DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS IR ŽUVININKYSTĖS DEPARTAMENTO PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS PRIIMTŲ TEISĖS AKTŲ IR SPRENDIMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ ŽVEJYBĄ BALTIJOS JŪROJE, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba), susidedanti iš Konkurencijos tarybos pirmininko Rimanto Stanikūno, Konkurencijos tarybos narių: Sigito Cemnolonskio, Vytauto Kavaliausko, Jono Rasimavičiaus, Jūratės Šovienės;

sekretoriaujant Zitai Balsienei;

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijos valstybės tarnautojams: Vaidai Urbonavičiūtei, Vytautui Gliebui, Justinai Paulauskaitei, Elonui Šatui;

dalyvaujant Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos pirmininkui Viktorui Butavičiui;

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įgaliotam atstovui Rimantui Zaleckiui;

Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriui Aidui Adomaičiui, įgaliotiems atstovams Algirdui Rusakevičiui, Vaclovui Petkui, Birutei Paliukėnaitei, Laurai Simonaitytei;

Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkui Alfonsui Bargailai;

viešame bylų nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės departamentas) priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams pradėtas 2007 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) nutarimu Nr.1S-143, gavus Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos prašymą.

Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacija 2007 m. rugsėjo 13 d. ir 21 d. raštais Konkurencijos tarybos prašė ištirti, ar Baltijos jūros priekrantės žvejybos įmonių konkurencinės sąlygos nėra pažeidžiamos dėl draudimo žvejoti už 20 m gylio izobatos ribos, dėl neteisingos kvotų skyrimo sistemos, dėl pirmojo segmento suskirstymo į barus ir dėl pirmajam žvejybos laivų segmentui sudarytų diskriminacinių sąlygų palyginus su kitais segmentais.

Tyrimo metu analizuota Žemės ūkio ministerijos, Žuvininkystės departamento, Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos pateikta informacija bei nagrinėti teisės aktai, reglamentuojantys verslinės žvejybos ypatumus Baltijos jūroje.

2006 m. sausio 30 d. Žuvininkystės departamento direktoriaus įsakymu Nr.V1-6 buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklės (toliau – Žvejybos laivų registravimo taisyklės)¹, pagal kurių 7 punktą visi laivai Žvejybos laivų rejestre turi būti išskiriami į tris laivų segmentus.

Šios taisyklės nustatė, kad laivai priskiriami konkrečiam segmentui pagal Žvejybos laivų rejestre nurodytas laivų technines charakteristikas (bendrą ilgį (m) ir pagrindinio variklio galią (kW)) ir Lietuvos saugios laivybos administracijos sprendimu įgaliotų klasifikacinių bendrovių ar Valstybinės vidaus vandenų inspekcijos nustatytą plaukiojimo rajoną.

Skirstymas pagal laivo ilgio ir pagrindinio variklio galios kriterijus nustatytas remiantis 1998 m. rugsėjo 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr.2091/98 dėl Bendrijos žvejybos laivyno suskirstymo segmentais ir žvejybos pastangų įgyvendinant daugiametes orientavimo programas (toliau – Komisijos reglamentas Nr.2091/98) ir 2006m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr.1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo (toliau – Tarybos reglamentas Nr.1198/2006).

Žvejybos laivų registravimo taisyklių 8 punktas numatė, kad pirmajam laivų segmentui priskiriami laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos bei atitinkantys vieną iš šių reikalavimų: kurių bendras ilgis ne didesnis nei 12,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW arba iki 2007 m. sausio 1 d. registruoti rejestre, kurių bendras ilgis nuo 12,00 m iki 15,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW.

Minėtų taisyklių 9 punktu antrajam žvejybos laivų segmentui priskirti laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje už 20 m gylio izobatos ir atviroje Baltijos jūroje, kurių bendras ilgis didesnis nei 12 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 1200 kW.

Išanalizavus Europos Sąjungos teisės aktus, susijusius su Bendrijos žuvininkystės sektoriumi, nustatyta, kad nei Europos Komisija, nei Europos Taryba savo teisės aktais laivų skirstymo į segmentus nesieja su leidimu tam tikram laivų segmentui žvejoti tik tam tikroje teritorijoje.

Tyrimu nustatyta, kad 2008 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisija nutarė prašyti Žemės ūkio ministerijos iki 2008 m. liepos 1 d. patvirtinti taisykles, pagal kurias priekrantėje žvejojantys laivai, atitinkantys plaukiojimo visoje Baltijos jūroje reikalavimus, turėtų galimybę žvejoti toliau kaip 20 m gylio izobatos.²

Žemės ūkio ministerija dėl pirmajam segmentui priskirtų laivų teisės žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos Konkurencijos tarybai paaiškino, kad ši nuostata buvo priimta siekiant apsaugoti Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai, tuo dar labiau alindami šią jautriausią akvatoriją. Ministerijos nuomone, taip smulkesnės mažiau finansiškai stiprios žvejybos įmonės buvo apsaugotos nuo konkurencijos su stambesnėmis finansiškai stipresnėmis atviros Baltijos jūros įmonėmis.³

Europos Komisija kiekvienais metais Lietuvai skiria menkių žvejybos kvotas Baltijos jūroje. 2007 m. birželio 7 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.3D-291 buvo patvirtinos Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklės (toliau – Žvejybos kvotų skyrimo taisyklės), kurios numatė du skirtingus žvejybos kvotų skyrimo principus: 1) Taisyklių 18 punktas įtvirtino kvotų skirstymą pagal žuvų išteklių naudotojo laivų, kuriais jam leista žvejoti, skaičių ir paskutiniųjų trejų, dvejų ar vienerių (atsižvelgiant į tai, kiek atitinkamai metų konkretus naudotojas žvejoja) metų žvejybos kvotų panaudojimo vidurkį; laivų skaičių bei visų tame telkinyje žvejojančių naudotojų paskutiniųjų metų žvejybos kvotų panaudojimo bendrą vidurkį, jeigu naudotojas tik pradeda žvejoti; arba laivų skaičių, jeigu anksčiau tos žuvų rūšies žvejybos kvotos nebuvo skiriamos. 2) Taisyklių 21 punktas numatė nuostatą, kad Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo komisija savo sprendimu Baltijos jūros priekrantėje žvejojančioms įmonėms gali skirti bendrą žvejybos kvotą.

Tyrimu nustatyta, kad 2005 – 2007 m. visoms priekrantėje žvejojančioms įmonėms buvo skiriamos bendros menkių kvotos pagal Žvejybos kvotų skyrimo taisyklių 21 punktą, o atviroje Baltijos jūroje žvejojančioms įmonėms – pagal naudotojų paskutiniųjų trejų metų kvotų panaudojimo vidurkį ir laivų skaičių, t.y. pagal 18 punktą.⁴

Remiantis Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos bei Žemės ūkio ministerijos pateiktais duomenimis, nustatyta, kad Baltijos jūros priekrantėje žvejojančioms įmonėms skiriami 5 procentai visos Lietuvai skirtos menkių žvejybos kvotos, o likę 95 procentai skiriami atviroje Baltijos jūroje žvejojančioms įmonėms. Tyrimo metu Baltijos jūros priekrantėje viso žvejojo 98, o atviroje Baltijos jūroje - 17 žuvų išteklių naudotojų. Priekrantės žvejybos įmonės žvejoja ne ilgesniais nei 12 m ir ne galingesniais nei 150 kW pagrindinio variklio galios laivais, tokie lavai žuvį gaudo selektyvios žvejybos būdu, žvejoja ūdomis ir panašiais aplinką tausojančiais įrankiais. Baltijos jūros žvejybos įmonės žvejoja ilgesniais nei 12 m ir galingesniais nei 1200 kW pagrindinio variklio galios laivais, priskiriamais žuvų išteklius naikinančiai ir tokiu būdu aplinkai kenkiančiai tralinei žvejybai.

Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kodėl skiriant menkių kvotas atviroje Baltijos jūroje žvejojantiems laivams buvo taikomas Žvejybos kvotų skyrimo taisyklių 18 punktas, o priekrantės laivams – 21, bei kodėl Baltijos jūros priekrantei skiriami 5 procentai bendros menkių kvotos, o atviros Baltijos jūros laivams – 95 procentai.

