DĖL VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS VALDYBOS 2002-01-31 SPRENDIMO Nr.152V 1.2.3 PUNKTO ATITIKIMO KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMUS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba), susidedanti iš

Konkurencijos tarybos pirmininko R.Stanikūno,

Konkurencijos tarybos narių A.Klimo, D.Klimašauskienės, Š.Pajarsko,

sekretoriaujant Z.Balsienei,

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojams: A.Mačiokui, E.Vitkienei, L.Darulienei, P.Kvietkauskienei, A.Žegūnaitei.

dalyvaujant proceso šalims:

UAB „Būsto industrijos grupė“ atstovams: direktoriui Pavelui Djakonovui, įgaliotiems atstovams Mariui Rainiui, Aušrai Lepeškaitei,

Vilniaus miesto savivaldybės atstovams: Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariui Stanislovui Šriūbėnui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento direktoriui Virginijui Dastikui, Vilniaus miesto, Vilniaus miesto administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiajai specialistei Astai Misiūnaitei,

AB „Lietuvos dujos“ atstovams: AB „Vilniaus dujos“ direktoriui Robertui Tamošiūnui, AB „Lietuvos dujos“ skyriaus viršininkui Juozui Paplauskui,

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams: Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Nerijai Stasiulienei, Valstybinės visuomenės sveikatos tarnybos prie SAM Teisės skyriaus viršininkei Natalijai Liubarskajai, Valstybinės visuomenės sveikatos tarnybos prie SAM Higieninės ekspertizės skyriaus viršininkui Davidui Ščupakui, Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriui Romualdui Brusokui, Visuomenės sveikatos ekspertizės skyriaus darbo higienos gydytojui Raimondui Vaidgirdui,

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vyriausiajai specialistei Inai Kilikevičienei,

Tvarkomajame konkurencijos tarybos posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punkto atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

2002-02-12 UAB „Būsto industrijos grupė“ kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydama įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1228V „Dėl Vilniaus mikrorajonų šilumos šaltinių nustatymo“ 4 ir 5 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punkto, bei Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos 2002 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo Nr.15 atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1228V „Dėl Vilniaus mikrorajonų šilumos šaltinių nustatymo“ 4 ir 5 punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str., kadangi jais Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijai (toliau - Komisijai) suteikta kompetencija priimti sprendimus, nurodančius statytojui, prie kokio šilumos energijos rūšies šaltinio turi būti prijungtas statomas objektas, bet nenurodoma objektyvių tokių sprendimų priėmimo kriterijų. UAB „Būsto industrijos grupė“ pateikė paraišką Vilniaus miesto savivaldybei, kurioje buvo prašoma išduoti technines sąlygas sklypo, esančio Žvalgų g. 9, Vilniuje, detaliajam planui ir statinių projektams rengti, nurodžius, kad pastatams šildyti pageidaujama naudoti dujų energiją. Komisija 2002 m. sausio 10 d. posėdžio protokolu Nr.15 priėmė sprendimą siūlyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybai nustatyti šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą. Pareiškėjo teigimu, šis Komisijos sprendimas taip pat pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str., nes juo nepagrįstai suteikiama privilegija centralizuotam šilumos tiekimui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktu patvirtino Komisijos sprendimą dėl centralizuotai pagamintos šilumos naudojimo Žvalgų g. 9. Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 str., nes taip buvo nepagrįstai suvaržyta statytojo - UAB „Būsto industrijos grupė“ - teisė pasirinkti šilumos energijos paslaugų tiekėją.

Remiantis pareiškėjo - UAB „Būsto industrijos grupė“ - skundu bei jame išdėstytais argumentais, 2002-02-20 Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr.18 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos priimtų sprendimų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas tyrimo pradėjimo“. Tyrimas Konkurencijos taryboje buvo baigtas 2002-06-14; Konkurencijos tarybos pareigūnai, atlikę tyrimą, Konkurencijos tarybai pateikė išvadas, kuriuose nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos Komisija, o tuo pačiu ir Vilniaus miesto valdyba, priėmė 2002 m. sausio 31 d. neteisėtą sprendimą Nr. 152V 1.2.3.p. Komisija neturėjo teisinio pagrindo, kaip to reikalauja Aplinkos oro apsaugos įstatymas, ir nepagrįstai suteikė prioritetą SPAB „Vilniaus Šilumos tinklai“ (dabar AB „Vilniaus energija“) tuo diskriminuojant AB „Lietuvos dujas“ ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Šis sprendimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, pagal kurią valstybės valdymo institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir minėto straipsnio 2 dalies, kuri draudžia valstybės valdymo institucijoms priimti teisės aktus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tyrimą atlikę pareigūnai siūlė pareikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos panaikinti 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktą ir remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais priimti naują sprendimą, bei pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybai parengti aiškius kriterijus ir tvarką, pagal kuriuos Komisijoje bus vertinamas aplinkos oro užterštumas rengiant detaliuosius planus.

Bylą nagrinėjant Konkurencijos taryboje posėdyje dalyvavę Vilniaus miesto savivaldybės valdybos atstovai su tyrimo išvadomis nesutiko, paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą, vykdė jai priskirtas funkcijas teritorijų planavimo bei statybos srityje ir gyvenamiesiems namams, planuojamiems statyti Žvalgų g. 9, pagrįstai nustatė specialią projektavimo sąlygą - teisės aktų nustatytus reikalavimus ir galiojančius teritorijų planavimo dokumentus atitinkantį šilumos šaltinį. Vilniaus m. savivaldybės atstovai teigė, jog UAB „Būsto industrijos grupė“ prašymas Konkurencijos tarybai išnagrinėti, ar minėti Vilniaus m. sprendimai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui, yra nepagrįstas. Teritorijų planavimo funkcija yra pavesta savivaldybei, kartu yra pavesta planuoti ir infrastruktūrą Vilniaus mieste, todėl savivaldybė turi teisę nustatyti šilumos šaltinį kiekvienam statytojui, žinoma, atsižvelgdama į numatytus įstatymų reikalavimus, vietos sąlygas bei kitas aplinkybes. Vilniaus specialiojo plano parengimas vėluoja, todėl iki to momento, kol nėra patvirtintų Specialiųjų planų, Vilniaus m. savivaldybė turėjo tiek teisę, tiek pareigą imtis visų reikiamų priemonių parinkdama šilumos šaltinį ir siekdama įgyvendinti tiek reikalavimą neteršti aplinkos, tiek ir siekdama apginti visų miesto gyventojų teises, kurie šiai dienai yra prisijungę prie šilumos centralizuoto tiekimo tinklų. Priimdama minėtą sprendimą savivaldybė turėjo teisę įvertinti ne tik argumentus dėl aplinkos apsaugos, bet turi teisę įvertinti ir kitus dokumentus: tai teritorijų planavimo dokumentus, kurie yra visiems privalomi. 1998 m. buvo patvirtintas Vilniaus m. Bendrasis planas, kuriame numatyta miesto vystymosi strategija planuojant miesto infrastruktūros tinklus, t.y. numatyta mažaaukštės statybos periferiniuose miesto rajonuose leisti įsirengti dujų tinklus, tačiau daugiaaukštės statybos rajonuose ir miesto centre leisti įsirengti tik centralizuotą šildymą. Tai buvo padaryta atsižvelgiant tiek į aplinkos apsaugos reikalavimus, tiek į visų centralizuotos šilumos vartotojų interesus, nes atsijungiant nuo centralizuotai tiekiamos šilumos atskiriems vartotojams kiti vartotojai patiria tam tikrus nuostolius ir šiandien galiojančios Energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės draudžia įgyvendinti savo kaip vartotojo teisę pažeidžiant kitų interesus. Prieš priimdama minėtą sprendimą savivaldybė pavedė klausimą išnagrinėti Komisijai, kuri surinkusi visus dokumentus, juos išnagrinėjusi pateikė rekomendacinio pobūdžio sprendimą, kurį kartu su visa medžiaga pateikė svarstyti Valdybai. Minėtame Komisijos sprendime pagrindiniai argumentai buvo, kad minėtame sklype Žvalgų 9 yra centralizuotos šilumos tiekimo tinklai ir tai, kad pagal parengto Specialiojo plano išvadą Verkių rajone vietinių dujų katilinių statyba nerekomenduotina. Taip pat Specialiojo plano išvadoje buvo aiškiai pasakyta, kad foninės teršalų koncentracijos šiame rajone yra viršijamos. Aplinkos apsaugos ministerija foninių oro priemaišų koncentracijų regionuose matavimo, tyrimo ir stebėjimo funkciją yra delegavusi Regionų aplinkos apsaugos departamentams. Pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktų stebėjimų duomenis sklype Žvalgų 9 oro priemaišų koncentracijos viršija leistinas normas ir netikėti tuo Vilniaus m. savivaldybė neturi pagrindo.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu. Taigi, ūkinės veiklos reguliavimas turi būti pagrįstas sąžiningos konkurencijos laisvės principu. Tai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kuris sudaro ne tik 4 straipsnio, bet ir viso Konkurencijos įstatymo pagrindą.

Konkurencijos įstatymo 2 dalis detalizuoja šį 1 dalyje įtvirtintą principą ir apibrėžia kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti, kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, vadovaujantis įstatymu, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1) Institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) Dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) Konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 152V daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpoms Žvalgų g. 9 nustatė vienintelį šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą. Galima teigti, kad šiuo sprendimu buvo suteikta privilegija SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra vienintelė įmonė Vilniaus mieste, tiekianti centralizuotai pagamintą šilumą. Tai, savo ruožtu, diskriminavo alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus, kurie, priėmus šį sprendimą, nebegali siūlyti savo paslaugų Žvalgų g. 9 planuojamiems statiniams šildyti. Taigi, analizuojant pirmąją iš 3 aukščiau aptartų aplinkybių, galima daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas teikia privilegijas bei diskriminuoja atskirus ūkio subjektus.

Tačiau įstatymas draudžia ne bet kokią diskriminaciją, o tik tą, kuri sąlygoja ar gali sąlygoti konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, todėl toliau svarbu nustatyti, ar dėl šio diskriminuojančio sprendimo šilumos energijos šaltinių tiekimo rinkoje veikiantiems ūkio subjektams galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų.

Statiniams šildyti dažniausiai naudojami tokie šilumos energijos šaltiniai: elektra, dujos bei centralizuotai pagaminta šiluma. Tyrimo medžiaga rodo, kad mūsų nagrinėjamu atveju egzistavo techninės galimybės Žvalgų g. 9 numatomus statyti pastatus prijungti prie kelių šilumos energijos tiekimo šaltinių - dujų bei centralizuotai pagamintos šilumos. Dujų tiekėjas Vilniaus mieste yra AB „Lietuvos dujos“, o centralizuoto šilumos tiekimo - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“. Taigi, šie du subjektai konkuruoja tarpusavyje siūlydami šilumos energijos šaltinius. Mūsų nagrinėjamas objektas - Žvalgų g. 9 planuojami pastatai - yra stambus potencialus vartotojas ir vienai, ir kitai bendrovei. Tyrimo metu nustatyta, kad šio vartotojo numatomas šiluminės energijos metinis poreikis vertine išraiška galėtų sudaryti apie 500 000 Lt. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas, suteikiantis privilegijas SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekti šilumą šiam objektui, sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas AB „Lietuvos dujos“ ir SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei galėjo reikšmingai paveikti konkurenciją tarp šių subjektų. Atsižvelgusi į išdėstytą, Konkurencijos taryba konstatuoja, kad tenkinama ir antroji sąlyga, būtina Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimui konstatuoti.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų veiksmai nelaikomi Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimu, jei skirtingų konkurencijos sąlygų, atsirandančių dėl tokių institucijų priimtų sprendimų, neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadinasi, toliau būtina nustatyti, ar Lietuvos įstatymuose įtvirtintos teisės normos suponuoja Vilniaus miesto savivaldybės valdybai teisę vienašališkai paskirti vienintelį šilumos energijos tiekimo šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą.

Norminių teisės aktų analizė rodo, kad nėra įstatyminių teisės normų, įtvirtinančių kurio nors vieno šilumos energijos šaltinio prioritetą kitų atžvilgiu. Atvirkščiai, nagrinėjamo sprendimo priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas nustatė, kad vienas iš valstybės politikos energetikos srityje tikslų yra konkurencijos skatinimas ekonominiam efektyvumui didinti. Taigi, valstybės valdžios ir valdymo institucijos, reguliuodamos ūkinę veiklą energetikos srityje, turėtų ne tik nedaryti kliūčių šilumos energijos šaltinių tiekimo rinkoje besivaržantiems subjektams vykdyti veiklą, bet taip pat turėtų imtis aktyvių veiksmų rinkai liberalizuoti ir kuo efektyvesnei konkurencijai rinkoje palaikyti, naikinant įėjimo į rinką barjerus, ribojančius ūkinės veiklos laisvę bei skatinant ūkinės veiklos iniciatyvą. Konkurencijos tarybos nuomone, valstybės valdymo ar savivaldos institucija, vykdydama savo funkcijas šilumos energijos tiekimo reguliavimo srityje, turėtų kiek įmanoma skatinti alternatyvių šilumos tiekėjų konkurenciją siūlant vartotojams kuo aukštesnės kokybės paslaugas optimaliomis kainomis bei leisti laisvai pasirinkti šilumos energijos tiekimo šaltinį tais atvejais, kai egzistuoja tokia pasirinkimo galimybė. Be abejo, tokia pasirinkimo galimybė turi būti suteikiama atsižvelgiant į visuomenės saugumo, aplinkos apsaugos ir kitus reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Taigi, atsižvelgusi į išdėstytą, Konkurencijos taryba konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba privalo nustatyti tą šilumos energijos šaltinį, kurį pasirenka pirkėjas (vartotojas) skirtingų šilumos šaltinių tiekėjų tarpusavio konkurencijos pasekmėje, išskyrus tuos atvejus kai vartotojo pasirinkto šilumos energijos šaltinio nustatymas pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Mūsų nagrinėjamu atveju, iš Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos 2002 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo Nr.15, kitos Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3. rengimo medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos atstovų paaiškinimų Konkurencijos tarybai nustatyta, kad nagrinėjamą sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punktą Savivaldybės valdyba priėmė:

1) Remdamasi faktine aplinkybe, kad per Žvalgų g. 9 teritoriją yra nutiesti šilumos tinklai;

2) Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 išvada dėl Vilniaus m. Žvėryno, Šnipiškių, Žirmūnų ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, kad oro užterštumas Žvėryno, Šnipiškių ir Žirmūnų seniūnijų teritorijose viršija leistinus normatyvus, bei tai, kad seniūnijos kvartaluose, kuriuose išvystyti centralizuoti šilumos tinklai, vietinių dujinių katilinių statyba nepriimtina;

3) Aplinkos oro apsaugos įstatymo reikalavimais, nustatančiais pareigą saugoti aplinkos orą nuo taršos, mažinti jos daromą žalą aplinkai (1 str.), imtis reikiamų priemonių, kad ribinės ar kitos įstatyme nurodytos užterštumo vertės bei pavojaus slenksčiai nebūtų viršyti (4 str. 2 d.), bei numatančiais pareigą planavimo organizatoriams, planuojamos ūkinės veiklos užsakovams, rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus užtikrinti, kad nebus viršijamos nustatytos ribinės užterštumo vertės ir pavojaus slenksčiai, taip pat nebus naudojamos teritorijos, kuriose dėl natūralių ar dirbtinių sąlygų teršalai sunkiau išsisklaido (11 str. 3 d.).

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai nesuteikia prioriteto nė vienam iš esamų šilumos energijos šaltinių, todėl argumentai, kad per Žvalgų g. 9 teritoriją yra nutiesti šilumos tinklai ir teritorijoje, kur išvystyti centralizuoti šilumos tinklai, vietinių dujinių katilinių statyba nepriimtina, negali būti laikomi teisėtais priimant sprendimą nustatyti šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą.

Kalbant apie Aplinkos apsaugos įstatymą, Konkurencijos taryba pripažįsta, kad tuo atveju, jei nustatant šilumos energijos šaltinį pagal vartotojo pageidavimą, būtų pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo reikalavimai, Vilniaus miesto savivaldybės valdyba turi teisę nustatyti kitą šilumos energijos šaltinį, kuris tų įstatymo pažeidimų leidžia išvengti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas atsisakyti nustatyti šilumos energijos šaltiniu UAB „Būsto industrijos grupė“ pasirinktą šaltinį - dujas - ir nustatyti tokiu šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą gali būti teisėtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu tik tuo atveju, jei yra pakankamai faktinių duomenų teigti, kad:

- nustačius UAB „Būsto industrijos grupė“ pasirinktą šaltinį bus pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo reikalavimai; ir

- nustačius šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą Aplinkos apsaugos įstatymo reikalavimai nebus pažeisti.

Kaip matyti iš tyrimo medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nesiaiškino UAB „Būsto industrijos grupė“ prašomo patvirtinti šaltinio poveikio aplinkai. Priimdama sprendimą, įvertinant numatomo šilumos šaltinio poveikį aplinkai, valdyba nesivadovavo kompetentingų institucijų išvadomis dėl oro užterštumo sąlygų teritorijoje Žvalgų g. 9, o rėmėsi tik Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 raštu, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti laikomas tinkamu teisiniu pagrindu privalomam šiluminės energijos šaltiniui nustatyti. Tyrimo byloje nėra faktinių duomenų, kad, nustačius šilumos energijos šaltiniu dujas, šioje teritorijoje užterštumas pakis ir ribinės užterštumo vertės bus viršijamos, o nustačius šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą, šių pakitimų bus galima išvengti. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, priimdama nagrinėjamą sprendimą Nr.152V, preziumavo, kad šilumos energijos šaltiniu nustačius dujas, tarša padidės, tačiau, kaip matyti iš tyrimo byloje esančios medžiagos, priimdama sprendimą faktiniais duomenimis nedisponavo ir taip pat nepateikė tokių duomenų Konkurencijos tarybai. Vadovaujantis Aplinkos oro apsaugos įstatymo 7 str. 1d., Aplinkos ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija sudaro ir tikslina sąrašus zonų ir aglomeracijų, kuriose užterštumo vienu ar daugiau teršalų lygis viršija ribines užterštumo vertes kartu su leidžiamaisiais nuokrypio dydžiais. Pagal Aplinkos ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 470/581 patvirtinto Zonų ir aglomeracijų aplinkos oro kokybei vertinti ir valdyti sąrašo 5 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje aplinkos oro kokybė pagal sieros dioksido, azoto dioksido, kietųjų dalelių bei teršalų koncentraciją neviršija nustatytų gyvenamosios aplinkos teršiančių medžiagų normų.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad šilumos energijos šaltinio - centralizuotai pagamintos šilumos - nustatymas yra būtinas, siekiant išvengti Aplinkos apsaugos įstatymo reikalavimų pažeidimų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, galima teigti, kad nustatytos visos aplinkybės, būtinos Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimui konstatuoti, o būtent:

- Vilniaus miesto savivaldybės valdyba sprendimo Nr.152V 1.2.3. punktu suteikė privilegiją centralizuotai pagamintos šilumos tiekėjui tiekti šilumos energiją patalpoms Žvalgų g. 9 šildyti, tuo diskriminuodama alternatyvaus šilumos energijos šaltinio - dujų - tiekėją;

- dėl šio sprendimo atsirado konkurencijos sąlygų skirtumų šilumos energijos šaltinių tiekimo rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir AB „Lietuvos dujos“ - nes vienam iš šių subjektų buvo atimta galimybė teikti savo paslaugas stambiam užsakovui;

- konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Vadovaujantis išdėstytu, Konkurencijos taryba konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 sausio 31 d. sprendimo Nr.152V 1.2.3. punktas pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1228V „Dėl Vilniaus mikrorajonų šilumos šaltinių nustatymo“ 4 ir 5 punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. Šio sprendimo 4 ir 5 punktai suteikia įgaliojimus Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijai nustatyti šilumos energijos šaltinį naujiems objektams bei patvirtina šios Komisijos sudėtį. Konkurencijos tarybos nuomone, Komisijos sudarymas bei jos kompetencijos nustatymas dėl šilumos energijos šaltinio negali sąlygoti konkurencijos sąlygų skirtumų ūkio subjektams, nes nesukuria jų atžvilgiu jokių teisių ar pareigų. Aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime nėra apibrėžtų konkrečių kriterijų, pati savaime nesąlygoja konkurencijos sąlygų skirtumų, nes Komisija, priimdama sprendimus jos kompetencijos ribose, turi vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikoje teisės aktais, tame tarpe ir Konkurencijos įstatymu. Taigi, Konkurencijos taryba konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1228V „Dėl Vilniaus mikrorajonų šilumos šaltinių nustatymo“ 4 ir 5 punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos 2002 m. sausio 10 d. posėdžio protokolas Nr.15, kuriuo Komisija nusprendė pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybai nustatyti šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą - pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Konkurencijos taryba konstatuoja, kad šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, kadangi minėtu Komisijos posėdžio protokolu patvirtintas sprendimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl teisinių konkurencijos ribojimo pasekmių nesukuria. Atsižvelgusi į išdėstytą, Konkurencijos taryba nemato pagrindo įpareigoti pakeisti Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos 2002 m. sausio 10 d. posėdžio protokolu Nr.15 patvirtintą sprendimą suderinant jį su Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimais.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 4 str., 19 str. 1 d. 4 p.,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą panaikinti 2002 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr.152V 1.2.3. punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

2. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienos pranešti apie priimtus sprendimus.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas