BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

DĖL ŪKIO SUBJEKTŲ, UŽSIIMANČIŲ NE GYVYBĖS DRAUDIMO VEIKLA, IR JŲ ASOCIACIJŲ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 101 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

  • 2010 12 23
  • Nutarimo Nr.: 2S-33
  • Nustatytas pažeidimas
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) bylos nagrinėjimo posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ES Sutartis, SESV)[1] 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnis) reikalavimams.
Konkurencijos taryba n u s t a t ė:
Tyrimas dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties 101 straipsnio reikalavimams pradėtas Konkurencijos tarybos 2008-04-17 nutarimu Nr. 1S-49 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla ir Lietuvos draudikų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“. Tyrimas pradėtas Konkurencijos tarybos iniciatyva.
Tyrimas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2008-09-11 nutarimu Nr. 1S-117, 2008-12-11 nutarimu Nr. 1S-177, pratęstas ir papildytas 2009-03-12 nutarimu Nr. 1S-40, pratęstas 2009-06-11 nutarimu Nr. 1S-87, 2009-09-01 nutarimu Nr. 1S-141, 2010-03-10 nutarimu Nr. 1S-37, 2010-06-10 nutarimu Nr. 1S-102 bei 2010-09-16 nutarimu Nr. 1S-167. Tyrimo metu atlikti patikrinimai AB „Lietuvos Draudimas“, UADB „ERGO Lietuva“, UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „If Draudimas“, Lietuvos draudikų asociacijos, Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro naudojamose patalpose. Dėl informacijos ir dokumentų, reikalingų tyrimui atlikti, pateikimo buvo susirašinėjama su Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – Draudimo priežiūros komisija, taip pat DPK) ir tiriamais ūkio subjektais, kitais draudikais, taip su draudimo paslaugų pirkėjais (draudėjais), galėjusiais pateikti su tyrimu susijusios informacijos, taip pat buvo gauti paaiškinimai iš nagrinėjamų ūkio subjektų. Tyrimo metu buvo analizuojamas 2002-2009 m. laikotarpis.
Tyrimo metu buvo nagrinėjama, ar UAB DK „PZU Lietuva“, AB „Lietuvos draudimas“, UADB „ERGO Lietuva“, „If P&C Insurance AS“ filialas (anksčiau – AB „If Draudimas“), UADB „Seesam Lietuva“,Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ir Lietuvos draudikų asociacija derino draudimo išmokas bei kitas draudimo sąlygas ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse. Atlikus tyrimo veiksmus, nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, toliau pirmiausia nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su šiomis draudimo paslaugomis bei AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimo sąlygos, bei jų atitiktis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams.
1. Bendra informacija apie statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimą
1.1. Teisinis reguliavimas, taikomas nagrinėjamoms draudimo paslaugoms
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo[2] (toliau – Draudimo įstatymas) 2 straipsnio 26 dalyje numatyta, kad draudimo veikla yra ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus įvykus draudžiamiesiems įvykiams. Draudimo veikla skirstoma į dvi draudimo šakas: gyvybės ir ne gyvybės draudimą. Ne gyvybės draudimo šakai, remiantis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi (2002-05-23 redakcijos Draudimo įstatyme analogiška nuostata numatyta 5 straipsnio 3 dalyje), priskiriamos tokios draudimo grupės kaip draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimas ligos atveju, įvairių transporto priemonių draudimas, vežamų krovinių draudimas, turto draudimas nuo gaisro bei gamtinių jėgų ir kitų rizikų, bendrosios civilinės atsakomybės draudimas, laidavimo draudimas ir kt. Kaip apibrėžta Draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. Pagal draudimo formas draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu sutartimi. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimas gali būti ir savanoriškas, kai, pavyzdžiui, draudžiama analogiška atsakomybė, tačiau išeinant už teisės aktų nustatytų privalomojo draudimo ribų, ir pan. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimui yra priskiriamos ir statinio projektuotojo bei rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugos.
Privalomasis statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimas, jį numačius Lietuvos Respublikos statybos įstatyme[3] (toliau – Statybos įstatymas), įsigaliojo 2003 m., Draudimo priežiūros komisijai 2002-04-30 nutarimu Nr. 78 patvirtinus Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles ir tos pačios dienos nutarimu Nr. 79 patvirtinus Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles[4]. Iki privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo šios paslaugos pagal savo pobūdį buvo priskirtos Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupei. Atitinkamai draudikai statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą teikė pagal Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles, o rangovo civilinės atsakomybės draudimą – pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles.
Statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pagrindinės teisines nuostatos numatytos Statybos įstatyme, taip pat Draudimo priežiūros komisijos statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugų taisyklėse (žiūrėti nutarimo 1.2. ir 1.3. dalis).
Pagal Statybos įstatymą statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė draudžiama privalomuoju draudimu, neatsižvelgiant į projektavimo ir statybos finansavimo šaltinius, statinio nuosavybės formą bei statinio projektuotojo, rangovo ir statytojo (užsakovo) juridinį statusą. Statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo objektas yra statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims. Draudikas pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą atlygina draudimo išmokomis statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims draudėjo padarytą žalą asmens sveikatai arba žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, bei žalą turtui.
Draudimo sutarties šalys yra draudėjas – statinio projektuotojas ar rangovas, ir draudikas – draudimo įmonė, turinti Draudimo priežiūros komisijos leidimą vykdyti statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Šis leidimas išduodamas pagal Draudimo priežiūros komisijos patvirtintą tvarką. Draudėjas civilinę atsakomybę turi apdrausti pagal kiekvieną statinio projektą atskirai arba pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus. Draudėjas civilinę atsakomybę turi atskirai apdrausti dėl kiekvieno statomo statinio, dėl kurio sudaryta rangos sutartis. Projektuojant ir statant nesudėtingus statinius ir atliekant statinio paprastąjį remontą, draustis privalomuoju statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimu nebūtina. Taip pat neprivaloma draustis juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems statybos darbus ūkio būdu (tačiau tai palieka galimybę draudėjams draustis savanoriškuoju draudimu). Draudimo išmokos mokamos tik atsitikus draudiminiam įvykiui, remiantis šį įvykį patvirtinančiais oficialiais dokumentais. Draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, draudėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo minimalios sumos bei draudimo galiojimo terminai nustatomi Draudimo priežiūros komisijos tvirtinamose Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse ir Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse.
1.2. Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatos pagal Draudimo priežiūros komisijos taisykles
Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, kuris negali būti trumpesnis už Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą garantinį terminą, dėl draudimo sutarties galiojimo metu netinkamai atlikto statinio projektavimo, kai draudimo sutartis sudaryta pagal atskirą statinio projektą, arba dėl netinkamo statinio projektavimo, kurio statinio projektai ar jų dalys buvo perduoti užsakovams draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, ir kurių projektavimo darbų rangos sutartys buvo pasirašytos po statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimo dienos, kai draudimo sutartis sudaryta pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus. Draudimo objektas nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl netinkamai atlikto statinio projektavimo metu padarytos žalos jo paties turtui ir (ar) asmeniui bei dėl žalos jo šeimos narių turtui. Draudimo objektas taip pat nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl bet kokios kitos jo veiklos, nesusijusios su statinio projektavimu. Draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu ir per terminą, kurio nustatymo kriterijai nurodyti taisyklėse, reikalavimo pateikimas draudėjui atlyginti žalą, kuri atsirado dėl netinkamai atlikto statinio projektavimo. Reikalavimo pateikimas pripažįstamas draudiminiu įvykiu esant draudimo taisyklėse numatytoms sąlygoms. Draudikas (draudimo įmonė) ir draudėjas sudaro draudimo sutartį, o jos sudarymą patvirtina draudiko išduodamas Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimas (polisas).
Draudimo suma nustatoma draudiko ir draudėjo susitarimu ir nurodoma draudimo liudijime (polise). Minimali draudimo suma, apdraudžiant draudėjo civilinę atsakomybę dėl vieno statinio projekto, turi būti ne mažesnė kaip 150 000 Lt. Minimali draudimo suma, draudžiant pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus, turi būti ne mažesnė kaip 1 000 000 Lt. Draudimo įmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į draudimo rizikos laipsnį. Draudimo įmokos dydis nurodomas draudimo liudijime (polise).
Draudikas neturi teisės atsisakyti sudaryti draudimo sutartį (išskyrus tuos atvejus, kai draudėjas neįvykdo taisyklių 24 punkte numatytos pareigos). Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti skundžiamas teismui.
Draudiminės apsaugos terminas turi apimti laikotarpį:
1) nuo statinio projektavimo pradžios iki Civilinio kodekso 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto garantinio termino pabaigos, kai draudimo sutartis sudaroma atskiram statinio projektui. Draudimo sutartis atskiram statinio projektui sudaroma nuo statinio projektavimo pradžios iki statinio projektavimo pabaigos;
2) nuo draudimo sutarties įsigaliojimo datos iki Civilinio kodekso 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto garantinio termino pabaigos – draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu perduotų užsakovams statinio projektų ar jų dalių, kurių projektavimo darbų rangos sutartys buvo pasirašytos po statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimo dienos, kai draudimo sutartis sudaryta pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus. Draudimo sutartis draudžiant projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus sudaroma vieneriems metams.
Civilinio kodekso 6.698 straipsnio „Garantiniai terminai“ 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad rangovas, projektuotojas ir techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per penkerius metus.
Taisyklėse nurodytos ir kitos draudimo sąlygos: draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas, draudėjo pareiga pranešti apie draudiminį įvykį ir jo pareigos jam įvykus, bendrosios žalos dydžio nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo nuostatos, draudėjo kreipimasis į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo tretiesiems asmenims, trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudimo išmokos mokėjimas dėl žalos sveikatai, draudimo išmokos mokėjimas dėl žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, draudimo išmokos mokėjimas draudėjui, draudiko teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perleidimas kitiems draudikams, draudimo sutarties nutraukimas ir pakeitimas.
1.3. Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatos pagal Draudimo priežiūros komisijos taisykles
Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, kuris negali būti trumpesnis nei 2 metai, dėl draudimo sutarties galiojimo metu atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų. Draudimo objektas nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų metu padarytos žalos jo paties ar jo darbuotojų turtui ir (ar) sveikatai, gyvybei bei dėl žalos jų šeimos narių turtui, taip pat draudėjo civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos draudėjo (taip pat jo pavedimu ir sąskaita – trečiųjų asmenų) pagamintai ar patiektai produkcijai ir (ar) atliktų statybos darbų rezultatui. Draudimo objektu taip pat nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl bet kokios kitos jo veiklos, nesusijusios su statinio statybos darbais. Draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu ir per terminą (kuris nustatytas taisyklių 11 punkte) reikalavimo pateikimas draudėjui atlyginti žalą, kuri atsirado dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų. Reikalavimo pateikimas pripažįstamas draudiminiu įvykiu esant nustatytoms taisyklėse sąlygoms. Draudikas (draudimo įmonė) ir draudėjas sudaro draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudiko išduodamas rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimas (polisas).
Draudimo suma nustatoma draudiko ir draudėjo susitarimu ir nurodoma draudimo liudijime (polise). Minimali draudimo suma negali būti mažesnė nei 150 000 Lt vienam draudiminiam įvykiui. Draudimo įmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į draudimo rizikos laipsnį. Draudimo įmokos dydis nurodomas draudimo liudijime (polise).
Draudikas neturi teisės atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, išskyrus tuos atvejus, kai draudėjas neįvykdo taisyklių 23 punkte numatytos pareigos. Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti skundžiamas teismui.
Draudimo sutartis sudaroma terminui, kuris apima laikotarpį nuo vieno statinio statybos darbų pradžios iki pabaigos (statinio pripažinimo tinkamu naudoti pagal paskirtį). Draudiminės apsaugos terminas negali būti trumpesnis nei 2 metai nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos. Jei draudimo sutartis pasibaigė anksčiau, negu nustatyta, draudėjas privalo sudaryti naują draudimo sutartį. Draudimo sutarties termino pradžia ir pabaiga nurodoma kalendorine data draudimo liudijime (polise).
Taisyklėse nurodytos ir kitos draudimo sąlygos: draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas, draudėjo pareiga pranešti apie galimą draudiminį įvykį ir jo pareigos jam įvykus, bendrosios žalos dydžio nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo nuostatos, draudėjo kreipimasis į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo tretiesiems asmenims, trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudimo išmokos mokėjimas dėl žalos sveikatai, draudimo išmokos mokėjimas dėl žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, draudimo išmokos mokėjimas draudėjui, draudiko teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perleidimas kitiems draudikams, draudimo sutarties nutraukimas ir pakeitimas.
2. Ūkio subjektai, teikiantys statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo bei kitas bendrojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas
Tyrimo metu nustatyta, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikia UAB DK „PZU Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB DK „Lindra“, toliau taip pat – PZU, PZU/Lindra, Lindra) (įregistruota 1993-08-09, juridinio asmens kodas 110057869) bei AB „Lietuvos draudimas“ (toliau taip pat – Lietuvos draudimas, LD) (įregistruota 1996-12-10, juridinio asmens kodas 110051834), kurių bendradarbiavimo, sudarius bendrojo draudimo susitarimą, atitiktis konkurencijos teisės normoms toliau yra nagrinėjama šiame nutarime.
Nustatyta, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas taip pat teikia UADB „Ergo Lietuva“, UAB „BTA draudimas“, „If P&C Insurance AS“ filialas (anksčiau – AB „If draudimas), AAS „Gjensidige  Baltic“ Lietuvos filialas (anksčiau – ADB „RESO Europa“, ADB „Snoro garantas“), bei kiti draudikai.
Kai kurie draudikai be privalomojo draudimo teikia ir savanoriškojo draudimo paslaugas ir draudžia pagal atitinkamas patvirtintas taisykles. Pavyzdžiui, „If P&C Insurance AS“ filialas Lietuvoje teikia rangovo civilinės atsakomybės savanorišką draudimą pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles; UAB DK „PZU Lietuva“ teikė statinio projektuotojo savanoriškojo draudimo paslaugas pagal Civilinės atsakomybės, atliekant projektavimo darbus, savanoriškojo draudimo taisykles; UADB „Ergo Lietuva“ pagal poreikį rangovus draudžia įmonių veiklos ir produkto civilinės atsakomybės draudimu su individualiomis sąlygomis[5].
Atsižvelgus į šias aplinkybes, tyrimo metu buvo nagrinėjama AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bei kitų draudikų padėtis atskirose draudimo rinkose, teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo bei bendrojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas.
Tyrimo metu nustatyta, kokią dalį, lyginant su kitais konkurentais, nagrinėjami ūkio subjektai užėmė teikdami statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas. Šie duomenys apima laikotarpį nuo 2003 m. iki 2008 m. Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu didžiausias dalis užėmė ūkio subjektai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“. Rinkoje veikė ir kiti ūkio subjektai – AB „If draudimas“, UAB „BTA draudimas“, NORD LB, ADB „Snoro garantas“ bei kiti.
Taip pat nustatyta, kad bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis (apskaičiuota įtraukiant tik bendrojo draudimo pagrindu gautas įmokas) visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. sudarė dideles šių paslaugų rinkų dalis. Bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis atskirais metais sudarė nuo [45-50] proc. iki [70-75] proc.
Be to, nustatyta, kad, be bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, bendrovės taip pat ir savarankiškai vykdė statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kur kiekviena bendrovė draudimo paslaugas teikė savarankiškai be kito draudiko. AB „Lietuvos draudimas“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas savarankiškai teikė tik 2003 m. ir 2004 m., vėlesniais metais tokio draudimo neteikė. UAB DK „PZU Lietuva“ visais metais be bendrojo draudimo su AB „Lietuvos draudimas“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikė ir savarankiškai ir šio draudiko rinkos dalis didėjo.
Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje situacija 2003-2008 m. laikotarpiu buvo iš esmės analogiška. Tyrimo metu nustatyta, kad, teikdami rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, veikė iš esmės tie patys ūkio subjektai, kaip ir aukščiau paminėtieji bei UADB „Ergo Lietuva“, t.y. nedidelis skaičius draudikų.
Nustatyti duomenys parodo ūkio subjektų pasiskirstymą atsižvelgiant į pagal rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas uždirbtas draudimo įmokas – AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ buvo didžiausi draudikai šioje rinkoje, kurioje taip pat veikė ir ERGO Lietuva, AB „If draudimas“, UAB „BTA draudimas“ bei kiti smulkūs draudikai.
Bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis, apskaičiuota įtraukiant tik bendrojo draudimo pagrindu gautas įmokas, visoje rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. sudarė nuo [35-40] proc. iki [45-50] proc.
Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad be bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, bendrovės turėjo tam tikrą dalį ir savarankiškai vykdomo rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kur kiekviena bendrovė draudimo paslaugas teikė viena, be kito draudiko. AB „Lietuvos draudimas“ rangovo civilinės atsakomybės savarankiškai privalomojo draudimo paslaugas teikė tik 2003 m. ir 2004 m., vėlesniais metais tokio draudimo paslaugų neteikė. UAB DK „PZU Lietuva“ visais metais teikė savarankišką rangovo civilinės atsakomybės privalomą draudimą ir šio draudimo rinkos dalis didėjo.
Kiti statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikę draudikai (ne AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“) šias paslaugas teikė savarankiškai, nesudarę susitarimų dėl bendrojo draudimo su kitais draudikais.
Tyrimo metu taip pat nustatyta ir draudikų padėtis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje, prieš įvedant privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ uždirbtos įmokos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė 8,398 mln. Lt, UAB DK „Lindra“ – 3,246 mln. Lt. Tiktai vienas iš Lietuvos draudikų – UADB „ERGO Lietuva“ – turėjo panašaus dydžio kaip ir UAB DK „Lindra“ uždirbtas įmokas iš bendrosios civilinės atsakomybės draudimo – 3,328 mln. Lt. Kitų draudikų uždirbtos įmokos buvo mažesnės ir sudarė: AB „If draudimas“ (dabar – „If P&C Insurance AS“ filialas) – 1,980 mln. Lt, DUAB „Baltijos garantas“ – 1,207 mln. Lt, tuo tarpu smulkesnių draudikų uždirbtos įmokos buvo santykinai mažos ir nesiekė 1 mln. Lt. Kartu sudėjus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ uždirbtas įmokas, jų dalis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė 52 proc.
3. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavimas teikiant draudimo paslaugas
Kaip jau minėta, Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavo teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Nustatyta, kad šie ūkio subjektai pasirašė ir įgyvendino šiuos susitarimus (sutartis) ir kitus dokumentus (rizikos vertinimo ir sutarčių sudarymo tvarkas):
1) Generalinė bendradarbiavimo sutartis;
2) Laidavimo draudimo sutartis;
3) Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartys;
4) Statinio projektuotojo privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka;
5) Rangovo privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka;
6) Papildomas susitarimas prie Generalinės bendradarbiavimo sutarties.
Nustatyta, jog vadovaudamiesi šiais dokumentais, minėti draudikai vykdė bendrąjį statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
Pagal tuo metu – tiek minėtos sutarties sudarymo 2003 m. pradžioje, tiek ir vėliau – aktualią Draudimo įstatymo redakcijos[6] 22 straipsnio 8 dalies redakciją, pagrindinis draudikas privalėjo gauti Priežiūros tarnybos valdybos leidimą bendrajam draudimui Lietuvos Respublikoje. Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos (dabar – Draudimo priežiūros komisija) valdyba tokius leidimus bendrajam draudimui pagal Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles ir Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles išdavė atitinkamai 2003-07-23 ir 2003-07-29.
Toliau chronologine, pagal dokumentų pasirašymą, tvarka pateikiamos minėtų susitarimų pagrindinės nuostatos.
3.1. AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuostatos
2003-02-26 tarp AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“ (šiuo metu – UAB DK „PZU Lietuva“) buvo sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis[7] (toliau – Generalinė sutartis), pagal kurią šie draudikai susitarė bendradarbiauti ir kooperuotis teikiant draudimo paslaugas, t.y. teikti bendrąjį draudimą.
Generalinės sutarties objektas – tai Šalių (AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“) bendradarbiavimas gerinant tarpusavio santykius bei plėtojant ekonominę veiklą, o taip pat kokybiškas ir operatyvus draudimo produktų pardavimas, draudimo sutarčių administravimas.
Generalinės sutarties dalykas – šalių bendradarbiavimas šiomis pagrindinėmis kryptimis:
1) laidavimo draudimo (dalyvavimo konkurse ir sutarčių laidavimo draudimas);
2) dalyvavimas bendrajame rangovo civilinės atsakomybės privalomajame draudime;
3) dalyvavimas bendrajame statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomajame draudime.
Šalys nutarė, jog, siekdamos įgyvendinti šios sutarties dalyką, jos pasirašys atskiras sutartis dėl kiekvieno dalyko sudėtinės dalies. Sutartyse bus tiksliai ir aiškiai apibrėžtas Šalių bendradarbiavimo mechanizmas, atsiskaitymų tvarka, prisiimtos rizikos dydis ir kita būtina informacija pagal kiekvieną Generalinės sutarties dalyko elementą. Vykdydamos šią sutartį, šalys susitarė bendradarbiauti ir kooperuotis.
Šalys susitarė, jog Pagrindinio draudiko statusas bei, atitinkamai, prisiimamos rizikos dalis, bendrajame draudime nustatomas pagal tai, į kurią Šalį tiesiogiai kreipėsi draudėjas. Šalis, kuri yra pagrindinis draudikas, turi teisę gauti sutartyje nustatytą atlygį už sutarčių administravimą. Be to, Šalys susitarė dalintis brokeriams bei agentams mokamų komisinių atlygių naštą proporcingai prisiimtai rizikos daliai.
Sutartimi Šalys susitarė paruošti bendrą rangovo ir statinio projektuotojo privalomojo draudimo žalų reguliavimo metodiką ir ją patvirtinti. Metodikoje turi būti atspindėtas detalus žalos reguliavimo procesas nuo pranešimo apie draudiminį įvykį dienos iki draudimo išmokos mokėjimo arba atsisakymo ją mokėti dienos, taip pat draudimo išmokų mokėjimo tvarka, jų limitai.
Taip pat Šalys susitarė paruošti bendrą rangovo ir statinio projektuotojo privalomojo draudimo vykdymo (bendradarbiavimo) metodiką ir ją patvirtinti. Metodikoje turi būti atspindėti draudėjų atrankos (segmentacijos) kriterijai, draudimo vertinimo tvarka, tarifų politika, ataskaitos forma (blankas), polisų pasirašymo tvarka ir kt.
Šalys įsipareigojo neatskleisti tretiesiems asmenims informacijos, susijusios su šios sutarties ir iš jos išplaukiančių sutarčių vykdymu, tame tarpe informacijos apie draudėją, draudimo sąlygas, draudimo įmokų tarifus, komisinio atlygio dydį, sutarčių vykdymo rezultatus ir analizę.
Sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir, pagal sutarties nuostatas, turėjo galioti 5 metus. Jei, likus iki šios sutarties galiojimo 3 mėnesiams, nei viena šalis raštu nepareiškia noro nutraukti šią sutartį, ji automatiškai pratęsiama 3 (trejiems) metams. Sutartis galėjo būti nutraukta šalims raštu susitarus anksčiau nustatyto termino.. Jei viena šalis nutraukia sutartį vienašališkai, ji įsipareigoja sumokėti kitai šaliai <DUOMENYS NESKELBIAMI>[8] dydžio baudą. Iš šios sutarties išplaukiančios sutartys galiojo iki kol galios ši sutartis. Generalinė sutartis turėjo galioti 5 metus – iki 2008-02-26, tačiau Šalių valia šios sutarties galiojimas buvo nutrauktas anksčiau – sutartis galiojo iki 2007-12-31[9].
3.2. Įgyvendinanti Generalinę sutartį laidavimo draudimo sutartis
2003-02-26 AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“, įgyvendindamos Generalinės sutarties nuostatas dėl bendradarbiavimo laidavimo draudime, pasirašė sutartį[10], kuria UAB DK ,,Lindra“ pavedė AB „Lietuvos draudimas“ ieškoti draudėjų, ketinančių apsidrausti laidavimo draudimu, bei pagal šios sutarties sąlygas nukreipti juos į UAB DK ,,Lindra“, už ką UAB DK ,,Lindra“ mokėtų bendrovei AB „Lietuvos draudimas“ <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinį atlyginimą. Ši sutartis buvo sudaryta visam Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiui.
3.3. Įgyvendinančios Generalinę sutartį bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo administravimo sutartys
AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“, įgyvendindamos Generalinės sutarties nuostatas dėl bendradarbiavimo bendrajame statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomajame draudime, sudarė bendrą draudimą reglamentuojančias bei įgyvendinančias administravimo sutartis:
2003-07-14 buvo pasirašytos bendrojo statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartys Nr. 379 ir Nr. 382[11]ir bendrojo rangovo privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartys Nr.380 ir Nr. 381[12].
Sutartyje Nr. 379 dėl bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo AB „Lietuvos draudimas“ įvardijamas kaip Dalyvaujantis draudikas, o „Lindra“/PZU– kaip Pagrindinis draudikas. Šioje sutartyje, be kitų nuostatų, numatyta, kad Dalyvaujančio draudiko prisiimamos rizikos dalis yra <DUOMENYS NESKELBIAMI> nuo privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytų draudimo sumų, tuo tarpu Pagrindinio draudiko prisiimamos rizikos dalis yra <DUOMENYS NESKELBIAMI> nuo atitinkamų sumų. Draudimo įmokos, gautos už privalomojo draudimo sutarčių sudarymą, mokamos į Pagrindinio draudiko sąskaitą privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytais terminais, kurias Pagrindinis draudikas, atsižvelgdamas į Dalyvaujančio draudiko procentinę prisiimamos rizikos dalį, ne rečiau kaip vieną kartą per dvi savaites perveda į Dalyvaujančio draudiko sąskaitą. Pagal sutarties nuostatas, Dalyvaujantis draudikas išrašo sąskaitas už jam priklausančias privalomojo draudimo įmokų dalis. Pagrindiniam draudikui už privalomojo draudimo sutarčių administravimą mokamas <DUOMENYS NESKELBIAMI> užmokestis nuo visų sudarytų privalomojo draudimo sutarčių draudimo įmokų.
Taip pat 2003-07-14 buvo pasirašyta sutartis Nr. 382 dėl bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo, kurioje AB „Lietuvos draudimas“ įvardijamas kaip Pagrindinis, o „Lindra“/PZU– kaip Dalyvaujantis draudikas. Pagal šią sutartį AB „Lietuvos draudimas“ prisiimdavo <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos dalies, ir draudimo įmokos taip pat gaudavo <DUOMENYS NESKELBIAMI>, atitinkamai UAB DK „PZU Lietuva“ – <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Taigi, nors pagal šias sutartis abi bendrovės buvo įvardijamos ir pagrindiniais, ir dalyvaujančiais draudikai, visgi draudimo įmokos ir rizikos tarp šalių buvo paskirstytos taip, kad AB „Lietuvos draudimas“ visais atvejais prisiėmė <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos ir gavo <DUOMENYS NESKELBIAMI> bendrųjų draudimo įmokų, o UAB DK „Lindra“ prisiėmė <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos ir gavo <DUOMENYS NESKELBIAMI> bendrųjų draudimo įmokų, nepriklausomai nuo to, kas sutartyse buvo įvardintas Pagrindiniu, kas – Dalyvaujančiu draudiku.
Tą pačią dieną draudikai pasirašė ir administravimo sutartis dėl bendrojo rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Nr. 380 ir Nr. 381 su analogiškomis nuostatomis dėl pasidalijimo rizika, kaip ir aukščiau aprašytos sutartys (Nr. 379 ir Nr. 382 dėl bendrojo statinio projektuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių administravimo), kuriose taipogi visais atvejais AB „Lietuvos draudimas“ prisiėmė <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos ir gavo <DUOMENYS NESKELBIAMI> bendrųjų draudimo įmokų, o UAB DK „Lindra“ prisiėmė <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos ir gavo <DUOMENYS NESKELBIAMI> bendrųjų draudimo įmokų, todėl jos atskirai neaptariamos.
Minėtų administravimo sutarčių galiojimas buvo susietas su Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo terminu.
3.4. Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka
2003-07-16 AB „Lietuvos draudimas“ patvirtino Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarką Nr. 43[13] (toliau – Tvarka Nr. 43). Įvedus šią tvarką, bendrovė panaikino visus iki šios tvarkos įsigaliojimo išleistus raštus, metodinius nurodymus, apribojimus, leidimus, susijusius su AB „Lietuvos draudimas“ Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 pagrindu draudžiama projektuotojų profesine civiline atsakomybe.
Ši tvarka nustatė pagrindinius Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – SPCAPD) rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo bei administravimo principus. Tvarkoje Nr. 43 itin detaliai aptariamos nuostatos dėl SPCAPD sutarčių sudarymo, rizikų įvertinimo, kitų aspektų, susijusių su draudimo sutarčių sudarymu bei administravimu. Pavyzdžiui, tvarkoje nustatyta tiksli procedūra, kaip AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojas privalo įvertinti su draudimo sutarties sudarymu susijusias rizikas (privaloma tiksliai išsiaiškinti draudėjo draudimo poreikius, nustatyti pagrindines draudėjo profesinės veiklos rizikas, aptarti reikalingą draudimo sumą ir jos limitus, gauti duomenis apie draudėjo apyvartą, nuostolingumą, kita). Minimali privaloma informacija rizikos vertinimui ir draudimo įmokos apskaičiavimui nurodyta tvarkoje.
Pažymėtina, kad projektavimo įmonių rizikos pagal Tvarką yra suskirstytos į klases pagal atliekamas statinio projektų dalis. Tvarkoje Nr. 43 pateikta 1 lentelė, kurioje, pavyzdžiui, „Ž“ raidės rizikos klasę gali vertinti pats pardavimų darbuotojas (paprastai tai maža rizika – redakc. pastaba). Bet kuris „R“ raidės projektas ar projektas, nepatekęs į 1 lentelę, yra vertinamas tik rizikos vertintojo. <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Tvarkoje taipogi nustatyta minimali draudimo suma: apdraudžiant kiekvieną statinio projektą atskirai – ne mažesnė kaip <DUOMENYS NESKELBIAMI>; apdraudžiant projektavimo darbų mastą per metus – ne mažesnė kaip <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Tvarkoje detaliai nustatyta, kaip turi būti apskaičiuota draudimo įmoka.Bet kuriuo atveju, paskaičiuota draudimo įmoka negali būti mažesnė, nei <DUOMENYS NESKELBIAMI>, t.y., jeigu apskaičiavus galutinę draudimo įmoką ji bus mažesnė nei <DUOMENYS NESKELBIAMI>, bus taikoma Tvarkoje nustatyta draudimo įmoka.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuo apskaičiuotų draudimo įmokų galima taikyti nustatytas Tvarkoje nuolaidas, priklausomai nuo draudėjo lojalumo draudikui bei jo draudimo istorijos nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI> proc.
Tvarkoje, be kita ko, nustatyta, kad <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Svarbi ir atitinkama Tvarkos Nr. 43 dalis, kurioje nurodoma, jog vadovaujantis Tvarkoje nurodytais kriterijais, nustatytos maksimaliai leistinos komercinės nuolaidos nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI>procentų.
Galiausiai pabrėžtina, jog Tvarkoje konstatuojama, kad AB „Lietuvos draudimas“ yra sudaręs bendrojo draudimo sutartį su UAB DK „Lindra“. Remiantis šia sutartimi, visos SPCAPD sutartys bus sudaromos kartu su UAB DK „Lindra“. Rizika bus dalijama šia tvarka: <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos, įmokos ir išmokos tenka AB „Lietuvos draudimas“, <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos, įmokos ir išmokos tenka UAB DK „Lindra“. Tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „Lindra" naudos tuos pačius tarifikavimo principus. Be to, ta bendrovė, kuri suranda klientą ir išduoda draudimo liudijimą, papildomai gauna <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinį atlygį. Brokerių komisinis atlygis bus dalijamas proporcingai prisiimamai rizikai.
Minėtos tvarkos galiojimas siejamas su Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiu.
3.5. Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka
2003-07-16 AB „Lietuvos draudimas“ patvirtino ir Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarką Nr. 42[14] (toliau – Tvarka Nr. 42). Įvedus šią tvarką, bendrovė panaikino visus iki šios tvarkos įsigaliojimo išleistus raštus, metodinius nurodymus, apribojimus, leidimus, susijusius su AB „Lietuvos draudimas“ Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 054 pagrindu draudžiama Statinio rangovo civiline atsakomybe.
Ši tvarka nustatė pagrindinius Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – RCAPD) draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo bei administravimo principus.
Tvarkoje Nr. 42 itin detaliai aptariamos nuostatos dėl RCAPD sutarčių sudarymo, rizikų įvertinimo, kitų aspektų, susijusių su draudimo sutarčių sudarymu bei administravimu. Pavyzdžiui, tvarkoje nustatyta tiksli procedūra, kaip AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojas privalo įvertinti su draudimo sutarties sudarymu susijusias rizikas (privaloma tiksliai išsiaiškinti draudėjo draudimo poreikius: nustatyti pagrindines draudėjo profesinės veiklos rizikas, aptarti reikalingą draudimo sumą ir jos limitus, gauti duomenis apie draudėjo apyvartą, nuostolingumą ir t.t.). Minimali reikalinga informacija rizikos vertinimui ir draudimo įmokos apskaičiavimui yra nurodyta tvarkoje.
Pažymėtina, kadRCPAD rizikos vertinimas pradedamas nuo rizikos klasės nustatymo, kurios nurodytos dvi: <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Tvarkoje, be kita ko, detaliai nustatyta, kokia procedūra vadovaujantis turi būti apskaičiuojama draudimo įmoka. Be to, nustatyta, kad, jeigu pritaikius bazinį tarifą gauta draudimo įmoka yra mažesnė nei minimali įmoka, naudojama minimali draudimo įmoka. Minimalios įmokos, nustatytos priklausomai nuo Tvarkoje nurodytų faktorių, yra <DUOMENYS NESKELBIAMI>. Vadovaujantis tvarkoje pateikta procedūra, apskaičiuota draudimo įmoka gali būti mažinama priklausomai nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Be to, kaip ir SPCAPD, RCAPD atveju taip pat numatyta galimybė taikyti Tvarkoje nurodytas nuolaidas, priklausomai nuo draudėjo lojalumo draudikui ir jo draudimo istorijos, nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
Tvarkos Nr. 42 atitinkamoje dalyje nurodoma, kad vadovaujantis Tvarkoje nurodytais kriterijais,nustatytos maksimaliai leistinos komercinės nuolaidos nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI> procentų.
Galiausiai Tvarkoje patvirtinama, kad „AB „Lietuvos draudimas“ yra sudaręs bendrojo draudimo sutartį su UAB DK „Lindra“. Remiantis šia sutartimi, visos RCAPD sutartys bus sudaromos kartu su UAB DK „Lindra“. Pakartojama nuostata dėl pasidalijimo rizika, t.y. <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos, įmokos ir išmokos tenka AB „Lietuvos draudimas“, <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos, įmokos ir išmokos tenka UAB DK „Lindra“. Kaip ir SPCAPD, RCAPD atveju tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „Lindra“ naudos tuos pačius tarifikavimo principus. Atitinkamai, kaip ir SPCAPD, RCAPD atveju ta bendrovė, kuri suranda klientą ir išduoda draudimo liudijimą, papildomai gauna <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinį atlygį. Brokerių komisinis atlygis bus vėlgi dalijamas proporcingai prisiimamai rizikai.
Minėtos tvarkos galiojimas siejamas su Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiu.
3.6. AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“ Papildomas susitarimas
2003-07-21 bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ pasirašė papildomą susitarimą[15] prie Generalinės sutarties, iš esmės apibendrinantį anksčiau sudarytas sutartis, kuriame dėl privalomojo rangovų civilinės atsakomybės draudimo Bendrojo draudimo šalys nutarė:
1) Vykdant privalomąjį rangovo civilinės atsakomybės bendrąjį draudimą pagal 2003-07-14 tarpusavyje pasirašytas Bendrojo rangovo privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartis Nr. 380 ir Nr. 381, abi sutarties šalys privalo griežtai laikytis 2003-07-16 AB „Lietuvos draudimas“ paruoštos Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo Tvarkos Nr. 42;
2) Sudarant sutartis pagal RCPAD, abi sutarties šalys privalo naudoti tarpusavyje suderintos formos prašymus draudimo sutarčiai sudaryti;
3) Sprendimas dėl draudimo sutarties sudarymo, kai draudėjas priskiriamas IV statybvietės vietos kategorijos rizikai ir/ar III techninės kategorijos rizikai (tai didelės rizikos kategorijos – redakc. pastaba), priimamas tik abiejų sutarties šalių A kategorijos rizikos vertintojams sutarus raštiškai. Vienos sutarties šalies pasiūlymas nors vienai iš šių kategorijų priskirtiems draudėjams privalo būti akceptuotas raštu (el. paštu, faksu) kitos šalies A kategorijos rizikos vertintojo;
4) Iki atskiro raštiško pranešimo, visas prisiimamas rizikas, nepriklausomai nuo draudėjo rizikos kategorijos, kurių draudimo suma yra didesnė nei <DUOMENYS NESKELBIAMI>, turi teisę vertinti ir priimti sprendimą dėl draudimo sutarties sudarymo tik abiejų sutarties šalių A kategorijos rizikos vertintojai, sutarus tarpusavyje raštu;
5) Sprendimus RCPAD sutartims sudaryti ir pritaikyti komercines nuolaidas turi teisę tik licencijuoti pardavėjai savo kvalifikacinės kategorijos ribose. Licencijuotų abiejų Šalių pardavėjų sąrašai pateikti atitinkamuose susitarimo prieduose.
Analogiškas nuostatas šiame papildomame susitarime prie Generalinės sutarties šalys priėmė ir dėl privalomojo Statinio projektuotojų civilinės atsakomybės bendrojo draudimo:
1) Vykdant SPCAPD pagal 2003-07-14 tarpusavyje pasirašytas Bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartis Nr. 379 ir Nr. 382, abi sutarties šalys privalo griežtai laikytis 2003-07-16 AB „Lietuvos draudimas“ paruoštos Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo Tvarkos Nr. 43;
2) Sudarant sutartis pagal SPCAPD, abi sutarties šalys privalo naudoti tarpusavyje suderintos formos prašymus draudimo sutarčiai sudaryti;
3) Sprendimas dėl draudimo sutarties sudarymo, kai draudėjas priskiriamas R raidės rizikos klasei (tai didelės rizikos klasė – redakc. pastaba), priimamas tik abiejų sutarties šalių A kategorijos rizikos vertintojams sutarus raštiškai. Vienos sutarties šalies pasiūlymas draudėjams pagal R raidės rizikos klasę privalo būti akceptuotas raštu (el. paštas, faksu) kitos šalies A kategorijos rizikos vertintojo;
4) Visas prisiimamas rizikas, nepriklausomai nuo draudėjo rizikos klasės, kurių draudimo suma yra didesnė nei <DUOMENYS NESKELBIAMI>, ir/ar vieno projekto draudimo atveju, draudimo trukmė didesnė nei 12 mėnesių, turi teisę vertinti ir priimti sprendimą dėl draudimo sutarties sudarymo tik abiejų sutarties šalių A kategorijos rizikos vertintojai, sutarus tarpusavyje raštu;
5) Sprendimus SPCAPD sutartims sudaryti ir pritaikyti komercines nuolaidas turi teisę tik licencijuoti pardavėjai savo kvalifikacinės kategorijos ribose: UAB DK "Lindra" ir AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojai, turintys kvalifikacines kategorijas SPCAPD sutarčių sudarymui, nurodyti šio susitarimo atitinkamuose prieduose.
Papildomame susitarime taip pat nustatyta, kad sudarant RCPAD ir SPCAPD sutartis, draudimo liudijimas turi būti išrašytas 3 (trimis) originaliais egzemplioriais: pirmas – Draudėjui, antras – Pagrindiniam draudikui, trečias – Dalyvaujančiam draudikui.
Šiame papildomame susitarime taip pat nustatyta, kad Pagrindinis draudikas pateikia Dalyvaujančiam draudikui ataskaitas pagal nustatytas formas apie pasirašytas sutartis ir atsiskaitymus su dalyvaujančiu draudiku – gautas įmokas.
Pasirašytų sutarčių ataskaitoje nurodoma: poliso rekvizitai, Dalyvaujančio draudiko pavadinimas, išorinio tarpininko pavadinimas, įmonės kodas (jei draudimo sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant išoriniam tarpininkui), draudėjo pavadinimas bei įmonės kodas, draudimo poliso galiojimas nuo ..., iki..., draudimo suma litais, draudimo įmoka litais, sutarties sudarymo data.
Pagrindinis draudikas aukščiau minėtas ataskaitas ir sudarytų sutarčių (polisų) trečiuosius originalius egzempliorius bei prašymų draudimo sutarčiai sudaryti kopijas privalo pateikti nustatytais terminais Dalyvaujančio draudiko asmeniui, kuris yra atsakingas už statinio projektuotojo privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutarčių Nr. 379 ir Nr. 382 ir rangovo administravimo sutarčių Nr. 380 ir Nr. 381 vykdymą ir administravimą. Šios ataskaitos turi būti tarpusavyje suderintos iki kiekvieno mėnesio tam tikros dienos. Suderintas ataskaitas pasirašo Pagrindinio draudiko ir Dalyvaujančio draudiko atsakingi darbuotojai.
Ataskaitoje dėl atsiskaitymų su dalyvaujančiu draudiku dėl gautų įmokų nurodoma panaši informacija: poliso rekvizitai, Dalyvaujančio draudiko pavadinimas, draudėjo pavadinimas bei įmonės kodas, gautos įmokos data, gauta įmoka litais, Dalyvaujančio draudiko dalis litais, gautinas iš Dalyvaujančio draudiko komisas litais, mokėtina dalyvaujančiam draudikui dalis litais.
Taip pat šiame papildomame susitarime nustatyta, kad išoriniams tarpininkams AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ už tarpininkavimą sudarant RCPAD ir SPCAPD sutartis mokamas vienodas <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinis atlyginimas nuo gautų įmokų – proporcingai draudikų prisiimtos rizikos daliai.
3.7. Tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytų susitarimų apibendrinimas
Konkurencijos tarybos tyrimo metu išanalizavus Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuostatas, taip pat su šios sutarties įgyvendinimu susijusių šio nutarimo 3.2-3.6 dalyse aptartų susitarimų nuostatas, nustatyta, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ minėtų susitarimų pagrindu tarpusavyje dalinosi kitiems atitinkamiems ūkio subjektams neprieinama informacija.
Pažymėtina, kad Šalys, sudariusios Generalinę sutartį dėl bendrojo draudimo, jos nuostatų įgyvendinimą bei vykdymą itin preciziškai detalizavo pasirašydamos atskiras sutartis dėl kiekvieno Generalinės sutarties dalyko sudėtinės dalies. Šiose sutartyse buvo tiksliai ir aiškiai apibrėžtas AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavimo mechanizmas, atsiskaitymų tvarka, draudžiamos rizikos įvertinimo metodika, prisiimtos rizikos dydis, žalos reguliavimo procesas ir kita būtina informacija pagal kiekvieną Generalinės sutarties dalyko elementą. Vykdydamos šias sutartis, šalys susitarė bendradarbiauti ir kooperuotis draudžiant privalomuoju draudimu statinio projektuotojo bei rangovo civilinę atsakomybę.
Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ dalinosi specialiomis žiniomis, know-how, patirtimi, be to, AB „Lietuvos draudimas“ Generalinėje sutartyje įsipareigojo informuoti UAB DK „PZU Lietuva“ apie organizuojamus mokymus, susijusius su sutarties dalyku, bei suteikti galimybę juose dalyvauti UAB DK „PZU Lietuva“ atstovams.
Tyrimo metu nustatyta, kad susitarimo Šalys, be kita ko, susitarė ir dėl draudimo vertinimo tvarkos, bendros kainodaros, bendros tarifų politikos bei draudėjams taikytinų lojalumo ir komercinių nuolaidų, ir, kaip jau minėta, nustatyta bendra draudimo tvarka Generalinės sutarties bei ją lydinčių susitarimų pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ buvo privaloma vadovautis veikloje. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad nagrinėjami draudikai tarpusavyje keitėsi visa aukščiau nurodyta informacija, vienas kitam teikdami pasirašytų sutarčių ataskaitas, ataskaitas dėl atsiskaitymų su dalyvaujančiu draudiku dėl gautų įmokų, taip pat ir tiesiogiai įteikdami vienas kitam sudarytas draudimo sutartis (polisus) (primintina, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad draudimo sutartys sudaromos trimis egzemplioriais, kurių kiekvienas įteikiamas draudėjui bei pagrindiniam ir dalyvaujančiam draudikams).
Tyrimo metu taip pat nustatyta, jog bendrojo draudimo susitarimu Šalys įsipareigojo neatskleisti tretiesiems asmenims informacijos, susijusios su Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir iš jos išplaukiančių sutarčių vykdymu, tame tarpe informacijos apie draudėją, draudimo sąlygas, draudimo įmokų tarifus, komisinio atlygio dydį, sutarčių vykdymo rezultatus ir analizę.
3.8. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ veikla, vykdant Generalinę sutartį ir jos pagrindu sudarytus susitarimus dėl Bendrojo draudimo
Tyrimo metu nustatyta, kad per bendrojo draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, t.y. nuo 2003 m. iki 2007 m., AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ bendrai drausdamos statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkoje uždirbo įmokų <DUOMENYS NESKELBIAMI>, o rangovo – <DUOMENYS NESKELBIAMI> įmokų. 2008 m. iš ilgamečių bendro draudimo sutarčių su klientais taip pat buvo gautos pajamos – bendrai draudžiant statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimu 2008 m. AB „Lietuvos draudimas“ uždirbo įmokų už <DUOMENYS NESKELBIAMI>, o rangovo – už <DUOMENYS NESKELBIAMI>;[16] UAB DK „PZU Lietuva“ atitinkamai statinio projektuotojo draudime uždirbo įmokų už <DUOMENYS NESKELBIAMI>, o rangovo – už <DUOMENYS NESKELBIAMI>.[17]
AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ išmokėtos išmokos per bendrojo draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2003 m. iki 2007 m. bendrai draudžiant statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkose pateikiamos žemiau 1 lentelėje, taip pat palyginimui pateikiamos bendrai draudžiant statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkose uždirbtos įmokos.
1 lentelė
1
Bendrojo draudimo sumos, Lt
2003
2004
2005
2006
2007
2
LD + PZU uždirbtų įmokų suma