Į tai Žuvininkystės departamentas atsakė, kad kiekvienais ankstesniais metais Baltijos jūros priekrantėje buvo sugaunama mažiau nei 5 procentai visų Lietuvai skirtų menkių, todėl laikantis ilgametės menkių sugavimo tradicijos, buvo skiriama 5 procentų menkių kvota. Taip pat pastebėjo, kad neišplaukiant už 20 m gylio izobatės ribos, priekrantėje daugiau sugauti menkių praktiškai neįmanoma.⁵

Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacija Konkurencijos tarybai nurodė, jog priekrantės baseiną suskirsčius į barus, priekrantėje žvejojančioms įmonėms buvo sukurtos nevienodos veiklos vykdymo sąlygos.

Nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 12 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.3D-551 buvo apibrėžtos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos (toliau – Įsakymas dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų) bei pavesta Žuvininkystės departamentui kontroliuoti, kad naudotojai Baltijos jūros priekrantėje žvejotų tik jiems paskirtuose žvejybos baruose.

Remiantis šiuo įsakymu, barai ir jų ribos tvirtinamos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų schemoje⁶. Tyrimu nustatyta, kad kai kurios šioje schemoje pateikiamų barų ribos viena nuo kitos labai skiriasi ir nuo kranto nutolsta nuo 2 km iki 12 km, tokiu būdu kai kurių barų plotai skiriasi net iki 20 kartų (pavyzdžiui, žiūrėti 11, 14 ir 26 barus).

Analizuojant Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisykles taip pat nustatyta, kad pagal šių taisyklių 6 punktą nauji naudotojai žvejybos kvotas gali gauti tik vietoje praradusio teisę žvejoti Baltijos jūroje arba Baltijos jūros priekrantėje naudotojo, pritarus daugiau negu pusei tame telkinyje žvejojančių įmonių arba jas atstovaujančių organizacijų. Nustatyta, kad ši teisės norma gali būti taikoma įmonėms, žvejojančioms tiek priekrantėje, tiek ir atviroje Baltijos jūroje.

2008 m. gegužės 23 d. Konkurencijos tarybos protokoliniu nutarimu Nr.3S-22 tyrimas dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo baigtas.

Tyrimo išvados, siūlančios Žvejybos laivų registravimo taisyklių 8 punktą, Žvejybos kvotų taisyklių 6 ir 21 punktus bei įsakymą dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų pripažinti prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, buvo išsiųstos proceso šalims savo nuomonei pateikti.

Priekrantės verslinės rekreacinės žuvininkystės asociacija sutiko su tyrimo išvadomis ir jokių pastabų dėl pažeidimo bei jo kvalifikavimo neturėjo.

Žemės ūkio ministerija su tyrimo išvadomis nesutiko. Viešojo bylos nagrinėjimo posėdžio metu institucijos atstovas nurodė, kad Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr.3D-551 nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos bei 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr.3D-291 patvirtintos Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklės neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams, kadangi minimi ministro įsakymai buvo parengti vadovaujantis 2004 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.1504 1.3.1 punktu, kuriuo ministerija yra įgaliota nustatyti verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūroje ir mažos apimties priekrantės žvejybos specifinius reikalavimus, o Vyriausybės nutarimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žuvininkystės įstatymo 2, 7, 12, 23, 26, 27 ir 59 straipsniais.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnį žvejybos kvotų skyrimo tvarką ir kvotas žuvų išteklių naudotojams paskirsto Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. Tokiu būdu, Žemės ūkio ministerija, priimdama savo teisės aktus ir sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteiktais įgaliojimais ir nepažeidė nei Žuvininkystės įstatymo, nei Vyriausybės nutarimo. Tuo pačiu Žemės ūkio ministerija teigia, jog ji nepažeidė ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio.

Žuvininkystės departamentas taip pat nesutiko su tyrimo išvadomis. Viešojo bylos nagrinėjimo posėdžio metu institucijos atstovai nurodė, kad nesutinka su atitinkamos rinkos apibrėžimu. Žuvininkystės departamento nuomone, geografinė rinka negali būti laikoma kaip Baltijos jūra, kadangi Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nustato, kas yra priekrantės žvejyba, o to paties įstatymo 7 straipsnis nurodo, kad verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir priekrantės specialius reikalavimus nustato Žemės ūkio ministerija. Įstatyme yra įtvirtinta, kad Baltijos jūroje atskirose dalyse gali būti nustatomi skirtingi reikalavimai. Departamento manymu, tai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną išimtį dėl skirtingų konkurencijos sąlygų neišvengiamo egzistavimo vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Be to, Europos Bendrija neišskiria Baltijos jūros kaip atskiro baseino ar zonos, o visi vandenys yra Tarptautinės jūrų tyrimo tarnybos suskirstyti į rajonus ir parajonius.

Žuvininkystės departamento nuomone, Baltijos jūros priekrantei ir atvirai jūrai taikomos skirtingos reguliavimo priemonės ir tai įtakoja skirtingų lygių atviros Baltijos jūros ir Baltijos jūros priekrantės buvimą, kas taip pat lemia dviejų atskirų rinkų egzistavimą.

Taip pat institucijos atstovai nurodo, kad nagrinėjant prekės rinką negalima nagrinėti visų žuvų rinkos, kadangi Lietuvos laivų žvejojamos žuvų rūšys viena kitai nėra konkurencingos.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja 1 dalyje įtvirtintą nuostatą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti. Tai – priėmimas teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, valstybės valdymo ar savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Siekiant įvertinti, ar dėl Žemės ūkio ministro bei Žuvininkystės departamento priimtų teisės aktų bei sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, taip pat sprendžiant klausimą dėl vienų ūkio subjektų privilegijavimo kitų atžvilgiu, svarbu tinkamai nustatyti nagrinėjamas prekės bei geografines rinkas.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį atitinkama prekės rinka yra visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, tuo tarpu geografinė teritorija (geografinė rinka), remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi, suprantama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Nagrinėjami valstybės institucijų priimti teisės aktai taikomi Lietuvos Respublikos žvejybos laivams, vykdantiems verslinę žvejybą.

Remiantis Žuvininkystės įstatymu, Lietuvos Respublikos žvejybos laivas suprantamas kaip bet kuris laivas su verslinės žvejybos įranga arba laivas, naudojamas šiai žvejybai ir įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ar Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, kurio dokumentuose nurodyta, kad jis yra žvejybos laivas.

Žvejyba apibrėžiama kaip žuvų gaudymas, laikymas ar perdirbimas ir sugautų žuvų gabenimas nepažeidžiant teritorinės jūros leistino perplaukimo teisės ir navigacijos laisvės išskirtinėje ekonominėje zonoje. Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos jūroje žvejojantys laivai sugautų žuvų neperdirba, apibrėžiama ūkio subjektų veikla bus siejama tik su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, su tikslu ją parduoti.

Žemės ūkio ministerijos nuomone, nagrinėjant prekės rinką negalima nagrinėti visų žuvų rinkos, kadangi Lietuvos laivų žvejojamos žuvų rūšys viena kitai nėra konkurencingos, nes menkės yra griežtai kvotuojama žuvų rūšis, jai taikomi sugriežtinti žvejybos kontrolės reikalavimai; menkių žvejybai yra išduodami specialūs leidimai, be to, privalomai sudaromas laivų, turinčių teisę žvejoti menkes, sąrašas.

Į tai pasakytina, kad nagrinėjami teisės aktai taikomi žvejybos laivams, žvejojantiems žuvis. Nė vienas iš šių teisės aktų neišskiria konkrečios žuvies rūšies ar rūšių, kuriems jų nuostatos nebūtų taikomos, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kad vienai žuvies rūšiai yra skiriamos kvotos, o kitai – ne, kadangi tiek skirstymo į segmentus, tiek ir kvotų nustatymo principai visiems ūkio subjektams taikomi nepriklausomai nuo jų žvejojamos žuvies rūšies. Dėl to atitinkama prekės rinka laikytina Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veikla, susijusi su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, su tikslu ją parduoti.

Pastebėtina, kad apskritai verslinė žvejyba gali būti vykdoma tiek priekrantėje, tiek ir teritorinėje jūroje. „Verslinės žvejybos leidimus žvejoti jūrų vandenyse išduoda ir panaikina Žemės ūkio ministerijos įgaliota institucija“ (Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Jūrų vandenys suprantami kaip Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenims, tarpiniams vandenims ir ne Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenims nepriklausantys vandens telkiniai. (Vidaus vandenys – visi Lietuvos Respublikos sausumos teritorijoje esantys paviršiniai vandens telkiniai ir tarpiniai vandenys). Taigi darytina išvada, kad Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrą nuostatą, kad leidimai išduodami žvejoti visuose jūrų vandenyse, o ne tik tam tikroje jų dalyje.

Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 3 dalis numato, kad verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir priekrantės žvejybos specialius reikalavimus nustato Žemės ūkio ministerija.

Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento nuomone, ši norma patvirtina, kad egzistuoja dvi atskiros žvejybos rinkos – priekrantės žvejyba ir žvejyba Baltijos jūroje, kurių buvimo faktas įtvirtintas įstatyminiame lygmenyje, ir dėl to taikytina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis.

Sutiktina, kad tam tikrose teritorijose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tačiau pastebėtina, kad tokio pobūdžio reikalavimai turi būti įtvirtinti įstatymuose (pavyzdžiui, draudimas didiesiems laivams žvejoti priekrantės zonoje, tokiu būdu ribojant šių laivų galimybes konkuruoti su mažaisiais laivais, gali būti pateisinamas pagal Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytą žvejybos išteklių naudojimo tvarką). Tokiu atveju nustatyti reikalavimai neprieštarautų Konkurencijos įstatymui, kadangi atitiktų šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį.

Tačiau šiuo atveju griežtas dviejų žvejybos teritorijų išskyrimas nėra pateisinamas įstatymuose įtvirtintais specialiais tikslais ar reikalavimais: draudimas pirmojo segmento laivams žvejoti už 20 m. izobatos ribos nepagrįstas jokiomis teisės normomis bei objektyviais argumentais, kvotų skirstymo principus ministerija grindžia „tradicijomis“, o priekrantės skirstymo į barus tikslo išvis nepagrindžia.

Dėl to darytina išvada, jog apskritai visi leidimai verslinei žvejybai turėtų būti išduodami žvejoti visuose jūrų vandenyse, tačiau, įgyvendinant tam tikras teisės normas, Žemės ūkio ministerija savo kompetencijos ribose kai kurioms teritorijoms gali nustatyti ir specialius žvejybos reikalavimus (draudimus).

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamų teisės aktų atžvilgiu jokie specialūs tikslai neegzistuoja, konstatuotina, kad geografinė rinka apibrėžiama kaip Baltijos jūra. Šią poziciją patvirtina ir tai, jog Europos Komisija, kiekvienais metais Lietuvai skirdama žuvų kvotas, jas skiria Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, o ne atskirai priekrantėje ir atviroje jūroje.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad atitinkama rinka apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veikla Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, susijusi su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, siekiant ją parduoti.

2006 m. sausio 30 d. Žuvininkystės departamento direktoriaus įsakymu Nr.V1-6 patvirtintos Žvejybos laivų registravimo taisyklės žvejybos laivus Žvejybos laivų rejestre išskyrė į segmentus ir nustatė, kokioje teritorijoje kiekvieno segmento laivai gali žvejoti – pirmasis segmentas iki 20 m gylio izobatos teritorinėje jūroje, antrasis – už 20 m gylio izobatos teritorinėje jūroje ir atviroje Baltijos jūroje, trečiasis – kitų jūrų (išskyrus Baltijos jūrą) vandenyse.

Tokiu būdu laivo priklausymas konkrečiam segmentui užkirto jam kelią žvejoti kitoje teritorijoje – didiesiems laivams žvejoti priekrantėje, o mažiesiems laivams – tiek, kiek leidžia jų techniniai pajėgumai nutolstant nuo prieglobsčio uosto, net jeigu tai yra ir daugiau nei 20 m gylio izobatos riba.

Pažymėtina, kad techniškai pajėgiems laivams neleidžiant sėkmingai žvejoti už 20 m gylio izobatos ir sugauti pakankamai žuvies, kiek tai yra leidžiama teisės aktų nustatyta tvarka, mažinama jų galimybė konkuruoti verslinės žvejybos rinkoje. Tuo pačiu yra privilegijuojami antrajam segmentui priskiriami laivai, kurie vien dėl priklausymo šiam segmentui turi teisę žvejoti daug didesnėje teritorijoje ir pagauti gerokai didesnius kiekius žuvies.

Tam tikro segmento susiejimas su leidimu žvejoti tik tam tikroje teritorijoje nėra nustatytas nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniuose įstatymuose, todėl draudimas laivams žvejoti teritorinėje jūroje ir atviroje Baltijos jūroje nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Iš kitos pusės pasakytina, kad konkurencijos teisės prasme ir didieji laivai yra diskriminuojami mažųjų (priklausančių pirmajam segmentui) atžvilgiu, kadangi jie negali žvejoti teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos.

Be to, 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.2371/2002 Dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką nustatė, jog Europos Bendrijos vykdoma bendroji žuvininkystės politika turi garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami, užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas. Dėl to valstybės narės gali imtis žūklės rajonų išteklių apsaugos ir valdymo nediskriminuojančių priemonių bei mažinti žvejybos poveikį jūros ekosistemų apsaugai 12 jūrmylių zonoje nuo savo bazinių linijų.

Tai, kad žvejybos ištekliai privalo būti saugomi, aiškiai nurodo ir Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnis, kurio 1 dalyje teigiama, kad naudojant žuvų išteklius, turi būti užtikrinamos jų natūralaus atsikūrimo galimybės, palaikomas optimalus žuvininkystės vandens telkinių produktyvumas ir vengiama neigiamų vandens ekosistemos pakitimų. To paties straipsnio 3 dalyje pateikiamos žvejybos reglamentavimo priemonės, viena iš kurių – žvejybos draudimas arba ribojimas tam tikru laiku ir (arba) tam tikrose vietose. Dėl to pažymėtina, kad draudimo didiesiems laivams žvejoti teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos įtvirtinimas neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi atitiktų šio straipsnio antroje dalyje įtvirtintą išimtį.

Taip pat pažymėtina, jog siekiant apsaugoti jautrią Baltijos jūros priekrantės ekosistemą nėra logiška techniškai pajėgiems laivams nustatyti draudimą žvejoti už 20 m izobatos ribos, priešingai – leidus tokiems laivams žvejoti už minėtos ribos, priekrantėje būtų sumažintas žvejojančių laivų skaičius, o kartu ir daroma žala šiai specifinei zonai.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr.V1-6, 8 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

2007 m. birželio 7 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.3D-291 patvirtintos Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklės numatė du skirtingus žvejybos kvotų skyrimo principus – pagal žuvų išteklių naudotojo paskutinių kelių metų žvejybos kvotų panaudojimo vidurkį (Taisyklių 18 punktas) arba pagal bendros kvotos skyrimą (21 punktas). Pagal šias taisykles, 18 punktu numatytas kvotos paskyrimas gali būti taikomas ir priekrantėje, ir atviroje jūroje žvejojantiems laivams, tuo tarpu 21 punktas taikomas tik priekrantės ūkio subjektams.

2005–2007 m. skiriant menkių žvejybos kvotas pirmojo segmento laivams kvotos buvo skiriamos pagal 21 punktą, o antrojo segmento laivams – pagal 18 punktą (nuo 2008 m. – abiems segmentams taikomas Taisyklių 18 punktas). Tokiu būdu vienoje atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams buvo taikomi skirtingi kvotų paskirstymo principai. Kadangi visoms 98 priekrantėje žvejojančioms įmonėms buvo skiriami vos 5 procentai visų Lietuvai skiriamų menkių žvejybos kvotų (17 didžiųjų laivų – 95 procentų), mažieji laivai, išgaudę visą nustatytą žuvies kvotą, negalėjo tikėtis gauti jos daugiau, nepriklausomai nuo to, kokie buvo kiekvieno konkretaus žvejybos laivo praėjusių metų sugavimo vidurkiai. Dėl tokių nuostatų sėkmingai žvejojantiems pirmojo segmento laivams buvo sukurtos nepalankios sąlygos tinkamai konkuruoti su didžiaisiais laivais ir jie buvo diskriminuoti pastarųjų atžvilgiu.

Kaip nurodė Žemės ūkio ministerija, didinti menkių žvejybos intensyvumą jautriausioje Baltijos jūros dalyje (priekrantėje – KT pastaba), kurioje susitelkę ir atsigano ne tik menkių, bet ir dar 49 saugomų bei vertingų ne tik versliniu požiūriu žuvų rūšių jauniklių, negalima. Geros žuvų jauniklių augimo sąlygos yra stabilios verslinių žuvų išteklių būklės užtikrinimo pagrindas.

Į tai pasakytina, jog Konkurencijos taryba nekvestionuoja Baltijos jūros gyvųjų išteklių tausojamojo naudojimo bei jūrų ekosistemos apsaugos, tačiau atkreipia dėmesį, kad visiems toje pačioje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams turi būti taikomi vienodi kvotų skyrimo principai.

Atsižvelgiant į tai, kad 2005-2007 m. taikyti kvotų paskirstymo principai diskriminavo vienus ūkio subjektus kitų atžvilgiu, darytina išvada, jog Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių 21 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, o toks prieštaravimas nėra sąlygotas įstatymų reikalavimų vykdymu.

2007 m. gruodžio 12 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.3D-551 apibrėžtos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos visą priekrantės teritoriją suskirstė į 29 barus ir nurodė, kad naudotojai Baltijos jūros priekrantėje žvejotų tik jiems priskirtuose žvejybos baruose.

Tokiu būdu susidarė situacija, jog mažiesiems laivams ne tik buvo draudžiama plaukti žvejoti už 20 m. gylio izobatos, bet ir pačioje priekrantėje jie galėjo žvejoti tik nedidelėje jos atkarpoje. Toks žvejybos įmonių veiklos suvaržymas nebuvo pagrįstas jokiais teisės aktais. Pastebėtina, kad atviroje jūroje žvejojančių ūkio subjektų veiklos teritorijos į barus nėra suskirstytos. Dėl tokių įsakymo nuostatų mažųjų žvejybos laivų galimybės konkuruoti su didžiaisiais laivais buvo itin apribotos, nes jie visiškai neturėjo žvejybos teritorijos pasirinkimo laisvės.

Teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus, buvo apribota įmonių pasirinkimo laisvė žvejoti ten, kur, jų nuomone, joms atrodytų naudingiausia, t.y. ten, kur būtų daugiausia žuvies. Dėl tokios situacijos galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojant ne tik su didžiaisiais laivais, bet ir su kitais priekrantėje žvejojančiais ūkio subjektais, kuriems paskirti barai savo plotu buvo gerokai didesni.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad 2007 m. gruodžio 12 d. Žemės ūkio ministro įsakymas Nr.3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ laikytinas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3D-291, 6 punktas nustato, jog nauji žuvų išteklių naudotojai Baltijos jūroje arba Baltijos jūros priekrantėje žvejybos kvotas gali gauti pritarus daugiau negu pusei tame telkinyje žvejojančių įmonių arba jas atstovaujančių organizacijų.

Pastebėtina, kad tokia nuostata, reikalaujanti daugiau nei 50 procentų tame pačiame telkinyje žvejojančių įmonių arba jas atstovaujančių organizacijų pritarimo, gali užkirsti kelią naujam naudotojui įeiti į žvejybos rinką. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurių žuvų žvejybai yra skiriamos kvotos, o taip pat į tai, kad Europos Bendrija siekia mažinti valstybėse narėse sugaunamų žuvų kiekius, kiekvieno naujo naudotojo atėjimas į rinką kitiems jos dalyviams reikštų praradusiam teisę žvejoti laivui skirtos kvotos atidavimą naujam naudotojui.

Žemės ūkio ministerija 2007 m. gruodžio 3 d. rašte Konkurencijos tarybai nurodė, jog „atviroje Baltijos jūros dalyje žvejojantiems laivams gyvybingai veiklai vykdyti kiekvienam laivui per metus reikia 130-150 t menkių kvotos, tuo tarpu, jau net po žvejybos laivyno, žvejojančio atviroje Baltijos jūroje, dalies sumažinimo beveik dvigubai, skiriama vidutiniškai tik apie 76 t.“⁷ Šis teiginys patvirtina, jog žvejybos įmonės gali būti suinteresuotos neįleisti į rinką naujo dalyvio tam, kad jam nebūtų atiduota pasitraukusiojo laivo kvotos dalis, o ji būtų padalinta seniesiems jūroje žvejojantiems laivams.

Atsižvelgiant į tai, kad minėta Žemės ūkio ministro įsakymo nuostata nėra sąlygota Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintų Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių 6 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr.3D-291, 6 ir 21 punktus pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

2. Pripažinti 2007 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymą Nr.3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

3. Pripažinti Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr.V1-6 (Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr.V1-23 redakcija), 8 punktą pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

4. Įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ panaikinti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas nuostatas arba pakeisti taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

5. Įpareigoti Žuvininkystės departamentą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ panaikinti šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytas nuostatas arba pakeisti taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

6. Įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ir Žuvininkystės departamentą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos per 14 (keturiolika) dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 4 ir 5 punktuose nurodytų įpareigojimų įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant patvirtinančius įrodymus.

 

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios” priede „Informaciniai pranešimai“ gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas