustatytas draudimas yra labai platus ir apima visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Toliau yra pateiktas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie laikomi piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Vienas iš veiksmų, draudžiamų Konkurencijos įstatymo 9 str. kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, yra tiesioginis ar netiesioginis nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas.

Nesąžiningų kainų ir kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas suprantamas kaip veiksmai, kuriais dominuojantis ūkio subjektas, pasinaudodamas savo jėga rinkoje, diktuoja kainas ir kitas sąlygas ūkio subjektams ar vartotojams, kurios jiems yra aiškiai nepalankios ir kurių šis ūkio subjektas negalėtų diktuoti jei rinkoje būtų pakankama konkurencija, o ūkio subjektai ar vartotojai yra priversti priimti šias sąlygas, nes neturi alternatyvos arba ji yra labai ribota.

Tiesioginis primetimas pasireiškia betarpiška dominuojančio ūkio subjekto įtaka (sudarant sutartis, perkant ar parduodant prekes ar pan.), o netiesioginis – kai kainos ir kitos sąlygos primetamos per trečiuosius asmenis.

Pirkimo sąlygų primetimas suprantamas kaip pardavėjo, kuris užima dominuojančią padėtį, veiksmai rinkoje pirkėjo atžvilgiu, o pardavimo sąlygų primetimas – kaip dominuojančio pirkėjo veiksmai.

Kaip rodo susirašinėjimo ir sutarčių tarp SPAB „Utenos šilumos tinklai“ ir AB „Utenos trikotažas“ analizė, „Utenos šilumos tinklai“ pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi rinkoje, privertė AB „Utenos trikotažas“ 1998m. rugsėjo mėn. pasirašyti sutartis, kurios žymiai pablogino AB „Utenos trikotažas“ ekonominę padėtį, primesdama jai nesąžiningas šiluminės energijos kainas ir kitas pirkimo sąlygas.

SPAB „Utenos šilumos tinklai“, prieš sudarant sutartis dėl šilumos tiekimo 1998 metams, buvo informuota apie AB „Utenos trikotažas“ ketinimą statyti nuosavą katilinę (1998 rugpjūčio 17d. AB „Utenos trikotažas“ raštas SPAB „Utenos šilumos tinklai“) ir todėl 1998 m. rugsėjo 1 d. pasirašytose sutartyse Nr. 501 ir Nr. 501a buvo numatyti sutarties punktai, kurie ribojo AB „Utenos trikotažas“ teisę pereiti prie alternatyvaus šilumos šaltinio ir sudarė sąlygas padidinti tarifus už šilumos energiją. 1997 metais sudarytose analogiškose sutartyse tarp SPAB „Utenos šilumos tinklai“ ir AB „Utenos trikotažas“ šių punktų nebuvo. Šiose sutartyse nebuvo sąryšio tarp sutarties nutraukimo, stambaus vartotojo statuso netekimo ir, šiuo atveju, tarifų padidinimo nuostatos. Taigi 1998 m. rugsėjo 1 d pasirašytose sutartyse Nr. 501 ir Nr. 501a sutartyse minėtų punktų atsiradimą sąlygojo SPAB „Utenos šilumos tinklai“ gauta informacija apie AB „Utenos trikotažas“ ketinimą statyti nuosavą katilinę ir atsisakyti bendrovės paslaugų.

Susirašinėjimo tarp įmonių dėl sutarčių 1998 m. - 1999 m. pasirašymo sąlygų, analizė parodė, kad AB „Utenos trikotažas“ turėdama „stambaus vartotojo statusą“ dėjo pastangas teisiškai sudaryti sutartis dėl šilumos tiekimo ir sutartyse numatomų terminų ribose pasinaudoti savo teisėmis dėl mažesnių tarifų už šilumos energiją. Tačiau į AB „Utenos trikotažas“ prašymą nebuvo atsižvelgta; įmonė buvo priversta pasirašyti sutartis nepalankiomis sau sąlygomis, nes „nepasirašius sutarčių iki 1998 09 01 bendrovė pasilieka sau teisę nustatyti kainą kaip kitiems vartotojams“ (SPAB „Utenos šilumos tinklai“ 1998 07 30 raštas Nr. 739), tai yra žymiai aukštesnę kainą.

Kitą vertus, SPAB „Utenos šilumos tinklai“ nepagrįstai ir vienašališkai nusprendė, kad AB „Utenos trikotažas“ netenka „stambaus vartotojo statuso“ ir ryšium su tuo už tiekiamą šilumą turi atsiskaityti padidintais tarifais (SPAB „Utenos šilumos tinklai“ 1999 02 17 raštas Nr. 14 - 02 – 216). Tačiau, „stambaus vartotojo statusą“ 1997 metais AB „Utenos trikotažas“ savo sprendimu suteikė Utenos rajono taryba (1997 08 15 sprendimas Nr. 8) ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – 1999 06 29 nutarimas Nr. 37, punktas 2 (tai yra faktiškai po to, kai SPAB „Utenos šilumos tinklai“ šį statusą atėmė), o ne SPAB „Utenos šilumos tinklai“. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 03 27 nutarimu Nr. 6 patvirtintą centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąją metodiką, „stambus šilumos vartotojas – centralizuotas šilumos vartotojas, kurio vartojimo statusą šilumos tiekėjo teikimu nustato Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija“. Taigi, mūsų nuomone, ši komisija ir turėjo spręsti klausimą dėl AB „Utenos trikotažas“ šio statuso netekimo.

