DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS TYRIMO NUTRAUKIMO

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2007 m. birželio 7 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl atlikto tyrimo dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas buvo pradėtas Konkurencijos tarybos 2006 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 1S-83 pagal UAB „Akmenės energija“ (toliau – Pareiškėjas) 2005 m. kovo 31 d. prašymą ištirti, ar AB „Lietuvos dujos“ nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, atsisakydama sudaryti dujų pirkimo – pardavimo (tiekimo) sutartį su Pareiškėju. Tyrimas pratęstas 2006 m. gruodžio 7 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-136 bei 2007 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 1S-17.

Pareiškėjas nurodė, jog kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų pardavimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo 2004 m. II pusmečiui, 2005 metams bei 2006 metams. AB „Lietuvos dujos“ atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis su šia bendrove motyvuodama tuo, kad gamtinėmis dujomis aprūpinti visų vartotojų, tame tarpe ir Pareiškėjo, neturi galimybių, kad ir kitas bendroves aprūpina ne pagal pilną poreikį, o tiktai iš dalies (jau yra sudariusi gamtinių dujų tiekimo sutartis su vartotojais ir neturi laisvų dujų kiekių).

Tyrimas pradėtas esant pagrindui manyti, kad AB „Lietuvos dujos“ galimai piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi gamtinių dujų tiekimo (pardavimo) laisviesiems vartotojams rinkoje, atlikdama veiksmus, nesuderinamus su Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimais – atsisakydama sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su atskirais ūkio subjektais.

Tiriamas laikotarpis – nuo 2004 m. II pusmečio iki 2006 m. gruodžio 31 d.

Nustatyta, kad Pareiškėjas yra įtrauktas į galiojantį laisvųjų vartotojų sąrašą ir atitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 4-430 „Dėl gamtinių dujų laisvojo vartotojo pripažinimo“ (Žin. 2003, Nr. 109-4904) 1.2 punkte nustatytą laisvojo vartotojo kriterijų, t. y. suvartoja daugiau nei 1 mln. kub. metrų dujų per metus, todėl laikytinas laisvuoju vartotoju.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodyta, kad prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė rinka (teritorija) – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 89-2743; 2003, Nr. 17-709, aktuali redakcija nuo 2003-01-28 iki 2007-03-19, toliau – Gamtinių dujų įstatymas) 2 straipsnyje pateikta gamtinių dujų sąvoka: gamtinės dujos – tai iš žemės gelmių išgaunamų angliavandenilių mišinys, kuris normaliomis sąlygomis yra dujinės būsenos. Tyrimo metu nustatyta, kad gamtinės dujos yra vienas iš pagrindinių energijos šaltinių ir jos daugiausiai naudojamos kaip kuro rūšis. Kitos kuro rūšys (mazutas, mediena, akmens anglys, medžio granulės ir briketai, geoterminė šiluma, suskystintos dujos, krosninis kuras, elektros energija, biokuras, orimulsija ir kt.) nėra tinkamas alternatyvus pasiūlos šaltinis gamtinių dujų pirkėjams, kadangi absoliučios daugumos pirkėjų gamybiniai įrenginiai yra pritaikyti naudoti gamtines dujas. Norint šią kuro rūšį pakeisti kita, jiems iš esmės reiktų pakeisti savo technologinę įrangą, kad galėtų naudoti kitas kuro rūšis, o tai labai pabrangintų paslaugą galutinio vartotojo požiūriu. Be to, gamtinės dujos yra ir viena pigiausių kuro rūšių. Taip pat gamtinės dujos yra ekologiškas kuras, todėl šios kuro rūšies pasirinkimas susijęs ir su ekologiniais reikalavimais.

Pagal Gamtinių dujų įstatymą, Lietuvos Respublikoje yra išskiriami reguliuojamieji ir laisvieji gamtinių dujų vartotojai. Laisvuoju vartotoju laikomas toks vartotojas, kuris turi teisę laisvai pasirinkti gamtinių dujų tiekėją, o reguliuojamasis vartotojas neturi teisės pasirinkti tiekėjo. Viršutines dujų kainų ribas reguliuojamiesiems vartotojams trejų metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK). Tuo tarpu gamtinių dujų kainos laisviesiems vartotojams nustatomos sutartiniais pagrindais. Gamtinių dujų įstatyme numatyta nuostata, kaip gali būti tampama laisvaisiais vartotojais – tai vartotojų teisė, bet ne pareiga. Pareiškimai tapti laisvaisiais vartotojais kartu su gamtinių dujų sunaudojimo duomenimis pateikiami VKEKK.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjama prekė apibrėžtina kaip gamtinių dujų tiekimas laisviesiems vartotojams. Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnyje pateikta tiekimo sąvoka – tai dujų pristatymas ir(ar) pardavimas vartotojams. Todėl nagrinėtina prekės rinka – gamtinių dujų tiekimo (pardavimo) laisviesiems vartotojams rinka.

Visos gamtinių dujų tiekimo įmonės gamtines dujas nuo Lietuvos Respublikos sienos perka iš OAO „Gazprom“ ir tiekia (parduoda) tik Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems vartotojams. Be to, Lietuvos Respublikoje galioja Gamtinių dujų įstatymas, kuris reglamentuoja bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais, todėl gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams teisinis reguliavimas tik patvirtina, kad geografinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija.

Atsižvelgiant į prekės rinką ir į geografinę rinką, nustatyta, kad atitinkama nagrinėjama rinka – gamtinių dujų tiekimas (pardavimas) laisviesiems vartotojams Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Tyrimo metu nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu atitinkamoje rinkoje veikė tokie ūkio subjektai – AB „Lietuvos dujos“, UAB „Dujotekana“ ir UAB „Haupas“.UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir AB „Achema“ netiekė gamtinių dujų laisviesiems vartotojams, todėl šios įmonės nelaikytinos atitinkamos rinkos dalyvėmis.

AB „Lietuvos dujos“ užimama atitinkamos rinkos dalis: 2004 m. – 36 proc., 2005 m. – 61 proc., 2006 m. – 59 proc. UAB „Dujotekana“ užimama atitinkamos rinkos dalis: 2004 m. – 63 proc., 2005 m. – 38 proc., 2006 m. – 40 proc. UAB „Haupas“ užimama atitinkamos rinkos dalis 2004 m., 2005 m., 2006 m. sudarė 1 proc. Tai rodo, kad pagrindiniai atitinkamos rinkos dalyviai yra du – AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“.

Pagal 2004 m. sausio 23 d. AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartį, sudarytą tarp VĮ Valstybės turto fondo ir OAO „Gazprom“ (toliau – Privatizavimo sutartis), OAO „Gazprom“ įsipareigojo AB „Lietuvos dujos“ kasmet parduoti gamtinių dujų nemažiau 70 proc. Lietuvos vartojimo poreikio, neskaitant AB „Achema“ ir UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ tiesiogiai perkamų ir išimtinai savo reikmėms suvartojamų gamtinių dujų. Esant tokiai situacijai, realiai Lietuvos gamtinių dujų importuotojams šio produkto kvotas dujų tiekimo įmonėms paskirsto pats eksportuotojas OAO „Gazprom“.

Tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“ privalo užtikrinti visų reguliuojamųjų gamtinių dujų vartotojų poreikių patenkinimą ir tik likusį gamtinių dujų kiekį paskirsto laisviesiems vartotojams. Tačiau iš OAO „Gazprom“ gaunamos gamtinių dujų kvotos visiškam laisvųjų vartotojų poreikių patenkinimui nepakanka. Tai patvirtina ir faktas, kad AB „Lietuvos dujos“ tirtu laikotarpiu pati pirko gamtines dujas iš UAB „Dujotekana“. Be to, Privatizavimo sutartyje buvo nustatyta maksimali 15 proc. AB „Lietuvos dujos“ pelno marža. Tuo tarpu UAB „Dujotekana“ kainodara nebuvo reglamentuota.

Tyrimo metu taip pat buvo nagrinėtos ir AB „Lietuvos dujos“ sudaromos sutartys su laisvaisiais vartotojais ir nustatyta, kad esminės sutarčių sąlygos iš esmės yra vienodos sutartyse su skirtingais laisvaisiais vartotojais. Kainos bei jų skaičiavimo formulės taip pat buvo iš esmės vienodos. Be to, AB „Lietuvos dujos“ pateikė informaciją, jog su Pareiškėju, kaip su sistemos naudotoju, nuolat kilo nesutarimų, sudarant dujų perdavimo-paskirstymo sutartis, vykdant šias sutartis, atsiskaitant už suteiktas paslaugas.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos teisė nedraudžia ūkio subjektams užimti dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje, tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia ūkio subjektams „piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus“. Taigi, konstatuojant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą būtina nustatyti, kad tiriamas ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir tokio ūkio subjekto veiksmus, kurie rodo piktnaudžiavimą užimama padėtimi.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad „Dominuojanti padėtis– vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų“. Dominuojančios padėties nustatymą taip pat reglamentuoja Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtinti Konkurencijos tarybos paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – Paaiškinimai). Paaiškinimų 10 punkte nurodyta, jog ūkio subjekto užimama rinkos dalis nėra vienintelis ir neginčijamas jo dominavimo kriterijus. Konkurencijos taryba vertina ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė. Atsižvelgiant į šias nuostatas, svarbu nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ gali daryti vienpusę lemiamą įtaką gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje, veiksmingai ribodama konkurenciją joje.

Tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“ tirtu laikotarpiu užėmė nuo 36 proc. iki 61 proc., tuo tarpu UAB „Dujotekana“ – pagrindinis AB „Lietuvos dujos“ konkurentas – užėmė taip pat reikšmingą rinkos dalį – nuo 40 proc. iki 63 proc. atitinkamoje rinkoje 2004 – 2006 m. laikotarpyje. Kaip nurodyta Paaiškinimų 12 punkte, rinkos dalių pasiskirstymas tarp konkurentų yra svarbus rodiklis, rodantis konkurencijos intensyvumą. Net ir turėdamas didesnę kaip 40 proc. rinkos dalį ūkio subjektas gali neužimti dominuojančios padėties, jeigu rinkoje veikia dar vienas ar daugiau ūkio subjektų, turinčių santykinai didelę rinkos dalį ir galinčių veiksmingai riboti jo galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką.

Rinkos dalių pasiskirstymas tarp AB „Lietuvos dujos“ ir AB „Dujotekana“ rodo, kad rinkoje veikia du pagrindiniai atitinkamos rinkos dalyviai, kurie abu atskirai užima pakankamai dideles rinkos dalis (artimas 40 proc. ir net viršijančias), taip ribodami konkurento galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką.

