DĖL UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) bylų nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo bylą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas buvo pradėtas Konkurencijos tarybos 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 1S-38, remiantis VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ (toliau taip pat vadinama Pareiškėju) pareiškimu, kuriuo buvo prašoma išnagrinėti, ar UAB „Vilniaus energija“ (toliau taip pat vadinama Bendrove) veiksmai, nuomojant komunikacinius tunelius Vilniaus mieste, nėra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ savo pareiškime nurodė, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose ji turi galimybę teikti ir faktiškai teikia laidinio radijo paslaugas bei kitas duomenų perdavimo paslaugas (interneto, kolektyvinės – kabelinės televizijos), tačiau Vilniaus mieste negali iki galo išplėtoti savo veiklos ir teikti kitų duomenų perdavimo paslaugų dėl UAB „Vilniaus energija“ reikalaujamo nepagrįstai didelio mokesčio už kolektorių ir techninių koridorių eksploataciją. Pareiškėjo teigimu, UAB ,,Vilniaus energija“, būdama Vilniaus miesto komunikacinių tunelių naudotoja ir valdytoja, taiko nepagrįstą komunikacinių tunelių nuomos mokestį – nukrypstant nuo sąnaudų paskirstymo tarp vartotojų (t.y. nuomininkų) principo, dalis kolektorių naudotojų nemoka jokių mokesčių, įskaitant ir pačią UAB ,,Vilniaus energija”, o visa mokesčių už kolektorių nuomą našta tenka 24 nuomininkams. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstas eksploatacijos mokestis už kolektorius ir techninius koridorius Vilniaus mieste nevienodai paskirstytas atskiriems ūkio subjektams, varžo jo galimybes vystyti veiklą Vilniaus mieste. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ teigimu, tokiais veiksmais UAB „Vilniaus energija“ piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi kolektorių nuomos rinkoje Vilniaus mieste.

Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 (toliau 2007 m. Nutarimas) pripažino, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą. Konkurencijos taryba nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“, skaičiuodama nuomos mokestį, nesilaikė proporcingumo principo, t.y. skaičiavo šį mokestį neatsižvelgdama į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotus bei užimamas erdves, dėl to buvo iškraipytos kolektorių nuomos kainos, vienoms komunikacijų nuomininkų grupėms jas nepagrįstai padidinant, o kitoms nepagrįstai sumažinant.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A⁸²²-454/2009 2009 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą 2007 m. Nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba neištyrė visų nesąžiningų kainų nustatymui reikšmingų aplinkybių ir nepakankamai motyvavo, kodėl ginčijamos kainos laikytinos nesąžiningomis, todėl šiems trūkumams pašalinti, kiek tai objektyviai įmanoma, būtina atlikti papildomą tyrimą.

 Atsižvelgusi į šį teismo sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-64 tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams atnaujino. Papildomo tyrimo metu greta jau 2007 m. Nutarime apibrėžtų komunikacinių tunelių nuomos Vilniaus miesto mikrorajonuose rinkų ir nustatytos UAB „Vilniaus energija“ padėties šiose rinkose bei Konkurencijos tarybos nustatytų proporcijomis nepagrįstų Bendrovės taikomų nuomos mokesčių, papildomai buvo nagrinėjama, ar taikytos komunikacinių tunelių nuomos kainos buvo sąžiningos ir neprieštaraujančios Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams.

Tyrimo metu buvo nagrinėjamas tas pats laikotarpis, kaip ir 2007 m. Nutarime, t.y. nuo 2002-04-01 iki 2007-05-24. Tiriamo laikotarpio pradžia siejama su UAB „Vilniaus energija“ atsakomybės už komunikacinių tunelių eksploataciją ir nuomos mokesčio skaičiavimo pradžia. Tiriamo laikotarpio pabaiga sutampa su 2007 m. atlikto tyrimo pabaigimo diena, t.y. 2007 m. gegužės 24 d., kuomet Konkurencijos taryba priėmė sprendimą tyrimą baigti. Papildomo tyrimo metu tiriamas laikotarpis nesikeitė.

2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Šilumnešis“ sudarė Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutartį, kurios pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė perdavė panaudos gavėjui neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybės teise valdomus nutiestus požeminius kolektorius ir techninius koridorius, o UAB „Šilumnešis“ įsipareigojo perduotą turtą eksploatuoti bei prižiūrėti ir sudaryti nuomos sutartis su juose esančių komunikacijų savininkais.

2001 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą Nr.442, kuriuo specialiosios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ perleido panaudos gavėjo teises pagal 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“ sutartį.

2002 m. vasario 1 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė turto nuomos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, bendrove „Dalkia“ ir nuomininku UAB „Vilniaus energija“ (bylos 4 tomas, 23-26 lapai).

2002 m. kovo 22 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Šilumnešis“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė susitarimą Nr. 116 (toliau – Susitarimas Nr. 116), pagal kurį UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos kolektorių (komunikacinių tunelių) panaudos gavėjo teisės ir pareigos, įskaitant nuomos sutarčių su kolektoriuose esančių komunikacijų savininkais sudarymą, nuomos mokesčio apskaičiavimą bei jo surinkimą (bylos 4 tomas, 29 lapas).

Nustatyta, kad komunikaciniuose tuneliuose nutiestų komunikacijų savininkams nuomos mokestis turi būti skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus (toliau taip pat vadinama 1996 m. Metodika), kurių apskaičiavimo tvarka paruošta vadovaujantis Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento 1995-03-31 įsakymu Nr.17 „Dėl komunalinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto bei centrinio šilumos punkto techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ (bylos 4 tomas, 52-69 lapai).

Remiantis Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V, komunikacinių tunelių (kurių bendras ilgis sudaro 103 km) nuomos mokestis nustatomas dviem etapais – pirmiausiai apskaičiuojamos kolektorių priežiūros sąnaudos vienam tunelio kilometrui, o tuomet šios sąnaudos proporcingai paskirstomos tarp kolektorius nuomojančių ūkio subjektų, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų užimamą skerspjūvio plotą bendrame tunelio 32400 cm² skerspjūvyje (bylos 4 tomas, 66 lapas). Proporcingumo principo teisėtumą pagal 1996 m. metodiką patvirtino ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinės bylos Nr. 2-1036-11/03 2003 m. lapkričio 11 d. sprendime, kuris yra įsiteisėjęs (bylos 5 tomas, 2 lapas). Be to, jo taikymą skaičiuojant nuomos mokestį pripažino ir pati UAB „Vilniaus energija“ (2007 m. rugsėjo 20 d. Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolas Nr. 4S-19, psl. 8).

Pagal minėtu Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtintus tarifus, į atskiroms komunikacijoms skirtą zoną įeina atskirų komunikacijų užimamas skerspjūvio plotas, jas palaikančių atramų ir konsolių plotas, tarpai tarp atskirų komunikacijų ir atstumai nuo komunikacijų iki kolektorių konstrukcijų, užtikrinančių saugų komunikacijų ir patalpų aptarnavimą, santykyje su kolektorių skerspjūviais (bylos 3 tomas, 28 lapas). Inžinerinių komunikacijų išsidėstymas yra aiškiai suskirstytas į atskiras zonas (žiūrėti 1 paveikslą), kurių, tiesiant papildomas komunikacijas, negalima keisti, t.y. šiluminių tinklų zonoje sumažėjus šilumotiekio vamzdžių diametrui, į atsilaisvinusį skerspjūvio plotą negalima kloti jokių kabelių ar kitų komunikacijų.

Komunikacinio tunelio skerspjūvio vaizdas su jame išdėstyta komunikacijų schema

 

UAB „Vilniaus energija“ pateiktais duomenimis, šiluminių trasų ir karšto vandens vamzdynų zona užima 27,2 proc. komunikacinio tunelio skerspjūvio, šalto vandens vamzdynų zona – 11 proc., elektros kabelių zona – 34,7 proc., ryšių kabelių zona – 8,9 proc., radijo linijų zona – 2,8 proc. (bylos 6 tomas, 6 lapas), o komunikacinio tunelio praėjimo plotas proporcingai paskirstytas tarp visų komunikacijos zonų (bylos 3 tomas, 28 lapas). Kaip pažymėjo UAB „Vilniaus energija“, karšto vandens vamzdynai nėra naudojami. Jie yra pradėti demontuoti ir šalinti iš komunikacinių tunelių. Atitinkamai, už karšto vandens vamzdynus nėra skaičiuojamas ir mokamas nuomos mokestis. Nepaisant to, Bendrovei tenka atitinkamos šios komunikacinių tunelių dalies išlaikymo sąnaudos (bylos 8 tomas, 78 lapas).

Remiantis komunikacinio tunelio skerspjūvio vaizdu, pateiktu 1 paveiksle, nustatyta, kad dešinėje komunikacinio tunelio pusėje yra šiluminių trasų ir karšto vandens vamzdžiai. Kadangi UAB „Vilniaus energija“ padengia ne tik šiluminių trasų vamzdynams tenkančių sąnaudų dalį, bet ir nenaudojamiems karšto vandens vamzdynams tenkančią sąnaudų dalį, nepriklausomai nuo to, ar konkrečioje komunikacinio tunelio erdvės zonoje yra 2 ar 4 vamzdžiai, jų savininkas (UAB „Vilniaus energija“) turi padengti lygiai ½ visų komunikacinio tunelio sąnaudų, o praėjimas, einantis per komunikacinio tunelio vidurį, skaičiuojant sąnaudas taip pat sąlyginai dalijamas į 2 dalis. Kairė komunikacinio tunelio pusė suskirstyta į 4 zonas, kurių viršutinėje dalyje yra įrengtos lentynos elektros kabeliams talpinti, žemiau – lentynos ryšių kabeliams, po jomis – atskira lentyna radijo kabeliams, apačioje yra šalto vandens vamzdis, taigi, minėtų 4 zonų nuomininkai turi padengti likusią ½ komunikacinio tunelio sąnaudų dalį, pagal Metodikoje nustatytą proporcingumo principą. Svarbu pažymėti, kad elektros kabelių zona yra išnaudota iki galo, t.y. papildomų kabelių nutiesti praktiškai nebūtų galimybės, kadangi atstumai tarp jų negali būti mažesni kaip 0,3 m, tuo tarpu ryšių bei radijo kabeliams tokių reikalavimų nėra ir dėl to jų praktiškai galima pakloti tiek, kiek yra laisvos erdvės atitinkamose lentynose. Be to, pastebėtina, kad ryšių kabelių lentynomis naudojasi (nuomojasi erdves) per 20 nuomininkų, o radijo lentyna – tik Pareiškėjas.

Pastebėtina, jog 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 Konkurencijos taryba konstatavo, kad faktiškai UAB „Vilniaus energija“ taikė nuomos mokestį, apskaičiuotą pagal kitokias nei nurodyta aukščiau proporcijas, t.y. buvo pakeistos proporcijos atskiroms komunikacijų rūšims (ryšių kabelių zonai erdvė buvo padidinta 11 proc., radijo 0,2 proc., o elektros kabelių nesikeitė). Skirtingų proporcijų buvimas buvo konstatuotas ir atlikto papildomo tyrimo metu, tačiau priimdama galutinį sprendimą, Konkurencijos taryba nusprendė remtis tik UAB „Vilniaus energija“ pateiktais komunikacijų nuomininkų užimamų erdvių duomenimis, nekvestionuodama jų teisingumo, kadangi net remiantis ir UAB „Vilniaus energija“ nurodytomis proporcijomis, išvada dėl bendrovės taikomų nesąžiningų nuomos kainų nepasikeičia.

Pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V ir UAB „Vilniaus energija“ pateiktus duomenis, sąnaudas komunikacinių tunelių priežiūrai sudaro: 1) Mokestis Vilniaus miesto savivaldybei už kolektorių panaudos sutarties administravimą; 2) Elektros energijos suvartojimas; 3) Medžiagų suvartojimas; 4) Kolektorių remonto darbai rangos būdu; 5) Linijinio personalo darbo užmokesčio išlaidos; 6) Pridėtinės išlaidos; 7) Transportas ir mechanizmai; 8) Darbuotojų darbo užmokestis; 9) Įmokos į Sodrą ir garantinį fondą nuo darbuotojų darbo užmokesčio; 10) Įmokos į Sodrą ir garantinį fondą nuo linijinių darbuotojų darbo užmokesčio; 11) Įmonės pelnas (bylos 4 tomas, 90-91 lapai). Įmonės pelno norma yra fiksuota. Kaip nurodė UAB „Vilniaus energija“, įmonės pelnas iš nuomos numatytas Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose (bylos 3 tomas, 30 lapas).

Remiantis minėtu Susitarimu Nr.116, Bendrovė kartu su kitomis centralizuoto šildymo tiekimo, visuomeninio transporto, eismo reguliavimo, e-miesto infrastruktūros, miesto stebėjimo sistemų, parkavimo sistemų, informacinių technologijų srityse turi teisę nemokamai naudotis kolektoriais ir techniniais koridoriais. Realiai nuomos mokesčio nemoka 4 įmonės (bylos 4 tomas, 89 lapas).

Palyginus UAB „Vilniaus energija“ taikytą nuomos mokestį per metus pagal skirtingų komunikacijų nuomininkų grupes, nustatyta, kad Bendrovė nuomos mokestį skaičiavo pagal kitas nei aukščiau nurodytas proporcijas, t. y. nuomos kainos buvo neproporcingos komunikacijų realiai užimamam plotui komunikaciniuose tuneliuose (žiūrėti 1 lentelę).

 

Nustatyta, jog elektros kabelių zonos nuomos kaina daugiau kaip dvigubai mažesnė, nei turėtų būti atsižvelgiant į jos užimamas proporcijas, tuo tarpu ryšių kabelių zonai proporcija padidinta daugiau negu keturis kartus. Radijo linijų zonos proporcija taikant nuomos mokestį padidėjo 0,8 procento, šalto vandens vamzdynų zonos proporcija taikius nuomos mokestį padidėjo beveik dvigubai, o šiluminių trasų ir kašto vandens vamzdynų zonos proporcija taikius nuomos mokestį atitinkamai sumažėjo apie 4,4 proc.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ne tik faktiškai, tačiau ir juridiškai yra taikomi kitokie (mažesni) nuomos mokesčių tarifai nei kitiems ūkio subjektams. Aiškinantis tokio taikymo pagrįstumą, nustatyta, kad 1995 m. gegužės 8 d. Vilniaus savivaldybės energetikos įmonė ir Vilniaus elektros tinklai pasirašė Praeinamų kolektorių nuomos sutartį Nr. 12, pagal kurią Nuomininkas (Vilniaus elektros tinklai) įsipareigojo už kolektorių ir techninių koridorių nuomą mokėti su (duomenys neskelbtini)  įkainio nuolaida (bylos 5 tomas, 139 lapas). Tokia nuolaida faktiškai ir buvo taikoma, ką patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2001 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-392/2001 m. (bylos 5 tomas, 145-147 lapai).

Be to, 2001 m. birželio 18 d. UAB „Šilumnešis“ ir AB „Lietuvos energija“ filialas Vilniaus elektros tinklai pasirašė protokolą dėl praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties pasirašymo 2001 metams, kuriuo nusprendė kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl kolektorių nuomos mokesčio apskaičiavimo, nurodant, kad iki tol, kol tai bus atlikta, nuomos mokestį (t.y. su (duomenys neskelbtini) nuolaida) už paklotas kolektoriuose elektros kabelių linijas AB „Lietuvos energija“ filialas Vilniaus elektros tinklai mokės vadovaujantis 1995 m. gegužės 8 d. pasirašyta sutartimi Nr.12 ir 2001 m. kovo 13 d. teismo nutartimi (bylos 5 tomas, 148 lapas).

Taipogi, 2003 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ ir AB Rytų skirstomųjų tinklų filialas Vilniaus elektros tinklai pasirašė praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog kolektorių nuomos mokestis bus nustatomas vadovaujantis 1996-05-30 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.843V patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifais, o sutarties priedas Nr.1 numatė tą patį įkainį, kaip ir egzistavusį iki tol, t.y. su (duomenys neskelbtini) įkainio nuolaida (bylos 5 tomas, 119-122 lapai).

Nei Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimas Nr.843V, nei minėti teismo ir įmonių sprendimai nesukūrė pagrindo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ taikyti (duomenys neskelbtini)  nuolaida pagrįstą mokestį, todėl šiam ūkio subjektui komunikacinių tunelių nuomos kaina turėjo būti nustatoma kaip ir kitiems komunikacinių tunelių nuomininkams (UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitiems kabelio ryšių operatoriams bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) pagal 1996 m. Metodikoje įtvirtintus principus.

Tyrimo išvados, siūlančios pripažinti UAB „Vilniaus energija“ veiksmus nuomojant komunikacinius tunelius taikant nesąžiningas kainas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, buvo išsiųstos Pareiškėjui ir Bendrovei išvadoms pateikti.

Pareiškėjas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ 2010-02-12 raštu su tyrimo išvadomis sutiko. Jo nuomone, tyrimo išvados yra teisingos bei pagrįstos tiek faktiniu, tiek ir teisiniu požiūriu. (bylos 8 tomas, 52-58 lapai). Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdyje VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atstovai palaikė savo 2010-02-12 rašte išdėstytą poziciją.

UAB „Vilniaus energija“ 2010-02-12  raštu su tyrimo išvadomis nesutiko (bylos 8 tomas, 60-119 lapai). Bendrovė nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ nėra tinkamas atsakomybės subjektas šioje byloje, kadangi perimdama kolektorių nuomą iš UAB „Šilumnešis“ kartu su taikomais nuomos tarifais, „Vilniaus energija“ neturėjo prielaidų abejoti jų netinkamumu. Bendrovė įsipareigojo taikyti egzistuojančius tarifus ir negalėjo jų savarankiškai pakeisti. Anot Bendrovės, ji neprivalėjo peržiūrėti tarifų ir jų perskaičiuoti, o net ir nustačiusi pažeidimus, ji negalėjo vienašališkai tos situacijos keisti ir privalėjo apie tai informuoti Vilniaus miesto savivaldybę.

Taipogi Bendrovė nesutiko su Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo buvimu. Nurodė, jog tyrėjai kokybiškai naujo, kitokio ar papildomo tyrimo neatliko, o iš esmės vėl vertino atitikimą Metodikai. Bendrovės teigimu, tyrime nėra nagrinėjamos konkrečios kainos, o nustatytas pajamų bei sąnaudų neatitikimas nieko bendro neturi su konkrečia kaina, tarifu ar tarife įskaičiuota pelno marža, todėl lyginti pajamas bei sakyti, jog Bendrovė uždirba per daug, yra nepagrįsta, ką patvirtino ir Europos Komisijos praktika Scandlines Sverige v Port of Helsinborg byloje,² kurioje Komisija nurodė, kad pajamų lygis nėra kriterijus įvertinant kainų sąžiningumą, o esminis dalykas yra kainos santykis su produkto ekonomine verte. Bendrovės nuomone, šiame tyrime paslaugos ekonominė vertė nebuvo nustatyta bei vertinama, be to, neatsižvelgta į tai, kad į Metodiką nėra įskaičiuotos realiai patiriamos kapitalinio remonto bei nusidėvėjimo sąnaudos.

UAB „Vilniaus energija“ taip pat atkreipė dėmesį, jog pati Metodika neįtvirtina proporcingumo principo, todėl su juo neturėtų būti siejamas kainų sąžiningumas Konkurencijos įstatymo prasme. Kadangi taikomi nuomos tarifai nėra per dideli, jie taikomi vienodai toms pačioms nuomininkų grupėms, todėl nėra jokio konkurencijos iškraipymo.

Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdyje UAB „Vilniaus energija“ atstovas palaikė 2010-02-12 rašte išdėstytą poziciją.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Vertinant, ar ūkio subjekto veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, visų pirma reikia apibrėžti atitinkamą rinką, kurioje yra įtariamas galimas piktnaudžiavimas, taip pat nustatyti įtariamo pažeidėjo padėtį šioje rinkoje.

Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6 ir 7 dalimis, taip pat Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17. Atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama nuo gretimų teritorijų.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į Pareiškėjo skundžiamus UAB „Vilniaus energija“ veiksmus, buvo išskirtos devynios atitinkamos rinkos, t.y. priešsrovinės komunikacinių tunelių nuomos rinkos devyniuose Vilniaus miesto mikrorajonuose.

Remiantis 1996-05-30 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 843V, komunikacijos talpinamos į praeinamuosius kolektorius bei techninius koridorius, kartu vadinamus komunikaciniais tuneliais.

Pagal Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 35, apibrėžimą, praeinami kolektoriai yra statinys (tunelis), kuriame įrengtos inžinerinės komunikacijos (šilumos tinklai, karšto vandentiekio tinklai, šalto vandentiekio tinklai, elektros bei ryšio kabeliai), o techniniai koridoriai – statinio dalis (techninė patalpa), išilgai kurios įrengiamos inžinerinės komunikacijos. Praeinamuose kolektoriuose ir techniniuose koridoriuose klojamos inžinerinės komunikacijos, priklausančios įvairiems ūkio subjektams, kurie iš UAB ,,Vilniaus energija“ nuomojasi atskirą kolektoriaus erdvės dalį komunikacijų išdėstymui.

Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių paskirtis iš esmės yra ta pati. Techniniai koridoriai nėra izoliuoti, o daugeliu atvejų jais galima patekti į praeinamus kolektorius. Tyrimu nustatyta, kad nėra galimybės pakeisti UAB „Vilniaus energija“ teikiamų komunikacinių tunelių nuomos paslaugų kitų ūkio subjektų teikiamomis panašaus pobūdžio paslaugomis, nors ir be UAB „Vilniaus energija“ komunikacinius tunelius taip pat eksploatuoja TEO LT, AB bei UAB „Skaidula“. Atkreiptinas dėmesys, kad TEO LT, AB tuneliai nėra praeinami ir skirti tik ryšio kabelių įrangai. Dėl šios priežasties TEO LT, AB, kaip ir kiti nuomininkai, yra priversti nuomotis praeinamuosius kolektorius bei techninius koridorius iš UAB „Vilniaus energija“. Tuo tarpu UAB „Skaidula“ eksploatuoja kabelių kanalą, naudojamą išimtinai bendrovės poreikiams tenkinti, tik tose vietose, kur nėra nei komunikacinių tunelių, nei TEO LT, AB priklausančių požeminių kolektorių. Tai, kad praeinamieji kolektoriai ir techniniai koridoriai yra vieninteliai tokios paskirties statiniai mieste, patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-05-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-323 UAB „Vilniaus energija“ v. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“.

Komunikacinius tunelius tiriamu laikotarpiu iš UAB „Vilniaus energija“ nuomojosi 32 ūkio subjektai – AB „Rytų skirstomieji tinklai“, kaip elektros kabelių zonos nuomininkė, UAB „Vilniaus vandenys“, kaip šalto vandens vamzdynų zonos nuomininkė, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, kaip radijo linijų zonos nuomininkė, TEO LT, AB, UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ ir kiti ūkio subjektai kaip kabelinių televizijų bei interneto paslaugų teikėjai. UAB „Vilniaus energija“ pati naudojasi šiluminių trasų bei karšto vandens vamzdynų zona (bylos 4 tomas, 89 lapas).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima išskirti atitinkamą priešsrovinę komunikacinių tunelių nuomos rinką, kurioje UAB „Vilniaus energija“ elgesys gali daryti įtaką ūkio subjektų, veikiančių kitose atitinkamose rinkose, veiklai.

Pagal VĮ „Registrų centras“ Vilniaus skyrius pateiktus duomenis, UAB „Vilniaus energija“ eksploatuoja komunikacinius tunelius devyniuose Vilniaus miesto mikrorajonuose: Lazdynuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Fabijoniškėse, Žirmūnuose–Naujamiestyje, Justiniškėse, Šeškinėje, Pilaitėje ir Pašilaičiuose. Šiuose mikrorajonuose esantys komunikaciniai tuneliai nėra tarpusavyje sujungti, t.y. viename mikrorajone esantis komunikacinis tunelis nėra fiziškai sujungtas su kitame mikrorajone esančiu komunikaciniu tuneliu. Be to, viename ar kitame mikrorajone tam tikri komunikacinius tunelius besinuomojantys ūkio subjektai savo veiklai tik toje teritorijoje privalo turėti licencijas. Dėl to išskirtinos devynios geografinės lokalinės rinkos: Lazdynų mikrorajono, Karoliniškių mikrorajono, Viršuliškių mikrorajono, Fabijoniškių mikrorajono, Žirmūnų–Naujamiesčio mikrorajonų, Justiniškių mikrorajono, Šeškinės mikrorajono, Pilaitės mikrorajono bei Pašilaičių mikrorajono.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, buvo apibrėžtos devynios atitinkamos rinkos: komunikacinių tunelių nuomos rinka Lazdynų mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Karoliniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Viršuliškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Fabijoniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Žirmūnų-Naujamiesčio mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Justiniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Šeškinės mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Pilaitės mikrorajone ir komunikacinių tunelių nuomos rinka Pašilaičių mikrorajone.

Pažymėtina, jog analogiškai atitinkamos rinkos buvo apibrėžtos ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr.2S-18. Nei Bendrovė, nei Pareiškėjas šio aspekto neginčijo, ką patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendimu.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, dominuojanti padėtis suprantama kaip vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje, veiksmingai ribojant konkurenciją. Vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000-05-17 nutarimu Nr. 52 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl dominuojančios padėties nustatymo, vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ir kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.

Konkurencijos taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarime Nr. 2S-18 konstatavo, kad dėl Susitarimo Nr.116 UAB „Vilniaus energija“ buvo suteikta išimtinė teisė eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius komunikacinius tunelius. Tokiu būdu UAB „Vilniaus energija“ yra vienintelis komunikacinių tunelių nuomos teikėjas visuose 9 nagrinėjamuose Vilniaus mikrorajonuose, o atitinkamose rinkose susidarė natūralios monopolijos situacija, kuomet ūkio subjektai, siekiantys komunikaciniuose tuneliuose nutiesti savo komunikacijas, neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiškų paslaugų teikėjo bei neturi jokios objektyvios galimybės sukurti naują savo kolektorių tinklą, nes tai pareikalautų nepagrįstai didelių sąnaudų. Ši situacija yra nepakitusi ir nagrinėjamu atveju. Ūkio subjektams, teikiantiems šildymo, elektros energijos tiekimo, kabelinių televizijų bei interneto paslaugas, yra būtina patalpinti savo komunikacijas praeinamuose kolektoriuose bei techniniuose koridoriuose, kadangi nėra techninių galimybių kitokiu būdu pasiekti galutinius vartotojus. Todėl Vilniaus mieste esanti komunikacinių tunelių infrastruktūra sudaro esminius išteklius (angl. essential facilities) konkurencijos teisės prasme. Esminių išteklių sąvoką Europos Komisija pateikė Port of Rødby byloje³. Esminiai ištekliai – įrenginiai (ištekliai) ar infrastruktūra, be kurios konkurentai (savininko) negalėtų pasiūlyti savo paslaugų klientams (vartotojams)⁴. Bronner byloje suformuluota nuostata, jog ištekliaus valdytojas privalo suteikti išteklių, kai valdytojo išteklius yra būtinas konkuruoti pasrovinėje rinkoje⁵. Išteklius yra laikomas būtinu, kai nėra alternatyvų ir kai yra techninių, teisinių ar ekonominių kliūčių, darančių alternatyvaus ištekliaus sukūrimą neįmanomą ar nepagrįstai sudėtingą⁶.

Norėdami teikti paslaugas, Pareiškėjas ir kiti komunikacinių tunelių nuomininkai privalo naudotis UAB „Vilniaus energija“ panaudos pagrindu priklausančiais praeinamaisiais kolektoriais bei techniniais koridoriais ir atitinkamai už šį naudojimąsi mokėti. Tokiu būdu UAB „Vilniaus energija“ dominavimas komunikacinių tunelių nuomos priešsrovinėje rinkoje bei jos veiksmai šioje rinkoje tiesiogiai daro įtaką komunikacinių tunelių nuomininkų tiesioginei veiklai. Tą patvirtino ir Pareiškėjas, savo prašyme Konkurencijos tarybai nurodydamas, kad Vilniaus mieste negali iki galo išplėtoti savo veiklos ir teikti kitų duomenų perdavimo paslaugų dėl UAB „Vilniaus energija“ reikalaujamo nepagrįstai didelio mokesčio už kolektorių ir techninių koridorių eksploataciją.

Darytina išvada, jog UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, užima dominuojančią padėtį atitinkamose priešsrovinėse komunikacinių tunelių nuomos rinkose, o jos užimamų rinkų dalys sudaro po 100 procentų kiekvienoje iš atitinkamų rinkų.

Papildomai pažymėtina, jog UAB „Vilniaus energija“ dominuojanti padėtis atitinkamose priešsrovinėse rinkose buvo nustatyta ir 2007 m. Nutarime. Nei Bendrovė, nei Pareiškėjas šio aspekto neginčijo, ką patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendimu.

Konkurencijos teisės doktrinoje pagal pasekmes yra išskiriami keli piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimų tipai:

- išstumiančiojo pobūdžio pažeidimai, kuomet dominuojantis subjektas savo neteisėtais veiksmais riboja konkurenciją rinkoje (siekia išstumti konkurentus iš rinkos, jų neįleisti ar pan.);

- išnaudojamojo pobūdžio pažeidimai, kuomet dominuojantis subjektas savo veiksmais nepagrįstai ir nesąžiningai išnaudoja nuo jo priklausančius (atitinkamoje rinkoje iš jo perkančius prekes ar paslaugas) ūkio subjektus.⁷

Nesąžiningų kainų primetimas laikomas klasikiniu išnaudojamojo pobūdžio pažeidimu.⁸ Nesąžiningų kainų ir kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas suprantamas kaip veiksmai, kuriais dominuojantis ūkio subjektas, pasinaudodamas savo jėga rinkoje, diktuoja kainas ir kitas sąlygas ūkio subjektams, kurios jiems yra aiškiai nepalankios ar nepagrįstos ekonomine verte ir kurių šis ūkio subjektas negalėtų diktuoti, jei rinkoje būtų pakankama konkurencija, o ūkio subjektai yra priversti priimti šias sąlygas, nes neturi alternatyvos arba ji yra labai ribota.

Tiesioginis sąlygų primetimas pasireiškia betarpiška dominuojančio ūkio subjekto įtaka sudarant sutartis, perkant ar parduodant prekes. Kaip minėta, UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, vienintelė teikia komunikacinių tunelių nuomos paslaugas atitinkamose rinkose, o ūkio subjektai neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiškų paslaugų teikėjo.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendime, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (buvęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) praktikoje nesąžiningų kainų sąvoka pirmą kartą plačiau nagrinėta United Brands byloje.⁹ Šioje byloje Teismas išskyrė keletą modelių, kuriais vadovaujantis gali būti nustatyta, ar taikomos kainos yra nesąžiningos: 1) permoka gali būti nustatyta, lyginant pardavimo ir gamybos išlaidas, kas atskleidžia pelno normą (251 p.); 2) nesąžiningos kainos gali būti nustatytos atsakant į du klausimus: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, ir jeigu taip, ar taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais (252 p.); 3) kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti (253 p.). Naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje įprastai taikomas antrasis modelis. Taip pat pripažįstama, kad taikomos kainos ir patirtų išlaidų lyginimas yra tik pirmasis žingsnis, siekiant nustatyti, ar taikomos kainos yra nesąžiningos. Minėtoje United Brands byloje Teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nustatomas, jei kaina nėra pagrįsta produkto ekonomine verte. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Komisija Scandlines Sverige sprendime konstatavo, jog ginčijama kaina gali būti palyginama su (i) kitomis kainomis, nustatytomis dominuojančio ūkio subjekto kitoje rinkoje arba (ii) kainomis, taikomomis kitų įmonių, kurios teikia panašius produktus/paslaugas kitose susijusiose rinkose.¹⁰ Be to, sprendime pabrėžta, jog nors kainų ir išlaidų palyginimas, kuris atskleidžia atitinkamos kompanijos pelno normą, yra svarbus atliekamo tyrimo pirmasis žingsnis, tai nėra pakankama aplinkybė, kuri leistų konstatuoti, jog įmonė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Svarbu atskirti pelno vertinimą ir vertinimą, ar kaina yra nesąžininga. Šiame kontekste kartu pažymėtina, kad sąvoka „ekonominė produkto/paslaugos vertė“ nėra išsamiai analizuota Europos Teisingumo Teismo praktikoje, tačiau pripažįstama, kad ekonominė produkto/paslaugos vertė negali būti nustatoma paprasčiausiai atėmus patirtas išlaidas iš gauto pelno. Ekonominė vertė turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusiais faktoriais, pvz., produkto/paslaugos paklausa (žr. Scandlines Sverige sprendimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas neatskleidžia, kokia yra šių paslaugų teikimo ekonominė vertė. Teismo nuomone, Konkurencijos taryba taip pat nenustatė, ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, kas, atsižvelgus į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, yra vienas iš esminių elementų, siekiant nustatyti, ar taikomos kainos yra nesąžiningos. Tyrimo metu nustačius, kad teikiamos paslaugos nėra pagrįstos ekonomine verte ir skirtumas tarp gaunamo pelno ir patiriamų išlaidų yra pernelyg didelis, toliau turėtų būti tiriama, ar šios kainos yra nesąžiningos. Europos Bendrijų Komisija yra pripažinusi, jog sprendžiant, ar kaina yra per didelė rinkoje, kurioje yra konkurencija, paprastai lyginamos dominuojančio subjekto kainos su kainomis, nustatytomis kitų konkurentų. Tačiau tais atvejais, kai egzistuoja monopolija, toks palyginimas yra neįmanomas, dėl to kiekvienu nagrinėjamu atveju gali būti nustatomos ir kitos gairės.

Atsižvelgdama į teismo išsakytas pastabas, Konkurencijos taryba vertino galimus nesąžiningos kainos tyrimo būdus.

Remiantis antruoju United Brands byloje įvardintu modeliu, nesąžiningos kainos gali būti nustatytos apskaičiuojant skirtumą tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų bei palyginant jį su konkuruojančiais produktais ar įvertinant kaip nesąžiningą per se.

Kadangi nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ neveda savarankiškos komunikacinių tunelių nuomos kaštų finansinės apskaitos, tyrimo metu nebuvo galimybės palyginti Bendrovės taikomų nuomos kainų su kitų analogiškas paslaugas teikiančių įmonių kainomis. Tokia situacija buvo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime minimoje Deutsche Post byloje¹¹, kuomet nebuvo atskirtos ūkio subjekto apskaitos ir nebuvo galima lyginti Deutsche Post taikomos paslaugos kainos su kitų ūkio subjektų, teikiančių analogiškas paslaugas, kainomis. Todėl Europos Komisija, pagrįsdama nesąžiningas kainas, vertinant patiriamas paslaugos sąnaudas, palygino vidutines sąnaudas iš užsienio gaunamo pašto siuntimui su šalies viduje siunčiamo pašto sąnaudomis, taigi iš esmės Europos Komisija pasirinko kitą būdą nesąžiningoms kainoms pagrįsti, nei lyginant jas su kitų ūkio subjektų taikomomis kainomis.

Be to, egzistuoja ir kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių lyginimas su kitais ūkio subjektais yra neįmanomas. Tyrimo metu bandant palyginti UAB „Vilniaus energija“ skaičiuojamo nuomos mokesčio už komunikacinių kolektorių dydį su Kauno mieste komunikacinius kolektorius eksploatavusios AB „Kauno keliai“ skaičiuotu nuomos mokesčio dydžiu nuomininkams, nustatyta, kad Vilniaus miesto 1996 m. Metodika negali būti palyginama su Kauno miestui 2003 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – VGTU) specialistų parengta metodika. Šioje VGTU specialistų parengtoje metodikoje bendra atitinkamos zonos (atitinkamo ūkio subjekto) tunelio skerspjūvyje proporcija apskaičiuojama įvertinant net 2 elementus – zonos užimamą plotą komunikacinio tunelio skerspjūvyje ir užimamą dalį komunikaciniame tunelyje pagal komunikacijos ilgį. Tokiu pagrindu gaunama atitinkamos zonos (atitinkamo nuomininko) proporcija komunikacinio tunelio skerspjūvyje – bendra dalis pagal komunikacijos ilgį ir zonos plotą komunikacinio tunelio skerspjūvyje. Tuo tarpu Vilniaus mieste 1996 m. patvirtintoje Metodikoje nurodyta, jog proporcijos apskaičiuojamos tik pagal zonos užimamą plotą komunikaciniame tunelyje. Atsižvelgiant į tai, gaunamos skirtingos atitinkamų zonų proporcijos lyginant šias 2 metodikas. Tokiu būdu nėra galimybės objektyviai palyginti UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Kauno keliai“ taikomų nuomos mokesčių už komunikacinių tunelių nuomą.

UAB „Vilniaus energija“ nuomone, tyrimo metu Konkurencijos taryba turėjo palyginti Bendrovės teikiamas nuomos paslaugas su TEO LT, AB panašios paslaugos kainomis. Bendrovė nurodė, jog TEO LT, AB kaina tik apie 30 proc. mažesnė nei taikoma UAB „Vilniaus energija“, tuo tarpu UAB „Vilniaus energija“ paslaugos vertė yra žymiai didesnė (galėjimas vaikščioti tuneliuose, taip turint galimybę operatyviau ir paprasčiau likviduoti gedimus ir pan.).

Konkurencijos tarybos nuomone, šių ūkio subjektų teikiamų tunelių nuomos paslaugų lyginimas nėra galimas, kadangi TEO LT, AB eksploatuojami kolektoriai nėra praeinami ir skirti tik ryšio įrangai, todėl jie nėra tinkamas pakaitalas pagal savo savybes UAB „Vilniaus energija“ komunikacinių tunelių nuomos paslaugoms, kas buvo pažymėta ir apibrėžiant atitinkamą rinką. Tad savaiminis dviejų kainų palyginimas neparodytų nei jų taikymo pagrįstumo, nei sąžiningumo, o taip pat neatitiktų kainų lyginimo nuoseklumo kriterijaus, kurį Teisingumo Teismas nurodė SACEM byloje.¹² Remiantis šiuo sprendimu, kai dominuojantis ūkio subjektas už savo paslaugas taiko mokesčius, kurie yra žymiai didesni nei taikomi kitose Valstybėse narėse ir kurių lygis buvo nuosekliai palygintas, toks skirtumas turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymis. Tokiu atveju ūkio subjektas turi pagrįsti skirtumą nurodydamas objektyvius nepanašumus, egzistuojančius nagrinėjamoje Valstybėje narėje ir visose kitose Valstybėse narėse.“ Kadangi nagrinėjamu atveju nuoseklus UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų palyginimas su kitų ūkio subjektų kainomis, taikomomis už panašias paslaugas, nėra galimas, tyrimo metu Konkurencijos taryba negalėjo remtis antruoju United Brands byloje įvardintu nesąžiningos kainos nustatymo modeliu pajamų ir išlaidų skirtumą palyginant su konkuruojančiais produktais.

Kita vertus, išskirtinė nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, jog UAB „Vilniaus energija“ gaunamo pelno marža už komunikacinių tunelių nuomą yra įtvirtinta Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose, t.y. ūkio subjekto pelnas iš šios veiklos yra fiksuotas ir jis negali vienašališkai jo pakeisti padidindamas. Todėl šioje byloje Konkurencijos taryba turėjo galimybę vertinti taikomų kainų sąžiningumą iš gautų pajamų atimdama patirtas (skaičiuotinas) sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai ir įvertindama, ar gautas skirtumas (pelnas) yra nesąžiningas per se.

Tyrimo metu UAB „Vilniaus energija“ pateikė Konkurencijos tarybai duomenis apie komunikacinių tunelių (kolektorių ir techninių koridorių) bendras sąnaudas priežiūrai už laikotarpį nuo 2002-04-01 iki 2005-12-31. Remiantis šiais duomenimis ir Bendrovės pateiktomis komunikacijų nuomininkų užimamomis proporcijomis, o taip pat pačios Bendrovės aiškinamu nuomos apskaičiavimo principu („(...) 1-as elektros kabelis užima 5% kolektoriaus ploto, o tai reiškia, kad 1-as km elektros kabelio turi dengti 5% 1-no km kolektoriaus sąnaudų“) (bylos 5 tomas, 154 lapas), patirtos sąnaudos tarp nuomininkų grupių turėjo pasiskirstyti pagal 2 lentelėje numatytą 1 eilutę.¹³ Šios komunikacinių tunelių sąnaudų paskirstymo sumos pagal atskiras komunikacijų rūšis laikytinos atitinkančiomis komunikacinio tunelio dalies nuomos paslaugos ekonominę vertę. Pažymėtina, jog apskaičiuotoji paslaugos ekonominė vertė apima visas pagal 1996 m. Metodiką numatytas komunikacinių tunelių eksploatacijos sąnaudas, įskaitant ir normatyvinį pelną.

Taip pat pagal Bendrovės Konkurencijos tarybai pateiktą už laikotarpį nuo 2002-04-01 iki 2005-12-31 Bendrovės priskaičiuoto ir sumokėto komunikacinių tunelių nuomos mokesčio suvestinę (bylos 4 tomas, 88 lapas), UAB „Vilniaus energija“ nuomos mokestis (t.y. pajamos) tarp nuomininkų grupių pasiskirstė pagal 2 lentelėje numatytą 3 eilutę.¹⁴ Remiantis gautais duomenimis, nustatytas skirtumas tarp UAB „Vilniaus energija“ partirtų išlaidų už komunikacinių tunelių eksploataciją ir taikomų nuomos kainų bei faktinis įmonės gaunamas pelnas pagal atskiras nuomininkų grupes (2 lentelės 5 ir 7 eilutės).

Palyginus duomenis, darytina išvada, jog:

- iš UAB „Vilniaus vandenys“,kaip šalto vandens vamzdynų zonos nuomininkės, priskaičiuota nuomos mokesčio už (duomenys neskelbtini) daugiau negu priklausytų, tokiu būdu iš šalto vandens vamzdynų zonos nuomininkės UAB „Vilniaus energija“ gavo (120-160%) pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo UAB „Vilniaus vandenys“ nuomos mokesčio, (10-20) karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną;

- ryšių kabelių zonos nuomininkams (TEO LT, AB, kabelinių televizijų operatoriams/interneto paslaugų teikėjams)priskaičiuota nuomos mokesčio už (duomenys neskelbtini) daugiau, negu priklausytų pagal Metodiką, ir UAB „Vilniaus energija“ gavo (400-500%) pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo ryšių kabelių zonos nuomininkųnuomos mokesčio, (30-50) karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną;

- iš radijo linijų zonos nuomininkės VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priskaičiuota nuomos mokesčio už (duomenys neskelbtini) daugiau, negu priklausytų, tokiu būdu UAB „Vilniaus energija“ gavo (40-80%) pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ mokesčio, (5-15) karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną.

- UAB „Vilniaus energija“, taipogi turėdama savo komunikacijas tuneliuose, realiai padengia tik trečdalį Bendrovės komunikacijoms tenkančių sąnaudų dalies;

- AB „Rytų skirstomieji tinklai“ padengia tik pusę sąnaudų, proporcingai apskaičiavus priskirtinų elektroninių ryšių komunikacijoms.

Kaip minėta, pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintus komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus, įmonės pelno norma iš šios veiklos lygi  10 proc. Tačiau Bendrovė iš kai kurioms nuomininkų grupėms taikomo nuomos mokesčio gavo virš 100 proc. ir net 400 proc. pelno. Kadangi UAB „Vilniaus energija“ faktiškai taikoma pelno norma šalto vandens vamzdynų zonos, ryšių kabelių zonos ir radijo linijų zonos nuomininkams nėra pagrįsta jokiais objektyviais ekonominiais kriterijais ir gerokai viršija įmonės normatyvinį pelną, konstatuotina, jog Bendrovės gaunamas pelnas yra per se nesąžiningas.

UAB „Vilniaus energija“ teigimu, susidaręs išsikraipymas ir pajamų bei sąnaudų neatitikimas nieko bendro neturi su tarife įskaičiuota pelno marža, kadangi egzistuoja šalutiniai veiksniai. Bendrovė remiasi Europos Komisijos byla Scandlines Sverige v Port of Helsinborg, kurioje buvo ginčijamos nepagrįstai didelės įmonės pajamos, nurodant, kad įmonės kapitalo investicijų grąža yra apie 94 proc., kai tuo tarpu Švedijos įmonių vidurkis yra 10 – 11 proc., tačiau Komisija nurodė, kad pajamų lygis nėra kriterijus įvertinant kainų sąžiningumą, esminis dalykas yra kainos santykis su produkto ekonomine verte (2010-04-21 bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo Nr. 4S-21 14 lapas).

Konkurencijos taryba atkreipia dėmesį, jog savaime didelio pelno gavimas nesąlygoja nesąžiningos kainos. Tačiau nagrinėjamu atveju įmonės pelno dydis yra norminis, t.y. numatytas teisės aktais. Todėl, nesilaikydama šios normos, įmonė nepagrįstai reikalavo įmonių mokėti daugiau už teikiamą paslaugą ir elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, matosi akivaizdus kai kurių nuomininkų grupių išnaudojimas kitų grupių naudai – UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“, kurių komunikacijos užima didžiausias erdves tuneliuose, bendrai nepadengė beveik (duomenys neskelbtini) komunikacijoms tenkančių sąnaudų dalies, o tai sudaro apie (30-50 proc.) visų 2002-04-01 - 2005-12-31 laikotarpiu patirtų sąnaudų. Taigi, nuomodama komunikacinių tunelių erdves, UAB „Vilniaus energija“ vieniems nuomininkams taikė nuomos mokestį su 100 proc. ir didesniu pelnu, o kitiems nuomininkams (AB „Rytų skirstomieji tinklai“) taikė tik pusę sąnaudų dengiantį mokestį bei savo lėšomis dengė tik trečdalį privalomų padengti sąnaudų.

Palyginus Bendrovės gautas pajamas bei patirtas sąnaudas, matyti, jog ši veikla nėra nuostolinga, kadangi pajamų surenkama daugiau, nei patiriama sąnaudų. Todėl darytina išvada, jog Bendrovės ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ sąnaudų dalis kompensuojama iš kitų nuomininkų grupių surenkamu mokesčiu.

Tai, kad ši pelno marža yra normatyvinis dydis, numatytas nuo techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų, sutinka ir Bendrovė, tačiau, jos nuomone, ši marža nieko bendro neturi su realiai patiriamais bendrovės kapitalo kaštais. Vis dėlto pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas, numatęs komunikacinių tunelių eksploatavimo tarifus, aiškiai įtvirtino, ką pagrįstai galima pripažinti sąnaudomis ir koks už šią paslaugą skaičiuojamas pelnas, todėl UAB „Vilniaus energija“ nukrypimas nuo šio sprendimo yra nepagrįstas. Tai, kad Bendrovė gali nukrypti nuo savivaldybės nustatytų sąlygų taikymo, neteigia ir pati Bendrovė, kurios atstovas bylų nagrinėjimo posėdžio metu teigė, kad „mes prisiėmėme įsipareigojimą eksploatuoti juos (komunikacinius tunelius – KT pastaba) pagal savivaldybės nustatytas sąlygas, nieko mes nekeitėme ir nemanome, kad turime galimybę ką nors keisti“.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomi komunikacinių tunelių nuomos mokesčiai UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitų kabelio ryšių operatorių bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atžvilgiu yra nesąžiningi, kadangi jų pagrindu Bendrovė gauna nepagrįstai didelį pelną, kuris ženkliai viršija Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytą pelno normą ir todėl yra nesąžiningas per se.

Vis tik vertinant UAB „Vilniaus energija“ nuomos kainų nesąžiningumą Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio prasme, neapsiribota tik aukščiau minėtu būdu nesąžiningoms kainoms nustatyti. Remiantis trečiuoju Teisingumo Teismo United Brands byloje įvardintu nesąžiningų kainų vertinimo modeliu, nesąžiningas kainas galima nustatyti ir kitais būdais. Kitų būdų taikymo alternatyvą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendime.

Kadangi UAB „Vilniaus energija“ taikytų komunikacinių tunelių nuomos kainų objektyviai nebuvo įmanoma palyginti su kitų ūkio subjektų (Kauno mieste) taikomomis kainomis pirmiausiai dėl pačių metodikų skirtumų (skiriasi pats mokesčio apskaičiavimo būdas), Konkurencijos taryba nusprendė palyginti UAB „Vilniaus energija“ taikomus komunikacinių tunelių nuomos mokesčius skirtingoms nuomininkų grupėms – elektros kabelių, ryšių kabelių, radijo linijų, šiluminių trasų ir šalto vandens vamzdynų.

Toks modelis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad analogiška paslauga, t.y. komunikacinių tunelių nuoma, naudojasi įvairios nuomininkų grupės, kurių mokamas nuomos kainas galima santykinai palyginti. Be to, tokį būdą savo praktikoje yra taikęs ir Teisingumo Teismas British Leyland byloje¹⁵.

Kadangi nagrinėjamoje byloje absoliučių nuomos kainų tarp skirtingų nuomininkų negalima palyginti dėl to, kad grupės užima skirtingas proporcijas komunikaciniame tunelyje, pagal kurias yra skaičiuojamas mokestis, tyrimo metu buvo palygintos santykinės kainos, o būtent – skirtingų komunikacinių tunelių zonų naudotojų/nuomininkų komunikacinių tunelių nuomos kainos, mokamos už 1 proc. komunikacinio tunelio skerspjūvio nuomos, siekiant nustatyti, ar šios grupės moka skirtingai už tą pačią erdvę ir ar toks skirtumas yra pagrįstas.

Kaip nustatyta tyrimo metu, UAB „Vilniaus energija“ už komunikacinių tunelių nuomą skaičiuoja bendrą visų patiriamų sąnaudų sumą, kuri, Bendrovės duomenimis, už 2002-04-01-2005-12-31 laikotarpį sudarė (duomenys neskelbtini). Ši bendra suma atitinkamai paskirstoma pagal tunelio zonos proporcijas, užimamas komunikacinio tunelio skerspjūvyje. Kadangi nei 1996 m. Metodika, nei kiti teisės aktai nenumato, jog tunelio eksploatacijos sąnaudos skiriasi priklausomai nuo konkrečios vietos tunelio erdvėje, o taip pat sąnaudų skirtumus pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir UAB „Vilniaus energija“, darytina išvada, kad 1 procentui komunikacinio tunelio tenka vienodas sąnaudų dydis, nesvarbu, kurioje zonoje tas 1 procentas būtų skaičiuojamas.  Atitinkamai, 1 procentui komunikacinio tunelio nuomos turėtų būti taikoma ir vienoda kaina, nesvarbu, kuriai komunikacinio tunelio zonai (šiluminių trasų ir karšto vandens vamzdynų, šalto vandens vamzdynų, elektros kabelių, ryšių kabelių ar radijo linijų) ji būtų nuomojama.

Remiantis Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytomis išlaidomis, kurias UAB „Vilniaus energija“ gali teisėtai įtraukti į nuomos kainą (įskaitant pelną), 1 procento komunikacinio tunelio nuomos kaina yra (duomenys neskelbtini).¹⁶ Būtent minėta kaina ir naudota kaip matas realiai taikomų kainų sąžiningumui įvertinti. Atsižvelgus į tai, jog į minėtą kainą yra įtraukta ir 10 proc. pelno marža, laikytina, kad būtent tokia suma atitinka  nuomos paslaugos ekonominę vertę. Pažymėtina, kad tai, jog būtent tokia suma atitinka paslaugos ekonominę vertę, patvirtina ir tai, kad taikyti didesnės kainos, vadovaudamasi 1996 metų galiojančia metodika, UAB „Vilniaus energija“ negali.

Atsižvelgiant į komunikaciniuose tuneliuose nutiestų komunikacijų išsidėstymo proporcijas, išreikštas procentais, ir į Konkurencijos tarybos nustatytas pajamas už komunikacinių tunelių nuomą pagal nuomininkų grupes (2 lentelė), išskirtina, kiek faktiškai komunikacinių tunelių nuomininkai mokėjo už 1 procento erdvės nuomą.

3 lentelė

Tyrimo nustatytosios ir UAB „Vilniaus energija“ faktiškai taikomos nuomos kainos už 1 proc. tunelio erdvės palyginimas

Remiantis gautais duomenimis, matyti, kaip ženkliai skiriasi atskiros zonos nuomininkams priskaičiuota komunikacinio tunelio nuomos kaina už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės:

- UAB „Vilniaus vandenys“, kaip šalto vandens vamzdynų zonos nuomininkė, už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės permokėjo daugiau nei dvigubai;

- ryšių kabelių zonos nuomininkai (TEO LT, AB, kabelinių televizijų operatoriams/interneto paslaugų teikėjams) už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės permokėjo daugiau nei penkis kartus;

- radijo linijų zonos nuomininkė VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės permokėjo daugiau nei pusantro karto;

- UAB „Vilniaus energija“ už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės mokėjo penkis kartus mažiau nei privalėjo pagal apskaičiuotą 1 procento tunelio nuomos vertę;

-  AB „Rytų skirstomieji tinklai“ už 1 procentą komunikacinio tunelio erdvės mokėjo tik pusę apskaičiuotos šios erdvės kainos.

Kaip pastebėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendime, „ekonominė vertė turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusius faktorius. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“, skaičiuodama nuomos mokestį, nesilaikė proporcingumo principo, t. y. skaičiavo šį mokestį neatsižvelgdama į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotus bei užimamas erdves, dėl to buvo iškraipytos kolektorių nuomos kainos, vienoms komunikacijų nuomininkų grupėms jas nepagrįstai padidinant, o kitoms nepagrįstai sumažinant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad nuomos mokestis skaičiuojamas kolektorių priežiūros sąnaudas proporcingai paskirsčius pagal nuomininkų užimamą plotą (2007 m. rugsėjo 20 d. Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolas Nr. 4S-19, psl. 8). Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšminga nustatant, ar kainos, taikomos ūkio subjektams, yra sąžiningos, tačiau per se nepagrindžia, jog taikytos kainos buvo taikomos pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte įtvirtintus reikalavimus.“

Atlikusi papildomą tyrimą ir įvertinusi tai, jog nuomos mokestis ūkio subjektams skaičiuojamas neatsižvelgiant į komunikacijos užimamą erdvę, tai, kad vieniems nuomininkams tenkanti sąnaudų dalis kompensuojama iš kitų nuomininkų grupių surenkamu mokesčiu, ir tai, kad už tą pačią erdvę (1 procentą) nuomininkai moka labai skirtingas ir nepagrįstas sumas, Konkurencijos taryba konstatuoja, kad toks UAB „Vilniaus energija“ elgesys, komunikacinių tunelių nuomininkų (UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB, kitų kabelio ryšių operatorių bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“), visiškai priklausančių nuo nuomotojo (UAB „Vilniaus energija“) ir negalinčių pasirinkti kito atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugos teikėjo, atžvilgiu yra išnaudotojiškas (eksploatacinis atskirų klientų atžvilgiu), nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai moka kainą, kuri nėra pagrįsta užimamos erdvės proporcija ir atitinkamai gaunama ekonomine nauda.

Nagrinėjamu atveju išnaudojimas pasireiškia tuo, jog UAB „Vilniaus energija“ apskaičiavusi viso komunikacinio tunelio nuomos mokestį (sąnaudas ir normatyvinį pelną) šį mokestį nuomininkams padalijo neproporcingai jų užimamiems plotams, t. y. vieniems nuomininkams nepagrįstai (neturėdama tam jokio objektyvaus ekonominio pagrindo) padidindama šį mokestį. Pažymėtina, jog sąnaudos erdvei (1 procentui) nepriklausomai nuo to, kokios grupės komunikacijos šią erdvę užima, yra visiškai vienodos, ir nei 1996 m. Metodika, nei kiti teisės aktai nesąlygoja būtent tokių UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad piktnaudžiavimas nagrinėjamu atveju pasireiškė ne tuo, jog UAB „Vilniaus energija“ taiko nesąžiningas kainas už komunikacinio tunelio kaip visumos nuomą, o tuo, kad, kaip minėta, neproporcingai padalinusi nuomos mokesčius atskiroms nuomininkų grupėms, taiko nesąžiningas kainas, kuomet už tą pačią paslaugą, t. y. už vienodą nuomojamą tunelio erdvę vieni nuomininkai moka dešimtimis kartų daugiau nei kiti.

Be to, pažymėtina, kad UAB „Vilniaus energija“ toks išnaudotojiškas elgesys naudingas tuo, jog tai leidžia kitų „permokančių“ nuomininkų sąskaita susimažinti savo komunikacijų išlaidas, kurias ji, apskaičiuodama komunikacinio tunelio kaip visumos nuomos kainą, turėtų dengti proporcingai jos užimamų komunikacijų daliai. Taigi, akivaizdu, kad Bendrovė primetė minėtiems ūkio subjektams išnaudotojiškas kainas, kuomet jie mokėdami už komunikacinio tunelio nuomą, mokėjo ne tik už savo užimamas erdves, bet tuo pačiu apmokėdavo ir UAB „Vilniaus energija“ komunikacijų sąnaudas. Manytina, kad tokias nesąžiningas kainas Bendrovė galėjo primesti savo nuomininkams tik dėl to, jog pastarieji buvo nuo jos priklausomi, kadangi neturėjo kito pasirinkimo, nes UAB „Vilniaus energija“ užėmė monopolinę padėtį atitinkamų paslaugų tiekimo rinkoje. Esant veiksmingai konkurencijai paslaugų teikimo rinkoje, t.y. esant konkurencijai tarp tiekėjų, pastarieji negalėtų primesti tokių nesąžiningų kainų savo paslaugų pirkėjams, kadangi veiksmingos konkurencijos sąlygomis yra įprasta, jog kiekvienas paslaugų pirkėjas pats moka tik už jam, bet ne kitiems subjektams tenkančią ekonominę naudą.

Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog UAB „Vilniaus energija“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi taikydama nesąžiningas komunikacinio tunelio nuomos kainas atskiroms nuomininkų – šalto vandens vamzdynų, ryšių kabelių ir radijo linijų – grupėms.

Tai, jog nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės yra pakankamos nesąžiningų kainų konstatavimui ir kad pasirinktas būdas yra tinkamas šiam konstatavimui, patvirtina tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir Teisingumo Teismo bei Europos Komisijos praktika.

2002 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. A⁷-363-02 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo Konkurencijos tarybos konstatuotą SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kuomet SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ ūkio subjektams taikė nesąžiningas kainas, neatsižvelgdama į ūkio subjektų sunaudotos šilumos energijos kiekį. Kaip pažymėjo teismas šioje byloje, „Konkurencijos taryba netyrė, ar nustatytas šiluminės energijos tiekimo kainų lygis yra teisingas ar neteisingas. Konkurencijos taryba, šiuo konkrečiu atveju, tyrė dominuojančio ūkio subjekto elgesį rinkoje, tai yra kaip jis taikė nustatytas kainas ir kitas pirkimo sąlygas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad užimdamas dominuojančią padėtį rinkoje, pasinaudojęs savo galia, kainas primetė nesąžiningai – jas siejo su perėjimu prie alternatyvaus šilumos šaltinio, o ne su suvartotos energijos kiekiu. (...) Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 03 nutarimu Nr. 6 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąją metodiką (...) šilumos energijos vartotojai yra skirstomi į grupes priklausomai nuo suvartotos šilumos kiekio, o kaina nustatoma remiantis vieninteliu kriterijumi – suvartotos energijos kiekiu. Pasinaudodama dominuojančia padėtimi rinkoje, pareiškėja primetė vartotojui nesąžiningas pirkimo sąlygas ir jas taikė pakeisdama vartotojo teisinę padėtį kitais, nepriklausančiais nuo suvartotos energijos kiekių, pagrindais, dėl kurių padidėjo vartotojo gamybos kaštai, o tai ribojo konkurenciją, varžė jo galimybes veikti rinkoje, o tuo pačiu pažeidė jo, kaip vartotojo, teises. Šias aplinkybes liudija ir tas faktas, jog vartotojas sumokėjo per 500 000 lt daugiau, negu būtų mokėjęs įprastinėmis sąlygomis.“¹⁷

Taigi, minėtos bylos atveju UAB „Utenos šilumos tinklai“ taikė su suvartotu energijos kiekiu nesusijusią kainą, kaip to reikalavo atitinkama kainos apskaičiavimo metodika, o nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ taikė su komunikacijų užimamomis erdvėmis tunelyje nesusijusią kainą, kaip tą numatė 1996 m. Metodika.

Teisingumo Teismas British Leyland byloje¹⁸ patvirtino, jog Europos Komisija pagrįstai pripažino įmonę piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas. Įmonė imdavo 6 kartus didesnį mokestį, jeigu buvo registruojamas automobilis su vairu kairėje pusėje, nei mokestį už automobilius su vairu dešinėje pusėje, nors iš esmės automobilio registravimo sąnaudos dėl to nesiskyrė. Pažymėtina, kad minėtoje byloje Komisija taikė iš esmės tokį pat įrodinėjimo būdą kaip ir šiame tyrime, t. y. buvo įvertinta, ar 6 kartus besiskiriančias paslaugų kainas galima pateisinti patiriamais kaštais. Jokių kaštų ir taikomų kainų (gaunamo pelno) Komisija neskaičiavo.¹⁹ Nepaisant to, Teismas nurodė, kad , remiantis turimais duomenimis, skirtingos kainos nėra pagrįstos patiriamais kaštais ir iš esmės šiuo argumentu remdamasis Teisingumo Teismas nurodė, kad nustatytasis registracijos mokestis buvo aiškiai neproporcingas teikiamos paslaugos sąnaudoms ir ekonominei vertei, ir todėl tokiais veiksmais įmonė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi.²⁰ Taigi, šioje byloje, kaip ir UAB „Vilniaus energija“ atveju, taip pat buvo lygintos paslaugų kainos atskiriems klientams tik tos pačios įmonės „viduje“. Be to, pažymėtina, jog UAB „Vilniaus energija“ taikomų nuomos tarifų skirtumai yra gerokai didesni nei minėtoje byloje, o tai, manytina, tik dar akivaizdžiau parodo Bendrovės kainų nesąžiningumą.

Tuo tarpu Deutsche Post AG byloje²¹ nustatinėdama nesąžiningų kainų buvimą Europos Komisija lygino Deutsche Post tarptautinius tarifus, taikomus paštui iš užsienio, ir tarifus, taikomus siunčiant paštą šalies viduje. Deutsche Post taikė vienodus tarifus abiem teikiamoms paslaugoms. Nustačiusi, jog išlaidos, patiriamos paštui iš užsienio, sudaro ne daugiau kaip 80 procentų išlaidų (įskaitant 3 procentų pelną, kuris yra įprastas šiame veiklos sektoriuje) siunčiant paštą šalies viduje, Komisija konstatavo, jog Deutsche Post paštui iš užsienio taikytas tarifas yra nesąžiningas tokia apimtimi, kiek yra viršijama minėta 80 procentų tarifo dydžio riba, nes didesnio tarifo dydžio negalima pateisinti objektyviais ekonominiais kriterijais.²²

Pažymėtina, kad UAB „Vilniaus energija“ taikyti nuomos tarifai UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitų kabelio ryšių operatoriams, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, kaip ir palyginus su British Leyland byla, gerokai daugiau nei Deutsche Post byloje viršijo pagal metodiką mokėtiną nuomos mokestį. Tačiau to skirtumo objektyviais ekonominiais kriterijais UAB „Vilniaus energija“ taip ir nepateisino. Tuo tarpu, jei palyginsime minėtiems subjektams taikytus tarifus su pačiai UAB „Vilniaus energija“ ar AB „Rytų skirstomieji tinklai“ apskaičiuotais tarifais, skirtumas tampa dar didesnis, nors akivaizdu, kad ir šie 2 ūkio subjektai moka už lygiai tokios pat ekonominės vertės paslaugą, todėl skirtumams tarp nuomos kainų nėra jokio objektyvaus ekonominio pateisinimo.

Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad UAB „Vilniaus energija“, naudodamasi užimama dominuojančia padėtimi, išnaudojo nuo jos priklausomus komunikacinio tunelio nuomos paslaugų pirkėjus (UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitus kabelio ryšių operatorius bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) – taikė jiems nesąžiningas kainas, t. y. kainas, kurios buvo jiems aiškiai nepalankios ir nepagrįstos ekonomine paslaugų verte.²³

Bendrovės teigimu, nei perimant komunikacinius tunelius, nei juos eksploatuojant, UAB „Vilniaus energija“ neturėjo jokių prielaidų traktuoti, kad tie tarifai, kuriuos ji taiko, yra netinkami, neteisėti ar iškreipti. Bendrovė nurodo, jog perimdama iš UAB „Šilumnešis“ savivaldybei priklausančių komunikacinių tunelių eksploatavimą, UAB „Vilniaus energija“ kartu perėmė ir tuo metu taikytus tarifus, 1999 m. patvirtintus savivaldybės, bei galiojusias sutartis, todėl aplinkybės, kurių pagrindu Konkurencijos taryba vertina nesąžiningas kainas, kilo iki 2002 m., t.y. iki Bendrovės įsisteigimo ir komunikacinių tunelių eksploatavimo perėmimo.

Kaip pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sutarties dėl ES veikimo 101 ir 102 straipsniai (buvę EB steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniai) taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva, o jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, 101 ir 102 straipsniai netaikomi.²⁴ Tačiau Pirmosios instancijos teismas savo 2008 m balandžio 10 d. sprendime byloje Nr. T-271/03 yra pažymėjęs, kad Teisingumo Teismas tik ribotai yra pripažinęs galimybę netaikyti 101 ir 102 straipsnių nustatytai antikonkurencinei veiklai dėl to, kad šią įmonių veiklą lėmė galiojantys nacionalinės teisės aktai arba dėl to, kad jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę.²⁵ Sutarties dėl ES veikimo 101 ir 102 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktai numato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę. Tokiu atveju, kai įmonių antikonkurencinė veikla nacionaliniu įstatymu tik skatinama arba jos vykdymas palengvinamas, Sutarties dėl ES veikimo 101 ir 102 straipsniai taip pat taikomi. Taigi, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką vien to fakto, kad įmonių veiklą lemia nacionaliniai teisės aktai, nepakanka tam, kad šiai veiklai nebūtų taikomos Sutarties dėl ES veikimo 102 straipsnio nuostatos. Konkrečiu atveju siekiant išsiaiškinti, ar Sutarties dėl ES veikimo 102 straipsniai yra taikytini, reikia nustatyti, ar nacionalinis įstatymas, priimti sprendimai pašalina bet kokią įmonės konkurencinės veiklos galimybę, o konkrečiu atveju siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo pažeistas šis straipsnis, reikia pirmiausiai nustatyti, kad nacionalinis įstatymas ir priimti sprendimai numato įmonės veiklos teisinį reguliavimą, atitinkantį Sutarties dėl ES veikimo 102 straipsnį.²⁶

Taigi, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar UAB „Vilniaus energija“ taikytos nesąžiningos komunikacinių tunelių nuomos kainos buvo sąlygotos Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimo Nr.843V, kurį vykdydama Bendrovė neturėjo galimybės savarankiškai pakeisti šių kainų ar jų apskaičiavimo principo.

Primintina, jog UAB „Vilniaus energija“ įgaliojimus, susijusius su komunikacinių tunelių nuomos kainodara, įtvirtino 2002 m. kovo 22 d. pasirašytas susitarimas Nr. 116, kuriuo UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos komunikacinių tunelių panaudos gavėjo teisės ir pareigos. UAB „Vilniaus energija“ savo vardu su komunikacinių tunelių nuomininkais pasirašė Praeinamųjų koridorių ir techninių kolektorių nuomos sutartis, kurių prieduose buvo nurodomas nuomos mokestis už komunikacijas praeinamuose kolektoriuose. Be to, šiuo susitarimu UAB „Vilniaus energija“ perėmė panaudos gavėjo teises ir pagal 2000 m. sausio 19 d. Panaudos sutartį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“, kurios 4.4. punkte UAB „Šilumnešis“ buvo įpareigota, skaičiuojant nuomos mokestį, vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais.

Taigi, UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo nuomos mokestį nustatyti atsižvelgdama į 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintus tarifus ir skaičiavimo tvarką (Metodiką). Pažymėtina, jog pati Metodika nenustatė konkurenciją ribojančio nuomos mokesčio apskaičiavimo būdo, t.y., pati apskaičiavimo tvarka nevertė Bendrovės daryti pažeidimo, kadangi joje įtvirtintas principas reikalavo, kad komunikacinių tunelių eksploatacijos sąnaudos būtų proporcingai paskirstomos tarp nuomininkų pagal jų komunikacijų užimamas erdves tunelyje, ko, kaip nustatyta, Bendrovė faktiškai nedarė. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo priversta taikyti tokius nuomos mokesčius, nes jų tarifus patvirtino Vilniaus miesto savivaldybė.

Be to, Bendrovės minimų 1999 m. perskaičiuotų komunikacinių tunelių nuomos tarifų teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas jau ir 2007 m. Nutarime, kuriame Konkurencijos taryba pažymėjo, kad 1999  m. tarifai neatitinka teisės aktams keliamų reikalavimų. Konkurencijos tarybos nuomone, tai yra tik tarifų projektas, patvirtintas UAB „Šilumnešis“ generalinio direktoriaus R. Petriko ir suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento direktoriumi V. Dastiku, kadangi Vilniaus m. savivaldybės įmonės UAB „Šilumnešis“ 1999 metais perskaičiuoti tarifai nebuvo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos.

Taip pat nepagrįsti Bendrovės teiginiai, jog apie 1999 m. perskaičiuotus tarifus Vilniaus miesto savivaldybė žinojo, todėl, jeigu ji būtų maniusi, jog tarifai yra neteisėti, būtų neleidusi jų taikyti.

Į tai pažymėtina, jog dėl „valstybės prievartos“ gynybos yra ne kartą pasisakiusi Europos Komisija ir teismai. Pavyzdžiui, Aluminium Products byloje Komisijai nagrinėjant draudžiamą susitarimą, šalys neigė susitarimo prieštaravimą konkurencijos taisyklėms įrodinėdamos, jog apie tokį jų elgesį žinojo ir jį skatino Vyriausybė. Nustačiusi, kad Vyriausybė nevertė įmonių sudaryti susitarimą ir nenumatė jokio teisinio mechanizmo, kuris galėtų sąlygoti tokį vertimą, Komisija konstatavo, jog pritarimo ir skatinimo faktas savaime nepanaikina ūkio subjektų laisvos valios savarankiškai priimti komercinius sprendimus.²⁷ Taigi, Bendrovės nurodoma aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė žinojo apie 1999 m. UAB „Šilumnešis“ indeksuotus tarifus, taipogi neatleidžia Bendrovės nuo pareigos būti atidžiai ir rūpestingai apskaičiuojant ir taikant komunikacinių tunelių nuomos tarifus.

Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, jog nuomos mokesčio kainas UAB „Vilniaus energija“ nustatė ne pati, o sutarties pagrindu perėmė iš UAB „Šilumnešis“. Pažymėtina, jog UAB „Vilniaus energija“ galėjo išvengti nesąžiningų kainų taikymo nuomos mokestį skaičiuodama pagal Metodikoje įtvirtintą proporcingumo principą ir faktiškai turėjo tą padaryti. Tai, kad nuomos mokestį Bendrovė įsipareigoja skaičiuoti pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintus tarifus, Bendrovė nurodydavo ir savo vardu su nuomininkais sudarytose Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartyse (bylos 5 tomas, 62, 66, 70, 74 ir kt. lapai). Be to, UAB „Vilniaus energija“ už komunikacinių tunelių nuomos paslaugas iš ūkio subjektų ima užmokestį, o ne perveda visas gaunamas pajamas Vilniaus miesto savivaldybei, todėl Bendrovė yra atsakinga už taikomų kainų sąžiningumą ir neprieštaravimą konkurencijos taisyklėms.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai nenustatė tokių nuomos apskaičiavimo principų, kuriuos taikydama UAB „Vilniaus energija“ būtų priversta kai kurioms nuomininkų grupėms (šalto vandens vamzdynų, ryšių kabelių ir radijo linijų) skaičiuoti nesąžiningus nuomos mokesčius, o priešingai – nukrypdama nuo šių principų, UAB „Vilniaus energija“ elgėsi savarankiškai, todėl turėjo galimybę šį prieštaravimą pašalinti.

UAB „Vilniaus energija“ savo nuomonėje apie atliktą tyrimą akcentavo, jog tyrėjai neanalizavo komunalinių tunelių nuomos kainų santykio su produkto ekonomine verte, kaip tai buvo nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime, grąžindamas bylą papildomam tyrimui, todėl nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningų kainų ir Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo. Bendrovė taip pat nurodė, jog į 1996 m. patvirtintos Metodikos pagrindu apskaičiuotus tarifus nėra įtrauktos nusidėvėjimo sąnaudos (Kauno miesto metodikoje šios sąnaudos įtrauktos), taip pat neatsispindi dalis kitų sąnaudų bei kapitalo kaštai, todėl UAB „Vilniaus energija“ paslaugos kaina yra žemesnė, nei paslaugos ekonominė vertė.

Atsakant į šiuos teiginius pažymėtina, jog, apskaičiavusi komunikacinių tunelių sąnaudų paskirstymo sumas pagal atskiras komunikacijų rūšis, Konkurencijos taryba jas įvertino kaip atitinkančias paslaugos už komunikacinio tunelio nuomos dalį ekonominę vertę. Tuo tarpu apskritai kalbėti apie viso tunelio nuomos ekonominę vertę būtų prasminga ir netgi būtina tuo atveju, jeigu visas komunikacinis tunelis būtų nuomojamas vienam ūkio subjektui. Tokiu atveju reikėtų nustatyti, kiek kainuoja išnuomoti visą tunelį ir už kiek realiai jis išnuomojamas, ir vertinti, ar susidaręs skirtumas yra nepagrįstas, bei ar nuomininkas nepermoka. Tačiau šioje byloje komunikacinis tunelis yra padalintas skirtingiems nuomininkams ir už tą pačią erdvę jie moka skirtingas kainas, todėl tyrimo metu visas dėmesys buvo skiriamas šių kainų palyginimui ir analizei. 

Kadangi tiesiogiai nuomos kainų santykio su paslaugos ekonomine verte palyginti nebuvo įmanoma, nes nuomos kainos mokamos skirtingai, priklausomai nuo užimamos erdvės,  Konkurencijos taryba tyrė įvairių nuomininkų mokamas kainas pasitelkusi santykinį vienetą – erdvės (skerspjūvio) plotą. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra jokio pagrindo manyti, kad vienas procentas skerspjūvio galėtų turėti skirtingą ekonominę vertę priklausomai nuo vartotojo ir komunikacijų išdėstymo vietos skerspjūvyje. Tokiu būdu, jeigu visi pirkėjai įsigyja, išsinuomodami vieną procentą skerspjūvio, vienodą vertę, tai, kaip nustatyta, jie sumoka akivaizdžiai neproporcingą kainą (besiskiriančią iki maždaug 28 kartų) už 1procentą skerspjūvio.

Be to, jeigu apskaičiuojant paslaugos ekonominę vertę būtų įtrauktos ir kitos UAB „Vilniaus energija“ nurodomos sąnaudos, nesąžiningų kainų taikymo principas vis tiek išliktų ir nuomos mokestis smarkiai skirtųsi. Nors, kaip minėta aukščiau, atsižvelgus į tai, jog minėtų nuomos paslaugų ekonominė vertė yra vienoda, tokie kainų skirtumai nėra pateisinami objektyviais ekonominiais kriterijais. Brangiausiai nuomojantys plotą (TEO LT, AB ir kiti kabelio ryšių operatoriai, UAB „Vilniaus vandenys“ ir VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) ir toliau būtų neišvengiamai išnaudojami, nes mokėtų žymiai daugiau negu UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“, ir tokiu būdu dengtų neproporcingai daug komunikacinio tunelio naudojimo išlaidų.

Be to, nėra pagrindo UAB „Vilniaus energija“ nurodomų amortizacinių atskaitymų ir kapitalinio remonto išlaidų įtraukti į komunikacinių tunelių nuomos sąnaudas. Iš UAB „Vilniaus energija“ pateiktų duomenų matyti, kad bendras sąnaudas komunikacinių tunelių priežiūrai ir nuomai sudaro: 1) mokestis Vilniaus miesto savivaldybei už kolektorių panaudos sutarties administravimą; 2) elektros energijos suvartojimas; 3) medžiagų suvartojimas; 4) kolektorių remonto darbai rangos būdu; 5) linijinio personalo darbo užmokesčio išlaidos; 6) pridėtinės išlaidos; 7) transportas ir mechanizmai; 8) darbuotojų darbo užmokestis; 9) įmokos į „Sodrą“ ir garantinį fondą nuo darbuotojų darbo užmokesčio; 10) įmokos į „Sodrą“ nuo linijinių darbuotojų darbo užmokesčio; 11) įmonės pelnas. Šiuose sąnaudų straipsniuose atskirai amortizaciniai atskaitymai ir kapitalinio remonto išlaidos nėra nurodomi, todėl jie neturėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant nuomos mokestį.

Kaip yra nurodžiusi Vilniaus miesto savivaldybė 2006-02-23 rašte Bendrovei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos“, Energijos ir ūkio departamentas skaičiuoja kolektorių nusidėvėjimą, kuris sudaro 1,4 proc. pradinės vertės per metus (bylos 4 tomas, 101 lapas). Pastebėtina, jog remiantis šio nutarimo 6 punktu, naudojamo pagal nuomos (panaudos) sutartį ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą apskaičiuoja ir įrašo į savo finansinę atskaitomybę to turto nuomotojas (savininkas). Kadangi UAB „Vilniaus energija“ eksploatuoja komunikacinius tunelius pagal panaudos sutartį, o tunelių savininke išlieka Vilniaus miesto savivaldybė, laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ neturi teisės įtraukti nusidėvėjimo sąnaudų į savo finansinę atskaitomybę.

Kita vertus, įtraukus minėtus atskaitymus ir kapitalinio remonto išlaidas į UAB „Vilniaus energija“ patiriamas sąnaudas, susijusias su komunikacinio tunelio nuoma, tektų pripažinti, jog ūkio subjektas, apskaičiuodamas savo teikiamų paslaugų sąnaudas, į jas gali įtraukti išlaidas, kurių teisės aktai jam neleidžia įtraukti, t. y., kad iš esmės teisėtai gali būti įtraukiamos neteisėtos išlaidos, nenumatytos nei teisės aktuose, nei sutartyse su nuomininkais.

Taip pat pastebėtina, jog teigdama, kad iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos įmonė realiai patiria nuostolius, Bendrovė nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, kurie atsispindėtų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose. Be to, tyrimo metu buvo analizuojamos komunikacinio tunelio nuomos kainos skirtingiems nuomininkams, o ne apskritai viso tunelio nuomos kaina, todėl, netgi jeigu Bendrovė iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos patiria nuostolius, tai neparodo taikomų kainų sąžiningumo, kadangi, kaip nustatyta, UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ padengia tik dalį joms tenkančių sąnaudų.

Galiausiai pažymėtina, jog nei anksčiau komunikacinius tunelius nuomojusi UAB „Šilumnešis“, nei UAB „Vilniaus energija“ nėra ginčijusi 1996-05-30 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 843V patvirtintos metodikos dėl to, jog į sąnaudas nėra įtraukti amortizaciniai atskaitymai ir kapitalinio remonto išlaidos. Tai, kad „Vilniaus energija“ informavo savivaldybę apie poreikį peržiūrėti galiojančią tvarką, kurios pastaroji vis tiek nepakeitė, laikytina labiau įprastinėmis derybomis, kur sutarties šalys bando išsiderėti joms palankesnę poziciją, o ne esminiu prieštaravimu žalingai praktikai, dėl kurios buvimo, anot „Vilniaus energija“, bendrovė kasmet patiria milijoninius nuostolius.

Už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 41 straipsnio 1 dalimi, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, gali skirti ūkio subjektui baudą iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Konkurencijos taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 skyrė UAB „Vilniaus energija“ baudą atsižvelgdama į tai, kad UAB „Vilniaus energija“ yra natūrali monopolininkė komunikacinių tunelių nuomos rinkose, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vyko vietinėse rinkose bei į tai, kad komunikacinių tunelių nuomos veikla yra visiškai nesusijusi su UAB „Vilniaus energija“ pagrindine veikla, o iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamos metinės pajamos UAB „Vilniaus energija“ tesudaro tik apie 1 proc. visų įmonės bendrųjų pajamų. Bauda buvo padidinta atsižvelgus į pažeidimo trukmę. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Įvertinus šias aplinkybes, UAB „Vilniaus energija“ buvo skirta 178 000 Lt bauda.

Kadangi tyrimas dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų buvo atnaujintas, tačiau atnaujinto tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, kurios būtų lėmusios didesnį ar mažesnį ankstesniame Konkurencijos tarybos nutarime konstatuoto UAB „Vilniaus energija“ padaryto Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo pavojingumą ar ilgesnę trukmę, tai 178 000 Lt bauda, kuri buvo skirta 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18, paliekama nepakeista.

Taip pat, remiantis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais turi teisę, be kita ko, įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą.

2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 Konkurencijos taryba įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ per 3 mėnesius nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktui prieštaraujančius veiksmus.

Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos nustatyto įpareigojimo įvykdymas susijęs su UAB „Vilniaus energija“ sutarčių su kitais ūkio subjektais sąlygų pakeitimu, kurių vienašališkai Bendrovė pakeisti negali, įpareigojimą nutraukti neteisėtą veiklą Konkurencijos taryba supranta kaip UAB „Vilniaus energija“ pareigą per 3 mėn. pateikti komunikacinių tunelių nuomininkams naujus Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarčių projektus ar dabartinių sutarčių pakeitimus, kuriuose nustatytos komunikacinių tunelių nuomos kainos bei jų apskaičiavimo tvarka neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktu, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 41 straipsnio 1 dalimi,

Konkurencijos taryba nutaria:

1. Pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą.

2. Įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas.

3. Už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirti UAB „Vilniaus energija“ 178 000 (vieno šimto septyniasdešimt aštuonių tūkstančių) litų baudą.

4. Įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ per 5 (penkias) dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Šis nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsniu, paskirta piniginė bauda per tris mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6920.

 

Pirmininkas Jonas Rasimas

¹ 100 procentų suma negaunama dėl to, jog UAB „Vilniaus energija“ pateiktose proporcijose pačiai UAB „Vilniaus energija“ šiluminių trasų ir karšto vandens vamzdynų zonai nepriskirta karšto vandens vamzdynų 15,4% dalis; nors ši šiluminių trasų ir karšto vandens vamzdynų zonų dalis komunikaciniuose tuneliuose yra laisva (vamzdynai išmontuoti arba nenaudojami), sąnaudas, tenkančiai šiai nepriskaičiuotai daliai, privalo dengti pati UAB „Vilniaus energija“.

² 2004 m. liepos 23 d. Europos Komisijos sprendimas byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingborg, COMP/A.36.568/D3.

³ 1993-12-21 Europos Komisijos sprendimas byloje Nr. 94/119/EC (Port of Rodby), OL, 1994 L 055, p. 52.

⁴ Ten pat, 12 punktas.

⁵ 1998-11-26 Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. C-7/97 (Bronner), ECR, 1998 I-7791, 41 punktas.

⁶ Ten pat, 43-44 punktai.

⁷ Bellamy and Child „European Community Law of Competition“ (sixth edition) edited by Peter Roth QC, Vivien Rose. Oxford University Press 2008, p. 952.

⁹ 1978 m. vasario 14 d. Sprendimas byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją, 27/76.

¹⁰ 2004 m. liepos 23 d. Europos Komisijos sprendimas byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingborg, COMP/A.36.568/D3, žr. 171 p.

¹¹ 2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas byloje COMP/C-1/36.915 Deutsche Post AG.

¹² 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-395/87 Ministère public v Jean-Louis Tournier. P. 38.

¹³ Išsami analizė apie sąnaudų pasiskirstymą tarp nuomininkų grupių pateikiama 2010-01-11 Pranešimo Nr. 5S-1 2 Priede (bylos 7 tomas, 66 lapas).

¹⁴ Išsami analizė apie gautas pajamas pateikiama 2010-01-11 Pranešimo Nr. 5S-1 4 Priede (bylos 7 tomas, 68 lapas).

¹⁵ 1986 m. lapkričio 11 d. ETT sprendimas byloje 226/84 British Leyland Public Limited Company prieš Europos Komisiją [1986], ECR 3263.

¹⁶ Išsami analizė apie sąnaudų 1 procentui nustatymą pateikiama 2010-01-11 Pranešimo Nr. 5S-1 2 Priede (bylos 7 tomas, 66 lapas).

¹⁷ 2002 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷-363-02 SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ prieš Konkurencijos tarybą.

¹⁸ 1986-11-11 ETT sprendimas byloje 226/84 British Leyland Public Limited Company prieš Europos Komisiją. [1986], ECR 3263.

¹⁹ 1984 m. liepos 2 d. Europos Komisijos sprendimas dėl procedūros pagal EEB Sutarties 86 straipsnį (IV/30.615 - BL).

²⁰ Ten pat, paragrafai 28-30.

²¹ 2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas Deutsche Post AG byloje, COMP/C-1/36.915.

²² 2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo Deutsche Post AG byloje, COMP/C-1/36.915 127 p.

²³ Nagrinėjamos bylos kontekste nėra jokio pagrindo manyti, kad vienas procentas (arba 1 cm²) skerspjūvio galėtų turėti skirtingą ekonominę vertę priklausomai nuo vartotojo (pirkėjo) ir komunikacijų išdėstymo vietos skerspjūvyje. Tokiu būdu, jeigu visi pirkėjai įsigyja, išsinuomodami vieną procentą (arba 1 cm²) skerspjūvio, vienodą (arba beveik vienodą) vertę, tai jie sumoka akivaizdžiai neproporcingą kainą (besiskiriančią iki maždaug 28 kartų) už 1proc. (ar 1 cm²) skerspjūvio.

²⁴ 1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C-359/95 P ir C-379/95 P, Rink. p. I-6265, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

²⁵ 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78-215/78 ir 218/78, Rink p. 3125, 130–134 punktai; 1985 m. kovo 20 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, 41/83, Rink. p. 873, 19 punktas; 1985 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82-242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Rink. p. 3831, 27–29 punktai ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo CIF, C-198/01, Rink. p. I-8055, 67 punktas.

²⁶ 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009 UAB „CSC Telecom“ ir kiti prieš Konkurencijos tarybą.

²⁷ 1987 m. lapkričio 17 d. Europos Komisijos sprendimas byloje Aluminium Products. OL L 092 , 30/03/1985 P. 0001 – 0076.