<...>

 

 

 

 

 

 

 

 

 
3
LD draudimo išmokų suma

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
4
PZU draudimo išmokų suma

 

 

 

 

 

 

 

 

<...>

 
5
LD + PZU išmokų ir įmokų santykis, procentais

26

 

18

 

12

 

11

 

5

 
 
 
Analizuojant draudimo sutarčių terminą, tyrimo metu iš UAB DK „PZU Lietuva“ gautos informacijos[18] pagrindu Konkurencijos taryba nustatė, kad nuo 2008 m. nebuvo sudaryta pagal Generalinę bendradarbiavimo sutartį nebuvo sudaryta draudimo sutarčių, tačiau buvo sudaryta nemažai ilgamečių draudimo sutarčių, kurių įmokos pasiskirsto proporcingai metams ir atsispindi atitinkamų metų t.y. 2008m., 2009 m., 2010 m. apskaitoje.
Tyrimo metu nustatyta, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Garantinio termino trukmė pagal šią sutartį yra dar iki šiol nepasibaigusi (<DUOMENYS NESKELBIAMI> polisas, kuriame nurodyta, jog sutarties galiojimo pradžia yra 2007-07-05, sutarties galiojimo pabaiga 2009-12-30, garantinio termino trukmė 2009-12-31 – 2011-12-30). Tyrimo metu nustatyta, kad yra ir kitų sutarčių, galiojusių po bendrojo draudimo sutarties nutraukimo, pavyzdžiui, <DUOMENYS NESKELBIAMI> polisas, sutarties galiojimo pradžia 2007-04-13, sutarties galiojimo pabaiga 2009-06-02, garantinio termino trukmė 2009-06-03 – 2011-06-02.[19]
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad nagrinėjami draudikai Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikė ir savarankiškai vienas nuo kito. Iš UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktos privalomojo rangovo civilinės atsakomybės draudimo 2003 m. lentelės nustatyta, kad nuo pat privalomojo draudimo pradžios 2003 m. UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai draudė santykinai didelės vertės statomų statinių statybos darbus, kurių ir draudimo sumos, ir įmokos buvo didelės. Savarankiško draudimo sumos privalomojo draudimo pradžioje buvo didelės ir sudarė nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI> Lt, ir draudimo įmokos buvo atitinkamai didelės nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI> Lt. Tuo tarpu bendro draudimo pateiktos draudimo sutartys parodo, kad bendrai su AB „Lietuvos draudimas“ daugiausia buvo draudžiama minimaliai Draudimo priežiūros komisijos taisyklėse nustatytai <DUOMENYS NESKELBIAMI> draudimo sumai, ir draudimo įmokos buvo atitinkamai mažesnės – apie <DUOMENYS NESKELBIAMI>, nei savarankiškame draudime. Pavyzdžiui, 2003 m. buvo sudaryta bendro draudimo sutartis, kurioje <DUOMENYS NESKELBIAMI>. Be to, iš pateiktų duomenų matyti, kad 2003 m. yra savarankiško draudimo sutarčių, sudarytų anksčiau, nei bendro draudimo[20].
4. Dėl Draudimo priežiūros komisijos skelbiamos informacijos
 Konkurencijos tarybos tyrimo metu analizuojant nagrinėjamų ūkio subjektų veiklą statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sektoriuje, be kita ko, nustatyta, kad 2005-02-15 Draudimo priežiūros komisijos nutarimo Nr. N-30 pagrindu yra vykdomas draudimo sektoriuje veikiančių bendrovių veiklos duomenų pagal draudimo grupes ir konkrečius ūkio subjektus (draudikus) viešas skelbimas. Draudimo priežiūros komisijos interneto tinklalapyje pateikiamuose draudimo veiklos rezultatų biuleteniuose bei kitose ataskaitose (pavyzdžiui, 2008 metų I pusmečio, Ketvirtinis biuletenis) yra parodomi metų, pusmečio, ketvirčio, mėnesio atskirų draudikų duomenys: draudimo įmonių pasirašytos įmokos (tūkst. Lt ir procentais) ir sudarytų sutarčių skaičius pagal draudimo grupes ir pogrupius, draudimo įmonių išmokėtos išmokos (tūkst. Lt ir procentais) pagal draudimo grupes ir pogrupius, draudimo įmonių perdraudimo veikla (tūkst. Lt ir procentais), nuostolingumo ir sąnaudų rodikliai ne gyvybės draudimo įmonėse (procentais) ir kiti konkrečių draudimo įmonių veiklos ekonominiai rodikliai.
Šie duomenys parodo kiekvieno draudiko, veikiančio rinkoje, rinkos dalį ir rinkos dalies pokytį tam tikru laikotarpiu, taip pat kitus reikšmingus su konkrečiais ūkio subjektais susijusius jų veiklos rezultatus.
Be to, tyrimo metu, nustatyta, kad draudikai AB „Lietuvos Draudimas“, UADB „ERGO Lietuva“, UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „If Draudimas“, UADB „Seesam Lietuva“ per Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (toliau – Biuras) vykdė informacijos, susijusios su jų veikla transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje, mainus. Pagal Biuro tarybos nustatytą tvarką, draudikai teikė duomenis į Biuro duomenų bazę pagal Biuro patvirtintą duomenų sąrašą, o Biuras siuntė nariams duomenų lenteles, kuriose yra parodomos kiekvieno draudiko pasirašytos įmokos ir sutarčių skaičius per tam tikrą laikotarpį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje, o taip pat kiekvieno draudiko užimama rinkos dalis procentais. Siunčiami lentelėse minėti duomenys pildomi pagal Biuro duomenų bazės turimus duomenis ir pagal Draudimo priežiūros komisijos duomenis.
Minėti draudikai tyrimo metu paaiškino, kad per Biurą gaunama informacija yra vieša, nes ją viešai skelbia Draudimo priežiūros komisija savo internetiniame puslapyje. Kaip minėta, Draudimo priežiūros komisijos internetiniame puslapyje yra nuolat (kas mėnesį) talpinama informacija pagal atskirus draudikus apie jų pasirašytas draudimo įmokas (suma, Lt), taip pat pasirašytų sutarčių skaičių, iš kurios galima apskaičiuoti kiekvieno draudiko – rinkos dalyvio rinkos dalis.
5. Tyrimo išvados ir nagrinėtų ūkio subjektų pateiktos nuomonės
5.1. Tyrimo išvados
Tyrimo metu išanalizavus surinktą informaciją ir įvertinus nustatytas aplinkybes, buvo padaryta išvada, kad AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (anksčiau – UAB DK ,,Lindra“) 2003-02-26 sudarė Generalinę sutartį, pagal kurią draudikai susitarė bendradarbiauti dėl Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo bei laidavimo draudimo (dalyvavimo konkurse ir sutarčių laidavimo draudimas). Pasirašius minėtą sutartį irsu šia sutartimi susijusius kitus susitarimus bei dokumentus, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ detaliai suderino savo veiksmus ir įsipareigojo jų griežtai laikytis statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose. Draudikai susitarė dėl draudimo sutarčių sudarymo sąlygų ir draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos, taip pat dėl minimalių įmokų dydžio bei dėl kitų draudimo sąlygų: dėl vienodo rizikos vertinimo, dėl vieningo komisinio atlyginimo išoriniams tarpininkams. Tokiais veiksmais AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, tuo pažeisdami Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio nuostatas.
Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad UADB „ERGO Lietuva“, „If P&C Insurance AS“ filialas, UADB „Seesam Lietuva“,Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ir Lietuvos draudikų asociacija būtų dalyvavusios konkurenciją ribojančiuose ar galinčiuose riboti susitarimuose.
Tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados buvo išdėstytos Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus 2010-10-13 pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“. Apie atliktą tyrimą nagrinėjami ūkio subjektai buvo informuoti 2010-10-14 Konkurencijos tarybos raštais.
5.2. Ūkio subjektų pateiktos nuomonės ir paaiškinimai
UAB DK „PZU Lietuva“ nuomonė bei paaiškinimai apie atliktą tyrimą gauti Konkurencijos taryboje 2010-11-08 bei 2010-11-29. AB „Lietuvos draudimas“ nuomonė bei paaiškinimai apie atliktą tyrimą gauti Konkurencijos taryboje 2010-11-08, papildomi paaiškinimai gauti 2010-11-17, 2010-11-26, 2010-11-19. Kiti ūkio subjektai savo nuomonių ir paaiškinimų nepateikė.
AB „Lietuvos draudimas“ pateiktoje nuomonėje nurodė, kad Konkurencijos taryba atlikdama tyrimą padarė procedūrinių pažeidimų: nukrypta nuo Konkurencijos tarybos 2008-04-17 nutarime Nr. 1S-49 suformuluotų pažeidimo tyrimo pagrindų ir AB „Lietuvos draudimas“ apkaltinta padariusi tokį pažeidimą, kurio tyrimas oficialiai nebuvo pradėtas; buvo suteiktas per trumpas terminas nuomonei dėl Pranešimo pateikti bei nesudarytos galimybės susipažinti su visa bylos medžiaga. Taipogi AB „Lietuvos draudimas“ nuomonėje tvirtinama, kad tyrimo metu buvo netinkamai įvertintas rinkos kontekstas, neatsižvelgta į konkurencijos sąlygas, kurios butų buvusios, jei toks susitarimas nebūtų buvęs sudarytas, bei konkurencijos situaciją, kuri būtų egzistavusi, nesant nagrinėjamo susitarimo. Nesutinkama su Pranešimo argumentais, jog susitarimo šalims tenkančios bendrosios civilinės atsakomybės rinkos dalys galėtų būti reikšmingos vertinant tiek AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ padėtį bei prognozuojant šios padėties pasikeitimus naujose statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose. AB „Lietuvos draudimas“ paaiškinimuose, be kita ko, pateikė savo atliktą draudimo paslaugų kainų (draudimo įmokų) analizę, kainų svertinę analizę, vidutinę draudimo sutarčių galiojimo trukmę (nesutampančią su Konkurencijos tarybos tyrėjų atliktais paskaičiavimais – redakc. pastaba), bei pasisakė dėl susitarimo atitikties išimčių reikalavimams, susitarimo prokonkurencinio poveikio, bei kita.
UAB DK „PZU Lietuva“ savo pateiktoje nuomonėje iš esmės pateikia analogiškus argumentus, kaip ir AB „Lietuvos draudimas“ – taipogi kritikuojamas per trumpo termino pateikti savo nuomonei bei pastaboms dėl tyrimo suteikimas, ginčijamos nustatytos antikonkurencinės pasekmės, tvirtinama, jog sudarytas susitarimas atitinka bendrosios bei individualiosios išimties reikalavimus, bei kita.
2010-12-02 Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio metu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ atstovai iš esmės pakartojo savo nuomonėse bei paaiškinimuose išdėstytas pozicijas bei argumentus. Kitų ūkio subjektų atstovai posėdyje nedalyvavo.
Pastebėtina, jog aukščiau pateikti tik apibendrinti nagrinėjamų ūkio subjektų argumentai, kadangi detaliau jie bus analizuojami bei dėl jų pasisakoma toliau šiame nutarime nagrinėjant atskirus bendrojo draudimo klausimus.
Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:
Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su vidaus rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.
Atsižvelgus į tai bei į tai, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, jog šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir į tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka ES Sutarties 101 straipsnio nuostatas, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, reikia atitinkamai vadovautis ES Sutarties 101 straipsnio taikymo praktika. Šią išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, savo praktikoje ne kartą išaiškinęs, kad, kai nacionaliniame teisės akte vidaus situacijoms numatyti sprendimai atitinka numatytuosius Europos Sąjungos teisėje, iš Europos Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos turi būti aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikytos.
Siekiant įvertinti, ar AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai, sudarant bei įgyvendinant Generalinę bendradarbiavimo sutartį bei su šia sutartimi susijusius kitus minėtus susitarimus, gali būti laikomi konkurenciją ribojančiais susitarimais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme, pirmiausia būtina įvertinti atitinkamą rinką ir šių ūkio subjektų padėtį joje.
6. Atitinkamų rinkų apibrėžimas
Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17[21], kurie parengti ir suderinti su Europos Komisijos pranešimu „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“[22]. Taipogi vadovaujamasi Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis prekės rinka suprantama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė teritorija (geografinė rinka) – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.
6.1. Dėl prekės rinkos apibrėžimo
Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu nustatyta, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo gali pažeisti konkurencijos teisės normas, būtina nustatyti, kokiai prekės rinkai (ar kelioms prekės rinkoms) priskirtinos minėtos draudimo paslaugos.
Pastebėtina, kad nagrinėjant draudimo paslaugas, kurios pasižymi tam tikra specifika, ir siekiant apibrėžti atitinkamas prekės rinkas, svarbu įvertinti ne tiek paklausos pakeičiamumo galimybę, kiek pasiūlos pakeičiamumą. Toks vertinimas yra būdingas todėl, kad, kaip ne kartą yra pažymėjusi Europos Komisija, vertinant iš paklausos pusės, yra tiek skirtingų prekės rinkų, kiek yra skirtingų padengiamų rizikų. Kitaip tariant, paklausos pakeičiamumas teoriškai yra lygus nuliui, kadangi kiekvienos skirtingos rizikos kategorijos draudimas ir netgi kiekvienos konkrečios rizikos draudimas draudėjui yra nepakeičiamas, jam kiekvienas draudimo polisas yra unikalus. Dėl šios priežasties atitinkamos rinkos apibrėžimui yra reikšmingas pasiūlos pakeičiamumas. Pasiūlos pakeičiamumo analizė gali parodyti, kad skirtingo tipo rizikos gali būti įtrauktos į vieną prekės rinką, kadangi sąlygos, reikalingos joms apdrausti, yra panašios[23]. Dėl šių priežasčių vertintinos draudikų pasiūlos pakeičiamumo galimybės jiems teikiant jau minėtas statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas.
Kaip nurodyta Europos Komisijos darbo dokumente (141 punktas), sąlygos, kurias reikėtų vertinti pasiūlos pakeičiamumo aspektu, ir kurios gali nulemti kelių rizikų draudimo įtraukimą į tą pačią prekės rinką, yra, inter alia, taikomas teisinis reguliavimas ir reikalavimai, distribucijos kanalai, reikalingos specialios ekspertinės žinios (know-how) bei pačios rizikos charakteristikos (tokios kaip dažnumas, reikalavimų apimtis).
Pastebėtina, kad, kaip matyti iš šio nutarimo 1.1-1.3 dalyse pateiktos informacijos, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomajam draudimui yra nustatyti atitinkami teisės aktų reikalavimai. Atsižvelgus į šiuos reikalavimus, darytina išvada, kad draudikai neturi galimybės laisvai nustatyti šių paslaugų teikimo sąlygų. Minėti teisės aktai nustato tiek draudiminių ir nedraudiminių įvykių sąrašus, tiek ir minimalias draudimo sumas, draudimo objektą, draudimo sutarties sudarymo, nutraukimo bei pakeitimo tvarką ir kt. Kiekviena iš aptariamų draudimo paslaugų rūšių turi būti teikiama griežtai pagal nustatytus reikalavimus. Griežtą paslaugų teikimo reglamentavimą nulemia privalomas nagrinėjamų paslaugų pobūdis. Toks specifinis teisinis reglamentavimas yra vienas iš svarbių požymių, leidžiančių išskirti nagrinėjamas paslaugas – statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas – į atskiras prekių rinkas.
Vertinant privalomojo ir savanoriškojo draudimo paslaugų specifiką, atkreiptinas dėmesys į nagrinėjamo draudimo sąlygas, kurios yra numatytos draudikų ir Draudimo priežiūros komisijos patvirtintose taisyklėse bei kitas aplinkybes. Pastebėtina, kad teikdami kai kurių draudimo rūšių paslaugas, draudikai gali savarankiškai priimti sprendimus dėl siūlomos rizikos padengimo, draudiminių ir nedraudiminių įvykių ir t. t. Tuo tarpu statinio projektuoto ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju nustatytas teisinis reguliavimas nulemia konkretų draudimo paslaugų turinį, nuo kurio draudikai negali nukrypti (be kita ko, draudikas neturi teisės atsisakyti apdrausti į jį besikreipiančių klientų rizikas). Privalomojo draudimo pagrindinis tikslas yra apsaugoti nukentėjusiojo trečiojo asmens interesus, dėl ko įstatymų leidėjas numato draudėjų pareigą privalomai drausti savo civilinę atsakomybę. Savanoriškas draudimas galėtų būti tik dėl kitų, ar platesnių rizikų, negu yra nustatyta pagal privalomąjį draudimą.
Primintina, jog privalomasis draudimas vykdomas pagal kompetentingų valdžios institucijų nustatytas draudimo taisykles, įskaitant draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo atveju kiekvienas draudikas paruošia standartines sąlygas draudėjams, kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis. Pastebėtina, kad neturtinė žala pagal rangovo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą nėra atlyginama, opagal konkrečių draudikų bendrosios civilinės atsakomybės (toliau – BCA) draudimo taisykles, pagal kurias yra draudžiama savanoriškuoju draudimu – atlyginama. Skiriasi ir draudimo apsaugos galiojimo laikotarpis – pagal rangovo privalomąjį draudimą suteikiama apsauga galioja dar 2 metus po statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, opagal konkrečių draudikų BCA draudimo taisykles – tik jų galiojimo metu. Rangovo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu galima drausti atsakomybę tik dėl konkretaus objekto statybos darbų, opagal BCA draudimo taisykles, pagal kurias yra draudžiama savanoriškuoju draudimu – ir dėl vieno projekto, ir dėl darbų masto per metus. Pagal BCA draudimo taisykles, draudimo apsaugos apimtis gali būti koreguojama pagal draudėjo poreikius (tiek siaurinama, tiek išplečiama), o rangovo privalomojo draudimo taisyklių siaurinti nėra galima. Privalomajame draudime draudėjo pareigų, kylančių iš privalomojo draudimo sutarties, nevykdymas negali būti draudiko teisė atsisakyti arba sumažinti draudimo išmoką, mokamą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, tuo tarpu savanoriškajame draudime draudikas gali nustatyti sąlygas, jog jei draudėjas nevykdo draudimo sutartyje ir taisyklėse nustatytų pareigų, draudimo išmoka nemokama arba mokama sumažinta draudimo išmoka.
Pažymėtina, jog iš esmės analogiškas išvadas patvirtina ir tyrimo metu pateikti daugumos Lietuvos draudikų pastebėjimai dėl privalomojo ir savanoriškojo draudimų atribojimo.
Pasak draudikų IF P&C Insurance AS filialas, UADB „Ergo Lietuva“, UAB DK „PZU Lietuva“[24], privalomasis draudimas yra nustatomas toms sritims, kurios dėl savo pobūdžio kelia didesnę grėsmę aplinkiniams, ir pagrindinis jo tikslas yra nukentėjusiojo trečiojo asmens (silpnesnės šalies) interesų gynimas, t.y.privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu siekiama apsaugoti viešąjį interesą. Tuo tikslu įstatymų leidėjas numato subjektų pareigą privalomai drausti savo civilinę atsakomybę, bei draudiko pareigą, o ne teisę, tokį draudėją apdrausti. Tuo tarpu savanoriškasis draudimas nustatomas dėl kitų (siauresnių ar platesnių) rizikų, negu yra nustatyta pagal privalomąjį draudimą (pagal Statybos įstatymo 37 straipsnio 6 dalies nuostatas), dėl ko savanoriškasis draudimas yra lankstesnis, draudikas paruošia standartines sąlygas draudėjams, kurios gali būti individualizuotos, ir kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis.
Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygos tvirtinamos teisės aktu, kad privalomuoju draudimu siekiama apsaugoti visus galimus nukentėjusius asmenis, be to, draudimo apsauga, sutarties sąlygos, draudiko atsakomybė ir apimtis yra skirtingos, draudikų nuomone, privalomasis ir savanoriškasis draudimai negali būti pakeičiami.
Šie bendri bei kai kurie konkretūs privalomojo ir savanoriškojo draudimo skirtumai, tyrimo metu, be kita ko, nurodyti ir daugumos draudikų, parodo, kodėl šios dvi draudimo formos turi būti vertinamos atskirtai, kaip atskiros paslaugos.
Remiantis išdėstytais argumentais, galima daryti išvadą, kad nors pagal savanoriškąjį ir privalomąjį statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimus yra draudžiamos panašaus pobūdžio rizikos, vis dėlto šių dviejų formų draudimai negali būti priskiriami tai pačiai prekės rinkai. Galima pastebėti, kad esminiai privalomojo ir savanoriškojo draudimo skirtumai yra analogiški ir bet kokiose kitose draudimo rūšyse, o ne vien tik draudžiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinę atsakomybę.
Be jau aptartų specifinių teisinio reglamentavimo reikalavimų, kurie leidžia atskirti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą nuo savanoriškojo, taip pat atkreiptinas dėmesys ir į kitus pačių draudžiamų rizikų požymius, kuriais vadovaujantis galima apibrėžti dvi atskiras prekės rinkas, t. y. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinką ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinką. Pažymėtina, kad Europos Komisijos darbo dokumente nurodomi tokie svarbūs vertintini aspektai, kaip reikalingos specialios žinios ir pačios rizikos charakteristikos. Šie bei kai kurie kiti specifiniai nagrinėjamų paslaugų požymiai atsiskleidžia iš draudikų pateiktų atsakymų į tyrimo metu pateiktus klausimus apie skirtingų rizikų draudimo panašumus ir skirtumus, vertinant iš draudiko, t.y. pasiūlos pozicijų (įskaitant ir draudimo sąlygų įvertinimą lyginant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomuosius draudimus tarpusavyje).
Įvertinus draudikų pateiktą informaciją, galima apibendrinti, jog dauguma draudikų statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas laiko nepakeičiamomis tarpusavyje bei priklausančias skirtingoms rinkoms[25]. Apibendrinus draudikų nuomones, darytina išvada, kad draudikai, vertinant iš pasiūlos pusės, skirtingų rūšių draudimo paslaugas tarpusavyje laiko nepakeičiamomis dėl šių priežasčių: 1) kiekvienos draudimo rizikos grupės vertinimui pagal draudimo produktus reikalingos skirtingos metodikos bei specialios žinios, 2) skirtingas draudimo rizikas pagal draudimo rūšis reglamentuoja skirtingi teisės aktai, 3) skirtingos draudimo rūšys gali priklausyti ir skirtingoms draudimo grupėms, 4) vertinant skirtingų draudimo rūšių riziką, specifika yra individuali, ir kitas.
Iš esmės, dauguma draudikų nurodė, kad skirtingi draudimo produktai yra administruojami pagal jiems sukurtas taisykles, kainodarą, metodinę medžiagą, be to, skirtingos draudimo rūšys pagal draudimo rizikas yra skirtos įvairiems rinkos segmentams. Nagrinėjamos draudimo rūšys yra nepakeičiamos tarpusavyje ir dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip draudimo objektas, draudžiamos bei nedraudžiamos rizikos, draudimo suma bei draudimo laikotarpis.
Šiame kontekste paminėtina, kad, pavyzdžiui, UADB „Ergo Lietuva“ teikia tik vienos nagrinėjamos rūšies paslaugas, t.y. rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Ši aplinkybė taip pat papildomai parodo, kad draudžiant vienos rūšies riziką, nebūtinai turi būti draudžiama kita, kuri yra vertinama kaip skirtinga.
Taigi, esant tokioms aplinkybėms, iš esmės nelieka būtinybės vertinti, ar šios paslaugos galėtų būti įtraukiamos į tą pačią prekės rinką. Vis dėlto, papildomai galima akcentuoti, kad kitos privalomojo draudimo paslaugos yra susijusios su visiškai kitokio pobūdžio rizikomis, kitose ūkio subjektų veiklos srityse, pavyzdžiui, tokiose kaip teisinių paslaugų teikimas (advokatų, notarų civilinės atsakomybės draudimo atveju), sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir kt. Taigi, netgi vertinant galimą platesnį prekės rinkos apibrėžimą, jis galėtų apimti nebent abi statybos sektoriuje teikiamas privalomojo draudimo rūšis, kurios ir buvo nagrinėjamos Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu. Pastebėtina, kad net ir tokio platesnio rinkos apibrėžimo atveju tyrimo išvados nesikeistų dėl nagrinėjamų ūkio subjektų užimamų rinkos dalių.
Papildomai pastebėtina, kad hipotetinis platesnis rinkos apibrėžimas, t.y. statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą apibrėžiant viena prekės rinka, yra visgi sunkiai įmanomas, įvertinus pačių nagrinėjamų rizikų charakteristikas (tokias kaip rizikos dažnumas, reikalavimų dydžiai) ir jų skirtumus. Apie tam tikro privalomojo draudimo produkto įvykių dažnį galime spręsti pagal Draudimo priežiūros komisijos viešai skelbiamus privalomojo draudimo duomenis[26](išmokų už draudiminius įvykius skaičių vienetais), o reikalavimų dydžius bent iš dalies atskleidžia išmokų suma litais.
Pagal šiuos duomenis matyti, kad statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo minėtos rizikos charakteristikos labai skiriasi. Statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo 2007 m. išmokų skaičius vienetais buvo 2 vnt., o rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimoišmokų skaičius vienetais buvo 40 vnt., taigi skiriasi 20 kartų. Statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo 2007 m. išmokų suma Lt sudarė 115 100 Lt, o rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimoišmokų suma Lt sudarė 459 700 Lt, t.y. buvo didesnė apie 4 kartus. Šie duomenys parodo, kad minėtų rizikų charakteristikos labai skiriasi, ir pagal jas šie draudimo produktai negali būti įtraukti į vieną prekių rinką.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamų paslaugų požymiais ir jų teikimo sąlygomis, išskirtinos dvi prekės rinkos, t.y. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka. Tokios dvi rinkos išskiriamos, kaip jau minėta, atsižvelgiant į specifinį abiejų nagrinėjamų draudimo paslaugų teisinį reglamentavimą (specialiais teisės aktais yra nustatytos pagrindinės draudimo paslaugų teikimo sąlygos, nuo kurių draudikai negali nukrypti), rizikos pasireiškimo specifiką, reikalingas specialias žinias, norint teikti atitinkamas draudimo paslaugas ir kitus pateiktus argumentus.
6.2. Dėl geografinės rinkos apibrėžimo
Vertinant nagrinėjamų draudimo paslaugų geografines ribas, atsižvelgta į Europos Komisijos darbo dokumentą, kurio 142 punkte dėl atitinkamos geografinės rinkos pasakyta, kad draudimo sektoriuje geografinė rinka turi būti apibrėžta iš esmės pagal faktinį sienas kertantį paslaugų teikimą: jeigu klientai negali surasti tinkamo draudimo savo šalyje ir nusiperka draudimą kitoje šalyje, rinka yra tarptautinė; jeigu ne, rinka yra nacionalinė. Taip pat įmanoma, kad ūkio subjektas veikia rinkoje, kuri yra didesnė nei jo vietinė rinka, bet mažesnė nei pasaulinė rinka (pvz., Europos Sąjunga) arba veikia lygiagrečiai keliose geografinėse rinkose, susidurdamas su skirtingomis konkurencijos sąlygomis.
Atsižvelgiant į minėto Europos Komisijos darbo dokumento draudimo sektoriuje nuostatas, kad geografinė rinka turi būti apibrėžta iš esmės pagal faktinį sienas kertantį paslaugų teikimą, nagrinėtina, ar, pirma, buvo paslaugų teikimas Lietuvos draudėjams, gautas iš užsienio draudikų, bei, antra, ar buvo toks faktinis sienas kertantis draudimo paslaugų teikimas iš Lietuvos draudikų užsienio draudėjams.
Pirmojo aspekto atžvilgiu nustatyta, kad draudėjai nėra pirkę nagrinėjamų draudimo paslaugų iš užsienio draudikų ir tokių galimybių nesvarstė, o draudimo paslaugas pirko iš Lietuvos draudikų[27].
Analizuojant antrąjį aspektą, nustatyta, kad Lietuvos draudikai[28] teikia draudimo paslaugas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis taisyklėmis (Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių punkte Nr. 13.5. – viena iš sąlygų įvykį laikyti draudžiamuoju yra reikalavimo pateikimas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio statinio ir (ar) jo dalies projektavimo) bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais, ir tokiu būdu susiduria su panašiomis konkurencijos sąlygomis atitinkamose prekės rinkose, kurios yra skirtingos, lyginant jas su greta esančiomis teritorijomis. Analogiška nuostata numatyta ir Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse – draudimas galioja objektams, kurie bus statomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pažymėtina, jog tiek UAB DK „PZU Lietuva“[29], tiek AB „Lietuvos draudimas“[30] nurodė, kad abi minėtas draudimo rūšis teikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Taigi, apibendrinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstas tiek draudikų, tiek draudėjų paaiškinimais, geografinė rinka statinio projektuotojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo ir rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkų atžvilgiu apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija.
6.3. Išvados dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo
Iš išdėstyto pasakytina, kad nagrinėjamu atveju išskirtinos dvi atitinkamos rinkos, t. y. 1) statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje; ir 2) rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pabrėžtina, kad nagrinėjami ūkio subjektai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, pateikę Konkurencijos tarybai savo nuomones dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytas išvadas, neginčijo atitinkamų rinkų apibrėžimo.
7. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmų, vykdant Bendrąjį draudimą, vertinimas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme
Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Analogiškas draudimas yra numatytas ir ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.
Kaip ne kartą pasisakyta Europos Sąjungos teismų praktikoje[31], tam, kad būtų sudarytas susitarimas pagal ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalį (analogiškai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį), pakanka, jog atitinkami ūkio subjektai išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Pažymėtina, kad bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, jei ji tiksliai perteikia šalių valią elgtis rinkoje pagal susitarimo sąlygas[32]. Be to, šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio[33]. Taigi, ūkio subjektai laikomi sudariusiais draudžiamus susitarimus, jei nepriklausomai nuo formos ar išraiškos būdo, išreiškiama bendra valia riboti konkurenciją.
Atsižvelgus į šias nuostatas bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimu dėl Bendrojo draudimo, kuris pasireiškė 2003-02-26 sudaryta Generaline sutartimi, 2003-07-14 Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartimis, 2003-07-21 papildomu prie Generalinės sutarties susitarimu, konstatuotina, kad sudarydami šias sutartis ir susitarimus, šie ūkio subjektai tiesiogiai išreiškė savo valią elgtis atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose pagal bendrai sutartas sąlygas, todėl šios sutartys ir susitarimai įrodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimas dėl Bendrojo draudimo laikytinas šių ūkio subjektų sudarytu susitarimu Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies ir 5 straipsnio prasme.
Kita vertus, nagrinėjant šį AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytą Bendrojo draudimo susitarimą konkurencijos teisės prasme, būtina atsižvelgti į atitinkamas tokių susitarimų vertinimo nuostatas, atspindinčias inter alia ir jų specifiką. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į Europos Komisijos reglamento Nr. 358/2003[34] (toliau – Reglamentas Nr. 358/2003) nuostatas, susijusias su tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimais. Kaip matyti iš šio reglamento preambulės 18 ir 21 punktų, bendrojo draudimo grupės (dažnai vadinamos pulais (angl. pools)), kaip ir nagrinėjamas AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas Bendrojo draudimo susitarimas, gali leisti draudimo bendrovėms teikti draudimo paslaugas toms rizikoms, kurioms jos galėtų pasiūlyti tik nepakankamą draudimo apsaugą, jei nebūtų pulų. Be to, nenaujų rizikų atveju, bendrojo draudimo grupės, ribojančios konkurenciją, tam tikromis aplinkybėmis gali duoti naudą. Tačiau tokios grupės gali varžyti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir netgi draudimo bei įmokų sumas. Be to, bet kokia išimtis nėra pateisinama tokioms grupėms, jei atitinkama grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, nes tokiu atveju pulo egzistavimo sukelto konkurencijos ribojimo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą.
Atsižvelgus į šias aplinkybes bei išaiškinimus, darytina išvada, kad tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, savaime nėra draudžiami. Todėl, vertinant nagrinėjamo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ Bendrojo draudimo susitarimo galimą neigiamą įtaką konkurencijai bei jo atitiktį konkurencijos teisės normoms, draudžiančioms sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, analizuotinos tiek aplinkybės, susijusios su šio susitarimo pobūdžiu, tiek aplinkybės, kuriomis jis buvo sudarytas bei įgyvendinamas, bei kitos reikšmingos aplinkybės, kurios leidžia spręsti dėl šio susitarimo neigiamos įtakos konkurencijai bei ją atsveriančių veiksnių.
7.1. Susitarimo dėl Bendrojo draudimo įtaka konkurencijai
Kaip matyti iš minėtų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalies nuostatų, yra draudžiami bet kokie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, t. y. turintys tiek konkurenciją ribojantį tikslą, tiek sukeliantys ar galintys sukelti konkurenciją ribojančias pasekmes. Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Societe Technique Miniere v Maschinenbau Ulm[35] konstatavo, jog šios teisinės kategorijos traktuotinos kaip alternatyvos, ir tiriant konkurencijos pažeidimus pirmiausia reikia nustatyti, koks yra susitarimo tikslas; tik jeigu nėra aišku, jog nagrinėjamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, tokiu atveju reikalinga įvertinti, ar pagal savo poveikį šis susitarimas gali riboti konkurenciją. Be to, pagal konkurencijos teisę, ūkio subjektai yra traukiami atsakomybėn nustačius tiek realų, tiek potencialų konkurenciją ribojantį jų sudaryto susitarimo poveikį. Kaip išaiškinta Teisingumo Teismo John Deere sprendimu[36] ir Bendrojo teismo John Deere sprendimu[37], tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis.
Taigi, ir nagrinėjamu atveju, darant išvadą, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2003 m. sudarytų sutarčių ir susitarimų pagrindu vykęs bendradarbiavimas, teikiant Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, svarbu nustatyti konkurencijos ribojimą, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas šio susitarimo konkurenciją ribojantis tikslas, ar konkurenciją ribojantis realus ar potencialus poveikis, nes tai susitarimo dėl Bendrojo draudimo, kaip konkurencijos taisyklių pažeidimo, kvalifikavimui įtakos neturi.
Europos Komisijos pranešimo „Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairės“[38] (toliau – Gairės) 22 punkte yra nurodyta, kad vertinant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, atsižvelgiama į kelis veiksnius. Šie veiksniai visų pirma yra susitarimo turinys ir objektyvūs tikslai, kurių siekiama susitarimu. Taip pat gali reikėti paanalizuoti su susitarimo įgyvendinimu susijusias sąlygas ir faktinius šalių veiksmus ir elgesį rinkoje. Tuo tarpu Bendrasis teismas savo sprendime European Night Services[39] byloje yra konstatavęs, jog vertinant susitarimą pagal jo poveikį konkurencijai (pagal ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalį), pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į realias sąlygas, kuriose toks susitarimas funkcionuoja, ypač ekonominį kontekstą, kuriame ūkio subjektai veikia, susitarimu apimamas prekes ar paslaugas, bei susidariusią atitinkamos rinkos struktūrą. Taip siekiama įvertinti, ar dėl tokių susitarimų ar suderintų veiksmų sumažėja ar nebelieka netikrumo dėl nagrinėjamos rinkos veikimo ir taip apribojama ūkio subjektų konkurencija[40].
Taigi, atsižvelgus į šiuos paaiškinimus bei nagrinėjamo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo kaip bendrojo draudimo susitarimo specifiką, numatytą Reglamente Nr. 358/2003, šiuo atveju nagrinėtina, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimo dėl Bendrojo draudimo pobūdis bei su jo sudarymu ir įgyvendinimu susijusios aplinkybės rodo, kad šis susitarimas ribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose.
7.1.1. Susitarimo dėl Bendrojo draudimo sudarymo aplinkybių vertinimas
Prieš 2003 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (anksčiau UAB DK „Lindra“) sudarant susitarimą dėl Bendrojo draudimo2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ buvo didžiausios ir pajėgiausios bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės įmonės Lietuvoje. Iki privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo šios draudimo paslaugos buvo savanoriškos ir pagal savo pobūdį buvo priskirtos Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupei. Atitinkamai draudikai rangovo civilinės atsakomybės draudimą teikė pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles, o statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą – pagal Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Taigi, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (tuo metu – UAB DK „Lindra“) padėties vertinimas  bendrosios civilinės atsakomybės draudimo paslaugų kontekste 2002 m. leidžia spręsti apie šių draudikų galimybes savarankiškai teikti ir nagrinėjamo draudimo, dėl kurio buvo sudarytas Bendrojo draudimo susitarimas (statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas), paslaugas.
Kaip nustatyta tyrimo metu, 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ uždirbtos įmokos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė 8,398 mln. Lt, UAB DK „Lindra“ – 3,246 mln. Lt. Tokių didelių įmokų kaip AB „Lietuvos draudimas“, neturėjo nė vienas kitas Lietuvos draudikas, ir tiktai vienas iš Lietuvos draudikų – UADB „ERGO Lietuva“ – turėjo panašaus dydžio kaip ir UAB DK „Lindra“ uždirbtas įmokas iš bendrosios civilinės atsakomybės draudimo – 3,328 mln. Lt. Kitų dviejų sąlyginai didelių draudikų uždirbtos įmokos buvo ženkliai mažesnės ir sudarė: AB „If draudimas“ (dabar – „If P&C Insurance AS“ filialas) – 1,980 mln. Lt, DUAB „Baltijos garantas“ – 1,207 mln. Lt, tuo tarpu smulkesnių draudikų uždirbtos įmokos buvo santykinai mažos ir nesiekė 1 mln. Lt. Kartu sudėjus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ uždirbtas įmokas, jų dalis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė 52 proc.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog susitarimas dėl Bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp dviejų stiprių draudimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, susitarimo sudarymo metu turėjusių stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudime – artimiausiame savo pobūdžiu draudimui, dėl kurio buvo sudarytas Bendrojo draudimo susitarimas. Be to, tokia faktinė padėtis 2002 m. paneigia AB „Lietuvos draudimas“ Konkurencijos tarybai nurodytą argumentą, kad UAB DK „Lindra“ minėtu laikotarpiu buvo itin silpnas rinkos žaidėjas, nesudaręs reikšmingos konkurencijos.
Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į susitarimo dėl Bendrojo draudimo sudarymo metu susiklosčiusias statybų sektoriaus vystymosi aplinkybes, kurios taipogi darė įtaką draudimo paslaugų poreikiui šiame sektoriuje. Minėtu laikotarpiu augant šalies ekonomikai, sparčiai augo statybų sektorius. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2002 m. pagrindinių statybos įmonių atliktų darbų šalies teritorijoje kainas palyginus su 2001 m., padidėjimas sudarė 21,2 proc.[41]. Tai sąlygojo ir ne gyvybės draudimo augimą statybų sektoriuje, įskaitant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo augimą. Augant statybų sektoriui, 2002 m. Lietuvoje atlikti esminiai teisės aktų pakeitimai, susiję su privalomojo atitinkamų sričių draudimo įvedimu, pavyzdžiui, nuo 2002-07-01 įsigaliojo nauja Statybos įstatymo redakcija, 2002-04-30 priimtas Draudimo priežiūros komisijos nutarimas Nr. 78 „Dėl statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“. Taigi, privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimas draudimo veikla užsiimantiems ūkio subjektams, vertinant šią aplinkybę iš ekonominės perspektyvos, iš esmės reiškė tai, jog statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojodraudimo rinkose atsiras didelis skaičius naujų draudimo paslaugų pirkėjų (draudėjų), kurie nėra susaistyti ilgamečių sutarčių įsipareigojimais su tam tikrais atskirais draudikais. Privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimas leido pagrįstai tikėtis didelės šio draudimo rūšių paklausos ir, atitinkamai, šios rinkos numatomo spartaus augimo. Tokios situacijos kontekste natūraliu ekonominiu elgesiu laikytina tai, jog draudikai, atsižvelgę į tokius teisinio reglamentavimo pokyčius, turėjo siekti organizuoti savo veiklą taip, jog pritrauktų kuo daugiau naujų draudėjų ir užimtų kuo didesnę atitinkamų rinkų dalį.
Taigi, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimas dėl Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo buvo sudarytas esant tokioms aplinkybėms, kai šie ūkio subjektai buvo vieni didžiausių draudikų bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje Lietuvoje, vyko statybų sektoriaus augimas, kuris (atsižvelgus ir į teisinio reglamentavimo pakeitimus) leido visiems draudikams tikėtis taip pat ir jų paslaugų paklausos augimo.
7.1.2. Susitarimo dėl Bendrojo draudimo pobūdžio vertinimas
Kaip minėta, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė susitarimą dėl Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Vertinant šio susitarimo įtaką konkurencijai būtina atsižvelgti ir į jo pobūdį, įskaitant sąlygas, kurias jis apėmė.
Pagrindiniai susitarimo dėl Bendrojo draudimo principai atsispindi AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (tuo metu – UAB DK „Lindra“) 2003-02-26 pasirašytoje Generalinėje sutartyje, pagal kurią draudikai susitarė bendradarbiauti bendrajame statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomajame draudime bei laidavimo draudime (dalyvavimo konkurse ir sutarčių laidavimo draudimas). Užtikrinant šios sutarties vykdymą, šalys susitarė, kad jei viena šalis nutraukia sutartį vienašališkai, ji įsipareigoja sumokėti kitai šaliai <DUOMENYS NESKELBIAMI> dydžio baudą. Įgyvendindamos šią sutartį, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarė dėl įvairių bendradarbiavimo aspektų.
2003-02-26pasirašė sutartį dėl laidavimo draudimo, kurioje UAB DK „Lindra“ už <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinį atlyginimą pavedė AB „Lietuvos draudimas“ ieškoti draudėjų, ketinančių apsidrausti laidavimo draudimu, bei pagal šios sutarties sąlygas nukreipti juos UAB DK „Lindra“.
2003-07-14 buvo pasirašytos sutartys dėl bendrojo statinio projektuotojų ir rangovų privalomojo draudimo sutarčių administravimo, pagal kurias nepriklausomai nuo to, ar pagal konkrečią sutartį su draudėju pagrindinis draudikas yra AB „Lietuvos draudimas“ ar UAB DK „Lindra“, AB „Lietuvos draudimas“ visais atvejais prisiimdavo <DUOMENYS NESKELBIAMI>  rizikos, o UAB DK „Lindra“ – <DUOMENYS NESKELBIAMI> rizikos, bei analogiškomis atitinkamomis dalimis buvo pasiskirstomos gaunamos įmokos.
2003-07-21 AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ pasirašė papildomą susitarimą prie Generalinės bendradarbiavimo sutarties, tokiu būdu patvirtindamos siekį bendradarbiauti vykdant Bendrąjį statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Buvo sutarta vykdyti Bendrąjį draudimą vadovaujantis minėtomis 2003-07-14 sutartimis. Taip pat sutarta tik kartu spręsti atskirais atvejais dėl konkrečių rizikų vertinimo ir draudimo sutarčių sudarymo; kas mėnesį viena kitai teikti ataskaitas apie pasirašytas draudimo sutartis ir atsiskaitymus dėl gautų įmokų. Be to, susitarė, kad išoriniams tarpininkams už tarpininkavimą sudarant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis taikyti vienodą <DUOMENYS NESKELBIAMI> komisinį atlyginimą.
Šiuo papildomu susitarimu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ taip pat susitarė, kad laikysis 2003-07-16 AB „Lietuvos draudimas“ paruoštų Statinio projektuotojo ir Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo rizikos vertinimo sutarčių sudarymo Tvarkų Nr. 42 bei Nr. 43. Šiose Tvarkose be kitų nuostatų, detaliai reglamentuotas rizikų vertinimas, draudimo įmokų dydžio apskaičiavimas. Taip pat Tvarkose nustatyta rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo fiksuotos minimalios įmokos <DUOMENYS NESKELBIAMI> ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo fiksuota minimali <DUOMENYS NESKELBIAMI> įmoka, bei maksimali galima nuolaida, kurią leidžiama pritaikyti skaičiuojant įmokos sumą.
Atsižvelgus į šias AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygas, darytina išvada, kad jos iš esmės apima AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikiamų draudimo paslaugų kainodaros mechanizmą, kuris buvo taikomas apskaičiuojant galutines (komercines) įmokas šių ūkio subjektų klientams (draudėjams), bei komisinio atlyginimo dydį tarpininkams už tarpininkavimą sudarant sutartis su draudėjais dėl minėtų draudimo paslaugų. Taigi, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pagal susitarimo dėl Bendrojo draudimo sąlygas iš esmės susitarė nekonkuruoti kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, teikiamas susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu.
7.1.3. Atitinkamų draudimo rinkų struktūros bei AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ padėties jose vertinimas
Analizuojant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo įtaką konkurencijai atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, atsižvelgtina į aplinkybes, susijusias su AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimama padėtimi šiose rinkose.
Iš tyrimo metu surinktų duomenų apie statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų (draudikų) uždirbtas įmokas, matyti (žr. 2 lentelę), kad statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. veikė tik keli ūkio subjektai, iš kurių tik 3 buvo didesni draudikai. Prie stambiausių rinkos dalyvių priskirtini AB „Lietuvos draudimas“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir <DUOMENYS NESKELBIAMI>, kurių rinkos dalis šiuo laikotarpiu sudarė atitinkamai [90-100] proc. Taip pat rinkoje veikė keli smulkūs draudikai.
2 lentelė

Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinka

pagal uždirbtas draudimo įmokas, procentais

Draudiko pavadinimas
Rinkos dalys pagal uždirbtas draudimo įmokas procentais
2003
2004
2005
2006

2007

 

2008

 
Lietuvos draudimas

<...>

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
PZU Lietuva

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
If draudimas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
BTA draudimas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
NORD LB

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Snoro garantas (RESO)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

<...>

 
Du didžiausi draudikai (Lietuvos draudimas+PZU)

[80-85]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

[80-85]

 
Trys didžiausi draudikai

[95-100]

 

[95-100]

 

[95-100]

 

[95-100]

 

[95-100]

 

[90-95]

 
Viso rinka

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 
 
Taigi, dviejų didžiausių draudikų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie [80-90] proc. visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje, o trijų didžiausių draudikų kartu užimama rinkos dalis šiuo laikotarpiu sudarė apie [90-100] proc. visos rinkos. Kiti smulkūs draudikai užėmė nereikšmingas rinkos dalis, nesiekiančias 5 proc. (nuo 0,6 proc. iki 2 proc.).
Iš tyrimo metu surinktų duomenų apie rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų (draudikų) uždirbtas įmokas, matyti (žr. 3 lentelę), kad rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. taip pat veikė tik keli ūkio subjektai, iš kurių stambiausiais laikytini AB „Lietuvos draudimas“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir <DUOMENYS NESKELBIAMI>.
3 lentelė

Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinka

pagal uždirbtas draudimo įmokas, procentais

Draudiko pavadinimas
Rinkos dalys pagal uždirbtas draudimo įmokas procentais
2003
2004
2005
2006

2007

 

2008

 
Lietuvos draudimas

<...>

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
PZU Lietuva

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Ergo Lietuva

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
If draudimas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
BTA draudimas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
NORD LB

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Snoro garantas (RESO)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

<...>

 
Du didžiausi draudikai

[55-60]

 

[50-55]

 

[60-65]

 

[60-65]

 

[65-70]

 

[60-65]

 
Trys didžiausi draudikai

[75-80]

 

[70-75]

 

[80-85]

 

[75-80]

 

[75-80]

 

[75-80]

 
Viso rinka

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 
 
Taigi, trijų didžiausių draudikų AB „Lietuvos draudimas“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir <DUOMENYS NESKELBIAMI> užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie [70-85] proc. visoje rangovocivilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje. Kiti keli smulkesni draudikai užėmė rinkos dalis, kurios tik atskirais atvejais siekė apie 10 proc. (nuo 0,6 proc. iki 13,1 proc.).
Atsižvelgus į šias aukščiau nurodytas aplinkybes apie rinkos dalių pasiskirstymą atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, darytina išvada, kad šios rinkos 2003-2008 m. laikotarpyje pasižymėjo aukštu koncentracijos lygiu, apie kurį galima spręsti iš nedidelio bendro atitinkamų rinkų dalyvių skaičiaus bei kelių didžiausių ūkio subjektų užimamų atitinkamų rinkų dalių. Atitinkamai dėl šių priežasčių darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimas dėl Bendrojo draudimo buvo vykdomas ir sudarytas tarp didžiausių (vienų iš didžiausių) atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų, pasižyminčių aukštu koncentracijos lygiu, dalyvių.
7.1.4. Susitarimo dėl Bendrojo draudimo pasekmių masto vertinimas
Kadangi AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo pobūdis pasireiškė šių ūkio subjektų nekonkuravimu šio susitarimo pagrindu teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, bei šis susitarimas buvo sudarytas aukštu koncentracijos lygiu pasižyminčiose atitinkamose rinkose, siekiant įvertinti jo įtaką konkurencijai toliau nagrinėtinas šio susitarimo pasekmių atitinkamoms rinkoms mastas veikiamų atitinkamų rinkų dalių bei trukmės požiūriu.
Nagrinėjant susitarimo dėl Bendrojo draudimo veikiamas atitinkamų rinkų dalis, inter alia atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ greta statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų, teikiamų susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu, taip pat šias paslaugas teikė ir savarankiškai, t. y. ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu.
Kaip nustatyta tyrimo metu, AB „Lietuvos draudimas“ savarankišką statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą vykdė 2003-2004 m., tuo tarpu UAB DK „PZU Lietuva“ savarankišką šio draudimo veiklą vykdė visą nagrinėjamą laikotarpį. Informacija apie susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu ir savarankiškai vykdyto statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą pateikiama 4 ir 5 lentelėse.
4 lentelė

Bendrojo bei savarankiško AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis

 
Draudikas

2003

 

Rinkos dalis %

 

2004

 

Rinkos dalis <%

 

2005

 

Rinkos dalis <%

 

2006

 

Rinkos dalis <%

 

2007

 

Rinkos dalis <%

 

LD + PZU

 

bendras priv. dr.

 

[40-45]

 

[70-75]

 

[70-75]

 

[65-70]

 

[60-65]

 

LD + PZU

 

savarankiškas priv. dr.

 

[35-40]

 

[15-20]

 

[10-15]

 

[20-25]

 

[25-30]

 

LD + PZU bendras ir savarankiškas priv. dr.

 

[80-85]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

[85-90]

 

Kiti draudikai

 

[20-25]

 

[10-15]

 

[10-15]

 

[10-15]

 

[10-15]

 

Viso, rinka

 

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 
 
Atsižvelgus į 4 lentelėje pateiktą informaciją, darytina išvada, kad susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyto statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis (apskaičiuota įtraukiant tik bendrojo draudimo pagrindu gautas įmokas) visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. sudarė didelę šių paslaugų rinkų dalį, t. y. atskirais metais sudarė nuo [40-50] proc. iki [70-75] proc. Vertinant savarankiškai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyto šio draudimo veiklą, pastebėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ šią veiklą vykdė tik 2003-2004 m., tuo tarpu UAB DK „PZU Lietuva“ visą 2003-2007 m. laikotarpį teikusiai šias draudimo paslaugas savarankiškai, šių paslaugų rinkos dalis atitinkamoje rinkoje nuolat didėjo nuo [1-5] proc. iki [25-30] proc. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai vykdant statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą rinkos dalis yra žymiai didesnė nei kitų šioje rinkoje savarankiškai veikiančių draudikų (ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo dalyvių), ypač 2005-2007 m. laikotarpiu.

5 lentelė

 

Bendrojo bei savarankiško AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“

 

rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis

 

 

 

Draudikas

 

2003

 

Rinkos dalis <%

 

2004

 

Rinkos dalis <%

 

2005

 

Rinkos dalis <%

 

2006

 

Rinkos dalis <%

 

2007

 

Rinkos dalis <%

 

LD + PZU

 

bendras priv. dr.

 

[40-45]

 

[35-40]

 

[35-40]

 

[35-40]

 

[40-45]

 

LD + PZU

 

savarankiškas priv. dr.

 

[10-15]

 

[5-10]

 

[20-25]

 

[25-30]

 

[20-25]

 

LD + PZU bendras ir savarankiškas priv. dr

 

[55-60]

 

[40-45]

 

[60-65]

 

[60-65]

 

[65-70]

 

Kiti draudikai

 

[45-50]

 

[55-60]

 

[35-40]

 

[35-40]

 

[30-35]

 

Viso, rinka

 

100

 

100

 

100

 

100

 

100

 
 
Atsižvelgus į 5 lentelėje pateiktą informaciją, darytina išvada, kad susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyto rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis (apskaičiuota įtraukiant tik bendrojo draudimo pagrindu gautas įmokas) visoje rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. sudarė didelę šių paslaugų rinkų dalį, t. y. atskirais metais sudarė nuo [35-40] proc. iki [45-50] proc. Vertinant savarankiškai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyto šio draudimo veiklą, pastebėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ šią veiklą vykdė tik 2003-2004 m., tuo tarpu UAB DK „PZU Lietuva“ visą 2003-2007 m. laikotarpį teikusiai šias draudimo paslaugas savarankiškai, šių paslaugų rinkos dalis atitinkamoje rinkoje didėjo nuo [5-10] proc. bei siekė [20-30] proc. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai vykdant rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą rinkos dalis yra žymiai didesnė nei kitų šioje rinkoje savarankiškai veikiančių draudikų (ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo dalyvių), ypač 2005-2007 m. laikotarpiu.
Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl Bendrojo draudimo veikė didelę atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalį tiek vertinant tiesiogiai šio susitarimo pagrindu teiktų draudimo paslaugų dalį (statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – nuo [40-50] proc. iki [70-75] proc.; rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – nuo [35-40] proc. iki [45-50] proc.), tiek atsižvelgiant į tai, kad šio susitarimo dalyviai taip pat vykdė ir savarankišką veiklą šiose draudimo rinkose, tokiu būdu padidindamos susitarimo veikiamą atitinkamų rinkų dalį iki AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ kartu užimamos dalies šiose rinkose (statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – [80-90] proc.; rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – nuo [45-50] proc. iki [65-70] proc.).
Pastebėtina, kad vertinant tokių išvadų pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys į 2010-03-24 Europos Komisijos reglamento (ES) Nr. 267/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams draudimo sektoriuje[42] 6 straipsnio 3 dalies a-c punktus, kuriuose numatyta, jog bendrojo draudimo grupėse apskaičiuojant dalyvaujančių įmonių rinkos dalį atitinkamoje rinkoje, atsižvelgiama taip pat ir į toje pačioje atitinkamoje rinkoje, kaip ir konkreti grupė, veikiančios dalyvaujančios įmonės, rinkos dalį už bet kurios grupės ribų, t. y. būtent toje pačioje atitinkamoje rinkoje savarankiškai teikiamų draudimo paslaugų rinkos dalį. Nors nagrinėjamu atveju šis reglamentas tiesiogiai nėra taikomas, ir vertinant bendrosios išimties tenkinimo galimybes (apie tai paaiškinta šio nutarimo 8.2 dalyje) vadovaujamasi ankstesnio analogiško 2003-02-27 Reglamento Nr. 358/2003 nuostatomis, kurios, apskaičiuojant užimamą atitinkamos rinkos dalį, nenumato reikalavimo atsižvelgti į už bendrojo draudimo grupės ribų teikiamų paslaugų kriterijų, pažymėtina, jog tai nepaneigia galimybės ir nedraudžia atsižvelgti į tokį bendrojo draudimo susitarimo veikiamos atitinkamos rinkos dalies išplėtimą, vertinant bendrojo draudimo įtaką konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Tai ypač akivaizdu iš to, jog draudikai, susitarę teikti tam tikras draudimo paslaugas bendrojo draudimo pagrindu, bei analogiškas paslaugas teikdami savarankiškai vienas nuo kito, negali būti traktuojami kaip visiškai tarpusavyje nepriklausomi konkurentai bendrojo ir savarankiškojo draudimo prasme.
Vertinant susitarimo dėl Bendrojo draudimo pasekmių trukmę, atsižvelgtina į šio susitarimo bei jo pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo trukmę.
Susitarimo dėl Bendrojo draudimo trukmė yra susijusi su AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ 2003-02-26 pasirašytos Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo terminu, kadangi šios sutarties pagrindu buvo sudaryti ir kiti susitarimai dėl Bendrojo draudimo sąlygų, kurios nagrinėjamos šiame nutarime. Kaip nustatyta tyrimo metu Generalinė bendradarbiavimo sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos 2003-02-26 ir turėjo galioti 5 metus, bet AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2007-11-14 susitarimu ši sutartis buvo nutraukta nuo 2007-12-31. Tačiau šios Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu buvo pasirašytos ilgametės sutartys su klientais, kurių vykdymas (mokamos draudimo įmokos) buvo tęsiamas ir po Generalinės sutarties nutraukimo, o garantinio termino trukmė nurodyta net iki 2011 m. Kaip nustatyta tyrimo metu, pavyzdžiui, ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos, o garantinio termino trukmė (2009-12-31 – 2011-12-30) pagal šią sutartį yra dar iki šiol nepasibaigusi.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad dėl tokių ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo susitarimo dėl Bendrojo draudimo įtaka atitinkamose rinkose faktiškai truko ne tik Generalinės sutarties galiojimo metu, bet ir gerokai ilgiau po Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo pabaigos, bei šiuo metu draudikų atsakomybė pagal šias sutartis dar yra nepasibaigusi dėl taikomo garantinio laikotarpio.
Dėl šių nurodytų aplinkybių, darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo mastas vertinant konkurencijos atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose kontekste buvo itin didelis ir reikšmingas, kadangi ilgą laikotarpį, t. y. ne mažiau kaip 5 metus (mažiausiai bent Generalinės sutarties galiojimo metu, bet atsižvelgus į ilgalaikių draudimo sutarčių sąlygas ir ilgiau), veikė dideles atitinkamų draudimo rinkų dalis, t. y. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – iki [85-90] proc. atitinkamos rinkos, o rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – iki [65-70] proc. atitinkamos rinkos.
7.2. Konkurencijos ribojimo dėl susitarimo dėl Bendrojo draudimo vertinimas
Sprendžiant, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl Bendrojo draudimo ribojo konkurenciją atsižvelgtina į aukščiau nurodytas su šio susitarimo pobūdžiu, sudarymu bei vykdymu susijusias aplinkybes.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, į tai, kad, kaip jau minėta aukščiau, bendrojo draudimo susitarimai, atsižvelgus į jų specifiką, nėra savaime draudžiami, tačiau jie vis dėlto gali riboti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir netgi draudimo bei įmokų sumas. Pastebėtina, kad būtent tokio pobūdžio susitarimą sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, nes pagal susitarimo dėl Bendrojo draudimo sąlygas šie ūkio subjektai iš esmės susitarė nekonkuruoti atitinkamose rinkose teikdami draudimo paslaugas susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu dėl kainų, detaliai reglamentuodami ir standartizuodami iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu).
Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nagrinėjamas aptarto pobūdžio susitarimas dėl Bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ – vienų iš didžiausių tiek bendros civilinės atsakomybės draudimo grupėje veikiančių ūkio subjektų, kurie susitarimo dėl Bendrojo draudimo laikotarpiu taip pat tapo iš esmės vienais didžiausių naujai susiformavusių atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyviais. Taigi, nagrinėjamas susitarimas dėl Bendrojo draudimo ir jo pagrindu tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sutartos nagrinėjamos draudimo paslaugų teikimo sąlygos, įskaitant susijusias su kainomis, apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, tiek vertinant tiesiogiai, t. y. pagal šio susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu bendrai uždirbtų įmokų skaičių, tiek pagal bendrai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamas dalis atitinkamose rinkose. Šią išvadą pagrindžia tai, kad toks susitarimas dėl Bendrojo draudimo, atsižvelgus į jo pobūdį, darė įtaką AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sprendimams dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo, net kai šie ūkio subjektai šias paslaugas klientams (draudėjams) teikė savarankiškai (t. y. ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu), kadangi šie ūkio subjektai, susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu žinodami su nagrinėjamų draudimo paslaugų kainomis ir kitomis esminėmis draudimo sąlygomis susijusią informaciją, neišvengiamai į ją atsižvelgia priimdami savo sprendimus dėl savarankiškai vykdomos analogiško draudimo veiklos. Taigi, susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu suderintos sąlygos iš esmės galėjo būti taikomos ir apimti atitinkamai iki [85-90] proc. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje bei iki [65-70] proc. rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje.
Be to, toks AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo poveikio mastas, atsižvelgus į jo poveikio ilgalaikę trukmę, kurią lėmė ilgalaikės draudimo sutartys, sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu, galėjo sukurti atitinkamų rinkų uždarymo efektą. Pastebėtina, kad Europos Komisija taip pat atkreipia dėmesį į galimą rinkos uždarymo efektą dėl ilgalaikių draudimo sutarčių. Pavyzdžiui, 2007 m. Komunikate dėl draudimo sektoriaus[43] nurodoma, kad tai, kad klientai tam tikram draudikui yra įsipareigoję ilgą laiką, gali turėti įtakos konkurentams, siekiantiems patekti į rinką arba padidinti turimą rinkos dalį. Taip gali atsitikti, kai ilgalaikės sutartys ir kiti veiksniai daro bendrą poveikį konkurencijai, susijusį su, pavyzdžiui, panašių sutarčių skaičiumi, sutarčių trukme, rinkos dalimi, kurioje taikomos tokios rūšies sutartys, koncentracijos laipsniu ir klientų lojalumu. Teisingumo Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 81 straipsnio (dabar – Sutarties 101 straipsnis) taikymui pakankamas pagrindas yra ir tuo atveju, jeigu formaliai susitarimas yra nebegaliojantis, tačiau jo pasekmės ir toliau pasireiškia rinkoje. Konkurencijos taisyklių sistema yra skirta ekonominiams susitarimų ar suderintų veiksmų efektams vertinti, o ne jų teisinei formai[44].
Taip pat svarbu atkreipt dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, jog susitarimas dėl Bendrojo draudimo buvo objektyviai būtinas tam, kad draudikai apskritai galėtų teikti statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad atitinkamose rinkose veikė ir kiti draudikai, kurie šias paslaugas teikė visiškai savarankiškai, t. y. nesudarinėjo jokių bendrojo draudimo sutarčių. Tuo tarpu Bendrojo draudimo pagrindu šias paslaugas teikė tik nagrinėjami ūkio subjektai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“. Pastebėtina, kad šie ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl Bendrojo draudimo būdami vienais iš didžiausių atitinkamų rinkų dalyvių, kai tuo metu atitinkamose rinkose veikė ir kiti žymiai mažesni ūkio subjektai.
Be to, nagrinėjant aplinkybę, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“ (2003-2004 m.), tiek UAB DK „PZU Lietuva“ (visą nagrinėjamą laikotarpį) taip pat savarankiškai teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas (t. y. ne tik susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu) nuo pat tokio privalomojo draudimo įvedimo, leidžia pagrįstai teigti, jog ir patiems šiems ūkio subjektams nebuvo jokių objektyvių kliūčių šias draudimo paslaugas teikti visiškai savarankiškai, t. y. nesudarius susitarimo dėl Bendrojo draudimo, bei atitinkami, nėra pagrindo teigti, kad egzistavo objektyvus poreikis sudaryti susitarimą dėl Bendrojo draudimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nustatyta tyrimo metu, nuo pat privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo pradžios 2003 m. UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai (ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu) draudė santykinai didelės vertės statomų statinių statybos darbus, kurių atitinkamai draudimo sumos (sudarė nuo <DUOMENYS NESKELBIAMI>) ir įmokos (<DUOMENYS NESKELBIAMI>) buvo didelės. Tuo tarpu susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu UAB DK „PZU Lietuva“ daugiausia draudė minimaliai (Draudimo priežiūros komisijos taisyklėse nustatytai) <DUOMENYS NESKELBIAMI> draudimo sumai, ir draudimo įmokos buvo atitinkamai žymiai mažesnės – apie <DUOMENYS NESKELBIAMI>, nei savarankiškai vykdyto draudimo atveju.
Šios faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, priešingai nei teigia AB „Lietuvos draudimas“, nėra pagrindo teigti, jog UAB DK „PZU Lietuva“ būtų nesugebėjusi efektyviai teikti statinio projektuotojo ar rangovo civilinės atsakomybės draudimo ir nebūtų reikšmingas konkurentas atitinkamose rinkose. Kita vertus, šios aplinkybės tai pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ir AB „Lietuvos draudimas“ būtų sugebėjusi nuo pat privalomojo draudimo įvedimo 2003 m. visiškai savarankiškai (nesant susitarimo dėl Bendrojo draudimo) teikti nagrinėjamas draudimo paslaugas, nes tuo metu ji jas faktiškai teikė ir savarankiškai (ne susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu). Tuo pačiu nustatytos faktinės aplinkybės paneigia prielaidą, jog nesant bendrojo draudimo susitarimo, draudikams būtų buvę sunkiau drausti didelių rizikų objektus. Kaip matyti, susiklostė priešinga situacija – pagal UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktus duomenis, bendruoju draudimu daugiausia buvo draudžiamos minimalios, standartinės rizikos, tuo tarpu rizikingus objektus drausti savarankiškai UAB DK „PZU Lietuva“ sugebėjo ir be bendradarbiavimo su AB „Lietuvos draudimas“ susitarimo dėl Bendrojo draudimo ribose.
Apibendrinus aukščiau pateiktą AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo įtakos konkurencijai vertinimą, darytina išvada, kad šis susitarimas, kuriuo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarė nekonkuruoti kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, teikiamas susitarimo dėl Bendrojo draudimo pagrindu, buvo sudarytas tarp vienų iš didžiausių bendrosios civilinės atsakomybės grupėje veikiančių ūkio subjektų. Šio susitarimo mastas vertinant konkurencijos atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose kontekste buvo itin didelis ir reikšmingas, nes apėmė tiek dideles atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų, pasižyminčių aukštu koncentracijos lygiu, dalis bei turėjo ilgalaikį ne mažesnį kaip 5 metų trukmės poveikį jose. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad šis AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas ribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, nes esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, jog konkurencija tiek tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, inter alia susijusias su kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas.
Pastebėtina, kad šios išvados nepaneigia AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pateikti paaiškinimai, susiję su nagrinėjamo susitarimo dėl Bendrojo draudimo tikslais, kuriuos turėjo patys ūkio subjektai, ir, jų nuomone, šio susitarimo lemtu teigiamu poveikiu konkurencijai. Vertinant šiuos paaiškinimus, paminėtina, kad subjektyvūs ūkio subjektų tikslai, kurie gali būti siejami ir su teigiamais lūkesčiais atitinkamoje rinkoje, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su susitarimu dėl Bendrojo draudimo, kurių analizė rodo, kad šis susitarimas, nepaisant siektų tikslų, vis dėlto ribojo konkurenciją.
Šios išvados nepaneigia ir AB „Lietuvos draudimas“ pateikta atitinkamų draudimo paslaugų kainų analizė, kuri AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, rodo, jog nagrinėjamu laikotarpiu draudimo paslaugų kainos mažėjo. Pirmiausiai pastabėtina, kad ši kainų analizė neleidžia objektyviai įvertinti jos pagrįstumo, kadangi Konkurencijos tarybai nebuvo pateikti šios analizės pagrindą sudarantys pirminiai duomenys. Kita vertus, ji bet kuriuo atveju nepaneigia aplinkybės, kad nesant sudaryto susitarimo dėl Bendrojo draudimo atitinkamos kainos nebūtų buvusios dar mažesnės. Be to, Konkurencijos tarybos tyrimo metu buvo nustatyta (žr. Pranešimo Lenteles Nr. 5 ir 6) priešinga – vidutinių draudimo kainų didėjimo – tendencija.
Pastebėtina, kad toks konkurencijos ribojimo vertinimas, kai atsižvelgiama į atitinkamų rinkų struktūrą, susitarimuose dalyvaujančių ūkio subjektų užimamas rinkos dalis bei susitarimo pobūdį, o ne vien tik išimtinai realų nagrinėjamų susitarimų poveikį atitinkamoms rinkoms, negali būti laikomas nepagrįstu ar nepakankamu darant išvadą, jog atitinkamas susitarimas vis dėlto riboja konkurenciją. Tai akivaizdžiai matyti tiek iš Konkurencijos tarybos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos[45], tiek Europos Komisijos ir ES Teisingumo Teismo praktikos[46].
Apibendrinus šioje nutarimo dalyje išdėstytą, konstatuotina, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytą konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose ribojantį susitarimą dėl Bendrojo draudimo.
8. Dėl išimčių reikalavimų ir bendrojo draudimo susitarimo atitikties šiems reikalavimams
Šiame nutarime nagrinėjamas AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Pažymėtina, jog bendrojo draudimo susitarimai paprastai laikomi ribojančiais konkurenciją (išskyrus atvejus, kai bendrasis draudimas reikalingas tokioms rizikoms drausti, kurių nebūtų įmanoma apdrausti atskirai) ir ši išvada yra paremta prielaida, kad kiekviena institucionalizuota grupė pati savaime yra ribojanti konkurenciją[47]. Tačiau atsižvelgiant į draudimo, įskaitant bendrąjį draudimą, sektoriaus specifiką, ne visais atvejais tokie institucionalizuoti pulai (t.y. atitinkami bendrojo draudimo susitarimai), ribojantys konkurenciją, laikytini per se pažeidimu. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais bendrojo draudimo grupėms galima taikyti bendrąją ar individualiąją išimtį, t. y. gali būti pripažįstama, jog bendrojo draudimo teikiama nauda yra didesnė, nei dėl jo sukeliama žala konkurencijai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog siekiant pasinaudoti bendrąja ar individualiąja išimtimi, būtina griežtai laikytis tam tikrų nurodytų sąlygų, dėl to toliau šiame nutarime bus nagrinėjama AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto bendrojo draudimo susitarimo atitiktis minėtų išimčių reikalavimams. Šis vertinimas pateikiamas atsižvelgiant į atitinkamais laikotarpiais galiojusius teisės aktus.
8.1. Dėl konkurencijos teisės reikalavimų bendrojo draudimo susitarimams Generalinės sutarties sudarymo metu
Generalinės bendradarbiavimo sutarties tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarymo metu galiojo Konkurencijos tarybos 2001-12-19 nutarimas Nr. 151 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atskirosios išimties suteikimo tam tikroms susitarimų rūšims draudimo sektoriuje taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 8 straipsnius“ (toliau – Išimties nutarimas), kurio 2 punkte numatyta, kad visi susitarimai (bendradarbiavimas) tarp draudimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų (draudimo įmonių) patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį, jeigu jais siekiama riboti konkurenciją arba jeigu jie riboja ar gali riboti konkurenciją.
Minėto Išimties nutarimo 36 punkte buvo nustatyta, kad leistina susitariančių šalių bendra rinkos dalis bendrojo draudimo atveju neturi viršyti 10 proc. Tokiu atveju galiojo prezumpcija, jog yra mažai tikėtina, kad susitarimas turės konkurenciją ribojantį poveikį. Taigi, nors bendrojo draudimo susitarimai yra priskiriami prie konkurenciją ribojančių susitarimų, tačiau neviršijant tam tikros rinkos dalies, jie laikomi leistinais.
Be to, minėto Nutarimo 42 punkte nurodyta, kad ūkio subjektai turi kreiptis į Konkurencijos tarybą su prašymu suteikti atskirąją išimtį draudimo įmonių susitarimams. Sutarties, kurios pagrindu buvo vykdomas bendrasis draudimas, tarp AB „Lietuvos Draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ sudarymo ir jos galiojimo metu turėjo būti atsižvelgta į šiuos su atskirosios išimties suteikimu susijusius reikalavimus.
Vertinant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ pagal Išimties nutarimo nuostatas, pastebėtina, kad šis susitarimas galėjo būti leidžiamas tik ūkio subjektams tinkamai kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo. Tokio kreipimosi nebuvo, todėl ūkio subjektai pažeidė Išimties nutarime nustatytus reikalavimus nuo pat atitinkamo susitarimo (Gen. sutarties) sudarymo dienos.
Analizuojant ūkio subjektų galimybę gauti atskirąją išimtį (jeigu į Konkurencijos tarybą būtų kreiptasi laiku), primintina, kad leidimo bendrojo draudimo susitarimui būtų prašę draudikai, bendrai užimantys didelę dalį bendrosios civilinės atsakomybės draudime, taip pat užimantys stiprias pozicijas ir vertinant visos ne gyvybės draudimo šakos mastu. Kadangi nagrinėjamos statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugos iki bendrojo draudimo susitarimo nebuvo teikiamos, įvertinti galimų rinkos dalių sutarties sudarymo metu nebūtų tinkamos galimybės. Tačiau manytina, kad net ir pradiniame etape leidus vykdyti bendrąjį draudimą, be tinkamo įvertinimo tikrai nebūtų likusi aplinkybė, kad pagal 2002 m. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje įmokų dalis sudarė apie 52 procentus (žr. nutarimo 2 dalį). AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ buvo didžiausi draudikai šioje draudimo grupėje: AB „Lietuvos draudimas“ dalis sudarė apie 38 proc., o UAB DK „Lindra“ dalis – apie 14, 6 proc. Taip pat pasakytina, jog 2002 m. be UAB DK „Lindra“ panašią įmokų dalį (apie 14,6 proc.) turėjo tiktai dar vienas draudikas „Ergo Lietuva“, If draudimas turėjo apie 9 proc., Baltijos garantas apie 5,4 proc., kiti draudikai turėjo žymiai mažesnes dalis (nuo 0,4 proc. ir mažiau).
Atkreiptinas dėmesys ir į atitinkamų rinkų dalis, kurias nagrinėjami ūkio subjektai užėmė nuo pat sutarties taikymo pradžios – statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės bendro privalomojo draudimo bendros rinkos dalys pagal 2003 m. duomenis buvo žymiai didesnės, nei Išimties nutarime numatyta 10 proc. riba. 2003 m. šios rinkos dalys sudarė atitinkamai [40-45] proc., o kartu su savarankišku privalomu draudimu sudarė [50-85] proc.
Apibendrinus aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog nuo pat bendrojo draudimo susitarimo sudarymo 2003-02-26 nebuvo gautas reikalingas leidimas šiam susitarimui iš Konkurencijos tarybos, nors Išimties nutarimu leidžiamos ir faktiškai dviejų draudikų užimamų rinkos dalių disproporcija buvo ypatingai didelė. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimama statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis leistiną ribą skirtingais Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiais (vertinamas tik laikotarpis iki Išimties nutarimo pripažinimo netekusiu galios) viršijo [4 – 7] karto, rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis minėtą 10 procentų rinkos dalies leistiną ribą viršijo [3 – 4] karto[48]. Pažymėtina, jog vėliau panaikinus šį atskiro leidimo reikalavimą (Išimties nutarimui netekus galios 2004-09-01), padėtis dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo nepasikeitė, nes sudarytas bendrojo draudimo susitarimas netenkino nei numatytų bendrosios išimties sąlygų, bei atskirosios išimties sąlygų pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį. Šių išimčių reikalavimai aptariami toliau šiame nutarime.
8.2. Dėl bendrosios išimties taikymo
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. valstybėse narėse tapo privalu taikyti Reglamentą Nr. 358/2003. Išimties nutarimas buvo panaikintas 2004 m. rugsėjo 2 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-132, kurio 1 punkte nurodoma, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatyti draudžiami susitarimai, kurie negali paveikti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio prekybos, tačiau tenkina kitas sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos reglamentuose dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų grupėms (išvardyti šio nutarimo priede), su vėlesniais pakeitimais, laikomi tenkinančiais Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas. Tarp tokių taikytinų reglamentų įvardintas ir Reglamentas Nr. 358/2003. Nors galutinai Išimties reglamentas buvo panaikintas kiek vėliau nei Lietuva tapo Europos Sąjungos, nare, vis dėlto atsižvelgiant į tiesioginį Reglamento Nr. 358/2003 taikymo pobūdį, galima daryti išvadą, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. ūkio subjektai galėjo naudotis Reglamente Nr. 358/2003 numatyta bendrąja išimtini, jeigu atitiko jos sąlygas.
Reglamentas Nr. 358/2003 numato išimties galimybę daugeliui įvairių draudikų horizontalaus bendradarbiavimo atvejų, įskaitant ir bendrąjį draudimą nuo tam tikrų rizikos rūšių (Reglamento Nr. 358/2003 IV skyrius). Kaip nurodoma Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 18 punkte, bendro draudimo ir perdraudimo grupės (dažnai vadinamos „pulais“) gali leisti draudimo ir perdraudimo bendrovėms teikti draudimo ar perdraudimo paslaugas toms rizikoms, kurioms jos galėtų pasiūlyti tik nepakankamą draudimo apsaugą, jei nebūtų pulų. Jos taip pat gali padėti draudimo ir perdraudimo įmonėms įgyti patirtį tose rizikose, su kuriomis jos nėra susipažinusios. Tačiau tokios grupės gali varžyti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir netgi draudimo bei įmokų sumas. Todėl reikia nustatyti, kokioms aplinkybėms esant tokios grupės gali pasinaudoti bendrąja išimtimi.  
Vadovaujantis tokiais principais, Reglamente Nr. 358/2003 numatoma galimybė taikyti išimtį net ir konkurenciją ribojančiam konkurentų susitarimui, kuriuo yra susitariama dėl bendros kainodaros. Pagal Reglamento Nr. 358/2003 2 straipsnio 5 dalį, bendros draudimo grupės yra draudimo įmonių įsteigtos grupės, kurios visų dalyvių vardu ir sąskaita sutinka įsipareigoti išmokėti konkrečios rizikos rūšies draudimą arba įgalioja vieną iš draudimo įmonių, bendrą brokerį arba bendrą šiuo tikslu įsteigtą organą įsipareigoti išmokėti konkrečios rizikos rūšies draudimą ir jį valdyti jų vardu ir jų naudai. Nagrinėjamu atveju LD ir Lindra susitarimo pagrindu kaip tik ir sudarė tokią bendrą draudimo grupę, kurioje kartu draudė neapibrėžtą skaičių atitinkamų rūšių rizikų.
Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnyje numatytos kelios išimties tokioms draudimo grupėms taikymo galimybės. 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bendro draudimo ir perdraudimo grupėms, sukurtoms po šio reglamento įsigaliojimo datos tik tam, kad draustų nuo naujų rizikų, išimtis galioja tris metus nuo pirmo grupės įsteigimo datos, neatsižvelgiant į grupės rinkos dalį. Jeigu tokia išimties sąlyga negali būti taikoma, tuomet pagal Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnio 2 dalį gali būti taikoma išimtis, jeigu draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė arba jų vardu buvo sudarytos sutartys, atitinkamose rinkose neviršija 20 proc. (bendrojo draudimo grupių atveju). Taigi, Reglamentas Nr. 358/2003 bendrojo draudimo susitarimams numato dvi išimties galimybes: arba 1) riboto laikotarpio naujos rizikos draudimo atveju, arba 2) neviršijant tam tikros rinkos dalies. Netenkinant nei vieno iš šių reikalavimų, bendrojo draudimo susitarimui išimtis negali būti taikoma ir, kaip nurodoma Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 23 punkte, nebent gali būti taikoma individualioji išimtis, priklausomai nuo paties pulo savybių ir specifinių atitinkamos rinkos sąlygų. Jeigu pulas neatitinka ir individualiosios išimties sąlygų, tokiu atveju bendrojo draudimo susitarimas turėtų būti pripažįstamas pažeidžiančiu konkurencijos teisės reikalavimus.
Vertinant bendrosios išimties taikymo galimybę, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Reglamente Nr. 358/2003 numatyta naujų rizikų bendro draudimo galimybė galioja tik po šio Reglamento įsigaliojimo sukurtoms grupėms. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje Reglamentas Nr. 358/2003 įsigaliojo tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., o iki tol ši galimybė Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo numatyta (šio nutarimo 8.1. dalyje jau buvo aptarta, kad ūkio subjektams buvo numatyta pareiga gauti atskirąją išimtį, kurios suteikimas priklausė nuo užimamos rinkos dalies bei kitų reikalavimų vykdymo). Taigi, nagrinėjamų ūkio subjektų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ tyrimo metu pateikta nuomonė, kad jiems galiojo bendroji išimtis dėl rizikos naujumo (tokią nuomonę ypatingai pabrėžė LD), nėra pagrįsta vien jau dėl šios priežasties. Vis dėlto, tyrimo metu buvo įvertinta bendrosios išimties taikymo galimybė dėl rizikos naujumo. Pastebėtina, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 358/2003 nuostatomis, šiuo pagrindu išimtis galėjo būti taikoma ne ilgiau kaip trejus metus, t.y. iki 2006 m. vasario mėn. Taigi, net ir pripažinus naujos rizikos egzistavimą Gen. sutarties sudarymo metu (su kuo nesutiktina), išimtis šiuo pagrindu nebūtų galiojusi iki sutarties pabaigos. Kaip matyti iš toliau pateikto vertinimo, pirmoji Reglamente Nr. 358/2003 numatyta išimties taikymo sąlyga vis dėlto, nebuvo tenkinama.
8.2.1. Dėl rizikos naujumo
Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 19 punkte numatyta, kad susitarimui dėl pulo, kuris skirtas tik naujų rizikų (bet ne naujų ir egzistuojančių rizikų mišinio) bendram draudimui ar perdraudimui, gali būti laikinai taikoma išimtis. Reglamente Nr. 358/2003 pasakyta, kad trejų metų laikotarpis turėtų būti pakankamas informacijai apie praeities nuostolių atlyginimo reikalavimus surinkti, kad būtų galima nuspręsti, ar reikalingas pulas. Todėl šis reglamentas visoms tokioms grupėms, įkurtoms naujai rizikai apdrausti, suteikia išimtį, galiojančią pirmus trejus jų egzistavimo metus.
Reglamente Nr. 358/2003 sąvoka „nauja rizika“ apibrėžta taip: „Naujos rizikos“ yra rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus“ (Reglamento Nr. 358/2003 2 straipsnio 7 dalis). Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 20 punkte nurodyta, kad iš „naujų rizikų“ apibrėžimo yra aišku, jog šis apibrėžimas apima tik tas rizikas, kurios ankščiau neegzistavo, tokiu būdu neįtraukdamas tų rizikų, kurios ligi šiol egzistavo, bet nebuvo draudžiamos. Be to, rizika, kurios pobūdis iš esmės pasikeitė (pavyzdžiui, labai suaktyvėjęs terorizmas), nepatenka į apibrėžimą, nes pati rizika šiuo atveju nėra nauja. Nauja rizika savaime reikalauja visiškai naujo draudimo produkto, ir jos negalima apdrausti papildytais ar modifikuotais dabartiniais draudimo produktais. Europos Komisijos darbo dokumente (151 punktas) nurodoma, kad mažai tikėtina, jog jau egzistavusios rizikos, tokios kaip užterštumas, galėtų būti laikomos naujomis Reglamento Nr. 358/2003 prasme, net jeigu tai yra nepažįstamos rizikos, kurios reikalauja tyrimo ir specialių žinių. Taigi, iš tokio „naujos“ rizikos apibrėžimo aišku, kad išimties taikymo galimybė šiuo pagrindu siejama būtent su pačios rizikos naujumu, o ne specialių reikalavimų pasikeitimu rizikos draudimui, būtinybe adaptuoti draudimo produktus ir pan.
Pasakytina, kad Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, jog statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizika nepriskirtina naujai rizikai Reglamento Nr. 358/2003 prasme, nepaisant to, jog šios rūšies privalomojo draudimo nebuvo iki bendrojo draudimo sutarties sudarymo. Šios rizikos draudimo objektas yra statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą trečiųjų asmenų sveikatai arba dėl gyvybės atėmimo arba žalą jų turtui, tačiau – būtina atkreipti dėmesį – šios rizikos buvo žinomos ir buvo draudžiamos ir iki privalomojo draudimo įvedimo.
Primintina, kad, kaip jau buvo minėta, iki privalomojo draudimo įvedimo 2003 m., draudikai statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės riziką už jų padarytą žalą trečiųjų asmenų sveikatai arba dėl gyvybės atėmimo arba žalą jų turtui, draudė pagal draudikų taisykles atitinkamai: statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą – pagal Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles, o rangovo civilinės atsakomybės draudimas buvo teikiamas pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Jau vien dėl to (nekalbant jau apie tai, kad pačios atitinkamos rizikos egzistavo jau kur kas seniau) statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizika nelaikytina nauja, nes tai prieštarautų aukščiau nurodytoms Reglamento Nr. 358/2003 nuostatoms, kuriose teigiama, kad naujos rizikos yra rizikos, kurios anksčiau neegzistavo, ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus.
Tuo tarpu draudikas AB „Lietuvos draudimas“, viena vertus, laikosi tos nuomonės, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomas draudimas iš esmės buvo naujos rizikos[49]. Draudikas sieja rizikos naujumą su išaugusia paklausa ir teigia, kad rinkos, kuriose teikiamas rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimas, iš esmės buvo naujos rinkos, nes iki naujų teisės aktų, pagal kuriuos toks draudimas tapo privalomas, priėmimo 2002 m., šių produktų paklausa buvo ribota. Paklausa iš esmės išaugo tik nustačius privalomo draudimo reikalavimą.
Anot AB „Lietuvos draudimas“, kalbant apie rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, 2003 m. pradžioje, t.y. maždaug tuomet, kai šalys sudarė Generalinę bendradarbiavimo sutartį, šis draudimas buvo laikomas „naujomis rizikomis“ pagal minėtas gaires dėl daugybės veiksnių, įskaitant šiuos:
1) paklausa nepaprastai išaugo, nes pagal naujus teisės aktus visiems rangovams ir statinių projektuotojams tapo privaloma įsigyti civilinės atsakomybės draudimo apsaugą – šis „paklausos šokas“ labai pakeitė šių produktų rūšių rizikos profilį;
2) naujuose teisės aktuose buvo numatyta, kad draudikai draudimo liudijimus turi išduoti pagal tipines sąlygas, numatytas naujuose teisės aktuose. Jos iš esmės skyrėsi nuo sąlygų tipų, egzistavusių iki 2003 m., kas taip pat labai pakeitė šių produktų rūšių rizikos profilį; ir
3) šių produktų rūšių žalos atlyginimo profilis taip pat labai pasikeitė, nes atsirado naujų rūšių klientų, įsigyjančių šį draudimą. Visų pirma, kol draudimas nebuvo privalomas, klientai dažniausia buvo padidintos rizikos arba rizikingi (t. y. buvo tikėtina, kad jie pateiks prašymą atlyginti žalą). Todėl numačius privalomą draudimo apsaugą, rizikos profiliai tapo labiau subalansuoti.
Kaip teigia LD, atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo mažai tikėtina, kad pasiūlyti bendrojo draudimo susitarimai apskritai galėjo riboti konkurenciją, nepriklausomai nuo šalių rinkos dalių. Įvykus šiam esminiam rinkos „sukrėtimui“, visi didžiausi Lietuvos draudikai turėjo galimybę siekti dalyvauti ir sėkmingai veikti šiose naujose rinkose. Ta aplinkybė, kad iki 2007 m. LD ir „Lindra“/PZU įgijo reikšmingas rinkos dalis, tiesiog parodo, kad jų pasiūlymai buvo ypač patrauklūs ir konkurencingi, ir nereiškia, kad klientai neturėjo pasirinkimo, ar kad konkurentai neturėjo galimybių siūlyti konkurencingus draudimo liudijimus ir plėsti savo veiklą.
Kita vertus, Konkurencijos taryba nori atkreipti dėmesį, kad AB „Lietuvos draudimas“ pozicija vertinant privalomojo draudimo, kaip produkto, „naujumą“, yra nepagrįsta. Paminėtina, kad negalima sutikti su argumentu, jog draudžiama rizika rinkoje buvo nauja. Primintina, kad iki privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo, civilinė atsakomybė nagrinėjamose srityse jau buvo draudžiama savanorišku pagrindu, tad nėra jokio pagrindo sutikti su įtariamo ūkio subjekto pareiškimu, jog tokių paslaugų rinkoje apskritai nebuvo, jau nekalbant apie tai, kad Reglamento 358/2003 prasme naudomis laikytinos tik rizikos, kurios apskritai anksčiau neegzistavo.
Taigi, įvertinus tą faktinę aplinkybę, jog iki privalomojo draudimo atsiradimo 2003 m., nagrinėjami ūkio subjektai statinio projektuotojo bei rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas teikė savanoriško draudimo pagrindu pagal civilinės atsakomybės draudimo nuostatas, o pačių rizikų egzistavimas apskritai sietinas su atitinkamos statybos srities veiklos vykdymu, seka akivaizdi išvada, jog privalomasis civilinės atsakomybės draudimas negali būti laikomas „nauja rizika“ Reglamento Nr. 358/2003 prasme.
Be to, Konkurencijos taryba akcentuoja, jog, kaip galima matyti iš pateiktų paaiškinimų, draudikų (šiuo atveju LD) naujų rizikų sąvokos vertinimas neatitinka Reglamento Nr. 358/2003apibrėžimo, kuriame yra nustatyta, kad „naujų rizikų“ apibrėžimas apima tik tas rizikas, kurios „ankščiau neegzistavo, tokiu būdu neįtraukdamas tų rizikų, kurios ligi šiol egzistavo, bet nebuvo draudžiamos.“ Tiriamu atveju, kaip buvo minėta aukščiau, šios rizikos jau egzistavo (2002 m. ir anksčiau) ir buvo draudžiamos pagal draudikų taisykles. Taigi, AB „Lietuvos draudimas“, bandydamas plečiamai aiškinti Reglamento Nr. 358/2003nuostatas, siekia pagrįsti bendrosios išimties taikymo galimybę. Vis dėlto, tokie vertinimai nelaikytini pagrįstais, atsižvelgiant į visa tai, kas jau buvo išdėstyta. Taip pat papildomai pastebėtina, kad pats LD nurodo, jog įvedus privalomąjį draudimą, rizikos tapo labiau subalansuotos, kai tuo tarpu anksčiau dauguma draudėjų buvo labai rizikingi klientai. Vadinasi, draudikas, sugebėjęs savarankiškai apdrausti sudėtingesnio vertinimo reikalaujančias rizikas, teigia to padaryti nebegalėjęs, kai rizikos tapo labiau subalansuotos. Tokie argumentai laikytini prieštaringais ir nepagrindžiančiais iš tikrųjų naujos rizikos egzistavimo.Be to, paminėtina ir tai, kad paslaugos paklausos ar pasiūlos svyravimai nei vadovaujantis ES Komisijos praktika, nei Reglamentu, Nr. 358/2003, nei logika negali būti priskiriami rizikos naujumo vertinimo kriterijams.
8.2.2. Dėl nenaujų rizikų
Kaip jau buvo minėta, Reglamentas Nr. 358/2003 numato bendrosios išimties galimybę ir tuomet, jeigu bendrai draudžiama rizika nėra nauja, tačiau draudikai neviršija tam tikros nustatytos rinkos dalies. Dėl nenaujų rizikų Reglamente Nr. 358/2003 (preambulės 21-22 punktai) pasakyta, kad nenaujų rizikų atveju pripažįstama, kad bendro draudimo ar perdraudimo grupės, ribojančios konkurenciją, tam tikromis aplinkybėmis gali duoti naudą, pateisinančią išimtį pagal Sutarties 81 straipsnio 3 dalį, net jei jas galėtų pakeisti du ar daugiau konkuruojančių draudikų. Pavyzdžiui, jie gali leisti savo nariams įgyti reikiamos patirties atitinkamame draudimo sektoriuje, gali leisti sumažinti sąnaudas arba sumažinti įmokas bendro perdraudimo naudingomis sąlygomis dėka. Tačiau bet kokia išimtis tokioms grupėms nėra pateisinama, jei atitinkama grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, nes tokiu atveju pulo egzistavimo sukelto konkurencijos suvaržymo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą. Todėl Reglamentas Nr. 358/2003 suteikia išimtį visoms tokioms bendro draudimo ar perdraudimo grupėms, kurios egzistuoja ilgiau nei trejus metus, arba kurios nėra sukurtos naujai rizikai apdrausti, su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje jos nariai sudarė sutartis, neviršija šių leistinų rinkos dalies ribų: 25 % atitinkamos rinkos bendro perdraudimo grupių atveju ir 20 % atitinkamos rinkos dalies – bendro draudimo atveju. Leistina riba bendro draudimo grupėms yra žemesnė todėl, kad bendro draudimo pulai gali taikyti vieningas draudimo sutarties sąlygas ir komercines įmokas.
Taigi, toks Reglamente Nr. 358/2003 pateiktas išaiškinimas iš esmės reiškia, kad viršijus atitinkamą rinkos dalies ribą, bendrojo draudimo privalumai ir nauda yra laikomi mažiau reikšmingais negu dėl suderintų draudimo įmokų ir kitų sąlygų konkurencijai daroma žala. Rinkos dalies ribos nustatymo pagrindinis tikslas būtent ir yra užtikrinti pakankamą, veiksmingą konkurenciją atitinkamose rinkose.
Kaip jau buvo minėta, Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendro draudimo grupėms, nepatenkančioms į pirmos dalies taikymo sritį (nes jos egzistuoja ilgiau nei tris metus, arba buvo sukurtos ne tam, kad draustų nuo naujos rizikos), numatyta išimtis taikoma tol, kol galioja šis reglamentas su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė sutartis, atitinkamose rinkose neviršija 20 % atitinkamos rinkos.
Vertinant tiriamą draudikų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ sudarytą pulą, pasakytina, kad jis neatitinka nustatyto Reglamente Nr. 358/2003 pagrindinio reikalavimo dėl leistinos rinkos dalies (20 proc.). Be to, pabrėžtina, kad sudarytas susitarimas taip pat neatitinka ir papildomos išimties taikymo sąlygos dėl dalyvaujančios pule įmonės teisės pasitraukti iš pulo nepatiriant jokių sankcijų (Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnis). Tokia išvada dėl bendrosios išimties reikalavimų netenkinimo ir rinkos dalies pagrindu darytina atsižvelgiant į toliau išdėstytas aplinkybes.
Visų pirma, draudikų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ sudarytas pulas neatitinka nustatyto Reglamente Nr. 358/2003 pagrindinio reikalavimo dėl leistinos rinkos dalies (20 proc.) ir žymiai ją viršija abiejų nagrinėjamų draudimo paslaugų rinkose. Aukščiau minėtoje šio nutarimo 7.1.4. dalyje pateiktoje 4 lentelėje nurodytos bendrojo LD ir PZU statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalys visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m., atitinkamai pagal metus sudaro nuo [40-45] proc. iki [70-75] proc. Bendrojo LD ir PZU rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalys visame rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. pateiktos nutarimo 7.1.4 dalyje esančioje 5 lentelėje, jos sudaro atitinkamai pagal metus nuo [35-40] proc. iki [45-50] proc. Be to, net ir nustojus galioti Generalinei sutarčiai 2007 m. pabaigoje, nagrinėjami draudikai anksčiau sudarytų bendrojo draudimo sutarčių pagrindu turėjo galimybę išlaikyti reikšmingas rinkos dalis. Kaip jau buvo akcentuota, ir po Generalinės sutarties galiojimo pabaigos draudėjai pagal bendrąjį draudimą sudarytus polisus toliau mokėjo įmokas[50]. Taigi, bendro draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė sutartis atitinkamose rinkose, ženkliai viršijo Reglamentu leistinas rinkos dalis. Akcentuotina, kad tokie dideli nuokrypiai nuo leistinų rinkos dalių ribų pagal Reglamentą Nr. 358/2003 nėra pateisinami ir leistini. Tai patvirtina Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnio 4 bei 5 dalių nuostatos. Jomis numatyta, kad jeigu bendro draudimo grupių atveju 1) paminėta rinkos dalis iš pradžių yra iki 20 proc., neviršydama 22 proc., numatyta išimtis toliau galioja dvejus kalendorinius metus iš eilės po tų metų, kuriais pirmą kartą buvo peržengta leistina 20 proc. riba, bei, 2) minima rinkos dalis iš pradžių yra iki 20 proc., bet vėliau viršija 22 proc., numatyta išimtis toliau galioja vienerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo pirmą kartą peržengta 22 proc. riba. Nors, pabrėžtina, nei viena iš šio straipsnio dalių LD ir PZU sudarytam susitarimui remtis nėra jokio pagrindo (rinkos dalys itin žymiai viršytos), tačiau minėtas straipsnis nurodytas siekiant pavaizduoti, kokią didelę reikšmę, vertinant bendrosios išimties suteikimo galimybes, turi užimamų rinkos dalių dydžiai. Reglamente Nr. 358/2003 itin detaliai įtvirtinta, kad galimybė pratęsti išimties galiojimo laikotarpį suteikiama tik tuo atveju, kai užimamos rinkos dalies nuokrypis yra vos 2 procentai; jeigu nuokrypis nuo leistinos ribos yra didesnis, leistinas susitarimo laikotarpis yra minimalus.
Be to, Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnio a) dalyje nustatyta tokia išimties sąlyga: „1 straipsnio e dalyje numatyta išimtis taikoma su sąlyga, kad: kiekviena dalyvaujanti įmonė turi teisę pasitraukti iš grupės, nepatirdama jokių sankcijų, jei ji apie pasitraukimą iš anksto pranešė, otokio pranešimo terminas nėra ilgesnis nei vieneri metai“. Dėl šios nuostatos pasakytina, kad generalinė sutartis numato tokias sankcijas už pasitraukimą iš grupės (7.4 punktas): „jei viena šalis nutraukia sutartį vienašališkai, tai įsipareigoja sumokėti kitai šaliai <DUOMENYS NESKELBIAMI> baudą.“
Gen. sutarties 7.3 punktas numato galimybę sutartį nutraukti šalims raštu susitarus anksčiau numatyto termino. Dėl kiekvienos dalyvaujančios įmonės teisės pasitraukti iš grupės vienerių metų laikotarpyje, pasakytina, kad tiriamos grupės dalyviai tokios galimybės neturėjo, nes, pagal sutarties sąlygas, pasitraukimas iš grupės priklausė nuo kitos šalies geranoriškumo taip pat nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino. Jeigu viena iš susitarimo šalių nenorėtų nutraukti sutarties ir neduotų savo sutikimo, kita šalis negalėtų be baudos jos nutraukti. Sutartyje nėra numatyta galimybės iš anksto pranešus nutraukti sutartį po kurio nors abiejų šalių sutarto termino (vienerių metų ar kito).
Iš esmės, pagal sutarties sąlygas, ši sutartis turėjo galioti penkerius metus, ir tiktai jeigu likus 3 mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos šalys pasinaudoja savo teise raštu pranešti apie sutarties nutraukimą, sutartis galėjo būti nutraukta. Priešingu atveju buvo numatytas automatinis sutarties pratęsimas dar trims metams.  
Taigi, draudikų susitarimas neatitiko ne tik esminių išimties taikymo sąlygų, bet taip pat ir Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnyje a) dalyje nustatytos sąlygos dėl teisės be sankcijų per tam tikrą laikotarpį pasitraukti iš grupės (draudikai tokios teisės neturėjo ir už vienašališką pasitraukimą buvo numatyta nemaža bauda).
8.3. Dėl Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje (SESV 101 straipsnio 3 dalyje) numatytos išimties taikymo galimybės
Kaip jau buvo minėta, Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 23 punkte yra nurodyta, kad pulams, nepatenkantiems į šio Reglamento taikymo sritį, gali būti taikoma individuali išimtis, priklausomai nuo paties pulo savybių ir specifinių atitinkamos rinkos sąlygų. Turint omenyje, kad daugelis draudimo rinkų nuolat plėtojasi, tokie atvejai pareikalautų individualios analizės, siekiant nustatyti, ar įvykdytos Sutarties 81 straipsnio 3 dalies (atitinkamai – SESV 101 straipsnio 3 dalies) sąlygos.
Analogiškos išimties taikymo galimybė numatyta ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip pat sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat, jeigu:
1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti;
2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.
Kaip nurodoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, t.y. išimčiai keliamas sąlygas, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai. Bent vienos sąlygos netenkinimas reiškia, kad išimtis negali būti taikoma. Kaip matyti iš tyrimo medžiagos, nagrinėjami ūkio subjektai savo nuomonėje dėl tyrimo išvadų apeliuoja į šios išimties taikymą bei pateikia atitinkamus argumentus. Konkurencijos taryba šiuos argumentus vertino vadovaudamasi jau anksčiau šiame nutarime minėtu Komisijos komunikatu „Dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių“ (toliau – Gairės), kuris nustato išsamias išimties taikymo sąlygas.
Atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus, matyti, kad nagrinėjamu atveju sudarytam bendrojo draudimo susitarimui negali būti taikoma atskiroji išimtis.
8.3.1. Dėl techninės pažangos bei efektyvumo
Tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ pateikė nuomonę[51], kad bendrojo draudimo susitarimas turėtų būti vertinamas bent kaip atitinkantis atskirosios išimties kriterijus, kadangi Generalinė bendradarbiavimo sutartis neva reikšmingai padidino efektyvumą išplėsdama rinkos pajėgumus, nes buvo sudarytos sąlygos dalijimuisi rizika, plataus masto Lindra/PZU įėjimui į rinką bei LD, kaip stipraus konkurento, išlikimui rinkoje. Tai užtikrino ne dviejų, o, anot LD, keturių efektyvių konkurentų buvimą rinkoje (nors du iš jų buvo sudarę bendrojo draudimo susitarimą).
Vadovaujantis Gairių 49 punktu, atkreiptinas dėmesys, kad pagal ETT praktiką, šios sąlygos vertinimo ribose galima atsižvelgti tik į objektyvią naudą[52]. Tai suponuoja, kad efektyvumas nėra vertinamas remiantis subjektyviu šalių požiūriu. Be to, pabrėžtina, kad Gairių 51 punkte nustatyta, jog vertinant šios sąlygos buvimą, visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, bei d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas.
Konkurencijos tarybos nuomone, su efektyvumu susijusios sąlygos nėra tinkamai įrodytos, nes atsižvelgiant į AB „Lietuvos draudimas“ aiškinimus, neįmanoma nustatyti nei paties efektyvumo aiškaus turinio bei pobūdžio, nei priežastinio ryšio tarp susitarimo ir efektyvumo, nei tikėtino efektyvumo dydžio bei galimumo.
Aukščiau paminėti LD argumentai dėl efektyvumo vertintini kritiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad bendrojo draudimo susitarimo pagrindu buvo draudžiami mažesnių rizikų objektai nei kad buvo draudžiama savarankiškais pagrindais. Taigi, tokios aplinkybės parodo, kad rizikos pasidalijimas net nebuvo šalių susitarimo pagrindinis tikslas, kadangi jos akivaizdžiai turėjo pajėgumų tokio pobūdžio draudimą vykdyti savarankiškai.
Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, LD parengė paslaugoms teikti reikalingas metodikas ir tvarką ir pasidalijo šiomis savo žiniomis, įskaitant ir kainodaros principus, su Lindra/PZU. Taigi, LD ir taip būtų galėjusi apdrausti rizikas savarankiškai. Tokiu atveju Lindra/PZU, norėdama gauti pajamų iš atitinkamų rinkų, būtų privalėjusi iš tikrųjų konkuruoti rinkoje, kaip tai darė kiti atitinkama veikla užsiimantys ūkio subjektai. Aplinkybė, jog konkurentas geranoriškai padėtų kitam ūkio subjektui įsitvirtinti rinkoje tam, kad būtų aktyvesnė konkurencija, ekonomiškai sunkiai pagrindžiamas. Paprastai (kaip nurodoma ir Gairėse) efektyvumas siejamas su išlaidų sumažėjimu ar kokybiškesnių prekių/paslaugų pateikimu. Taigi, efektyvumas siejamas su konkrečiais vartotojams naudingais aspektais. Nagrinėjamu atveju bandoma parodyti, kad toks susitarimas tiesiog skatino konkurenciją, kadangi abiem ūkio subjektams buvo naudingas, tačiau tai niekaip neparodo tikro efektyvumo, dėl kurio galėjo sumažėti veiklos išlaidos ar pagerėti paslaugų kokybė. Priešingai, iš jau aukščiau šiame nutarime aptartų aplinkybių matyti, kad susitarimas, apimantis vienodos kainodaros taikymą, apėmė itin dideles atitinkamų rinkų dalis, taigi, vartotojai negalėjo gauti paslaugų, kurias būtų galėję teikti savarankiškai du stiprūs rinkos dalyviai aktyviai tarpusavyje konkuruodami.
Taip pat pažymėtina, kad Lindra nebuvo naujokė tiriamų draudimo paslaugų teikime ir jai, atsižvelgiant į nustatytas objektyvias aplinkybes, nereikėjo „pradėti teikti atitinkamas paslaugas“, kaip teigia LD. Tyrimo metu nustatyta, kad Lindra, kaip ir kiti draudikai, turėjo savo draudimo produktą – bendrovės patvirtintas statinio projektuotojo draudimo taisykles, ir teikė atitinkamas draudimo paslaugas. Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės savanoriško draudimo sutartys buvo sudaromos remiantis 1997 m. rugsėjo 18 d. Civilinės atsakomybės, atliekant projektavimo darbus, savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr.35[53]. Kaip matyti iš minėtų taisyklių patvirtinimo datos (1997 m.), Lindra buvo senas rinkos dalyvis, taigi ir patyręs LD konkurentas, teikiant statinio projektuotojo civilinės atsakomybės savanoriško draudimo paslaugas.
Taip pat tyrimo metu nustatyta[54], kad 2002 m. Lindra buvo suteikusi draudimo paslaugų ne ką mažiau, nei kiti patyrę draudimo rinkos dalyviai, pavyzdžiui, tokie kaip <DUOMENYS NESKELBIAMI>. Pagal turimus duomenis, 2002 m. Lindra teikė, kaip ir kiti draudikai, statinio projektuotojo civilinės atsakomybės savanorišką draudimą ir turėjo <DUOMENYS NESKELBIAMI>uždirbtų įmokų, o tai sudaro net apie 70 proc. <DUOMENYS NESKELBIAMI> 2002 m. analogiško draudimo įmokų. Tai dar kartą patvirtina, kad 2002 m. Lindra buvo tokio pat pajėgumo rinkos dalyvis, kaip ir kiti draudikai.
Taigi, toks efektyvumas, kurį nurodo LD, galėtų būti pasiektas ir be bendrojo draudimo susitarimo. Iš to seka, jog jis nelaikytinas būtinu. Nors LD teigia, kad dėl susitarimo rinkoje atsirado keturi konkurentai vietoje dviejų, su tokiu argumentu negalima sutikti. Dėl bendros LD ir PZU kainodaros, tarifikavimo politikos bendrojo draudimo ribose, jų negalima laikyti realiais konkurentais teikiant analogiškas draudimo paslaugas savarankiškai viso bendrojo draudimo susitarimo galiojimo laikotarpiu. Vadinasi, realiai rinkoje paslaugas siūlančių konkurentų buvo tiek pat, kiek jų būtų buvę, jeigu paslaugas būtų teikęs, pavyzdžiui, LD savarankiškai, arba net ir daugiau, jeigu Lindra taip pat savarankiškai būtų pradėjusi teikti paslaugas. LD nepateikė jokių realių įrodymų, kuriais būtų grindžiamas šios bendrovės nurodomas efektyvumas, ryšys tarp deklaruojamo efektyvumo ir susitarimo, šio efektyvumo vertė, ir kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad antikonkurenciniai susitarimo padariniai buvo mažesni, nei susitarimo teikiama nauda.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų išimties pirmosios sąlygos tenkinimą.
8.3.2. Dėl naudos vartotojams
Savo paaiškinimuose LD atkreipė dėmesį į vartotojų gaunamą naudą, kadangi Generalinė bendradarbiavimo sutartis, LD teigimu, sumažino kainas klientams sutarties galiojimo laikotarpiu, o sutarčiai pasibaigus, LD paslaugų kainos išaugo. Be to, klientai neva turėjo didesnes pasirinkimo galimybes, nes statybos sektoriuje draudimo paslaugas galėjo pasiūlyti ne du, o keturi patikimi paslaugų teikėjai, be to, klientai galėjo išskaidyti riziką dėl draudikų nemokumo.
Kaip nustatyta Gairių 85 punkte, naudos perdavimas vartotojams turi bent jau kompensuoti vartotojams jiems sukeltą kiekvieną esamą ar galimai neigiamą poveikį dėl konkurencijos ribojimo. Grynasis susitarimo poveikis tų vartotojų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia susitarimas, atžvilgiu turėtų būti bent jau neutralus. Jei tokių vartotojų padėtis dėl susitarimo pablogėja, vadinasi, netenkinama antroji Sutarties 101 str. 3 d. sąlyga. Be to, Gairių 90 punkte, be kita ko, minima, kad vertinama sąlyga apima „slankiąją skalę“. Tai reiškia, jog kuo didesnis konkurencijos ribojimas nustatomas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, tuo turi būti didesnis efektyvumas ir didesnė nauda, perduodama vartotojams. 91 punkte pažymima, kad jei ribojantis susitarimo poveikis yra žymus, o išlaidų sutaupymas santykinai nežymus, neįtikėtina, kad bus tenkinama antroji 101 straipsnio 3 dalies sąlyga. Konkurencijos ribojimo poveikis priklauso nuo ribojimo intensyvumo ir nuo konkurencijos laipsnio, kuris išlieka po susitarimo.
Atlikus šios sąlygos bei pulo individualią analizę, matyti, kad nėra pagrindo šia antrąja sąlyga remtis. Pabrėžtina, kad LD nurodo į sumažėjusias draudimo paslaugų kainas bendrojo draudimo laikotarpiu[55], tačiau net jeigu Konkurencijos taryba ir laikytų, jog kainos iš tiesų mažėjo, nėra nustatyta duomenų, leidžiančių tokį mažėjimą sieti ne su objektyviomis rinkos aplinkybėmis, o būtent su bendrojo draudimo susitarimu. Pažymėtina, jog tokių duomenų AB „Lietuvos draudimas“ taipogi nepateikė. Tad nors savo nuomonėje dėl Pranešimo apie atliktą tyrimą LD tvirtina, kad kainos sumažėjo, bei tai iliustruoja įvairiose diagramose, vis dėlto jos neturi įrodomosios galios, ir, atitinkamai, tyrimo išvadoms tokia pateikta informacija negali turėti įtakos.
Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo sudaryta galimybė gauti naudos dėl sudaryto bendrojo draudimo susitarimo, kadangi paprasčiausiai LD nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šią hipotetinę prielaidą. Be to, kaip įrodyta šio nutarimo 8.3.1. skyriuje, didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės buvo tik formalios, nes realios konkurencijos tarp LD ir PZU nebuvo būtent dėl bendrojo draudimo susitarimo sąlygų.
8.3.3. Dėl apribojimų būtinumo
Pateikdamas argumentus dėl trečiosios išimties sąlygos, LD teigia, jog nebuvo jokios kitos realios alternatyvos susidariusioje situacijoje, todėl bendrojo draudimo sutartis buvo būtina. Viena vertus, Lindra/PZU nebūtų efektyviai įėjusi į rinką ir tapusi veiksmingu konkurentu. Kita vertus, Lindra/PZU natūraliai buvo tinkamiausias LD papildantis partneris bendrojo draudimo srityje (dėl aukščiau nurodytos priežasties, jog LD neteikė laidavimo draudimo paslaugų, o Lindra šias paslaugas teikė), su kurio pagalba LD galėjo ir toliau siūlyti laidavimų garantijas ir platų kitų draudimo paslaugų spektrą.
Pažymėtina, kad Gairių 75 punkte nustatytas šios sąlygos vertinimo testas reikalauja, kad efektyvumas būtų būdingas tam susitarimui ta prasme, kad nėra kitų ekonomiškai įvykdomų ir mažiau ribojančių priemonių efektyvumui pasiekti. Tai vertinant būtina atsižvelgti į verslo aplinką bei rinkos sąlygas, kurioje ūkio subjektai veikia. Norėdama pasinaudoti išimtimi, susitarimo šalis turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios matomai realios ir mažiau ribojančios susitarimo alternatyvos būtų mažiau efektyvios.
Konkurencijos tarybos manymu, LD sudaryto bendrojo draudimo būtinumą iš esmės siejo su subjektyviais aspektais, tokiais kaip noras teikti laidavimo draudimo paslaugą, kurios savarankiško teikimo rinkoje nusprendė atsisakyti patys LD akcininkai. Taip pat šiame kontekste LD pabrėžia ir Lindra nesugebėjimą savarankiškai rinkoje pasiūlyti atitinkamų paslaugų. Kaip jau buvo minėta, tokios priežastys nepagrindžia ir nepaaiškina bendrojo draudimo susitarimo būtinumo, siekiant užtikrinti deklaruojamą efektyvumą, t.y. didesnį konkuruojančių ūkio subjektų skaičių atitinkamose rinkose. Pabrėžtina, kad būtent galimybė savarankiškai teikti paslaugas atitinkamose rinkose, atskirai nuo konkurentų nustatant savo veiksmų strategiją rinkoje, yra konkurencijos, naudingos vartotojams, esminė sąlyga. Norint parodyti, kad yra būtinas tokį savarankiškumą panaikinantis susitarimas (apribojimas), vadovaujantis Gairių nuostatomis, nepakanka vien tik teigti, kad jis užtikrins aktyvesnę konkurenciją tarp ūkio subjektų ir didesnį pasirinkimą vartotojams, nei kad būtų realios laisvos konkurencijos sąlygomis. Taigi, laikytina, kad ši individualiosios išimties sąlyga taipogi nėra tenkintina.
8.3.4. Dėl konkurencijos apribojimo rinkoje
Sudarius Generalinę bendradarbiavimo sutartį, AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, konkurencija statybos sektoriuje panaikinta ar apribota nebuvo. Priešingai, Generalinė bendradarbiavimo sutartis sudarė sąlygas greitam ir plataus masto Lindra/PZUatėjimui į rinką, bei leido LD išlikti veiksmingu konkurentu. Klientai, kuriems padėjo patyrę brokeriai, galėjo rinktis iš kelių konkuruojančių draudikų. Šiems konkuruojantiems draudikams per pastaruosius metus pavyko pasiekti didelį rinkos dalies augimą. Tokia konkurencija būtų neįmanoma, jeigu Generalinės bendradarbiavimo sutarties pagrindu šalys būtų įgijusios didelę rinkos galią ar kitaip būtų apribojama konkurencija. Visais šiais argumentais LD grindžia Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų egzistavimą.
Vertinant pateiktus argumentus, pastebėtina, kad pulo egzistavimo metu buvo ženkliai apribota konkurencija didelėse atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyse. Tai parodo aukščiau aprašytos pulo dalyvių didelės užimamos rinkų dalys, kurios iš esmės ženkliai augo nuo pulo sudarymo 2003 m. iki 2007 m. Šios rinkos dalys viršijo Reglamento Nr. 358/2003 nustatytas ribas ne keliais procentais (kuomet dar būtų galima svarstyti ketvirtosios atskirosios išimties sąlygos įgyvendinimą), o kai kuriais atvejais siekė net iki [70-75] proc. Mažiausia rinkos dalis, kurią užėmė ūkio subjektai, buvo 2006 m. bendro rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis, kuri siekė [35-40] proc. Taigi, net ir šis mažiausias dydis buvo kone dvigubai didesnis už leidžiamą bendrosios išimties reglamentu. Be to, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, taipogi galima tvirtinti, kad tokios didelės užimamos atitinkamos rinkos dalys leidžia pagrįstai teigti, jog nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga[56].
Pabrėžtina, kad norint remtis Konkurencijos įstatyme numatyta išimtimi, būtina atitikti visas nustatytas – t.y. kumuliatyvias – sąlygas. Šioje byloje nagrinėjamas konkurencijos teisės normų pažeidimas netenkina nė vienos iš reikalaujamų sąlygų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta atsiroji išimtis bendrojo draudimo susitarimui negali būti taikoma, nes viena vertus, nėra įrodymų dėl išimties sąlygų tenkinimo, kita vertus, faktinės tyrimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka Gairėse pateikiamų paaiškinimų dėl išimties taikymo.
8.4. Išvados dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo
Apibendrinus aukščiau šio nutarimo 7 dalyje išdėstytus argumentus ir atsižvelgus į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl Bendrojo draudimo netenkina bendrosios ir atskirosios išimties sąlygų, konstatuotina, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuris pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
9. Dėl poveikio prekybai tarp valstybių narių
Lietuvos Respublikai nuo 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje įsigaliojo ir šiuo metu ES Sutartyje nurodytos konkurencijos taisyklės. Taigi, tiriamų ūkio subjektų bendrojo draudimo susitarimas po minėtos datos turi būti vertinamas ir pagal ES Sutarties 101 straipsnio nuostatas. Vertinant įmonių veiksmus ES Sutarties 101 straipsnio požiūriu, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių.
Europos Komisija yra tos nuomonės, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, veikiantys visoje vienoje valstybėje narėje, paprastai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Bendrijos teismai daugeliu atvejų laikosi tos nuomonės, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti ES Sutartis.[57]
Pagal Teisingumo Teismo praktiką, poveikio prekybai tarp valstybių narių sąlyga yra tenkinama, kai, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktu su pakankamu tikimybės laipsniu, įmanoma numatyti, kad susitarimas gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai[58]. Konkurencijos tarybos tyrimo metu analizuotas tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visos valstybės narės, t.y. Lietuvos, teritoriją statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prekių rinkose. Konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu[59]. Papildomai pastebėtina, kad susitarimas sudarytas tarp draudimo kompanijų, priklausančių stambioms tarptautinėms draudimo grupėms. Be to, jis sudarytas dėl draudimo paslaugų, reikalingų statybos sektoriuje veikiančioms įmonėms, teikimo. Šis sektorius yra vienas iš svarbių ekonominių sektorių, kuriame savo veiklą vykdo ir užsienio bendrovės, kurios dėl teisinio reglamentavimo ypatumų privalo, t.y. negali rinktis, įsigyti atitinkamas draudimo paslaugas. Paminėtina ir tai, kad sudarytas bendrojo draudimo susitarimas gali būti vertinamas ir kaip viena iš kliūčių į atitinkamas rinkas įeiti kitiems draudikams, įskaitant ir užsienyje veikiančias draudimo kompanijas, kadangi sudarytas bendrojo draudimo susitarimas leido nagrinėjamiems draudikams itin sustiprinti savo pozicijas Lietuvos Respublikos rinkoje, be to, jo pagrindu buvo sudaromos ilgalaikės draudimo sutartys su draudėjais, viršijančios paties susitarimo galiojimo laiką.
Atsižvelgiant į tokią poveikio prekybai tarp valstybių narių vertinimo praktiką bei kitas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamų ūkio subjektų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas, apimantis visą Lietuvos Respublikos teritoriją, gali daryti tokį poveikį. Todėl AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas dėl Bendrojo draudimo pažeidė ir ES sutarties 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
10. Dėl pažeidimo trukmės
Vertinant konkurencijos ribojimą dėl AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos Generalinės bendradarbiavimo sutarties, jau buvo aptarta ilga šio susitarimo trukmė. Primintina, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ Generalinė bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta 2003-02-26. Atsižvelgiant jau vien į tą aplinkybę, kad šios sutarties sudarymo metu pagal nacionalinius teisės reikalavimus buvo privaloma kreiptis dėl atskirosios išimties suteikimo tokiam bendrojo draudimo susitarimui, laikytina, kad sutarties sudarymo data buvo ir įtariamo pažeidimo pradžios data. Pagal šios sutarties 7.1 punktą, sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir turėjo galioti 5 metus, t. y. iki 2008-02-26, tačiau 2007-11-14 AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ nuo 2007-12-31 šalių susitarimu šią sutartį nutraukė. Vis dėlto, vertinant įtariamo pažeidimo trukmę, atkreiptinas dėmesys ir į Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasirašytas ilgametes sutartis su klientais, kurių vykdymas buvo tęsiamas ir vėlesniais metais. Kaip jau paaiškinta aukščiau, dėl tokių ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė pasekmių rinkoje atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Taigi, pažeidimo trukmė sietina su Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiu ir šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko šešerius pilnus metus – pradedant nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. Atitinkamai ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004-05-01 iki 2009 m. gruodžio mėn.
11. Dėl procedūrinių Konkurencijos tarybos tyrimo klausimų
AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, Konkurencijos taryba tyrimo metu nukrypo nuo 2008-04-17 nutarime Nr. 1S-49 suformuluotų pažeidimo tyrimo pagrindų ir nustatė AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybę už tokį pažeidimą, kurio tyrimas oficialiai nebuvo pradėtas. Taigi, AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, Konkurencijos taryba peržengė savo įgaliojimų ribas atitinkamai ir patikrinimų metu, paimdama Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuorašą, nes ši sutartis yra susijusi su kitomis rinkomis ir kitokio pobūdžio įtarimais, nei tie, kurie nurodyti minėtame Konkurencijos tarybos 2008-04-17 nutarime.
Vertinant tokį AB „Lietuvos draudimas“ argumentą, atkreiptinas dėmesys, kad minėtame Konkurencijos tarybos nutarime nurodytos kai kurios aplinkybės susijusios su įtariamais pažeidimais ne gyvybės draudimo transporto priemonių draudimo segmente, bei kitais įtarimais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos tarybos nutarimo konstatuojamos dalies atskiroje pastraipoje yra nurodyta, jog įtariama, kad minėti ūkio subjektai galėjo derinti draudimo išmokas bei kitas draudimo sąlygas ir kitoseDraudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytose ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse. Be to, Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinėje dalyje nutarta pradėti tyrimą dėl veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatoms neišskiriant atskirų ne gyvybės draudimo rūšių ir rinkų, tai yra nutarta pradėti tyrimą dėl visų galimų draudžiamų susitarimų pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Be to, paminėtina ir tai, kad prašant pateikti informaciją, reikalingą atliekamam tyrimui, tiriamiems ūkio subjektams buvo nurodoma, kad yra nagrinėjama ir jų sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Iš esmės visi įrodymai buvo surinkti būtent raštu paprašius pateikti informaciją, taigi AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl neva neteisėtai patikrinimo metu surinktų įrodymų laikytini nereikšmingais.Atsižvelgus į aukščiau pasakyta, darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ argumentas yra nepagrįstas, o šios bendrovės teisės į gynybą bei sąžiningą procesą nebuvo pažeistos.
Taip pat paminėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai nepratęsė termino nuomonei dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, ir tai pažeidė AB „Lietuvos draudimas“ teises turėti tinkamas galimybes duoti savo paaiškinimus.
Vertinant šį AB „Lietuvos draudimas“ argumentą, pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nagrinėjamų bylų proceso taisykles nustato Konkurencijos tarybos priimtas darbo reglamentas. Taigi, nagrinėjant klausimus, susijusius su bylų nagrinėjimo procesu, įskaitant ir klausimus, susijusius su teisės duoti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, būtina atsižvelgti į atitinkamas Konkurencijos tarybos darbo reglamento[60], patvirtinto Konkurencijos tarybos 2004-09-16 nutarimu Nr. 1S-139 (toliau – Darbo reglamentas), nuostatas. Darbo reglamento 62.2 punkte nurodyta, kad proceso šalims jų nuomonėms dėl tyrimo išvadų (išdėstytų pranešimuose apie atliktą tyrimą) paprastai nustatomas 14 dienų terminas. Atsižvelgiant į tai, 14 dienų terminas laikytinas pakankamu nuomonių dėl pareikštų įtarimų pareiškimui, jei nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nustatyti kitokį terminą, ir nepažeidžiančiu proceso šalių teisių, įskaitant teisės į gynybą toje dalyje, kiek tai susiję su rašytinių paaiškinimų pateikimu. Taigi, ir šiuo atveju darytina išvada, jog savaime toks terminas nepažeidžia AB „Lietuvos draudimas“ teisių ir interesų, susijusių su tinkamu savo teisių į gynybą minėtoje dalyje.
Be to, atsisakant pratęsti terminą AB „Lietuvos draudimas“ nuomonei pateikti, buvo atsižvelgta į tam tikras konkrečias faktines aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu klausimu, kurios buvo išsamiai išdėstytos ir pagrįstos Konkurencijos tarybos 2010-11-12 protokoliniame nutarime, kuriuo buvo išnagrinėtas AB „Lietuvos draudimas“ skundas dėl atsisakymo pratęsti terminą nuomonei dėl tyrimo išvadų pateikti. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ savo teisę teikti paaiškinimus įgyvendino, nes vis dėlto nuomonę dėl tyrimo išvadų pateikė tiek raštu, tiek ją žodžiu išdėstė Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu ir buvo išklausyta. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodomos aplinkybės, susijusios su terminu nuomonei dėl pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, galėjo pažeisti ar pažeidė bendrovės teisės į gynybą pateikiant paaiškinimus ir būnant išklausytai nebuvo apribotos.
AB „Lietuvos draudimas“ taip pat teigia, kad neteisėtai buvo atsisakyta tenkinti AB „Lietuvos draudimas“ prašymą leisti susipažinti su dokumentų, kuriuose esanti informacija, su kuria buvo sudaryta galimybė susipažinti AB „Lietuvos draudimas“, tyrimo byloje yra nurodyta kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija, originalais. Anot AB „Lietuvos draudimas“, minėtą informaciją tyrimą atlikę pareigūnai neteisėtai užslaptino kaip kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją, o galimybė susipažinti su šia informacija (dokumentų originalais) AB „Lietuvos draudimas“ yra svarbi įgyvendinant savo  teisę į gynybą.
Vertinant šį pareiškimą, pastebėtina, jog Konkurencijos įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti šio įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Pabaigus tyrimą, proceso šalims bendra tvarka sudaroma galimybė susipažinti su bylos dokumentais, išskyrus dokumentus, kuriuose yra kito ūkio subjekto komercinių paslapčių. Be to, visos su atsisakymu leisti susipažinti su dalimi tyrimo medžiagoje esančios informacijos susijusios aplinkybės buvo išsamiai įvertintos ir pagrįstos Konkurencijos tarybos 2010-11-12 protokoliniame nutarime, kuriuo buvo išnagrinėtas AB „Lietuvos draudimas“ skundas dėl atsisakymo leisti AB „Lietuvos draudimas“ susipažinti su atitinkama tyrimo medžiagoje esančia informacija.
Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl tariamai padarytų Konkurencijos tarybos procedūrinių pažeidimų yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo teigti, kad tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu būtų pažeistos ar kitaip nepagrįstai apribotos AB „Lietuvos draudimas“ teisės į gynybą.
12. Dėl ūkio subjektų vykdytų informacijos mainų ir kitų pažeidimų
Kaip nustatyta tyrimo metu, pagal Biuro nariai – draudikai AB „Lietuvos Draudimas“, UADB „ERGO Lietuva“, UAB DK „PZU Lietuva“, AB „If draudimas“, UADB „Seesam Lietuva“, per biurą keičiasi informacija apie užimamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis. Biuras siunčia biuro nariams duomenų lenteles, kuriose yra parodomos kiekvieno draudiko pasirašytos įmokos ir sutarčių skaičius per tam tikrą laikotarpį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje, o taip pat kiekvieno draudiko užimama rinkos dalis procentais. Siunčiami lentelėse minėti duomenys pildomi pagal Biuro duomenų bazės turimus duomenis ir pagal Draudimo priežiūros komisijos duomenis.
Taigi, tyrimo metu nustatyta, kad tiriamieji ūkio subjektai tarpusavyje keitėsi informacija apie savo padėtį teikiant draudimo paslaugas, apie suteiktų draudimo paslaugų (pasirašytų įmokų) apimtis litais bei apie pasirašytų sutarčių skaičių vienetais. Tokia informacija, kuria tarpusavyje konkuruojantys minėti draudikai keitėsi per Biurą, konkurencijos teisės atžvilgiu paprastai laikytina konfidencialaus pobūdžio, ji suteikia konkurencinį pranašumą, ir dėl šios priežasties paprastai ji nėra atskleidžiama ar ja dalinamasi su konkurentais. Keitimasis konfidencialaus pobūdžio informacija, kuria keitėsi tiriami ūkio subjektai, esant tam tikroms rinkos sąlygoms, gali riboti konkurenciją, nes dėl tokių informacijos mainų padidėja skaidrumas atitinkamose rinkose, dėl kurio sumažėja atskiro ūkio subjekto paskatos konkuruoti.
Tačiau, kadangi šiuo atveju tokią pat informaciją, kuria per Biurą keičiasi minėti draudikai, savo internetiniame puslapyje skelbia ir Draudimo priežiūros komisija, nėra pagrindo teigti, kad ūkio subjektų veiksmuose yra pažeidimo požymių. Dėl Draudimo priežiūros komisijos veiklos duomenys, kurie paprastai yra konfidencialaus pobūdžio, yra tapę viešais. Vis dėlto, reikėtų akcentuoti, kad tuo atveju, jeigu Draudimo priežiūros komisija pakeistų rinkos duomenų skelbimo tvarką, ūkio subjektai nebegalėtų savarankiškai vykdyti analogiškos informacijos mainų, nes tai galėtų būti vertinamas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Todėl Biuras ir jo nariai turėtų apsiriboti tik teisės aktais nustatytos informacijos atskleidimu ar kitokiais mainais.
Dėl išdėstytų aplinkybių byla šioje dalyje nutrauktina. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad ūkio subjektai būtų padarę kitus pažeidimus.
13. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skirtinų sankcijų
Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, 5 straipsnis numato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 straipsnius, ir atitinkamai tuo tikslu jos gali priimti sprendimus, inter alia, skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Šio įstatymo 42 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai – skiriant baudas ūkio subjektams, atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui. Baudos dydis skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591[61]patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau – Baudos nustatymo taisyklės).
Baudos nustatymo taisyklėse nurodyta, kad baudos dydis nustatomas apskaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą ir baudos dydį už pažeidimo trukmę.
Vadovaujantis Baudos nustatymo taisyklių 3 punktu, nustatant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skirtinų baudų dydį, įvertintas padaryto pažeidimo pavojingumas, kuris priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir masto, t. y. pažeidimo sukeltų pasekmių atitinkamai rinkai ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos.
Vertinant pažeidimo pobūdį atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas bei UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Be to, remtasi tuo, kad bendro draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami. Taip pat atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje atitinkamas rinkas, bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skiriama bauda už pažeidimo pavojingumą – 0,07 procentų bendrųjų metinių pajamų 2009 m.
Vertinant pažeidimo trukmę, atsižvelgta į tai, kad pažeidimas truko pilnus šešerius metus, todėl remiantis Baudos nustatymo taisyklių 4 punktu, baudos dydis už pažeidimo trukmę AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ didinamas iki 5 procentų už kiekvienus pažeidimo metus. 
UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta.
AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu tyrimo metu buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė: tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą jau buvo bausta Konkurencijos tarybos 2002-12-19 nutarimu Nr. 12/b[62]. Atsižvelgus į šią aplinkybę, baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu didinamas 10 proc.
Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio pažeidimą nustatyti tokie skirtinų baudų dydžiai: AB „Lietuvos draudimas“ – 400 300 litų, UAB DK „PZU Lietuva“ – 130 800 litų.
14. Dėl pasiūlymo Draudimo priežiūros komisijai
Tyrimo metu, kaip jau nurodyta aukščiau, nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisijos 2005-02-15 nutarimo Nr. N-30 pagrindu vykdomas draudimo sektoriuje veikiančių bendrovių veiklos duomenų pagal draudimo grupes ir konkrečius ūkio subjektus (draudikus) viešas skelbimas.
Draudimo priežiūros komisijos interneto tinklalapyje pateikiamuose draudimo veiklos rezultatų biuleteniuose bei kitose ataskaitose (pavyzdžiui, 2008 metų I pusmečio, ketvirtinis biuletenis) yra parodomi metų, pusmečio, ketvirčio, mėnesio atskirų draudikų duomenys: draudimo įmonių pasirašytos įmokos (tūkst. Lt ir procentais) ir sudarytų sutarčių skaičius pagal draudimo grupes ir pogrupius, draudimo įmonių išmokėtos išmokos (tūkst. Lt ir procentais) pagal draudimo grupes ir pogrupius, draudimo įmonių perdraudimo veikla (tūkst. Lt ir procentais), nuostolingumo ir sąnaudų rodikliai ne gyvybės draudimo įmonėse (procentais) ir kiti konkrečių draudimo įmonių veiklos ekonominiai rodikliai. Pastebėtina, kad tuo iš esmės yra parodoma kiekvieno draudiko, veikiančio rinkoje, rinkos dalis ir rinkos dalies pokytis tam tikru laikotarpiu, taip pat kiti reikšmingi su konkrečiais ūkio subjektais susiję veiklos rezultatai, prie kurių be jokių apribojimų gali prieiti visi draudimo veiklą vykdantys ūkio subjektai, taip pat ir visi tretieji asmenys (duomenys, kaip jau minėta, skelbiami viešai).
Pažymėtina, jog toks detalus individualių rinkos dalių bei kitų nurodytų duomenų skelbimas pagal konkurencijos teisės reikalavimus ir jų taikymo praktiką gali būti pripažįstamas turinčiu konkurenciją ribojantį poveikį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą yra pripažinta, jog individualizuotos informacijos sklaida tarp ūkio subjektų tam tikrais atvejais gali sukelti neigiamų pasekmių ir apriboti konkurenciją rinkoje. Būtent siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių konkrečiuose draudimo sektoriui skirtuose konkurencijos teisės aktuose aiškiai nurodoma, kokiais duomenimis ūkio subjektai negali tarpusavyje keistis ar kitaip atskleisti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įskaitant jau minėtus konkurencijos principus, susijusius su ūkio subjekto nepriklausomumu, priimant sprendimus, susijusius su jo veikla rinkoje, bei draudimą atskleisti konkurentams jo veiklos planus, strategijas bei kitus svarbius jo veiklai rodiklius, kas gali lemti konkurencijos ribojimus atitinkamose rinkose, Draudimo priežiūros komisijai siūlytina peržiūrėti 2005-02-15 nutarimu Nr. N-30 nustatytą tvarką, kurios pagrindu vykdomas draudimo sektoriuje veikiančių bendrovių aktualių (naujesnių nei vieneri metai) veiklos duomenų pagal draudimo grupes ir konkrečius ūkio subjektus (draudikus) viešas skelbimas, kad ūkio subjektams nebūtų sudaromos sąlygos susipažinti su tokio pobūdžio informacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokio viešo minėtų duomenų skelbimo nenumato Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu, 47 straipsniu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalimi, Tarybos Reglamento (EB) Nr.1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis,
Konkurencijos taryba n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) ir UAB DK „PZU Lietuva“ (kodas 110057869), sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualios išimties reikalavimų, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus. 
2. Įpareigoti AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas.
3. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti pinigines baudas:
3.1.AB „Lietuvos draudimas“ – 400 300 (keturių šimtų tūkstančių trijų šimtų) litų;
3.2.UAB DK „PZU Lietuva“ – 130 800 (šimto trisdešimties tūkstančių aštuonių šimtų) litų.
4. Įpareigoti AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytų įpareigojimų įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
5. Nesant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo sudėties, bylą dėl UADB „ERGO Lietuva“, „If P&C Insurance AS“ filialo, UADB „Seesam Lietuva“,Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir Lietuvos draudikų asociacijos veiksmų nutraukti.
6. Pasiūlyti Draudimo priežiūros komisijai peržiūrėti 2005-02-15 nutarimu Nr. N-30 nustatytą tvarką, kurios pagrindu vykdomas draudimo sektoriuje veikiančių bendrovių veiklos aktualių duomenų pagal draudimo grupes ir konkrečius ūkio subjektus (draudikus) viešas skelbimas.
 
Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.
 
Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsniu, paskirta piniginė bauda per tris mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6920.
 
Pirmininkas Jonas Rasimas
 
[1] Suvestinė redakcija OL, 2008 C 115, p. 47.
[2] Valstybės žinios, 2003, Nr. 94-4246.
[3] Valstybės žinios, 2001, Nr. 101-3597.
[4] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 2002-04-30 nutarimas Nr. 78 „Dėl statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“, aktuali redakcija 2003-06-25 nutarimas Nr. N-242; nutarimas Nr. 79 „Dėl rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“, aktuali redakcija 2003-06-16 nutarimas Nr. N-243, Valstybės žinios, 2003 m., Nr. 61-2830 ir 2003 m. Nr. 58-2634.
[5] Žr. daugiau 2010-06-29 If P &C Insurance AS filialo raštas (faksas), bylos 26 tomas, 35 lapas; 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva" raštas Nr. 03-2728, 2.3. – 2.5. punktai, bylos 9 tomas, 29 lapas; 2010-06-10 UADB „Ergo Lietuva“ raštas,3.1.-3.3. punktai, bylos 26 tomas, 15 lapas.
[6] Valstybės žinios, 1996, Nr. 73-1742; Valstybės žinios, 1996, Nr. 125 (2002-05-23 redakcija).
[7] AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“ Generalinė bendradarbiavimo sutartis Nr. 206/03-146-T73, bylos 3 tomas, 23-26 lapai.
[8] Duomenys, sudarantys ūkio subjektų komercinę paslaptį. Toliau tekste žymima „<DUOMENYS NESKELBIAMI>“ bei „<...>“.
[9] 2007-11-14 AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ nuo 2007-12-31 šalių susitarimu šią sutartį nutraukė.
[10] 2003-02-26 AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,Lindra“ sutartis Nr. 207/03-147T74, bylos 10 tomas, 109-111 lapai. 
[11] 2003-07-14 Bendrojo statinio projektuotojų  privalomojo draudimo sutarčių  administravimo sutartis Nr. 379 ir Nr. 382, bylos 10 tomas, 42-44, 79-81 lapai.
[12] 2003-07-14 Bendrojo rangovų  privalomojo draudimo sutarčių  administravimo sutartis Nr.380 ir Nr. 381, bylos 10 tomas, 51-56 lapai.
[13] Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka Nr.43, bylos 10 tomas, 57-78 lapai.
[14] Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarka Nr.42, bylos 4 tomas, 52-60 lapai
[15] 2003-07-21 Papildomas susitarimas Nr. 1-399 prie Generalinės bendradarbiavimo sutarties, bylos 10 tomas, 24-35 lapai.
[16] 2010-07-15 AB ,,Lietuvos draudimas“ raštas Nr. 6-5-169, priedas 1, 3.2.2 ir 3.3.2 punktai, bylos 3 tomas, 80 lapas.
[17] 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva“ raštas Nr. 03-2728, 3.2.2 ir 3.3.1 punktai, bylos 9 tomas, 34 lapas.
[18] 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva“ raštas Nr. 03-2728, 3.6 punktas bylos 9 tomas, 34 lapas.
[19] 2010-10-04 UAB DK „PZU Lietuva“ raštas Nr. 03-3403, bylos 9 tomas, 69, 71 lapai.
[20] Bylos 11 tomas (konfidencialu), 1 lapas.
[21] Valstybės žinios, 2000, Nr. 19-487.
[22] 97/C 372/03.
[23] Žr. Europos Komisijos darbo dokumentą COM (2009) 138 „Dėl Komisijos Reglamento (EB) Nr. 358/2003 „Dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susiarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšims draudimo sektoriuje“ veikimo“ (toliau - Europos Komisijos darbo dokumentas), 141 p., taip pat Europos Komisijos sprendimus dėl koncentracijų draudimo sektoriuje, pvz. 2008-07-14 sprendimas Nr. COMP/M.5010 (Berkshire Hatway/Munich Re/Gaum) 21 p.; 1996-06-18 sprendimas byloje Nr. IV/M.759 (Sun Alliance/Royal Insurance), 7 p. ir kt.
[24] Plačiau žr. 2010-06-08 If P&C Insurance AS filialo raštas, 2.3., 3.1.-3.3. punktai, bylos 26 tomas, 5,6 lapai, 2010-06-29 If P&C Insurance AS filialo raštas (faksas), bylos 26 tomas, 35 lapas; 2010-06-10 UADB „Ergo Lietuva“ raštas,3.1.-3.3. punktai, bylos 26 tomas, 15 lapas; 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva" raštas Nr. 03-2728, 2.3. – 2.5. punktai, bylos 9 tomas, 29 lapas; 2010-08-23AAS„Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas raštas Nr. (02) – 02.8/2400, bylos 26 tomas, 50 lapas.
[25] Žr. daugiau 2010-06-10 UADB „Ergo Lietuva“ raštas, 5.1.punktas, bylos 26 tomas, 17 lapas; 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva" raštas Nr. 03-2728, 2.22, 2.27. punktai, bylos 9 tomas, 32 lapas; 2010-06-08 If P&C Insurance AS filialo raštas, 5.1.- 5.4 punktai,  bylos 26  tomas, 7,8  lapai.
[26] http://www.dpk.lt/rezultatai.privalomojo.php; 2007 m. Privalomojo draudimo veiklos statistinė apyskaita, 6 ir 7 stulpeliai (http://www.dpk.lt/files/privalomojo_dr_statistika/2007_IV_ketv.xls), skiltis VISA RINKA [žiūrėta vėliausiai 2010-12-20].
[27] Draudėjų UAB „Ekoprojektas“, AB „Pramprojektas“, UAB „EIKA“, AB „YIT Kausta“, AB „Kauno tiltai“ atsakymai, bylos 1 tomas, 176-187 lapai.
[28] 2010-06-08 If P&C Insurance AS filialo raštas, 2.5, 3.5. punktai, bylos 26 tomas, 5, 6 lapai; 2010-06-10 UADB „Ergo Lietuva“ raštas, 3.5.punktas, bylos 26 tomas, 16 lapas. 
[29] 2010-06-23 UAB DK „PZU Lietuva" raštas Nr. 03-2728, 2.7 punktas, bylos 9 tomas, 30 lapas.
[30] 2010-06-18 AB „Lietuvos draudimas“ raštas Nr. 6-5-157, 2 skyrius, 2.7, 2.7 a punktai, bylos 3 tomas, 59 lapai.
[31]Pvz., Bendrojo Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Nr. T-41/96 Bayer prieš Komisiją, 67 punktas; 2009-04-30 sprendimas byloje Nr. T-18/03 CD-Contact Data prieš Komisiją, 47 punktas.
[32]Bendrojo Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Nr. T-41/96 Bayer prieš Komisiją, 68 punktas.
[33]Teisingumo Teismo 2006-07-13 sprendimas byloje Nr. C-74/04 P Komisija prieš Volkswagen, 39 punktas.
[34] Europos Komisijos reglamentas Nr. 358/2003 „Dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų, suderintų veiksmų  rūšims draudimo sektoriuje“. OL, 2003 L 53, p. 230.
[35] Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-56/65 [1966] ECR 235, p. 249, [1966] CMLR 357, p. 375.
[36] Teisingumo Teismo 1998-05-28 sprendimas byloje C-75/95 P John Deere Ltd v Commission of the European Communities (1998), ECR I-03111.
[37] Bendrojo Teismo 1994-10-27 sprendimas byloje T-35/92 John Deere Ltd v Commission of the European Communities (1994), ECR II-00957.
[38] OL, 2004 C 101, p. 97.
[39] Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-374/94 etc [1998] ECR II-3141, [1998] 5 CMLR 718, 136 paragrafas.
[40] Teisingumo Teismo 1998-05-28 sprendimas byloje C-75/95 P John Deere Ltd v Commission of the European Communities (1998), ECR I-03111,
[41] Lietuvos statistikos metraštis, 2004 m., 19.1. Pagrindiniai statybos įmonių rodikliai, 411 psl.
[42] OL, 2010 L 83, 1 p.
[43] 2007-09-25 Komisijos komunikatas Europos parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei regionų komitetui „Verslo draudimo sektoriaus tyrimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį. KOM (2007) 556, 34-35 punktai.
[44] 1985-07-03 Teisingumo Teismo sprendimas bylojeNr. 243/83 (SA Binon & Cie v SA Agence et messageries de la presse).
[45] Pvz., Konkurencijos tarybos 2006-10-26 nutarimas Nr. 2S-13, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-16 nutartis adm. byloje Nr. A502-34/2009.
[46] Pvz., Teisingumo Teismo 1998-05-28 sprendimas C-75/95 P John Deere Ltd prieš Komisiją (1998), ECR I-03111.
[47] Komisijos pranešimas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Komisijos Reglamento Nr. 3932/92 veikimo, COM (1999) 192, 1999-05-12, 14 psl., 26 p.
[48] Žr. šio nutarimo 7.1.4. dalyje esančias 4 ir 5 lenteles.
[49] 2010-08-24 AB „Lietuvos draudimas“ raštas, 6.24-6.28 punktai, bylos 23 tomas, 144,145 lapai.  
[50] Pranešimo apie atliktą tyrimą priede Nr. 4 nurodoma, kad ir 2008 m. abiejose atitinkamose rinkose bendrojo draudimo dalis sudarė daugiau nei 30 proc.
[51] 2010-08-24 AB „Lietuvos draudimas“ raštas, 1.32 punktas, bylos 23 tomas, 123 lapas
[52] Pvz., 1966-07-13 ETT sprendimai jungtinėse bylose Établissements Consten S.à.R.L. ir Grundig-Verkaufs-GmbH v Europos Komisija (56/64 ir 58/64), 1966 ECR 429.
[53] 2010-10-04 PZU raštas Nr. 03-3403,2.1.punktas; bylos 9 tomas, 68 lapas.
[54] 2010-06-23 PZU raštas Nr. 03-2728, 3.4.1.punktas; bylos 9 tomas, 35 lapas.
[55] Bylos 39 tomas, 31-98 lapai.
[56] Žr. Teisingumo Teismo sprendimus byloje C-209/78, etc, Van Landewyck v Commission („FEDETAB“) [1980] ECR 3125, [1981] 3 CMLR 134, 188-189 paragrafai; taip pat byloje C-61/80 Cooperative Stremselen Kleurselfabriek v Commission [1981] ERC 851, [1982] 1 CMLR 240, 18 paragrafas.
[57] Komisijos pranešimas Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“, OL, 2004 C 101, 78 punktas.
[58] 1966-06-30 Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 56-65 (Société Technique Minière (L.T.M.) v Maschinenbau Ulm GmbH (M.B.U.), p. 249.
[59] 1972-10-17 Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 8-72 (Vereeniging van Cementhandelaren v Commission of the European Communities), 29 p.
[60] Valstybės žinios, 2004, Nr. 149-5453.
[61] Valstybės žinios, 2004, Nr. 177-6567.
[62] Nutarimo rezoliucinė dalis skelbta: Informaciniai pranešimai, Nr. 2-22, 2003-01-09.

Teismo procesas baigtas – nutarimas pakeistas iš dalies