DĖL PIENO SUPIRKIMO IR PERDIRBIMO VEIKLA UŽSIIMANČIŲ ŪKIO SUBJEKTŲ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) viešame bylos nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Konkurencijos tarybos 2007-09-27 nutarimu Nr. 1S-116[1] buvo pradėtas tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ (kodas 151453167), AB „Pieno žvaigždės“ (kodas 124665536), AB „Rokiškio sūris“ (kodas 173057512) ir AB „Žemaitijos pienas“ (kodas 180240752) veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos tarybos 2007-10-25 nutarimu Nr. 1S-137[2] tyrimas buvo papildytas Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ (kodas 121741092) (toliau – Asociacija „Pieno centras“, Asociacija) veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimu, o Konkurencijos tarybos 2007-11-08 nutarimu Nr. 1S-147[3] tyrimas buvo papildytas ir AB „Kelmės pieninė“ (kodas 162403450), UAB „Kelmės pieno centras“ (kodas 162943471), AB „Vilkyškių pieninė“ (kodas 277160980) ir UAB „Modest“ (kodas 121313693) veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimu.

Išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Konkurencijos taryba 2008-02-28 nutarimu Nr. 2S-3[4] pripažino, kad Asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žveigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“, keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Šie ūkio subjektai buvo įpareigoti nutraukti pažeidimą, bei už šį pažeidimą AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ buvo skirtos baudos.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ apskundė šį Konkurencijos tarybos nutarimą, o įsiteisėjusiu 2009-06-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nusprendė panaikinti Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 dalį, kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pripažintos pažeidusios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir dalį, kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ paskirtos baudos; bei įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams (toliau – LVAT 2009-06-11 sprendimas).

Vykdydama LVAT 2009-06-11 sprendimą, Konkurencijos taryba 2009-07-09 nutarimu Nr. 1S-121[5] tyrimą atnaujino. Tyrimas Konkurencijos tarybos 2009-12-03 nutarimu Nr. 1S-187, 2010-03-04 nutarimu Nr. 1S-33, 2010-06-03 nutarimu Nr. 1S-90, 2010-09-03 nutarimu Nr. 1S-154 ir 2010-12-02 nutarimu Nr. 1S-212[6] buvo pratęstas.

Tyrimo metu buvo atlikti patikrinimai UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Žemaitijos pienas“, Asociacijos „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ patalpose, gauta informacija iš šių ūkio pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei Asociacijos „Pieno centras“, gauti paaiškinimai iš jų darbuotojų. Dėl papildomos informacijos pateikimo buvo susirašinėjama su Statistikos departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Statistikos departamentas), mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančiais ūkio subjektais UAB „Norfos mažmena“, Maxima LT, UAB, UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva“.

Tyrimo metu buvo nagrinėjama pieno supirkimu ir perdirbimu užsiimančių ūkio subjektų ir jų Asociacijos „Pieno centras“ veikla 2000-2007 m. laikotarpiu, tačiau, atsižvelgus į Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimą Nr. 2S-3 ir LVAT 2009-06-11 sprendimą, šiame nutarime nagrinėjamos aplinkybės, kurios yra susijusios su UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų, kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais keičiantis informacija apie superkamo pieno, pagaminamų ir parduodamų pieno produktų kiekius, vertinimu.

Nagrinėjamu laikotarpiu pagrindiniai ir didžiausi pieno supirkimu ir jo perdirbimu bei pieno produktų gamyba ir pardavimu užsiimantys ūkio subjektai buvo AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Vilkyškių pieninė“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Šie ūkio subjektai, atsižvelgus į su jais susijusius kitus ūkio subjektus, buvo ir pagrindiniai konkurentai, juos vertinant tiek pieno supirkimo perdirbimui, tiek pieno produktų gamybos bei pardavimo požiūriu. Tą patvirtino ir tyrimo metu pateikti šių ūkio subjektų paaiškinimai bei tyrimo metu surinkta informacija apie pieno supirkimą, pieno produktų gamybą bei jų pardavimą. Dauguma šių ūkio subjektų nagrinėjamu laikotarpiu priklausė Asociacijai „Pieno centras“ (įkurtai 1992 m.), kurios tikslas – asociacijos narių veiklos koordinavimas, jų interesų atstovavimas ir gynimas Lietuvos ar užsienio institucijose bei organizacijose, seminarų, metodinių rekomendacijų, informacinių biuletenių, kitų leidinių rengimas jos narių veiklos klausimais, gaunamos statistinės informacijos kaupimas, apibendrinimas ir platinimas asociacijos nariams, konsultacijų ir metodinės pagalbos teikimas asociacijos nariams, dalyvavimas rengiant ir svarstant naujus Lietuvos Respublikos teisės aktus. Asociacijos narėmis nagrinėjamu 2000-2007 m. laikotarpiu buvo: UAB „Marijampolės pieno konservai“ (nuo 1996 m. balandžio mėn. iki 2001 m. sausio mėn. ir nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2008 m. sausio mėn.), AB „Rokiškio sūris“ (nuo 1992 m. gegužės mėn. iki šiol); bei kiti ūkio subjektai: AB „Kelmės pieninė“ (nuo 2003 m. gruodžio mėn.), AB „Pieno žvaigždės“ (nuo 1992 m. kovo mėn.), AB „Vilkyškių pieninė“ (nuo 2001 m. sausio mėn.), UAB „Modest“ (nuo 1997 m. gruodžio mėn.). AB „Žemaitijos pienas“ asociacijos narė buvo nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 2002 m. kovo mėn. Šiuo metu Asociacijos narės yra AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šie ūkio subjektai užsiėmė žalio karvės pieno supirkimu ir perdirbimu. Žalias pienas – natūralus pienas, nešildytas virš 40°C temperatūros ir neapdorotas bet kokiu kitu lygiaverčio efektyvumo metodu, be priedų, nepakeistos pirminės sudėties[7]. Žalias karvės pienas panašiomis sąlygomis buvo tiekiamas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes pieno perdirbėjai, norėdami turėti pakankamai žaliavos pieno produktų gamybai, žalią pieną supirkdavo iš esmės iš visų šalies regionų, tačiau dėl jo savybės greitai gesti, jis beveik nebuvo parduodamas už Lietuvos teritorijos ribų. Nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos žalio pieno gamintojai beveik visą pagaminto pieno kiekį parduodavo šalies viduje[8]. Žalio pieno vertė atitinkamam svorio ar kiekio vienetui nėra didelė, jo transportavimo kaštai sąlyginai dideli, be to, žalio pieno kokybė, o tuo pačiu ir jo vertė smarkiai priklauso nuo to, kiek laiko jis transportuojamas iki perdirbėjo. Latvijos ar Lenkijos pieno perdirbėjai jo superka labai nedidelį kiekį, t. y. apie 0,5 proc. viso Lietuvos Respublikoje pagaminamo pieno kiekio. Ūkio subjektų atstovai tokią situaciją paaiškino tuo, kad skirtingai nei kaimyninėse šalyse, Lietuvoje didžioji dalis pieno gamintojų yra smulkūs ūkiai, todėl pieno supirkimo kaštai, tenkantys pieno supirkėjams, yra daug didesni, nei perkant iš stambių ūkių[9]. Atitinkamai ir kaina, siūloma smulkiems žalio pieno tiekėjams, buvo mažesnė, nei mokama stambiems tiekėjams.

Be to, tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – Žemės ūkio ministras) 2005-11-14 įsakymu Nr. 3D-532 „Dėl pieno supirkimo kainos sudarymo aprašo patvirtinimo“[10] buvo patvirtintas Pieno supirkimo kainos sudarymo aprašas. Šis įsakymas buvo pakeistas Žemės ūkio ministro 2006-02-06 įsakymu Nr. 3D-48 „Dėl pieno supirkimo kainos priemokų ir nuoskaitų rekomendacinio diferencijavimo aprašo patvirtinimo“[11] (neteko galios nuo 2008-06-20[12]), kuriuo buvo patvirtintas Pieno supirkimo kainos priemokų ir nuoskaitų rekomendacinio diferencijavimo aprašas (toliau – Pieno supirkimo kainos aprašas). Šiame apraše buvo nustatyti pieno supirkimo kainos nustatymo principai: pieno supirkimo kainos nustatymo būdas – prie pagrindinės kainos, kuri turi būti vienoda visų pieno gamintojų tam pačiam pieno supirkėjui, pridedamos priemokos ir atimamos nuoskaitos. Pieno supirkimo kainos apraše buvo detaliai išdėstoma priemokų ir nuoskaitų sistema, t. y. kokio dydžio galėjo būti taikomos priemokos ir nuoskaitos už pieno kokybę, priemokos už savikontrolės sistemos taikymą, sezoniškumo mažinimui skatinti, už didesnio pieno kiekio sukaupimą parduoti vienu kartu, nuoskaitos didesnėms pieno supirkimo išlaidoms padengti, kai superkami nedideli pieno kiekiai. Be to, buvo pateikti paaiškinimai dėl šių priemokų ir nuoskaitų taikymo. Šiame apraše taip pat pateikti apmokėjimo už pieną būdai, t. y., kaip naudojant koeficientus nustatoma išmokėtina už pieną suma.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nagrinėjamu laikotarpiu skelbdavo vidutines mėnesio supirkimo už natūralų pieną, už kurį apmokant nebuvo ir buvo taikyta bent viena nuoskaita, kainas. Statistikos leidinyje „Agro RINKA“ buvo pateikiama vidutinė žalio pieno gamintojams mokama kaina.

Žalias pienas kaip pagrindinė žaliava naudojamas įvairių pieno produktų gamyboje – tiek galutinių produktų, skirtų tiesioginiam vartojimui (pavyzdžiui, geriamas pienas, grietinė, sviestas, varškė, sūris), tiek tarpinių, skirtų kitų pieno produktų gamybai. Tačiau pieno produktų įvairovę bei gamybą iš esmės lemia galutinių vartotojų pasirinkimas, kurį jie padaro patys pirkdami pieno produktus ar per tam tikrų kitų maisto produktų pasirinkimą, kurių sudėtyje yra pieno produktų.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu pieno perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai gamino platų asortimentą pieno produktų, kurie savo savybėmis yra skirti galutiniams vartotojams. Šie pieno produktai gali būti skirstomi į įvairias produktų serijas (linijas) pagal kainą (pavyzdžiui, pieno produktai, orientuoti į nedideles pajamas gaunančius vartotojus), pagal jų gamybos technologiją (pavyzdžiui, pieno produktai, kurių gamybos procese nenaudojami konservantai) ar kitas savybes, ir kurios yra žymimos įvairiais prekių ženklais. Tačiau pagrindinės pieno produktų savybės, kurios labiausiai lemia galutinių vartotojų pasirinkimą, leidžia išskirti atskirų pieno produktų rūšis, tokias kaip geriamas pienas, grietinė, grietinėlė, įvairūs rauginto pieno produktai, sviestas, įvairių rūšių sūris ir kt.

Tyrimo metu nustatyta, kad geriamas pienas – termiškai apdorotas pienas, skirtas parduoti vartotojui be tolesnio apdorojimo. Grietinėlė – riebus, iš pieno išskirtas produktas, emulsija „riebalai liesame piene“. Sviestas – pieno gaminys, pagamintas tiesiogiai ir tik iš pasterizuotos saldžios ar raugintos grietinėlės, kuriame pieno riebalų yra ne mažiau kaip 80 proc., bet ne daugiau kaip 90 proc., didžiausias drėgmės kiekis 16 proc., didžiausias sausosios neriebalinės pieno medžiagos kiekis 2 proc. Priskiriamas ir sviestas, į kurį pridėti nedideli kiekiai žolelių, prieskonių, aromatinių medžiagų ir t. t., su sąlyga, kad gaminys išlaiko sviesto savybes. Tepūs riebalų mišiniai – žmonių maistui skirtos „vanduo riebaluose“ emulsijos, susidedančios iš kietų ir/arba skystų augalinių ir/arba gyvulinių riebalų, kuriuose pieno riebalų yra nuo 10 iki 80 proc. viso riebalų kiekio. Fermentinis sūris – tai nokintas arba nenokintas minkštas arba puskietis, kietas ir labai kietas produktas (gali turėti dangą arba apvalkalą), kuriame išrūgų/kazeino santykis ne didesnis kaip piene ir gaunamas visiškai arba iš dalies sutraukiant pieną ir (arba) iš pieno gautas žaliavas, veikiant šliužo fermento arba kitų tinkamų pieną traukiančių fermentų preparatais, iš dalies pašalinant dėl rūgimo susidariusias išrūgas. Šių sūrių savybės iš esmės priklauso nuo to, kiek sūriai buvo brandinti ir koks juose yra sausosios neriebalinės medžiagos drėgmės kiekis (toliau – SNMD). Pagal tai jie gali būti skirstomi į minkštus/pusminkščius, kurių SNMD paprastai ne mažesnis kaip 62 proc. (pavyzdžiui, sūriai su baltuoju pelėsiu), puskiečius, kurių SNMD paprastai ne mažesnis kaip 55 proc., bet mažesnis kaip 62 proc. (pavyzdžiui, gouda, edam) ir kietus/labai kietus, kurių SNMD mažesnis kaip 55 proc. (pavyzdžiui, parmezano). Lydytas sūris – pieno gaminys, pagamintas iš sūrio, pridedant arba nepridedant kitų pieno gaminių bei maisto ingredientų ir leistinų priedų, gautas lydant ir emulguojant mišinį karščiu ir emulsikliais. Į lydyto sūrio prekių grupę įeina tepamieji lydyti sūriai bei lydyto sūrio gaminiai[13]. Taip pat iš pieno gaminama grietinė, varškė, įvairūs produktai iš varškės (pavyzdžiui, varškės sūris), jogurtas, rauginto pieno gėrimai ir kt. Šios pagrindinės pieno produktų grupės skiriasi tiek savo savybėmis, tiek gamybos būdu tiek ir skoniu.