Be to, nors SPAB „Utenos šilumos tinklai“ 1999 vasario 17 d. raštu Nr. 14 - 02 – 216 panaikino stambaus vartotojo statusą ir įvedė daug didesnes kainas už šilumą, faktiškai AB „Utenos trikotažas“ išliko stambus šilumos vartotojas, kadangi šilumos įprastiniai pirkimo kiekiai išliko tie patys. Tai patvirtina šilumos pirkimo duomenys pateikti AB „Utenos trikotažas“ (2000 03 22 raštas Nr. 10 – 01 –09), kurie parodo, 1999 m. nuo vasario iki rugpjūčio mėnesio šilumos pirkimo kiekiai kas mėnesį buvo analogiški 1998 m. vasario – rugpjūčio kiekiams. Turima informacija iš SPAB „Utenos šilumos tinklai“ (2000 03 21 raštas Nr. 02 – 02 – 367 ir 2000 03 22 raštas Nr. 02 – 02 – 380) taip pat patvirtina, kad ir po stambaus vartotojo statuso panaikinimo pagal faktinius pirkimo kiekius AB „Utenos trikotažas“ išliko stambus šilumos vartotojas, toks, kaip kiti 2 stambūs vartotojai – AB „Utenos gėrimai“ ir AB „Utenos mėsa“, suvartojantys šilumos nuo 15000 Gkal iki 18000 Gkal į metus ir atsiskaitantys už šilumą mažesnėmis kainomis, negu kiti vartotojai.

Taigi, „Utenos šilumos tinklai“ pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi rinkoje, sudarydama sutartis su AB „Utenos trikotažas“ dėl šiluminės energijos tiekimo, primetė AB „Utenos trikotažas“ nesąžiningas šiluminės energijos kainas ir pirkimo sąlygas, kurios žymiai pablogino AB „Utenos trikotažas“ ekonominę ir konkurencinę padėtį. Šios kainos yra nesąžiningos AB „Utenos trikotažas“ atžvilgiu todėl, kad didesnės kainos, kurias AB „Utenos trikotažas“ turėjo mokėti už šiluminę energiją, buvo susietos su būsimu sutarčių nutraukimu AB „Utenos trikotažas“ įvedus nuosavą katilinę, o ne su šilumos suvartojimo kiekiais. Nustatytos šiluminės energijos pirkimo sąlygos yra nesąžiningos AB „Utenos trikotažas“ atžvilgiu todėl, kad stambaus vartotojo statuso netekimas yra susietas ne su šilumos vartojimo kiekiais, o su sutarties nutraukimu. Tokiais veiksmais SPAB „Utenos šilumos tinklai“ siekdama išlaikyti savo monopolinę padėtį, apsunkindama ūkio subjekto galimybes pereiti prie efektyvesnių alternatyvių energijos šaltinių primetė nesąžiningas šiluminės energijos pirkimo kainas ir kitas sąlygas AB „Utenos trikotažas“ ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1p..

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 2 str. 1 d., Konkurencijos įstatymas taikomas visiems ūkio subjektams, išskyrus tuos atvejus, kai Konkurencijos įstatymas ar įstatymai skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas nenumato išimčių, kad energetikos sektoriuje Konkurencijos įstatymas neturėtų būti taikomas. Faktas, kad energijos kainos yra reguliuojamos valstybės įgaliotos institucijos, nereiškia, kad Konkurencijos įstatymas netaikomas energiją tiekiantiems ūkio subjektams. Ūkio subjektai gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir veikdami vadovaujantis nustatyta kainų apskaičiavimo metodika. Nagrinėjamu atveju, SPAB „Utenos šilumos tinklai“ galėjo taikyti kainų nuolaidas stambiems vartotojams, tad tam tikrose ribose galėjo laisvai nustatyti parduodamos prekės kainas. Tai SPAB „Utenos šilumos tinklai“ turėjo daryti nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių norminių teisės aktų. Tačiau SPAB „Utenos šilumos tinklai“ manipuliavo kainomis, tame tarpe ir valstybės nustatytomis, siekiant išlaikyti šilumos vartotoją ir neleidžiant jam pereiti prie alternatyvaus energijos šaltinio.

Reikia pabrėžti, kad pati Komisijos patvirtinta kainų nustatymo metodikos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimas Nr.6) 8.4. punktas nurodo, kad centralizuotos šilumos kainos diferencijuojamos atsižvelgiant į suvartotą šilumos kiekį. Kitų kainos diferencijavimo kriterijų ši metodika nenumato. Taigi, SPAB „Utenos šilumos tinklai“, nustatydama tiekiamos šiluminės energijos kainas turėjo teisę diferencijuoti jas tik vadovaujantis šiuo kriterijumi.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1p., 23 str. 1d. 2 p., 41 str. 1 d.,

Už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirti SPAB „Utenos šilumos tinklai“ piniginę baudą - 100000 Lt.

 

Konkurencijos tarybos pirmininkas R.Stanikūnas