DĖL SAVIVALDYBIŲ BĖDŲ KALTA NE KONKURENCIJA

Šią savaitę Konkurencijos taryba gavo Šiaulių miesto tarybos nario Gintauto Lukošaičio viešą laišką, kuriame politikas išreiškė susirūpinimą Konkurencijos tarybos vykdoma veikla ir nepritarimą konkurencijos principų taikymui atliekų tvarkymo, šilumos ūkio bei keleivių vežimo sektoriuose.

Atsakydamas į laišką, Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas priminė, kad sąžiningos konkurencijos laisvė yra vertybė. Ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, priimtoje Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume.

„Konkurencijos tarybos misija yra užtikrinti šios konstitucinės vertybės, kuria užtikrinama piliečių gerovė, įgyvendinimą praktinėje veikloje, nepaisant to, kad konkurencija neretai nėra patraukli tiek verslui, tiek valdžios institucijoms. Kaip yra pasakęs vienas žymus britų ekonomistas Timas Harfordas: „monopolija yra biurokrato draugas, tačiau demokrato priešas“. Verslui gi konkurencija reiškia kovą dėl vartotojų, kurioje rizikuojama pralaimėti. Dėl to ir kai kurie verslininkai neretai nori susitarti su savo varžovais, o iš valdžios institucijų – gauti išskirtines teises veikti rinkoje“, – sakė institucijos vadovas.

Jis pripažino, kad ne kiekvienoje rinkoje gali vykti laisva konkurencija vartotojų labui. Kai kuriose rinkose veiksmingai gali veikti tik vienas ar keli dalyviai. Tačiau pastaruoju atveju atsižvelgiant į tai, kad konkurencija yra konstitucinė vertybė, vertinama ne konkurencijos rinkoje (kai rinkoje veikia neribotas ūkio subjektų skaičius, pavyzdžiui, mažmeninė prekyba maisto produktais), bet konkurencijos dėl rinkos galimybė (kai rinkoje gali veikti tik vienas arba keli rinkos dalyviai, gavę šią teisę konkurencingos procedūros būdu, pavyzdžiui, atliekų tvarkymo rinka).

Tik esant pagristiems įrodymams, paneigiantiems konkurencijos galimybę bei jos naudą, įvedamos rinkos reguliavimo priemonės – paprastai konstatuojama natūrali monopolija ir paskiriamas jos reguliatorius.

Šarūnas Keserauskas

Galimybė veiksmingai konkurencijai dėl rinkos egzistuoja atliekų tvarkymo rinkoje. Ir tai yra įrodžiusi ne tik Konkurencijos taryba. Tyrimus šioje srityje yra atlikusios ir Jungtinės Karalystės konkurencijos institucija bei Europos Komisija. Konkurencijos tarybos 2015 m. atliktas Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimas parodė, kad konkurencingos procedūros taikymas parenkant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas lemia mažesnes komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų kainas bei mažesnes vartotojų išlaidas už atliekų tvarkymą. Tyrimo metu nustatyta, kad esant panašiam gyventojų tankiui ir santykiniam atstumui iki sąvartyno, nekonkurencingu būdu paskirtos įmonės teikia nuo 14 procentų iki dviejų kartų brangesnes komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Be to, be konkurso pasirinktos įmonės aptarnauja tokį patį arba mažesnį vartotojų skaičių, palyginti su konkursą laimėjusiomis.

Vertinant galimybę taikyti konkurencijos principus šilumos ūkyje, anot Konkurencijos tarybos pirmininko, reikia išskirti du sektorius: šilumos tiekimą ir šilumos gamybą. Šilumos gamybos rinka gali būti konkurencinga, joje gali veikti keletas subjektų ir varžytis pagamintu šilumos kiekiu bei kaina dėl vartotojų. Tai numato ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas.

Dėl to Konkurencijos taryba pripažino pažeidžiančiais konkurencijos principus Šiaulių miesto savivaldybės 2013 m. sprendimus, kuriais ši be jokių objektyvių priežasčių atsisakė suteikti teisę naujam šilumos gamintojui įeiti į šilumos gamybos rinką.

Tuo tarpu šilumos tiekimas centralizuotais tinklais yra natūrali monopolija, kurioje veiksminga konkurencija negalima. Siekiant apsaugoti vartotojų interesus, įmonių veikla šiame sektoriuje yra reguliuojama. Šilumos perdavimo tinklai Lietuvoje nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms ar jų kontroliuojamoms įmonėms. „Taigi, praktiškai visos savivaldybės turi galimybę savarankiškai spręsti, kaip organizuoti šilumos ūkio valdymą, kad būtų užtikrinta paslaugos teikimo kokybė, prieinamumas ir nepertraukiamumas. Šiame sektoriuje galima tik konkurencija dėl tinklų valdytojo-šilumos tiekėjo parinkimo. Jeigu savivaldybė nusprendžia tinklų valdymą, o kartu ir šilumos tiekimą, perduoti rinkai, ji tai privalo padaryti laikydamasi konkurencijos apsaugos principų“, – sakė Š. Keserauskas.

Jis priminė, kad Konkurencijos taryba dėl šilumos ūkio valdymo yra priėmusi keletą sprendimų, kuriais nustatė, kad  savivaldybių veiksmai pratęsiant šilumos tinklų valdymą buvo naudingi konkrečiam privačiam ūkio subjektui bei pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Vienas sprendimų priimtas dėl Alytaus miesto savivaldybės veiksmų. Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo konkurso laimėtoja buvo paskelbta AB „Dalkia“ (vėliau savo teises ir įsipareigojimus perdavusi UAB „Litesko“). Pastaroji gavo teisę šilumos tinklus valdyti 15 metų. Pasibaigus sutarties galiojimui „Litesko“ privalėjo gautą ir naujai sukurtą turtą sugrąžinti savivaldybės kontroliuojamai UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Nepasibaigus šiam laikotarpiui sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas ir turtas išnuomotas papildomiems 10 metų, nors tokių pratęsimo galimybių konkurso sąlygose nebuvo.  Pakeistas ir investicinis planas – numatyta, kad tam tikros investicijos (biomasės kogeneracinė jėgainė, generatorius ir katilų įrenginiai katilinėse) taps savivaldybės proteguoto subjekto – UAB „Litesko“ – nuosavybe.

Neseniai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė Konkurencijos tarybos pozicijai, kad Alytaus miesto savivaldybė protegavo privatų ūkio subjektą – UAB „Litesko“.  

Panaši situacija susiklostė ir Kazlų Rūdoje. Kazlų Rūdos savivaldybė 2000 m. konkurso būdu parinko šilumos ūkio valdytoją 15 metų su galimybe pratęsti sutartį 5–10 metų ir numatė, kad maksimalus sutarties galiojimo terminas – 2025-ieji. Su valdytoju buvo sutarta ir dėl šilumos ūkio modernizavimo bei renovacijos. Nepasibaigus sutarties galiojimui 2008 m. Savivaldybė nusprendė ją pratęsti iki 2030 m., tačiau konkurso neskelbė.

Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. taip pat puoselėjo planus be konkurso pratęsti (iš viso 35 metams) šilumos tinklų valdymo sutartį su UAB „Vilniaus energija“  ir Prancūzijos bendrove „Dalkia“. Konkurencijos taryba pasisakė prieš tokį sprendimą, nes geriausias būdas įgyvendinti institucijų vykdomų veiksmų skaidrumo bei ekonominės naudos principą – parinkti ūkio subjektą konkurso būdu.

Taigi, Konkurencijos tarybos tirti atvejai šilumos ūkio sektoriuje liudija, jog problemos kyla ne dėl konkurencijos principų taikymo, bet dėl jų netaikymo, kuomet pasirenkamas privatus subjektas šilumos ūkiui valdyti. Be to, šioje srityje vertėtų paieškoti korupcijos, vietos savivaldos institucijų nekompetencijos ir aplaidumo.

Komentuodamas G. Lukošaičio laiške minėtą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais Šiauliuose atvejį, Konkurencijos tarybos pirmininkas priminė, kad iš rinkos Šiaulių miesto savivaldybės sprendimais be jokios kaštų ir naudos analizės buvo „išmestos“ 20 ir daugiau metų veikusios smulkios ir vidutinės įmonės, teikusios paslaugas maršrutiniais taksi, o savivaldybė nusprendė keleivių vežimą pavesti išimtinai UAB „Busturas“. 

„Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konkurencijos tarybos nuomone, toks ir panašus viešojo administravimo subjekto elgesys yra nepateisimas. Taip elgtis galima tik turint pagrįstų įrodymų, kad konkurencija konkrečioje rinkoje nesuteiks naudos vartotojams. Tokių įrodymų Konkurencijos tarybos nagrinėtose privačių bei viešojo administravimo subjektų valdomų įmonių privilegijavimo bylose nebuvo pateikta“, – akcentavo Š. Keserauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ypač tais atvejais, kai paslaugos teikėjas priklauso viešojo administravimo subjektui, produkto gamybos ir tiekimo sąnaudos nėra aiškios ir skaidrios. Konkurencijos tarybos nagrinėtais atvejais tokios įmonės neretai naudojasi jų steigėjų suteiktomis privilegijomis, kurios nėra įskaičiuojamos į galutinio produkto kainą, nors jas tenka padengti visiems mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, nemokamai suteiktomis patalpomis bei žemės sklypais, nekilnojamojo turto mokesčių lengvatomis, papildomu finansavimu įrangos įsigijimui ir atnaujinimui, garantijomis, kitomis finansinėmis injekcijomis, nemokamomis reklamos paslaugomis.