Tyrimo metu nustatyta, kad minėti ūkio subjektai parduodavo savo gaminamus pieno produktus visoje Lietuvoje. Derybos su mažmeninės prekybos tinklais dėl pardavimų buvo vykdomos centralizuotai, o pieno produktai pristatomi į centrinius sandėlius arba į kiekvieną parduotuvę atskirai. Be to, kai kurie ūkio subjektai turėjo po keletą pieno perdirbimo gamyklų skirtinguose Lietuvos regionuose. Taigi, gamintojų naudojamos pieno produktų gamybos, pardavimų ir logistikos sistemos apėmė iš esmės visą Lietuvos teritoriją ir galėjo būti naudojamos vykdant ir kitų užsakovų, pavyzdžiui, mažų parduotuvių, degalinių, kavinių ar restoranų, užsakymų pristatymus.

Nagrinėjamu laikotarpiu Žemės ūkio ministerija viešai skelbė tik suvestinius mėnesinius supirkto žalio pieno, už kurį apmokant buvo ir nebuvo taikyta nuoskaitų, kiekius tonomis. Statistikos departamentas ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras viešai skelbė tik suvestinę informaciją apie ūkio subjektus, superkančius žalią pieną, Statistikos departamento mėnesiniame pranešime „Lietuvos ekonominė ir socialinė raida“, statistikos leidinyje „Agro RINKA“. Viešai pasiekiamuose šių įstaigų interneto tinklalapiuose http://www.vic.lt/ris ir http://www.stat.gov.lt/lt/ buvo pateikiami taip pat tik suvestiniai supirkto žalio pieno kiekiai tonomis ir įskaitomojo svorio pieno[14] bendras kiekis Lietuvoje.

Tuo tarpu tyrimo metu atlikus patikrinimus ūkio subjektų naudojamose patalpose, buvo rasta ūkio subjektams (AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“) elektroniniu paštu siųsta informacija apie visų šių ūkio subjektų individualizuotus duomenis, susijusius su jų vykdoma pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų gamybos bei pardavimo veikla. Šiuos duomenis asociacija „Pieno centras“ išsiuntinėdavo savo nariams kiekvieną mėnesį.

Analizuojant Asociacijos „Pieno centras“ veiklą nustatyta, kad šios asociacijos įstatuose, įregistruotuose 2005-06-15, numatyta pareiga asociacijos nariams vykdyti visas jiems numatytas pareigas, tarp kurių numatyta ir pareiga mokėti nario mokestį. Taip pat nurodyta, kad, jeigu Asociacijos narys nesumoka nario mokesčio per mėnesį nuo pranešimo apie nario mokestį gavimo dienos, jam nutraukiamas informacijos teikimas[15].

Nagrinėjant, kokią informaciją turėjo Asociacija ir kokią informaciją ji platino minėtiems ūkio subjektams, nustatyta, kad Asociacija iš Statistikos departamento gautą informaciją ūkio subjektams, kurie nagrinėjamu laikotarpiu buvo Asociacijos nariai, teikė nuo Asociacijos veiklos pradžios, t. y. nuo 1992 m. iki 2006 m. Su Statistikos departamentu Asociacija rašytines sutartis sudarinėjo nuo 1997 m. Tuo tarpu Asociacija informaciją, sutarčių pagrindu gautą iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, savo nariams teikdavo nuo 2005 m.[16].

Su Statistikos departamentu buvo sudarytos kelios sutartys[17]:

1) 1997-07-01 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvoje superkamo pieno kiekius ir kokybę, bei gaminamų atskirų pieno produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus, bei personifikuotus duomenis apie įmones, nurodytas šios sutarties priede;

2) 1999-01-25 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvoje superkamo pieno kiekius ir supirkimo kainas pagal rūšis, bei gaminamų atskirų produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus, bei personifikuotus duomenis apie įmones, nurodytas šios sutarties priede;

3) 2001-02-12 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvoje superkamo pieno kiekius, supirkimo kainas pagal rūšis, gaminamų atskirų pieno produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus bei parduotų pieno produktų vertinę išraišką pagal realizacijos kryptis, bei personifikuotus duomenis apie įmones, nurodytas šios sutarties priede;

4) 2003 m. sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo informaciją pagal pateiktas 5 lenteles, kuriose nurodyti atskiri prekių nomenklatūros kodai bei pageidaujama kas mėnesį gauti informacija apie prekių gamybą, apie pieno perdirbimą pagal ataskaitos P-122 formą[18], bei informacija apie pieno supirkimą;

5) 2004-02-23 sutartis, pagal kurią Asociacija kas mėnesį gaudavo statistinių ataskaitų P-12[19], P-122 ir ŽŪS-13[20] pirminę duomenų bazę ir ataskaitinio mėnesio agreguotus rodiklius;

6) 2005-02-18 sutartis, pagal kurią Asociacija kas mėnesį gaudavo statistinių ataskaitų P-12 ir ŽŪS-13 statistinius duomenis pagal pateiktas 3 lenteles, kuriose nurodomi gaminiai bei pageidaujama kas mėnesį gauti informacija apie prekių gamybą, pieno supirkimą. Asociacijos „Pieno centras“ direktorė prie šios sutarties taip pat pasirašė pasižadėjimą saugoti duomenų konfidencialumą, kuriame buvo pasižadama „neperduoti ir neatskleisti jų jokia forma tretiesiems asmenims, nesuteikti galimybės tretiesiems asmenims pasiekti duomenis programinėmis ir techninėmis priemonėmis, laikytis visų Statistikos departamento prie LRV saugos darbuotojų nurodymų dėl duomenų apsaugojimo <...> Pranešti Statistikos departamento prie LRV saugos darbuotojams apie bet kokį įtartiną elgesį ar situaciją, kurie gali kelti grėsmę gautų duomenų konfidencialumo apsaugai“.

Šiose sutartyse taip pat buvo numatyta, kad Asociacijai „Pieno centras“ nesuteikiama teisė perduoti duomenų tretiesiems asmenims ir asmenims, kurie nėra pasirašę Statistikos departamento parengto pasižadėjimo saugoti duomenų konfidencialumą. Asociacija galėjo perduoti konkretaus duomenų subjekto duomenis Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ nariams, kuriems duomenų subjektas raštu leidžia teikti duomenis apie save. Taip pat Asociacija įsipareigojo užtikrinti savo lėšomis, organizacinėmis ir techninėmis priemonėmis duomenų apsaugą nuo atskleidimo tretiesiems asmenims ir asmenims, neturintiems teisės gauti duomenų, bei įsipareigojo sunaikinti duomenis ir visas jų kopijas nedelsdama, kai jie taptų nereikalingi sutartyse nurodytiems tikslams pasiekti. Duomenys turėjo būti sunaikinami dalyvaujant Statistikos departamento atstovui.

Su VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru taip pat buvo sudarytos kelios sutartys[21]:

1) 2005-05-19 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo informaciją pagal pridedamas duomenų teikimo sąlygas, kuriose detalizuojama, kad duomenys pateikiami pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – Žemės ūkio ministras) 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-477 patvirtintas formas PS-1, PS-2, PS-3 ir PS-4[22]. Šiose formose pateikiami atskirų ūkio subjektų mėnesiniai duomenys apie supirkto pieno kiekius, išmokas, riebumą, baltymingumą (PS-2 forma); mėnesiniai duomenys apie pieno produktų pardavimo kainas ir kiekius (PS-1 forma); mėnesiniai duomenys apie produktų gamybą, pardavimus šalies rinkai bei eksportą (į Europos Sąjungos ir trečiąsias šalis), likučius periodo pradžioje ir pabaigoje (PS-3 forma); metiniai duomenys apie pieno supirkimą, pardavimą ir pieno produktų gamybą (PS-4 forma). Asociacijos „Pieno centras“ direktorė 2005-04-01 pasirašė konfidencialumo pasižadėjimą, kuriame pasižadėjo „patikėtus dokumentus, kuriuose yra konfidenciali ar riboto naudojimo informacija saugoti tokiu būdu, kad tretieji asmenys neturėtų galimybės su jais susipažinti ar pasinaudoti“. Šiame pasižadėjime išaiškinta, kad konfidencialią ar riboto naudojimo informaciją sudaro: „2.1. visų ūkio subjektų Pieno centrui pateikti ar Pieno centro darbuotojų papildomai nustatyti duomenys; 2.2. visa informacija, susijusi su Pieno centrui pateiktų dokumentų ir duomenų nagrinėjimu, išaiškinimu ir vertinimu; 2.3. visa informacija, kurią gauna Pieno centras pagal Duomenų teikimo sutartis“. Šiame pasižadėjime taip pat nurodyta, kad „Pieno centro paslaptis yra žinios, susijusios su jos ar jos klientų ūkine ir finansine veikla, kurių paskelbimas gali padaryti materialinę žalą, pakenkti prestižui ar turėti kitų neigiamų pasekmių Pieno centrui ar jos klientams“.

2) 2006-03-02 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo informaciją pagal pridedamas duomenų teikimo sąlygas, kuriose detalizuojama, kad duomenys pateikiami pagal Žemės ūkio ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-477 patvirtintas formas PS-1, PS-2, PS-3 ir PS-4. Šiose formose pateikiami atskirų ūkio subjektų mėnesiniai duomenys apie supirkto pieno kiekius, išmokas, riebumą, baltymingumą (PS-2 forma); mėnesiniai duomenys apie pieno produktų pardavimo kainas ir kiekius (PS-1 forma); mėnesiniai duomenys apie produktų gamybą, pardavimus šalies rinkai bei eksportą (į Europos Sąjungos ir trečiąsias šalis), likučius periodo pradžioje ir pabaigoje (PS-3 forma); metiniai duomenys apie pieno supirkimą, pardavimą ir pieno produktų gamybą (PS-4 forma).

UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ Statistikos departamentui pateikė sutikimus teikti jų 2001 m. – 2007 m. informaciją Asociacijai „Pieno centras“; UAB „Marijampolės pieno konservai“ pateikė atitinkamą leidimą teikti Asociacijai 2003 m. – 2007 m. informaciją; AB „Kelmės pieninė“ ir UAB „Kelmės pieno centras“ – 2005 m. – 2007 m. informaciją. Sutikimus VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui teikti jų 2005 m. – 2007 m. informaciją Asociacijai „Pieno centras“ pateikė AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Vilkyškių pieninė“. Kai Statistikos departamentas ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras prašydavo ūkio subjektų, apie kuriuos Asociacija „Pieno centras“ pageidaudavo gauti informaciją, leidimų teikti jų informaciją Asociacijai, visi šie ūkio subjektai tokius leidimus suteikdavo.

Iš esmės visi ūkio subjektų leidimai Asociacijai „Pieno centras“ gauti jų duomenis iš Statistikos departamento bei VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro buvo paruošti pagal Asociacijos paruoštas leidimų formas, kuriose buvo nurodyta, kad ūkio subjektas leidžia Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ kiekvieną mėnesį gauti informaciją apie ūkio subjekto superkamo pieno kiekius, kokybę, kainas, pieno produktų gamybą, pardavimus, kainas, likučius (pagal atitinkamas formas ar kodus). Taip pat nurodyta, kad šią informaciją ūkio subjektas leidžia platinti tik Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ nariams, pateikusiems analogiškus leidimus[23]. Šios nuostatos svarbą patvirtina ir tai, kad vieno iš Asociacijos narių, AB „Pieno žvaigždės“, 2006-01-23 leidime ir susirašinėjime su Asociacija (AB „Pieno žvaigždės“ vykdančiojo direktoriaus 2006-01-24 elektroninis laiškas Asociacijai) buvo nurodyta, kad pasikeitus Asociacijos narių sudėčiai ar kitoms narystės asociacijoje aplinkybėms, leidimas iš karto nustoja galioti. Leidimas galėtų būti pratęstas, jeigu AB „Pieno žvaigždės“ neprieštarautų įvykusiam pasikeitimui.

Taigi, tyrimo metu nustatyta, kad ūkio subjektų galimybės gauti informaciją apie kitų ūkio subjektų pieno supirkimo ir pieno produktų gamybą ir prekybą, veiklos duomenis galėjo gauti tik Asociacijos „Pieno centras“ nariai esant kitų narių sutikimams, o pagal Asociacijos įstatus[24] (6 straipsnio 2 dalis) klausimas dėl naujų narių priėmimo turėjo būti sprendžiamas visuotiniame narių susirinkime.

Tyrimo metu Asociacija „Pieno centras“ nurodė[25], kad iš Statistikos departamento gaudavo informaciją pagal formas P-12, P-122 ir ŽŪS-13, tokią informaciją pertvarkydavo pagal Asociacijos formas ir pateikdavo ūkio subjektams, davusiems leidimus informacijai gauti ir platinti tarp Asociacijos narių. Pagal pasirašytas sutartis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras Asociacijai teikė informaciją pagal PS-1, PS-2, PS-3 ir PS-4 formas, kurią Asociacija „Pieno centras“ pertvarkydavo pagal savo formas, kurioms naudodavo informaciją iš PS-2 ir PS-3 formų, ir pateikdavo ūkio subjektams, davusiems leidimus informacijai gauti ir platinti tarp Asociacijos narių.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Asociacija „Pieno centras“ kas mėnesį ūkio subjektams siųsdavo elektroninius laiškus, kuriais perduodavo informaciją apie praėjusio mėnesio kiekvieno atskiro ūkio subjekto duomenis, susijusius su jo pieno supirkimo, pieno produktų gamybos bei pardavimo veikla. Informacija dažniausiai būdavo pateikiama keliomis lentelėmis.

Pavyzdžiui, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ 2005-03-30 išsiųstas AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ darbuotojams elektroninis laiškas su antrašte: „Informacija apie pieno supirkimą, p. produktų gamybą 2005 m. vasario mėn.“[26], su kuriuo kartu buvo nusiųstos ir lentelės:

1) „Pieno supirkimas įmonėse 2005 m. vasario mėn. (tonomis)“, kurioje išvardinti konkretūs ūkio subjektai, bei jų duomenys pagal atskiras lentelės skiltis „Natūralių rodiklių pienas, iš viso“, „Supirkta iš: ūkininkų ir kitų gyventojų ūkių; žemės ūkio bendrovių ir įmonių“, „Pagal kokybę visuose ūkiuose: pienas, už kurį apmokant nebuvo taikytos nuoskaitos; pienas už kurį apmokant buvo taikyta bent viena nuoskaita“, „Pienas, perskaičiuotas į bazinius rodiklius[27]“, „Supirkta iš: ūkininkų ir kitų gyventojų ūkių; žemės ūkio bendrovių ir įmonių“, „Vidutinė bazinio pieno kaina, Lt/t“ ir „Vidutinė natūralaus pieno kaina, Lt/t“. Šioje lentelėje tokiu būdu atskirai nurodomi ir atitinkami suvestiniai duomenys apie kitas įmones, bei bendrai visoje Lietuvoje;

2) „Pieno produktų gamyba 2005 m. vasario mėn.“, kurioje išvardinti konkretūs ūkio subjektai, bei jų duomenys pagal atskiras lentelės skiltis, kurios sudarytos skirtingų produktų pagrindu pagal jų kodus, nurodytus naudojamame atitinkamame produktų, gaminių ir paslaugų klasifikatoriuje, pavyzdžiui, kodas 1551113000 yra nugriebtas pienas (nekoncentruotas ir nesaldintas pienas ir grietinėlė, ne didesnio kaip 1 proc. riebumo). Šioje lentelėje yra nurodytos 45 atskiros pieno produktų skiltys, kuri kiekviena dar skirstoma į 3 grafas, kuriose nurodomas atskiro konkretaus ūkio subjekto pagamintas produkto kiekis ataskaitinį mėnesį, prieš ataskaitinį mėnesį bei šių mėnesių procentinis pokytis.

Iš esmės analogišką elektroninį laišką aukščiau nurodytiems ūkio subjektams Asociacija „Pieno centras“ siuntė ir 2006-12-28 su antrašte: „Informacija apie pieno supirkimą, p. produktų gamybą bei pardavimus 2006 m. lapkričio mėn.“[28], prie kurio buvo pridėtos lentelės:

1) „Pieno produktų gamyba, pardavimai, atsargos 2006 m. lapkričio mėn.“, kurioje nurodomi atskiro ūkio subjekto duomenys pagal atskiras lentelės skiltis, sudarytas atskirų pieno produktų pagrindu, pavyzdžiui, „Geriamasis pienas“, „Grietinėlė“. Kiekviena iš 28 tokių skilčių suskirstyta į grafas, kuriose nurodomi atskiro ūkio subjekto duomenys apie konkretaus produkto likučius ataskaitinio periodo pradžioje, pagamintą kiekį, praduotą kiekį šalies rinkai, eksportą į Europos Sąjungos ir į trečiąsias šalis, bei likučius ataskaitinio periodo pabaigoje. Taip pat pateikiami suvestiniai analogiški duomenys apie kitus ūkio subjektus bei iš viso Lietuvoje;

2) „Pieno produktų gamyba 2006 m. lapkričio mėn.“, kuri iš esmės yra analogiška aukščiau aptartai lentelei „Pieno produktų gamyba 2005 m. vasario mėn.“, tačiau papildomai prie kiekvieno produkto nurodoma, kiek iš pagaminto konkretaus pieno produkto kiekio atskiras konkretus ūkio subjektas suvartojo tolimesnei gamybai arba savo reikmėms;

3) „Pieno supirkimas įmonėse 2006 m. lapkričio mėn. (tonomis)“, kurioje nurodyti analogiški duomenys kaip ir aukščiau aptartoje lentelėje „Pieno supirkimas įmonėse 2005 m. vasario mėn. (tonomis)“. Kartu dar pateikiama papildoma lentelė „Pieno supirkimo įmonėse 2006 m. lapkričio mėn. palyginimas su 2005 m. lapkričio mėn.“, kurioje pateikiami kiekvieno atskiro konkretaus ūkio subjekto duomenys pagal lentelės skiltis „Natūralių rodiklių pienas“ ir „Bazinių rodiklių pienas“. Jos abi suskaidytos į grafas, kuriose nurodomas supirktas 2006 m. lapkričio mėn. kiekis, supirktas 2005 m. lapkričio mėn. kiekis, kiekio pokytis procentais, vidutinė kaina 2006 m. lapkričio mėn., Lt/t, vidutinė kaina 2005 m. lapkričio mėn. bei kainos pokytis procentais.

Asociacijos „Pieno centras“ 2007-04-04 elektroniniu laišku ūkio subjektams „Informacija apie pieno supirkimą, p. produktų gamybą bei pardavimus 2007 m. vasario mėn.“[29] buvo pateikti iš esmės analogiški duomenys lentelėse „Pieno supirkimas įmonėse 2007 m. vasario mėn. (tonomis)“, „Pieno supirkimo įmonėse 2007 m. vasario mėn. palyginimas su 2006 m. vasario mėn.“ ir „Pieno produktų gamyba, pardavimai 2007 m. vasario mėn.“.

Apibendrinus tyrimo metu surinktą informaciją, nustatyta, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ ūkio subjektams, kurie buvo davę leidimus Asociacijai gauti jų duomenis iš Statistikos departamento ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (t. y. AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“), kas mėnesį pateikdavo informacijos lenteles, kuriose buvo nurodomi išsamūs duomenys apie kiekvieno iš šių ūkio subjektų pieno supirkimo, atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo veiklos rodiklius, kartu pateikiant ir atitinkamus rodiklius bendrai Lietuvoje.

Apibendrinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei surinktą informaciją, buvo padarytos išvados, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais per šią Asociaciją keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius ir pieno produktų gamybą bei pardavimus oligopolinėse rinkose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados buvo išdėstytos Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus 2011-02-25 pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-9[30]. Šios išvados buvo pateiktos susipažinti UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei sudaryta galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga.

Dėl pranešime apie atliktą nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų savo nuomones UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pateikė 2011-03-31 raštais. Dėl tyrimo išvadų šių ūkio subjektų atstovai taip pat turėjo teisę pasisakyti ir buvo išklausyti Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio, įvykusio 2011-05-31, metu.

Šie ūkio subjektai pareiškė, kad nesutinka su tyrimo išvadomis. Jie nurodė, kad jiems negali būti taikoma atsakomybė už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą dėl kelių priežasčių. Jų teigimu, informacija, kuria buvo keičiamasi, nebuvo konfidenciali, nes ji buvo apibendrinta, neapėmė informacijos apie pieno supirkimo ir pieno produktų kainas, buvo neaktuali bei prieinama viešai. Taip pat nurodė, kad tokia informacija neparodė padėties rinkoje, nes informacijos mainuose nedalyvavo vienas iš didžiausių ūkio subjektų AB „Žemaitijos pienas“. Be to, teigė, kad tokiais veiksmais nesiekė riboti konkurencijos ir jie neribojo konkurencijos atitinkamose rinkose, o tyrimo metu toks poveikis taip pat nebuvo nustatytas; ūkio subjektų rinkos dalys nebuvo stabilios ir nagrinėtos pieno supirkimo ir pieno produktų rinkos nebuvo oligopolinės. Šie ūkio subjektai teigia, kad tokiais informacijos mainais buvo gerinama pieno produktų gamyba ir paskirstymas, sumažinamos nereikalingų produktų atsargos, todėl jų atžvilgiu turėtų būti taikoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatyta išimtis. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jų nagrinėti veiksmai yra susiję su teisės aktais numatytų privalomų nurodymų vykdymu, o Konkurencijos taryba dar 2002 m. atliko tyrimą ir nenustatė, kad vykdyti informacijos mainai būtų pažeidę Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Šios aplinkybės, ūkio subjektų nuomone, turėtų būti vertinamos kaip jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, nurodė, kad jau yra suėjęs patraukimo atsakomybėn senaties terminas, todėl pagrindo pripažinti juos padarius Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nėra.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Atsižvelgdama į tai, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, jog šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir į tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo[31] (toliau – ES sutartis) 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnis) nuostatas, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį Konkurencijos taryba atitinkamai vadovaujasi ES sutarties 101 straipsnio taikymo praktika.

Siekiant įvertinti, ar UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmai, su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais keičiantis informacija apie kiekvieno iš jų superkamo pieno, pagaminamų ir parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, gali būti laikomi konkurenciją ribojančiu susitarimu, pirmiausia būtina įvertinti atitinkamas rinkas ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kitų ūkio subjektų padėtį jose.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis prekės rinka suprantama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė teritorija (geografinė rinka) – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Tyrimo metu buvo nagrinėjami ūkio subjektų veiksmai, susiję su skirtingais pieno produktų gamybos etapais, t. y. tiek superkant žalią pieną perdirbimui, tiek gaminant bei parduodant pieno produktus. Dėl šios priežasties apibrėžtinos kelios atskiros atitinkamos rinkos.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ nagrinėjamu laikotarpiu buvo vieni iš pagrindinių ir didžiausių pieno perdirbėjų. Pieno perdirbimui būtina sąlyga – perdirbimui reikalinga žaliava – žalias pienas. Kadangi šių ūkio subjektų pieno supirkimo, perdirbimo ir pieno produktų gamybos veikla iš esmės apėmė tik karvės pieną ir iš jo gaminamus produktus, toliau nagrinėjamas žalio karvės pieno supirkimas.

Pieno produktų gamybai žalią karvės pieną gali tiekti ne tik žalio pieno gamintojai, bet ir kiti ūkio subjektai, užsiimantys žalio karvės pieno perpardavimo veikla. Tačiau mažai tikėtina, kad perpardavimo veikla užsiimantys ūkio subjektai galėtų lengvai pereiti prie žalio pieno perdirbimo veiklos nepatirdami reikšmingų papildomų išlaidų, kurios reikalingos, pavyzdžiui, pieno perdirbimo įrenginių pastatymui. Kita vertus, žalias karvės pienas iš esmės daugiausiai yra panaudojamas tik pieno produktų gamybai, t. y. perdirbimui, todėl taip pat mažai tikėtina, kad jį galutiniam naudojimui pradėtų supirkinėti ūkio subjektai, neužsiimantys pieno perdirbimu ir pieno produktų gamyba. Taigi, atitinkama prekės rinka apibrėžiama kaip žalio karvės pieno supirkimo perdirbimui rinka. Geografinė rinka apibrėžiama atsižvelgus į tyrimo metu atliktą analizę ir padarytas išvadas, kad žalias pienas panašiomis sąlygomis tiekiamas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes pieno perdirbėjai, norėdami turėti pakankamai žaliavos pieno produktų gamybai, yra priversti žalią pieną supirkti iš esmės iš visų šalies regionų. Taip pat svarbu pastebėti, kad žalio pieno gamintojai beveik visą jo kiekį parduoda šalies viduje.

Dėl šių priežasčių atitinkama rinka apibrėžiama kaip žalio karvės pieno supirkimo Lietuvos Respublikoje rinka (toliau – pieno supirkimo rinka).

Kaip nustatyta tyrimo metu, pagrindiniai ir didžiausi pieno supirkimo veikla Lietuvoje užsiimantys ūkio subjektai ir atitinkamos pieno supirkimo rinkos dalyviai nagrinėjamu laikotarpiu buvo UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Šių ūkio subjektų atskirai superkamo žalio pieno Lietuvoje rinkos dalys 2004 m. – 2007 m. rugsėjo mėn. svyravo nuo 11 proc. iki 32 proc. (UAB „Marijampolės pieno konservai“ dalis svyravo nuo 11 proc. iki 14 proc.; atitinkamai AB „Pieno žvaigždės“ – nuo 22 proc. iki 26 proc.; AB „Rokiškio sūris“ – nuo 27 proc. iki 32 proc.; AB „Žemaitijos pienas“ – nuo 12 proc. iki 20 proc.). Atskirais metais šie ūkio subjektai kartu supirkdavo nuo 77 proc. iki 85 proc. viso žalio pieno Lietuvoje.

Kitų ūkio subjektų (AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Modest“ ir AB „Vilkyškių pieninė“) superkamo pieno dalis tuo pačiu laikotarpiu svyravo nuo mažiau nei 1 proc. iki 8 proc. (AB „Kelmės pieninė“ dalis svyravo nuo 1 proc. iki 3 proc.; atitinkamai UAB „Kelmės pieno centras“ – nuo mažiau nei 1 proc. iki 2 proc.; UAB „Modest“ nė vienais metais dalis nesiekė 1 proc.; o AB „Vilkyškių pieninė“ – nuo 6 proc. iki 8 proc.). Atskirais metais šie ūkio subjektai supirkdavo nuo 8 proc. iki 11 proc. viso žalio pieno Lietuvoje.

Atitinkamai visi kiti nedideli pieno perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai (pavyzdžiui, UAB „Varėnos pienelis“, ŽŪK „Senoji kryžkelė“, Joniškio rajono Bariūnų ŽŪB, ŽŪB „Šaltekšnis“, Kooperatinė bendrovė „Zanavykų krašto pienas“, UAB „Uriga“, UAB „Rivona“, AB „Alytaus pieninė“ ir kt.) bendrai supirkdavo nuo 7 proc. iki 11 proc. viso žalio pieno Lietuvoje.

Kaip jau nurodyta aukščiau, skiriasi įvairių pieno produktų gamybos būdai, o jų įvairovę bei gamybą lemia galutinių šių produktų vartotojų pasirinkimas ir jų vertinimas, ar tam tikri pieno produktai gali būti laikomi tinkamais pakaitalais vieni kitiems pagal jų savybes naudojimą ir kainas. Šias išvadas patvirtino ir mažmenine prekyba maisto produktais užsiimantys ūkio subjektai, savo paaiškinimuose nurodę[32], kad visų pagrindinių pieno produktų grupių pirkėjams pats svarbiausias veiksnys, priimant sprendimą dėl perkamo produkto – pardavimo kaina. Tačiau pirkėjai vienus geresnės kokybės produktus keistų kitais prastesnės kokybės ar kitos grupės produktais (pavyzdžiui, sviestą – tepiu riebalų mišiniu, grietinę – grietinės ir augalinių riebalų mišiniu) tik labai pabrangus pirmiesiems produktams, o kitų kainoms išlikus tokiomis pačiomis.

Atsižvelgus į tai, atskiros pieno produktų grupės, tokios kaip geriamas pasterizuotas pienas, greitinė, grietinėlė, rauginto pieno gėrimai (rūgpienis, kefyras), jogurtas, sviestas, tepūs riebalų mišiniai, lydytas sūris, varškė, varškės sūris, sūreliai, fermentinis sūris (minkštas/puskietis, kietas, labai kietas), priskirtinos atskiroms prekės rinkoms.

Vertinant šių prekių rinkų geografinę teritoriją (geografinę rinką), pastebėtina, kad pieno produktų importas nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo tokios apimties, kad būtų galima daryti išvadą, jog geografinė rinka galėtų būti įvertinama plačiau kaip nacionalinė Lietuvos rinka. Be to, nagrinėjant pieno produktų kainas, nustatyta, kad kainos Lietuvoje ir kitose valstybėse nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo vienodos, pavyzdžiui, Lietuvoje geriamo pieno, grietinėlės, grietinės vidutinės gamintojo kainos 2007 m. rugsėjo mėn. buvo 18-22 proc. mažesnės nei kitose valstybėse, šviežių, nelydytų ir lydytų sūrių – 12-15 proc. mažesnės nei kitose valstybėse[33]. Atitinkamai daugumos pieno produktų importo dalis Lietuvos vidaus rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo žymi. Tam taip pat turėjo įtakos transportavimo laikas ir kaštai, ypač šviežių ar sąlyginai nedidelės vertės pieno produktų atveju. Kitos nustatytos aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, vartotojų prisirišimas prie Lietuvoje pagamintų pieno produktų, taip pat lemia, kad minėtų pieno produktų rinkos apima Lietuvos teritoriją. Pastebėtina, kad šiai išvadai neprieštarauja ir pačių pieno produktus gaminančių ūkio subjektų atstovų duoti paaiškinimai, kuriais buvo akcentuojami nacionaliniai pieno produktų vartojimo įpročiai bei prisirišimas prie tam tikrų lietuviškų pieno produktų prekių ženklų, juos siejant su atitinkama kokybe. Tai patvirtino ir mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančių ūkio subjektų pateikta informacija, kad vartotojų pasirinkimą lemia ir produkto kilmė.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pieno produktų gamyba bei prekyba pasižymi ir vartotojų skonio ir valgymo tradicijomis bei pasirinkimu pirkti Lietuvoje pagamintus pieno produktus, o taip pat ir  prisirišimu prie pamėgto prekės ženklo.

Dėl šių priežasčių apibrėžiamos atskiros atitinkamos atskirų pieno produktų (geriamas pasterizuotas pienas, grietinė, grietinėlė, rauginto pieno gėrimai (rūgpienis, kefyras), jogurtas, sviestas, tepūs riebalų mišiniai, lydytas sūris, varškė, varškės sūris, sūreliai, fermentinis sūris (minkštas/puskietis, kietas, labai kietas) pardavimo Lietuvos Respublikoje rinkos (toliau – pieno produktų rinkos).

Nustatyta, kad daugiausiai geriamo pasterizuoto pieno nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje pagamindavo ir parduodavo bei didžiausiais šios atitinkamos geriamo pasterizuoto pieno rinkos dalyviais buvo AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Šių ūkio subjektų atskirai šio pieno produkto rinkos dalys 2005 m. – 2007 m. rugsėjo mėn. svyravo nuo 16 proc. iki 40 proc. (AB „Pieno žvaigždės“ dalis svyravo nuo 27 proc. iki 38 proc.; atitinkamai AB „Rokiškio sūris“ – nuo 23 proc. iki 40 proc.; AB „Žemaitijos pienas“ – nuo 16 proc. iki 19 proc.). Atskirais metais šių ūkio subjektų kartu pagaminto ir parduoto geriamo pasterizuoto pieno rinkos dalis svyravo nuo 73 proc. iki 77 proc.

Kitų ūkio subjektų (AB „Kelmės pieninė“, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir UAB „Modest“) atskirai pagaminto ir parduoto geriamo pasterizuoto pieno rinkos dalis tuo pačiu laikotarpiu svyruodavo nuo mažiau kaip 1 proc. iki 4 proc. (AB „Kelmės pieninė“ dalis svyravo nuo mažiau kaip 1 proc. iki 4 proc.; atitinkamai UAB „Marijampolės pieno konservai“ – nuo 3 proc. iki 4 proc.; UAB „Modest“ dalis tik vienais metais siekė 1 proc.). Atskirais metais šių ūkio subjektų kartu pagaminto ir parduoto geriamo pasterizuoto pieno rinkos dalis svyravo nuo 3 proc. iki 8 proc. Atitinkamai kiti pieno perdirbėjai, gaminantys geriamąjį pasterizuotą pieną (pavyzdžiui, UAB „Varėnos pienelis“, ŽŪK „Senoji kryžkelė, Joniškio rajono Bariūnų ŽŪB, ŽŪB „Šaltekšnis“, kooperatinė bendrovė „Zanavykų krašto pienas“, UAB „Uriga“, UAB „Rivona“, AB „Alytaus pieninė“ ir kt.), atskirais metais kartu pagamindavo nuo 2 proc. iki 20 proc. viso Lietuvoje pagaminamo ir parduoto geriamo pasterizuoto pieno.

Kad iš esmės analogiška padėtis buvo ir kitų pieno produktų (grietinė, sviestas, varškė ir kt.) pardavimo rinkose, patvirtina tai, kad pagal pačių šiose rinkose veikiančių ūkio subjektų vertinimą skirtingų pieno produktų gamybos ir pardavimų sektoriuose pagrindiniais konkuruojančiais ūkio subjektais buvo laikomi AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“, o taip pat ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ bei AB „Vilkyškių pieninė“, kurie bendrai užėmė didžiąją dalį rinkų[34]. Tokią išvadą patvirtina ir tyrimo metu surinkti įrodymai, susiję su informacija, kurią savo nariams platino Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, bei įrodymai, paimti iš ūkio subjektų patikrinimų jų patalpose metu[35]. Be to, mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančių ūkio subjektų (valdančių didžiausius mažmeninės prekybos tinklus Lietuvoje) pateikta informacija apie didžiausių pieno perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų (AB „Kelmės pieninė“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“) atskirų pieno produktų pardavimų bendrą dalį, lyginant su visa šių pieno produktų pardavimo vartotojams dalimi. Ši informacija rodo, kad minėtų ūkio subjektų gaminami pieno produktai užima ypatingai dideles dalis (iki 100 proc.) atitinkamose atskirų pieno produktų rinkose. Pavyzdžiui, minėtų ūkio subjektų gaminamo pasterizuoto pieno pardavimai visuose didžiųjų prekybos tinklų pasterizuoto pieno pardavimuose sudarė 77-100 proc.[36]; varškės – 83-99 proc.[37]; varškės sūrių – 83-99 proc.; sviesto ir tepių riebalų mišinių – 75-100 proc.; grietinės – daugiau nei 90 proc. Taigi, esant tokiai situacijai, kai kelių pieno perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų atskirų pieno produktų, tokių kaip pasterizuoto geriamo pieno, varškės, varškės sūrių, sviesto ir tepių riebalų mišinių bei grietinės, bendri pardavimai sudaro didžiąją dalį visų atitinkamos pieno produktų rūšies pardavimų didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose, galima daryti pagrįstą išvadą, kad, kaip ir pasterizuoto geriamo pieno atitinkamoje rinkoje, pieno produktų atitinkamose rinkose šie ūkio subjektai, taip pat laikytini pagrindiniais ir didžiausiais rinkų dalyviais.

Apibendrinus šio nutarimo 4.1 ir 4.2 dalyse nurodytą informaciją, darytina išvada, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ (kaip ir kiti Asociacijos „Pieno centras“ nariai) nagrinėjamu laikotarpiu veikė atitinkamoje pieno supirkimo rinkoje bei atitinkamose atskirų pieno produktų (geriamo pasterizuoto pieno, greitinės, grietinėlės, rauginto pieno gėrimų (rūgpienis, kefyras), jogurto, sviesto, tepių riebalų mišinių, lydyto sūrio, varškės, varškės sūrio, sūrelių, fermentinio sūrio (minkštas/puskietis, kietas, labai kietas) rinkose, ir buvo vieni iš pagrindinių tarpusavio konkurentų jose.

Kaip jau minėta, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia sudaryti bet kokius susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Atsižvelgus į tai, vertinant, ar UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, reikia nustatyti, ar šie ūkio subjektai, per Asociaciją „Pieno centras“ su kitais jos nariais tarpusavyje keisdamiesi individualia informacija apie superkamo pieno, pagaminamų ir parduodamų pieno produktų kiekius, sudarė susitarimą, dėl kurio tikslo ar poveikio būtų ribojama konkurencija atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų pardavimo rinkose.

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį susitarimu yra laikomi bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Kaip ne kartą yra pasisakyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje[38], tam, kad būtų sudarytas susitarimas pagal ES sutarties 101 straipsnio 1 dalį (analogiškai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį), pakanka, jog atitinkami ūkio subjektai išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Pažymėtina, kad bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, jei ji tiksliai perteikia šalių valią elgtis rinkoje pagal susitarimo sąlygas[39]. Be to, šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio[40].

Nagrinėjamu atveju tai, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti Asociacijos „Pieno centras“ nariai sudarė susitarimą per Asociaciją keistis individualaus pobūdžio informacija apie kiekvieno iš jų pieno supirkimo, pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius, patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Pirmiausia tai sietina su tuo, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, kaip ir kiti informacijos mainuose dalyvavę Asociacijos „Pieno centras“ nariai, išreiškė savo bendrą valią leisti žinoti vieniems kitų individualius duomenis, susijusius su pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo veikla. Tai matyti iš šių ūkio subjektų Asociacijai „Pieno centras“ pateiktų leidimų teikti jų informaciją kitiems Asociacijos „Pieno centras“ nariams. Kaip nurodyta šio nutarimo 2.1.3 dalyje, UAB „Marijampolės pieno konservai“ Asociacijai suteikė leidimą atskleisti individualius 2003-2007 m. duomenis, AB „Rokiškio sūris“ – 2001-2007 m. duomenis. Davęs tokį leidimą, ūkio subjektas leido Asociacijai „Pieno centras“ kiekvieną mėnesį gauti informaciją apie jo superkamo pieno kiekius, kokybę, kainas, pieno produktų gamybą, pardavimus, kainas, likučius (pagal atitinkamas formas ar kodus) iš atitinkamai VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro bei Statistikos departamento, vadovaujantis Asociacijos su šiomis įstaigomis sudarytomis sutartimis. Be to, leidimuose nurodyta, kad tokią informaciją ūkio subjektas leido platinti tik Asociacijos „Pieno centras“ nariams, taip pat pateikusiems analogiškus leidimus.

Šios tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti Asociacijos „Pieno centras“ nariai per Asociaciją išreiškė bendrą valią, kuri pasireiškė minėtų leidimų išdavimu, sukurti abipusių informacijos apie pieno supirkimo, atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius mainų sistemą, kurioje dalyvaudami visi Asociacijos „Pieno centras“ nariai, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, kas mėnesį gaudavo kitų Asociacijos narių individualius duomenis apie jų veiklą atitinkamose pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų rinkose. Tokie UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmai laikytini tarpusavio ir su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudarytu susitarimu Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies ir 5 straipsnio prasme.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokie įstatymai ar kiti teisės aktai nenumatė pareigos UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ duoti leidimus Asociacijai „Pieno centras“ gauti jų duomenis iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro ir Statistikos departamento bei juos platinti kitiems Asociacijos nariams. Dėl šios priežasties šių ūkio subjektų argumentai, jog jie teikė ar gaudavo duomenis tik vykdydami teisės aktų reikalavimus ar su valstybės institucijų žinia, nepaneigia minėtais leidimais jų išreikštos valios sudaryti susitarimą dėl keitimosi informacija su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais.

Vertinant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kitų Asociacijos „Pieno centras“ narių sudarytą susitarimą kas mėnesį keistis individualia informacija apie kiekvieno iš jų superkamo pieno, atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius atitiktį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, būtina įvertinti šio susitarimo įtaką konkurencijai atitinkamose rinkose.

Kaip matyti iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies  ir ES sutarties 101 straipsnio 1 dalies nuostatų, yra draudžiami bet kokie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, t. y. turintys tiek konkurenciją ribojantį tikslą, tiek sukeliantys ar galintys sukelti konkurenciją ribojančias pasekmes. Teisingumo Teismas savo sprendime[41] konstatavo, jog šios teisinės kategorijos traktuotinos kaip alternatyvos, ir tiriant konkurencijos pažeidimus pirmiausia reikia nustatyti, koks yra susitarimo tikslas; tik jeigu nėra aišku, jog nagrinėjamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, tokiu atveju reikia įvertinti, ar pagal savo poveikį šis susitarimas gali riboti konkurenciją. Tokią pačią nuomonę yra išdėstęs ir LVAT, kurio išplėstinė teisėjų kolegija 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 atsižvelgusi į ESTT praktiką[42] konstatavo, kad konkurencijos teisės pažeidimai gali būti konstatuoti arba pagal susitarimų, asociacijų sprendimų ar suderintų veiksmų antikonkurencinį tikslą, arba pagal jų poveikį konkurencijai. Bendrasis Teismas savo sprendime[43] yra konstatavęs, jog vertinant susitarimą pagal jo poveikį konkurencijai (pagal ES sutarties 101 straipsnio 1 dalį), pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į realias sąlygas, kuriose toks susitarimas funkcionuoja, ypač ekonominį kontekstą, kuriame ūkio subjektai veikia, susitarimu apimamas prekes ar paslaugas, bei susidariusią atitinkamos rinkos struktūrą. Taip siekiama įvertinti, ar dėl tokių susitarimų ar suderintų veiksmų sumažėja ar nebelieka netikrumo dėl nagrinėjamos rinkos veikimo ir taip apribojama ūkio subjektų konkurencija[44]. Kita vertus, Teisingumo Teismas[45] ir Bendrasis Teismas[46] yra konstatavę, jog tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes pakanka įvertinti susitarimo potencialų konkurenciją ribojantį poveikį.

Taigi, ir nagrinėjamu atveju, vertinant, ar UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudarytas susitarimas keistis informacija apie superkamo pieno, pieno produktų gamybos ir prekybos kiekius, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, svarbu nustatyti konkurencijos ribojimą, ne tai, ar nustatomas susitarimo konkurenciją ribojantis tikslas, ar konkurenciją ribojantis realus ar potencialus poveikis, susitarimo dėl keitimosi informacija kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo kvalifikavimui tai įtakos neturi. Kita vertus, kadangi yra nagrinėjama UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudaryto susitarimo keistis informacija atitiktis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams, yra būtina atsižvelgti į praktiką, susijusią su konkurencijos ribojimo vertinimu tokių susitarimų atvejais.

LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, apibendrinusi ir įvertinusi ESTT praktiką, konstatavo, kad keitimosi informacija sistema, siekiant nustatyti, ar ji atitinka konkurencijos taisykles, paprastai negali būti įvertinta abstrakčiai. Toks vertinimas dažniausiai priklauso nuo ekonomikos sąlygų nagrinėjamose rinkose ir pačios sistemos charakteristikų, ypač nuo jos tikslo, prieigos ir dalyvavimo keičiantis informacija sąlygų, o taip pat informacijos, kuria keičiamasi, pobūdžio – ji gali būti, pavyzdžiui, vieša arba konfidenciali, detali arba apibendrinta, apie praeitį arba apie dabartį – jos dažnumo ir reikšmės, nustatant kainas, apimtis ar paslaugų sąlygas[47]. Tuo tarpu Europos Komisijos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliems susitarimams gairėse[48] (toliau – Europos Komisijos Gairės) yra detaliai aptariami galimi konkurencijos ribojimai dėl ūkio subjektų vykdomų informacijos mainų detaliai aptariami. Keitimosi informacija poveikis konkurencijai priklauso nuo rinkos, kurioje keičiamasi informacija, savybių (pvz., koncentracijos, skaidrumo, stabilumo, simetrijos, sudėtingumo ir kt.), nes dėl jų gali pasikeisti atitinkamos rinkos sąlygos ir gali būti sudarytos sąlygos derinti elgesį, poveikis taip pat priklauso nuo informacijos, kuria keičiamasi, pobūdžio.

Taigi, atsižvelgus į LVAT, ESTT bei Europos Komisijos praktiką nagrinėjant, ar susitarimas dėl informacijos mainų tarp konkurentų pažeidžia ES sutarties 101 straipsnio bei atitinkamai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, yra nagrinėjami du esminiai dalykai: informacijos, kuria keičiamasi, pobūdis bei atitinkamos rinkos struktūra[49]. Konfidencialaus pobūdžio strateginės informacijos (t.y. komerciškai jautrios informacijos) mainais yra dirbtinai dar labiau padidinamas oligopolinės koncentruotos rinkos skaidrumas, dėl kurio dalyvaujantys informacijos mainuose konkurentai, kurie ir taip veikia tarpusavio sąveikos sąlygomis, dar labiau apriboja savo sprendimų dėl elgesio rinkoje nepriklausomumą. Pastebėtina, kad tokio nepriklausomumo reikalavimas laikytinas vienu iš esminių sąžiningos konkurencijos principų[50]. Taigi, susitarimai dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio komerciškai jautria informacija vykdomi rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkos dalyvių skaičiumi, gali būti laikomi ribojančiais konkurenciją.

Atsižvelgus į šiuos išaiškinimus ir siekiant nustatyti UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudaryto susitarimo keistis informacija įtaką konkurencijai, būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su susitarimo keistis informacija pobūdžiu, t. y. informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdį, jos strateginę svarbą, atitinkamų rinkų, kurias apėmė informacijos mainai, dalį, taip pat šios informacijos individualumą, naujumą, konfidencialumą bei informacijos apsikeitimo dažnumą; bei atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų struktūras. Šie požymiai leidžia atskleisti vykdytų informacijos mainų pobūdį ir įvertinti jų poveikį konkurencijai.

Kaip nustatyta tyrimo metu, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais (AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“) per Asociaciją kas mėnesį keisdavosi informacija apie kiekvieno iš jų superkamo žalio natūralaus ir perskaičiuoto į bazinius rodiklius pieno kiekius tiek iš ūkininkų, tiek iš bendrovių. Taip pat buvo keičiamasi informacija apie kiekvieno iš šių ūkio subjektų pagaminamų bei parduodamų (parduodamų Lietuvoje, eksportuojamų į Europos Sąjungą bei kitas šalis) pieno produktų kiekius. Nuolat gaudami tokią informaciją apie savo konkurentus, informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, galėjo apskaičiuoti kitų ūkio subjektų rinkų dalis, stebėti bei analizuoti jų kitimus, lyginant su konkrečiais kiekiais ir jų kitimais, o taip pat stebėti ir vertinti savo konkurentų veiklą lyginant visos Lietuvos rinkos mastu. Toks informacijos mainų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad keisdamiesi ja UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti Asociacijos „Pieno centras“ nariai galėjo riboti konkurenciją. Tokia išvada darytina įvertinus informacijos mainų pobūdį pagal tokios informacijos strateginę reikšmę, individualumą, konfidencialumą, keitimosi dažnumą ir kitus požymius.

5.2.1.1. Strateginės reikšmės informacija. Europos Komisijos Gairių 86 punkte yra įvardinta informacija, kuri laikytina strategiškai svarbia, papildomai nereikalaujant įrodyti tokios informacijos svarbos kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. laikoma, kad tam tikra informacija visa yra reikšminga ūkio subjektams nustatant savo veiklos rinkoje strategiją. Konkurentų keitimasis strateginiais duomenimis sumažina strateginį netikrumą rinkoje. Dalijantis strateginiais duomenimis daromas ribojamasis poveikis konkurencijai, nes sumažėjus šalių paskatoms konkuruoti, taip pat sumažėja jų savarankiškumas priimant sprendimus. Strateginė informacija gali būti susijusi su inter alia gamybos sąnaudomis, kiekiu, apyvarta, pardavimu, pajėgumais, savybėmis ir kt. Be to, Gairių 86 punkte pabrėžiama, kad su kainomis ir kiekiu susijusi informacija yra strategiškai svarbiausia.

Kaip jau nurodyta šiame nutarime, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ ir kitų Asociacijos „Pieno centras“ narių susitarimo pagrindu kas mėnesį buvo vykdomi informacijos mainai apie kiekvieno iš jų individualius pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius, t. y. buvo keičiamasi informacija, kuri Europos Komisijos yra pripažįstama viena iš strategiškai svarbiausių informacijos rūšių. Aplinkybę, kad ši informacija yra strategiškai svarbi ir naudojama būsimos veiklos planavimui, akivaizdžiai patvirtina ne tik minėta Europos Komisijos bei ESTT praktika, bet ir patys šiuose informacijos mainuose dalyvavę ūkio subjektai, kurių darbuotojai Konkurencijos tarybai paaiškino, kad tokia informacija jiems yra svarbi rengiant verslo planus, veiklos ateities prognozėms, plėtojant veiklos strategiją, nustatant savo ir konkurentų rinkos dalis, apsisprendžiant dėl konkrečių pieno produktų gamybos, o pagal supirkto pieno kiekius apskaičiuojant gaminamų pieno produktų kiekius. LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, nagrinėdamas informacijos mainų tarp konkurentų atvejį, taip pat pripažino, kad informacija, susijusi su ūkio subjekto pardavimų kiekiais, laikytina strategiškai svarbia ir reikšminga įmonėms nustatant savo veiklos rinkoje strategiją.

Be to, nagrinėjant informacijos, kuria buvo keičiamasi tarp Asociacijos „Pieno centras“ narių, strateginę reikšmę, būtina atkreipti dėmesį ir į šių informacijos mainų detalumą, t. y. Asociacijos nariai, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, keitėsi itin detalizuota informacija, kuri atspindėjo pieno supirkimo bei pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius pagal atskiras produktų grupes, rūšis bei kitus kriterijus. Tokia informacija galėjo sudaryti galimybę ūkio subjektams išvengti bet kokio netikrumo dėl to, kokių konkurentų produktų pardavimai keitėsi, galėjo leisti aiškiai matyti visus su konkurentų pardavimais susijusius pokyčius.

5.2.1.2. Informacijos mainų apimamos atitinkamų rinkų dalys. Atsižvelgus į Europos Komisijos Gairių 87 punktą, darytina išvada, jog tam, kad keičiantis informacija galėtų būti daromas konkurenciją ribojantis poveikis, informacija besikeičiantys ūkio subjektai turi turėti pakankamai didelę atitinkamos rinkos dalį. Kitokiu atveju konkurentai, kurie nedalyvauja informacijos mainuose, galėtų varžyti dalyvaujančių ūkio subjektų antikonkurencinį elgesį.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio nutarimo 4.1 ir 4.2 dalyse pateiktos informacijos, informacijos mainai, kuriuose dalyvavo UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti Asociacijos „Pieno centras“ nariai, apėmė dideles atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų dalis, kadangi juose dalyvavo visi pagrindiniai ir didžiausi atitinkamų rinkų dalyviai, išskyrus AB „Žemaitijos pienas“. Tačiau, įvertinus tai, kad AB „Žemaitijos pienas“, kaip matyti iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių, buvo vienintelis iš didžiausių atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose veikusių ūkio subjektų, kuris nedalyvavo Asociacijos „Pieno centras“ narių vykdytuose informacijos mainuose, galima daryti pagrįstą išvadą, jog bet kuriuo atveju informacijos mainų dalyviai, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, bendrai užimdami dideles atitinkamų rinkų dalis (pavyzdžiui, žalio pieno supirkimo rinkoje informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai kartu užėmė iki 81 proc.; atitinkamoje geriamo pasterizuoto pieno rinkoje iki 80 proc.) galėjo stebėti ne tik savo ir mainuose dalyvaujančių konkurentų veiklą atitinkamose rinkose, tačiau ir pakankamai tiksliai žinoti informaciją apie AB „Žemaitijos pienas“ veiklą atitinkamose rinkose ir jos pokyčius, bei į juos reaguoti. Tokiu būdu informacijos mainų dalyviai galėjo įgyti konkurencinį pranašumą šio ūkio subjekto atžvilgiu, kadangi AB „Žemaitijos pienas“ neturėjo informacijos apie atitinkamų rinkų dalių pasiskirstymą tarp atskirų ūkio subjektų – informacijos mainų dalyvių, kai pastarieji dėl vykdytų informacijos mainų turėjo informaciją iš esmės apie visą atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų struktūrą. Be to, pastebėtina ir tai, kad tarp Asociacijos „Pieno centras“ narių, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, vykdyti informacijos mainai apėmė labai detalaus pobūdžio informaciją, todėl informacijos mainų dalyviams iš esmės nebuvo nežinomų įvykių atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose net ir AB „Žemaitijos pienas“ atžvilgiu.

Šios aplinkybės, priešingai nei savo nuomonėse dėl tyrimo išvadų teigė UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, rodo, kad net vieno iš didžiausių atitinkamose rinkose veikusių ūkio subjektų AB „Žemaitijos pienas“ nedalyvavimas informacijos mainuose nepaneigia nei informacijos, kuria buvo keičiamasi, strateginės reikšmės, nei vykdytų mainų įtakos atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose.

5.2.1.3. Duomenų individualumas. Nagrinėjamu atveju UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais keitėsi individualizuota informacija, kurioje aiškiai atskirai buvo nurodomi kiekvieno iš mainuose dalyvavusio ūkio subjekto atitinkami su pieno supirkimo, pieno produktų gamyba ir pardavimais susiję duomenys. Europos Komisijos Gairių 89 punkte nurodyta, kad keičiantis individualaus pobūdžio duomenimis sudaromos palankesnės sąlygos bendrai susitarti rinkoje ir nustatyti bausmių strategijas, nes elgesį derinančios bendrovės gali nustatyti nukrypstantį arba naują dalyvį. Dėl informacijos individualaus pobūdžio yra pasisakęs ir LVAT savo 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, padaręs išvadą, jog informaciją apie konkrečių rinkos dalyvių rinkos dalis ir pardavimų apimtis pagal atskiras produktų rūšis, laikyti bendro pobūdžio informacija būtų klaidinga. Šio teismo nuomone, tokia informacija yra akivaizdžiai individualaus pobūdžio. Ji negali būti sulyginta su statistine, aukšto apibendrinimo lygio informacija, iš kurios nėra įmanoma nustatyti atskirų (individualių) asmenų duomenų. Taigi, ir nagrinėjamu atveju UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais vykdytas keitimasis informacija negali būti laikomas keitimusi apibendrinta, suvestine ar statistine informacija, kadangi ši informacija buvo itin detali ir apėmė kiekvieno iš informacijos mainų dalyvio individualius duomenis apie supirktą žalią pieną, pagamintus ir parduotus atskirų rūšių produktus.

5.2.1.4. Informacijos aktualumas ir keitimosi dažnumas. Europos Komisijos Gairių 90 punkte nurodyta, kad kuo senesniais duomenimis yra keičiamasi, tuo mažiau jie naudingi, siekiant kuo greičiau nustatyti nukrypimus ir įtikinamai pagrasinti greitais atsakomaisiais veiksmais. Tačiau riba, nuo kurios duomenys tampa ankstesnių (senesnio) laikotarpio duomenimis, priklauso nuo tų duomenų pobūdžio, apibendrinimo lygio, kaip dažnai jais keičiamasi ir nuo atitinkamos rinkos savybių. Šių Gairių 91 punkte nurodyta, kad dažnai keičiantis informacija sudaromos palankesnės sąlygos bendrai susitarti dėl rinkos ir stebėti nukrypimus, todėl padidėja slapto susitarimo rizika. Tai, kaip dažnai reikia keistis duomenimis, siekiant sukurti palankesnes sąlygas sudaryti slaptą susitarimą, taip pat priklauso nuo duomenų pobūdžio, senumo, apibendrinimo lygio. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad net ir pavienis keitimasis gali būti pakankamas ūkio subjektams suderinti savo elgesį[51]. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Asociacija „Pieno centras“ informaciją savo nariams, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, pateikdavo kas mėnesį, kas rodo, kad šie ūkio subjektai kas mėnesį gaudavo aktualią individualizuotą ir detalią informaciją ne tik apie savo padėtį atitinkamose rinkose, bet ir apie konkrečių savo konkurentų padėtį atitinkamose rinkose bei pagrindinius jų veiklos superkant pieną, gaminant ir parduodant įvairius pieno produktus, rodiklius. Be to, kaip nustatyta tyrimo metu, tokia informacija ūkio subjektams buvo teikiama nuolat ir ilgą laikotarpį. Taigi, ilgai trunkantis ir dažnas informacijos apie konkurentus keitimasis leido UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kitiems Asociacijos „Pieno centras“ nariams stebėti vieniems kitus ir, atsižvelgus į turimus aktualius ir tikslius duomenis, priimti atitinkamus komercinius sprendimus ir iš karto žinoti, koks yra tokių sprendimų rezultatas bendrame atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų kontekste. Pastebėtina, kad LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 nagrinėdamas informacijos mainus, pripažino, kad net ir retesnis, t. y. kas metų ketvirtį, vykdomas, apsikeitimas informacija (kuri nebuvo tokia detali, kaip nagrinėjamu atveju) laikytinas aktualiu ir operatyviu.

5.2.1.5. Informacijos konfidencialumas (neviešas pobūdis). Europos Komisijos Gairių 92 punkte nurodyta, kad keitimasis informacija yra iš tikrųjų viešas, jei duomenys, kuriais keičiamasi, tampa vienodai prieinami (atsižvelgiant į prieigos išlaidas) visiems konkurentams ir klientams. Todėl, kaip nurodoma Gairėse, konkurentai paprastai nesikeistų duomenimis, kuriuos jie taip pat lengvai gali gauti rinkoje. Atitinkamai LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 informacijos, kuria keitėsi ūkio subjektai, neviešą pobūdį vertino pagal tai, kad ji nebuvo tokiu pat mastu, dažnumu ir turinio detalumu prieinama kitiems rinkos dalyviams ir (arba) vartotojams (pirkėjams). Be to, informacijos konfidencialumas gali būti vertinamas ir pagal jos vertingumą, t. y. tos informacijos suteikiamą konkurencinį pranašumą informacijos savininkui, nes jos neturi konkuruojantys ūkio subjektai, bei konkurencinio pranašumo praradimą, kai ją sužino konkuruojantys ūkio subjektai, o taip pat ir konkurentų įgyjamą konkurencinį pranašumą, kai jie gauna tokio pobūdžio informaciją apie informacijos savininką. Tokio pobūdžio informacijos vienašališkas atskleidimas atskiram ūkio subjektui nebūtų naudingas.

Kad nagrinėjama informacija, kuria keitėsi Asociacijos „Pieno centras“ nariai, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, buvo kiekvienam iš šio keitimosi dalyvių vertinga ir jie nenorėjo jos atskleisti vienašališkai, patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su šių ūkio subjektų nustatytomis informacijos keitimosi sąlygomis. Kaip nurodyta šio nutarimo 2.1.3 dalyje, leidimuose Asociacijai „Pieno centras“ atskleisti konkretaus ūkio subjekto informaciją buvo apribotas tik tų Asociacijos narių atžvilgiu, kurie taip pat leidžia atskleisti savo atitinkamus duomenis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad kiekvienas ūkio subjektas, dalyvavęs nagrinėjamuose informacijos mainuose, atitinkamus savo veiklos pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo srityje vertino kaip neviešus ir atitinkamai saugojo, neatskleisdamas ar kitaip nepadarydamas jų viešais vienašališkai.

Be to, informacijos, kuria tarpusavyje keitėsi Asociacijos „Pieno centras“ nariai, konfidencialų neviešą pobūdį patvirtina ir kitos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, tokios kaip pačių ūkio subjektų teiginiai bei elgesys, bei Asociacijos veiklos principai. Kaip jau minėta šio nutarimo 2.1.1 ir 2.1.2 dalyse, Asociacija įsipareigojo informacijos, gautos iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro bei Statistikos departamento, neperduoti tretiesiems asmenims bei ėmėsi kitų priemonių užtikrinti šios informacijos apsaugą, pavyzdžiui, turėjo gauti ūkio subjektų leidimus dėl jų informacijos gavimo. Taigi, tai, kad ūkio subjektams buvo perduodami duomenys, kurie pagal teisės aktus yra laikomi neatskleistinais (pavyzdžiui, Statistikos departamento turimų duomenų konfidencialumo reikalavimai), akivaizdžiai parodo, kad ūkio subjektai keitėsi informacija, kurios kitais, viešai prieinamais būdais nebūtų galėję gauti. Be to, kaip minėta šio nutarimo 5.2.1.1 dalyje,  patys ūkio subjektai tokią informaciją įvardino kaip konfidencialią.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į Asociacijos „Pieno centras“ narių priėmimo taisykles, kurios iš esmės nustatė, kaip kiti ūkio subjektai galėtų prisijungti prie vykdytų informacijos mainų. Kaip minėta, Asociacijos narių leidimai atskleisti jų duomenis buvo apriboti tik kitais Asociacijos nariais (kurie taip pat leido atskleisti savo atitinkamus duomenis). Tuo tarpu, naujų Asociacijos narių priėmimas pagal Asociacijos įstatus priklausė išimtinai tik nuo esamų Asociacijos narių valios, t. y. jie dėl naujų narių priėmimo turėjo priimti sprendimą balsuodami visuotiniame susirinkime.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nė vienas kitas ūkio subjektas, nedalyvaujantis nagrinėjamuose informacijos mainuose, negalėjo laisvai ir nevaržomai gauti analogiškos informacijos, kuria keitėsi Asociacijos „Pieno centras“ nariai, ir ypač tokiu pat mastu, dažnumu ir turinio detalumu, jeigu tam nepritartų tuo metu esantys Asociacijos „Pieno centras“ nariai – informacijos mainų dalyviai. Be to, net ir tuo atveju, jeigu kitas ūkio subjektas taptų Asociacijos nariu, jam norint gauti atitinkamą informaciją būtų reikalingas kiekvieno iš esamų Asociacijos narių sutikimas, kas tik dar kartą patvirtina itin ribotas galimybes kitiems ūkio subjektams prisijungti prie Asociacijoje vykusių informacijos mainų. Pavyzdžiui, kaip minėta šio nutarimo 2.1.3 dalyje, AB „Pieno žvaigždės“ nurodė, kad pasikeitus Asociacijos narių sudėčiai ar kitoms narystės asociacijoje aplinkybėms, šio ūkio subjekto duotas leidimas atskleisti jo duomenis kitiems nariams iš karto nustoja galioti. Minėtas leidimas galėtų būti pratęstas, tik jeigu AB „Pieno žvaigždės“ neprieštarautų įvykusiam pasikeitimui.

Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais vykdyti informacijos mainai apėmė konfidencialaus pobūdžio informaciją, kurios juose dalyvaujantys ūkio subjektai patys nesutiko laisvai atskleisti ir platinti kitiems asmenims. Kita vertus, kitų ūkio subjektų galimybės prisijungti prie šios informacijos mainų buvo itin ribotos, nes taip pat priklausė nuo tuo metu esančių informacijos mainų dalyvių valios. Tuo tarpu iš kitų šaltinių analogiška informacija tokiu pat mastu, dažnumu ir turinio detalumu nebuvo prieinama nei kitiems atitinkamų pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų rinkų dalyviams, nei atitinkamų pieno produktų pirkėjams. Tyrimo metu tokių šaltinių nebuvo nustatyta, o ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ bei AB „Rokiškio sūris“ nenurodė.

5.2.1.6. Išvados dėl informacijos mainų pobūdžio. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina pagrįsta išvada, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais per šią Asociaciją ilgą laikotarpį nuolat kas mėnesį keitėsi aktualia, strateginę reikšmę turinčia, detalia ir individualizuota informacija apie konkrečių ūkio subjektų pieno supirkimo, pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius, ši informacija apėmė reikšmingas atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų dalis, tačiau kitiems atitinkamų rinkų dalyviams bei pirkėjams minėta informacija tokiu pat mastu, dažnumu ir turinio detalumu nebuvo prieinama. Dėl šių priežasčių nagrinėjami informacijos mainai laikytini konfidencialaus pobūdžio informacijos mainais. Vykstant tokiems konfidencialaus pobūdžio informacijos mainams jų dalyviai galėjo stebėti vieni kitus ir tokiu būdu tiksliai vertinti vieni kitų pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų gamybos bei pardavimo veiklos rodiklius. Tokia informacija, apimanti didžiąją dalį atitinkamų rinkų, suteikė konkurencinį pranašumą informacijos mainuose dalyvaujantiems ūkio subjektams, lyginant su kitais atitinkamose rinkose veikiančiais ūkio subjektais, kurie tokios aktualios, detalios ir didžiąją atitinkamų rinkų dalį apimančios informacijos neturėjo.

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjami konfidencialaus pobūdžio informacijos mainai apėmė UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kitų ūkio subjektų pieno supirkimo veiklos duomenis, ir jų veiklos, susijusios su konkrečių pieno produktų gamyba bei pardavimais, duomenis, būtina įvertinti atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų struktūras. Atsižvelgus į tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei šio nutarimo 4.1 ir 4.2 dalyse pateiktą informaciją apie nagrinėjamu laikotarpiu atitinkamose rinkose veikusius ūkio subjektus bei jų užimamas rinkos dalis, darytina išvada, kad tiek pieno supirkimo rinkoje, tiek atitinkamose pieno produktų rinkose yra tik keli didžiausi ūkio subjektai, kurie laikytini pagrindiniais konkurentais.

Pastebėtina, kad LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 nagrinėdamas atitinkamų rinkų struktūros vertinimo kriterijus ir atsižvelgęs į Europos Komisijos rekomendacijų dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams 29 punktą kaip bendro pobūdžio gairę, padarė išvadą, kad kaip rinkos koncentracijos rodiklis gali būti naudojamas Herfindalio-Hiršmano indeksas (toliau – HHI), lygus visų konkurentų atskirų rinkos dalių kvadratinei sumai. Jeigu HHI mažesnis nei 1000, koncentracija rinkoje gali būti laikoma maža, nuo 1000 iki 1800 – vidutine, o esant didesniam nei 1800 – didelė. Kitas galimas rodiklis galėtų būti pirmaujančios įmonės koncentracijos laipsnis, kurį sudaro pirmaujančių konkurentų atskirų rinkos dalių suma.

Atitinkamoje pieno supirkimo rinkoje iš esmės didžiausias rinkos dalis užėmė UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Šie ūkio subjektai skirtingais metais kartu užėmė nuo 77 proc. iki 85 proc. atitinkamos rinkos. Tuo tarpu kitiems pieną superkantiems ūkio subjektams (įskaitant ir AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Modest“ ir AB „Vilkyškių pieninė“), kurių rinkos dalis nesiekė 10 proc., kartu priklausanti rinkos dalis buvo santykinai maža, t. y. daugiausiai siekė 23 proc. atitinkamos pieno supirkimo rinkos. Įvertinus tokias atitinkamos rinkos dalis, HHI dydis siekė 1880-2034.

Atsižvelgiant į tokį rinkos dalių pasiskirstymą bei nustatytą HHI dydį, galima daryti išvadą, kad atitinkama pieno supirkimo rinka gali būti laikoma koncentruota oligopoline rinka.

Iš esmės analogiškai vertintinos ir atskiros pieno produktų rinkos, kuriose pagrindiniais dalyviais laikytini UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Pavyzdžiui, geriamo pasterizuoto pieno rinkoje didžiausiais ūkio subjektais laikytini AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“, kurių kartu užimama rinkos dalis skirtingais metais buvo nuo 73 proc. iki 77 proc.[52]. Tuo tarpu kiti ūkio subjektai, kurių rinkos dalis nesiekė 10 proc., kartu užėmė tik iki 27 proc. rinkos dalį, o šios rinkos HHI dydis siekė 1847-3196. Taigi ši atitinkama rinka taip pat gali būti laikoma koncentruota oligopoline rinka.

Vertinant kitas atitinkamas pieno produktų rinkas, darytina analogiška išvada, kad šios atitinkamos rinkos taip pat laikytinos koncentruotomis rinkomis, kuriose veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, kurių tarpusavio konkurencija iš esmės gali lemti bendras konkurencijos atitinkamoje rinkoje sąlygas. Tai pagrindžia ir tyrimo metu surinkti įrodymai, kuriuose atsispindi pačių ūkio subjektų atitinkamų rinkų vertinimai, pagrindinių ir didžiausių jų konkurentų įvardijimas bei jų užimamų rinkos dalių analizės.

Taigi, visos atitinkamos pieno produktų rinkos yra tokios struktūros, kai yra keletas stambių ūkio subjektų – pieno produktų tiekėjų, o ne daugybė lygiaverčių rinkos dalyvių.

Apibendrinus šias aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad nagrinėjamų atitinkamų pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų rinkų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu savo veiklą vykdė  UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti informacijos mainuose dalyvavę ūkio subjektai, struktūros buvo tokios, kad jose veikė keli stambūs pagrindiniai ūkio subjektai, o ne daugybė smulkių rinkos dalyvių.

Kaip jau minėta aukščiau, nagrinėjant, ar susitarimas dėl informacijos mainų tarp konkurentų pažeidžia ES sutarties 101 straipsnio bei atitinkamai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, yra nagrinėjami du esminiai dalykai: informacijos, kuria keičiamasi, pobūdis bei atitinkamos rinkos struktūra. LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, apibendrinęs ESTT praktiką bei pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad tikrai konkurencingoje rinkoje aplinkybė, jog ūkio subjektas, siekdamas pritaikyti savo elgesį rinkoje, atsižvelgia į informaciją apie rinkos veikimą, kurią gauna pasinaudodamas informacijos mainų sistema, negali, atsižvelgiant į dekoncentruotą pasiūlos pobūdį, sumažinti ar pašalinti kitų ūkio subjektų netikrumo dėl savo konkurentų elgesio numatomumo. Tačiau labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje informacijos mainai rinkoje leidžia ūkio subjektams sužinoti savo konkurentų pozicijas rinkoje ir prekybos strategijas ir taip gerokai susilpninti tarp ūkio subjektų egzistuojančią konkurenciją[53]. Atitinkamai Teisingumo Teismas yra konstatavęs[54], kad keitimasis informacija gali pažeisti konkurencijos taisykles tokioje atitinkamoje rinkoje, kurioje tam tikrų prekių tiekimas nėra pasiskirstęs tarp daug smulkių tiekėjų (angl. – atomized supply). LVAT 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 pripažino, kad bylose dėl keitimosi informacija ši veikla pažeidžia konkurencijos taisykles, kai ji sumažina arba panaikina tam tikrą netikrumą dėl nagrinėjamos rinkos veikimo ir to pasekmė yra, kad konkurencija tarp įmonių yra apribojama[55].

Kaip matyti iš šio nutarimo 5.2.1 ir 5.2.2 dalyse nurodytų aplinkybių, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudarė susitarimą keistis konfidencialaus pobūdžio informacija apie savo veiklos atitinkamose koncentruotose oligopolinėse pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose. Tokie informacijos mainai šiems ūkio subjektams leido stebėti vieniems kitus ir tokiu būdu tiksliai vertinti vieniems kitų pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo veiklos rodiklius bei atitinkamai suteikė išsamią informaciją apimančią didžiąją dalį atitinkamų rinkų. Taigi, toks susitarimas keistis konfidencialaus pobūdžio informacija apribojo konkurenciją atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose, nes jo dalyviai, įskaitant UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, susitarė atskleisti vieni kitiems savo konfidencialią informaciją, kuri, esant normalioms konkurencijos sąlygoms, nebūtų prieinama ūkio subjektams ir sudarytų dalį jų prisiimamos komercinės rizikos. Tokiu būdu šie ūkio subjektai padidino savo tarpusavio veiksmų skaidrumą, leisdami savo konkurentams stebėti savo veiklos atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose rodiklius ir sekti jų kitimą. Tokia bendradarbiavimo ir vienas kito stebėjimo sistema sudarė palankias sąlygas tokioje sistemoje esantiems ūkio subjektams apsaugoti ir išlaikyti užimamas dalis atitinkamose rinkose, ką įmanoma pasiekti atitinkamai koordinuojant pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo apimtis, pajėgumus, kainas. Pastebėtina, kad vykstant nuolatiniams ir dažniems informacijos mainams tarp konkurentų, tokių mainų dalyviai per atitinkamų prekių pirkimo ar pardavimo apimčių bei užimamų rinkos dalių pakitimus gali greitai pastebėti bet kurio iš informacijos mainų dalyvių konkurencinius veiksmus ir greitai atitinkamai į tokius veiksmus reaguoti, tokiu būdu eliminuodami tokių konkurencinių veiksmų rinkoje iniciatoriaus pranašumą. Taigi, tokiu atveju susidaro konkurenciją ribojančios sąlygos, nes intensyviau pradėjęs konkuruoti ūkio subjektas iš tiesų nieko nelaimėtų, kadangi konkurentai galėtų greitai pastebėti šiuos konkurencijos veiksmus bei tuoj pat į juos atsakyti. Taigi, konkurentams, dalyvaujantiems informacijos mainuose, yra naudingiau vengti intensyvios konkurencijos, kas neišvengiamai apriboja konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nes pašalina tokių konkurencinių veiksmų netikėtumo efektą kitiems ūkio subjektams. Tokiu būdu yra pašalinamas ūkio subjektų netikrumas dėl konkurentų veiksmų, nes visi informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai supranta, kad dėl jų tarpusavio veiksmų skaidrumo, jų konkurentai, kaip ir jie patys, neinicijuos aktyvios tarpusavio konkurencijos veiksmų atitinkamoje rinkoje.

Kita vertus, šie ūkio subjektai nuolat gaudami aktualią ir tikslią informaciją apie reikšmingas atitinkamų rinkų dalis (pavyzdžiui, žalio pieno supirkimo rinkoje informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai kartu užėmė iki 81 proc.; atitinkamoje geriamo pasterizuoto pieno rinkoje iki 80 proc.), bei žinodamos, kad toje rinkos dalyje, kurios neapima informacijos mainai, veikia iš esmės tik vienas didelis ūkio subjektas, jų konkurentas AB „Žemaitijos pienas“, galėjo iš dalies pakankamai tiksliai nustatyti ir šio ūkio subjekto veiklos raidą, ir kokio nors kito naujai atėjusio į atitinkamas rinkas ar savo veiklą išplėtusio ūkio subjekto veiklą ir atitinkamai į tai reaguoti. Taigi, informacijos mainuose nedalyvaujantys ūkio subjektai, kurie konkuruoja ar potencialiai galėtų konkuruoti su informacijos mainų dalyviais, informacijos apie atitinkamas rinkas požiūriu atsiduria nepalankesnėje padėtyje, lyginant su informacijos mainuose dalyvaujančiais ūkio subjektais, nes jų veiksmus gali greitai pastebėti ir į juos atitinkamai reaguoti informacijos mainų dalyviai, tokiu būdu apsunkindami kitų ūkio subjektų veiklos atitinkamose rinkose sąlygas.

Jei nebūtų vykdę informacijos mainų, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ bei kiti informacijos mainų dalyviai tarpusavyje būtų konkuravę atitinkamose pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose nežinodamos, kokius konkurencinius veiksmus ir kokiu mastu vykdo jų konkurentai, taigi, būtų išlikęs ir jų veiksmų netikėtumo efektas, kuris, kaip minėta aukščiau, ir skatina ūkio subjektus aktyviau konkuruoti tarpusavyje, nes jie gali pagrįstai tikėtis, jog jo konkurencinius veiksmus konkurentai pastebės vėliau, kai šių veiksmų iniciatorius jau bus gavęs jais siektos naudos.

Atsižvelgus į šiuos paaiškinimus yra akivaizdu, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ kartu su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais keisdamiesi konfidencialaus pobūdžio informacija apie superkamo pieno ir pagaminamų bei parduodamų pieno produktų kiekius, tokiu būdu apribojo savo sprendimų dėl veiksmų atitinkamoje rinkoje nepriklausomumą, jį pakeisdami tarpusavio veiksmų koordinavimu leidžiant stebėti bei tuo pačiu kontroliuoti vieniems kitus dėl elgesio atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose, tokiu būdu atskleisdami ir savo elgesio atitinkamose rinkose kryptį – savarankiškai neinicijuoti aktyvių konkurencijos veiksmų atitinkamose rinkose išlaikant stabilumą. Toks elgesys yra priešingas normalioms ūkio subjektų konkurencijos sąlygoms, kadangi, ką pripažino ir LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, iš pačios konkurencijos nuostatų prigimties matyti, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai spręsti, kokios politikos laikysis rinkoje[56]. Konfidencialaus pobūdžio informacijos mainais dirbtinai dar labiau padidinamas oligopolinės koncentruotos rinkos skaidrumas, dėl kurio dalyvaujantys informacijos mainuose konkurentai, kurie ir taip veikia tarpusavio sąveikos sąlygomis, dar labiau apriboja savo sprendimų dėl elgesio rinkoje nepriklausomumą. Tokio nepriklausomumo reikalavimas laikytinas vienu iš esminių sąžiningos konkurencijos principų[57].

Pastebėtina, kad tokį konfidencialaus pobūdžio informacijos mainų, kai nuolat dažnai keičiamasi informacija apie ūkio subjektų veiklos atitinkamoje rinkoje rodiklius, vertinimą patvirtina ir  LVAT praktika. LVAT  nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti tuo, kad ne fragmentiškos, o pakankamai koncentruotos ir (arba) oligopolinės rinkos skaidrumo dirbtinis padidinamas, kuris pasiekiamas konkurentams keičiantis informacija, kuri yra detali, individuali, aktuali (nesena) ir kitiems viešai neprieinama, gali reikšmingai sumažinti vidinę konkurenciją tarp keitimosi informacija dalyvių, o taip pat apriboti išorinę konkurenciją tarp keitimosi informacija dalyvių ir naujų rinkos dalyvių. Keitimosi informacija sistemos dalyviai, turėdami išsamią ir aktualią informaciją apie kitus rinkos dalyvius, tokioje rinkoje paprastai praranda suinteresuotumą aktyviai tarpusavyje konkuruoti, nes bet kokie jų reikšmingesni veiksmai gali būti greitai pastebėti ir į tai operatyviai sureaguota priimant atsakomuosius sprendimus (veiksmus). Be to, nauji ar kiti rinkos dalyviai, neprisijungę arba dėl besikeičiančių informacija dalyvių valios neprijungti prie keitimosi informacija sistemos, nedisponuotų ta pakankamai reikšmingo pobūdžio ir aktualumo informacija, kuria disponuoja besikeičiantys informacija dalyviai, kas lemtų nepalankią jų konkurencinę padėtį, lyginant su keitimosi informacija dalyviais, ir trukdytų efektyviai konkuruoti su jais. Savo ruožtu, prisijungę prie keitimosi informacija sistemos, jie taip pat atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, nes kiti (senesni) rinkos dalyviai, pasinaudodami gaunama informacija, galėtų atitinkamai reaguoti į naujo konkurento veiksmus, užkirsdami kelią ar trukdydami jam užimti jų turimas rinkų dalis. Taigi keitimosi informacija sistema tam tikrais atvejais gali reikšmingai sumažinti rinkos dalyvių priimamų sprendimų savarankiškumą, tokiu būdu pakeičiant normalios konkurencijos riziką praktiniu bendradarbiavimu. Šioje nutartyje LVAT taip pat pripažino, kad negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai, savo ruožtu, jau būtų realus poveikis konkurencijai. Tačiau akivaizdu, kad pateikti tiesioginių įrodymų, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais kas mėnesį keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo pieno ir pagaminamų bei parduodamų pieno produktų kiekius, sudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies draudžiamą susitarimą, nes tarpusavio sutarimu susitarė atskleisti vieni kitiems konfidencialaus pobūdžio informaciją, susijusią su jų veiklos pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose rodikliais, dėl ko šie ūkio subjektai galėjo stebėti vienas kito veiklą atitinkamose rinkose ir atitinkamai planuoti savo tolesnę verslo strategiją, įskaitant atskirų produktų gamybos apimtis, nesusidurdami su strateginio netikrumo rizika, kuri būtų neišvengiama nesant informacijos mainų sistemos. Tokio pobūdžio informacijos mainai apribojo konkurenciją atitinkamose koncentruotose oligopolinėse pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios išvados nepaneigia Konkurencijos tarybos 2002-06-24 nutarimu Nr. 69 pradėto ir Konkurencijos tarybos 2002-10-10 nutarimu Nr. 112 nutraukto tyrimo dėl pieno perdirbimo įmonių veiksmų, nustatant pieno supirkimo kainas, atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams. Nepaisant to, kad šio tyrimo metu buvo rastos Asociacijos „Pieno centras“ paruoštos lentelės apie šios asociacijos narių superkamo pieno rodiklius, tuo metu nebuvo nustatyta, kad Asociacija tokio pobūdžio informaciją apie konkrečius ūkio subjektus platina savo nariams. Dėl šios priežasties tyrimo metu nebuvo pagrindo įtarti, kad ūkio subjektai, per Asociaciją keisdamiesi konfidencialaus pobūdžio informacija, galėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi teisę priimti teisės aktus ir nustatyti susitarimų grupes bei sąlygas, kurioms esant susitarimas tenkina šio straipsnio 1 dalies sąlygas.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ teigia, kad jų su kitais Asociacijos „Pieno centras“ nariais sudarytas susitarimas keistis informacija apie jų superkamo pieno ir pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatytos išimties sąlygas, nes toks susitarimas gerino pieno produktų gamybą ir paskirstymą, leisdami sumažinti nereikalingas produktų atsargas.

Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tai, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal ES sutarties 101 straipsnio 3 dalį taikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato[58]. ESTT, aiškindamas minėtą sutarties normą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai[59]. Remiantis Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, išimties įrodinėjimo pareiga nustatyta išimtimi besinaudojančioms susitarimo šalims, nagrinėjamu atveju UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“.

Vis dėlto šių ūkio subjektų pateiktos bendro pobūdžio prielaidos ir pasvarstymai dėl, jų nuomone, susitarimo teikiamos naudos, negali būti laikomi pagrindžiančiais susitarimo atitiktį minėtoms sąlygoms, nes nepagrindžia, jog objektyvios naudos, galinčios kompensuoti nagrinėjamo susitarimo konkurenciją ribojantį poveikį. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad prieš Konkurencijos tarybai priimant 2008-02-28 nutarimą, kuriame buvo vertinamas tas pats susitarimas, jokių įrodymų dėl susitarimo teikiamos naudos nebuvo gauta nei iš UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, nei kitų ūkio subjektų, dalyvavusių susitarime. Manytina, kad jei susitarimas būtų iš tikrųjų teikęs naudą Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų išimties sąlygų prasme, tai patvirtinančius įrodymus ūkio subjektai būtų pateikę Konkurencijos tarybai prieš priimant Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimą.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jų su kitais ūkio subjektais sudarytas susitarimas keistis konfidencialaus pobūdžio informacija atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytas išimties taikymo sąlygas.

Kadangi šis nutarimas yra priimamas atlikus papildomą tyrimą dėl Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarime padarytų išvadų, o papildomo tyrimo metu naujų, pažeidimo trukmei turinčių reikšmės aplinkybių nebuvo nustatyta, UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pažeidimų dalyvaujant susitarime dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija trukmė nustatoma tokia pati, kokia buvo nustatyta priimant Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimą, t. y. UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 5 metai, AB „Rokiškio sūris“ – 7 metai.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ nurodė, kad jiems negali būti taikomos sankcijos už nagrinėjamą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, nes patraukimo atsakomybėn senaties terminas, numatytas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje, suėjo 2010 m. gruodžio mėn.

Pažymėtina, kad susiklosčius situacijai, kai LVAT 2009-06-11 sprendimu Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo dalis, susijusi su UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, buvo panaikinta ir byla grąžinta Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo LVAT 2009-06-11 sprendimo priėmimo dienos. Toks senaties termino eigos vertinimas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi nebūtų sudaryta galimybė ūkio subjektui išvengti atsakomybės už vienus pavojingiausių ekonominio pobūdžio pažeidimų, t. y. Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai dėl ilgai trunkančio bylos nagrinėjimo proceso teismuose išnyktų galimybė ištaisyti Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumus, jeigu tokius nustatytų teismas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad atliktas tyrimas turi trūkumų, teismas įpareigoja Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą, tačiau toks sprendimas negalėtų būti įvykdytas, pavyzdžiui, tuo atveju, jei nuo veiksmų nutraukimo dienos jau yra praėję daugiau nei 3 metai. Atsižvelgus į tokią galimą situaciją minėtos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies normos aiškinimas būtų neproporcingas, vieno ūkio subjekto interesai būtų iškeliami aukščiau už viešąjį interesą, o tai negalėtų būti pateisinama.

Atkreiptinas dėmesys, kad mažiau pavojingų administracinės teisės pažeidimų atveju (kai yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) nuostatos), teisės aktai numato galimybę skaičiuoti administracinės nuobaudos skyrimo terminą iš naujo. ATPK 35 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo  nutarimas panaikinamas  apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi, ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla grąžinama nagrinėti atitinkamai institucijai, vadovaujantis minėta teisės norma neišnyksta galimybė apskritai patraukti asmenį atsakomybėn. Būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju. Juo labiau, kad LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004-06-03 nutartis administracinėje byloje P5-82/2004). Nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 straipsnio 4 dalies nuostata, todėl nesvarbu, kaip būtų skaičiuojama Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto termino pradžia, nuo LVAT 2009-06-11 sprendimo priėmimo dienos šis terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo.

Be to, atkreiptinas dėmesys į LVAT 2010-05-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl senaties termino netaikymo kai Konkurencijos tarybai teismas grąžina bylą papildomam tyrimui atlikti. LVAT šioje nutartyje išaiškino, kad nutarimu, kuriuo Konkurencijos taryba, vykdydama teismo sprendimą, atnaujino tyrimą buvo tik atnaujinamas anksčiau įvykdytas tyrimas vykdant LVAT įpareigojimą, o ne pradedamas naujas tyrimas. LVAT nuomone, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, yra sietinas su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Remiantis tokiu LVAT išaiškinimu, darytina išvada, jog kadangi nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos tyrimas buvo atnaujintas, o ne pradėtas naujas, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas netaikytinas.

Dėl šių priežasčių UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ argumentai dėl senaties termino suėjimo yra nepagrįsti ir tai neužkerta kelio Konkurencijos tarybai taikyti jų atžvilgiu atitinkamas sankcijas.

Už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 41 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, gali skirti ūkio subjektui baudą iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Konkurencijos taryba 2008-02-28 nutarimu Nr. 2S-3 UAB „Marijampolės pieno konservai“ skyrė 256 500 Lt. Ši bauda buvo skirta, atsižvelgus į padaryto pažeidimo pavojingumą, kuris įvertintas kaip apysunkis, nes apėmė iš esmės visas atitinkamas pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimų nacionalines rinkų dalis, bei buvo nuolat kas mėnesį keičiamasi informacija apie pieno supirkimo kiekius, bei jo produktų gamybą ir pardavimus, kurie leido ūkio subjektams sekti vienas kito elgesį atitinkamose rinkose. Taip pat atsižvelgta į UAB „Marijampolės pieno konservai“ dalyvavimo pažeidime trukmę, t. y. 5 metai.

 Kadangi tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų buvo atnaujintas, tačiau atnaujinto tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, kurios būtų lėmusios didesnį ar mažesnį ankstesniame Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarime konstatuoto UAB „Marijampolės pieno konservai“ padaryto Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojingumą ar ilgesnę trukmę, tai 256 500 Lt bauda, kuri buvo skirta Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimu Nr. 2S-3, paliekama nepakeista.

Šis baudos dydis neviršija 10 proc. praėjusių metų bendrųjų metinių pajamų.

Konkurencijos taryba 2008-02-28 nutarimu Nr. 2S-3 AB „Rokiškio sūris“ skyrė 824 800 Lt. Ši bauda buvo skirta, atsižvelgus į padaryto pažeidimo pavojingumą, kuris įvertintas kaip apysunkis, nes apėmė iš esmės visas atitinkamas pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimų nacionalines rinkų dalis, bei buvo nuolat kas mėnesį keičiamasi informacija apie pieno supirkimo kiekius, bei jo produktų gamybą ir pardavimus, kurie leido ūkio subjektams sekti vienas kito elgesį atitinkamose rinkose. Taip pat atsižvelgta į AB „Rokiškio sūris“ dalyvavimo pažeidime trukmę, t. y. 7 metai. Įvertinus šias aplinkybes buvo nustatytas 1 649 600 Lt baudos dydis, tačiau AB „Rokiškio sūris“ buvo pritaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino, kad tokie informacijos mainai, kuriuose dalyvavo, riboja konkurenciją atitinkamose rinkose ir tuo pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį) ir skirtina bauda buvo sumažinta 50 proc.

Kadangi tyrimas dėl AB „Rokiškio sūris“ veiksmų buvo atnaujintas po to, kai šis ūkio subjektas apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą, inter alia ginčydamas ir Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarime nustatytą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, darytina išvada, kad pagrindas atsižvelgti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę išnyko. Atsižvelgus į išdėstytą bei į tai, kad atnaujinto tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, kurios būtų lėmusios didesnį ar mažesnį ankstesniame Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarime konstatuoto AB „Rokiškio sūris“ padaryto Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojingumą ar ilgesnę trukmę, tai AB „Rokiškio sūris“  skiriama 1 649 600 Lt bauda, kuri būtų buvusi skirta, jei  nebūtų buvusi pritaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė 2008-02-28 nutarimu Nr. 2S-3.

Šis baudos dydis neviršija 10 proc. praėjusių metų bendrųjų metinių pajamų.

Pastebėtina, kad tokios pačios pozicijos, didinant baudas, laikomasi ir ESTT praktikoje. Pavyzdžiui, Bendrasis Teismas yra konstatavęs, jog jam negali būti uždrausta padidinti baudų ūkio subjektams, kurie, pasinaudoję baudos sumažinimo galimybe dėl Europos Komisijos nustatytų esminių aplinkybių pripažinimo jos administracinės procedūros metu, vėliau šias aplinkybes pradeda ginčyti Bendrajame Teisme[60].

Atsižvelgdama į Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimą Nr. 2S-3, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009 ir papildomo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, bei vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ tarpusavyje bei su trečiaisiais asmenimis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti tokias baudas:

2.1. UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt (du šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai litų);

2.2. AB „Rokiškio sūris“ – 1 649 600 Lt (vienas milijonas šeši šimtai keturiasdešimt devyni tūkstančiai šeši šimtai litų);

3. Įpareigoti šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytus ūkio subjektus per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte jiems paskirtų baudų sumokėjimo apie tai pranešti Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Šis nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsniu, paskirta piniginė bauda per 3 mėnesius nuo šio nutarimo gavimo dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6920.

 

Pirmininkas Šarūnas Keserauskas

 

---