AB „Lietuvos dujos“ galimybes daryti įtaką rinkoje taip pat riboja ir kitos aplinkybės, susijusios su AB „Lietuvos dujos“ veiklos reguliavimu. Kaip nustatyta tyrimo metu, Privatizavimo sutartyje yra numatyta, kad OAO „Gazprom“ įsipareigojo kasmet parduoti AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų nemažiau 70 proc. Lietuvos vartojimo poreikio, neskaitant AB „Achema“ ir UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“. AB „Lietuvos dujos“ pelno norma parduodant gamtines dujas laisviesiems vartotojams pagal Privatizavimo sutartyje įrašytas nuostatas negali viršyti 15 proc. Tokios sutarties nuostatos suponuoja tai, kad AB „Lietuvos dujos“ veikla dujų tiekimo rinkoje yra apribota. Tokia padėtis lemia, kad AB „Lietuvos dujos“ negali apriboti dujų tiekimo ir taip pakelti jų kainą. Tačiau įmonė turi realizuoti Privatizavimo sutartyje numatytą gamtinių dujų kiekį, tenkinantį ne mažiau kaip 70 proc. bendro dujų vartojimo poreikio Lietuvoje. Be to, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tiek AB „Lietuvos dujos“, tiek UAB „Dujotekana“ dujas perka iš OAO „Gazprom“, kuri iš esmės ir nusprendžia, kokį dujų kiekį šios dvi įmonės gali parduoti gamtinių dujų vartotojams Lietuvoje. Iš to, jog AB „Lietuvos dujos“ negali visiškai laisvai pasirinkti bendrai parduodamų dujų kiekio, o taip pat ir parduodamų dujų kiekio laisviesiems vartotojams (laisviesiems vartotojams parduodamas tas dujų kiekis, kuris lieka aprūpinus dujomis reguliuojamuosius vartotojus), galima daryti išvadą, kad AB „Lietuvos dujos“ turi ribotus gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams išteklius ir neturi galimybės visiškai savarankiškai nei didinti, nei riboti jų tiekimo. Ribotas galimybes savarankiškai aprūpinti visus laisvuosius gamtinių dujų vartotojus patvirtina ir tyrimo metu nustatytas faktas, kad, esant dujų trūkumui, AB „Lietuvos dujos“ pati perka dujas iš savo pagrindinio konkurento atitinkamoje rinkoje – UAB „Dujotekana“.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, susijusias su AB „Lietuvos dujos“ padėtimi rinkoje, bei į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ veikla yra iš dalies apribota tiek teisės aktų reikalavimais, tiek Privatizavimo sutarties nuostatomis, galima daryti išvadą, jog AB „Lietuvos dujos“ tirtu laikotarpiu negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje veiksmingai ribodama konkurenciją.

Su aplinkybėmis, lemiančiomis, jog AB „Lietuvos dujos“ negali daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje, yra glaudžiai susijęs ir jos veiksmų su laisvaisiais vartotojais, taip pat ir su Pareiškėju, vertinimas. Atsižvelgiant į tai, kad rinkoje veikiant ūkio subjektui, kurio pelno marža yra apribota – AB „Lietuvos dujos“ – šio ūkio subjekto laisviesiems vartotojams parduodamų dujų kainos yra mažesnės nei konkuruojančio ūkio subjekto – UAB „Dujotekana“, kurios veikla ir gaunamas pelnas nėra reglamentuojami. Akivaizdu, kad laisviesiems vartotojams yra palankiau dujas pirkti mažesnėmis kainomis iš AB „Lietuvos dujos“, tačiau ši įmonė dėl ribotų gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams išteklių objektyviai negalėjo patenkinti visų laisvų vartotojų poreikių. Susiklosčius tokiai situacijai, AB „Lietuvos dujos“ turi tinkamai paskirstyti turimus ribotus dujų išteklius taip, kad gautų kuo daugiau naudos ar bent jau nepatirtų nuostolių. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos galima daryti išvadą, kad AB „Lietuvos dujos“ veiksmai, atsisakant sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį su Pareiškėju, buvo sąlygoti būtent siekimo išvengti nuostolių ir gamtines dujas parduoti tiems laisviesiems vartotojams, kurie tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Tuo tarpu nustatyta, kad Pareiškėją AB „Lietuvos dujos“ pagrįstai laikė nepatikimu klientu, su kuriuo nuolat kilo nesutarimų, sudarant dujų perdavimo-paskirstymo sutartis, vykdant šias sutartis, atsiskaitant už suteiktas paslaugas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog AB „Lietuvos dujos“ padėtis neleidžia jai daryti vienpusės lemiamos įtakos atitinkamoje rinkoje, ribojant konkurenciją joje, be to, atsisakymas sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį su Pareiškėju taip pat yra objektyviai pateisinamas. Iš to seka, kad nėra AB „Lietuvos dujos“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sudėties, todėl tyrimas pagal Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukiamas.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

Tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas